2K-217/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-217/2014 Teisminio proceso Nr. 1-41-1-01995-2010-4 Procesinio sprendimo kategorija 1.2.5.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. A. kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 2 d. nuosprendžio, kuriuo H. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 145 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams dešimčiai mėnesių, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams dviem mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, už šias nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir H. A. paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams vienam mėnesiui. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 23 d. nuosprendžiu, pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. nuosprendžiu, paskirta septynių mėnesių laisvės atėmimo bausme ir galutinė subendrinta bausmė H. A. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams penkiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, bausmės vykdymas H. A. atidėtas dvejiems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų ilgiau nei 7 paroms.

Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 9 d. nutartis, kuria nuteistojo H. A. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

H. A. nuteistas už tai, kad nuo 2010 m. rugsėjo 24 d. iki 2010 m. gruodžio 22 d., skambindamas nukentėjusiajai J. D. telefonu ir grasindamas padaryti jos sveikatai bei gyvybei pavojingą veiką (nužudyti, suluošinti), sakydamas, kad jeigu nukentėjusioji nebus su juo, tai neteks būti su niekuo, rašydamas jai telefonu grasinančias SMS žinutes, sekdamas ir laukdamas jos prie namų ir darbo, terorizavo nukentėjusiąją J. D., sistemingai grasindamas padaryti jos gyvybei ir sveikatai pavojingą veiką ją baugino panaudodamas psichinę prievartą.

Taip pat H. A. nuteistas už tai, kad panaudojo žinomai netikrą dokumentą, t. y. 2011 m. liepos 22 d., apie 11.00 val., Palangoje, (duomenys neskelbtini), siekdamas išvengti sulaikymo, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Asmenų paieškos skyriaus tyrėjui V. F. prisistatė M. K. vardu ir pateikė žinomai netikrą dokumentą – Šiaulių sporto mokyklos „A“ darbuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą M. K. vardu, kuriame buvo įklijuota H. A. nuotrauka.

Kasaciniu skundu nuteistasis H. A. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 9 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai neanalizavo byloje esančių įrodymų nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, kontekste, nuteistajam pareikšti kaltinimai nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, išskyrus subjektyvius nukentėjusiosios J. D. parodymus. Be to, kaltinamajame akte nenurodyti ir baudžiamojoje byloje neatskleisti nusikalstamų veiksmų atlikimo laikas, vieta, nėra nustatytas rašytų SMS žinučių turinys šiuo laikotarpiu, todėl jis neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nusprendė, jog nukentėjusioji J. D. nuteistojo veiksmus suvokė kaip grasinimą, taigi grasinimo realumui nėra būtina, kad grasinantis asmuo iš tikrųjų ketintų jį realizuoti, bet pakanka, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo. Kasatoriaus nuomone, ši teismų išvada tik iš dalies teisinga – vien nukentėjusiosios suvokimo aiškiai nepakanka BK 145 straipsnio sudėčiai konstatuoti. Baudžiamojon atsakomybėn patrauktas yra nuteistasis, o ne nukentėjusioji, todėl būtent jo tyčią (tikslą įbauginti nukentėjusiąją) reikia įrodinėti. Kasatorius nurodo, kad teismai atsižvelgė tik į tai, jog nukentėjusioji pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, tačiau neanalizavo svarbiausios motyvų dalies – ar nuteistasis, siekdamas atkurti artimus santykius su nekentėjusiąja, suvokė, kad savo veiksmais terorizuoja tuomet mylimą moterį, ir norėjo būtent tokios nukentėjusiosios būsenos. Kasatoriaus teigimu, byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų visuma neįrodo, kad jis būtų siekęs įbauginti nukentėjusiąją J. D. ir kad ji nuteistojo veiksmus suprato bei vertino kaip bauginimą.

Kasatorius nurodo tiek bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose metu, tiek apeliaciniame skunde kartu su gynėja išsakęs abejones dėl nukentėjusiosios nurodomų nuteistojo veiksmų suvokimo kaip bauginimo ar realių grasinimų, tačiau to teismai nevertino. Pasak kasatoriaus, iš pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų (liudytojų A. J., E. B. parodymų, nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymų) akivaizdu, kad jį su nukentėjusiąja siejo artimi ryšiai, šilti santykiai, jie buvo pora, lankydavosi vienas kito namuose ir kurį laiką sutarė gerai, tačiau nuo 2010 metų vasaros periodiškai kildavo konfliktai. Nepaisant šių konfliktų ir veiksmų, kuriais nuteistasis siekė išsaugoti artimus santykius su nekentėjusiąja, ji ir toliau susitikinėjo su juo, artimai bendravo, lankėsi jo namuose. Kasatoriaus teigimu, tolesnė įvykių seka patvirtina, kad arba nukentėjusiosios nurodomo smurto nebuvo, arba tai nedarė jai jokio įspūdžio, nes ji ir toliau susitikinėjo su juo. Liudytoja E. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad J. D. 2010 m. pavasarį jai buvo sakiusi apie neva netinkamą H. A. elgesį, tačiau ir toliau su juo susitikinėjo; J. D. parodė, kad nuteistasis dar 2010 m. liepos mėnesį prieš ją naudojo fizinį smurtą, nepaisant to, nukentėjusioji laisva valia, niekieno neverčiama 2010 m. rugsėjo 23 d. buvo atvykusi pas nuteistąjį į namus, jie vakarieniavo, gėrė vyną ir pan. Įvertinus tokią įvykių seką, teismai, pasak kasatoriaus, neturėjo pagrindo daryti išvados, kad nukentėjusioji jo siekį bendrauti su ja bei aktyvius veiksmus šiam tikslui pasiekti suvokė kaip prievartą ir realius grasinimus.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad iš pačios nukentėjusiosios J. D. parodymų matyti, jog kiekvienas nuteistojo poelgis, kurį jis vertino kaip siekį bendrauti su ja, dėmesio rodymas, nebuvo efektyvūs ir neveikė nukentėjusiosios psichinės būsenos – nebaugino jos. Po įvykusių konfliktų nukentėjusioji toliau savo valia bendraudavo su nuteistuoju, todėl teismai nepagrįstai nusprendė, kad ši jo veiksmus suvokė kaip bauginimą, o jis suvokė savo elgesio bauginamąjį pobūdį, siekė nukentėjusiajai sukelti realų baimės jausmą ir šį jausmą sukėlė. Pasak kasatoriaus, byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma leidžia teigti, kad jis siekė ne įbauginti, o atkurti ir išsaugoti artimus santykius su nukentėjusiąja. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad ginčai tarp vyro ir moters, kuriuos sieja šeiminiai arba artimi ilgalaikiai santykiai, kurį laiką tenkinę abi puses, neturėtų būti dirbtinai kriminalizuojami. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tokias bylas priskiria „jautrių“ bylų kategorijai, nes jose nagrinėjamos artimų žmonių skyrybų aplinkybės, analizuojami jų įtempti santykiai, todėl teismai turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdami galvoje, kad tokiose konfliktinėse situacijose proceso dalyviai, iš jų ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-71/2012, 2K-212/2012).

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus – įrodymus tik išvardijo, tačiau jų nevertino, neanalizavo, taip pat pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus – nutartyje nepasisakė dėl visų nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, dėl to skundžiama teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. Vertindamas liudytojos I. T. parodymus apie 2010 m. gruodžio 21 d. konflikto laiptinėje dalyvių elgesį, teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojos I. T. parodymais, duotais teisme, o rėmėsi jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nors teisiamojo posėdžio metu šie parodymai nebuvo patvirtinti. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi vien tik nukentėjusiosios J. D. bei jos artimų žmonių kaltinančiais parodymais, tačiau visiškai nesirėmė nuteistojo parodymais, nepasisakė dėl jo apeliacinio skundo argumentų, neanalizavo nukentėjusiosios elgesio, duodančio pagrindą manyti, kad nuteistojo veiksmai, kuriais jis siekė ją susigrąžinti, jos nebaugino. Apeliacinės instancijos teismas turi išnagrinėti bylą tokia apimtimi, kad būtų patikrinti visi apeliacinio skundo motyvai, todėl, pasak kasatoriaus, dėl padarytų pažeidimų skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis turi būti panaikinta ir byla perduota apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Lina Beinarytė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad byloje surinkti įrodymai neginčijamai patvirtina, jog J. D. 2010 m. rugsėjo 24 d. buvo sumušta ir dėl sumušimų pateko į ligoninę, po to nuteistasis labai daug kartų ir dienomis, ir naktimis skambino jai, grasindamas nužudyti, suluošinti, minėjo jos artimuosius, rašė nukentėjusiajai grasinančio pobūdžio žinutes, laukė jos prie darbovietės ir namų, sekė, gąsdino nukentėjusiąją imdamasis neteisėtų veiksmų ir prieš jos sūnų. Pasak prokurorės, vertinant byloje esančius duomenis, apibūdinančius nuteistojo asmenybę, jo ir nukentėjusiosios santykius, taip pat nusikalstamų veiksmų intensyvumą, akivaizdu, jog nukentėjusioji turėjo realų pagrindą bijoti, kad H. A. gali įgyvendinti savo grasinimus. Nukentėjusioji dėl neteisėtų kasatoriaus veiksmų negalėjo jaustis saugi nei socialiai (užuominos, kad gali kas nors atsitikti jos turtui), nei asmeniškai (grasinimai atimti gyvybę, suluošinti, pokalbiuose minimi jos artimieji). H. A. veiksmai, pokalbių turinys, nusikalstamų veiksmų trukmė ir intensyvumas patvirtina, kad jis veikė tiesiogine tyčia, jo veiksmai buvo sistemiški, o ne atsitiktiniai (vėlesni veiksmai susiję su ankstesniaisiais).

Prokurorė nurodo, kad kasaciniame skunde išdėstytos aplinkybės, jog H. A. ir J. D. anksčiau draugavo, buvo pora, juos siejo artimi santykiai, nukentėjusioji nė karto nesikreipė į teismą dėl sveikatos sutrikdymo privataus kaltinimo tvarka, negali paneigti nuteistojo kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teismų argumentai ir išvados dėl faktinių bylos aplinkybių motyvuoti, o pagal byloje nustatytas aplinkybes H. A. veika teisingai kvalifikuota pagal 145 straipsnio 2 dalį kaip žmogaus terorizavimas bei sistemingas bauginimas naudojant psichinę prievartą.

Taip pat prokurorė teigia, kad kaltinamasis aktas šioje byloje atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus. Be to, pareikštą kaltinimą visapusiškai patikrina teismas ir kaltinamasis turi galimybę nuo jo gintis, atkreipti teismo dėmesį į visus pažeidimus, ir tik teismas, ištyręs visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, konstatuoja, ar padaryta nusikalstama veika, ar ne. Iš kaltinamojo akto matyti, kad H. A. neteisėti veiksmai nustatytu laikotarpiu konstatuoti labai aiškiai: BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė skambindamas nukentėjusiajai telefonu ir grasindamas padaryti jos sveikatai bei gyvybei pavojingą veiką – nužudyti ją, suluošinti jos sveikatą, rašydamas jai telefonu grasinančias SMS žinutes, sekdamas ją, laukdamas prie namų ir darbovietės, sistemingai baugindamas ją panaudodamas psichinę prievartą.

Atsiliepime taip pat nesutinkama su kasatoriaus teiginiais, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų – neišnagrinėjo daugelio jo apeliacinio skundo argumentų (nuteistasis nenurodo konkrečiai kurių) ir nepateikė dėl jų motyvuotų išvadų. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, bet to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą. Prokurorės teigimu, apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamiai išdėstyti argumentai dėl apeliacinio skundo atmetimo, esminių BPK pažeidimų šioje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kad teisėjai būtų buvę šališki, neobjektyvūs, ar būtų pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas.

Kasacinis skundas atmestinas

Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu, tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas tikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, pats iš naujo byloje surinktų įrodymų nevertina ir bylos aplinkybių nenustato (plenarinės sesijos nutartys Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Įrodymų vertinimo rezultatas yra šių teismų išvada dėl įrodymų pakankamumo, kuri reikalinga pripažinti teismo nagrinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes įrodytomis arba ne. Toks įrodymų vertinimo rezultatas, kuris susijęs su nuosprendžio pagrįstumu yra fakto, o ne teisės klausimas. Įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) yra susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitiktimi (neatitiktimi) bylos aplinkybėms ir yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Dėl to kasacinio skundo argumentus kolegija nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Pagal BK 145 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla už kito žmogaus terorizavimą grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingą kito žmogaus bauginimą naudojant psichinę prievartą. Taigi, šioje normoje įtvirtintos kelios alternatyvios nusikaltimo sudėtys ir bet kurios iš jų padarymas leidžia teigti apie baigtą žmogaus terorizavimo ar sistemingo bauginimo veiką. Teismų praktikoje išaiškinta, kad sistemingas žmogaus bauginimas gali reikštis grasinimais nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kitais baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais (pvz., besikartojančiais įžeidinėjimais, grasinimais kaip nors pakenkti, priekabiavimu, atviru sekimu, gąsdinančiais naktiniais skambučiais, amoralaus pobūdžio SMS žinutėmis ir pan.). Tokios sistemingos psichinės prievartos buvimas konstatuojamas nustačius, kad nukentėjusysis sąmoningai buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis. Žmogaus terorizavimas pasireiškia grasinimais, kurie turi būti išsakyti konkrečiam asmeniui ir būti realūs, t. y. nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindą galvoti, jog grasinimas bus realiai įgyvendintas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-94/2013).

Pagal BK 145 straipsnio 2 dalį H. A. buvo kaltinamas ir nuteistas už tai, kad nuo 2010 m. rugsėjo 24 d. iki 2010 m. gruodžio 22 d., skambindamas nukentėjusiajai J. D. telefonu ir grasindamas padaryti jos sveikatai bei gyvybei pavojingą veiką (nužudyti, suluošinti), sakydamas, kad jeigu nukentėjusioji nebus su juo, tai neteks būti su niekuo, rašydamas jai telefonu grasinančias SMS žinutes, sekdamas ir laukdamas jos prie namų ir darbo, terorizavo nukentėjusiąją J. D., sistemingai grasindamas padaryti jos gyvybei ir sveikatai pavojingą veiką ją baugino panaudodamas psichinę prievartą.

Nagrinėjamoje byloje ištirtais ir įvertintais duomenimis nustatyta, kad H. A. atliko kaltinime nurodytus, BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos nuskalstamos veikos sudėtį atitinkančius, veiksmus, t. y. terorizavo ir sistemingai baugino nukentėjusiąją J. D.. Tokios išvados padarytos remiantis nuosekliais nukentėjusiosios J. D. parodymais, duotais apklausiant ją ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme, taip pat akistatos su H. A. metu, be to, jos parodymus patvirtino liudytojai E. B. (nurodė, kad H. A. rašė jai žinutes, kuriose grasindavo padaryti ką nors bloga J. D. ar jos vaikams, buvo du kartus nukentėjusiąją sumušęs), L. D. (patvirtino aplinkybes dėl J. D. sumušimo, konflikto namo laiptinėje), liudytoja I. T. (nurodė namo laiptinėje mačiusi konfliktą tarp J. D., L. D. ir H. A., kurio metu nukentėjusioji buvo išsigandusi, verkė, o nuteistasis grasino J. D. sūnui).

Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog kai kurie liudytojai yra nukentėjusiajai artimi asmenys (L. D. – sūnus, E. B. – draugė, I. T. – kaimynė), savaime nesuteikia pagrindo pripažinti jų duotus parodymus nepatikimais. Pagal teismų praktiką vien tik ta aplinkybė, jog liudytojai yra nukentėjusiosios giminaičiai ar pažįstami žmonės, jų parodymų kritiško vertinimo savaime nesuponuoja (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–344/2007).

Kiekvienas liudytojas, prieš duodamas parodymus teisme, BPK 277 straipsnyje numatyta tvarka yra įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (BK 235 straipsnis) ir atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus, prisiekia duoti teisingus parodymus. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad liudytojai E. B., L. D., I. T. būtų sulaužę priesaiką, vengę, atsisakę duoti arba davę melagingus parodymus. Iš teismų sprendimų matyti, kad nukentėjusiosios J. D., liudytojų E. B., L. D., I. T. parodymus teismai įvertino pagal BPK įtvirtintas taisykles ir nustatė, kad jie atitinka įrodymams keliamus reikalavimus – buvo nuoseklūs viso proceso metu, sutapo tarpusavyje dėl esminių nusikalstamos veikos aplinkybių, juos patvirtino kiti bylos duomenys (rašytiniai įrodymai, iš dalies H. A. ir liudytojo A. J. parodymai). Taigi, teismai neturėjo pagrindo nesiremti šių asmenų parodymais.

Atmestini kasatoriaus argumentai, kad byloje nenustatyta jo tyčia (jis nesiekė įbauginti nukentėjusiosios) ir nepagrįstai konstatuotas grasinimo realumas (nukentėjusioji neturėjo pagrindo bijoti ir nebijojo nuteistojo). Šie kasatoriaus argumentai pagrįsti subjektyviu, jam palankiu įstatymo bei bylos aplinkybių aiškinimu, jog nuteistasis siekė atkurti santykius su nukentėjusiąja, o ji su juo bendravo nepaisydama jo atliktų veiksmų. Teismų praktikoje pažymėta, kad, vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindą manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimo realumui nustatyti nebūtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį įgyvendinti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010). Byloje nustatyta, kad nuteistojo H. A. veiksmai, kuriais jis terorizavo ir baugino nukentėjusiąją, buvo itin intensyvūs – jis jai daugybę kartų skambino tiek dieną, tiek naktį, rašė grasinančio pobūdžio žinutes, grasino susidoroti tiek fiziškai, tiek padaryti materialinės žalos, minėdavo jos artimuosius, grasinimus perduodavo ir per kitus asmenis (liudytoją E. B.), persekiojo ją, laukė prie darbovietės ir namų. Įvertinę nuteistojo veiksmų pobūdį, intensyvumą, duomenis apie nuteistojo asmenybę, jo ir nukentėjusiosios tarpusavio santykius, teismai pagrįstai konstatavo, jog nukentėjusioji turėjo realų pagrindą bijoti, kad H. A. gali įgyvendinti savo grasinimus, o nuteistasis suvokė, jog savo veiksmai sukelia nukentėjusiajai baimę, nerimą, nesaugumo jausmą, ir norėjo tokių rezultatų, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Nesutikti su teismų padarytomis išvadomis kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Teismų pripažintos įrodytomis faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai įvertinus įrodymų visumą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, patikrinus juos BPK nustatytais proceso veiksmais. Duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu.

Priešingai nei teigia kasatorius, jam pagal BK 145 straipsnio 2 dalį pareikšto kaltinimo išdėstymas nepažeidžia BPK 219 straipsnio reikalavimų. Byloje surašytame kaltinamajame akte nurodyti visi įstatymo reikalaujami duomenys – nusikalstamos veikos padarymo laikotarpis, nuteistojo veiksmai, atitinkantys jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymius, jos padarymo būdai, išdėstyti duomenys, kuriais šis kaltinimas grindžiamas, ir kt. Apkaltinamajame nuosprendyje tinkamai išdėstytos H. A. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas), pateikta išsami bylos įrodymų analizė, motyvuotos išvados dėl H. A. atliktų veiksmų atitikties BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiams (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai).

Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius duomenis, patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadas dėl H. A. kaltumo padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, išsamiai atsakė į visus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus – išanalizavo nukentėjusiosios, nuteistojo ir liudytojų parodymus, pasisakė dėl jų vertinimo ir teismo nustatytų aplinkybių, H. A. veiksmų atitikties jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, jo kaltės įrodytumo ir kt., motyvuotai atmesdamas gynybos iškeltas versijas (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys). Todėl nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Taip pat nepagrįstai kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes rėmėsi liudytojos I. T. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, o ne teismo posėdyje. Iš teismo priimtos nutarties turinio matyti, kad joje aptarti šios liudytojos parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdyje, jie sulyginti tarpusavyje ir su kitais bylos duomenimis, taip patikrinant jų patikimumą, o teismo išvados pagrįstos ta jų dalimi, kuri atitinka bylos duomenų visumą.

Taigi, darytina išvada, kad kasacinio skundo ribose skundžiamų pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti esminių BPK nuostatų pažeidimų ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurių reikėtų H. A. bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo H. A. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai

Aurelijus Gutauskas Antanas Klimavičius Tomas Šeškauskas