A-438-1515-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-1515/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01264-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 17.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno rajono savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje pareiškimą atsakovui Kauno rajono savivaldybės tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai ir V. I. B. dėl norminio administracinio akto ištyrimo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Kauno apskrityje (toliau – ir pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) su skundu (b. l. 6–10) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) ištirti, ar Kauno rajono savivaldybės tarybos 2012 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. TS-173 „Dėl neapmokestinamų žemės sklypų dydžio nustatymo žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčiams apskaičiuoti“ 1 punktas ta apimtimi, kuria neapmokestinamojo sklypo dydžiai (1) diferencijuojami pagal žemės paskirtį ir (2) kuria nustatomi tik žemės ūkio ir gyvenamųjų teritorijų paskirties žemei, neprieštarauja: 1.1. galiojančio Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punktui; 1.2. galiojančio Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktams, 6 straipsnio 2 ir 4 dalims; 2) pripažinus, kad Kauno rajono savivaldybės tarybos 2012 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. TS-173 „Dėl neapmokestinamų žemės sklypų dydžio nustatymo žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčiams apskaičiuoti“ 1 punktas ta apimtimi, kuria neapmokestinamojo sklypo dydžiai (1) diferencijuojami pagal žemės paskirtį ir (2) kuria nustatomi tik žemės ūkio ir gyvenamųjų teritorijų paskirties žemei, prieštarauja nurodytoms įstatymų nuostatoms, laikyti jį šia apimtimi panaikintu; 3) nustatyti, kad panaikintas norminis administracinis aktas (jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.

Pažymėjo, kad Kauno rajono savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba) 2012 m. balandžio 26 d. priėmė sprendimą Nr. TS-173 „Dėl neapmokestinamų žemės sklypų dydžio nustatymo žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčiams apskaičiuoti“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo nustatytas neapmokestinamasis žemės ūkio ir gyvenamųjų teritorijų paskirties žemės sklypų dydis tam tikroms socialinėms grupėms – valstybinės žemės nuomotojams ir žemės savininkams – fiziniams asmenims, kuriems nustatytas 0–40 proc. darbingumo lygis (iki 2007 m. birželio 30 d. ir I bei II grupės invalidams), asmenims, kurie sukako senatvės pensijos amžių, ir nepilnamečiams vaikams, kai šių asmenų šeimose mokestinio laikotarpio pradžioje nėra darbingų asmenų.

Savo pobūdžiu Sprendimas yra norminis teisės aktas, nes juo nustatytas neapmokestinamų žemės sklypų dydis ne individualiais, o rūšiniais požymiais apibrėžtam subjektų ratui, jis apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, jis toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. Oficialus pranešimas apie priimtą Sprendimą paskelbtas dienraštyje „Kauno diena“ 2012 m. gegužės 3 d., o visas jo tekstas – Kauno rajono savivaldybės interneto tinklalapyje www.krs.lt.

Darytina išvada, kad Sprendimas įsigaliojo 2012 m. gegužės 4 d. Pareiškėjas prašė ištirti Sprendimo 1 punkto atitikimą galiojančioms įstatymų nuostatoms: Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo (redakcija, įsigaliojusi 2013 m. sausio 1 d. (2011 m. gruodžio 21 d. įstatymas Nr. XI-1829, Žin., 2011, Nr. 163-7743) 8 straipsnio 2 dalies 3 punktui; Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (Žin., 1999, Nr. 60-1945; 2006, Nr. 77-2975) 3 straipsnio 1 ir 4 punktams (2010 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1259 redakcija, Žin., 2011, Nr. 4-125) ir 6 straipsnio 2 ir 4 dalims (2010 m. gruodžio 23 d.

įstatymo Nr. XI-1259 redakcija, Žin., 2011, Nr. 4-125). Galiojančio Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, kad žemės mokesčiu neapmokestinamas fiziniams asmenims, kurių šeimose mokestinio laikotarpio pradžioje nėra darbingų asmenų ir kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba kurie yra sukakę senatvės pensijos amžių ar yra nepilnamečiai, priklausantis žemės sklypo plotas, neviršijantis savivaldybių tarybų iki einamojo mokestinio laikotarpio rugsėjo 1 dienos nustatyto neapmokestinamojo žemės sklypo dydžio.

Fiziniam asmeniui nuosavybės teise priklausantys keli žemės sklypai, esantys tos pačios savivaldybės teritorijos vietovėse (vietovėje), kurioms (kuriai) nustatytas vienodas neapmokestinamasis žemės sklypo dydis, šiuo atveju laikomi vienu žemės sklypu. Jeigu fizinis asmuo turi teisę į mokesčio lengvatą ir turi ne vieną žemės sklypą, taikoma didžiausia lengvata vienam žemės sklypui. Taikant šią nuostatą, šeima laikomi sutuoktiniai, asmenys, vieni auginantys vaikus (įvaikius), ir su jais gyvenantys jų vaikai (įvaikiai, posūniai, podukros), iki jiems sukaks 18 metų, o prie darbingų asmenų nepriskiriami švietimo įstaigų dieninių skyrių moksleiviai ir studentai.

Pabrėžė, kad galiojanti Žemės mokesčio įstatymo redakcija įtvirtina galimybę diferencijuoti žemės mokesčio tarifus, tame tarpe pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ar mokesčio mokėtojo kategorijas (dydį ar teisinę formą, socialinę padėtį), tačiau nesuteikia savivaldybių taryboms teisės diferencijuoti neapmokestinamąjį žemės sklypo dydį pagal žemės naudojimo paskirtį. Pagal Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkto formuluotę neapmokestinamasis žemės sklypo dydis gali būti diferencijuojamas tik pagal savivaldybės teritorijos vietoves.

Kaip matyti iš cituojamos normos, įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs sąrašą tam tikrais rūšiniais požymiais apibrėžtų asmenų, atleidžiamų nuo žemės mokesčio tokia apimtimi, kuri tenka savivaldybių tarybų nustatytai neapmokestinamo žemės sklypo daliai. Pažymėjo, kad įstatymų leidėjas nediferencijuoja ir nesuteikia savivaldybių taryboms teisės diferencijuoti mokestinės bazės (t. y. žemės sklypų) pagal jų paskirtį Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnyje įvardinto asmenų rato atžvilgiu. Pagal įstatyminį reglamentavimą, žemės savininkai – asmenys, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis (iki 2007 m. birželio 30 d. ir I bei II grupės invalidai), asmenys, sukakę senatvės pensijos amžių, ir nepilnamečiai vaikai, kai minėtų savininkų šeimose apmokestinamojo laikotarpio pradžioje nėra darbingų asmenų, ir jiems priklausančio žemės sklypo plotas neviršija savivaldybių tarybų nustatyto neapmokestinamojo žemės sklypo dydžio, yra atleidžiami nuo žemės mokesčio, nepriklausomai nuo žemės paskirties.

Kauno rajono savivaldybės taryba, 2012 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. TS-173 „Dėl neapmokestinamų žemės sklypų dydžio nustatymo žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčiams ir skaičiuoti“ 1 punkte įtvirtindama neapmokestinamų žemės sklypų dydį tik žemės ūkio ir gyvenamųjų teritorijų paskirties žemei, nepagrįstai ir neturėdama tam įgaliojimų susiaurino žemės savininkų, atitinkančių Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnyje aprašytus požymius, teisę į žemės mokesčio lengvatą. Be to, Sprendimo 1 punktas prieštarauja ir Viešojo administravimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 4 punktams, 6 straipsnio 2 ir 4 dalims.

Viešojo administravimo subjekto veikla, apimanti norminių administracinių aktų priėmimą įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti, yra administracinis reglamentavimas (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Pagal Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnį norminius administracinius aktus turi teisę leisti tik viešojo administravimo institucijos (2 dalis), privalomus reikalavimus asmenims nustato tik įstatymai ar jų pagrindu priimti teisės aktai (4 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktą savivaldybės taryba yra už savivaldos teisės įgyvendinimą savivaldybės bendruomenės interesais atsakinga savivaldybės atstovaujamoji institucija, turinti vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas.

Viešojo administravimo subjektai savo veikloje (viena iš veiklos sričių – administracinis reglamentavimas) turi vadovautis įstatymo viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principais. Jų turinį formuluoja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnis, nurodantis, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus; administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais (straipsnio 1 punktas); viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų (straipsnio 4 punktas).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, byla Nr. 51/01-26/02-19/03-22/03-26/03-27/03).

Būtinybę laikytis įstatymų viršenybės principo savo jurisprudencijoje ne sykį yra akcentavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. I-1-04/2006, Nr. I-1-02/2006). Viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas – „Viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“.

Todėl viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir norminių administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti. Kauno rajono savivaldybės taryba Sprendimo 1 punktu diferencijuodama neapmokestinamo sklypo dydžius pagal žemės paskirtį ir nustatydama neapmokestinamo sklypo dydžius tik žemės ūkio ir gyvenamųjų teritorijų paskirties žemei, viršijo įstatymais jai priskirtos kompetencijos ribas, todėl šia apimtimi Sprendimo 1 punktas yra neteisėtas.

Atsakovas Kauno rajono savivaldybė atsiliepimu į pareiškėjo pareiškimą (b. l. 38–40) prašė jo netenkinti.

Atsakovas nurodė, kad pagal Vietos savivaldos įstatyme apibrėžtas sąvokas vietos savivalda – įstatymo nustatyto valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų bendruomenės, kuri turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją (3 straipsnio 2 dalis). Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatose esanti formuluotė „savivaldybės teritorijos vietovėse (vietovėje), kurioms (kuriai) nustatytas vienodas neapmokestinamasis žemes sklypo dydis, šiuo atveju laikomi vienu žemes sklypu“ suponuoja, kad savivaldybės tarybos turi teisę atskiroms vietovėms nustatyti skirtingus žemės sklypų plotus, kuriems taikoma neapmokestinimo lengvata.

Pagal Žemės mokesčio įstatymo 15 straipsnio 1 dalį žemės mokestis įskaitomas į savivaldybės, kurios teritorijoje yra žemė, biudžetą. Pažymėjo, kad savivaldybių tarybos turi teisę savo biudžeto sąskaita sumažinti mokestį arba visai nuo jo atleisti, tokią teisę įgyvendina priimdamos Tarybos sprendimus, todėl priimdama ginčijamą sprendimą, Taryba jį motyvavo Žemės mokesčio įstatymo 7 straipsniu. Savivaldybės, įvertinusios savo teritorijos specifiką, turi diskreciją pasirinkti kriterijus, kuriais vadovaudamosi apibrėš vietoves, kurioms taikomos Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos lengvatos.

Šiuo aspektu pabrėžė, kad pati lengvatos paskirtis yra tam tikrai labiau pažeidžiamai visuomenės grupei užtikrinti finansinį stabilumą. Nustatydama neapmokestinamų žemės sklypų dydį atskiroms vietovėms, Kauno rajono savivaldybės taryba nusprendė vadovautis žemės ūkio ir gyvenamųjų teritorijų žemės paskirties kriterijais, nes būtent jie geriausiai atitinka kaimiškosios teritorijos specifiką ir yra objektyviai pateisinami. Žemės mokesčio lengvatos taikymas žemei pagal naudojimo būdą priskiriamai, pavyzdžiui, komercinės ar pramonės ir sandėliavimo paskirties teritorijai, iškreiptų mokestinės lengvatos esmę, nes analogiška lengvata būtų taikoma visiškai skirtingos vertės žemės sklypams.

Skundžiamo Sprendimo nuostatos buvo priimtos įgyvendinant savivaldybei suteiktą diskrecijos teisę, todėl atsakovas teisės aktais suteiktos kompetencijos neviršijo. Teigti, kad buvo pažeisti įstatymo viršenybės (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktas), nepiktnaudžiavimo valdžia (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktas), priimamų sprendimų teisėtumo (Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktas) principai, nėra pagrindo. Nepažeisti ir Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 ir 4 dalių reikalavimai.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 20 d. sprendimu (b. l. 55–61) pareiškėjo pareiškimą tenkino, pripažino Kauno rajono savivaldybės tarybos 2012 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. TS-173 „Dėl neapmokestinamų žemės sklypų dydžio nustatymo žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčiams apskaičiuoti“ 1 punktą ta apimtimi, kuria neapmokestinamojo sklypo dydžiai diferencijuojami pagal žemės paskirtį ir kuria nustatomi tik žemės ūkio ir gyvenamųjų teritorijų paskirties žemei, prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo (redakcija įsigaliojusi 2013 m. sausio 1 d., 2011 m. gruodžio 21 d. įstatymas Nr. XI-1829, Žin., 2011, Nr. 163-7743) 8 straipsnio 2 dalies 3 punktui ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2010 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1259 redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktams; panaikino Kauno rajono savivaldybės tarybos 2012 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. TS-173 „Dėl neapmokestinamų žemės sklypų dydžio nustatymo žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčiams apskaičiuoti“ 1 punktą ta apimtimi, kuria neapmokestinamojo sklypo dydžiai diferencijuojami pagal žemės paskirtį ir kuria nustatomi tik žemės ūkio ir gyvenamųjų teritorijų paskirties žemei, ir laikė, jog jis negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos; sprendimui įsiteisėjus, nusprendė paskelbti jį Teisės aktų registre bei dienraštyje „Kauno diena“.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Sprendimas yra norminis teisės aktas, nes atitinka norminio teisės akto kriterijus, apibrėžtus Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 13 dalyje bei teisės doktrinoje. Oficialus pranešimas apie priimtą Sprendimą paskelbtas dienraštyje „Kauno diena“ 2012 m. gegužės 3 d., o visas jo tekstas – Kauno rajono savivaldybės interneto tinklalapyje www.krs.lt, taigi minėtas Sprendimas įsigaliojo 2012 m. gegužės 4 d.

Teismas nustatė, kad Sprendimo 1 punktu atsakovas nusprendė „nustatyti ir taikyti valstybinės žemės nuomos ir žemės mokesčiams apskaičiuoti žemės ūkio ir gyvenamųjų teritorijų paskirties neapmokestinamų žemės sklypų dydį: kaimo vietovėse – 3 ha; miestuose – 0,15 ha. Šią lengvatą taikyti valstybinės žemės nuomotojams ir žemės savininkams – fiziniams asmenims, kuriems nustatytas 0–40 proc. darbingumo lygis (iki 2007 m. birželio 30 d. ir I bei II grupės invalidai), asmenims, kuriems sukako senatvės pensijos amžius ir nepilnamečiams vaikams, kai šių asmenų šeimose mokestinio laikotarpio pradžioje nėra darbingų asmenų.

Taikant lengvatą, prie darbingų asmenų nepriskiriami mokymo įstaigų dieninių skyrių moksleiviai bei studentai. Fiziniam asmeniui–valstybinės žemės nuomotojui ar fiziniam asmeniui nuosavybės teise priklausantys keli žemės sklypai, esantys tos pačios savivaldybės teritorijos vietovėse (vietovėje), kurioms (kuriai) nustatytas vienodas neapmokestinamasis žemės sklypo dydis, šiuo atveju laikomi vienu žemės sklypu“. Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta, jog mokesčiu neapmokestinamas fiziniams asmenims, kurių šeimose mokestinio laikotarpio pradžioje nėra darbingų asmenų ir kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba kurie yra sukakę senatvės pensijos amžių ar yra nepilnamečiai, priklausančio žemės sklypo plotas, neviršijantis savivaldybių tarybų iki einamojo mokestinio laikotarpio rugsėjo 1 dienos nustatyto neapmokestinamojo žemės sklypo dydžio.

Fiziniam asmeniui nuosavybės teise priklausantys keli žemės sklypai, esantys tos pačios savivaldybės teritorijos vietovėse (vietovėje), kurioms (kuriai) nustatytas vienodas neapmokestinamasis žemės sklypo dydis, šiuo atveju laikomi vienu žemės sklypu. Jeigu fizinis asmuo turi teisę į mokesčio lengvatą ir turi ne vieną žemės sklypą, taikoma didžiausia lengvata vienam žemės sklypui. Taikant šią nuostatą, šeima laikomi sutuoktiniai, asmenys, vieni auginantys vaikus (įvaikius), ir su jais gyvenantys jų vaikai (įvaikiai, posūniai, podukros), iki jiems sukaks 18 metų, o prie darbingų asmenų nepriskiriami švietimo įstaigų dieninių skyrių moksleiviai ir studentai.

Žemės mokesčio mokėjimo įstatymo 6 straipsnis (redakcija, galiojusi skundžiamo sprendimo priėmimo metu, nuo 2007 m. balandžio 26 d. iki 2013 m. sausio 1 d.) numatė analogišką reglamentavimą.

Teismas konstatavo, kad Žemės mokesčio įstatymas aiškiai apibrėžė, kam turi būti taikoma lengvata, o savivaldybių taryboms buvo nurodyta tik iki einamojo mokestinio laikotarpio rugsėjo 1 dienos nustatyti neapmokestinamojo žemės sklypo dydį. Taigi savivaldybių tarybos galėjo nustatyti tik neapmokestinamojo žemės sklypo dydį, kuriam būtų taikoma lengvata. Šiuo atveju Kauno rajono savivaldybės taryba, priimdama Sprendimą, susiaurino lengvatą ir nustatė, jog neapmokestinamas dydis nustatomas tik žemės ūkio ir gyvenamųjų teritorijų paskirties žemės sklypams, tokiu būdu eliminuodama galimybę taikyti lengvatą asmenims, turintiems kitos paskirties žemės, nors Žemės mokesčio įstatymas tai leidžia. Taigi Kauno rajono savivaldybės taryba numatė tai, ko nėra tiesiogiai įtvirtinta aukštesnės galios teisės akte (Žemės mokesčio įstatyme), tokiu būdu pažeisdama teisinės hierarchijos reikalavimą bei viršydama savo įgaliojimus.

Atsižvelgiant į tai, kad Sprendimo 1 punktas ta apimtimi, kuria neapmokestinamojo sklypo dydžiai diferencijuojami pagal žemės paskirtį ir kuria nustatomi tik žemės ūkio ir gyvenamųjų teritorijų paskirties žemei, prieštarauja Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punktui, konstatuotina, jog atsakovas pažeidė ir Viešojo administravimo įstatymo 3 dalies 1 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą bei 4 punkte įtvirtintą nepiktnaudžiavimo valdžia principą, nes nustatė teisinį reguliavimą, prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktui, t. y. įstatymui.

Nustačius, kad viešojo administravimo subjektas, priimdamas atitinkamą teisės aktą, viršijo savo įgaliojimų ribas, nebelieka pagrindo ir teisinės prasmės tirti, ar toks aktas atitinka kitų teisės aktų reikalavimus.

III. Atsakovas, nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 20 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 65–67), kuriuo prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti; netenkinus šio apeliacinio skundo reikalavimo, prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nustatant, kad teismo sprendimas skelbiamas Teisės aktų registre.

Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra pakankamai motyvuotas, atskleidžiant įstatymų leidėjo valią, suformuluotą Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatose. Taip pat proporcingumo principo aspektu abejotinas teismo įpareigojimas teismo sprendimą paskelbti dienraštyje „Kauno diena“.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendimo motyvuose pavartojo sąvoką „įstatymas tai leidžia ir numato galimybę taikyti lengvatą“, t. y. teismas nenurodė, jog įstatyme yra įtvirtintas imperatyvas nustatyti lengvatą. Taigi savivaldybės turi diskreciją nustatyti neapmokestinamojo žemės sklypo dydį, jo apskritai nenustatyti arba nustatyti simbolinį dydį, kuris lengvatą praktiškai eliminuotų. Tai kartu reiškia ir tai, kad nėra teisinio pagrindo paneigti ir savivaldybių teisę diferencijuoti žemės mokesčio lengvatą ir pagal žemės paskirtį. Iš Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintos formuluotės „savivaldybės teritorijos vietovėse (vietovėje), kurioms (kuriai) nustatytas vienodas neapmokestinamasis žemės sklypo dydis, šiuo atveju laikomi vienu žemės sklypu“ matyti, kad, nustatant neapmokestinamąjį žemės sklypo dydį, savivaldybės teritorija gali būti skirstoma į vietoves.

Pažymi, kad pagal ABTĮ 117 straipsnio 1 dalį teismo sprendime gali būti (t. y. neprivalo būti) nurodytas spaudos leidinys, kuriame turi būti paskelbtas teismo sprendimas. Nagrinėjamu atveju Sprendimas visa apimtimi jokiame dienraštyje skelbiamas nebuvo, visas Sprendimo tekstas buvo paskelbtas tik Kauno rajono savivaldybės interneto tinklapyje. Taigi, be kita ko, ir taupumo sumetimais užtektų apie teismo sprendimą paskelbti tik Teisės aktų registre.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 71–73) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą, pagrįstą bei motyvuotą sprendimą. Pareiškėjo nuomone, teismas pagrįstai įpareigojo atsakovą apie priimtą teismo sprendimą paskelbti ir dienraštyje „Kauno diena“, nes tai užtikrins, kad asmenys, kurių teisės į mokestinę lengvatą nepagrįstai buvo suvaržytos nuo 2012 m. gegužės 3 d., bus greičiau informuoti apie jų teisių pažeidimą ir galės imtis veiksmingos gynybos. Tai taip pat turės prevencinę reikšmę ir sulaikys atsakovą nuo panašaus pobūdžio sprendimų priėmimo ateityje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. I. B. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 75–76) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat prašo priteisti jai 400 Lt bylinėjimosi išlaidų už šio procesinio dokumento parengimą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas ir pagrįstas, taip pat tinkamai motyvuotas. Mano, kad apie priimtą teismo sprendimą turi būti paskelbta ir dienraštyje „Kauno diena“, nes jis yra skaitomiausias regione, tuo tarpu Kauno rajono gyventojai neturi informacijos apie Teisės aktų registrą. Be to, sunku tikėtis, kad atsakovas savanoriškai atiduos permokėtus mokesčius jį nepagrįstai sumokėjusiems asmenims.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 80–83) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas ir pagrįstas, taip pat tinkamai motyvuotas. Nurodo, kad teismas turi diskrecijos teisę spręsti dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo paskelbimo taip pat ir spaudos leidinyje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Kauno rajono savivaldybės tarybos 2012 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. TS-173 „Dėl neapmokestinamų žemės sklypų dydžio nustatymo žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčiams apskaičiuoti“ 1 punkto ta apimtimi, kuria neapmokestinamojo sklypo dydžiai diferencijuojami pagal žemės paskirtį ir kuria nustatomi tik žemės ūkio ir gyvenamųjų teritorijų paskirties žemei, teisėtumo, t. y. jų atitikimo Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punktui bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktams, 6 straipsnio 2 ir 4 dalims.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 20 d. sprendimu, tenkindamas pareiškėjo Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje pareiškimą, pripažino Kauno rajono savivaldybės tarybos 2012 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. TS-173 „Dėl neapmokestinamų žemės sklypų dydžio nustatymo žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčiams apskaičiuoti“ 1 punktą ta apimtimi, kuria neapmokestinamojo sklypo dydžiai diferencijuojami pagal žemės paskirtį ir kuria nustatomi tik žemės ūkio ir gyvenamųjų teritorijų paskirties žemei, prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo (redakcija įsigaliojusi 2013 m. sausio 1 d., 2011 m. gruodžio 21 d. įstatymas Nr. XI-1829, Žin., 2011, Nr. 163-7743) 8 straipsnio 2 dalies 3 punktui ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2010 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1259 redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktams; panaikino Kauno rajono savivaldybės tarybos 2012 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. TS-173 „Dėl neapmokestinamų žemės sklypų dydžio nustatymo žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčiams apskaičiuoti“ 1 punktą ta apimtimi, kuria neapmokestinamojo sklypo dydžiai diferencijuojami pagal žemės paskirtį ir kuria nustatomi tik žemės ūkio ir gyvenamųjų teritorijų paskirties žemei, ir laikė, jog jis negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos; sprendimui įsiteisėjus, nusprendė paskelbti jį Teisės aktų registre bei dienraštyje „Kauno diena“.

Atsakovas Kauno rajono savivaldybės taryba apeliaciniame skunde nurodo, kad su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nes, atsakovo nuomone, Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymas suteikia teisę savivaldybių taryboms neapmokestinamojo žemės sklypo dydį diferencijuoti ir pagal žemės paskirtį, nes savivaldybių tarybos turi teisę nustatyti neapmokestinamojo žemės sklypo dydį, jo apskritai nenustatyti arba nustatyti simbolinį dydį, kuris lengvatą praktiškai eliminuotų. Atsakovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo nuspręsta teismo sprendimui įsiteisėjus paskelbti jį ir dienraštyje „Kauno diena“. Atsakovo nuomone, toks sprendimas prieštarauja ekonomiškumo principui ir yra perteklinis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, visų pirma, konstatuoja, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje tarp šalių ginčas dėl to, jog Vyriausybės atstovas Kauno apskrityje turėjo teisę kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti savivaldybių administravimo subjekto priimto (jo dalies) norminio administracinio akto teisėtumą, t. y. atitikimą įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnio 2 dalis), kad Vyriausybės atstovo prašomas ištirti savivaldybių administravimo subjekto priimtas (jo dalis) aktas yra norminis administracinis aktas, taip pat, jog savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas yra teisės aktų nustatyta tvarka paskelbtas ir įsiteisėjęs 2012 m. gegužės 4 d., nekyla. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo sprendime yra detaliai išanalizuotos ir įvertinos, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai abejonių dėl jų teisingumo nekyla, todėl, vengiant nereikalingo kartojimo, dėl jų iš naujo nepasisakoma.

Kauno rajono savivaldybės taryba 2012 m. balandžio 26 d. priėmė sprendimą Nr. TS-173 „Dėl neapmokestinamų žemės sklypų dydžio nustatymo žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčiams apskaičiuoti“ (b. l. 13–14), kurio 1 punktu nusprendė:

„1. Nustatyti ir taikyti valstybinės žemės nuomos ir žemės mokesčiams apskaičiuoti žemės ūkio ir gyvenamųjų teritorijų paskirties neapmokestinamų žemės sklypų dydį:

1.1. kaimo vietovėse – 3 ha;

1.2. miestuose – 0,15 ha.

Šią lengvatą taikyti valstybinės žemės nuomotojams ir žemės savininkams – fiziniams asmenims, kuriems nustatytas 0–40 proc. darbingumo lygis (iki 2007 m. birželio 30 d. – ir I bei II grupės invalidai), asmenims, kuriems sukako senatvės pensijos amžius ir nepilnamečiams vaikams, kai šių asmenų šeimose mokestinio laikotarpio pradžioje nėra darbingų asmenų. Taikant lengvatą, prie darbingų asmenų nepriskiriami mokymo įstaigų dieninių skyrių moksleiviai bei studentai.

Fiziniam asmeniui – valstybinės žemės nuomotojui ar fiziniam asmeniui nuosavybės teise priklausantys keli žemės sklypai, esantys tos pačios savivaldybės teritorijos vietovėse (vietovėje), kurioms (kuriai) nustatytas vienodas neapmokestinamasis žemės sklypo dydis, šiuo atveju laikomi vienu žemės sklypu.“

Šis savivaldybės tarybos sprendimas buvo priimtas vadovaujantis, be kita ko, Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2007 m. balandžio 26 d. iki 2013 m. sausio 1 d.) 6 ir 7 straipsniais, kurie atitinka šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir 3 dalies nuostatas (ginčui aktualių įstatymo nuostatų reglamentavimas pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu ir administracinės bylos nagrinėjimo bei procesinio sprendimo priėmimo apeliacinės instancijos teisme metu nesikeitė).

Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkte (šios nuostatos redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) įtvirtinta:

„2. Mokesčiu neapmokestinama:

<...>

3) fiziniams asmenims, kurių šeimose mokestinio laikotarpio pradžioje nėra darbingų asmenų ir kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba kurie yra sukakę senatvės pensijos amžių ar yra nepilnamečiai, priklausančio žemės sklypo plotas, neviršijantis savivaldybių tarybų iki einamojo mokestinio laikotarpio rugsėjo 1 dienos nustatyto neapmokestinamojo žemės sklypo dydžio. Fiziniam asmeniui nuosavybės teise priklausantys keli žemės sklypai, esantys tos pačios savivaldybės teritorijos vietovėse (vietovėje), kurioms (kuriai) nustatytas vienodas neapmokestinamasis žemės sklypo dydis, šiuo atveju laikomi vienu žemės sklypu. Jeigu fizinis asmuo turi teisę į mokesčio lengvatą ir turi ne vieną žemės sklypą, taikoma didžiausia lengvata vienam žemės sklypui. Taikant šią nuostatą, šeima laikomi sutuoktiniai, asmenys, vieni auginantys vaikus (įvaikius), ir su jais gyvenantys jų vaikai (įvaikiai, posūniai, podukros), iki jiems sukaks 18 metų, o prie darbingų asmenų nepriskiriami švietimo įstaigų dieninių skyrių moksleiviai ir studentai“.

Iš pacituotos Žemės mokesčio įstatymo nuostatos aiškiai matyti, kad įstatymų leidėjas įtvirtino (suteikė) konkrečiai apibrėžtai asmenų grupei atitinkamą žemės mokesčio lengvatą, t. y. žemės mokesčiu neapmokestino jiems priklausančio žemės sklypo ploto, kuris neviršija savivaldybių tarybų iki einamojo mokestinio laikotarpio rugsėjo 1 dienos nustatyto neapmokestinamojo žemės sklypo dydžio. Atitinkamai savivaldybių tarybos buvo įpareigotos nustatyti neapmokestinamojo žemės sklypo dydį. Savivaldybių taryboms teisė apriboti (susiaurinti) minėtos lengvatos taikymą nesuteikta. Pripažintina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neteisėtai ir nepagrįstai susiaurino atitinkamai asmenų grupei įstatymų leidėjo suteiktą žemės mokesčio lengvatą nustatydamas, jog neapmokestinamas dydis nustatomas tik žemės ūkio ir gyvenamųjų teritorijų paskirties žemės sklypams. Tokiu būdu buvo eliminuotas lengvatos taikymas asmenims, turintiems kitos, nei savivaldybės tarybos sprendime nustatyta, paskirties žemės sklypus. Pažymėtina, kad savivaldybių taryboms suteikta teisė savo biudžeto sąskaita sumažinti mokestį arba visai nuo jo atleisti (Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 3 dalis), tačiau tai jos turi daryti būtent savo, o ne įstatyme įtvirtintos atitinkamos asmenų grupės, turinčios ne žemės ūkio ir ne gyvenamųjų teritorijų paskirties žemės sklypus, sąskaita, atitinkamai pabloginant tokių asmenų padėtį.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta prieš tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nusprendė, jog Kauno rajono savivaldybės tarybos 2012 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. TS-173 „Dėl neapmokestinamų žemės sklypų dydžio nustatymo žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčiams apskaičiuoti“ 1 punktas ta apimtimi, kuria neapmokestinamojo sklypo dydžiai diferencijuojami pagal žemės paskirtį ir kuria nustatomi tik žemės ūkio ir gyvenamųjų teritorijų paskirties žemei, prieštarauja Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo (redakcija įsigaliojusi 2013 m. sausio 1 d., 2011 m. gruodžio 21 d. įstatymas Nr. XI-1829, Žin., 2011, Nr. 163-7743) 8 straipsnio 2 dalies 3 punktui. Atitinkamai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai dėl to nekylant abejonių ir atsakovui apeliaciniame skunde dėl to nenurodant jokių motyvų, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pripažino, jog minėtas savivaldybės tarybos sprendimo punktas atitinkama apimtimi prieštarauja ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2010 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI‑1259 redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktams. Dėl šių priežasčių savivaldybės tarybos sprendimo 1 punktas minėta apimtimi teisėtai ir pagrįstai buvo panaikintinas.

Kaip minėta, atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo nuspręsta teismo sprendimui įsiteisėjus paskelbti jį ir dienraštyje „Kauno diena“.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 117 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad „administracinio teismo sprendimas dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu ir jo panaikinimo visais atvejais skelbiamas Teisės aktų registre. Teismo sprendime taip pat gali būti nurodytas spaudos leidinys, kuriame turi būti paskelbtas teismo sprendimas“.

Iš to matyti, kad įstatymas suteikia teismui teisę nurodyti spaudos leidinį, kuriame turi būti paskelbtas teismo sprendimas. Nagrinėjamu atveju teismas pasirinko spaudos leidinį, kuriame buvo paskelbta apie analizuojamo savivaldybės tarybos sprendimo priėmimą (b. l. 12). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad tiek savivaldybės tarybos sprendimas, tiek atitinkamai teismo sprendimas, pripažįstantis neteisėtu ir panaikintu sprendimo 1 punktą atitinkama apimtimi, yra galimai susiję su pažeistomis teisėmis ir teisėtais interesais daugelio asmenų, kurie, be kita ko, priklauso socialiai jautrių ir pažeidžiamų asmenų grupei, atitinkamas teismo sprendimas, jam įsiteisėjus, paskelbti jį ir dienraštyje „Kauno diena“, yra adekvatus ir proporcingas, padėsiantis suinteresuotiems asmenims sužinoti apie jų teisių į žemės mokesčio lengvatą neteisėtą apribojimą bei įgyvendinti atitinkamas savo teises.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra pagrindo, todėl jis atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. I. B. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 75–76) suformulavo prašymą priteisti jai 400 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas, patirtas apmokant advokatui už minėto procesinio dokumento surašymą, bei pateikė šias išlaidas patvirtinantį 2014 m. vasario 11 d. pinigų priėmimo kvitą Nr. 643547 (b. l. 79).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad „proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą“; „kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi šio straipsnio 2 dalyje nurodytas teises į išlaidų atlyginimą“ (5 dalis); „proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka“ (6 dalis).

Taigi nagrinėjamu atveju nustačius, kad atsakovo apeliacinis skundas nepagrįstas, konstatuotina, jog trečiasis suinteresuotas asmuo, kurio teisės buvo apgintos, turi teisę į bylinėjimosi išlaidų (šiuo atveju – atstovavimo) atlyginimą.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punkte įtvirtinti rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai, apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymo metu (2014 m. vasario 18 d., b. l. 75) galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ patvirtinta minimali mėnesinė alga – 1 000 Lt.

Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikomas koeficientas yra 1,5, todėl maksimali galima priteisti suma už tokio dokumento surašymą yra 1 500 Lt. Trečiojo suinteresuoto asmens prašoma priteisti 400 Lt (atitinkamai 115,85 Eur) suma šios maksimalios sumos neviršija, todėl yra priteistina iš atsakovo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti trečiojo suinteresuoto asmens V. I. B. naudai iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 400 Lt/ 115,85 Eur (keturis šimtus litų / vieną šimtą penkiolika eurų 85 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Laimė Baltrūnaitė

Romanas Klišauskas