A-570-822/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinės byla Nr. A-570-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06445-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio ir apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. D. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Z. D. kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6976; 2) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2013 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. (10.1)3-121388; 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusią senatvės pensijos nepriemoką – 12 917,69 Lt. Taip pat prašė atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad pareiškėjui nuo 2007 m. spalio 12 d. paskirta senatvės pensija, tačiau laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ji buvo mokama sumažinta, perskaičiavus pareiškėjo pensiją pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6 ir 8 straipsnių nuostatas.

Kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnis prieštarauja Konstitucijai, dėl šios įstatyminės nuostatos taikymo neišmokėta senatvės pensijos dalis pareiškėjui turi būti grąžinta.

VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad ginčo laikotarpiu vykdė galiojančius įstatymus, todėl perskaičiuodamas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį pareiškėjo senatvės pensiją VSDFV Vilniaus skyrius veikė teisėtai. Be to, Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje nustatyta, kad dėl šio įstatymo taikymo neišmokėtos pensijos dalies kompensavimo tvarką turi parengti Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Kol nėra priimta teisės aktų, nustatančių sumažintų pensijų kompensavimo tvarką, kol nėra tam skirta lėšų, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo.

VSDFV atsiliepime prašė bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti išmokėti senatvės pensijos nepriemoką nutraukti, kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl apie tai, kad mokama ne viso dydžio senatvės pensija, pareiškėjas sužinojo 2010 m. sausio mėn. Dėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. negautos senatvės pensijos dalies grąžinimo kreipdamasis į VSDFV su 2013 m. spalio 15 d. skundu pareiškėjas praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – Pensijų įstatymas) redakcijos 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą. Todėl skundžiamu sprendimu pagrįstai atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundą. Skundžiamame sprendime pareiškėjui išaiškinta teisė prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą ir pateikti skundo padavimo termino praleidimą pagrindžiančius įrodymus, tačiau pareiškėjas iš karto kreipėsi į teismą.

Paaiškino, kad ginčams pensijų klausimais nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka, o pareiškėjo skundas dėl pensijos neišnagrinėtas ikiteismine tvarka, todėl byla turėtų būti nutraukta. Mano, kad VSDFV teritorinis skyrius teisėtai ir pagrįstai Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu taikė šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Įvertinę tai, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama į ateitį, o Laikinojo įstatymo nuostatos galiojo ir pareiškėjui buvo taikomos iki 2011 m. gruodžio 31 d. (t. y. iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo), sprendimai mokėti ne visą paskirtą pensiją yra įvykdyti, be to, teisės aktas, nustatantis pareigą išmokėti 2010–2011 metais negautą pensijos dalį, nėra priimtas, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir išmokėti pensijos skirtumą. Tačiau teismui nusprendus tenkinti pareiškėjo reikalavimą, prašė priteisti šią sumą išmokėti dalimis. Atsiliepime į skundą atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose (žr., pvz., 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-818/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-716/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-849/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 26 d. sprendimu pareiškėjo Z. D. skundą tenkino iš dalies: panaikino VSDFV 2014 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6976; panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2013 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. (10.1)3-121388 dalį, kurioje teritorinis skyrius ne pagal savo kompetenciją išnagrinėjo pareiškėjo senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo klausimą; įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti Z. D. 11 228,84 Lt valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo. Atsakovui VSDFV Vilniaus skyriui nustatė šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d. Kitus pareiškėjo reikalavimus teismas atmetė.

Teismas nustatė, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio 26 d. (šios faktinės aplinkybės pareiškėjas neginčijo). Tuo tarpu pareiškėjas dėl duomenų apie ginčo laikotarpiu neišmokėtą senatvės pensiją į VSDFV Vilniaus skyrių kreipėsi 2013 m. rugsėjo 25 d., su konkrečiu prašymu išmokėti senatvės pensijos nepriemoką į VSDFV kreipėsi 2013 m. spalio 15 d. – ši data ir laikytina pareiškėjo kreipimusi į VSDFV Pensijų įstatymo 45 straipsnio ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme. Atsižvelgus į tai darytina išvada, kad pareiškėjas praleido 3 metų terminą skundui VSDFV dėl teritorinio skyriaus sprendimo (veiksmo), mokant dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo perskaičiuotą (sumažintą) senatvės pensiją. Todėl VSDFV, 2014 m. spalio 18 d. gavusi pareiškėjo prašymą dėl ginčo laikotarpiu neišmokėtos senatvės pensijos išmokėjimo, iš esmės pagrįstai 2013 m. spalio 24 d. sprendime Nr. (6.5)I-6976 konstatavo, kad pareiškėjas praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, ir, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjo pateiktą skundą.

Kita vertus, šiame sprendime VSDFV taip pat paaiškino pareiškėjui, kad negautą pensijos dalį teritorinis skyrius galės išmokėti, kai bus priimti teisės aktai, nustatantys negautos pensijos dalies kompensavimo tvarką. Toks paaiškinimas iš esmės reiškia ne ką kita, kad VSDFV neturi teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV teritorinį skyrių išmokėti pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo ginčo laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį. Taigi nagrinėjamu atveju pastebėtina, kad nurodytame sprendime VSDFV, nors ir konstatavo, kad pareiškėjas skundą padavė praleidęs terminą, dėl ko nurodė, kad atsisako jį nagrinėti, tačiau tuo pačiu išreiškė savo poziciją ir valią dėl pareiškėjo keliamo ginčo, t. y. kad nėra teisinio pagrindo išmokėti neišmokėtą pensijos dalį. Tai leidžia konstatuoti, kad VSDFV iš esmės išnagrinėjo pareiškėjo skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, o tai lemia, kad kliūčių ginčą nagrinėti teisme nėra, nes skundą teismui dėl VSDFV sprendimo pareiškėjas padavė nepraleidęs Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.

VSDFV Vilniaus skyriaus pateikti duomenys apie 2010–2011 metais pareiškėjui priskaičiuotą ir išmokėtą senatvės pensiją patvirtina, kad pareiškėjui paskirta senatvės pensija ginčo laikotarpiu buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnius (b. l. 23–25). Atsižvelgiant į minėtą Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį pareiškėjui pensija sumažinta pagrįstai ir teisėtai. Tačiau nurodytu laikotarpiu pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį yra neteisėtas. Dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo nurodytu laikotarpiu susidarė 11 228,84 Lt nepriemoka (VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 26 d. rašte Nr. (1.14)3-144270 pateiktos lentelės ketvirtos skilties ir penktos skilties skirtumas, b. l. 23–25). Teismui nėra pagrindo abejoti šių duomenų teisingumu, nes duomenų teisingumą savo parašais patvirtino pensiją apskaičiuojančios institucijos atsakingi darbuotojai. Tuo tarpu pareiškėjas, prašydamas priteisti 12 917,69 Lt neišmokėtos pensijos, nurodė ne tik dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio, bet ir 6 straipsnio taikymo neišmokėtą sumą. Minėta, kad pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį pensija perskaičiuota pagrįstai.

Teismas nekvestionavo įstatymo teisėtumo prezumpcijos ar VSDFV teritorinių skyrių pareigos veikti pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Tačiau Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą ir Laikinojo įstatymo 8 straipsnį pripažinus prieštaraujančiu Konstitucijai, negali būti toleruojama minėtos normos pagrindu susiklosčiusi situacija. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatuota, kad valstybė netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus dirbantiems pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjo teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio pensiją, o šio ribojimo tiesioginė pasekmė – pensijos nepriemoka, susidariusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., kuri pareiškėjui iki šiol neišmokėta.

Vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios deramai pareiškėjo teisių pažeidimo pasekmių nepašalintų. Neapgynus pažeistos pareiškėjo teisės, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasmę (kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis nėra galutinis, t. y.

įvykdytas). Neatkūrus pareiškėjo turtinio praradimo, jo teisė į teisminę gynybą taptų fiktyvi, o teismas neatliktų jam priskirtos funkcijos vykdyti teisingumą. Tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Teismas privalo deramai pašalinti šį pareiškėjo teisių pažeidimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika leidžia spręsti, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistų teisių atkūrimas reiškia pensijos nepriemokos priteisimą (žr. pvz., 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1143/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Ta aplinkybė, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į nesumokėtos pensijos priteisimą. Todėl dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo neišmokėta senatvės pensijos dalis pareiškėjui turi būti grąžinta. Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo, pasisakydamas dėl minėto nutarimo nuostatų, susijusių su sumažintų senatvės pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymu, pažymėjo, kad užtikrinant teisingą patirtų praradimų kompensavimą, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti visa apimtimi.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, analizuodama administracinę jurisprudenciją teisiniuose ginčuose dėl įpareigojimo pareiškėjams išmokėti įstatymų leidėjo neteisėtai sumažintas valstybines socialinio draudimo pensijas, 2013 m. birželio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-911/2013 konstatavo, kad šios rūšies nepriemokos pagrįstai išieškomos iš savarankiško, t. y. į valstybės, savivaldybių ir kitus biudžetus neįtraukto, Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų. Minėtoje nutartyje aptarti teisinio reguliavimo ypatumai lemia, kad tokio pobūdžio reikalavimų adresatais laikomi valstybines socialinio draudimo pensijas skiriantys ir mokantys subjektai – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai. Todėl pareiškėjui neišmokėta senatvės pensijos suma priteisiama iš VSDFV Vilniaus skyriaus.

Ta aplinkybė, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmo, todėl VSDFV teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies, teismo vertinimu, nedaro įtakos bylos baigčiai. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Konstitucijos 6 straipsnį Konstitucija yra vientisas bei tiesiogiai taikomas aktas ir kiekvienas asmuo savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Pareiškėjo pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo. Pareiškėjas neprivalo susilaikyti nuo kreipimosi į teismą, kol bus priimtas toks jo pažeistas teises atkursiantis įstatymas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo turtinė teisė buvo pažeista, jo pensiją neleistinai perskaičiavus pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Būtent pastaroji aplinkybė ir leidžia teismui priimti pareiškėjui palankų sprendimą, o jis, manydamas, kad jam taikomas Laikinojo įstatymo 8 straipsnis pažeidžia Konstituciją, dėl pensijos dalies išmokėjimo ir į viešojo administravimo subjektą, ir į teismą galėjo kreiptis iš esmės bet kada, t. y. nelaukdamas, kol bus priimtas įstatymas, įtvirtinsiantis kompensavimo mechanizmą. Priešingas situacijos vertinimas ne tik prieštarautų tiesioginiam pažeistų konstitucinių teisių gynimo principui, bet ir sukurtų neapibrėžtumo situaciją pareiškėjui, kuris nebūtų tikras, kada jo pažeistos teisės bus atkurtos legislatyviniu aktu ir ar jos apskritai bus atkurtos. Tuo labiau kad, kaip jau konstatuota, galimybė ginti pensijų mokėjimo klausimais pažeistas teises yra saistoma atitinkamų terminų. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjo pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo.

VSDFV 2013 m. spalio 24 d. sprendimas Nr. (6.5)I-6976 naikintinas dėl pirmiau paminėtų šio sprendimo trūkumų, nulemiančių jo neaiškumą (dviprasmiškumą), kai, nepaisant to, kad suformuluojamas sprendimas atsisakyti nagrinėti prašymą, tačiau tuo pačiu pasisakoma (išreiškiama valia) ir dėl ginčo esmės. Nors, remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, priimdama ginčijamą sprendimą VSDFV iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, tačiau teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisių pažeidimas kilo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems senatvės pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, todėl ir tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą.

Naikintina VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2013 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. (10.1)3-121388 dalis, kurioje VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyrius viršydamas jam suteiktą kompetenciją išnagrinėjo pareiškėjo pensijos nepriemokos grąžinimo klausimą. Ir Pensijų įstatymo 45 straipsnio, ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatos aiškiai įtvirtina skundų dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais padavimo tvarką – t. y. skundai turi būti paduodami VSDFV, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai. Minėti įstatymai nesuteikia VSDFV teritoriniam skyriui nagrinėti klausimų dėl jų pačių veiksmų (priimtų sprendimų).

Teismo priimtas sprendimas turi būti toks, kurį būtų galima realiai įvykdyti, tuo pačiu nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, taip pat 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Administracinių bylų teisenos įstatymo 851 straipsnis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-632 redakcija) nustato, kad teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-633 redakcija) nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką; jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, į tai, kad VSDFV atsiliepime prašo išdėstyti sprendimo vykdymą dalimis, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinęs valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, teismas sprendžia, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė įrodymų, kad tokių turėjo. Todėl jo prašymas neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio reikalavimų ir šiame sprendime negali būti išnagrinėtas.

III. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 26 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta panaikinti VSDFV 2013 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6976; panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2013 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. (10.1)3-121388 dalį; įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti Z. D. 11 228,84 Lt valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemokos, susidariusios laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., – panaikinti, likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Atkreipia dėmesį į tai, kad VSDFV priimdama byloje ginčijamus sprendimus vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose (žr., pvz., 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-818/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-716/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-849/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Mano, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog VSDFV 2013 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. (6.5)I-6976 išnagrinėjo pareiškėjo skundą iš esmės, yra nepagrįsta. Pažymi, kad šiuo informacinio pobūdžio raštu buvo pasisakyta dėl VSDFV teritorinio skyriaus 2013 m. spalio 7 d. rašte Nr. (10.1)3-121388 nurodytos informacijos. Tai nebuvo pačios VSDFV išreikšta pozicija, o tik konstatavimas, kad VSDFV teritorinio skyriaus pateikta informacija yra teisinga.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrius palaiko VSDFV apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus (II t., b. l. 132–14).

Pareiškėjas Z. D. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Taip pat prašo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas (II t., b. l. 10–12). Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad VSDFV skundžiamu 2013 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. (6.5)I-6976 išnagrinėjo pareiškėjo skundą iš esmės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam (Vilniaus) skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) 2013 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjas padavė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą išmokėti sumažintos pensijos dalį;

2) VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 7 d. raštu (atsakymu į paminėtą pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 25 d. prašymą) jam buvo paaiškintos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo pensijos sumažinimo priežastys ir nurodyta, kad šiuo metu nėra teisinio pagrindo patenkinti jo prašymą dėl pensijos dalies išmokėjimo;

3) 2013 m. spalio 15 d. VSDFV paduotu skundu pareiškėjas paprašė išmokėti, jo teigimu, neteisėtai sumažintos pensijos dalį. Tačiau atsakovo (VSDFV) 2013 m. spalio 24 d. rašte (sprendime) jam buvo nurodyta, kad jis praleido Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą, nuo 2010 m. sausio mėn. skaičiuotiną (pirmosios Laikinojo įstatymo 8 str. pagrindu sumažintos pensijos išmokėjimo laiko), 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jam mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti jo skundą, ir jam pasiūlyta iki 2013 m. lapkričio 8 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame sprendime VSDFV informavo pareiškėją, kad „VSDFV Vilniaus skyriaus 2–ojo pensijų skyriaus 2013 m. spalio 7 d. rašte Nr. (10.1)-3121388 yra nurodyta, kokiomis teisės aktų nuostatomis vadovaujantis Jums buvo mokama pensija 2010–2011 metais, pateikti duomenys apie Jums paskirtos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas bei išmokėtos pensijos sumas. Be to, šiuo raštu esate informuotas, jog dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis galės būti išmokėta, kai bus priimti teisės aktai, nustatantys negautos pensijos dalies kompensavimo tvarką. Šiuo informacinio pobūdžio raštu Jums pateikta išsami, teisinga informacija, todėl naikinti šį raštą nėra pagrindo“. Taigi paminėtame VSDFV rašte buvo išreikštas pritarimas VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 7 d. rašte nurodytai informacijai (I t., b. l. 10–11).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas.

Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą.

Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tinkamu atsakovu tokio pobūdžio ginčuose turi būti laikomas tam tikras VSDFV teritorinis skyrius, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo VSDFV Vilniaus skyriui paduotas 2013 m. rugsėjo 25 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėjas nenurodė atsakovui VSDFV individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjo paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Tačiau, kaip minėta, atsakovas VSDFV paminėtame 2013 m. spalio 24 d. sprendime kartu nurodė, kad pritaria VSDFV Vilnaius skyriaus 2013 m. spalio 7 d. rašte nurodytai informacijai (kad šiuo metu nėra teisinio pagrindo patenkinti jo prašymą dėl pensijos dalies išmokėjimo). Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjo skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 ir vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada ir netaikyti jos šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str.).

Atsižvelgdama į pirmiau pateiktas tokio pobūdžio bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, išaiškino ir pritaikė jai materialinės teisės normas.

Pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduotame skunde, be kita ko, yra pareikštas reikalavimas dėl sumažintos senatvės pensijos 11 228,84 Lt dydžio dalies priteisimo. Minėta, kad dėl šios sumos ir jos atsiradimo aplinkybių, kurios pasireiškė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų tiesioginiu taikymu, byloje ginčo nėra. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos (Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d.) taikymo būdu pareiškėjo pažeista teisė į nesumokėtą senatvės pensijos dalį turi būti apginta visa apimtimi. Todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jam negautą 11 228,84 Lt senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. (įskaitytinai) kolegijos pripažintinas pagrįstu ir yra tenkintinas.

Atsižvelgdama į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinusi valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Pažymėtina, kad pareiškėjas prašo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Teisėjų kolegija pastebi, jog ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymo raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu nėra pateikęs, šiuo atveju jis išreiškė tik abstraktų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, todėl teisėjų kolegija tokio prašymo neturi pagrindo nagrinėti ir tenkinti. Pastebėtina, jog prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo (ABTĮ 45 str. 1 d.).

Vadovaudamasi tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė