AS-552-684-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-684/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05659-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 70.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pareigūnų pensijos dalies priteisimo, sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. Š. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. 1D-8996(11); solidariai priteisti iš atsakovų Ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 10 032,01 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį bei įpareigoti atsakovus toliau mokėti Ministerijos paskirtą 827,21 Lt pensiją.

Pareiškėjas paaiškino, kad Ministerija paskyrė jam 827,21 Lt dydžio valstybinę pareigūnų pensiją, tačiau nuo 2010 m. sausio mėnesio, taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas bei 1 ir 2 priede nurodytas formules, buvo mokama sumažinta pensija. Pareiškėjo manymu, Laikinojo įstatymo reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas. Tokiu būdu nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Valstybė, nustatydama teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas (išėjimas iš tarnybos, tarnybos stažas, amžius ir kt.), įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją už tarnybą, inter alia į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kartu prisiima įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti. Asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas. Šiuo atveju teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė bylą dalyje dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti jam valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo, nutraukti, kitoje dalyje skundą atmesti.

Atsakovai nurodė, kad Ministerija, atsižvelgusi į nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusį laikiną valstybinių pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarką nustatantį reglamentavimą, perskaičiavo ir laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. mokėjo pareiškėjui sumažintą pensiją. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas. Kadangi pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2013 m. spalio 21 d., t. y. praleidęs 3 metų procesinį terminą, byla šioje dalyje nutrauktina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 7 punkto pagrindu. Atsakovai pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, todėl šioje dalyje skundą atmetė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 16 d. nutartimi administracinę bylą nutraukė.

Teismas rėmėsi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, Laikinojo įstatymo 15 straipsniu, 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pažymėjo, kad pagal įstatymo nuostatas pareigūnų valstybinės pensijos buvo sumažintos nenustatant kompensavimo mechanizmo. Teismas vadovavosi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalimis, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamai bylai aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 suformuotos teisės aiškinimo taisyklės. Teismas nurodė, kad, pasisakydama dėl termino kreiptis į teismą eigos pradžios, išplėstinė teisėjų kolegija aptariamoje nutartyje padarė išvadą, jog objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia, yra pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena.

Teismas rėmėsi Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punktu, nustatė, kad pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Teismas nurodė, kad iš Ministerijos pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjui atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo siųstas nebuvo, todėl apie pensijos sumažinimą jis galėjo sužinoti tik iš atsakovo veiksmų, o būtent – iš už 2010 m. sausio mėnesį išmokėtos pensijos dydžio. Į teismą su skundu dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. spalio 23 d., t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises. Remdamasis teismų praktika, teismas darė išvadą, kad 3 metų kreipimosi į teismą terminas, kuris valstybinių pensijų bylose taikomas pagal analogiją su Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, yra atnaujinamas terminas. Tai reiškia, jog paaiškėjus svarbioms aplinkybėms, teismas gali tokį terminą atnaujinti.

Teismas nurodė, jog, vadovaudamasis ABTĮ 10 straipsniu, 2014 m. kovo 12 d. raštu išaiškino pareiškėjui teisę prašyti atnaujinti skundo padavimo teismui terminą, nurodyti objektyvias priežastis, kurios turėjo įtakos šio termino praleidimui. Pareiškėjas nurodyta teise nepasinaudojo. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas akivaizdžiai praleido terminą, per kurį apdairus ir rūpestingas asmuo turi pasirūpinti savo teisių apsauga, ir praleisto termino atnaujinti teismo neprašo.

Teismas rėmėsi ABTĮ 101 straipsnio 7 punktu ir, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą bei vadovaudamasis teismų praktika, darė išvadą, kad pareiškėjo skundas dėl reikalavimo įpareigoti atsakovus išmokėti jam laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 rugpjūčio mėn. (imtinai) neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 10 032,01 Lt, teismui buvo pateiktas praleidus jo padavimo terminą, o nesant pareiškėjo prašymo ir teismui nenustačius aplinkybių, dėl kurių šis terminas galėtų būti atnaujintas, teismas šią bylos dalį nutraukė (ABTĮ 101 str. 7 p.).

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo reikalavimai panaikinti Ministerijos 2013 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. 1D-8996(11) ir įpareigoti atsakovus toliau mokėti Ministerijos paskirtą 827,21 Lt pensiją laikytini išvestiniais iš pagrindinio skundo reikalavimo įpareigoti atsakovus išmokėti pareiškėjui pensijos nepriemoką. Teismui nutraukus administracinę bylą dėl pagrindinio reikalavimo, teismas darė išvadą, kad administracinė byla dėl išvestinių reikalavimų taip pat nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu.

III. Pareiškėjas A. Š. atskiruoju skundu (b. l. 45-47) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: panaikinti Ministerijos 2013 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. 1D-8996(11); solidariai priteisti iš atsakovų 10 032,01 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį; įpareigoti atsakovus toliau mokėti pareiškėjui Ministerijos paskirtą 827,21 Lt pensiją; išreikalauti iš Ministerijos visus dokumentus, susijusius su pareiškėjui paskirtos valstybinės pareigūnų pensijos mokėjimu. Pareiškėjas, remdamasis Konstitucinio Teismo nutarimais, pabrėžia, kad valstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją už tarnybą, be kita ko, į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kartu prisiima įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti. Asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir atskirąjį skundą atmesti. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2010 m. vasario mėnesį, o į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie savo teisių pažeidimą, todėl pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą su skundu nesutinka. Atsakovas nurodo, kad atskirojo skundo argumentai yra dėl pensijos nepriemokos reikalavimo, tačiau skunde nėra argumentų dėl procesinės teisės kreiptis į teismą, t. y. nėra apeliacinių argumentų dėl skundžiamos teismo nutarties motyvų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutarties, kuria administracinė byla nutraukta, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjui A. Š. buvo paskirta 827,21 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija, tačiau nuo 2010 m. sausio mėn. mokama mažesnė pensija nei paskirtoji, remiantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis.

Pareiškėjas dėl neišmokėtos pensijos dalies kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, kuri 2013 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. 1D-8996(11) netenkino pareiškėjo prašymo.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti minėtą Ministerijos sprendimą, priteisti iš atsakovų 10 032,01 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį bei įpareigoti atsakovus toliau mokėti Ministerijos paskirtą 827,21 lt pensiją.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. balandžio 16 d. nutartimi administracinę bylą Nr. I-2933-643/2014 nutraukė. Teismas nurodė, kad skundas buvo priimtas praleidus nustatytą padavimo terminą, o pareiškėjas neprašė šio termino atnaujinti, nors tokia teisė pareiškėjui buvo išaiškinta ir suteikta, todėl bylą nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu.

Nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Vienas iš jų – procesinių terminų laikymasis. Šioje vietoje paminėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nusprendė reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal analogiją taikyti Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) įtvirtintą 3 metų terminą. Taigi nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas buvo pripažintas specialiuoju terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme.

Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės (pvz., pažyma apie pareiškėjo pensijos dydį 2010–2013 m., b. l. 6-7) patvirtina, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėn., t. y. gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo pareiškėjas teismui padavė 2013 m. spalio 22 d. (pagal pašto spaudą ant voko, b. l. 10).

Pažymėtina, kad, remiantis ABTĮ 101 straipsnio 7 dalimi, teismas, skundo nagrinėjimo metu nustatęs, jog skundas paduotas praleidus terminą, administracinę bylą nutraukia. Šiame kontekste reikia pažymėti ir tai, kad teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog tokiomis aplinkybėmis bylą nagrinėjantis teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (ABTĮ 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo išaiškinta teisė prašyti atnaujinti praleistą terminą (pirmosios instancijos teismas 2014 m. kovo 12 d. raštu Nr. I-2933-643/2014 pasiūlė pateikti paaiškinimą ir prašymą atnaujinti terminą, nurodydamas, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kreipimosi į administracinį teismą terminas skaičiuotinas nuo tada, kai asmuo sužinojo / turėjo sužinoti apie pirmąją nepriemoką), tačiau pareiškėjas šia teise nepasinaudojo ir termino atnaujinti neprašė.

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad byla nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu, nes skundas buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė šio termino atnaujinti, nors tokia teisė pareiškėjui buvo išaiškinta ir suteikta. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2014 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-324/2014).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias administracinės bylos nutraukimą, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Š. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas