A-146-141-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-141/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00712-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo, neišmokėtos pensijos dalies priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–13), prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius, atsakovas) 2013 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-7509 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba, atsakovo atstovas) 2013 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1113; 2) priteisti iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos (toliau – ir senatvės pensija) dalį; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV, 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis, dirbantis senatvės pensininkas, nuo 2010 m. sausio 1 d. iš VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus gauna sumažintą senatvės pensiją. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. iš viso nebuvo sumokėta 9 775,90 Lt. Todėl jis 2012 m. gruodžio 20 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu išmokėti jam paskirtą senatvės pensiją, tačiau atsakovo 2013 m. sausio 22 d. sprendime Nr. (10.1) 3-7509 jam buvo paaiškinta, kad senatvės pensija sumažinta teisėtai. Šis atsakovo sprendimas paliktas galioti VSDFV 2013 m. vasario 20 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1113. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencija, pareiškėjas teigė, kad jam, dirbančiam pensininkui, senatvės pensija buvo sumažinta neteisėtai. Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio nuostatų, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), taikymo pareiškėjui nepagrįstai ir neteisėtai nebuvo išmokėta senatvės pensijos dalis. Atsakovas pažeidė konstitucinius teisinės valstybės, proporcingumo, visų asmenų lygybės prieš įstatymą, teisėtų lūkesčių principus ir Konstitucijos 23, 52 straipsnių nuostatas.

Neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV priimtų sprendimų, minėtoms institucijoms netinkamai vykdant savo tarnybines funkcijas, neteisėtai sumažinant pareiškėjui senatvės pensiją. Nuo 2010 m. sausio 1 d., iš anksto nepranešus, vienašališkai kiekvieną mėnesį buvo mažinama paskirta senatvės pensija. Tokiais veiksmais buvo pažeisti pareiškėjo garbė ir orumas. Jis patyrė moralinį pažeminimą, sumažėjo bendravimo galimybės, jaučiasi diskriminuojamas tarp kitų (nedirbančių) pensininkų.

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad apie senatvės pensijos sumažinimą nuo 2010 m. sausio mėnesio jis sužinojo 2010 m. vasario mėnesį. Šią aplinkybę patvirtina banko išrašai.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 23–26) paaiškino, kad pareiškėjui paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, todėl pensija buvo perskaičiuota šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Visą Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpį pareiškėjas dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl mokant jam senatvės pensiją nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. teisėtai, taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, buvo mokama senatvės pensijos dalis, atsižvelgiant į pareiškėjo praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Skundžiamuose sprendimuose pareiškėjui buvo pagrįstai nurodyta, kad 2010–2011 metais jam senatvės pensijos dalis buvo mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, ir kad nėra teisinio pagrindo tenkinti jo prašymą išmokėti minėtu laikotarpiu neišmokėtą senatvės pensijos dalį. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d. ir taikytinas į ateitį, todėl atsakovas neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensijos dalį. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui senatvės pensija pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuota teisėtai, VSDFV Vilniaus skyriaus darbuotojų vykdant tinkamai paskelbtą galiojantį įstatymą, yra teisėti. Pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo nepagrįsti.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė administracinę bylą nutraukti, pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 30–36) paaiškino, kad pareiškėjui pirmoji sumažinta senatvės pensija buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį. Taigi pareiškėjas apie sumažintą pensiją sužinojo 2010 m. sausio mėnesį. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl senatvės pensijos nepriemokos praėjus 3 metų senaties terminui, byla turėtų būti nutraukta

Atsakovo atstovas taip pat paaiškino, kad pareiškėjas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jam teisėtai buvo mokama senatvės pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į pareiškėjo praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nes nėra teisės akto, įpareigojančio išmokėti pensijų gavėjams 2010–2011 metais negautą senatvės pensijos dalį. Todėl VSDFV neturi teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui neišmokėtą senatvės pensijos dalį. Lietuvos teisės sistemoje galioja teisėtumo prezumpcija. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas taikytinas į ateitį. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A552-432/2013 ir į tai, kad pareiškėjui 2010–2011 metais buvo teisėtai mokama pensija pagal tuo metu galiojusio Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, o įstatymas, nustatantis VSDFV teritoriniams skyriams išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos dalį, nepriimtas, atsakovo atstovas teigė, jog pareiškėjo reikalavimas panaikinti skundžiamus sprendimus turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas. Taip pat atmestinas pareiškėjo reikalavimas dėl neturinės žalos atlyginimo, nes valstybės atsakomybė už įstatymų leidėjo padarytą žalą, jei tokia būtų nustatyta dėl priimto įstatymo taikymo, nenumatyta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. gegužės 14 d. sprendimu (b. l. 58–63) pareiškėjo V. S. skundą patenkino iš dalies, t. y.: priteisė pareiškėjui iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį – 8 528,94 Lt, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamas ginčas kilęs dėl pareiškėjui neišmokėtos senatvės pensijos dalies nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. teisėtumo ir pagrįstumo.

Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2009 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. 15-17-10513 pareiškėjui paskirta 915,85 Lt per mėnesį senatvės pensija nuo 2009 m. liepos 1 d. iki gyvos galvos (b. l. 44). Šios institucijos vėlesniais sprendimais senatvės pensija buvo perskaičiuota ir bylai aktualiu Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu pareiškėjo senatvės pensijos dydis buvo 903,05 Lt (pensijos byla, b. l. 70).

VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. (10.1)3-7509 (atsakymas į 2012 m. gruodžio 20 d. prašymą) informavo pareiškėją, kad: remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, jam buvo perskaičiuota senatvės pensija; kadangi pareiškėjas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, jam buvo mokėta senatvės pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę; 2010–2011 metais pareiškėjo senatvės pensija buvo teisėtai ir pagrįstai perskaičiuota ir mokėta pagal tuo metu galiojusio Laikinojo įstatymo nustatytą tvarką; šiuo metu nėra teisinio pagrindo dėl Laikinojo įstatymo taikymo išmokėti 2010–2011 metais sumažintos senatvės pensijos dalį (b. l. 14–15). Pareiškėjas 2013 m. sausio 31 d. pateikė skundą VSDFV, prašydamas grąžinti jam, dirbančiam pensininkui, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d. neteisėtai sumažintą senatvės pensijos dalį (b. l. 37–38). VSDFV 2013 m. vasario 20 d. sprendime Nr. (6.5) I-1113 paaiškino pareiškėjui, kad jam, dirbančiam pensininkui, teisėtai ir pagrįstai 2010–2011 metais perskaičiuota ir mokėta senatvės pensija pagal tuo metu galiojusio Laikinojo įstatymo nustatytą tvarką, taip pat konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą mokėti pareiškėjui negautą senatvės pensijos dalį (b. l. 39–40).

Pareiškėjas nesutinka su nurodytais VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimais, prašo juos panaikinti ir priteisti iš atsakovo jam neišmokėtą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. senatvės pensijos dalį.

Įvertinęs skundžiamų VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. (10.1)3-7509 ir VSDFV 2013 m. vasario 20 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1113 turinį, teismas konstatavo, kad atsakovas, 2010–2011 metais sumažindamas pareiškėjui senatvės pensiją, rėmėsi Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kuri galiojo ir galėjo būti taikoma, t. y. rėmėsi teisės normomis, kurios tuo metu galiojo. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomu teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant įsigaliojusio Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Taigi VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV, vadovaudamiesi teisės norma, kuri vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, teismo vertinimu, veikė pagal jiems suteiktą kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo skundžiamų sprendimų naikinti. Atsižvelgęs į tai, teismas šią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą, kartu pažymėjo, kad toks sprendimas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-432/2013.

Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 1 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems pensijas, kurios viršija ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytas ribinis pensijos dydis yra 650 Lt. Ribinį pensijos dydį viršijančių pensijų perskaičiavimo tvarka nustatyta Laikinojo įstatymo 6 ir 7 straipsniuose, o pensijų mokėjimo asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, tvarka – 8 straipsnyje. Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad senatvės pensija, paskirta iki šio įstatymo įsigaliojimo, perskaičiuojama padidinant pagrindinę senatvės pensijos dalį iki 120 procentų valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos, kai asmuo turi būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, ir taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą šio įstatymo taikymui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį.

Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius, ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams (toliau šiame straipsnyje – pensijų gavėjai), kurie po pensijos paskyrimo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, išskyrus draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus asmenis, ir turi draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį.

Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pensijų gavėjams, nurodytiems Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 punkte, mokama pagrindinė valstybinės socialinio draudimo pensijos dalis, nustatyta šio įstatymo 6 straipsnyje, ir priedas už stažo metus. Pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, šių asmenų pensijos perskaičiuojamos už atitinkamą mokestinį laikotarpį, atsižvelgiant į metinėje pajamų mokesčio ar metinėje pelno mokesčio deklaracijoje deklaruotų apmokestinamųjų pajamų ar apmokestinamojo pelno dydį, taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę.

Jeigu šie asmenys mokestiniu laikotarpiu valstybiniu socialiniu pensijų draudimu yra draudžiami ir pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus, mokėtina pensijos dalis apskaičiuojama pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas. Laikinojo įstatymo 8 straipsnis nuo 2012 m. liepos 13 d. neteko galios (2012 m. birželio 30 d. įstatymas Nr. XI-2195; Žin., 2012, Nr. 82-4274).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai, Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys (2010 m. spalio 26 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 132-6717) tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) apibrėžta pensijų gavėjų sąvoka, vartojama visose Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatose: pensijų gavėjais laikomi valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6, 7 straipsnius, ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjai. Be to, Konstitucinis Teismas, tirdamas Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį tiek, kiek joje nustatytas senatvės pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatavo, jog, atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo sudarytos prielaidos perskaičiuojant paskirtas senatvės pensijas jas sumažinti, buvo nustatytas valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, taip pat į tai, kad jis nustatytas laikantis iš konstitucinių proporcingumo, lygiateisiškumo principų kylančių reikalavimų ir taikytas laikinai, be to, numačius kompensuoti dėl šių pensijų sumažinimo atsiradusius praradimus, nėra konstitucinių argumentų teigti, jog toks reguliavimas prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV, atsižvelgę į tai, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas oficialiai paskelbtas (įsigaliojo) tik 2012 m. rugsėjo 21 d., teigė, kad jo nuostatos taikytinos tik į ateitį, todėl nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui 2010 ir 2011 metais neišmokėtą senatvės pensijos dalį.

Pirmosios instancijos teismas šiuos atsakovo argumentus atmetė, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pagal kurią pagrindas, nustatytas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, riboti pareiškėjui mokėtinos pensijos dydį išnyko dar nesant priimto galutinio sprendimo dėl pensijos dydžio ir šio sprendimo neįvykdžius, jokių kitų pagrindų riboti pensijos dydį nebuvo, todėl pareiškėjo reikalavimas išmokėti neišmokėtą pensijos dalį turi būti tenkinamas. Nepriteisiant pareiškėjui nepagrįstai neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo pensijos dalies, įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas.

Svarstydamas VSDFV prašymą taikyti senatį ir bylą nutraukti, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-432/2013 pateiktą išaiškinimą, kad pareiškėjo teisė kreiptis į teismą siejama su 3 metų senaties terminu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir VSD pensijų įstatymas) 45 straipsnyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.). Laikinojo įstatymo nuostatos įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. ir buvo taikomos visiems dirbantiems pensininkams, tarp jų ir pareiškėjui. Pirmoji sumažinta pensija pareiškėjui už 2010 m. sausio mėnesį buvo išmokėta 2010 m. sausio 27 d., tai patvirtina banko išrašas (b. l. 17). Pareiškėjas į atsakovą kreipėsi 2012 m. gruodžio 20 d., į VSDFV – 2013 m. sausio 31 d., į teismą – 2013 m. kovo 5 d. (b. l. 1). VSD pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalis siejama su ginčo inicijavimu, bet ne su kreipimusi į teismą. Šiuo atveju pareiškėjas ginčą inicijavo 2012 m. gruodžio 20 d., taigi, nepraleidęs trejų metų termino tokiems sprendimams skųsti, ir teismas negali taikyti senaties jo pareikštiems reikalavimams dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo. Pareiškėjas, laikydamasis ginčijamuose sprendimuose nustatytos apskundimo tvarkos, VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą skundė VSDFV, o šio sprendimą – teismui. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas turėjo teisę reikalauti pašalinti jo teisių pažeidimą, susijusį su neišmokėtos pensijos nepriemoka, ir tai padarė nepraleidęs nustatyto termino.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjui senatvės pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas. Iš atsakovo pateiktų duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirta senatvės pensija neteisėtai buvo sumažinta ir pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl VSDFV Vilniaus skyrius įpareigotinas pagal pateiktus skaičiavimus (b. l. 27–28) išmokėti pareiškėjui neišmokėtą senatvės pensijos dalį – 8 528,94 Lt (skirtumą tarp perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį ir mokėtos pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį senatvės pensijos), susidariusią dėl neteisėtai pritaikytos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies. Teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovo pateiktų duomenų tikrumu dėl kurių tarp bylos proceso šalių ginčo nebuvo.

VSD pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybines socialinio draudimo pensijas skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai, vadovaudamiesi šiuo įstatymu bei Vyriausybės patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Pareiškėjui neteisėtai neišmokėtą senatvės pensijos dalį turi išmokėti VSDFV Vilniaus skyrius. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinė byla Nr. A552-432/2013).

Pareiškėjas taip pat teigė, kad dėl neteisėtų VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimų jam buvo padaryta neturtinė žala, sumažintos senatvės pensijos mokėjimas sukėlė jam sunkius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą, buvo pažeminta jo garbė ir orumas.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą, turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Pareiškėjas žalą kildino iš ginčijamų VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimų. Nustatęs, kad minėti sprendimai atitiko tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, ir kad pareiškėjui VSDFV Vilniaus skyrius negalėjo išmokėti sumažintos pensijos dalies, kad atsakovas veikė teisėtai ir taikė tuo metu galiojusius teisės aktus, teismas nusprendė, kad nenustatyta neteisėtų VSDFV ar VSDFV Vilniaus skyriaus pareigūnų veiksmų. Konstatavęs, kad byloje nenustatyta visų būtinų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, pareiškėjo reikalavimą priteisti 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą teismas atmetė kaip nepagrįstą.

III. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 72–75) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – bylą nutraukti arba atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais VSDFV rėmėsi atsiliepime į pareiškėjo skundą. Be to, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantas teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Teismas neteisingai išaiškino, kad VSD pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalis siejama su ginčo inicijavimu, bet ne su kreipimusi į teismą, todėl priėjo prie neteisingų išvadų, kad pareiškėjas, inicijavęs ginčą 2012 m. gruodžio 20 d. (kreipimosi į VSDFV Vilniaus skyrių data), nepraleido trejų metų termino VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimams skųsti ir reikalavimams dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo pareikšti. Pareiškėjui pirmoji pagal Laikinojo įstatymo nuostatas dėl draudžiamųjų pajamų sumažinta senatvės pensija išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, pareiškėjas į teismą kreipėsi 2013 m. kovo mėnesį, t. y. praėjus daugiau nei 3 metams (VSD pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalis; redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) nuo sužinojimo apie mokamą ne visą paskirtą pensiją, vadinasi, tuo metu, kai sprendimas mokėti ne visą paskirtą senatvės pensiją pareiškėjui jau buvo įvykdytas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė byla Nr. A5-264/2003), pareiškėjui neišmokėtos senatvės pensijos atžvilgiu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir Konstitucinio Teismo įstatymas) 72 straipsnio 4 dalies nuostata, taip pat Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas netaikytini. Taigi, apelianto manymu, teismas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai atsisakė taikyti senatį ir bylą nutraukti. Todėl skundžiamas teismo sprendimas naikintinas, o byla nutrauktina arba pareiškėjo reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas V. S. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsiliepime (b. l. 81–82) pareiškėjas pažymi, kad apie senatvės pensijos sumažinimą jam nebuvo pranešta. Pirmoji sumažinta senatvės pensija už 2010 m. sausio mėnesį jam buvo pervesta į banką 2010 m. sausio 27 d., tačiau apie pensijos sumažinimą sužinojo 2010 m. vasario 1 d., kai atsiėmė pensiją iš banko. Laikydamasis ginčijamuose sprendimuose nustatytos apskundimo tvarkos, 2012 m. gruodžio 20 d. pareiškėjas kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, 2013 m. sausio 31 d. kreipėsi į VSDFV, o 2013 m. kovo 5 d. – į teismą. Pareiškėjo nuomone, VSD pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalis siejama su ginčo inicijavimu, bet ne su kreipimusi į teismą. Šiuo atveju ginčas buvo inicijuotas 2012 m. gruodžio 20 d., todėl trejų metų terminas VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimams skųsti nebuvo praleistas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamą ginčą pareiškėjas iškėlė dėl paskirtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos perskaičiavimo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį ir šiuo pagrindu perskaičiuotos pensijos dydžio ribojimo asmeniui, kuris turi draudžiamųjų pajamų, taikant šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalį.

Pareiškėjas prašė teismo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-7509 ir VSDFV 2013 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1113, kuriais buvo atsisakyta išmokėti pareiškėjui senatvės pensijos nepriemoką, ir priteisti VSDFV Vilniaus skyriaus nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą senatvės pensijos dalį, taip pat priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV, 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš VSDFV Vilniaus skyriaus nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą senatvės pensijos dalį (8 528,94 Lt), kuri pareiškėjui nebuvo išmokėta dėl antikonstitucine pripažintos Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo. Likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Atsakovo atstovas VSDFV apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą nutraukti arba atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas pagrindiniu argumentu, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo apie jam mokamą ne visą paskirtą pensiją. Anot apelianto, dėl šios priežasties pareiškėjo reikalavimui dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies normos ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas netaikytini, o teismas nagrinėjamoje byloje turėjo taikyti senatį ir bylą nutraukti.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 straipsnio 1 dalį ir 20 straipsnio 3 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 8 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, o iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų (bei kitų konstitucinių principų) kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Paisydama iš Konstitucijos kylančio imperatyvo dėl jurisprudencijos tęstinumo, teisėjų kolegija atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje, kuri buvo priimta analogiškoje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, pateiktus šiai bylai aktualius teisės išaiškinimus.

Byloje nustatyta, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo, dirbančio asmens, senatvės pensija buvo mažinama taikant Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai, taip pat pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Pareiškėjas prašė teismo priteisti jam senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, t.y. pripažintos antikonstitucine įstatymo normos taikymo.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustato, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSD įstatymas) 37 straipsnio 1 dalį (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija), draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai; Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. VSD įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.), be kita ko, nustatyta, kad skundai dėl sprendimų pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas, taip pat nustatyta, kad skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos VSD pensijų įstatymo 45 straipsnis (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nustatė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai; skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (1 dalis); Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui (2 dalis).

Sistemiškai vertindamas nurodytas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 ir joje nurodytą teismų praktiką šiuo klausimu, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 ir kt.).

Tiek paminėtas iki 2013 m. sausio 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje, tiek nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje, termino kreiptis su skundu į Fondo valdybą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimų įstaigų sprendimų pensijų klausimais pradžios momentą apibrėžė analogiškai – nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Sprendžiant dėl momento, su kuriuo sietina termino paduoti skundą Fondo valdybai dėl teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), mokant pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas (sumažintas) pensijas, eigos pradžia, teisiškai reikšmingos yra faktinės aplinkybės, susijusios su pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimu asmeniui, turinčiam teisę ją gauti (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.).

Administracinės bylos medžiaga patvirtina, kad pirmoji senatvės pensija, sumažinta inter alia Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, kurios vėliau buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, pagrindu, pareiškėjui į jo sąskaitą buvo pervesta 2010 m. sausio 27 d. Būtent nuo šios datos skaičiuotinas terminas, per kurį pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo teises, susijusias su senatvės pensijos mokėjimu, turėjo kreiptis su skundu į Fondo valdybą, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Iš bylos dokumentų matyti, kad pareiškėjas su 2012 m. gruodžio 20 d. prašymu kreipėsi ne į Fondo valdybą, kaip privalomą šios kategorijos ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, o į VSDFV teritorinį padalinį - Vilniaus skyrių. Šis pareiškėjo prašymas (skundas) vertintinas kaip jo siekis inicijuoti VSDFV teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), susijusių su senatvės pensijos mokėjimu, pagrįstumo ikiteisminę patikrą. VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. (10.1)3-7509 atsisakė tenkinti pareiškėjo 2012 m. gruodžio 20 d. prašymą, pažymėdamas, kad neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos pensijos dalies. Nesutikdamas su minėtu teritorinio skyriaus sprendimu ir 2010–2011 metais jam, dirbančiam pensininkui, pagal Laikinojo įstatymo normas (8 str.) papildomai taikytu senatvės pensijos mažinimu, pareiškėjas 2013 m. vasario 5 d. kreipėsi su 2013 m. sausio 31 d. skundu į Fondo valdybą, kuri 2013 m. vasario 20 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1113 pareiškėjo skundo netenkino.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas 2012 m. gruodžio 20 d. kreipdamasis į VSDFV teritorinį skyrių su prašymu iš esmės siekė inicijuoti ginčą dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), susijusių su senatvės pensijos mokėjimu, viena vertus, konstatuotina, kad pareiškėjas nesilaikė pirmiau paminėto VSD pensijų įstatymo 45 straipsnio ir VSD įstatymo 37 straipsnio reikalavimo, aiškiai įtvirtinančio, kad skundai dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais turi būti paduodami Fondo valdybai, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, nes pareiškėjas padavė skundą ne įgaliotam nagrinėti ginčą subjektui – Fondo valdybai, o jos teritoriniam skyriui, su kurio veiksmais nesutinka. Kita vertus, pareiškėjo 2012 m. gruodžio 20 d. prašymą gavęs VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis inter alia gero administravimo principu, iš jo kylančiais reikalavimais veikti atidžiai ir rūpestingai, įstatymuose esant aiškiai nustatytam teisiniam reguliavimui dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų kompetencijos, turėjo pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies išmokėjimo perduoti pagal kompetenciją ginčus dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų nagrinėti įgaliotai privalomojo ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai – Fondo valdybai. Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas to nepadarė ir, kaip matyti iš VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. (10.1)3-7509 (b. l. 14–15), pareiškėjo prašymą dėl savo paties veiksmų, susijusių su Laikinojo įstatymo nuostatų taikymu pareiškėjo senatvės pensijai, išnagrinėjo iš esmės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 iš esmės analogiškoje fakto ir teisės klausimais situacijoje išaiškino, kad tuo atveju, kai VSDFV teritorinis skyrius pareiškėjo prašymo, kuriuo inicijuojamas ginčas išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, neperduoda įgaliotai tokį ginčą nagrinėti Fono valdybai, o neturėdamas įgaliojimų išnagrinėja pats, tokiu atveju asmens kreipimasis į VSDFV teritorinį skyrių gali būti pripažintas kreipimusi į Fondo valdybą VSD pensijų įstatymo 45 straipsnio ir VSD įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme. Nagrinėjamo ginčo atveju pripažinus, kad pareiškėjas 2012 m. gruodžio 20 d. prašymu dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo iš esmės inicijavo ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir todėl atsakovas šį prašymą turėjo perduoti įgaliotai tokį ginčą nagrinėti institucijai (VSDFV), yra pagrindas konstatuoti, jog būtent 2012 m. gruodžio 20 d. prašymo pateikimo VSDFV Vilniaus skyriui diena laikytina pareiškėjo kreipimusi į Fondo valdybą VSD pensijų įstatymo 45 straipsnio bei VSD įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme. Be to, byloje yra duomenys apie tai, kad pareiškėjas dėl senatvės pensijos nepriemokos, susidariusios 2010–2011 metais dėl Laikinojo įstatymo taikymo, išmokėjimo 2013 m. sausio 31 d. skundu kreipėsi ir į Fondo valdybą. Šie duomenys nepaneigia pirmiau padarytos išvados, jog ginčą dėl minėtos nepriemokos išmokėjimo ne teismo tvarka pareiškėjas buvo inicijavęs dar 2012 m. gruodžio mėn., kai kreipėsi su prašymu į VSDFV Vilniaus skyrių. Konstatavus, kad pareiškėjo 2012 m. gruodžio 20 d. prašymas laikytinas kreipimusi į Fondo valdybą VSD pensijų įstatymo 45 straipsnio ir VSD įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pripažino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepraleido taikytino 3 metų termino paduoti skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai.

Pažymėtina, kad šiuo atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, nes tiek VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. (10.1) 3-7509, tiek VSDFV 2013 m. vasario 20 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1113 pareiškėjo skundus dėl jam (dirbančiam pensininkui) 2010–2011 metais dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėtos senatvės pensijos dalies išmokėjimo išnagrinėjo iš esmės ir šių skundų netenkino. Pareiškėjas į pirmosios instancijos teismą kreipėsi 2013 m. kovo 5 d., t. y. nepažeisdamas ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto dvidešimties dienų termino nuo VSDFV sprendimo gavimo dienos.

Apibendrindama nurodytus motyvus bei pasisakydama dėl pagrindinių apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nutraukti administracinę bylą atsakovo atstovo VSDFV nurodytu pagrindu (t. y. dėl 3 metų senaties termino praleidimo), nes, kaip minėta, pareiškėjas nepraleido taikytino 3 metų termino kreiptis su skundu dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Pirmosios instancijos teismui pagal įstatymus nebuvo procesinių kliūčių nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimus dėl ginčijamų VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimų panaikinimo bei senatvės pensijos nepriemokos priteisimo.

Minėta, kad pareiškėjui senatvės pensijos nepriemoka ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.) susidarė, be kita ko, taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Laikinojo įstatymo 8 straipsnis ir šio įstatymo 2 priedas 2012 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XI-2195 buvo pripažinti netekusiais galios (įsigaliojo atitinkamai 2012 m. liepos 13 d. ir 2012 m. rugsėjo 1 d.). Taigi nagrinėjamam ginčui aktualios teisės normos buvo pašalintos iš Lietuvos teisės sistemos. Tačiau tai pareiškėjo teisių pažeidimo pasekmių (turtinio praradimo) nepašalino.

Nagrinėjamas ginčas yra susijęs su asmens konstitucine teise į pensiją (Konstitucijos 52 straipsnis). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais, kurie nustatyti įstatymais, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų; įstatymuose nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, dydžius, sąlygas, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityse laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d., 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai). Be to, teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami įgyvendinant nuosavybės neliečiamumo principą, įtvirtintą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai).

Iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies kyla teismo pareiga asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad pareiškėjas iš esmės tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą, iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, kylantys imperatyvai teismui ginti asmens teises realiai ir veiksmingai suponuoja pareiškėjo teisę reikalauti teisme pašalinti jo teisių pažeidimą, susijusį su Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo taikymu perskaičiuojant ir išmokant pareiškėjui sumažintą senatvės pensiją. Pažeistas pareiškėjo teises teismas privalo ginti, kadangi priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, garantuojančios asmens teisę į pensinį aprūpinimą, taip pat iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, o pati asmens teisė į teisminę gynybą būtų fiktyvi, jei asmuo realiai negalėtų apginti savo teisių teisme. Tai lemtų, kad teisinis reguliavimas, Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas, nors tai nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsnio ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalies normomis, kurios draudžia teismui (teisėjui) taikyti įstatymą, prieštaraujantį Konstitucijai.

Pasisakydama dėl VSDFV apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas taikytinas tik į ateitį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į oficialią konstitucinę doktriną, pagal kurią Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė (Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, ne kartą yra pasisakęs, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 ir kt.). Dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynimo, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs ir kitose nutartyse (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 22, p. 318–325; LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, p. 261–275).

Remiantis nurodytais teisiniais argumentais, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo pažeistos teisės privalo būti apgintos realiai ir veiksmingai. Siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, pareiškėjui kilusios pasekmės dėl prieštaraujančių Konstitucijai Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo perskaičiuojant jo senatvės pensiją turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista visa senatvės pensijos nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime dėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo pažymėjo, kad užtikrinant teisingą patirtų praradimų kompensavimą, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti visa apimtimi.

Iš pirmosios instancijos teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimo motyvų matyti, kad teismas, tenkindamas pareiškėjo skundo reikalavimą dėl senatvės pensijos nepriemokos priteisimo, vadovavosi į bylą pateikta VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. kovo 18 d. pažyma Nr. (10.1) 3-35090 (b. l. 27–28), pagal kurios duomenis dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo 2010 m. sausio mėn. – 2011 m. gruodžio mėn. pareiškėjui iš viso nebuvo išmokėta 8 528,94 Lt senatvės pensijos (pažymoje pateiktos lentelės 6 stulpelis). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai priteisė pareiškėjui būtent šią neišmokėtos senatvės pensijos sumą – 8 528,94 Lt. Senatvės pensijos nepriemoka priteista iš tinkamo atsakovo – VSDFV Vilniaus skyriaus.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su skundžiamo pirmosios instancijos priimto sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis) galima esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš šių sąlygų, valstybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (turtinę ar neturtinę). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad byloje nenustatyta civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygų visumos. Pažymėtina, kad administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, priteisdamas pareiškėjui senatvės pensijos dalį, kurios pareiškėjas negavo dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo normos taikymo, veiksmingai apgynė pažeistas pareiškėjo turtines teises. Atsižvelgdama į tai, kad nei atsakovo atstovas VSDFV savo apeliaciniame skunde, nei pareiškėjas atsiliepime į šį skundą paminėtos teismo sprendimo dalies neginčijo ir jokių argumentų dėl jos nepateikė, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas pagrįstai ir teisėtai, teisėjų kolegija šiuo klausimu išsamiau nepasisako.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis), nesutinka su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. (10.1) 3-7509 ir VSDFV 2013 m. vasario 20 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1113 panaikinimo. Šių sprendimų atitinkamomis dalimis atsakant pareiškėjui į jos skundus, buvo atsisakyta netaikyti pareiškėjui Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, t.y. įstatymo normos kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama iš esmės analogiško pobūdžio administracinę bylą Nr. A552-519/2013 dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo neteisėtai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, pažymėjo, kad pareiškėjo ginčijamame sprendime išreikštas atsakovo atsisakymas mokėti pareiškėjui jo pageidaujamo dydžio pensiją ABTĮ normų prasme yra administracinis aktas. Nagrinėtos administracinės bylos kontekste išplėstinė teisėjų kolegija pripažino, kad, remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, ginčijamą sprendimą priėmusi institucija , iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Konstatavusi, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo (5 str. 1 d.) nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, išplėstinė teisėjų kolegija nutarė, kad yra pagrindas panaikinti tą skundžiamą institucijos sprendimo dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti nurodytų Laikinojo įstatymo nuostatų.

Nors administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 buvo nagrinėjamas ginčas dėl kitos rūšies (valstybinių) pensijų, kurios buvo mažinamos asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, remiantis kita Laikinojo įstatymo norma, tačiau šių bylų aplinkybės yra analogiškos tuo aspektu, kad pareiškėjai ginčijo teisme pensijas mokančių institucijų sprendimus, kuriais atsisakyta išmokėti pensijų nepriemokas, susidariusias dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo normų, kuriomis buvo ribojamas paskirtų pensijų dydis pensijų gavėjams, kurie turi draudžiamųjų pajamų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo nukrypti nuo administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 išplėstinės teisėjų kolegijos suformuluotos nuostatos dėl institucijų sprendimų, kuriais atsisakyta netaikyti Laikinojo įstatymo nuostatų, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, pašalinimo iš teisės sistemos. Šiuo atveju konstatavus, kad pareiškėjo senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo neteisėtai ribojama taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, negali būti palikti galioti pareiškėjo ginčijami sprendimai, kurie įteisina minėtą pareiškėjo teisių pažeidimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis šiuo klausimu turi būti pakeista, panaikinant VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. (10.1) 3-7509 ir VSDFV 2013 m. vasario 20 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1113 dalis, kuriomis atsisakyta pareiškėjui netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. (10.1) 3-7509 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. vasario 20 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1113 dalis, kuriose atsisakyta pareiškėjui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Laimė Baltrūnaitė

Romanas Klišauskas