A-525-789-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-789/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01878-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą ir trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjimą prie apeliacinio skundo, dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu (b. l. 12–14), prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, atsakovas) 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 1D-5387(11); 2) įpareigoti atsakovą Vidaus reikalų ministeriją išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. gegužės 29 d. prašymą iš esmės; 3) priteisti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 40 746,08 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. balandžio mėn.

Pareiškėjas paaiškino, kad įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – ir Laikinasis įstatymas), jam kiekvieną mėnesį yra mokama sumažinta valstybinė pensija už tarnybą. Neišmokėtos pensijos skirtumas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. sudarė 28 761,28 Lt. Atsakovas neturėjo teisinio pagrindo neišnagrinėti pareiškėjo prašymo ir savo atsisakymą grįsti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi. Pareiškėjo manymu, jis nepraleido 3 metų termino apginti pažeistas teises, nes diena, kurią sužinojo arba turėjo sužinoti apie neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, laikytina 2012 m. rugsėjo 21 d., kai buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo buvo konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 26–28) teismo prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą arba bylą nutraukti. Teismui nusprendus tenkinti skundą, prašė valstybinės pensijos perskaičiavimo kompensavimą pareiškėjui atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Atsakovas paaiškino, kad pagal Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalį skundas nenagrinėjamas, jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas su prašymu išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį į Vidaus reikalų ministeriją kreipėsi tik 2013 m. gegužės 29 d., t. y. praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatų paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d.), pareiškėjo prašymas paliktas nenagrinėtu pagrįstai. Pareiškėjas su prašymu į Vidaus reikalų ministeriją kreipėsi po Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatyto 3 metų (ar 6 mėn.) termino, nes apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo (turėjo sužinoti) dar 2010 m. gegužės 29 d., todėl jo skundas turėtų būti atmestas arba byla nutraukta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 21 d. sprendimu (b. l. 41–45) pareiškėjo A. K. skundą patenkino iš dalies, t. y.: panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 1D-5387(11) ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 28 761,28 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnį; kitą skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vidaus reikalų ministerijos 2004 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. 2/17-1375 pareiškėjui nuo 2004 m. birželio 5 d. neterminuotai paskirta 1 583,61 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 19). 2012 m. balandžio 20 d. pareiškėjas kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu išmokėti pensijos nepriemoką ir mokėti jam paskirtą 1 583,61 Lt valstybinę pensiją už tarnybą (b. l. 20). Vidaus reikalų ministerija 2012 m. gegužės 21 d. raštu Nr. 1D-3441(11) atsakė pareiškėjui, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas oficialiai bus paskelbtas ir įsigalios 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl neturi teisinio pagrindo išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką ir mokėti 1 583,61 Lt dydžio valstybinę pensiją (b. l. 21–23). 2013 m. gegužės 29 d. pareiškėjas pateikė skundą Vidaus reikalų ministerijai, prašydamas mokėti paskirtą 1 583,61 Lt valstybinę pensiją ir išmokėti jos nepriemoką (b. l. 23). Vidaus reikalų ministerija 2013 m. gegužės 30 d. sprendime Nr. 1D-5387(11) vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi ir nurodė, kad 2013 m. gegužės 29 d. pareiškėjo prašymo nenagrinės, nes praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, t. y. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d. (b. l. 24).

Teismas apžvelgė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies (redakcijos, galiojusios nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d., nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.) nuostatas, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą („Valstybės žiniose“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.) ir, remdamasis bylos dokumentais, nurodė, kad valstybinė pensija pareiškėjui buvo mažinta du kartus: pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu antikonstitucinėmis pripažino Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, dėl kurių taikymo pareiškėjui ir susidarė valstybinės pensijos nepriemoka.

Atsakovas pareiškėjo prašymo nenagrinėjo remdamasis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, kuri nustato, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Paaiškėjimą apie nepriemokos neteisėtumą atsakovas siejo su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo diena – 2012 m. rugsėjo 21 d. Teismo vertinimu, atsakovas nepagrįstai vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, skirta administracinei procedūrai reglamentuoti. Pareiškėjas nekvestionuoja Vidaus reikalų ministerijos, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmų teisėtumo, t. y. savo teisių pažeidimo nesieja su šio subjekto veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė (Lietuvos Respublikos Seimas) netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo teisinius santykius. Todėl administracinę procedūrą reglamentuojančios teisės normos pareiškėjo atžvilgiu negalėjo būti taikomos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų, nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai, todėl šiems santykiams pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinių draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti. Kolegija konstatavo, kad asmuo dėl pažeistų teisių visų pirma privalo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, gali skųsti nepalankų sprendimą teismui. Teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys gali apginti per trejų metų terminą.

Pirmosios instancijos teismas pastebėjo, kad Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimas nėra grindžiamas aplinkybe, jog buvo praleisti Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje numatyti skundo padavimo terminai. Teismo vertinimu, net ir skaičiuojant 3 metų terminą nuo tos dienos, kurią atsakovas laiko paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą momentu (2012 m. rugsėjo 21 d.), kreipimosi dėl pažeistų teisių gynimo terminai nebūtų praleisti, nes dėl pažeistų teisių pareiškėjas į atsakovą kreipėsi dar 2012 m. gruodžio 20 d. Pareiškėjas, be kita ko, ir kreipdamasis 2013 m. gegužės 29 d. nepraleido trejų metų termino. Aplinkybės, kad pareiškėjas neskundė 2012 m. gegužės 21 d. raštu Nr. 1D-3441(11) išdėstyto sprendimo, kuriuo atsakyta į jo 2012 m. gruodžio 20 d. prašymą, ir kad atsakovas nenagrinėjo pareiškėjo 2013 m. gegužės 29 d. skundo, pirmosios instancijos teismo vertinimu, neriboja jo teisės kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai laikė, jog pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą, todėl skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas (ABTĮ 88 str. 1 d.). Teismo nurodymas, panaikinus ginčijamą sprendimą ir įpareigojus Vidaus reikalų ministeriją išnagrinėti pareiškėjo skundą, t. y. nurodymas formaliai atlikti ikiteisminę administracinio ginčo nagrinėjimo procedūrą, nepagrįstai apsunkintų pareiškėjo turtinių teisių ir interesų teisminį gynimą (LVAT 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-709/2013). Tai, kad Vidaus reikalų ministerija neišnagrinėjo pareiškėjo skundo ikiteismine tvarka, neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis į teismą dėl pensijos nepriemokos, atsiradusios dėl Lietuvos Respublikos Seimo priimto teisės akto, priteisimo, o teismui atitinkamai kyla pareiga tokį ginčą nagrinėti iš esmės.

Įvertinęs Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 29 d. pažymos Nr. 11PP(P)-3608 (b. l. 25) duomenis, teismas nustatė, jog, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. perskaičiuota pareiškėjo valstybinės pensijos suma sudarė 41 087,68 Lt, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, jam buvo mokama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuota ir dar kartą sumažinta, pritaikius Laikinojo įstatymo 2 priedo koeficientą, pensija, kurios minėtu laikotarpiu faktiškai išmokėta 12 326,40 Lt. Taigi pareiškėjui iš viso dėl Konstitucinio Teismo prieštaraujančiu Konstitucijai pripažinto teisinio reguliavimo neišmokėta 28 761,28 Lt (41 087,68 Lt – 12 326,40 Lt), kurie priteistini pareiškėjui. Teismas pažymėjo, jog ginčo dėl atsakovo pateiktų duomenų apie pareiškėjui neišmokėtą valstybinės pensijos sumą byloje nėra.

Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 pateiktą teisės aiškinimą, nagrinėjamoje byloje teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. įskaitytinai neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos Respublikos Seimas 2011 m. gruodžio 20 d. priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2011 m. gruodžio 28 d., kuriuo nustatė skirtingą Laikinojo įstatymo galiojimo terminą pagal socialinių išmokų rūšis: 1) 1 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytoms šalpos kompensacijoms ir 5–9 punktuose nurodytoms išmokoms – iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 2) 1 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms, 4 punkte nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 punkte nurodytai išmokai – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Seimas 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-92 priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2012 m. gruodžio 31 d., kuriuo pakeitė 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir nustatė šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms, 4 punkte nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 punkte nurodytai išmokai galiojimo terminą iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., todėl teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai laikotarpiu 2012 m. rugsėjo mėn. – 2013 m. balandžio mėn. ribojo pareiškėjo valstybinę pensiją remdamasis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu, kuris Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu nebuvo pripažintas antikonstituciniu.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerija (toliau – ir apeliantai) apeliaciniame skunde (b. l. 49–50) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą ir bylą nutraukti ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vidaus reikalų ministerija, kaip viešojo administravimo subjektas, priimdama atitinkamus sprendimus dėl pareiškėjų prašymų privalo vadovautis, be kita ko, ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis. Šiuo atveju, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas į Vidaus reikalų ministeriją kreipėsi 2013 m. gegužės 29 d., t. y. praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d.) dienos, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, pareiškėjo prašymas buvo paliktas nenagrinėtas.

2. Pirmosios instancijos teismas nepragrįstai, ignoruodamas tokio pobūdžio bylose LVAT formuojamą praktiką, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (ginčo laikotarpiu galiojusi redakcija) nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą šioje byloje skaičiavo ne nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos gavimo (2010 m. vasario mėn.) dienos, bet nuo pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimo įstatyminio pagrindo pripažinimo (2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimu, įsigaliojusiu 2012 m. rugsėjo 21 d.) prieštaraujančiu Konstitucijai dienos.

3. Apeliantai taip pat nesutinka su teismo sprendimu ir dėl to, kad panaikindamas Vidaus reikalų ministerijos sprendimą teismas ne įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjo skundą, bet priteisė pareiškėjui neišmokėtą pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d., nors į Vidaus reikalų ministeriją pareiškėjas kreipėsi jau praėjus nurodytam trejų metų skundo padavimo terminui. Atsakovas prašė šį terminą taikyti pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą aiškiai nurodydamas termino eigos pradžią (pirmosios sumažintos pensijos gavimo dieną – 2010 m. vasario 26 d.) ir jo pabaigą. Tačiau teismui tinkamai neįvertinus šių atsakovo argumentų, buvo priimtas neteisėtas sprendimas priteisti valstybinės pensijos nepriemoką.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) paduotame rašytiniame pareiškime (b. l. 54–55), vadovaudamasis ABTĮ 131 straipsnio 1 dalimi, prisideda prie apeliacinio skundo.

Pareiškėjas A. K. nesutinka su atsakovų apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti bei palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepime (b. l. 57–58) nurodoma, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, byla buvo išnagrinėta teismui nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialines ir proceso teisės normas. Naujų įrodymų ir argumentų, kurie nebuvo išnagrinėti ar kurių teismas neįvertintų, apeliantai savo apeliaciniame skunde nenurodo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Tikrinamoje byloje pareiškėjas iš esmės siekė, kad jam būtų priteista neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 40 746,08 Lt, kuri susidarė per 2010 m. sausio mėn. –2013 m. balandžio mėn. laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo A. K. skundą patenkino iš dalies: panaikino Ministerijos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 1D-5387(11) ir priteisė pareiškėjui A. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 28 761,28 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, kitoje dalyje skundą atmetė.

Apeliacinį skundą pateikę atsakovai teigia, kad teismas panaikindamas pareiškėjo skųstą Ministerijos sprendimą ir nurodyta apimtimi pareiškėjui priteisdamas neišmokėtos pensijos dalį, netinkamai išsprendė bylą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas, o byla nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad teismas, priimdamas sprendimą visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo šalių pateiktus įrodymus ir argumentus bei faktines aplinkybes, sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes byla išnagrinėta iš esmės, nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialines bei procesines teisės normas, visos teismo sprendime padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, tad teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Kaip (remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktais išaiškinimais ir šios bylos faktinėmis aplinkybėmis) buvo pažymėta 2014 m. birželio 18 d. nutartyje (b. l. 63-68), vertintina, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundą teismui padavė praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti, nes apie savo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. vasario 26 d., gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, tačiau į teismą kreipėsi tik 2013 m. birželio 5 d. (b. l. 1), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą – momento.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 dalis numato, kad teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą.

Taigi iš esmės sutiktina su apeliacinio skundo argumentais dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo, esant pagrindui bylą nutraukti.

Vis dėlto, kaip pažymėta ir 2014 m. birželio 18 d. nutartyje, nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013). Tad pareiškėjui minėta 2014 m. birželio 18 d. nutartimi buvo pasiūlyta pateikti poziciją dėl praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo.

Pareiškėjas 2014 m. liepos 9 d. (b. l. 70) teismui pateikė prašymą dėl praleisto termino skundui (prašymui) paduoti atnaujinimo (b. l. 70-73), nurodė priežastis dėl kurių praleido skundo padavimo terminą (tikėjosi, jog neišmokėta valstybinės pensijos dalis jam bus išmokėta be teisminio įsikišimo, dėl teisinio neaiškumo jam nebuvo aišku, kuris apskundimo terminas turi būti taikomas ir kt.), vertino, kad jos yra svarbios, todėl skundo padavimo terminas turi būti atnaujintas.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau, pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 ir kt.), išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Tokiais atvejais reikalinga vertinti tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, darytina išvada, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Vertintina, jog išvardytos priežastys, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl jo prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, nors ir paduotas apeliacinės instancijos teismui, atsižvelgiant į proceso ekonomiškumo, koncentruotumo principus, tenkinamas.

Apeliacinio skundo argumentai dėl pareiškėjo skųsto Ministerijos sprendimo, kuriuo jo prašymas paliktas nenagrinėtu remiantis VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi, teisėtumo, bei, kad panaikindamas šį sprendimą teismas turėjo ne priteisti neišmokėtą pensijos dalį, o įpareigoti Ministeriją išnagrinėti pareiškėjo prašymą atmestini kaip nepagrįsti.

Kaip minėta, 2013 m. kovo 12 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas buvo pripažintas specialiuoju terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme. 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė kolegija, konstatavo, jog „nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Toks aiškinimas nepaneigiamas tuo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje. Nors Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija) iš tiesų numatyta, jog valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjai kompetentingų institucijų sprendimus privalo apskųsti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, tai savaime nereiškia, kad minėta nuostata reguliuoja pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų padėtį.“. Pastarojoje nutartyje (administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013) taip pat nurodyta, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Atitinkamai Ministerijos sprendimas, kuriame pareiškėjo skundas paliktas nenagrinėtu, nes praėjo 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, t. y. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“, yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 taip pat pažymėjo, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su numatytąja valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d.). Pabrėžta, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Administracinių teismų praktikoje šio pobūdžio ginčams bendrąja tvarka taikoma ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Kitaip tariant, nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, nėra galimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011). Remdamasis šiomis nuostatomis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka (šiuo klausimu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-124/2013; 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-562/2013; 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-757/2013; 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-787/2013).

Nurodyti argumentai leidžia atmesti apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas, panaikinęs pareiškėjo skųstą Ministerijos sprendimą, turėjo įpareigoti Ministeriją išnagrinėti pareiškėjo skundą, o ne priteisti pensijos nepriemoką. Kartu akcentuotina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai netiesiogiai nurodė (sprendimo 4 psl. 5 pastraipa), kad įstatymuose yra įtvirtinta privaloma ikiteisminė sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarka. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-709/2013 šiuo atveju neaktuali, nes joje buvo nagrinėjami klausimai, susiję su valstybinio socialinio draudimo pensija.

Esant tokioms aplinkybėms, kokios susiklostė šioje byloje, t. y. pirmosios instancijos teismui patenkinus pareiškėjo skundą, nors jis buvo paduotas praleidus jo padavimo terminą, tačiau pareiškėjui pateikus prašymą dėl termino atnaujinimo ir teismui šį prašymą patenkinus, pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies panaikinant pareiškėjo skųstą Ministerijos sprendimą ir priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 28 761,28 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., susidariusią Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, o kitoje dalyje skundą atmesti, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013; 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 bei vėlesnę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose), laikytinas iš esmės teisėtu ir pagrįstu, todėl paliekamas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą ir trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjimą prie apeliacinio skundo atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas