A-317-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-317-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05167-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 9.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rukola“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rukola“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimo panaikinimo, termino atnaujinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Rukola“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Rukola“, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4), kurį papildė (b. l. 46–47), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas) 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. 1A-366 „Dėl UAB „Rukola“ skundo“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas, 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimas), atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir įpareigoti Muitinės departamentą priimti UAB „Rukola“ 2013 m. rugpjūčio 19 d. skundą dėl trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Muitinė) 2013 m. liepos 22 d. patikrinimo ataskaitos Nr. 3VM320077M (toliau – ir 2013 m. liepos 22 d. patikrinimo ataskaita, Muitinės patikrinimo ataskaita).

Pareiškėjas nurodė, kad Muitinės departamentas neteisingai taikė teisės aktų normas dėl terminų skaičiavimo, t. y. netinkamai vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir Mokesčių administravimo įstatymas, MAĮ) 164 straipsnio 3 dalimi ir teigdamas, jog skundo padavimo terminas skaičiuojamas nuo faktinės dokumento įteikimo datos, pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 19 d. skundą laikė nepaduotu ir grąžino pareiškėjui bei teigė, kad tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką.

Remdamasis MAĮ 164 straipsnio nuostatomis, pareiškėjas teigė, jog šio straipsnio 2 dalies norma, numatanti dokumentų įteikimą tiesiogiai, taikytina tik tada, kai dokumentas mokesčių mokėtojui įteikiamas mokesčių administratoriaus patalpose, o šio straipsnio 3 dalyje imperatyviai nurodyta, jog registruotu laišku siunčiamų dokumentų įteikimo mokesčių mokėtojui diena laikoma 5 diena, einanti po mokesčių administratoriaus siunčiamos korespondencijos perdavimo paštui dienos. Pažymėjo, kad Mokesčių administravimo įstatymas nenumato kitokios dokumentų įteikimo mokesčių mokėtojui datos nustatymo tvarkos, korespondenciją siunčiant registruotu laišku.

Teigė, kad ginčijamame sprendime atsakovo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-424/2010 ir 2011 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-367/2011 buvo priimtos bylose, kuriose nagrinėtos kitos aplinkybės, negalinčios būti sutapatintos su pareiškėjo situacija. Nurodė, jog, pagal LVAT praktiką, tuo atveju, kai yra objektyvių įrodymų, kad pašto korespondencija mokesčių mokėtojui buvo įteikta vėliau nei 5 darbo dieną po jos perdavimo paštui, gali būti netaikoma MAĮ 164 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta imperatyvi dokumentų įteikimo datos nustatymo taisyklė ir nustatytos aplinkybės vertinamos mokesčių mokėtojo naudai, tačiau tokia MAĮ 164 straipsnio 3 dalies nuostatų išimtis taikoma tik tuomet, kai mokesčių administratoriui pateikiami objektyvūs duomenys, leidžiantys nustatyti faktinę siųstų dokumentų įteikimo mokesčių mokėtojui datą.

Pažymėjo, jog tokios praktikos formavimas atitinka Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus protingumo ir teisingumo kriterijus bei 6 straipsnyje įtvirtintus mokesčių mokėtojų lygybės, apmokestinimo aiškumo principus. Taip pat atkreipė dėmesį į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) MAĮ komentare pateiktą dokumentų įteikimo mokesčių mokėtojui terminų skaičiavimo aiškinimą. Teigė, jog bet koks MAĮ 164 straipsnio 3 dalies teisės normos aiškinimas, apribojantis mokesčių mokėtojo galimybes ginti savo interesus, prieštarautų šio įstatymo 3 straipsnio 5 dalies ir 9 straipsnio nuostatoms.

Pareiškėjas nurodė, jog Muitinės departamentas, ginčijamame sprendime teigdamas, kad Muitinės patikrinimo ataskaitą pareiškėjas gavo 2013 m. liepos 25 d., t. y. anksčiau nei 5 darbo dieną po jos pateikimo paštui (2013 m. liepos 30 d.), ir šios ataskaitos apskundimo terminą skaičiuodamas būtent nuo šios datos, priėmė MAĮ 3 straipsnio 5 dalies, 9 straipsnio ir 164 straipsnio 3 dalies nuostatoms prieštaraujantį bei LVAT praktikos neatitinkantį sprendimą. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktas plečiamasis MAĮ 164 straipsnio 3 dalies aiškinimas keičia šios teisės normos turinį ir turi būti tik išimtinis dalykas, nes kitu atveju būtų pažeisti teisėtų lūkesčių principas ir teisės normos aiškumo reikalavimas.

Pareiškėjas nurodė manąs, jog tarp minėtos teisės normos ir atsakovo nurodytos teismų praktikos yra prieštaravimų, kurie, vadovaujantis MAĮ 3 straipsnio 5 dalimi, turi būti aiškinami mokesčių mokėtojo naudai. Teismui nustačius, kad pareiškėjas praleido skundo Muitinės departamentui padavimo terminą, jis turėtų būti atnaujintas, nes pareiškėjas buvo įsitikinęs, jog skundą teikia nepraleisdamas termino, nesielgė piktybiškai, bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi.

Atsakovas atsiliepimais į skundą (b. l. 12–13) ir į jo papildymą (b. l. 57) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą bei nenagrinėti pareiškėjo prašymo dėl termino atnaujinimo.

Atsiliepime paaiškino, kad pagal registruotos pašto siuntos išrašą 2013 m. liepos 22 d. patikrinimo ataskaita UAB „Rukola“ įteikta 2013 m. liepos 25 d., todėl, priešingai nei nurodė pareiškėjas, dvidešimties dienų terminas jai apskųsti baigėsi 2013 m. rugpjūčio 14 d., o ne 2013 m. rugpjūčio 19 d. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimu, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 152 straipsnio 5 dalimi, pagrįstai pareiškėjo skundą laikė nepaduotu ir nusprendė grąžinti pareiškėjui. Teigė, kad pareiškėjas, neatsižvelgdamas į MAĮ 149, 152 ir 159 straipsnių nuostatas, klaidingai aiškino MAĮ 164 straipsnio 3 dalį ir sau palankiai interpretavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Nurodė, jog Mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė yra taikoma tada, kai byloje nėra duomenų (įrodymų) apie faktinį sprendimo įteikimą mokesčių mokėtojui arba yra kitos priežastys, pateisinančios šios įteikimo per 5 darbo dienas nuo siunčiamos korespondencijos perdavimo paštui dienos prezumpcijos taikymą. Toks šios MAĮ nuostatos aiškinimas pateikiamas ir LVAT praktikoje – 2010 m. liepos 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS146-424/2010, 2011 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-367/2011. Nagrinėjamo ginčo atveju yra žinoma faktinė ginčijamo sprendimo įteikimo diena, tačiau pareiškėjas apie ją nekalba ir dėl jos nepasisako. Teigė, jog, pareiškėjui neginčijant žinomos faktinės Muitinės patikrinimo ataskaitos įteikimo dienos, darytina išvada, jog nėra pagrindo taikyti MAĮ 164 straipsnio 3 dalies nuostatos. Pažymėjo, jog MAĮ 152 straipsnio 1 dalyje numatytas 20 dienų terminas skundui centriniam mokesčių administratoriui pateikti yra skaičiuojamas nuo vietos mokesčių administratoriaus sprendimo įteikimo, t. y. šiuo atveju nuo 2013 m. liepos 25 d., be to, pagal šio straipsnio 3 dalį, prašymą dėl termino skundui dėl mokesčių administratoriaus sprendimo paduoti atnaujinimo pareiškėjas turėjo pateikti ne teismui, o centriniam mokesčių administratoriui – Muitinės departamentui, tai padaryta nebuvo, tad teismui pateiktas prašymas paliktinas nenagrinėtu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimais į skundą (b. l. 36–38) ir į jo papildymą (b. l. 54–56) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vadovavosi faktinėmis bylos aplinkybėmis, Mokesčių administravimo įstatymo 152 straipsnio 1 dalimi, 154 straipsnio 1 dalimi ir 164 straipsniu, taip pat LVAT 2012 m. kovo 7 d. aprobuoto „Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant mokesčių administravimą reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimo (II dalis)“ 36 punktu ir pažymėjo, kad MAĮ 164 straipsnio 3 dalyje numatyta taisyklė yra taikoma esant neaiškumui dėl tikrosios nurodytos dokumentų, siunčiamų registruotu laišku, įteikimo mokesčių mokėtojui datos, tačiau nagrinėjamu atveju tokio neaiškumo nėra. Nurodė palaikantis Muitinės departamento poziciją, jog žinant faktinę Muitinės patikrinimo ataskaitos įteikimo dieną nėra pagrindo taikyti MAĮ 164 straipsnio 3 dalį, taigi pareiškėjas praleido teisės aktų nustatytą terminą 2013 m. liepos 22 d. patikrinimo ataskaitai apskųsti bei, kartu su skundu dėl minėtos ataskaitos, Muitinės departamentui nepateikė prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą, todėl pagrįstai ginčijamu sprendimu UAB „Rukola“ skundas laikytas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjui. Pažymėjo, kad tokios aplinkybės, kaip teisinių žinių stoka ar netinkamas teisinio reguliavimo suvokimas, LVAT praktikoje nepripažįstamos kaip pagrindas atnaujinti skundo padavimo terminą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kiekvienas asmuo turi teisę naudotis profesionalaus ir kvalifikuoto teisininko pagalba, todėl, nežinodamas, kaip skaičiuojami skundo centriniam mokesčių administratoriui padavimo terminai, pareiškėjas galėjo teisę į teisminę gynybą realizuoti per atstovą, tačiau to nepadarė, kaip ir nepateikė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių būtų galima atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 29 d. sprendimu (b. l. 71–74) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl Muitinės departamento sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjo skundą dėl Muitinės patikrinimo ataskaitos laikyti nepaduotu ir jis grąžintas pareiškėjui, teisėtumo ir pagrįstumo.

Vadovavosi MAĮ 152 straipsnio 1 dalimi, 164 straipsnio 3 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ją aiškinant, pagal kurią pirmenybė paprastai yra teikiama faktiniam, o ne šiame straipsnyje nurodytam mokesčių administratoriaus sprendimo įteikimo mokesčių mokėtojui momentui, ir nurodė, kad MAĮ 164 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė yra taikoma tada, kai byloje nėra duomenų (įrodymų) apie faktinį sprendimo įteikimą mokesčių mokėtojui arba yra kitos priežastys, pateisinančios minėtos prezumpcijos taikymą (pvz., mokesčių mokėtojo nesąžiningumas). Pažymėjo, jog, nors pareiškėjas nesutinka su LVAT pateiktu Mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnio 3 dalies nuostatų aiškinimu, teismas neturi pagrindo juo nesivadovauti ir nukrypti nuo nuoseklios administracinių teismų praktikos. Taip pat nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad, pagal nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, terminas nuo faktinio sprendimo įteikimo momento skaičiuojamas tik tuomet, kai jis yra vėlesnis nei 5 darbo diena po sprendimo išsiuntimo, bei paaiškino, jog, nepriklausomai nuo susiklosčiusios situacijos, kai yra aiški faktinė sprendimo įteikimo data, terminas skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo jos, o minėtos MAĮ 164 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos tada, kai negali būti nustatyta faktinė įteikimo data. Vertino tai, kad faktinė Muitinės 2013 m. liepos 22 d. patikrinimo ataskaitos įteikimo data yra aiški (2013 m. liepos 25 d.), ir sprendė, jog nėra pagrindo vadovautis minėtomis Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad Muitinės departamentas tinkamai taikė teisės normas, nustatė ir įvertino visas reikšmingas faktines aplinkybes, todėl turėjo teisėtą pagrindą vadovautis MAĮ 152 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir pareiškėjo skundą paliko nenagrinėtu bei jam grąžino.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą ir įpareigoti Muitinės departamentą priimti nagrinėti jo 2013 m. rugpjūčio 19 d. skundą, remdamasis MAĮ 152 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog būtina sąlyga praleistam terminui atnaujinti yra svarbių priežasčių, kurios sutrukdė asmeniui nustatytu laiku paduoti skundą dėl vietos mokesčių administratoriaus sprendimo, egzistavimas. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje išaiškinta, kas yra laikoma svarbiomis termino praleidimo priežastimis (LVAT 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-757/2010, 2007 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-573/2007), bei įvertinęs pareiškėjo nurodytas termino praleidimo priežastis nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, teismas sprendė, kad šios aplinkybės negali būti pripažintos objektyviomis ir svarbiomis, sukliudžiusiomis UAB „Rukola“ tinkamai realizuoti teisę į pažeistų interesų gynybą.

Nurodė, jog prašymas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti iš esmės grindžiamas tik tuo, kad pareiškėjas nežinojo apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą MAĮ 164 straipsnio 3 dalies nuostatų aiškinimą ir manė, kad 20 dienų terminas skaičiuojamas pagal šias nuostatas, taip pat pažymėjo, jog MAĮ 152 straipsnio 1 dalyje yra aiškiai nustatyta, kad skundas centriniam mokesčių administratoriui turi būti paduodamas per 20 dienų nuo skundžiamo sprendimo įteikimo mokesčių mokėtojui dienos, tokia pati apskundimo tvarka yra nurodyta ir Muitinės 2013 m. liepos 22 d. patikrinimo ataskaitoje.

Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas neginčijo aplinkybės, kad registruota pašto siunta jam buvo įteikta tinkamai, todėl terminą skundui paduoti turėjo skaičiuoti būtent nuo to momento. Pažymėjo, jog aplinkybė, kad pareiškėjas neatsižvelgė į patikrinimo ataskaitoje nurodytą jos apskundimo tvarką, o pats ėmėsi interpretuoti MAĮ nuostatas, negali būti pripažinta kaip objektyvi aplinkybė, sukliudžiusi laiku ir tinkamai paduoti skundą centriniam mokesčių administratoriui. Papildomai pastebėjo, jog pareiškėjui, kaip juridiniam asmeniui, yra taikomi aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai, todėl, nesuprasdamas, kaip skaičiuojamas terminas skundui paduoti, jis galėjo konsultuotis su mokesčių administratoriaus specialistais ar teisininkais.

Atsižvelgęs į tai, kad Muitinė aiškiai nurodė priimto sprendimo apskundimo tvarką, konstatavo, jog pareiškėjas 20 dienų terminą skundui paduoti praleido dėl subjektyvių ir tik nuo jo valios priklausiusių aplinkybių, negalinčių būti pagrindu šį terminą atnaujinti, taip pat kad negali būti sprendžiama ir dėl reikalavimo įpareigoti Muitinės departamentą priimti pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 19 d. skundą nagrinėti.

Pirmosios instancijos teismas nesutiko ir su pareiškėjo argumentais, kad ginčijamas sprendimas turėjo būti priimtas vėliausiai per 33 dienas, t. y. iki 2013 m. rugsėjo 23 d., todėl buvo praleistas MAĮ 154 straipsnio 3 dalyje nustatytas terminas. Pažymėjo, kad MAĮ 154 straipsnio 2 dalyje nustatytas 3 darbo dienų terminas skundui ir medžiagai išsiųsti yra skaičiuotinas ne nuo tada, kada pareiškėjas išsiuntė skundą, o nuo tada, kada jis buvo gautas Muitinėje, t. y. nagrinėjamu atveju nuo 2013 m. rugpjūčio 21 d., todėl Muitinės departamentui vėliausiai turėjo būti išsiųstas iki 2013 m. rugpjūčio 26 d., o atsakovo sprendimas priimtas per 30 dienų nuo skundo gavimo dienos (MAĮ 154 str. 3 d.). Nurodė, jog, nors byloje nėra duomenų apie pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 19 d. skundo išsiuntimo Muitinės departamentui datą, nagrinėjamu atveju nustatyti terminai objektyviai negalėjo būti pažeisti.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 78–85) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti UAB „Rukola“ skundą dėl 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimo panaikinimo, termino atnaujinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus bei įpareigoti atsakovą priimti apelianto 2013 m. rugpjūčio 19 d. skundą, o, nusprendus, jog ginčijamo sprendimo dalis dėl MAĮ 164 straipsnio 3 dalies netaikymo yra pagrįsta, panaikinti dalį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimo ir dėl jos priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo ir įpareigoti atsakovą priimti apelianto 2013 m. rugpjūčio 19 d. skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika bylose, kurių faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių, ir dėl to nepagrįstai netaikė MAĮ 164 straipsnio 3 dalies. Pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti, taip pat kad precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė. Mano, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylų faktinės aplinkybės nebuvo nei tapačios, nei labai panašios į nagrinėjamos bylos. Teigia, jog, vadovaujantis LVAT 2012 m. gruodžio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-2982/2012, yra akivaizdu, jog MAĮ 164 straipsnio 3 dalyje numatyta prezumpcija gali būti netaikoma tik mokesčių mokėtojui pateikus įrodymus apie faktinę dokumentų gavimo datą ir tik mokesčių mokėtojo (šiuo atveju pareiškėjo) interesams apsaugoti. Taip pat nurodo, kad LVAT plečiamasis MAĮ 164 straipsnio 3 dalies nuostatų aiškinimas ne atskleidžia, bet keičia šios teisės normos turinį, o tai, jei nebus išimtinis dalykas, gali prieštarauti teisės nuspėjamumo ir teisės normos aiškumo reikalavimams, kurių buvimą yra patvirtinęs ir Konstitucinis Teismas 2013 m. gruodžio 16 d. nutarime.

2. Teismas netinkamai skaičiavo terminą, per kurį atsakovas turėjo priimti ginčijamą sprendimą. Nurodydamas, jog apelianto 2013 m. rugpjūčio 19 d. skundas Muitinėje buvo gautas 2013 m. rugpjūčio 21 d., teismas padarė fakto klaidą, kadangi, vadovaujantis Lietuvos pašto teikiamais duomenimis, šis apelianto skundas Muitinei buvo įteiktas 2013 m. rugpjūčio 20 d. 12 val. 00 min. Taigi, centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo priėmimo terminą skaičiuojant pagal MAĮ 154 straipsnio nuostatas ir LVAT praktiką 2014 m. kovo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-84/2014, matyti, kad atsakovui Muitinė pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 19 d. skundą vėliausiai turėjo perduoti iki 2013 m. rugpjūčio 23 d., todėl 30 d. sprendimo priėmimo terminas vėliausiai galėjo būti pradėtas skaičiuoti nuo 2013 m. rugpjūčio 24 d. ir baigtųsi 2013 m. rugsėjo 23 d. Iš viso to matyti, kad 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimas priimtas praleidus minėtą jo priėmimo terminą. Ši aplinkybė, be kita ko, leidžia kvestionuoti kitus atsakovo argumentus, pavyzdžiui, tai, jog pareiškėjo skundas buvo atmestas siekiant užtikrinti operatyvų bylos išnagrinėjimą ir greitą mokestinių prievolių įvykdymą. Apelianto manymu, tokio argumento pateikimas laikytinas akivaizdžiai nesąžiningu, nes maksimalus sprendimo priėmimo terminas praleistas net nenagrinėjus pareiškėjo skundo iš esmės.

3. Priimdamas 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Muitinės departamentas viršijo savo, kaip viešojo administravimo subjekto, įgaliojimus, nes, nepaisydamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto įstatymo viršenybės principo, 20 dienų skundo padavimo terminą skaičiavo ne nuo 2013 m. liepos 30 d.

4. Skundo padavimo terminas neatnaujintas nepagrįstai, kadangi spręsdamas termino atnaujinimo klausimą pirmosios instancijos teismas pareiškėjui, kaip juridiniam asmeniui, pritaikęs aukštesnius atidumo ir rūpestingumo standartus, realiai taikė vidutinius, o ne individualius sąžiningo, atidaus ir rūpestingo elgesio standartus. Nesutinka su teismo teiginiu, jog Muitinės patikrinimo ataskaitoje yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog terminas skaičiuojamas nuo jos įteikimo dienos, kadangi joje nėra nurodyta, kas yra laikoma įteikimo diena ir kuo remiantis ji nustatoma, todėl toks teismo argumentas nepaneigia pareiškėjo manymo, jog turėjo būti taikoma MAĮ 164 straipsnio 3 dalis. Pažymi, kad, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, MAĮ neinterpretavo, o vadovavosi aiškiai ir tiesiogiai jame nurodyta taisykle. Taip pat nesutinka, kad nesuprasdamas terminų skundui paduoti skaičiavimo tvarkos galėjo konsultuotis su specialistais, nes Mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnio 3 dalies nuostata jam atrodė aiški, be to, pareiškėjo manymą patvirtino VMI MAĮ komentare pateikta oficiali išankstinė mokesčių administratoriaus konsultacija šio įstatymo taikymo klausimais.

5. Buvo suvaržyta pareiškėjo konstitucinė teisė kreiptis į teismą, kadangi, pareiškėjui pasinaudojus MAĮ 145 straipsnio 1 dalyje numatyta privaloma ikiteismine mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūra, ginčijamas atsakovo sprendimas bei skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstai suvaržė pareiškėjo teisę į tinkamą teisminę gynybą. Pažymi, jog savo praktikoje LVAT yra nurodęs, kad sprendžiant termino atnaujinimo klausimą reikalinga išsiaiškinti, ar pareiškėjas buvo aktyvus, siekdamas pažeistų savo teisių gynimo ir stengdamasis šią savo teisę realizuoti per įmanomai trumpą ir protingą terminą, po to, kai jam akivaizdžiai tapo žinoma skundo padavimo tvarka, kuri, kaip jau minėta, įtvirtinta MAĮ 164 straipsnio 3 dalyje bei paaiškinta MAĮ komentare, todėl pareiškėjas neturėjo pagrindo ja abejoti.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 96–97) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog nustatant termino Muitinės sprendimui apskųsti pradžios dieną turėjo būti vadovaujamasi MAĮ 164 straipsnio 3 dalimi. Nurodo, kad LVAT praktika, sprendžiant klausimą, kokia data laikytina dokumentų mokesčių mokėtojui įteikimo diena, yra gausi ir nuosekli, iš jos matyti, jog pirmenybė teikiama faktiniam, o ne minėtoje įstatymo nuostatoje nurodytam sprendimo įteikimo momentui. Mano, kad aplinkybė, jog apeliantui ginčijamas sprendimas buvo įteiktas anksčiau nei galėjo būti įteiktas pagal MAĮ 164 straipsnio 3 dalį, nesudaro pagrindo nesivadovauti suformuota teismų praktika ir neatsižvelgti į faktinę sprendimo įteikimo dieną. Teigia, jog, sutikus su apelianto pozicija, būtų pažeistas MAĮ 152 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas 20 dienų sprendimo apskundimo terminas bei, pareiškėjui nustatant ilgesnį terminą skundui paduoti, būtų diskriminuojami kiti mokesčių mokėtojai.

2. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad atsakovas 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimą priėmė praleidęs maksimalų galimą tokio sprendimo priėmimo terminą ir viršijo savo, kaip viešojo administravimo subjekto, įgaliojimus. Nurodo, kad pats pareiškėjas skundą atsakovui pateikė praleidęs jo padavimo terminą ir neprašydamas jo atnaujinti, dėl to Muitinės departamentas pagal MAĮ 152 straipsnio 5 dalį privalėjo priimti sprendimą skundą laikyti nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui. Tai ir buvo padaryta, laikantis Mokesčių administravimo įstatyme nustatytų terminų. Pažymi, jog manydamas, kad atsakovas nepriėmė sprendimo per MAĮ nustatytą terminą, vadovaudamasis šio įstatymo 146 straipsnio nuostatomis, pareiškėjas galėjo apskųsti sprendimo nepriėmimą, tačiau šia teise jis nepasinaudojo.

3. Apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė atnaujinti terminą skundui Muitinės departamentui paduoti, yra nepagrįsti, kadangi, vadovaujantis MAĮ 152 straipsnio 3 dalimi, toks prašymas turi būti teikiamas Muitinės departamentui, o to pareiškėjas nėra padaręs. Pažymi, kad apeliantas pats sau prieštarauja, iš pradžių teigdamas, jog termino skundui paduoti nepraleido, o vėliau prašydamas jį atnaujinti.

4. Apelianto teiginiai dėl tariamai pažeistos jo konstitucinės teisės kreiptis į teismą yra subjektyvi apelianto nuomonė. Siekiant pasinaudoti įstatymų leidėjo teisės aktuose įtvirtinta asmens teise kreiptis į teismą yra būtina laikytis teisės aktuose nustatytos tvarkos, o tai, kad pareiškėjas jos nesilaikė ir kad jo netenkino atsakovo ar teismo priimti sprendimai, dar nereiškia, jog buvo pažeista jo teisė kreiptis į teismą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 93–95) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo argumentus, iš esmės atitinkančius pateiktuosius atsiliepime į pareiškėjo skundą. Taip pat pažymi, kad palaiko pirmosios instancijos teismo poziciją tiek dėl MAĮ 164 straipsnio 3 dalies nuostatų aiškinimo, tiek dėl priimto sprendimo neatnaujinti pareiškėjui termino skundui Muitinės departamentui paduoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Iš bylos matyti, kad pareiškėjas, siekdamas apskųsti atsakovui, kaip ikiteisminei mokestinį ginčą nagrinėjančiai institucijai (centriniam mokesčių administratoriui), trečiojo suinteresuoto asmens (vietos mokesčių administratoriaus) surašytą 2013 m. liepos 22 d. patikrinimo ataskaitą, 2013 m. rugpjūčio 21 d. per trečiąjį suinteresuotą asmenį (kaip to reikalauja Mokesčių administravimo įstatymo 154 str. 1 d.) padavė skundą (surašytą ir įteiktą paštui 2013-08-19), kuriame prašė panaikinti paminėtą patikrinimo ataskaitą (b. l. 16-18). Atsakovo 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimu šis pareiškėjo skundas buvo pripažintas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjui (b. l. 15). Sprendime nurodyta, kad paminėta patikrinimo ataskaita pareiškėjui buvo išsiųsta registruota pašto siunta, kurią pareiškėjas gavo 2013 m. liepos 25 d.; pareiškėjas, paduodamas paminėtą skundą, praleido Mokesčių administravimo įstatymo 152 straipsnio 1 dalyje nustatytą 20 dienų terminą šiam skundui paduoti (šis terminas pasibaigė 2013-08-14); prašymo atnaujinti šį terminą nepateikė, todėl skundas pripažintinas nepaduotu ir grąžintinas pareiškėjui MAĮ 152 straipsnio 5 dalies pagrindu.

Pareiškėjas, nekvestionuodamas atsakovo sprendime išvardytų (kolegijos išskirtų) faktinių aplinkybių, teigia, kad paminėtą skundą padavė, nepraleidęs Mokesčių administravimo įstatymo 152 straipsnio 1 dalyje nustatyto 20 dienų termino. Nurodo, kad šio termino skaičiavimo eiga, taikant MAĮ 164 straipsnio 3 dalyje nustatytas taisykles, prasidėjo ne nuo atsakovo nurodytos 2013 m. liepos 25 d., o nuo 2013 m. liepos 30 d., t. y. penktą darbo dieną nuo šios siuntos perdavimo paštui. Todėl, pareiškėjo manymu, atsakovas nagrinėjamoje situacijoje netinkamai pritaikė Mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnio 3 dalį. Be to, pareiškėjas 2014 m. kovo 5 d. teismui paduotu prašymu prašė atnaujinti skundo padavimo terminą. Šiame prašyme pareiškėjas apeliuoja į MAĮ 164 straipsnio nuostatų nepakankamą aiškumą, kurį pareiškėjas prašo traktuoti mokesčių mokėtojo (jo) naudai.

Atsižvelgdama į nurodytas ginčo šalių pozicijas, kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamo administracinio ginčo esmė yra teisės (MAĮ 164 str.) aiškinimo ir taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad mokesčių mokėtojo skundo centriniam mokesčių administratoriui padavimo terminus reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymo 152 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, kad skundas centriniam mokesčių administratoriui turi būti paduodamas raštu ne vėliau kaip per 20 dienų po to, kai mokesčių mokėtojui buvo įteiktas (pabraukta kolegijos) vietos mokesčių administratoriaus sprendimas, kurį mokesčių mokėtojas skundžia. Šio įstatymo 164 straipsnio (kuris reglamentuoja dokumentų įteikimą mokesčių mokėtojui) 1 dalyje nurodyta, kad dokumentai mokesčių mokėtojui gali būti įteikiami tokiais būdais: 1) tiesiogiai įteikiant; 2) siunčiant registruotu laišku; 3) telekomunikacijų galiniais įrenginiais; 4) viešai paskelbiant. Pagal aptariamo straipsnio 2 dalį, tiesioginio dokumento įteikimo mokesčių mokėtojui diena laikoma ta diena, kai mokesčių mokėtojas (jo atstovas) savo parašu patvirtina mokesčių administratoriui liekančiuose dokumentuose apie dokumento gavimą arba kai mokesčių administratoriaus pareigūnas pažymi apie mokesčių mokėtojo (jo atstovo) atsisakymą priimti dokumentą ar patvirtinti jo gavimą. Straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad registruotu laišku dokumentai siunčiami pagal mokesčių mokėtojo registre nurodytą mokesčių mokėtojo adresą arba mokesčių mokėtojo nurodytą adresą korespondencijai gauti. Tais atvejais, kai minėtų duomenų mokesčių administratorius neturi, dokumentai siunčiami pagal atitinkamame registre nurodytą mokesčių mokėtojo adresą (juridiniams asmenimis - pagal juridinių asmenų registre nurodytą adresą, fiziniams asmenims - gyventojų registre nurodytą adresą). Dokumentų, siunčiamų registruotu laišku, įteikimo mokesčių mokėtojui diena laikoma penkta darbo diena, einanti po mokesčių administratoriaus siunčiamos korespondencijos perdavimo paštui dienos.

Aiškindama Mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnį lingvistiniu teisės aiškinimo būdu, kolegija pirmiausia atsižvelgia į šios teisės normos struktūrą, kuri leidžia daryti išvadą, kad straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalių nuostatos yra skirtos atitinkamai straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose nurodytų situacijų (dokumentų įteikimo būdų) detaliam reglamentavimui. Kalbant apie nagrinėjamai bylai aktualų dokumento (paminėtos pašto siuntos) siuntimą registruotu laišku, tai reiškia, kad šiam dokumentų įteikimo būdui reglamentuoti yra skirtos aptariamo straipsnio 3 dalies nuostatos. Šiame kontekste pažymėtina, kad straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas dokumentų tiesioginio įteikimo būdas, kaip matyti iš šio straipsnio 2 dalies, suponuoja tiesioginį (asmenišką) mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo tarpusavio bendravimą, kurio, pagal bendravimo per paštą specifiką, negali būti aptariamo straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu dokumentų įteikimo atveju.

Aiškinant Mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnio 3 dalį, pažymėtina, kad registruotu laišku siunčiamų dokumentų įteikimo mokesčių mokėtojui diena visais šioje dalyje nurodytais atvejais laikytina penkta darbo diena, einanti po mokesčių administratoriaus siunčiamos korespondencijos perdavimo paštui dienos. Tai, kolegijos manymu, leidžia daryti išvadą, kad registruotu laišku išsiųstų dokumentų įteikimo mokesčių mokėtojui diena MAĮ 164 straipsnio 3 dalies taikymo prasme nėra siejama su registruoto laiško (pašto siuntos) gavimo per paštą diena, o yra nustatytina pagal specialią tokios dienos nustatymo (kolegijos išskirtą) taisyklę.

Pasisakydama dėl administracinių teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose, kolegija, viena vertus, pažymi, kad atsakovo nurodytos LVAT 2012 m. kovo 7 d. aprobuotos „Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant mokesčių administravimą reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimo (II dalis)“ 36 punkte paminėtos administracinės bylos Nr. A575-367/2011 faktinės aplinkybės (tuo pačiu ir MAĮ 164 str. 3 d. taikymo kontekstas) skiriasi nuo šios administracinės bylos faktinių aplinkybių. Antra vertus, kolegija pažymi, kad mokesčių teisėje, kaip vienas iš pagrindinių šios teisės taikymo principų, yra įtvirtinta mokesčių administratoriui privaloma pareiga vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais (MAĮ 8 str. 3 d.). Tai reiškia, kad, spręsdamas klausimus dėl mokesčių mokėtojo (įstatymų nustatytų) teisių apribojimo arba jų atėmimo, mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija kilusius neaiškumus (ypač tuos, kurie atsiranda dėl tam tikro teisės normų neaiškumo, kuris, kaip nagrinėjamu atveju, yra šalinamas tik teismų praktika) turi spręsti ne formaliai, o, siekdama užtikrinti mokesčių mokėtojo interesų apsaugą, visas atsiradusias abejones traktuoti mokesčių mokėtojo naudai.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija daro išvadą, jog šioje byloje nagrinėjamoje situacijoje (atsižvelgiant į paminėtas faktines bylos aplinkybes) skundžiamame atsakovo sprendime padaryta išvada apie tai, kad, paduodamas paminėtą 2013 m. rugpjūčio 19 d. skundą, pareiškėjas praleido Mokesčių administravimo įstatymo 152 straipsnio 1 dalyje nustatytą 20 dienų terminą, negali būti laikoma pagrįsta. Todėl pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu padaryta išvada ir pats teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas nepagrįstu dėl netinkamo materialinės teisės normos aiškinimo ir jos pritaikymo nagrinėjamai situacijai ir yra naikintinas (ABTĮ 143 str.). Pareiškėjo teismui paduoto skundo reikalavimas dėl atsakovo 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimo panaikinimo tenkintinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimą panaikinti. Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rukola“ skundą patenkinti.

Panaikinti atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. 1A-366 „Dėl UAB „Rukola“ skundo“.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis