A-822-1229-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A822-1229/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03204-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. J. ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. J. padavusi skundą teismui prašė panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – atsakovas, VSDFV Vilniaus skyrius) 2013 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. (10.1)3-87434, įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti J. J. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą 10 730,07 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos (toliau – ir senatvės pensija) dalį, panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5237, įpareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. liepos 25 d. skundą, priteisti jai iš VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti skundo padavimo terminą.

Paaiškino, kad jai nuo 1999 m. gegužės 21 d. buvo paskirta 1 054 Lt dydžio senatvės pensija, tačiau 2010 m. sausio mėnesį ji gavo sumažintą 304,92 Lt senatvės pensiją. Pranešimų apie senatvės pensijos sumažinimą negavo, pensijos dydžio negalėjo stebėti. Pareiškėja 2013 m. birželio 27 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių ir prašė grąžinti sumažintą pensijos dalį. 2013 m. liepos 19 d. gavo VSDFV Vilniaus skyriaus atsakymą Nr. (10.1)3-87434, kuriame buvo nurodyta, kad senatvės pensija buvo sumažinta pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6, 7 ir 8 straipsnius ir atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kompensavimas neparengtas ir nėra priimtas kompensavimo įstatymas. 2013 m. liepos 25 d. kreipėsi į VSDFV, iš kurio 2013 m. rugpjūčio 1 d. gavo atsakymą, kad jos skundą atsisakoma nagrinėti, nes yra rengiamas sumažintos senatvės pensijų kompensavimo įstatymas ir pasiūlyta kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Nurodė, kad ji, kaip dirbanti pensininkė buvo diskriminuojama ir patyrė turtinę 10 773,07 Lt žalą. Pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnyje nustatytu reguliavimu įtvirtintas pensijų mažinimas pažeidė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu. Tvirtino, kad nėra praleidusi termino skundui paduoti, nes apie nesirengimą grąžinti pensijos dalį sužinojo tik 2013 m. birželio 20 d. iš pensininkų skleidžiamos informacijos. Teisė į neišmokėtą pensijos dalį turi būti ginama kaip teisė į nuosavybę, todėl taikytinas 3 metų senaties terminas.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad J. J. senatvės pensijos, paskirtos VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2009 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 11-17-24031, dydis 2010 m. sausio 1 d. buvo 1 054,44 Lt. Pagal pareiškėjos pateiktą prašymą ir vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) įstatymo 42 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuo 2010 m. spalio 1 d. VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2010 m. lapkričio 17 d. sprendimu Nr. 11-17-19878 J. J. buvo iš naujo paskirta 1 077,15 Lt dydžio senatvės pensija, o nuo 2011 m. spalio 1 d. VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. 11-17-20981 – 1 097,77 Lt dydžio senatvės pensija. Kadangi pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo nustatytą 650 Lt ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį, jos senatvės pensija buvo perskaičiuota (laikinai sumažinta) vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatomis ir jos dydis buvo 2010 m. sausio 1 d. – 982,04 Lt, 2010 m. spalio 1 d. – 1 002,20 Lt, 2011 m. spalio 1 d. – 1 020,72 Lt. J. J. 2010–2011 m. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jai minėtais metais buvo mokama ne visa pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatas perskaičiuota senatvės pensija, o jos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo terminas valstybinėms socialinio draudimo pensijoms baigėsi 2011 m. gruodžio 31 d., todėl nuo 2012 m. sausio 1 d. J. J. buvo mokama viso paskirto dydžio senatvės pensija.

VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ajame pensijų skyriuje 2013 m. liepos 8 d. buvo gautas pareiškėjos skundas dėl senatvės pensijos dalies grąžinimo. VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius 2013 m. liepos 19 d. rašte Nr. (10.1)3-87434 pareiškėjai pateikė duomenis apie jai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. paskirtos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, išmokėtos (perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 8 str. nuostatas) senatvės pensijos dydžius, dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėtos senatvės pensijos dalies dydžius ir nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. J. J. yra apskaičiuota 10 773,07 Lt neišmokėtos senatvės pensijos dalies suma, susidariusi dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo. Minėtame rašte pareiškėjai buvo paaiškinta, kad kol nėra priimtas sumažintų senatvės bei netekto darbingumo pensijų kompensavimo įstatymas, VSDFV Vilniaus skyrius neturi teisinio pagrindo išmokėti jai negautą senatvės pensijos dalį už 2010–2011 m.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV prašė administracinę bylą pagal J. J. skundą nutraukti arba pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Jeigu J. J. reikalavimas priteisti neišmokėtą senatvės pensijos dalies sumą būtų patenkintas, prašė priteisti šią sumą išmokėti dalimis.

VSDFV savo poziciją iš esmės grindė tais pačiais argumentais kaip ir VSDFV Vilniaus skyrius. Papildomai paaiškino, kad iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami VSDFV. Šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, taigi ji apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo 2010 m. sausio mėnesį. Pareiškėja, nepateikusi jokių įrodymų praleisto termino atnaujinimui, 2013 m. rugjūčio 12 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administarcinį teismą. Prašė vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-432/2013 bei 2013 m. vasario 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-167/2013 ir bylą nutraukti.

Atkreipė dėmesį, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 19 d. raštas Nr. (10.1)3-87434 nelaikytinas sprendimu. Kadangi pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, sprendimas dėl pareiškėjos senatvės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo priimtas 2010 m. sausio mėnesį. Prašė atsižvelgti į tai, kad neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą pensijų dalių priteisimas sukeltų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui papildomą finansinę naštą. Prašė priimant sprendimą atsižvelgti į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto būklę, taip pat vadovautis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimu (b. l. 68–73) pareiškėjos J. J. skundą tenkino iš dalies: panaikino VSDFV 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5237, įpareigojant J. J. 2013 m. liepos 25 d. prašymą išnagrinėti iš naujo; skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. (10.1)3-87434 „Dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies“ ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti J. J. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą 10 730,07 Lt valstybinės socialinio draudimo pensijos dalį paliko nenagrinėtą.

Teismas nustatė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius 2009 m. lapkričio 27 d. J. J. nuo 2009 m. spalio 1 d. paskyrė 1 054,44 Lt senatvės pensiją (b. l. 35). Nuo 2010 m. spalio 1 d. VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2010 m. lapkričio 17 d. sprendimu Nr. 11-17-19878 pareiškėjai buvo iš naujo paskirta 1 077,15 Lt dydžio senatvės pensija (b. l. 36), o nuo 2011 m. spalio 1 d. VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. 11-17-20981 – 1 097,77 Lt dydžio senatvės pensija (b. l. 38). J. J. su 2013 m. birželio 27 d. skundu kreipėsi į atsakovą ir prašė pateikti duomenis apie neišmokėtos pensijos dalies dydį pagal mėnesius bei grąžinti paimtą senatvės pensijos dalį už 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. (b. l. 40–41). Atsakydamas į pareiškėjos prašymą, VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. liepos 19 d. sprendime Nr. (10.1)3-87434 pateikė J. J. duomenis apie nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. paskirtos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensijos dydžius bei dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtos senatvės pensijos dalies dydžius. Taip pat pažymėjo, kad kol nėra parengtas įstatymas, kuriame bus reglamentuota senatvės bei netekto nedarbingumo pensijų 2010–2011 m. negautos dalies kompensavimo tvarka, nėra teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies (b. l. 42–43). Nesutikdama su šiuo sprendimu, pareiškėja su 2013 m. liepos 25 d. skundu kreipėsi į VSDFV dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo (b. l. 49–50). VSDFV 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. (6.5)I-5237 pareiškėjos 2013 m. liepos 25 d. skundą nagrinėti atsisakė, kadangi kreipdamasi į VSDFV, J. J. buvo praleidusi iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą. Pareiškėjai buvo paaiškinta, kad jeigu ji iki 2013 m. rugpjūčio 14 d. pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, jo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo (b. l. 51–52).

Nustatyta, kad VSDFV atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, kuris leidžia nenagrinėti skundo, jei skundas pateiktas praleidus nustatytą terminą ir pareiškėjas per VSDFV nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba VSDFV direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti. Pareiškėja VSDFV skundė VSDFV skyriaus 2013 m. liepos 19 d. atsisakymą atlikti veiksmus – išmokėti pensijos nepriemoką. Šio VSDFV skyriaus sprendimo apskundimo terminas baigiasi 2014 m. sausio 19 d. Skundą dėl VSDFV skyriaus 2013 m. liepos 19 d. sprendimo pareiškėja VSDFV padavė 2013 m. liepos 25 d., t. y. nepraleidusi teisės aktuose nustatyto 6 mėnesių termino skųsti VSDFV teritorinio skyriaus sprendimą, priimtą pensijų klausimais.

Teismas sprendė, kad VSDFV privalėjo iš esmės išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. liepos 25 d. skundą, įvertinti teritorinio skyriaus skundžiamo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą ir duoti pareiškėjai atsakymą, kuriame būtų išreikšta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos valia dėl skundžiamo 2013 m. liepos 19 d. teritorinio skyriaus sprendimo. Tačiau VSDFV atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą netinkamu pagrindu. Priimdamas sprendimą teismas rėmėsi LVAT 2013 m. lapkričio 13 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-2017/2013, suformuluotu teisės aiškinimu. Todėl atsakovą įpareigojo pareiškėjos 2013 m. liepos 25 d. prašymą išnagrinėti iš naujo.

Teismas sprendė, kad pareiškėjos keliamam ginčui spręsti yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kurios ji privalo laikytis. Teismas konstatavo, kad pareiškėja nėra praradusi galimybės VSDFV paduoti skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 19 d. sprendimo. Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, konstatuota, kad skundo dalis dėl reikalavimų panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. (10.1)3-87434 ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti neišmokėtą 10 730,07 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį paliekama nenagrinėta (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 str. 1 p.).

III. Pareiškėja J. J. apeliaciniame skunde (b. l. 76–105) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują – išnagrinėti apeliacinį skundą ir priimti naują sprendimą pagal jos skundą.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tokiais pat argumentais, kurie pateikti pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, vadovaujasi Visuotine žmogaus teisių deklaracija, Lisabonos sutartimi, Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencija, Europos socialine chartija ir kita.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV apeliaciniu skundu (b. l. 124–129) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos J. J. skundo dalį dėl VSDFV 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo VSDFV išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. liepos 25 d. skundą atmesti kaip nepagrįstą, o dėl likusios dalies bylą nutraukti.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tokiais pat argumentais, kurie pateikti pirmosios instancijos teismui. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžia, jog teismas nesivadovavo LVAT praktika, nepagrįstai nusprendė panaikinti VSDFV 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą ir įpareigoti VSDFV pareiškėjos 2013 m. liepos 25 d. skundą nagrinėti iš naujo, taip pat nepagrįstai atsisakė taikyti senatį ir bylą nutraukti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime (b. l. 133–134) į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo J. J. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime (b. l. 135–139) į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo J. J. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime (b. l. 140–141) į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą prašo patenkinti VSDFV apeliacinį skundą panaikinant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos J. J. skundo dalį dėl VSDFV 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo VSDFV išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. liepos 25 d. skundą atmesti kaip nepagrįstą, o dėl likusios dalies bylą nutraukti.

Pareiškėja J. J. atsiliepime (b. l. 142–156) į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą prašo atmesti trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir neteisėtą. Pakartoja apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes ir motyvus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui (kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo) tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjai dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies atlikto apskaičiavimo teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad VSDFV Vilniaus skyrius pareiškėjos valstybinę socialinio draudimo pensiją perskaičiavo remdamasis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų, pensiją Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu perskaičiavo dar kartą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nustatytą formulę. Pareiškėja 2013 m. birželio 27 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių ir prašė grąžinti sumažintą pensijos dalį. 2013 m. liepos 19 d. gavo VSDFV Vilniaus skyriaus atsakymą Nr. (10.1)3-87434. 2013 m. liepos 25 d. pareiškėja kreipėsi į VSDFV, iš kurio 2013 m. rugpjūčio 1 d. gavo atsakymą, kad jos skundą atsisakoma nagrinėti, nes yra rengiamas sumažintos senatvės pensijų kompensavimo įstatymas ir buvo pasiūlyta kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Pažymėjo, jog pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą. Išaiškino pareiškėjai teisę pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti ir spręsti skundo priėmimo klausimą iš naujo. Be to, šiame sprendime buvo nurodyta, kad VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies (b. l. 15).

Nesutikdama su priimtais sprendimais, pareiškėja su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti ginčijamus sprendimus ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti negautą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, teisėjų kolegija pažymi, kad LVAT, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV Vilniaus skyriui paduotas 2013 m. birželio 27 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėja nurodė tam tikras priežastis, tačiau jos negali būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Tačiau, kaip jau buvo pasakyta anksčiau, VSDFV paminėtame 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendime kartu nurodė, kad VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjos skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada (ABTĮ 13 str.).

Taigi konstatuotina, kad tokioje situacijoje pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pareiškėjos skundžiamo VSDFV 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo reikšmę nagrinėjamai bylai, tokiu būdu pareiškėjos tariamai pažeistos teisės į dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo sumažintos pensijos dalį realiai negali būti apgintos. Todėl teismo priimtas sprendimas šiuo aspektu kolegijos negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas.

Pareiškėjos pirmosios instancijos teismui paduotame skunde, be kita ko, yra pareikštas reikalavimas dėl sumažintos senatvės pensijos 10 730,07 Lt dydžio dalies priteisimo. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, dėl šios sumos ir jos atsiradimo aplinkybių, kurios pasireiškė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų tiesioginiu taikymu, byloje ginčo nėra. Kaip jau buvo paminėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos (Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d.) taikymo būdu pareiškėjos pažeista teisė į nesumokėtą senatvės pensijos dalį turi būti apginta visa apimtimi. Todėl pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jos negautą 10 730,07 Lt senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. (įskaitytinai) kolegijos pripažintinas pagrįstu ir yra tenkintinas. Todėl ši pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo dalis kolegijos naikintina priimant naują sprendimą ir nurodant, kad pareiškėjai iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus priteisiama 10 730,07 Lt suma (ABTĮ 136 str.).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos teisių pažeidimas kyla dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, o pensijos mažinimas remiantis šio įstatymo 6 straipsniu yra teisėtas, spręstina, kad yra pagrindas panaikinti tik tą skundžiamo VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 19 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta pareiškėjos pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų. Todėl pareiškėjos skundo dalis dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo dalies, kuria pareiškėjos senatvės pensija buvo sumažinta remiantis Laikinojo įstatymo 6 straipsniu, panaikinimo atmestina kaip nepagrįsta (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Teisėjų kolegija nekvestionuoja VSDFV kompetencijos atsisakyti nagrinėti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka asmens skundą, jei yra nustatoma, kad skundas paduotas praleidus įstatymu nustatytą terminą, tačiau kaip minėta, nagrinėjamu atveju VSDFV sprendime konstatavusi, kad pareiškėja praleido skundo padavimo terminą ir pažymėjusi, kad pareiškėjai pateikus įrodymus, suteikiančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo, tuo pačiu sprendimu išnagrinėjo pareiškėjos skundą iš esmės, t. y. jį priėmė ir išreiškė išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos poziciją ir valią, kad grąžinti pareiškėjai neišmokėtą senatvės pensijos nepriemoką, kurios ji negavo pritaikius antikonstitucine pripažintą Laikinojo įstatymo normą, nėra pagrindo. VSDFV 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą šiuo atveju lemia šio sprendimo turinio prieštaringumas bei, išnagrinėjus pareiškėjos skundą iš esmės, atsisakymas netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, todėl, remiantis išdėstytais motyvais šis sprendimas teismo panaikinamas.

Pasisakydama dėl kolegijos priimto sprendimo įvykdymo tvarkos, kolegija pažymi, kad ABTĮ 851 straipsnis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-632 redakcija) nustato, jog teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normomis. CPK 284 straipsnio 1 dalis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-633 redakcija) nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką; jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinusi valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, kolegija sprendžia, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Išlaidų pagrįstumas reiškia, jog jos turi būti įrodytos, tačiau šiuo atveju nepakanka pateikti dokumentus, pagrindžiančius tam tikras sumas ir (ar) suteiktas paslaugas, būtina įrodyti, kad už jas buvo sumokėta (realios išlaidos) (žr., pvz., LVAT 2009 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-34/2009). Tai, jog proceso šalis patyrė realias išlaidas paprastai patvirtina pinigų apskaitos dokumentas, fiksuojantis vieno subjekto grynųjų pinigų mokėjimo ar pervedimo operacijas įvykdytas kitam subjektui (žr., pvz., 2008 m. gegužės 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-284/2008, 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-422/2009, 2014 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A624-1656/2014). Nagrinėjamu atveju pareiškėja, prašydama priteisti bylinėjimosi išlaidas, pateikė 2013 m. gruodžio 16 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. J.J.-2/2013, tačiau nepateikė dokumentų, patvirtinančių šioje sąskaitoje nurodytos sumos sumokėjimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesprendžiamas, ji turi teisę kreiptis dėl išlaidų priteisimo ABTĮ 45 straipsnio tvarka.

Papildomai pažymėtina, jog proceso šalių išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmąja ir apeliacine instancija, priteisimo klausimą atskirai sprendžia atitinkamas apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, todėl šiuo atveju dėl išlaidų, pareiškėjos patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, pagal pareiškėjos prašymą turėtų spręsti Vilniaus apygardos administracinis teismas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos J. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti jį taip:

Pareiškėjos J. J. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. (10.1)3-87434 dalį, kuria atsisakyta pareiškėjos pensijos apskaičiavimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5237.

Įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai J. J. negautą 10 730,07 Lt (dešimties tūkstančių septynių šimtų trisdešimties litų ir 7 centų) dydžio senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. (įskaitytinai).

Atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui nustatyti šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė