AS-756-430-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS756-430/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00048-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. P. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Panevėžio teritorinei ligonių kasai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. P. 2014 m. vasario 11 d. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 8–12), prašydamas: 1) atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo; 2) panaikinti Panevėžio teritorinės ligonių kasos (toliau – ir Panevėžio TLK) 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 12-3685 „Dėl įrašymo į laukiančiųjų dantų protezavimo sąrašą tvarkos“; 3) panaikinti Panevėžio TLK taikinimo komisijos 2013 m. gruodžio 27 d. protokolą Nr. ST-5; 4) įpareigoti Panevėžio TLK skirti pareiškėjui dantų protezavimo išlaidų kompensavimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto; 5) ištirti, ar Dantų protezavimo paslaugų teikimo ir išlaidų kompensavimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – ir PSDF) biudžeto tvarkos aprašo, patvirtinto sveikatos apsaugos ministro 2005 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. V-890 (toliau – ir Aprašas), 2.1. punktas atitinka Lygių galimybių įstatymą ir skunde pateiktų tarptautinių teisės aktų nuostatas; 6) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Kartu su skundu pareiškėjas teismui pateikė ir prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti (b. l. 2–3), kuriame nurodė, jog paskutinis Panevėžio TLK aktas, kurį pareiškėjas skundžia, yra priimtas 2013 m. gruodžio 27 d. Nuo šios datos, pareiškėjo manymu, jis turėjo per vieną mėnesį kreiptis į teismą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 str.). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 30 d. nutartimi atsisakė priimti skundą kaip nepriskirtiną šio teismo kompetencijai ir išaiškino pareiškėjui teisę kreiptis į Panevėžio apygardos administracinį teismą. Skundas Vilniaus apygardos administraciniam teismui buvo paduotas nepraleidus vieno mėnesio termino.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 18 d. nutartimi (b. l. 45–47) neatnaujino R. P. termino skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo R. P. skundą dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovui Panevėžio teritorinei ligonių kasai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai. Nutarčiai įsiteisėjus skundą su priedais grąžino pareiškėjui.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-249-739/2013 pareiškėjo skundas, kuriame jis irgi teismo prašė panaikinti šioje byloje ginčijamą Panevėžio TLK 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 12-3685 bei įpareigoti skirti pareiškėjui dantų protezavimo išlaidų kompensavimą, buvo paliktas nenagrinėtu, kadangi jis nesilaikė privalomos išankstinės bylos nagrinėjimo ne teisme tvarkos ir ja dar gali pasinaudoti.

Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 40 straipsnis nustato, kad draudžiamųjų ir teritorinių ligonių kasų ginčus dėl privalomojo sveikatos draudimo vykdymo nagrinėja teritorinės ligonių kasos taikinimo komisija. Teritorinės ligonių kasos taikinimo komisijos sprendimą draudžiamasis įstatymų nustatyta tvarka gali apskųsti teismui. Kad ginčui dėl kompensuojamos iš PSDF dantų protezavimo paslaugos taikomas privalomas išankstinis ginčo nagrinėjimas ne teismo tvarka, patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-995-13.

Pareiškėjas teismui pateikė Panevėžio TLK Taikinimo komisijos 2013 m. gruodžio 27 d. posėdžio protokolą Nr. ST-5, kuriuo minėta komisija vienbalsiai nutarė pareiškėjo skundo netenkinti, nes jis nepatenka nei į vieną Aprašo 2 punkte nustatytų asmenų grupę. Iš minėto protokolinio sprendimo matyti, kad pareiškėjas pasinaudojo privaloma išankstine bylos nagrinėjimo ne teisme tvarka.

Pagal ABTĮ 32 straipsnio 1 dalį, atitinkamos administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka, administraciniam teismui gali skųsti ginčo šalis, nesutinkanti su administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu. Tokiu atveju į administracinį teismą galima kreiptis per dvidešimt dienų nuo sprendimo gavimo dienos. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apskundus administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia.

Todėl pareiškėjas, nesutikdamas su Panevėžio TLK taikinimo komisijos 2013 m. gruodžio 27 d. protokolu, turėjo kreiptis į administracinį teismą su skundu per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo gavimo dienos. Pareiškėjas kreipėsi su skundu į Panevėžio apygardos administracinį teismą tiktai 2014 m. vasario 11 d., t. y. praleidęs terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas prašo atnaujinti terminą skundui paduoti, nurodydamas, kad terminą praleido dėl svarbios priežasties, t. y. jis 2014 m. sausio 22 d. paštu, išsiuntė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą dėl Panevėžio TLK 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. 12-3685 panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Skunde išreiškė nesutikimą ir dėl Panevėžio TLK taikinimo komisijos 2013 m. gruodžio 27 d. protokolo Nr. ST-5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 30 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nepriskirtą Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai. Pareiškėjas nurodo, kad jo skundas Vilniaus apygardos administraciniam teismui buvo paduotas nepraleidus vieno mėnesio po Panevėžio TLK taikinimo komisijos 2013 m. gruodžio 27 d. protokolo priėmimo. Kadangi Panevėžio TLK taikinimo komisija 2013 m. gruodžio 27 d. protokole nenurodė, kad šį sprendimą jis per 20 dienų gali apskųsti Panevėžio apygardos administraciniam teismui, todėl jis neteisingai suprato teismingumo taisykles.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. Teismas spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad priežastimis, kurių pagrindu gali būti atnaujintas praleistas terminas skundui paduoti, laikytinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė asmeniui įstatymo nustatytu laikotarpiu kreiptis į teismą.

Tačiau iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 30 d. nutarties matyti, kad pareiškėjas R. P. 2014 m. sausio 27 d. padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriame prašė: atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo; panaikinti Panevėžio teritorinės ligonių kasos 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 12-3685 „Dėl įrašymo į laukiančiųjų dantų protezavimo sąrašą tvarkos“, įpareigoti Panevėžio TLK skirti pareiškėjui dantų protezavimo išlaidų kompensavimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto; ištirti, ar Dantų protezavimo paslaugų teikimo ir išlaidų kompensavimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto tvarkos aprašo, patvirtinto sveikatos apsaugos ministro 2005 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. V-890, 2.1. punktas atitinka Lygių galimybių įstatymą ir skunde pateiktų tarptautinių teisės aktų nuostatas; priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

Jis reikalavimo dėl Panevėžio TLK taikinimo komisijos 2013 m. gruodžio 27 d. protokolo Nr. ST-5 panaikinimo nereiškė. Pareiškėjas pirmą kartą kreipėsi su skundu į Panevėžio apygardos administracinį teismą dėl šio sprendimo panaikinimo tiktai 2014 m. vasario 11 d.

Teismas įvertinęs visas nustatytas aplinkybes sprendžia, kad pareiškėjas buvo nepakankamai rūpestingas, apdairus, o tai yra subjektyvios (nuo paties pareiškėjo priklausiusios) priežastys, kurios negali pateisinti termino praleidimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas įstatymo nustatytų procesinių reikalavimų nepaisė, tokiais veiksmais (neveikimu) pats sau sukėlė neigiamas pasekmes – termino skundui paduoti praleidimą. Termino skundui paduoti praleidimas nėra pagrįstas objektyviomis nuo pareiškėjo valios nepriklausančiomis priežastimis, todėl nesant pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, pareiškėjo skundą atsisakoma priimti (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

III. Pareiškėjas R. P. atskiruoju skundu (b. l. 50–53) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. nutartį ir priimti pareiškėjo skundą. Atskirasis skundas grindžiamas iš esmės tokiomis pat aplinkybėmis, kurias pareiškėjas nurodė prašyme atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Papildomai nurodoma, kad pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir mano, jog jis nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. nutarties, kuria teismas neatnaujino R. P. termino skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo 2014 m. vasario 11 d. teismui paduotą skundą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2014 m. sausio 22 d. paštu išsiuntė skundą (teisme gautas 2014 m. sausio 27 d.), kuriuo teismo prašė: 1) panaikinti Panevėžio TLK 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 12-3685; 2) įpareigoti Panevėžio TLK skirti jam dantų protezavimo išlaidų kompensaciją; 3) ištirti Aprašo 2.1 punkto atitikimą Lygių galimybių įstatymui; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 30 d. nutartimi (b. l. 4–5) atsisakė priimti šį skundą kaip nepriskirstiną Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai (ABTĮ 37 str. 2 d. 2 p.) ir išaiškino pareiškėjui teisę kreiptis į Panevėžio apygardos administracinį teismą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 30 d. nutartyje taip pat nurodė, kad įvertinus pareiškėjo skundo turinį, manytina, jog pareiškėjas nesutinka ir su Panevėžio TLK Taikinimo komisijos 2013 m. gruodžio 27 d. posėdžio protokoliniu sprendimu, todėl turėtų ginčyti ir pastarąjį.

Į Panevėžio apygardos administracinį teismą R. P. su skundu kreipėsi 2014 m. vasario 11 d. Šiuo skundu pareiškėjas teismo prašė: 1) atleisti jį nuo žyminio mokesčio; 2) panaikinti Panevėžio TLK 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 12-3685; 3) panaikinti Panevėžio TLK Taikinimo komisijos 2013 m. gruodžio 27 d. protokolinį sprendimą Nr. ST-5; 4) įpareigoti Panevėžio TLK skirti dantų protezavimo išlaidų kompensaciją; 5) ištirti Aprašo 2.1 punkto atitikimą Lygių galimybių įstatymui; 6) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nagrinėjamu atveju R. P. atskiruoju skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. nutartį (b. l. 45–47), kuria pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog pareiškėjas su skundu į Panevėžio apygardos administracinį teismą kreipėsi praleidęs terminą skundui paduoti. Teismas skundo padavimo teismui termino pradžia laikė 2014 m. vasario 11 d., kai pareiškėjas pateikė skundą, kuriame suformulavo reikalavimą panaikinti Panevėžio TLK Taikinimo komisijos 2013 m. gruodžio 27 d. protokolą Nr. ST-5. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas nebuvo pakankamai rūpestingas, apdairus, o tai yra subjektyvios (nuo paties pareiškėjo priklausiusios) priežastys, kurios negali pateisinti termino praleidimo.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su šia išvada iš esmės sutinka. Atkreiptinas dėmesys, jog Panevėžio TLK Taikinimo komisija 2013 m. gruodžio 27 d. protokoliniu sprendimu Nr. ST-5 (b. l. 43–44), išnagrinėjusi pareiškėjo R. P. 2013 m. gruodžio 4 d. skundą dėl Panevėžio TLK direktoriaus 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. 12-3685, nusprendė pareiškėjo skundo netenkinti, nes R. P. nepatenka ne į vieną Aprašo 2 punkte nurodytų asmenų grupę. Šio sprendimo apskundimo tvarka šiame akte nurodyta nebuvo ir tai, pasak pareiškėjo, yra objektyvi priežastis, dėl kurios jis praleido terminą kreiptis į teismą su skundu.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog apskundimo tvarkos individualiame administraciniame akte nebuvimas gali būti laikomas priežastimi, objektyviai sukliudžiusia pareiškėjui kreiptis į teismą laiku (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį adm. byloje Nr. AS438-497/2009), tačiau apskundimo tvarkos nenurodymas pačiame skųstiname individualiame administraciniame akte turi būti vertinamas kitų byloje esančių faktinių aplinkybių kontekste. Priešingu atveju, kiekvieną kartą automatiškai pripažįstant, jog individualaus administracinio akto apskundimo tvarkos nebuvimas yra priežastis, laikytina objektyviai sukliudžiusia pareiškėjui kreiptis į teismą laiku, susidarytų situacija, kai pareiškėjas galėtų piktnaudžiauti tokia teise, nepagrįstai kreipdamasis į administracinį teismą po ilgo laiko tarpo. Todėl kiekvieną kartą būtina nustatyti ir kitas reikšmingas aplinkybes, inter alia, pareiškėjo veiksmus po individualaus administracinio akto gavimo, jo pastangas skųsti individualų administracinį aktą, laiko tarpą, per kurį pareiškėjas kreipėsi į teismą ir kitas aplinkybes, leidžiančias daryti išvadą dėl pareiškėjo pastangų, įvykdytų per protingą laiko tarpą, realizuojant savo teises (pvz., LVAT 2010 m. spalio 1 d. nutartį adm. byloje Nr. AS858–603/2010).

Minėta, kad į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Panevėžio TLK Taikinimo komisijos 2013 m. gruodžio 27 d. protokolinį sprendimą Nr. ST-5, pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. vasario 11 d., todėl ABTĮ 32 straipsnyje nustatytą 20 dienų administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo apskundimo terminą praleido. Tačiau netgi jeigu šis terminas būtų skaičiuojamas nuo 2014 m. sausio 22 d., kai pareiškėjas paštu išsiuntė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriame tiesiogiai nesuformulavo reikalavimo panaikinti 2013 m. gruodžio 27 d. protokolinį sprendimą Nr. ST-5, tačiau nesutikimas su šiuo sprendimu, Vilniaus apygardos administracinio teismo vertinimu, buvo akivaizdus, įvertinus pareiškėjo skundo turinį, 20 dienų terminas taip pat būtų laikomas praleistu (laiko tarpas nuo 2013 m. gruodžio 27 d. iki 2014 m. sausio 22 d. yra 26 dienos). Nors byloje nėra duomenų, kada tiksliai R. P. gavo Panevėžio TLK Taikinimo komisijos 2013 m. gruodžio 27 d. protokolinį sprendimą Nr. ST-5, tačiau iš Panevėžio apygardos administraciniam teismui pateikto prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą (b. l. 2–3) manytina, jog šis sprendimas pareiškėjui išsiųstas operatyviai, nes pats pareiškėjas skundo padavimo terminą skaičiuoja nuo 2013 m. gruodžio 27 d.

Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (pvz., LVAT 2008 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-798/2008). Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad R. P. Panevėžio TLK Taikinimo komisijos 2013 m. gruodžio 27 d. protokolinį sprendimą Nr. ST-5 gavo laiku ir nors jame nebuvo nurodyta apskundimo tvarka, į Vilniaus apygardos administracinį teismą pareiškėjas kreipėsi jau žinodamas apie šį sprendimą ir jo sukeliamas teisines pasekmes. Tai, kad pareiškėjas neprašė šio sprendimo panaikinti, laikytina jo pasirinktu elgesio variantu (nepakankamu rūpestingumu), kuris negali būti laikomas objektyvia, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusia priežastimi, pagrindžiančia termino skundui paduoti praleidimą. Juolab, kad su skundu į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti minėtą protokolinį sprendimą, pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. vasario 11 d., t. y. praėjus dar daugiau nei 11 dienų.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Pareiškėjo R. P. atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. P. atskirąjį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė