A-1517-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1517-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07509-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. K. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja V. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–8), prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 3-ojo pensijų skyriaus 2013 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. (10.9)S-73581; 2) panaikinti atsakovo VSDFV 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7682; 3) senaties skundui paduoti terminą taikyti nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo); 4) priteisti iš atsakovo VSDFV Kauno skyriaus neišmokėtos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas (toliau – ir kompensacija) dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. – 7 638,05 Lt.

Pareiškėja paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jai buvo mokama pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio nuostatas sumažinta kompensacija už ypatingas darbo sąlygas, nes ji tuo metu dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų. Dėl neteisėto kompensacijos sumažinimo pareiškėja kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, kuris 2013 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. (10.9)S-73581 informavo pareiškėją, jog šiuo metu nėra teisinio pagrindo patenkinti jos prašymą dėl kompensacijos išmokėjimo. Šį VSDFV Kauno skyriaus sprendimą pareiškėja apskundė VSDFV, kuri 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. (6.5)I-7682 atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, nurodžiusi, jog pareiškėja praleido Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d. ) nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą.

Savo reikalavimus pareiškėja grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) pripažintos Laikinojo įstatymo nuostatos, pagal kurias dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės ir valstybinių pensijų (kompensacijų) gavėjams pensijos (kompensacijos) buvo sumažintos daugiau vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu. Teigė, jog atsakovai neatsižvelgė į šį Konstitucinio Teismo nutarimą, netinkamai taikė teisės normas ir, atsisakydami išmokėti pareiškėjai kompensacijos nepriemoką, apribojo jos teisę į nuosavybę. Nesutiko, kad senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo pirmosios sumažintos kompensacijos išmokėjimo, t. y. nuo 2010 m. sausio mėnesio, kadangi tuo metu, vadovaudamasi galiojančiais įstatymais ir jų teisėtumo prezumpcija, pareiškėja negalėjo nuspėti, kad šios įstatymo normos bus pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pažymėjo, jog senaties terminas skaičiuotinas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo 2012 m. rugsėjo 21 d., nes iki minėtos datos ji apie savo teisių pažeidimą nežinojo.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu (b. l. 21–25) prašė administracinės bylos dalį dėl pareiškėjos reikalavimo išmokėti jai neišmokėtos kompensacijos dalį nutraukti, o kitą pareiškėjos skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėja pirmąją sumažintą kompensaciją gavo ir apie galimai pažeistas savo teises sužinojo 2010 m. sausio mėnesį, tačiau į VSDFV kreipėsi tik 2013 m. lapkričio 7 d. skundu. Pažymėjo, jog VSDFV ginčijamu 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą, nes į VSDFV ji kreipėsi praleidusi nustatytą 3 metų terminą, kuris skaičiuotinas nuo pirmos kompensacijos išmokėjimo momento, bei nustatė pareiškėjai terminą iki 2013 m. gruodžio 5 d., per kurį ji galėjo pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, tačiau to nepadariusi pareiškėja kreipėsi į teismą.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, atsakovas VSDFV nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas nagrinėjamu atveju netaikytini, kadangi, pareiškėjai praleidus VSDFV Kauno skyriaus sprendimo nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėti sumažintą kompensaciją apskundimo VSDFV ir teismui terminą, šis VSDFV Kauno skyriaus sprendimas dėl kompensacijos mokėjimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas yra įvykdytas. Nurodė, jog ginčas nėra išnagrinėtas privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka (VSDFV ginčijamu sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą), todėl bylos dalis dėl reikalavimo priteisti iš VSDFV Kauno skyriaus neišmokėtos kompensacijos dalį nutrauktina pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 7 punktą. Atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos teisėje galiojančią teisėtumo prezumpciją įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pabrėžė, kad pareiškėjos kompensacija buvo teisėtai ir pagrįstai mažinama pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Kol nėra nustatytas kompensacijos nepriemokos kompensavimo mechanizmas ir skirtos lėšos, VSDFV Kauno skyrius neturi teisinio pagrindo išmokėti susidariusią nepriemoką. Taip pat prašė atsižvelgti į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto būklę (pagal Laikinąjį įstatymą neišmokėtų pensijų dalių priteisimas sukeltų papildomą finansinę naštą ir apsunkintų kitų finansinių įsipareigojimų vykdymą) ir LVAT praktiką, kuria atidėtas priteistos pensijos mokėjimas.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime (b. l. 31–35) prašė administracinę bylą nutraukti arba skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai paskirta kompensacija buvo perskaičiuojama vadovaujantis tuo metu galiojusio Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis, kurios privalėjo būti taikomos, atsižvelgiant į įstatymų privalomumo principą. Teigė, jog pareiškėjai neišmokėtos kompensacijos atžvilgiu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas netaikytinas, nes juo prieštaraujančiomis Konstitucijai buvo pripažintos tik tos Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriomis nustatytas sumažintų senatvės pensijų, bet ne kompensacijų, mokėjimas. Be to, paaiškino, kad neturi teisinio pagrindo išmokėti kompensacijos nepriemoką, nes nėra nustatyta kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas kompensavimo tvarka. Taip pat nurodė, kad pareiškėja apie kompensacijos sumažinimą sužinojo 2010 m. sausio mėnesį, tačiau į VSDFV Kauno skyrių kreipėsi 2013 m. spalio 7 d., t. y. praleidusi Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą. Pažymėjo, jog Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarime nepasisakius dėl kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas sumažinimo teisėtumo, pareiškėja nepagrįstai sieja sužinojimą apie savo pažeistas teises su šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimu. Atkreipė dėmesį, kad VSDFV Kauno skyrius ir VSDFV išnagrinėjo pareiškėjos skundus ir tinkamai į juos atsakė. Pabrėžė, kad byla turėtų būti nutraukta pagal ABTĮ 101 straipsnio 6 punktą, nes paaiškėjo, jog skundas buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu (b. l. 52–58) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies: panaikino VSDFV 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7682; nutraukė bylos dalį dėl VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. (10.9)S-73581 panaikinimo; priteisė pareiškėjai iš VSDFV Kauno skyriaus laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo neišmokėtą kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalį – 7 638,05 Lt (2 212,14 Eur); sprendimo vykdymą atidėjo iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Įvertinęs faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai, kaip dirbančiai kompensacijos gavėjai, paskirtos kompensacijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. teisėtumo. Be kita ko, teismas vertino, ar pareiškėja, siekdama apginti savo galbūt pažeistas teises bei teisėtus interesus socialinio aprūpinimo srityje, tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą.

Vadovavosi ABTĮ 25 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 patvirtinto Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 23, 27 ir 29 punktų, Pensijų įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) 45 straipsnio, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei LVAT praktika, suformuota tokio ir panašaus pobūdžio administracinėse bylose (pvz., LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Nustatė, jog VSDFV pagrįstai skundžiamame sprendime konstatavo, kad pareiškėja apie sumažintos kompensacijos išmokėjimą sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėnesį, pažymėjo, jog 2013 m. lapkričio 11 d., kurią VSDFV buvo gautas pareiškėjos prašymas įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti nepagrįstai ginčijamu laikotarpiu sumažintą kompensacijos dalį, laikytina pareiškėjos kreipimosi į VSDFV Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme bei darė išvadą, kad pareiškėja ginčą ikiteismine tvarka inicijavo praleidusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą.

Įvertinęs ginčijamo VSDFV sprendimo turinį, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog jame VSDFV, be kita ko, išreiškė ir savo poziciją ir valią dėl pareiškėjos keliamo ginčo, t. y. iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos prašymą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Darė išvadą, kad užbaigus privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą kompetentingoje ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje pasisakant dėl ginčo esmės, aptartas pareiškėjos skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, tapo nereikšmingi nagrinėjamai bylai.

Pažymėjo, jog termino kreiptis į teismą dėl kompensacijos nepriemokos priteisimo pareiškėja nėra praleidusi, todėl jos skunde suformuluotas prašymas senaties terminą taikyti nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. nespręstinas. Teismas nurodė, jog skundžiamo VSDFV sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą šiuo atveju lemia šio sprendimo turinio prieštaringumas bei, išnagrinėjus pareiškėjos prašymą iš esmės, atsisakymas netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų. Be to, šis sprendimas atsisakyti nagrinėti pareiškėjos 2013 m. lapkričio 7 d. skundą motyvuojant tuo, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą ginčyti VSDFV teritorinio skyriaus veiksmus kompensacijų mokėjimo klausimais, buvo priimtas neatlikus VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d.

įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 20 ir 31 punktuose nustatytos procedūros, taigi jis yra naikintinas.

Dėl pareiškėjos prašymo panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. (10.9)S-73581 teismas pažymėjo, kad VSDFV Kauno skyrius, atsakydamas į pareiškėjos 2013 m. spalio 7 d. prašymą išduoti pažymą apie laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą kompensacijos dalį, skundžiamame rašte pateikė pareiškėjai duomenis apie ginčijamu laikotarpiu apskaičiuotus, perskaičiuotus kompensacijos dydžius ir dėl to susidariusią nepriemokos sumą ir, įvertinęs skundžiamo VSDFV Kauno skyriaus akto turinį, darė išvadą, kad šis raštas yra informacinio pobūdžio ir teisių bei pareigų pareiškėjai tiesiogiai nesukuria. Atsižvelgęs į tai, bylos dalį, kurioje prašoma panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. (10.9)S-73581, nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Teismas, vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktomis išvadomis, taip pat atkreipė dėmesį į šiame nutarime Konstitucinio Teismo pateiktą išaiškinimą, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), inter alia, apibrėžta pensijų gavėjų sąvoka, vartojama visose Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatose: pensijų gavėjais laikomi valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6, 7 straipsnius, ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjai. Atsižvelgdamas į tai sprendė, jog VSDFV Kauno skyriaus atsiliepime išdėstyta pozicija, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas šiuo atveju netaikytinas, nes juo prieštaraujančiomis Konstitucijai buvo pripažintos tik tos Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriomis nustatytas sumažintų senatvės pensijų, bet ne kompensacijų, mokėjimas, yra nepagrįsta.

Atsižvelgęs į pareiškėjos reikalavimą, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ir šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjai paskirtos kompensacijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nėra teisėtas bei konstatavo, kad pareiškėjos teisė gali būti apginta išmokėjus kompensacijos nepriemoką, kurios nebūtų buvę, jeigu nebūtų buvęs priimtas ir taikomas Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas kompensacijų mažinimą reglamentuojantis teisinis reguliavimas. Vadovaudamasis Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, pažymėjęs, jog tai, kad tuo metu, kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta kompensacija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, nepaneigia pareiškėjos teisės į neišmokėtos kompensacijos priteisimą. Pažymėjo, jog pareiškėja į teismą kreipėsi tinkamai pasinaudojusi išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, nepraleidusi ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto skundo padavimo termino, taigi iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimai perskaičiuoti kompensaciją nėra galutiniai, todėl neįvykdyti ir pareiškėja turi teisę, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau paskelbtą Konstitucinio Teismo nutarimą.

Įvertinęs visas aplinkybes, teismas sprendė, jog dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo neišmokėta kompensacijos dalis pareiškėjai turi būti grąžinta, pažymėjo, kad ginčo dėl neišmokėtos kompensacijos dalies sumos dydžio byloje nėra, todėl pareiškėjai priteistina VSDFV Kauno skyriaus nurodyto dydžio kompensacijos nepriemoka – 7 638,05 Lt. Taip pat, atsižvelgęs į atsakovo VSDFV prašymą atsižvelgti į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto būklę, siekdamas nesukelti neproporcingų sunkumų atsakovui, vadovaudamasis lygiateisiškumo, proporcingumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas konstatavo, kad yra būtinybė atidėti teismo sprendimo vykdymą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

III. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius apeliaciniu skundu (b. l. 66–70) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes.

2. Pareiškėja, prašydama išmokėti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo perskaičiuotos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas nepriemoką, iš esmės nesutiko su VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio mėnesį priimto sprendimo (kaip valinio akto, veiksmo) mokėti pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas teisinėmis pasekmėmis. Pirma sumažinta kompensacija už ypatingas darbo sąlygas pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, taigi nuo šios datos yra skaičiuojamas 3 metų senaties terminas skundui paduoti, kurį pareiškėja, į VSDFV kreipdamasi tik 2013 m. lapkričio 7 d., praleido, taigi VSDFV, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. (6.5)I-7682 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą išmokėti 2010–2011 m. negautą kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalį.

3. Pareiškėjai buvo pasiūlyta iki 2013 m. gruodžio 6 d. pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad ji terminą praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą, tačiau pareiškėja nurodytu terminu jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ji negalėjo objektyviai laiku inicijuoti savo teisių gynimo, nepateikė.

4. Pareiškėjai skundą padavus praleidus įstatymų nustatytus terminus, nebuvo tinkamai pasinaudota Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnyje nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir šia tvarka pasinaudoti nebegalima, todėl pareiškėjos skundas dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas nepriemokos priteisimo negalėjo būti nagrinėjamas, o byla dėl šio reikalavimo turėjo būti nutraukta.

5. Konstitucinis Teismas konstitucinės justicijos byloje dėl Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai tyrė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies atitiktį Konstitucijos nuostatoms tiek, kiek jose reguliuojamas valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų mokėjimas, tačiau netyrė ir nepasisakė dėl minėto įstatymo nuostatų teisėtumo perskaičiavus kompensacijas už ypatingas darbo sąlygas. Konstitucinis Teismas prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino tik tas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriomis nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas, tačiau prieštaraujančiomis Konstitucijai nėra pripažintos Laikinojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios kompensacijų sumažinimą.

Pareiškėja V. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 74–76) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymo 6 straipsniu, atsakovo VSDFV apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir prieštaraujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijams. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas ir priėmė teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo, kuriuo teismas panaikino VSDFV 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7682, nutraukė bylos dalį dėl VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. (10.9)S-73581 panaikinimo, įpareigojo VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjai V. K. neišmokėtą kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalį – 7 638,05 Lt (2 212,14 Eur) bei atidėjo sprendimo vykdymą iki 2015 m. gruodžio 31 d., teisėtumas ir pagrįstumas.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą skundui dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų kompensacijų mokėjimo klausimais paduoti, taip pat tuo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pasisakė tik dėl valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijas mažinančių Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, todėl šiuo nutarimu negali būti remiamasi sprendžiant neišmokėtų kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas grąžinimo klausimus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, atsakovo argumentus, į kuriuos pirmosios instancijos teismas atsakė priimdamas ginčijamą sprendimą, vertina kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame padarytomis išvadomis ir mano, jog pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Pažymėtina, kad nagrinėjamo ginčo esmė – 2010–2011 m. pareiškėjos tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą kompensaciją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti šios kompensacijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos. Specialiojo, teisinius santykius dėl aptariamos kompensacijos skyrimo ir mokėjimo reglamentuojančio teisės akto – Aprašo – 27 punkte nurodyta, kad ginčai dėl kompensacijų nagrinėjami Pensijų įstatymo 45 straipsnio nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad teisės taikymo požiūriu bylai yra aktualus Pensijų įstatymo 45 straipsnio taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje aiškinimas. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, yra suformavęs tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (iš esmės ir ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos kompensacijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėnesį, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje LVAT nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Atsakovas VSDFV 2013 m. lapkričio 15 d. sprendime, kuriuo atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, kaip paduotą praleidus VSDFV teritorinio skyriaus veiksmų (sprendimų) apskundimo terminą, be kita ko nurodė ir tai, kad VSDFV neturi teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą kompensacijos dalį. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjos skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada ir netaikyti jos šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str.).

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamam ginčui aktualias materialinės teisės normas, be to, teisingai taikė aktualią teismų praktiką. Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Valstybinio socialinio fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dalia Višinskienė