A-982-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-982-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00537-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2; 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–3) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba), 25 273 Lt turtinės žalos ir 50 000 Lt neturtinės žalos.

Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) 2005 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2955 buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, esančią (duomenys neskelbtini) mieste. Kadangi paminėtu sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus, Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, šį sprendimą apskundė teismui. Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. rugsėjo 2 d. įsakymais Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-3626 ir Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-3627 buvo patikslinti jam priklausančių žemės sklypų ribos ir plotai, dėl to jie sumažėjo, o jis patyrė turtinę žalą, kurią vertino 25 273 Lt. Pareiškėjo nuomone, Tarnyba neįsitikino, ar yra visos sąlygos atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, neveikė taip, kaip pagal įstatymą privalėjo elgtis, dėl to jis prarado dalį žemės ploto. Pareiškėjas teigė, kad patyrė 50 000 Lt neturtinę žalą, kadangi dėl nesibaigiančio proceso, nesąžiningumo prieš jį jausmo ne kartą patyrė dvasinius ir emocinius nepatogumus.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 35–43) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Tarnybos veiksmai nelėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimo, t. y. nėra visų Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų. Žemės sklypų ribos buvo tikslinamos Tarnybos ir pareiškėjo bendru sutarimu Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos nagrinėjimo metu bei pagal pareiškėjo 2011 m. rugsėjo 9 d. prašymą, todėl nurodyta 25 273 Lt žala neatsirado. Kadangi Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2955 pareiškėjui nuosavybės teise priklausiusi ir šiuo metu iš žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) išskirta 0,09 ha miško dalis bei iš žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) išskirta 0,34 ha miško dalis yra priskirtina valstybės išperkamam miškui, už šią teritoriją, vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 13 straipsnio 1 ir 3 punktų nuostatomis, yra atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas neturi teisinio pagrindo reikalauti žalos atlyginimo už valstybės išperkamus miškų plotus. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepateikė jo nurodytų žemės sklypų vertę pagrindžiančių įrodymų, neaišku, kuria data nurodyta vertė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos patyrimo faktą, kad vilties praradimas beieškant teisybės buvo apčiuopiamas ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Be to, pareiškėjas jau 2010 m. spalio 28 d. žinojo, kad iš ginčo žemės sklypų bus išskiriami valstybinės reikšmės miškų plotai, todėl pareiškėjo reikalavimams dėl žalos priteisimo prašė taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 9 d. sprendimu (b. l. 84–87) atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės klausimą, valstybės institucijoms priėmus sprendimą atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į žemės sklypus, kuriuose yra valstybinės reikšmės miškai, o vėliau Tarnybai priėmus sprendimus sumažinti žemės sklypų, į kuriuos atkurtos nuosavybės teisės, plotus, iš jų išskiriant valstybinės reikšmės miškų plotus.

Teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, CK 6.271 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.).

Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2955 pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. S. 1,06 ha ploto žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, grąžinant, be kita ko, žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) 0,37 ha ploto ir žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) 0,50 ha žemės natūra bendrosios nuosavybės teise su kitais bendraturčiais. Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, nustatęs, kad į žemės sklypus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) patenka valstybinės reikšmės miško plotai, gindamas viešąjį interesą kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. kovo 7 d. sprendimo dalį. Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2011 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-3626 patikslino žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis ir vietoje jo suformavo du žemės sklypus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), išskirdamas 3,1715 ha valstybinės reikšmės miško plotą, o 2011 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-3627 patikslino žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis, išskirdamas 0,8633 ha valstybinės reikšmės miško plotą. Pareiškėjas kartu su kitais pretendentais 2011 m. rugsėjo 9 d. pateikė prašymą Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, prašydamas patikslinti priimtus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-4438 iš dalies buvo pakeistas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. kovo 7 d. sprendimas Nr. 2.4-01-2955, nustatant, kad pareiškėjui nuosavybės teisės atkuriamos žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) į 0,2787 ha ploto dalį vietoje 0,37 ha, o žemės sklypuose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) į, atitinkamai, 0,1330 ha ir 0,0185 ha (iš viso 0,1515 ha) vietoje 0,50 ha (sklype Nr. (duomenys neskelbtini)). Tarnybai patikslinus ginčo žemės sklypų ribas, Vilniaus miesto vyriausiasis prokuroras atsisakė nuo ieškinio, o Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 12 d. nutartimi nutraukė civilinę bylą.

Teismas konstatavo, kad atsakovo argumentai dėl praleisto ieškinio senaties termino nepagrįsti. Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Remiantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas sužinojimą apie tariamą savo teisių pažeidimą siejo su Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. rugsėjo 2 d. įsakymais, kuriais buvo patikslinti jam priklausančių žemės sklypų ribos ir plotai. Pareiškėjas skundą teismui padavė 2014 m. sausio 24 d., nepraleidęs ieškinio senaties termino.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas kaip turtinę žalą vertino sumažėjusią žemės sklypų, į kuriuos atkurtos nuosavybės teisės, vertę, sumažėjus jam tenkančiam plotui. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, t. y. asmens patirta turtinė žala siejama su tam tikrais jam priklausančio turto praradimais. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011 ir kt.). Byloje nėra ginčo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2955 pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypus, į kuriuos pateko valstybinės reikšmės miškas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 47 straipsnio 1 dalį, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, valstybinės reikšmės miškas nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei.

Remiantis Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalimi, 13 straipsnio 1 dalies 1 punktu, tais atvejais, kai asmeniui atkuriamos nuosavybės teisės į žemės sklypą, į kurį patenka valstybinės reikšmės miškas, jis yra išperkamas valstybės ir už jį valstybė atlygina įstatymo nustatyta tvarka. Žemės sklypų dalis, priskirtina valstybinės reikšmės miškams, pareiškėjui nuosavybės teise negalėjo priklausyti, todėl jos vertė negali būti laikoma pareiškėjo patirta turtine žala, t. y. negali būti laikoma turto praradimu tai, kas pareiškėjui nuosavybės teise nepriklausė ir negalėjo teisėtai priklausyti.

Valstybinės reikšmės miškas priskirtinas valstybės išperkamos žemės kategorijai, todėl pareiškėjas turi teisę į lygiavertę kompensaciją. Pareiškėjo teisė reikalauti kompensacijos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) doktrinoje ne kartą patvirtinta kaip adekvati nuosavybės teisių gynimo priemonė. Pareiškėjas kitokio pobūdžio turtinių praradimų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimo procesu, nenurodė ir jų atlyginti nereikalavo. Esant tokioms aplinkybėms, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos – žalos padarymo fakto.

Kartu teismas pažymėjo, kad Tarnyba nuosavybės teisių atkūrimo procese, sutinkant pareiškėjui, ištaisė klaidą, kurios vertinti kaip neteisėtos pakankamo pagrindo nėra. Ginčas civilinėje byloje baigtas taikiu būdu, pareiškėjui išreiškus pageidavimą patikslinti žemės sklypo, į kurį jam atkuriamos nuosavybės teisės, sprendinius, išskiriant valstybinės reikšmės miško teritoriją. Nurodytoje byloje neteisėti atsakovo veiksmai nebuvo konstatuoti.

Teismas, be to, nurodė, kad, pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos buvimas teismo konstatuojamas tada, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1222/2013, 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A882-1409/2013 ir kt.). Pareiškėjas, prašydamas priteisti 50 000 Lt neturtinę žalą, abstrakčiai ir deklaratyviai nurodė, kad dėl nesibaigiančio proceso jis patyrė dvasinius, emocinius nepatogumus, nesąžiningumo jausmą ir vilties praradimą ieškant teisybės, jautėsi apgautas. Tačiau pareiškėjas negalėjo pagrįstai tikėtis, kad jam nuosavybės teisės bus atkurtos į valstybinės reikšmės mišką. Bendrosios kompetencijos teisme kilęs ginčas buvo išspręstas pareiškėjui ir kitiems pretendentams sutikus ir prašant, kad administracine tvarka būtų ištaisyta klaida. Tarnyba geranoriškai sutiko patikslinti ginčijamą sprendimą. Esant tokioms aplinkybėms, teismas neturėjo pakankamo pagrindo spręsti, kad nuosavybės teisių atkūrimo ar teismo procesai pareiškėjui būtų sukėlę tokio pobūdžio ir intensyvumo neigiamus išgyvenimus, kad juos galima būtų vertinti kaip neturtinę žalą. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo reikalavimą dėl 50 000 Lt neturtinės žalos priteisimo atmetė.

Teismas atkreipė dėmesį, kad įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimais kitų pretendentų iš esmės tapatūs reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti kaip nepagrįsti (Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. I-5953-189/2014 ir Nr. I-5954-815/2014).

Teismas padarė išvadą, kad, nenustačius valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų, skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 90–93) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimą ir patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Valstybės institucijos neteisėti veiksmai yra ne mažareikšmiški ar smulkmeniški, galėjo pagrįstai tikėtis, kad nuosavybės teisės bus atkurtos į valstybinės reikšmės mišką. Valstybės institucijos konkrečiu atveju pažeidė pareigą sprendžiant klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokiomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis, kaip nuosavybės teisės, veikti greitai, tinkamai ir nuosekliai, tai sąlygojo patirtus nepatogumus, tarp jų ir dvasinius, emocinius nepatogumus, dėl niekaip nesibaigiančio proceso, nesąžiningumo jausmo bei vilties praradimo beieškant teisybės. Turi būti atlyginta 50 000 Lt neturtinė žala, atsiradusi dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimu byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, Nr. 45092/07.

2. Jo sutikimas tikslinti ginčo žemės sklypo ribas, plotą, specialiąsias naudojimosi sąlygas bei apribojimus buvo duotas tik todėl, kad buvo įsitikinęs, jog nedavęs paminėto sutikimo neteks nuosavybės teisės į atkurtą žemę (duomenys neskelbtini) mieste.

3. Tarnyba neįsitikino, ar yra visos sąlygos atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009), neveikė taip, kaip pagal įstatymą privalėjo elgtis, ir tokiais neteisėtais veiksmais atsirado žala. Nedarė įtakos valstybės institucijų sprendimams nustatant grąžintinos žemės plotus. Valstybinės reikšmės miško perdavimą privačion nuosavybėn lėmė valstybės institucijų veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procese. Žemės plotai buvo tikslinami dėl netinkamai atliktos Tarnybos pareigos, dėl to prarado dalį žemės ploto patirdamas žalą. Iš viso jam priklauso 25 273 Lt patirtos žalos kompensacija. Iki šiol nėra lygiaverčiai kompensuota už prarastą 0,43 ha žemės plotą. Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, pagal kurią sąžiningų įgijėjų įgyta nuosavybė, nors ir dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, vis tiek yra ginama.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 97–101, 104–108) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. 2.4-01-2955 teisėtumo klausimas tarp tų pačių šalių jau buvo nagrinėjamas bei išspręstas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1367-553/2011, šiam teismui priėmus 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį nutraukti nagrinėjamą civilinę bylą ir patvirtinus ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atsisakymą nuo ieškinio (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 str. 2 d.).

2. Pareiškėjui priklausiusi žemės sklypų dalis šiuo metu yra užimta valstybinės reikšmės mišku, todėl, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 ir 3 punktų nuostatomis, šios dalys priskirtinos valstybės išperkamai miško teritorijai. Pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio bei 21 straipsnio 4 dalies nuostatas, pareiškėjui už valstybės išperkamą žemę gali būti atlyginta pinigais ar lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, todėl žemės sklypų dalis, priskirtina valstybinės reikšmės miškams, negalėjo būti laikoma pareiškėjo patirta turtine žala. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, kad pertvarkydama savo teisinę sistemą ir ekonomiką valstybė gali priimti sprendimus, kuriais nustatytas atlyginimas už neteisėtai nusavintą asmeniui nuosavybės teise priklausiusį turtą yra gerokai mažesnis nei šio turto rinkos vertė (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimas Sivova ir Koleva prieš Bulgariją (peticijos Nr. 30383/03)). Nėra pagrindo pareiškėjui už valstybės disponuojamą valstybinės reikšmės mišką priteisti 25 273 Lt kompensaciją, prilyginant ją patirtai turtinei žalai. Pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių žemės sklypų vertę.

3. Pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra deklaratyvaus ir lakoniško pobūdžio. Manytina, kad pareiškėjo veiksmai civilinėje byloje Nr. 2-1367-553/2011 turėjo būti apsvarstyti ir suprantami, kadangi toje byloje pareiškėjas buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko.

4. Pareiškėjui nuo 2010 m. spalio 28 d. įvykusio teismo posėdžio buvo žinoma, jog iš ginčo žemės sklypų bus išskiriami valstybinės reikšmės miškų plotai, todėl ieškinio (šiuo atveju skundo) senaties terminas negali būti siejamas su Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. rugsėjo 2 d. įsakymo Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-3626 priėmimu.

5. Atsižvelgtina į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-5954-815/2014 bei 2014 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-5953-189/2014.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš bylos matyti, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2955 pareiškėjui kartu su kitais bendraturčiais buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. S. žemę, esančią (duomenys neskelbtini) miesto (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) miesto kadastro vietovės (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje, grąžinant jam (pareiškėjui) 1,06 ha ploto žemę, į kurią pateko 0,43 ha valstybinės reikšmės miško žemės, natūra. Šis Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimas Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-4438 (kuris buvo priimtas remiantis Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011-09-02 įsakymais Nr. 49VĮ-(14.49.2)-3626 ir Nr. 49VĮ-(14.49.2)-3627 bei paties pareiškėjo ir kitų paminėtų bendraturčių 2011-09-09 prašymu) buvo pakeistas, pašalinant iš grąžintinos natūra žemės paminėtą valstybinės reikšmės miško žemę. Šiame kontekste pažymėtina, kad nurodytas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. kovo 7 d. sprendimo pakeitimas buvo padarytas tuo metu, kai Vilniaus apygardos teisme buvo pradėta nagrinėti Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginant viešąjį interesą, iškelta civilinė byla dėl šio ir kitų Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų dalių, kuriomis pareiškėjui ir kitiems asmenims buvo atkurta nuosavybės teisė į valstybinės reikšmės miško žemę. Taip pat pažymėtina, jog nurodyta civilinė byla Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartimi buvo nutraukta ieškovui (prokurorui) atsisakius nuo ieškinio tuo pagrindu, kad paminėta valstybinės reikšmės miško žemė buvo išskirta iš natūra grąžintinos žemės ir liko priklausančia valstybei.

Kolegija pažymi, kad išvardytos faktinės bylos aplinkybės yra patvirtintos byloje esančiais įrodymais, jos ir kolegijos nurodytos jų atsiradimo priežastys bylos šalių nėra kvestionuojamos. Todėl ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu šios aplinkybės laikytinos nustatytomis nagrinėjamoje administracinėje byloje.

Šioje administracinėje byloje pareiškėjas, remdamasis nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, iškėlė valstybės deliktinės atsakomybės taikymo klausimą, nurodydamas, kad dėl paminėto jam natūra grąžintinos žemės ploto sumažėjimo jis patyrė 25 273 Lt dydžio turtinę ir 50 000 Lt dydžio neturtinę žalą. Todėl, nagrinėjant šią administracinę bylą, yra būtina išaiškinti valstybės deliktinės atsakomybės instituto taikymo klausimą paminėtų faktinių aplinkybių kontekste.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Nenustačius nors vienos iš šių sąlygų, deliktinė atsakomybė (tuo pačiu ir CK 6.271 str. nustatyta valstybės deliktinė atsakomybė) negali būti taikoma. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, turtinė žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Aiškindama šią turtinės žalos sampratą, kolegija pažymi, kad asmens turtine žala gali būti pripažinti tik negrįžtami turtiniai praradimai (turto netekimas arba jo sužalojimas), kurie gali būti kompensuojami tik tam tikra pinigine suma. Tai reiškia, jog tam, kad CK 6.249 straipsnio taikymo požiūriu asmens tam tikri turtiniai praradimai galėtų būti pripažinti žala, yra būtina nustatyti jų (praradimų) negrįžtamumą ta prasme, kad jie objektyviai negali būti kompensuojami kitokiu, negu tam tikros piniginės sumos gavimo (piniginės kompensacijos sumokėjimo šiam asmeniui), būdu. Tais atvejais, kai teisės aktai nustato kitokį turto, į kurį asmuo turi (turėjo) teisę, kompensavimo būdą, turtinės žalos atlyginimas CK 6.249 straipsnio taikymo būdu nėra įmanomas. Kalbant apie šioje administracinėje byloje nagrinėjamą situaciją, pažymėtina, kad paminėtas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. kovo 7 d. sprendimo pakeitimas nepanaikino pareiškėjo turėtos ir jo turimos teisės atkurti nuosavybės teisę į jam tenkantį 0,43 ha žemės plotą. Priešingai, pagal Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalį bei 13 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nuosavybės teisė į šį žemės (dabartinio miško) plotą pareiškėjui gali ir turi būti atkurta kitokiu, negu grąžinant ją natūra, būdu. Todėl kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu išsakytais argumentais, pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo pripažįsta nepagrįstu.

Pasisakydama dėl CK 6.250 straipsnio taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pirmiausia pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas yra vienas iš civilinę atsakomybę (tuo pačiu ir valstybės deliktinę atsakomybę) reglamentuojančių institutų. Tai reiškia, kad šiam institutui taikyti (kalbant apie valstybės deliktinę atsakomybę) yra būtinos tos pačios trys valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti sąlygos: valdžios institucijų (šiuo atveju atsakovo ir jo teisių pirmtakės VAVA) neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp paminėtų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Kalbant apie neturtinės žalos patyrimo fakto nustatymą, pasakytina, kad, pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Aiškindama išvardytų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos patyrimo faktas teismo nustatytinas remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytais neturtinės žalos apibūdinimo kriterijais. Todėl, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos buvimo fakto, be kita ko, yra būtina įvertinti ir paties pareiškėjo elgesį nuosavybės teisių atkūrimo procese ta prasme, ar vienoks arba kitoks jo pasirinktas elgesys iš tikrųjų parodo (patvirtina) jo nurodytų neigiamų išgyvenimų bei kitų neigiamų pasekmių buvimo faktą. Šiame kontekste pažymėtina, kad (kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas) teisinės klaidos (kuri pasireiškė neteisėtu – Atkūrimo įstatymo nuostatoms prieštaraujančiu - valstybinės reikšmės miško žemės suteikimu pareiškėjui) ištaisymas buvo atliktas paties pareiškėjo sutikimu. Byloje nėra duomenų, leidžiančių teismui daryti išvadą, kad klaidos padarymo ir jos ištaisymo neigiamas poveikis iš tikrųjų pasireiškė pareiškėjo (pastebėtina, deklaratyviai) nurodytais išgyvenimais. Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija neturi pakankamo pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad neturtinės žalos patyrimo faktas nagrinėjamoje byloje nėra įrodytas (nėra nustatytas).

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis