AS-261-775-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS261-775/2014 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02699-2014-6 Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. rugpjūčio 27 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. M. skundą atsakovui Įmonių bankroto valdymo departamentui dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

pareiškėjas I. M. (toliau – ir pareiškėjas) elektroninių ryšių priemonėmis 2014 m. gegužės 15 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento (toliau – ir atsakovas) direktoriaus 2014 m. vasario 14 d. įsakymą Nr. V-13, kuriuo UAB ,,Karaliaučiaus grupė“ įgaliotam asmeniui I. M., vykdančiam bankrutuojančios UAB ,,Žirmuva“ bankroto procedūras, paskirta nuobauda – įspėjimas. Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti. Šį prašymą motyvavo tuo, kad realias nuobaudos skyrimo pasekmes ir šių pasekmių apimtis suprato 2014 m. balandžio 18 d., kai Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 18 d. nutartimi atmetė UAB ,,Karaliaučiaus grupė“, kurios darbuotoju jis yra, kandidatūrą. Prašė atsižvelgti į tai, kad nuobauda sukelia pasekmes ne tik jam, bet ir UAB ,,Karaliaučiaus grupė“ bei jos darbuotojams, kadangi, svarstant jų kandidatūras, bus vadovaujamasi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutarties argumentais. Taip pat paaiškino, kad anksčiau nuobaudos neskundė dėl didelio užimtumo ir nenorėdamas įsitraukti į ilgus teisminius procesus, tikėjosi, kad individualaus pobūdžio nuobauda turės įtakos tik jam.

II.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartimi atmestas prašymas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti bei atsisakyta priimti pareiškėjo skundą. Teismas iš pareiškėjo pateikto skundo nustatė, kad jis nesutinka su Įmonių bankroto valdymo departamento direktoriaus 2014 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. V-13, kuriame nurodytas vieno mėnesio apskundimo terminas, skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo arba pranešimo suinteresuotam asmeniui dienos. Pareiškėjas skundą dėl Įmonių bankroto valdymo departamento direktoriaus įsakymo panaikinimo teismui pateikė 2014 m. gegužės 15 d., t. y. praleidęs įstatymo nustatytą terminą. Iš prašymo turinio matyti, kad pareiškėjas jo atžvilgiu priimtą įsakymą nusprendė skųsti tik tuomet, kai Vilniaus apygardos teismas atmetė UAB ,,Karaliaučiaus grupė“, kaip bankroto administratoriaus, kandidatūrą, motyvuodamas pareiškėjo, bendrovės darbuotojo, turima nuobauda. Pareiškėjo teigimu, kadangi įsakymas pasekmes sukelia ne tik jam, bet ir bendrovei ir jos darbuotojams, terminas turėtų būti atnaujintas. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų, svarbių priežasčių, kodėl Įmonių bankroto valdymo departamento direktoriaus įsakyme išaiškinus apskundimo tvarką, jis ja nesivadovavo, delsė kreiptis į teismą, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas aplaidžiai rūpinosi savo teisių gynimu. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad suprato apskundimo tvarką ir terminus, tačiau į teismą vis tiek kreipėsi tik 2014 m. gegužės 15 d. Pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys apibūdina jo subjektyvų situacijos vertinimą bei apsisprendimą elgtis priešingu būdu nei nustato teisės aktai negali būti laikomos objektyviomis aplinkybėmis, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurias teismas galėtų laikyti objektyviomis, nėra pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti. Atmetus prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, pareiškėjo skundą atsisakyta priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 8 p.).

III.

Pareiškėjas I. M. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti patenkinti ir priimti pareiškėjo skundą bei skundą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės. Nurodo, kad vieno mėnesio terminą apskųsti atsakovo sprendimą skirti pareiškėjui nuobaudą praleido, tačiau dėl svarbių priežasčių terminas skundui paduoti yra atnaujintinas. Pažymi, kad atsakovo skirta nuobauda pareiškėjui jau sukėlė ir, labai tikėtina, ateityje sukels nepagrįstas tiesiogines neigiamas pasekmes. Tai patvirtina Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-3902-619/2014, kurioje buvo iškelta bankroto byla vienai bendrovei ir, vertinant bankroto administratorių kandidatūras, teismas atmetė UAB „Karaliaučiaus grupė“ (kurios darbuotojas yra pareiškėjas) kandidatūrą, tokį sprendimą motyvuodamas iš esmės vienu pagrindu – pareiškėjo turima nuobauda. Kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutarties, teismai, bankroto bylose vertindami bankroto administratoriaus UAB „Karaliaučiaus grupė“ kandidatūrą, vertina ne atskirų bankroto administratorių, o visos įmonės reputaciją. Taigi, nors UAB „Karaliaučiaus grupė“ ir atskiri UAB „Karaliaučiaus grupė“ įgaliojami bankroto administratoriai atitinka visus esminius Įmonių bankroto įstatymo reikalavimus, tačiau dėl pareiškėjo turimos individualaus pobūdžio nuobaudos UAB „Karaliaučiaus grupė“ tampa nekonkurencinga, kadangi teismai prioritetą skirs kitoms bankroto administratorių kandidatūroms. Tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad šiame kontekste labai svarbu nustatyti ir tai, kada pareiškėjas realiai galėjo suprasti, kokios realios apimties teisines pasekmes sukels paskirta nuobauda. Pareiškėjas realias nuobaudos skyrimo pasekmes ir šių pasekmių apimtį suprato tik priėmus Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio

18 d. nutartį. Anksčiau pareiškėjas, nors ir būdamas įsitikęs, jog nuobauda jam paskirta visiškai nepagrįstai, neskundė nuobaudos dėl objektyvaus negalėjimo žinoti apie tokios nuobaudos teisinių pasekmių apimtis bei nenorėdamas įsitraukti į ilgus teisminius procesus, reikalaujančius ir nemažų papildomų išlaidų. Pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, kad individualaus pobūdžio nuobauda turės įtakos tik jam pačiam, t. y. ribos tik jo paties galimybes būti paskirtam bankrutuojančių įmonių administratoriumi. Visgi paaiškėjo, kad teismai pareiškėjui paskirta nuobauda remiasi plačiai, todėl nuobauda gali būti prilyginama ne individualiai pareiškėjo nuobaudai, o visai UAB „Karaliaučiaus grupė“ paskirtai nuobaudai. Dėl šios priežasties pareiškėjui atsirado būtinybė kreiptis į teismą su skundu dėl nepagrįstai paskirtos nuobaudos panaikinimo. Tuo siekiama ne tik paties pareiškėjo, tačiau ir kitų bankroto administratorių (UAB „Karaliaučiaus grupė“ darbuotojų) interesų ir pagrįstų teisių užtikrinimo. Pareiškėjo įsitikinimu, tokiu atveju, kai praėjus tam tikram laikui po sprendimo priėmimo paaiškėja konkretaus sprendimo (šiuo atveju – paskirtos nuobaudos) pasekmės ir pasekmių apimtis, kuri yra žymiai didesnė nei pagrįstai galima buvo tikėtis, terminas skundui paduoti turėtų būti atnaujintas. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog neatnaujinus skundo pateikimo termino, bus nepagrįstai užkirstas kelias apginti tiek pareiškėjo, tiek kitų su UAB „Karaliaučiaus grupė“ susijusių asmenų (darbuotojų) galimai pažeistas teises, taip neįgyvendinat viešojo intereso užtikrinti realią subjektinių teisių apsaugą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą buvo atmestas, o skundą dėl šios priežasties atsisakyta priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.). Pareiškėjas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo nutartimi, teigia, jog terminą skundui paduoti yra praleidęs, tačiau yra svarbių (objektyvių) priežasčių, dėl kurių jis turėtų būti atnaujintas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011).

Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011; 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas yra praleidęs skundo dėl Įmonių bankroto valdymo departamento direktoriaus 2014 m. vasario 14 d. įsakymo Nr. V-13 padavimo terminą, kadangi į teismą dėl minėto įsakymo panaikinimo kreipėsi tik 2014 m. gegužės 15 d. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad tam tikrais atvejais termino eiga sprendimui apskųsti turi būti skaičiuojama ne nuo sprendimo priėmimo, o nuo to momento, kada skundą paduodantis asmuo sužinojo apie sprendimą, aktuali tik tais atvejais, kai skundžiamas sprendimas, kuris neturėjo būti įteiktas skundą teismui padavusiam asmeniui (žr., pvz., 2008 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012 ir kt.).

Kadangi šiuo atveju skundžiamas atsakovo 2014 m. vasario 14 d. įsakymas Nr. V-13, kuriuo pareiškėjui paskirta nuobauda – įspėjimas, yra tiesiogiai skirtas pareiškėjui ir skelia jam teisines pasekmes, todėl šis aktas jam turėjo būti ir buvo įteiktas asmeniškai. Dėl šios priežasties skundo dėl šio akto panaikinimo padavimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio akto įteikimo pareiškėjui dienos (ABTĮ 33 str. 1 d., Įmonių bankroto valdymo departamento direktoriaus 2014 m. vasario 14 d. įsakymas Nr. V-13). Remiantis ABTĮ

34 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo

37 straipsnio 2 dalies 1−7 punktuose. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Administracinių teismų praktikoje, sprendžiant klausimus dėl praleistų procesinių terminų atnaujinimo, svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažintinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008, 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-37/2012, 2012 m. gegužės

18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012). Pareiškėjas šiuo atveju termino skundui dėl atsakovo 2014 m. vasario 14 d. įsakymo Nr. V-13 panaikinimo paduoti praleidimo priežastimis nurodo aplinkybes, jog tik nuo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutarties priėmimo suprato, kokios realios apimties teisines pasekmes sukels skundžiamu atsakovo įsakymu paskirta nuobauda, t. y. kad nuobauda neigiamas pasekmes sukelia ne tik pačiam pareiškėjui, tačiau taip pat UAB „Karaliaučiaus grupė“ ir visiems UAB „Karaliaučiaus grupė“ įgaliojamiems asmenims.

Be to, anksčiau pareiškėjas, nors ir būdamas įsitikęs, jog nuobauda jam paskirta visiškai nepagrįstai, neskundė nuobaudos dėl objektyvaus negalėjimo žinoti apie tokios nuobaudos teisinių pasekmių apimtis, t. y. pagrįstai tikėjosi, kad individualaus pobūdžio nuobauda turės įtakos tik jam pačiam – ribos tik jo paties galimybes būti paskirtam bankrutuojančių įmonių administratoriumi, bei nenorėdamas įsitraukti į ilgus teisminius procesus, reikalaujančius tiek laiko sąnaudų, tiek nemažų papildomų išlaidų. Atsižvelgusi į pareiškėjo išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, jog tokios aplinkybės kaip pareiškėjo tikėjimasis, kad nuobauda neigiamas pasekmes sukelia tik jam, nenorėjimas įsitraukti į ilgus ir brangius teisminius procesus, yra išimtinai subjektyvaus pobūdžio, priklausančios tik nuo pareiškėjo valios, todėl negali būti laikomos svarbiomis praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo priežastimis.

Pastebėtina, jog kitų asmenų interesų gynimas taip pat negali būti laikomas svarbia termino atnaujinimo priežastimi, kadangi kiekvienas asmuo, manantis, kad yra pažeista jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pats turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl jų gynimo (ABTĮ 5 str. 1 d., 22 str. 1 d.). Kadangi šiuo atveju, kaip teigia ir pats pareiškėjas, skundžiamas atsakovo įsakymas tiesiogines pasekmes sukelia bankroto administratoriaus, kurio atžvilgiu buvo priimtas sprendimas (t. y. pareiškėjo), teisėms ir įstatymų saugomiems interesams, todėl tik pareiškėjas yra suinteresuotas bei turi teisę teikti skundą ir ginčyti jam paskirtą nuobaudą.

Atsižvelgiant į tai, kad teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1 d.), todėl kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio (kaip šiuo atveju pareiškėjas), kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės – teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012).

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė proceso teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Dėl šios priežasties skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo I.

M. atskirojo skundo netenkinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas