eA-972-624/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-972-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01886-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Reenergy“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Reenergy“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Reenergy“ (toliau – ir pareiškėjas; UAB „Reenergy“) 2014 m. kovo 26 d. pateikė skundą teismui, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos ūkio ministeriją (toliau – ir atsakovas; Ūkio ministerija) išnagrinėti ir priimti sprendimą dėl UAB „Reenergy“ 2014 m. vasario 14 d. pateiktos paraiškos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 2 d. nutarimo Nr. 113 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų steigimo tvarkos“ (originalios redakcijos) nuostatomis; 2) įpareigoti atsakovą Ūkio ministeriją įtraukti UAB „Reenergy“ į Įmonių, kurios steigia ar yra įsteigusios ir eksploatuoja objektus, priskirtus valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektams, sąrašą.

Pareiškėjas 2014 m. vasario 14 d. pateikė paraišką Ūkio ministerijai dėl statomos Regioninės komunalinių atliekų deginimo gamyklos, (duomenys neskelbtini), Vilniuje (toliau – ir Gamykla) pripažinimo valstybinės reikšmės objektu (toliau – ir Paraiška). Ūkio ministerija 2014 m. vasario 28 d. raštu Nr. (26.3-81)-3-1081 informavo pareiškėją, kad jo Paraiška yra persiunčiama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai (toliau – ir Aplinkos ministerija) nagrinėti pagal kompetenciją. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo Paraiškos pateikimo dienos iki šios bylos iškėlimo teisme dienos atsakovas nepateikė jokio atsakymo (sprendimo), kuris galėtų būti prilyginamas administraciniam sprendimui.

Pareiškėjui itin svarbu, jog būtų patenkinta Paraiška, kadangi tik įtraukus UAB „Reenergy“ į įmonių, kurios steigia ar yra įsteigusios ir eksploatuoja objektus, priskirtus valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektams, sąrašą pareiškėjas galės vykdyti atliekų deginimo veiklą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 113 „Dėl Lietuvos Respublikos Valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų steigimo tvarkos“ patvirtintos Valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų steigimo tvarka (toliau – ir Tvarka, Nutarimas) 9 punktu pareiškėjas atsakovui pateikė Paraišką, kurioje prašė pripažinti Gamyklą valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektu, t. y.

įtraukti UAB „Reenergy“ į įmonių, kurios steigia ar yra įsteigusios ir eksploatuoja objektus, priskirtus valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektams, sąrašą. Atkreipė dėmesį į tai, kad Paraiška atitiko visus Nutarime numatytus turinio ir formos reikalavimus. Pažymėjo, jog, vadovaujantis Nutarimo 10 punktu, atsakovas, išnagrinėjęs pateiktus šio Nutarimo 9 punkte nurodytus dokumentus, per 20 dienų po Paraiškos priėmimo privalėjo iš esmės išspęsti klausimą dėl pareiškėjo Gamyklos įtraukimo į minimą sąrašą.

Jeigu įmonė būtų nepateikusi ar netinkamai pateikusi visus, paraiškoje nurodytus dokumentus arba jeigu Gamykla būtų neatitikusi Nutarimo 4 punkte išvardytos nomenklatūros, atsakovas per 30 dienų nuo Paraiškos gavimo dienos privalėjo raštu nurodyti pareiškėjui priežastis, dėl kurių atsisakoma įtraukti įmonę į sąrašą, tačiau tokio pranešimo pareiškėjui neteikė. Atsakovui nėra suteikta įgaliojimų (teisių) nenagrinėti paraiškos ar formaliais pagrindais persiųsti ją nagrinėti Aplinkos ministerijai. Nutarime yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytos Aplinkos ministerijos kompetencijos ribos ir kuomet jau yra Aplinkos ministerijos 2014 m. vasario 13 d. sprendime Nr. (17-3)-D8-1189 „Dėl sprendimo steigti valstybinės reikšmės tvarkymo objektą suderinimo“ išreikštas pritarimas Gamyklos įtraukimui į valstybinės reikšmės atliekas tvarkančių objektų sąrašą, nėra pagrindo papildomai Aplinkos ministerijai persiuntinėti pareiškėjo paraiškos.

Pagal Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas) ir Nutarimo nuostatas (9.2 p.), su Aplinkos ministerija yra derinamas valstybinio atliekų tvarkymo objekto steigimo klausimas, o ne nagrinėjama Paraiška. Nurodė, kad atsakovas 2014 m. vasario 28 d. rašte Nr. (26.3-81)-3-1081 pažymėjo, esą Paraiškos nagrinėjimui privalo būti taikoma 2014 m. vasario 22 d. įsigaliojusi Nutarimo redakcija. Paraiška buvo pateikta 2014 m. vasario 14 d., kai galiojo originali Nutarimo redakcija, kuri buvo pakeista (papildant aktualiais punktais) 2014 m. vasario 22 d.

Prasidėjusi administracinė procedūra turi būti vykdoma atsižvelgiant į jos pradžioje galiojančių teisės aktų nuostatas. Pažymėjo, jog atsakovo neveikimu siekiama kuo ilgiau atidėti ar netgi visiškai sustabdyti kogeneracinės jėgainės naudojimą Vilniaus mieste, kas prieštarautų viešajam interesui. Atkreipė dėmesį, jog egzistuoja kelios grėsmės viešojo intereso pažeidimui: (i) UAB „Reenergy“ akcininkas yra Vilniaus miesto savivaldybė; (ii) kogeneracinės jėgainės statybos užtikrina visuomenės teisę į švarią aplinką, o taip pat atliekos yra naudojamos naudingai.

Gamyklos naudojimas yra laikytinas vienu iš svarbiausių Vilniaus miestui atliekų tvarkymo projektų. Miesto siekis įgyvendinti šį projektą yra nulemtas galiojančių teisės aktų.

Atsakovas Ūkio ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė bylą nutraukti arba skundą atmesti.

Atsiliepime paaiškino, kad Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymu buvo pakeista Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalis, pakeitimas įsigaliojo 2014 m. sausio 31 d. 2014 m. vasario 22 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. vasario 19 d, nutarimas Nr. 158 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 2 d. nutarimo Nr. 113 „Dėl Lietuvos Respublikos Valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų steigimo tvarkos“ pakeitimo. Pažymėjo, kad skundžiami Ūkio ministerijos veiksmai jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukėlė, kadangi Ūkio ministerija nepriėmė jokio sprendimo dėl Paraiškos, o, vadovaudamasi Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, 10 punktu, 2014 m. vasario 28 d. raštu persiuntė Paraišką nagrinėti kompetentingai įstaigai.

Aplinkos ministerija 2014 m. kovo 24 d. raštu Nr. (17-3)-D8-2247 „Dėl paraiškos vertinimo“ informavo pareiškėją, kad tam, jog Aplinkos ministerija pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 113 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. vasario 19 d. nutarimo Nr. 158 redakcija) patvirtinto Valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų steigimo ir pripažinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), įsigaliojusio nuo 2014 m. vasario 22 d., nuostatas galėtų pradėti pareiškėjo paraiškos dėl atliekų tvarkymo objekto pripažinimo valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektu nagrinėjimo procedūrą, pareiškėjas Aplinkos ministerijai turi pateikti naują paraišką, atitinkančią Aprašo 9 punkto reikalavimus.

Teigė, jog pareiškėjo skundžiami Ūkio ministerijos veiksmai negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, todėl administracinė byla turi būti nutraukta kaip nepriskirtina administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų. Pažymėjo, kad pareiškėjas netinkamai kvalifikuoja Ūkio ministerijos veiksmus, nurodydamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo normas (5 ir 15 str.), susijusias su leidimų išdavimu.

Pagal nustatytą reglamentavimą Aplinkos ministerija pagal gautą paraišką, kuri turi atitikti nustatytus reikalavimus, paruošia Vyriausybės nutarimo projektą (Aprašo 13 p.). Ūkio ministerija šiame procese pagal nustatytą kompetenciją jokių funkcijų neatlieka. Rėmėsi Aprašo 9–13 punktais. Apraše nėra nustatyta Ūkio ministerijos įgaliojimų nagrinėti paraiškas ir priimti sprendimus dėl veikiančių arba statomų atliekų tvarkymo objektų pripažinimo valstybinės reikšmės tvarkymo objektais. Ūkio ministerijai išnagrinėjus Paraišką, vadovaujantis Tvarka, prieštaraujančia Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 daliai, Ūkio ministerija būtų pažeidusi Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalį, taip pat būtų pažeistas teisėtumo principas, kadangi toks Ūkio ministerijos veikimas būtų laikomas viršijus kompetencijos ribas.

Tvirtino, jog Ūkio ministerija lex retro non agit principo nepažeidė. Po to, kai Paraiška buvo pateikta Ūkio ministerijai, įsigaliojo Vyriausybės nutarimas Nr. 158, kuriuo buvo patvirtintas Aprašas. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad Paraiška privalo būti išnagrinėta vadovaujantis Tvarka, o ne Aprašu. Pažymėjo, kad Paraiška Ūkio ministerijai buvo pateikta galiojant naujos redakcijos Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 daliai, kurios neatitiko Tvarka. Dėl to Ūkio ministerija negalėjo nagrinėti Paraiškos vadovaudamasi Tvarka, kadangi Tvarka prieštaravo aukštesnės galios teisės aktui – įstatymui.

Teigė, kad pareiškėjas nėra subjektas, turintis teisę ginti viešąjį interesą. Nei kartu, nei atskirai skundo reikalavimai negali būti patenkinti, kadangi skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą išnagrinėti Paraišką ir priimti sprendimą neatitinka Ūkio ministerijos kompetencijos, o reikalavimas įtraukti pareiškėją į įmonių, kurios steigia ar yra įsteigusios ir eksploatuoja objektus, priskirtus valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektams, sąrašą ne tik prieštarauja teisės aktuose (Apraše, Atliekų tvarkymo įstatyme) numatytoms procedūroms, bet ir teismo kompetencijai.

Nėra aišku, kaip turėtų būti vykdomas teismo sprendimas, įpareigojantis atsakovą išnagrinėti Paraišką ir priimti atitinkamą sprendimą dėl Paraiškos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija su skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

Atsiliepime paaiškino, kad 2014 m. kovo 24 d. raštu Nr. (17-3)-D8-2247 UAB „Reenergy“ ir Ūkio ministeriją informavo, kad Tvarkos nuostatose Aplinkos ministerijai buvo nustatyta pareiga derinti steigimo iniciatoriaus sprendimą steigti valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektą (9.2. p). Šią procedūrą Aplinkos ministerija atliko 2014 m. vasario 13 d. raštu Nr. (17-3)-D8-1189 pritardama Vilniaus miesto savivaldybės sprendimui, t. y. Aplinkos ministerija atliko visus veiksmus, kurie sprendimo dėl pritarimo priėmimo metu galiojusiosios redakcijos nutarime buvo priskirti jos kompetencijai. Kiti (tolimesni) veiksmai, kurie būtini dėl atliekų tvarkymo objekto pripažinimo valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektu Aplinkos ministerijai Nutarime nebuvo nustatyti. Todėl Aplinkos ministerijos 2014 m. kovo 24 d. raštu Nr. (17-3)-D8-2247 UAB „Reenergy“ ir Ūkio ministerijai buvo paaiškinta, kad Aplinkos ministerija neturi pagrindo priimti sprendimo dėl UAB „Reenergy“ 2014 m. vasario 14 d. Ūkio ministerijai pateiktos paraiškos pagal originalios Nutarimo redakcijos nuostatas, nes šios redakcijos nutarime tokia Aplinkos ministerijos funkcija nėra numatyta. Tam, kad Aplinkos ministerija, vadovaujantis aktualios redakcijos Nutarimu patvirtinto Aprašo nuostatomis galėtų pradėti UAB „Reenergy“ paraiškos dėl atliekų tvarkymo objekto pripažinimo valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektu nagrinėjimo procedūrą, pareiškėjas kartu su Paraiška turi pateikti ir informaciją bei dokumentus, patvirtinančius pareiškėjo atitikimą aktualios redakcijos Aprašo 5 punkte įtvirtintiems kriterijams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija skundui pritarė.

Atsiliepime paaiškino, kad nei Aplinkos ministerija, nei Ūkio ministerija jokių pastabų dėl Vilniaus miesto savivaldybės mero 2014 m. vasario 3 d. potvarkio Nr. 22-11 neturėjo ir jo neginčijo. Valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų steigimo tvarkos 8 punkte aiškiai nustatyta, kad įmonių, kurios steigia ar yra įsteigusios ir eksploatuoja objektus, priskirtus valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektams, sąrašą sudaro Ūkio ministerija. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus miesto savivaldybės merui 2014 m. vasario 3 d. raštu Nr. A51-9802/14(3.3.10.1-EM4) „Dėl sprendimo steigti valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektą suderinimo“ kreipusis į Aplinkos ministeriją su prašymu pritarti (suderinti) inicijuotam valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objekto steigimui, Aplinkos ministerija 2014 m. vasario 13 d. raštu Nr. (17-3)-D8-1189 „Dėl sprendimo steigti valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektą suderinimo“ pritarė (suderino) steigėjo iniciatoriaus sprendimui steigti valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektą – Regioninę komunalinių atliekų deginimo gamyklą (UAB „Reenergy“, (duomenys neskelbtini), Vilniuje).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 13 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Reenergy“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės meras 2014 m. vasario 3 d. potvarkiu Nr. 22-11 nusprendė inicijuoti valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektą ir kreiptis į atsakingas institucijas dėl valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objekto statuso suteikimo bendrovei „Reenergy“ (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statomai Regioninei komunalinių atliekų deginimo gamyklai. Aplinkos ministerija 2014 m. vasario 13 d. raštu Nr. (17-3)-D8-1189 informavo Vilniaus miesto savivaldybės merą, kad pritaria (suderina) steigėjo iniciatoriaus sprendimui steigti valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektą – Regioninę komunalinių atliekų deginimo gamyklą (UAB „Reenergy“ (duomenys neskelbtini), Vilniuje). Pareiškėjas 2014 m. vasario 14 d. Ūkio ministerijai pateikė Paraišką, prašydamas įtraukti pareiškėją į įmonių, kurios steigia ar yra įsteigusios ir eksploatuoja objektus, priskirtus valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektams, sąrašą. Ūkio ministerija, vadovaudamasi Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“, 10 punktu, 2014 m. vasario 28 d. raštu Nr. (26.3-81)-3-1081 Paraišką persiuntė nagrinėti Aplinkos ministerijai pagal kompetenciją, motyvuodama tuo, kad įsigaliojo 2014 m. vasario 22 d. nauja redakcija išdėstytas Nutarimas.

Teismas nurodė, kad Atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VI11-787 4 straipsnio pakeitimo įstatymu buvo pakeista Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalis, kuri įsigaliojo 2014 m. sausio 31 d. Pažymėjo, kad ginčo teisiniams santykiams aktuali Atliekų tvarkymo įstatymo, Tvarkos, o taip pat Aprašo normų analizė. Teismas atsižvelgė į Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies redakciją, galiojusią iki 2014 m. sausio 31 d., ir pakeitimus, įsigaliojusius nuo 2014 m. sausio 31 d. Taip pat Tvarkos, galiojusios iki 2014 m. vasario 22 d., 6–11 punktus, Aprašo, įsigaliojusio nuo 2014 m. vasario 22 d., 8, 9, 10, 13, 14 punktus.

Pareiškėjas Paraišką Ūkio ministerijai pateikė įsigaliojus Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymui, tačiau iki Aprašo įsigaliojimo. Šiuo atveju Paraiškos pateikimo dieną (2014 m. vasario 14 d.) Aprašas jau buvo patvirtintas, tačiau dar negaliojo. Pažymėjo, kad Vyriausybė Aprašą patvirtino vadovaudamasi Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi.

Pažymėjo, jog Konstitucinio Teismo aktuose suformuluotoje doktrinoje ne kartą yra konstatuota, kad teisės teorija ir teisės tradicijos leidžia daryti išvadą, jog teisinio reguliavimo srityje egzistuoja bendroji taisyklė: įstatymas atgal negalioja. Įstatymų leidyboje atgal galiojančių įstatymo normų priėmimas yra išimtis. Tai įvyksta, kai apie įstatymo galiojimą atgal yra nurodyta pačiame įstatyme arba kai priimami įstatymai, panaikinantys veikos baudžiamumą ar administracinę atsakomybę arba švelninantys bausmę ar administracinę nuobaudą. Kitose teisės srityse retroaktyvaus įstatymo priėmimas gali neigiamai paveikti asmenų teises.

Paraiškos pateikimo Ūkio ministerijai metu jau galiojo Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies nauja redakcija. Nauja šio straipsnio redakcija įtvirtino, kad atliekų tvarkymo objektai turi atitikti Vyriausybės nustatytus kriterijus, numatė, kad būtent Vyriausybės nustatyta tvarka tokie objektai ne tik steigiami, tačiau ir pripažįstami atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektais, ko anksčiau galiojusi Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies redakcija nenumatė. Be to, naujai įtvirtinta, kad tik Vyriausybės pripažintuose atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektuose kaip kuras energijai gaminti gali būti naudojamos ar planuojamos naudoti po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios komunalinės atliekos. Šiuo atveju dėl pasikeitusio įstatyminio reguliavimo Tvarkoje įtvirtintas reglamentavimas neatitinka Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies nuostatų. Iš byloje esančio Aplinkos ministerijos rašto Nr. (17-3)-D8-1338, numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo pažymos matyti, kad Aprašas buvo patvirtintas įgyvendinant būtent Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalį ir atsižvelgiant į pasikeitusią faktinę situaciją atliekų tvarkymo srityje nuo teisės akto pirminio paskelbimo.

Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Galioja tik paskelbti įstatymai“. Būtent joje atsispindi teisės principas, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit). Teismas darė išvadą, kad lex retro non agit principas būtų pažeistas tais atvejais, kai nustatomu teisiniu reguliavimu yra įsiterpiama į jau susiformavusius ir užbaigtus teisinius santykius, taip pat, kai tam tikros teisės normos taikomos faktams, kurie atsirado iki šių teisės normų įsigaliojimo.

Aprašo įsigaliojimo momentu Ūkio ministerija nebuvo priėmusi sprendimo dėl Paraiškos. Vadinasi, su valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų steigimu susiję teisiniai santykiai nebuvo pasibaigę, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius. Teismas konstatavo, kad atsakovas, 2014 m. vasario 28 d. raštu atsakydamas pareiškėjui, neturėjo teisinio pagrindo priimti sprendimo dėl Paraiškos, vadovaudamasis negaliojančia Tvarka. Atkreipė dėmesį, kad nei Tvarkos 10 punkte, nei Apraše nustatyto termino, skaičiuojamo nuo Paraiškos gavimo, atsakovas nepraleido.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Ūkio ministeriją išnagrinėti ir priimti sprendimą dėl UAB „Reenergy“ 2014 m. vasario 14 d. pateiktos paraiškos vadovaujantis Tvarkos nuostatomis bei įtraukti UAB „Reenergy“ į Įmonių, kurios steigia ar yra įsteigusios ir eksploatuoja objektus, priskirtus valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektams, sąrašą yra nepagrįstas, todėl skundas netenkintas.

III. Pareiškėjas UAB „Reenergy“ padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neteisingai nagrinėjo byloje surinktus įrodymus ir juos kvalifikavo netinkamai. Teismas nepagrįstai siejo Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies redakciją, įsigaliojusią 2014 m. sausio 31 d., su poreikiu taikyti Vyriausybės 2014 m. vasario 19 d. nutarimą Nr. 158. Teigia, jog skundžiamame sprendime cituota Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies nuostata savo prasme nesiskiria nuo šios dalies redakcijos, galiojusios iki 2014 m. sausio 31 d. Abejose redakcijose Vyriausybei nustatytas reikalavimas numatyti atliekų tvarkymo objektų steigimo tvarką, kas ir buvo atlikta nuo 2000 m., kuomet buvo priimtas Nutarimas. Atsižvelgiant į tai, kad Aprašas negaliojo laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 31 d. iki 2014 m. vasario 22 d., pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti, kad šiuo laikotarpiu buvo pagrįsta vadovautis galiojusiu teisės aktu – Nutarimu.

Pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad Paraiška, kuri buvo pateikta 2014 m. vasario 14 d., buvo teikiama jau patvirtinus Vyriausybės 2014 m. vasario 19 d. nutarimą Nr. 158. UAB „Reenergy“ Paraišką pateikė likus 5 dienoms iki Vyriausybės 2014 m. vasario 19 d. nutarimo Nr. 158 patvirtinimo ir 8 dienoms iki jo įsigaliojimo. Pirmosios instancijos teismas netinkamai konstatavo, jog naujai įsigaliojusio teisės akto taikymas yra pagrįstas ne nuo administracinės procedūros pradžios (Paraiškos gavimo), bet nuo jos pabaigos (Ūkio ministerijos sprendimo priėmimo dėl pateiktos Paraiškos). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, administracinė procedūra dėl pareiškėjo pateiktos Paraiškos prasidėjo vėliausiai 2014 m. vasario 17 d. (per 3 dienas nuo Paraiškos pateikimo). Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nustatęs, jog administracinis reguliavimas taikytinas atitinkamam teisiniam santykiui toks, koks buvo šio santykio atsiradimo metu. Todėl laiko, kad teismas pažeidė principą, jog įstatymas galioja tik į ateitį.

Tvirtina, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas visiškai priešingai sprendė ginčą, nei nurodyta suformuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nevertino itin svarbių aplinkybių, kurios nulėmė Ūkio ministerijos neteisėtą neveikimą. Taip pat neįvertino neigiamo, UAB „Reenergy“ atžvilgiu, skundžiamo sprendimo pasekmių. Teismas nevertino pareiškėjo skunde nurodytų motyvų: kad Ūkio ministerija, atlikdama teisės aktų nenurodytus veiksmus (persiųsdama Paraišką Aplinkos ministerijai), elgėsi neteisėtai, peržengdama savo kompetencijos ribas; kad Ūkio ministerijos veiksmai (neveikimas) pažeidė viešąjį interesą. Taigi, pirmosios instancijos teismas priėmė nemotyvuotą sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas nevertino ir nenagrinėjo Ūkio ministerijos kompetencijos ir neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus dėl šios kompetencijos ribų peržengimo. Būtent atsakovas turi išimtinę kompetenciją įrašyti Gamyklą (to pačiu UAB „Reenergy“) į Valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų sąrašą. Teigia, kad atsakovas pagal savo kompetenciją turėjo atlikti Nutarimo (redakcija galiojusi iki 2014 m. vasario 22 d.) 10, 11 punktuose nurodytas pareigas, ko padaryta nebuvo. Tačiau atsakovas nepriėmė jokio sprendimo, taip akivaizdžiai ne tik pažeisdamas pareiškėjo teises ir teisėtus lūkesčius, tačiau ir neįvykdydamas teisės aktais nustatytų pareigų.

Pažymi, kad viešojo administravimo subjektų veikloje taikomas principas „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Nagrinėjamu atveju atsakovo veiksmas, persiųsti pakartotinai spręsti Paraiškos vertinimo klausimą Aplinkos ministerijai, kuomet tam nėra jokio teisėto pagrindo – laikytinas neteisėtu, kaip viršijančiu Ūkio ministerijos kompetenciją.

Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad Gamyklos įtraukimas į minėtąjį sąrašą yra motyvuotas viešojo intereso. Teigia, jog atsakovo neveikimu siekiama kuo ilgiau atidėti ar netgi visiškai sustabdyti kogeneracinės jėgainės naudojimą Vilniaus mieste, kas prieštarautų viešajam interesui. Atkreipia dėmesį, jog egzistuoja kelios grėsmės viešojo intereso pažeidimui: (i) UAB „Reenergy“ akcininkas yra Vilniaus miesto savivaldybė; (ii) kogeneracinės jėgainės statybos užtikrina visuomenės teisę į švarią aplinka, o taip pat atliekos yra naudojamos naudingai.

Teismas neįvertino, kad Ūkio ministerija yra žymiai praleidusi terminus išnagrinėti Paraišką. Remiasi Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsniu. Šiuo atveju Paraiška buvo pateikta 2014 m. vasario 14 d., tačiau iki šios dienos Ūkio ministerija nėra išnagrinėjusi Paraiškos ar priėmusi atitinkamo sprendimo. Be to, nebuvo gautas joks Ūkio ministerijos pranešimas apie tai, kad terminas būtų pratęsiamas.

Atsakovas Ūkio ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Teigia, kad teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes ir jas tinkamai kvalifikavo, todėl visiškai pagrįstai skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas visiškai pagrįstai siejo Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies redakciją, įsigaliojusią 2014 m. sausio 31 d., su būtinybe taikyti Aprašą. Tvirtina, jog abi Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies redakcijos savo prasme skiriasi iš esmės. Konstatavęs esminius abiejų Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies redakcijų skirtumus, teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad dėl pasikeitusio įstatyminio reguliavimo, Tvarkoje įtvirtintas reglamentavimas neatitinka Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies (naujosios redakcijos) nuostatų, ką taip pat patvirtina kartu su Aplinkos ministerijos raštu Nr. (17-3)-D8-1338 pateikta numatomo teisinio reguliavimo poveikio pažyma, numatanti, kad Aprašas buvo parengtas įgyvendinant būtent Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalį ir atsižvelgiant į pasikeitusią faktinę situaciją atliekų tvarkymo srityje nuo teisės akto pirminio paskelbimo. Kadangi Gamykloje buvo numatyta, kad energijos gamybai, be kita ko, bus naudojamos netinkamos perdirbti ir energinę vertę turinčios komunalinės atliekos, todėl tokį objektą valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektu gali pripažinti išimtinai tik Vyriausybė (Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies naujoji redakcija). Dėl minėtų priežasčių Tvarka nuo 2014 m. sausio 31 d., kai įsigaliojo naujoji Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies redakcija, negalėjo būti taikoma, kadangi prieštaravo aukštesniam pagal hierarchiją teisės aktui – Atliekų tvarkymo įstatymui. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad Ūkio ministerija persiuntė Aplinkos ministerijai Paraišką nagrinėti pagal kompetenciją 2014 m. vasario 28 d., t. y. kai Tvarka jau nebegaliojo, o galiojo Aprašas.

Nors pareiškėjas teigia, kad, konstatuodamas tai, kad Paraiškos pateikimo dieną Aprašas jau buvo patvirtintas, tačiau dar negaliojo, teismas padarė grubų teisės pažeidimą, tačiau pareiškėjas nenurodo, kokią reikšmę ir įtaką tariamam sprendimo neteisėtumui turi ši teismo konstatuota aplinkybė ir kaip jos konstatavimas galėtų sąlygoti sprendimo neteisėtumą. Teigia, kad tiksli Aprašo patvirtinimo data neturi esminės reikšmės bylai. Aktualu yra tai, kada Aprašas įsigaliojo, o svarbiausia tai, kad įsigaliojus Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies pakeitimui, nebegalėjo būti taikoma Tvarka.

Pažymi, kad pareiškėjas neginčija, kad nagrinėjant Paraišką turi būti taikoma Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies naujoji redakcija, kuri galiojo Paraiškos pateikimo dieną. Kadangi su valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų steigimu ir pripažinimu susiję teisiniai santykiai Aprašo įsigaliojimo metu tarp pareiškėjo ir atsakovo nebuvo pasibaigę (t. y. nebuvo išnagrinėta Paraiška) ir Aprašas neįsiterpė į susiformavusius teisinius santykius, todėl nagrinėjant Paraišką nebuvo galima taikyti negaliojančios Tvarkos, juolab prieštaraujančios šių santykių atsiradimo metu galiojusiai Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies naujajai redakcijai. Taigi, teismas nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Ūkio ministerijos įsitikinimu, teismas, įvertinęs Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, nagrinėjamoje byloje nepažeidė lex retro non agit principo. Aprašo įsigaliojimo dieną (2014 m. vasario 22 d.) Paraiška dar nebuvo išnagrinėta, t. y. Ūkio ministerija dėl Paraiškos nebuvo priėmusi jokio sprendimo. Taigi, Aprašas neįsiterpė į pasibaigusius teisinius santykius tarp pareiškėjo ir atsakovo. Vadinasi, po Vyriausybės nutarimo Nr. 158 įsigaliojimo, Paraiška turėjo būti nagrinėjama vadovaujantis šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintu Aprašu. Be to, Gamykloje buvo numatyta, kad energijos gamybai, be kita ko, bus naudojamos netinkamos perdirbti ir energinę vertę turinčios komunalinės atliekos, todėl, vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies naująja redakcija, tokį objektą valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektu gali pripažinti tik Vyriausybė.

Pažymi, kad išnagrinėjus Paraišką vadovaujantis Tvarka, o ne Aprašu, susiklostytų teisine prasme netoleruotina situacija, kai sprendimas dėl Paraiškos būtų priimtas vadovaujantis nebegaliojančiu ir prieštaraujančiu Atliekų tvarkymo įstatymui teisės aktu – Tvarka, o tokį sprendimą priimtų teisės aktais suteiktų įgaliojimų neturintis subjektas – Ūkio ministerija.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo klausimas buvo sprendžiamas pagal 2014 m. vasario 28 d. (Paraiškos persiuntimo Aplinkos ministerijai metu) galiojusią teisę, t. y. Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies naująją redakciją bei Aprašą. Atsižvelgiant į tai, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriuo buvo pakeista Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalis, įsigaliojo 2014 m. sausio 31 d., t. y. iki Paraiškos Ūkio ministerijai pateikimo, todėl darytina vienareikšmė išvada – Paraiška turi būti nagrinėjama vadovaujantis Aprašu, įgyvendinančiu Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalį. Vadinasi, pareiškėjas yra visiškai neteisus, teigdamas, kad teismas pažeidė lex retro non agit principą.

Atkreipia dėmesį, kad teismas nenukrypo nuo pareiškėjo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kadangi priimdamas sprendimą, be kita ko, vadovavosi su valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų steigimu ir pripažinimu susijusių santykių atsiradimo metu galiojusiu teisės aktu – Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies naująja redakcija.

Nors pareiškėjas teigia, kad teismas visiškai nevertino skunde nurodytų aplinkybių, tačiau Ūkio ministerijos įsitikinimu, sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 ir 87 straipsnių reikalavimus, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktus išaiškinimus dėl teismo sprendimo turinio. Teismas atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl teigti, jog sprendimas yra nemotyvuotas, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Tvirtina, kad teismas visiškai pagrįstai nenustatė jokių Ūkio ministerijos galimai padarytų teisės aktų reikalavimų pažeidimų. Mano, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, teismas ne tik įvertino Ūkio ministerijos kompetenciją, bet ir padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad Ūkio ministerija jokių teisės aktų pažeidimų nepadarė ir visiškai pagrįstai persiuntė Paraišką pagal kompetenciją nagrinėti Aplinkos ministerijai.

Nurodo, jog pareiškėjas neturi įgaliojimų ginti viešąjį interesą, todėl teismas pagrįstai nevertino skundo argumentų, susijusių su tariamu viešojo intereso gynimu. Skunde (taip pat ir apeliaciniame skunde) nebuvo nurodyta nei vieno įstatymo iš kurio nuostatų būtų galima spręsti, kad pareiškėjas turi įstatyme numatytus įgaliojimus ginti viešąjį interesą. Pareiškėjo keliami materialiniai reikalavimai yra susiję išimtinai su jo paties subjektinių teisių ir interesų gynyba, todėl laiko, kad skundas yra paduotas ginant ne viešąjį interesą, bet pareiškėjo privatų interesą būti įtrauktam į įmonių, kurios steigia ar yra įsteigusios ir eksploatuoja objektus, priskirtus valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektams, sąrašą. Pažymi ir tai, kad nors UAB „Reenergy“ akcininke yra Vilniaus miesto savivaldybė, tačiau ji nėra pagrindinis akcininkas.

Pareiškėjas visiškai nepagrįstai teigia, kad Ūkio ministerija yra praleidusi terminą Paraiškai išnagrinėti. Po to, kai Ūkio ministerija 2014 m. vasario 28 d. raštu persiuntė Paraišką pagal kompetenciją nagrinėti Aplinkos ministerijai, pasibaigė pareiga Ūkio ministerijai Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnyje nustatytais terminais išnagrinėti Paraišką, kadangi persiuntus Paraišką, ją turi nagrinėti ne Ūkio ministerija, bet Aplinkos ministerija.

Tvirtina, kad nei kartu, nei atskirai pareiškėjo skunde išdėstyti reikalavimai negali būti patenkinti. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą išnagrinėti Paraišką ir priimti sprendimą dėl Paraiškos neatitinka teisės aktuose nustatytos Ūkio ministerijos kompetencijos. Kadangi Ūkio ministerija neturi įgaliojimų nagrinėti Paraiškos, ji taip pat negali įtraukti pareiškėjo į įmonių, kurios steigia ar yra įsteigusios ir eksploatuoja objektus, priskirtus valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektams, sąrašą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo UAB „Reenergy“ apeliacinį skundą tenkinti.

Remiasi Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 19 punktu, 4 straipsnio 6 dalimi. Pažymi, jog Vilniaus miesto savivaldybės meras, vadovaudamasis Tvarkos 6 punktu, 2014 m. vasario 3 d. potvarkiu Nr. 22-11 nusprendė inicijuoti valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objekto steigimą ir kreiptis į atsakingas institucijas dėl valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objekto statuso suteikimo UAB „Reenergy“ statomai Regioninei komunalinių atliekų deginimo gamyklai. Pažymi, kad nei Aplinkos ministerija, nei Ūkio ministerija jokių pastabų dėl Vilniaus miesto savivaldybės mero 2014 m. vasario 3 d. potvarkio Nr. 22-11 neturėjo ir jo neginčijo. Remiasi Tvarkos 8 ir 9 punktais. Atkreipia dėmesį, kad Vilniaus miesto savivaldybės merui 2014 m. vasario 3 d. raštu Nr. A51-9802/14(3.3.10.1-EM4) „Dėl sprendimo steigti valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektą suderinimo“ kreipusis į Aplinkos ministeriją su prašymu pritarti (suderinti) inicijuotam valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objekto steigimui, Aplinkos ministerija 2014 m. vasario 13 d. raštu Nr. (17-3)-D8-l 189 „Dėl sprendimo steigti valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektą suderinimo“ pritarė (suderino) steigėjo iniciatoriaus sprendimui steigti valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektą – Regioninę komunalinių atliekų deginimo gamyklą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliaciniame skunde dėstomi argumentai yra nepagrįsti.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad UAB „Reenergy“ paraiška pagal senos redakcijos Tvarkos nuostatas negalėjo būti tenkinama nes neatitiko naujos Atliekų tvarkymo įstatymo redakcijos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Ūkio ministerijos pareigos nagrinėti pareiškėjo UAB „Reenergy“ pateiktą 2014 m. vasario 14 d. Paraišką dėl UAB „Reenergy“ įtraukimo į įmonių, kurios steigia ar yra įsteigusios ir eksploatuoja objektus, priskirtus valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektams, sąrašą (b. l. 19–20).

Iš bylos dokumentų nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės meras 2014 m. vasario 3 d. potvarkiu Nr. 22-11 nusprendė inicijuoti valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objekto steigimą ir kreiptis į atsakingas institucijas dėl valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objekto statuso suteikimo UAB „Reenergy“ (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statomai Regioninei komunalinių atliekų deginimo gamyklai. Aplinkos ministerija 2014 m. vasario 13 d. raštu Nr. (17-3)-D8-1189 informavo Vilniaus miesto savivaldybės merą, kad pritaria (suderina) steigėjo iniciatoriaus sprendimui steigti valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektą – Regioninę komunalinių atliekų deginimo gamyklą (UAB „Reenergy“ (duomenys neskelbtini), Vilniuje).

Pareiškėjas UAB „Reenergy“ 2014 m. vasario 14 d. Ūkio ministerijai pateikė Paraišką, prašydamas įtraukti pareiškėją į įmonių, kurios steigia ar yra įsteigusios ir eksploatuoja objektus, priskirtus valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektams, sąrašą. Ūkio ministerija 2014 m. vasario 28 d. rašte Nr. (26.3-81)-3-1081 nurodė, kad vadovaudamasi Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, 10 punktu, Paraišką persiuntė nagrinėti Aplinkos ministerijai pagal kompetenciją, motyvuodama tuo, kad 2014 m. vasario 19 d.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 158 nuo 2014 m. vasario 22 d. įsigaliojo nauja redakcija išdėstytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 2 d. nutarimas Nr. 113 „Dėl Lietuvos Respublikos Valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų steigimo tvarkos“. 2014 m. kovo 6 d. pareiškėjas kreipėsi į Aplinkos ministeriją, prašydamas, nagrinėjant jo 2014 m. vasario 14 d. Paraišką, vadovautis iki 2014 m. kovo 22 d. galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 2 d. nutarimo Nr. 113 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų steigimo tvarkos“ (originalios redakcijos) nuostatomis, galiojusiomis Paraiškos priėmimo metu.

Aplinkos ministerija, išnagrinėjusi 2014 m. vasario 14 d. Paraišką ir atsakydama į 2014 m. kovo 6 d. pareiškėjo raštą, 2014 m. kovo 24 d. rašte nurodė, jog tam, kad galėtų pagal nuo 2014 m. vasario 22 d. galiojančios redakcijos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 2 d. nutarimo Nr. 113 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų steigimo tvarkos“ nuostatas galėtų pradėti UAB „Reenergy“ paraiškos dėl atliekų tvarkymo objekto pripažinimo valstybinės reikšmės atliekų objektu nagrinėjimo procedūrą, UAB „Reenergy“ turi Aplinkos ministerijai pateikti naują paraišką, kurioje, vadovaujantis nauja nutarimo redakcija patvirtintos Valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų steigimo ir pripažinimo tvarkos 9 punktu, valstybinės reikšmės objekto steigėjas turi pateikti jai paraišką, kurioje nurodomas steigėjo pavadinimas, juridinio asmens kodas, buveinės adresas, vykdomos ar planuojamos vykdyti atliekų tvarkymo veiklos pavadinimas, paraiškos padavimo data, ir informaciją bei dokumentus, pagrindžiančius atitiktį Valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų steigimo ir pripažinimo tvarkos 5 punkte nurodytiems valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų steigimo ir pripažinimo tvarkos aprašo 5 punkte nurodytiems valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų steigimo ir pripažinimo kriterijams.

Byloje duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas skundė šį Aplinkos ministerijos atsakymą, nėra.

Pareiškėjas UAB „Reenergy“, prašydamas įpareigoti Ūkio ministeriją išnagrinėti ir priimti sprendimą dėl Paraiškos vadovaujantis Tvarkos (originalios redakcijos) nuostatomis, ir įpareigoti Ūkio ministeriją įtraukti UAB „Reenergy“ į Įmonių, kurios steigia ar yra įsteigusios ir eksploatuoja objektus, priskirtus valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektams, sąrašą, kreipėsi į teismą. Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundą atmetė, nusprendęs, kad atsakovas, 2014 m. vasario 28 d. raštu atsakydamas pareiškėjui, neturėjo teisinio pagrindo priimti sprendimo dėl Paraiškos, vadovaudamasis negaliojančia Tvarka.

Kaip matyti iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui dalyko, pareiškėjas skundžia Ūkio ministerijos, jo vertinimu, neveikimą, t. y. teigia, kad Ūkio ministerija nenagrinėja jo 2014 m. vasario 14 d. Paraiškos, todėl prašo įpareigoti tai padaryti, tačiau kartu prašo įpareigoti priimti konkretų sprendimą – įtraukti UAB „Reenergy“ į Įmonių, kurios steigia ar yra įsteigusios ir eksploatuoja objektus, priskirtus valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektams, sąrašą, t. y. reikalavimą, kuris reiškiamas atsakovui atsisakius priimti konkretų sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, jog savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti. Tokiu atveju paprastai iš esmės yra skundžiamas tam tikras institucijos neveikimas (pvz. žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-351/2006, 2013 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-387/2013, 2014 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-442/2014). Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra Ūkio ministerijos neveikimo dėl 2014 m. vasario 14 d. Paraiškos minėta prasme: Ūkio ministerija, gavusi pareiškėjo 2014 m. vasario 14 d. Paraišką, ją perdavė nagrinėti, jos teigimu, kompetentingai institucijai, t. y. Aplinkos ministerijai, kuri dėl šios paraiškos jau pasisakė 2014 m. kovo 24 d. raštu. Pareiškėjas šių veiksmų, apie kuriuos buvo informuotas Ūkio ministerijos 2014 m. vasario 28 d. raštu Nr. (26.3-81)-3-108 ir Aplinkos ministerijos 2014 m. kovo 24 d. raštu, neginčija, t. y. atitinkamų reikalavimų savo skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė, todėl jo skundas negali būti tenkinas vien dėl šios priežasties.

Kita vertus, teisėjų kolegija iš esmės sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB „Reenergy“ 2014 m. vasario 14 d. pateikta Paraiška negalėjo būti nagrinėjama vadovaujantis iki 2014 m. vasario 22 d. galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 2 d. nutarimo Nr. 113 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų steigimo tvarkos“ nuostatomis: 1998 m. birželio 16 d. Atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 4 straipsnio 8 dalyje, kuri įsigaliojo, kaip nustato 1998 m. birželio 16 d. įstatymas Nr. VIII-793, nuo 1999 m. birželio 1 d., buvo nustatyta, kad valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektai steigiami Vyriausybės nustatyta tvarka. Šiai įstatymo nuostatai realizuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 113 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų steigimo tvarkos“ buvo patvirtinta Valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų steigimo tvarka, reglamentavusi atitinkamo statuso suteikimą Lietuvos Respublikoje veikiantiems ir steigiamiems valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektams bei juos eksploatuojančių įmonių sąrašo sudarymą, kuri nustatė, kad sąrašą įmonių, kurios steigia ar yra įsteigusios ir eksploatuoja objektus, priskirtus valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektams, sudaro Ūkio ministerija, kuri, išnagrinėjusi pateiktus šios tvarkos 9 punkte nurodytus dokumentus (paraišką, kurioje nurodoma įmonės pavadinimas, identifikacinis kodas, adresas, steigiamo objekto atliekų tvarkymo veiklos rūšies pavadinimas ir apimtis, paraiškos padavimo data; suderintą su Aplinkos ministerija objekto steigimo iniciatoriaus sprendimą dėl šio objekto steigimo), per 20 dienų po paraiškos priėmimo nustato, ar objektas atitinka šios tvarkos 4 punkte išvardytą nomenklatūrą, ir sprendžia klausimą dėl įmonės įtraukimo į sąrašą (Tvarkos 1, 8–10 p.). 2002 m. liepos 1 d. įstatymu Nr. IX-1004 pakeitus Atliekų tvarkymo įstatymą ir išdėsčius jį nauja redakcija, 1998 m. birželio 16 d. Atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 4 straipsnio 8 dalies nuostata, kad valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektai steigiami Vyriausybės nustatyta tvarka, išliko nepakitusi, tačiau jau buvo įtvirtinta Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje.

2014 m. sausio 23 d. įstatymu Nr. XII-769, įsigaliojusiu nuo 2014 m. sausio 31 d., Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalis buvo pakeista ir nuo tada nustato, kad atliekų tvarkymo objektai, atitinkantys Vyriausybės nustatytus kriterijus, steigiami ir pripažįstami atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektais Vyriausybės nustatyta tvarka. Tik Vyriausybės pripažintuose atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektuose kaip kuras energijai gaminti gali būti naudojamos ar planuojamos naudoti po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios komunalinės atliekos.

Įgyvendindama šią naują Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies nuostatą, 2014 m. vasario 19 d. nutarimu Nr. 158, įsigaliojusiu 2014 m. vasario 22 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybė pakeitė 2000 m. vasario 2 d. nutarimą Nr. 113 „Dėl Valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų steigimo tvarkos“ ir išdėstė jį nauja redakcija. Nuo 2014 m. vasario 22 d. galiojantis Valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų steigimo ir pripažinimo tvarkos aprašas, reglamentuojantis Lietuvos Respublikoje veikiančių arba statomų atliekų tvarkymo objektų, atitinkančių šiame apraše nustatytus kriterijus, steigimą ir pripažinimą valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektais, be kita ko, nustato, kad steigėjas, norėdamas, kad veikiantis arba statomas atliekų tvarkymo objektas būtų pripažintas valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektu, turi pateikti Aplinkos ministerijai paraišką, kurioje nurodomas steigėjo pavadinimas, juridinio asmens kodas, buveinės adresas, vykdomos arba planuojamos vykdyti atliekų tvarkymo veiklos pavadinimas, paraiškos padavimo data, ir informaciją bei dokumentus, pagrindžiančius atitiktį Apraše nurodytiems valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų steigimo ir pripažinimo kriterijams.

Aplinkos ministerija per 20 darbo dienų nuo paraiškos gavimo įvertina steigėjo pateiktą paraišką ir pridedamus dokumentus. Jeigu steigėjo pateikta paraiška ar kiti dokumentai neišsamūs, netinkamai įforminti, Aplinkos ministerija per 5 darbo dienas nuo paraiškos gavimo apie tai raštu informuoja steigėją. Steigėjas Aplinkos ministerijos nurodytus trūkumus privalo ištaisyti ir pateikti jai tai patvirtinančius dokumentus per 5 darbo dienas nuo motyvuoto ministerijos rašytinio pranešimo apie trūkumus gavimo. Steigėjui per nustatytą terminą pašalinus paraiškoje ar pridedamuose dokumentuose nustatytus trūkumus, paraiška laikoma pateikta paraiškos pateikimo Aplinkos ministerijai dieną.

Steigėjui nepašalinus nustatytų trūkumų, paraiška laikoma nepateikta, tačiau steigėjas gali pakartotinai kreiptis dėl valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objekto steigimo Apraše nustatyta tvarka. Jeigu atliekų tvarkymo objektas neatitinka valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų steigimo ir pripažinimo kriterijų, Aplinkos ministerija ne vėliau kaip per 5 darbo dienas apie tai informuoja steigėją. Steigėjas, pašalinęs nurodytas priežastis, gali pakartotinai kreiptis į Aplinkos ministeriją dėl valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objekto steigimo.

Jeigu atliekų tvarkymo objektas atitinka valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų steigimo ir pripažinimo kriterijus, Aplinkos ministerija per 5 darbo dienas parengia Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl atliekų tvarkymo objekto pripažinimo valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektu projektą ir teikia jį Lietuvos Respublikos Vyriausybei Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 728 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento patvirtinimo“, nustatyta tvarka.

Atliekų tvarkymo objektas tampa valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektu įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimui dėl atliekų tvarkymo objekto pripažinimo valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektu (Aprašo 9–14 p.).

Kadangi, kaip matyti iš minėto teisinio reglamentavimo, nuo 2014 m. sausio 31 d. galiojusios redakcijos Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje jau nustatyta, kad atliekų tvarkymo objektas valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektu tampa jį pripažinus Lietuvos Respublikos Vyriausybei, nuo 2014 m. sausio 31 d. pateiktos paraiškos dėl valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objekto statuso suteikimo atliekų tvarkymo objektui nebegalėjo būti nagrinėjamos tvarka, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 113 „Dėl Valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų steigimo tvarkos“, nepaisant to, kad ji (Tvarka) dar galiojo iki 2014 m. vasario 21 d.: Konstitucinio Teismo doktrinoje pažymima, kad įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai. Visi kiti teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais ir negali jiems prieštarauti, t. y. turi būti poįstatyminiai. Poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka kompetentingo organo priimtas teisės aktas. Poįstatyminis aktas paprastai yra valdymo aktas. Juo realizuojamos įstatymo normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios savo galia konkuruotų su įstatymo normomis. Jis yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc), ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas, 1997 m. gegužės 29 d. nutarimas). Vyriausybės nutarimas yra poįstatyminis teisės aktas, todėl jis negali prieštarauti įstatymui, jame negali būti teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis. Tais atvejais, kai Vyriausybės nutarimas, kuriame yra įstatymui prieštaraujančių teisės normų, priimtas anksčiau negu įstatymas, – toks Vyriausybės nutarimas turi būti suderintas su vėliau priimto įstatymo normomis (Konstitucinio Teismo 1998 m. gegužės 6 d. nutarimas).

Pareiškėjas paraišką dėl jo įtraukimo į įmonių, kurios steigia ar yra įsteigusios ir eksploatuoja objektus, priskirtus valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektams, sąrašą Ūkio ministerijai pateikė 2014 m. vasario 14 d., todėl pastaroji, įsigaliojus Aprašui, vadovaudamasi Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, 10 punkto nuostatomis, ją pagrįstai persiuntė Aplinkos ministerijai, kuri nuo 2014 m. vasario 22 d. nagrinėja paraiškas dėl atliekų tvarkymo objekto pripažinimo valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektu. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. vasario 19 d. nutarimo Nr. 158 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 2 d. nutarimo nr. 113 „Dėl valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų steigimo tvarkos“ pakeitimo“ 2.1 punktas nustato, kad atliekų tvarkymo objektai, išskyrus 2.2 papunktyje nurodytus atliekų tvarkymo objektus, iki šio nutarimo įsigaliojimo pripažinti valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektais, ir toliau laikomi valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektais, t. y. nustato datą, iki kurios sprendimai dėl paraiškų atliekų tvarkymo objektą pripažinti valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektu, paduotų galiojant iki 2014 m. sausio 30 d. galiojusiai Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies redakcijai, gali būti Tvarkos nustatyta procedūra priimti tam, kad atliekų tvarkymo objektai ir toliau būtų laikomi valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektais, todėl po 2014 m. vasario 21 d. Ūkio ministerijos aktu į sąrašą įmonių, kurios steigia ar yra įsteigusios ir eksploatuoja objektus, priskirtus valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektams, įrašytos įmonės objektas nebūtų laikomas valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektu.

Kiti procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai, susiję su tuo, kokias teises ir lūkesčius pareiškėjas įgijo pateikęs paraišką galiojant Tvarkai, tame tarpe – ir dėl principo lex retro non agit nesilaikymo, yra nepagrįsti, kadangi, kaip jau minėta, Vyriausybės nutarimas negali pakeisti įstatymo nuostatos ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad teismas nevertino skundžiamo sprendimo pasekmių, pažymėtina, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.).

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Reenergy“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė