A-143-1022-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1022/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00620-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos pensijos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja Z. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 5–6) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus (toliau – ir atsakovas, Valdybos Kauno skyrius, apeliantas) 2013 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. (10.1)S-34105 „Dėl Z. S. valstybinės socialinio draudimo pensijos“ (toliau – ir Sprendimas); panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba, VSDFV) 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3610 „Dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies“ ir priteisti iš atsakovo neišmokėtą senatvės pensijos dalį 5 134,18 Lt už 2011 m. bei 800 Lt atstovavimo išlaidų (b. l. 34).

Pareiškėja skunde nurodė, kad, pasikeitus teisiniam reglamentavimui, nuo 2011 m. kovo mėnesio ji gavo sumažintą senatvės pensiją. 2013 m. gegužės 7 d. pareiškėja prašė išmokėti jai neišmokėtą senatvės pensijos dalį už 2011 m. Valdybos Kauno skyrius Sprendimu atsisakė prašymą patenkinti, šį Sprendimą pareiškėja 2013 m. gegužės 22 d. apskundė Valdybai. Pastaroji paaiškino, kad dar nėra priimtas įstatymas, kurio pagrindu Valdybos teritoriniai skyriai galėtų išmokėti neišmokėtą pensijos dalį.

Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48, 52 straipsniais, kuriuose įtvirtinta, kad žmogus savo nuožiūra gali pasirinkti darbą, tokia galimybė negali būti suvaržyta asmeniui, kuris gauna senatvės pensiją, be to, senatvės pensija yra nuosavybė, kuri turi būti saugoma ir ginama. Negalima dirbantiems asmenims sumažinti senatvės pensijos didesniu mastu, nei tiems, kurie nedirba. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo sprendimuose yra pasisakęs, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 13–16) prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai senatvės pensija buvo laikinai sumažinta pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6 ir 8 straipsnius, pritaikant 2 priede pateiktą formulę, kadangi pareiškėjos pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt dydį, be to, pareiškėja dirbo ir turėjo draudžiamų pajamų. Nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjai mokama viso paskirto dydžio valstybinė socialinio draudimo pensija. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad laikinas pensijų sumažinimas Konstitucijai neprieštaravo, prieštaravo tos įstatymo nuostatos, kuriomis dirbantiems senatvės pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos didesniu mastu, negu nedirbantiems. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d. Pažymėjo, kad teisės aktai galioja tik į ateitį. Pareiškėjai senatvės pensija buvo sumažinta vadovaujantis tuo metu galiojančiais teisės aktais, kurių konstitucingumu atsakovas neturėjo teisės abejoti. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi parengti teisės aktų projektus dėl pensijų kompensavimo tvarkos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 24–27) prašė skundą atmesti; patenkinus pareiškėjos skundą, išmokėti priteistą sumą dalimis.

Valdyba nurodė, kad atsakovo 2013 m. gegužės 9 d. raštas Nr. (10.1)S-34105 nelaikytinas sprendimu. Tai yra tik paaiškinimas dėl pensijos perskaičiavimo taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Laikinasis įstatymas buvo taikytas teisėtai ir pagrįstai. Šio įstatymo 16 straipsnyje nustatyta, kad negautos dalies pensijų kompensavimo tvarką turi parengti Vyriausybė, tam bus numatytos lėšos. Atsakovas neturi teisinio pagrindo išmokėti sumažintų pensijų dalies. Jokie teisės aktai nesuteikia nei atsakovui, nei Valdybai reikšti abejonių dėl įstatymo konstitucingumo, todėl Laikinojo įstatymo taikymas buvo pagrįstas ir teisėtas. Teismas turi priimti tokį sprendimą, kurį būtų galima realiai įvykdyti, nesukeliant neproporcingų sunkumų valstybės institucijoms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 21 d. sprendimu (b. l. 44–49) pareiškėjos skundą patenkino. Teismas priteisė iš atsakovo pareiškėjai 5 134,18 Lt nuo 2011 m. kovo 9 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos senatvės pensijos dalį ir 550 Lt bylinėjimosi išlaidų, panaikino ginčijamus sprendimus.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai paskirta senatvės pensija buvo sumažinta pritaikius Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies bei 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, jog laikinas pensijų sumažinimas Konstitucijai neprieštarauja, tačiau pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Nagrinėjamu atveju Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės ir valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos didesniu mastu negu tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu, Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Tai, kad tuo metu, kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjos teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, pagal kurią individualūs administraciniai aktai, priimti vadovaujantis aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaravusiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis, negali būti palikti galioti. Skundžiamais sprendimais atsisakyta patenkinti pareiškėjos prašymą dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo, todėl skundžiamus aktus teismas panaikino.

Teismas, atsižvelgęs į suteiktų teisinių paslaugų vienkartinį pobūdį, bylos sudėtingumą, maksimalias galimas priteisti sumas, į tai, jog šioje byloje pareiškėjos skundas buvo patenkintas, iš atsakovo priteisė 550 Lt išlaidų sumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 2 d., 45 str.).

III. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius apeliaciniu skundu (b. l. 62–65) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – nepatenkinti pareiškėjos skundo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjai senatvės pensija buvo perskaičiuota remiantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, kadangi jos pensija viršijo ribinį dydį, bei Laikinojo įstatymo 8 straipsniu, kadangi pareiškėja turėjo draudžiamų pajamų. Atsakovas rėmėsi tuo metu galiojančiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis, todėl tiek atsakovo, tiek Valdybos ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Jokie teisės aktai nesuteikia nei atsakovui, nei Valdybai reikšti abejonių dėl įstatymo konstitucingumo.

2. Konstitucinio Teismo nutarimas dėl Laikinojo įstatymo nuostatų pripažinimo antikonstitucinėmis įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d. ir jis taikytinas tik į ateitį. Nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjai mokama viso paskirto dydžio senatvės pensija. Teisės akto, numatančio išmokėti negautą senatvės pensijos dalį, nėra, todėl nėra ir teisinio pagrindo išmokėti negautą pensijos dalį. Sumažinta pensija pareiškėjai bus kompensuota Lietuvos Respublikos Seimui priėmus kompensavimo tvarką numatantį įstatymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 9 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko atsakovui (VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo) tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjai dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies apskaičiavimo, kuris yra atsakovo pateiktas teismui, teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2011 m. kovo mėn.

Iš bylos matyti, kad joje yra nustatytos šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės:

1) pareiškėjai nuo 2011 m. kovo 9 d. iki gyvos galvos buvo paskirta 706,79 Lt dydžio senatvės pensija;

2) 2013 m. gegužės 7 d. pareiškėja padavė atsakovui prašymą remiantis paminėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu išmokėti jai pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį neišmokėtą pensijos dalį;

3) atsakovo 2013 m. gegužės 9 d. raštu (sprendimu), kuris pareiškėjos skundžiamas šioje administracinėje byloje, pareiškėjai buvo paaiškintos priežastys, dėl kurių, atsakovo manymu, pareiškėjos prašymas dėl pensijos nepriemokos negali būti patenkintas (b. l. 8-9);

4) 2013 m. gegužės 22 d. skundu pareiškėja apskundė paminėtą atsakovo 2013 m. gegužės 9 d. sprendimą, tačiau VSDFV 2013 m. gegužės 30 d. sprendime (kuris pareiškėjos taip pat skundžiamas šioje administracinėje byloje) jai buvo nurodyta, kad atsakovas pateikė teisingą paaiškinimą priežasčių, dėl kurių paminėtas jos prašymas negali būti patenkintas (b. l. 7).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos. Be to, nagrinėjamai bylai yra aktualus klausimas, ar tokio pobūdžio bylose teismas gali taikyti Konstitucinio Teismo nutarimą atgal, t. y. teisiniams santykiams, kurie buvo reglamentuojami dar nepripažintos prieštaraujančia Konstitucijai teisės normos.

Atsakydama į nurodytus klausimus, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Aptariamoje straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tinkamu atsakovu tokio pobūdžio ginčuose turi būti laikomas tam tikras VSDFV teritorinis skyrius, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad pirma Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija buvo išmokėta pareiškėjai 2011 m. kovo mėn. Paminėtas pareiškėjos atsakovui paduotas 2013 m. gegužės 7 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, ji nepraleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyto 3 metų termino, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2011 m. birželio mėn., kai (kaip jau buvo pasakyta) pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Todėl kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo sprendimą teisingu ir pagrįstu.

Taigi tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė