A-261-526-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-526/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01261-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Kauno tardymo izoliatoriaus, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Marijampolės pataisos namų, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas G. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 2), kurį vėliau patikslino (I t., b. l. 57–59, 170; II t., b. l. 51–53), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) ir Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas), 99 999 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, Policijos departamento, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio apskr. VPK) ir Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad nuo 2008 m. lapkričio 14 d. negali prisiliesti prie savo artimųjų (tėvų, sesės, vaikų, žmonos), jų apkabinti, pabučiuoti, paspausti rankos, išgirsti jų natūralų balsą. Taip yra dėl to, kad teisingumo ministro įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 65 ir 108 punktuose nustatyta, jog pasimatymai vyksta be fizinio kontakto, bei Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 27 punkte nustatyta, jog bendravimas vyksta telefonu. Manė, kad nurodytos teisės aktų nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 daliai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniui, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 daliai, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 daliai, Europos kalinimo taisyklių 1, 4, 6 ir 24.3 punktams. Dėl to patyrė nepatogumų, dvasinių sukrėtimų, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, fizinius skausmus. Jis ir jo artimieji buvo žeminami, niekinami, įžeidinėjami, patyrė nežmonišką, žiaurų elgesį ir kankinimą.

Taip pat nurodė, kad iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamento, Šiaulių TI, Lukiškių TI-K, Kauno TI, Policijos departamento, Panevėžio apskr. VPK, prašo 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kadangi nurodytos institucijos neįgyvendina BVK 94 straipsnyje nustatytos teisės į ilgalaikius pasimatymus Šiaulių TI, Lukiškių TI-K, Kauno TI ir Panevėžio apskr. VPK areštinėje. Dėl tokių veiksmų jis yra žeminamas, įžeidžiamas, niekinamas, skaudinamas, žeminamas jo ir jo artimųjų orumas, kankinamas ir su juo žiauriai elgiamasi. Daugiau nei 4 metus negali turėti ilgalaikių pasimatymų su tėvais, seserimi, vaikais, žmona ir tokiais atsakovo atstovų veiksmais pažeidžiamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalis, BVK 7 straipsnio 1 dalis, Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 4 dalis.

Paaiškino, kad jį 2008 m. lapkričio 14 d. suėmė ir iki 2012 m. lapkričio 30 d. laikė Panevėžio apskr. VPK areštinėje (apie 1 metus ir 2 mėnesius), Šiaulių TI (laikė ilgiausiai), Lukiškių TI-K (apie 2 mėnesius), Kauno TI (apie 1 mėnesį). Į trumpalaikius pasimatymus ateidavo tėtis J. K., mama D. K., sūnus D. K., dukra R. K., sesuo J. K., tačiau į ilgalaikius pasimatymus jie negalėjo ateiti, nes nurodytose įstaigose neįrengti ilgalaikių pasimatymų kambariai (I t., b. l. 58–59).

Nurodė, kad 2011 m. lapkričio 29 d. Marijampolės pataisos namų darbuotojai per trumpalaikį pasimatymą neleido prisiliesti prie mamos ir vaiko, paspausti jiems rankų, apkabinti ir pabučiuoti. Tokiais veiksmais pažeidė Konvencijos 3 straipsnį, Konstitucijos 21 straipsnio 2 ir 3 dalis, BVK 7 straipsnio 1 dalį, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 167.3 punktą ir pažemino jo orumą, nežmoniškai ir žiauriai su juo elgėsi, kankino ir žalojo ir dėl to jis patyrė žalą (I t., b. l. 170).

Rėmėsi Konvencijos 3 straipsniu, BVK 1 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 11 straipsnio 2 dalimi ir teigė, kad Lietuvos valstybės atstovai (Policijos departamentas, Teisingumo ministerija, Šiaulių TI, Panevėžio apskr. VPK, Lukiškių TI-KK, Marijampolės PN, Kauno TI) silpnino, griovė, ardė jo šeimos santykius ir ryšius su tėvais, vaikais, elgėsi nežmoniškai ir žiauriai, žemino jį ir jo artimuosius, žalojo psichinę sveikatą. Tai valstybės atstovai padarė šiais veiksmais:

1) priimdami Policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles, kurių 27 punkte nustatyta bendrauti telefonu (per stiklą);

2) priimdami Panevėžio apskr. VPK viršininko patvirtintas Areštinės vidaus tvarkos taisykles, kuriose taip pat nurodyta bendrauti telefonu ir per stiklą;

3) teisingumo ministro 2009 m. priimtų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 65 punkte įtvirtinus draudimą bendrauti ne per stiklą ir ne per telefoną bei 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 ir 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 nurodžius įrengti stiklines pertvaras; 4) Šiaulių TI neįvykdžius įsiteisėjusių teismo nuosprendžių (2009 m. kovo 20 d., 2011 m. birželio 6 d.) ir taip atėmus iš jo BVK 94 straipsnyje nustatytą teisę į ilgalaikius pasimatymus; 5) Šiaulių TI nuo 2008 m. neįrengus patalpų, kuriose galėtų vykti suimtųjų pasimatymai be pertvarų; 6) Šiaulių TI neįrengus ilgalaikių pasimatymų kambarių, kuriuose nuteistieji (kuriems jau įsiteisėjęs nuosprendis) ir artimieji galėtų bendrauti; 7) Šiaulių TI neįrengus ilgalaikių pasimatymų kambarių, kuriuose nuteistieji, perkelti į Šiaulių TI dėl teismo posėdžių, galėtų pasinaudoti BVK nustatyta teise į 2 parų ilgalaikį pasimatymą; 8) Šiaulių TI, negrąžinus jo ilgiau nei 15 parų į pataisos namus nuo 2011 m. spalio 13 d.;

9) Marijampolės PN nesuteikus jam ilgalaikių pasimatymų nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2011 m. spalio 20 d. ir nuo 2011 m. lapkričio 24 d. iki 2011 m. gruodžio 1 d. bei nesugrąžinus jo iš Šiaulių TI nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo mėn.;

10) Lukiškių TI-K neįvykdžius 2009 m. kovo 20 d. ir 2011 m. birželio 6 d. nuosprendžių ir taip atėmus teisę į ilgalaikius pasimatymus, neįrengus ilgalaikių pasimatymų kambarių nuteistiesiems, perkeltiems į Lukiškių TI-K dėl teismo posėdžių;

11) Kauno TI nesuteikus ilgalaikių pasimatymų nuteistiesiems, perkeltiems į įstaigą dėl teismo posėdžių;

12) Panevėžio apskr. VPK negrąžinus jo į pataisos namus.

Taip pat pareiškėjas prašė patikrinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu patvirtintų Teritorinių areštinių vidaus tvarkos taisyklių 27 punkto bei teisingumo ministro 2009 m. lapkričio 2 d. įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 65 punkto bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 108 punkto atitiktį Baudžiamojo proceso kodekso 119 straipsniui, BVK 1 straipsnio 2 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, Konvencijos 3 straipsniui, Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 daliai, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 167.3 punktui, Konstitucijos 21 straipsnio 2 ir 3 dalims, 38 straipsnio 1, 6, 7 dalims.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 8–9, 86–87; II t., b. l. 88–89) su juo nesutiko ir prašė atmesti.

Vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis ir pažymėjo, kad valstybės atsakomybei kilti būtinos trys sąlygos (visos): neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, o pareiškėjas šių sąlygų buvimo neįrodė. Rėmėsi Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 61 ir 65 punktais ir pažymėjo, kad pareiškėjui nėra užkirsta galimybė pasimatyti su artimaisiais, tačiau, siekiant BPK nustatytų suėmimo tikslų, tokie pasimatymai vyksta esant tik vizualiam ir garsiniam kontaktui. Tokia tvarka nustatyta galiojančiu teisės aktu, taigi nėra pagrindo teigti, kad pareigūnų veiksmai, draudžiantys fizinį kontaktą, neteisėti. Pareiškėjo elgesys – nepagrįstų reikalavimų kėlimas, leidžia daryti išvadą, kad jis elgiasi nesąžiningai, pažeidžia proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus ir piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 11–12, 123–124; II t., b. l. 77–78) su juo nesutiko ir prašė atmesti.

Vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, 22 straipsnio 4 dalimi, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 27 punktu ir nurodė, kad teisės aktuose nustatyta pasimatymų tvarka neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Siekiant užtikrinti saugią pasimatymų eigą bei išvengti ypatingų atvejų policijos areštinėse, buvo nustatyta, kad su į pasimatymą atvykusiais žmonėmis policijos areštinėje laikomas asmuo bendrauja telefonu. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl neturtinės žalos jam padarymo nėra pagrįstos įrodymais, be to, prašoma priteisti suma žalai atlyginti nepagrįstai didelė.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 111–113; II t., b. l. 85–87) su juo nesutiko ir prašė atmesti.

Vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsniu, 22 straipsniu, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 65 punktu, BVK 1 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 1 dalimi, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 108 punktu. Teigė kad, pagal BVK 94 straipsnio 4 dalies nuostatas, kalėjimuose, kuriuose nėra galimybių suteikti ilgalaikių pasimatymų, vienas ilgalaikis pasimatymas pakeičiamas trimis trumpalaikiais pasimatymais. Nurodė, kad turi būti nustatytos visos privalomos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. turi būti konstatuota, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų veiksmų. Taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 20 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 110, 111 straipsniais ir pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kaip jo prašymas ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą yra susijęs su šioje byloje keliamu konkrečiu ginču. Be to, pareiškėjas savo abejonę dėl norminių aktų teisėtumo grindžia nekonkrečiais, abstrakčiais motyvais ir argumentais, kurie neišsamūs, nelogiški ir nenuoseklūs. Pareiškėjo nurodomi teisės aktai yra įgyvendinantys įstatymus ir naujų, plečiamų apribojimų nuteistiesiems ar suimtiesiems nenustato.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 118–120; II t., b. l. 90–93) su juo nesutiko ir prašė atmesti.

Vadovavosi BVK 94 straipsnio 1 dalimi, Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 4 dalimi, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 65 punktu, Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18 punktu ir teigė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje įrengtos pasimatymų patalpos atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir yra įrengtos įgyvendinant galiojančius teisės aktus. Be to, pagal Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2006 m. sausio 11 d. priimtų Europos kalinimo įstaigų taisyklių 22.4 punktą kaliniams turi būti užtikrinta teisė bendrauti su giminėmis ir kitais asmenimis, tačiau bendravimas ir pasimatymai gali būti apribojami, jei to reikia tinkamai įstaigos tvarkai, saugumui ir apsaugai palaikyti. Rėmėsi CK nuostatomis ir teigė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje trumpalaikiai pasimatymai vyksta tokia tvarka, kokia įtvirtinta galiojančiame teisiniame reglamentavime ir laikantis visų teisės aktais nustatytų reikalavimų, todėl negalima teigti, kad įstaiga veikė neteisėtai. Dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo paaiškino, kad iš Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies, BVK 98 straipsnio 4 dalies ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 65 punkto nuostatų matyti, kad ilgalaikių pasimatymų suteikimas pagal Suėmimo vykdymo įstatymo straipsnio 3 dalies 1, 2 ir 3 punktus nuteistiesiems priskirtiniems asmenims tardymo izoliatoriuose nėra nustatytas. Pažymėjo, kad vienas asmenų pristatymo į tardymo izoliatorius pagrindų – ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo, nagrinėjančio bylą teisiamajame posėdyje, nutartis perkelti iki penkiolikos parų nuteistąjį arešto ar laisvės atėmimo bausme iš areštinės ar pataisos įstaigos į tardymo izoliatorių ikiteisminio tyrimo veiksmams baudžiamosiose bylose atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Šiaulių TI tinkamai įgyvendina teisės aktų reikalavimus ir užtikrina, kad asmuo, minėtu pagrindu pristatytas į įstaigą, nebūtų joje laikomas ilgiau nei 15 parų vienos nutarties pagrindu, tačiau praktikoje esama atvejų, kai asmuo į įstaigą pristatomas ir joje laikomas kelių nutarčių pagrindu, todėl tokiu atveju gali susidaryti situacija, jog jis laikomas įstaigoje ilgiau nei 15 parų.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimas atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 88–90; II t., b. l. 73–74) su juo nesutiko ir prašė atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo šiais periodais: nuo 2011 m. birželio 15 d. iki 2011 m. birželio 21 d.; nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. iki 2011 m. rugpjūčio 11 d.; nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 7 d.; nuo 2011 m. rugsėjo 22 d. iki 2011 m. spalio 6 d.; nuo 2011 m. spalio 12 d. iki 2011 m. spalio 13 d.; nuo 2011 m. spalio 20 d. iki 2011 m. spalio 24 d.; nuo 2011 m. lapkričio 18 d. iki 2011 m. lapkričio 24 d.; nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 5 d.; nuo 2011 m. gruodžio 29 d. iki 2012 m. sausio 2 d.; nuo 2012 m. vasario 14 d. iki 2012 m. vasario 22 d.; nuo 2012 m. kovo 14 d. iki 2012 m. kovo 19 d.; nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2012 m. balandžio 5 d.; nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. rugsėjo 28 d.; nuo 2012 m. spalio 5 d. iki 2012 m. spalio 8 d.; nuo 2012 m. lapkričio 28 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. išvyko į Vilniaus pataisos namus. Pažymėjo, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse yra nurodyti pasimatymų patalpų įrengimo reikalavimai, kurių turi būti laikomasi. Lukiškių TI-K direktoriaus 2011 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 1-145 patvirtintas Asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarkos aprašas nustato elgesio trumpalaikio pasimatymo metu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime taisykles, pagal kurias pasimatymas vyksta be fizinio kontakto, o per pasimatymą bendraujama naudojantis tik specialiai tam įrengtu telefono aparatu. Lukiškių TI-K neturi teisinio pagrindo savavališkai keisti BVK nuostatų, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių ir kitų teisės aktų. Įstaigos darbuotojai griežtai vadovaujasi galiojančiais teisės aktais ir jų nuostatomis bei tinkamai ir teisėtai veikia. Pažymėjo, kad pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, neturėjo pasimatymų. Darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos – neteisėtų veiksmų.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno tardymo izoliatorius atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 82–84; II t., b. l. 94–96) su juo nesutiko ir prašė atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 14 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas šiais periodais: nuo 2012 m. gegužės 8 d. iki 2012 m. gegužės 10 d.; nuo 2012 m. gegužės 30 d. iki 2012 m. birželio 4 d.; nuo 2012 m. birželio 28 d. iki 2012 m. liepos 3 d.; nuo 2012 m. lapkričio 13 d. iki 2012 m. lapkričio 15 d. Nurodytais laikotarpiais į trumpalaikius pasimatymus su pareiškėju niekas nebuvo atvykęs. Pažymėjo, kad ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarka ir ilgalaikių pasimatymų patalpų įrengimo reikalavimai yra nustatyti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, kuriose nurodyta, kad jos taikomos ir tardymo izoliatoriuose paliktiems nuteistiesiems, nurodytiems BVK 68 straipsnyje, t. y. nuteistiesiems, paliktiems kardomojo kalinimo vietose atlikti ūkio darbus. Taigi, nuteistiesiems, laikinai perkeltiems į tardymo izoliatorius ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme, šios taisyklės nėra taikomos. Nuteistiesiems, paliktiems atlikti ūkio darbų kardomojo kalinimo vietose, laisvės atėmimo vietų ligoninėse arba kalėjimuose, kuriuose nėra galimybių suteikti ilgalaikių pasimatymų, vienas ilgalaikis pasimatymas pakeičiamas trimis trumpalaikiais pasimatymais. Taigi, nuteistajam net ir turint teisę į ilgalaikį pasimatymą, tačiau nesant galimybės įrengti ilgalaikių pasimatymų patalpų, toks pasimatymas negalėtų būti suteiktas dėl objektyvių priežasčių ir būtų pakeistas trimis trumpalaikiais pasimatymais. Teigė, kad reikalavimas atlyginti žalą turi būti pagrįstas ir pačios žalos padarymu. Pareiškėjo teiginiai dėl jo galimai patirtos neturtinės žalos yra abstraktūs, jis nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių teiginius, kad buvo žeminamas jo ir jo artimųjų orumas, patyrė nežmonišką, žiaurų elgesį ir pan. Neigiamas poveikis asmeniui turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, nes neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 80–81; II t., b. l. 80–82) su juo nesutiko ir prašė atmesti.

Vadovavosi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 27 punktu, kuriame nustatyta, kad su į pasimatymą atvykusiais žmonėmis policijos areštinėje laikomas asmuo bendrauja telefonu. BVK 94 straipsnis nustato ilgalaikius pasimatymus nuteistiesiems, esantiems įkalinimo įstaigose, o Panevėžio apskr. VPK nėra įkalinimo įstaiga, todėl čia ilgalaikiai pasimatymai negalimi. Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 21 punkte reglamentuojama, kad nuteistiesiems, laikinai perkeltiems į policijos areštinę iš bausmių atlikimo įstaigų dėl tiriamos arba teisme nagrinėjamos kitų asmenų padarytų nusikaltimų bylos, pasimatyti su giminaičiais neleidžiama. Panevėžio apskr. VPK pareigūnai, neleisdami pareiškėjui ne per atstumą bendrauti su artimaisiais, nepažeidė jokių teisės aktų, veikė vadovaudamiesi Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėmis, priežastinio ryšio tarp pareiškėjo neva patirtos neturtinės žalos ir pareigūnų veiksmų nėra. Pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai Lietuvos policijos generalinio komisaro bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymai neatitinka jo minimų įstatymų.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 175–176; II t., b. l. 75–76) su juo nesutiko ir prašė atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose atliko keliais itin trumpais etapais: nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2011 m. spalio 20 d.; nuo 2011 m. lapkričio 24 d. iki 2011 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d. Vadovavosi Vidaus tvarkos taisyklių 108 punktu, 97 punktu, Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis ir teigė, kad Marijampolės pataisos namų trumpalaikių pasimatymų patalpos įrengtos pagal minėtų aktų reikalavimus. Nesudarydami nuteistajam sąlygų fiziškai paliesti, apkabinti, pabučiuoti ar kitaip kontaktuoti su atvykusiu asmeniu, pataisos namai tiksliai vykdo teisės aktų reikalavimus. Be to, panašus trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimas taikomas daugelyje pasaulio valstybių. Manė, kad veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Patikslintame skunde dėstomi argumentai dėl pasimatymų nesuteikimo yra visiškai abstraktūs, deklaratyvūs ir netikslūs, todėl atmestini. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių faktinių duomenų, kada, su kokiu rašytiniu prašymu kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją suteikti jam pasimatymą, kada ir kokiu rašytiniu sprendimu pataisos namų administracija atsisakė tai padaryti. Teigė, kad pareiškėjo pasimatymų administravimas buvo tvarkomas tinkamai, laikantis norminių teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo patikslintojo skundo dalyje dėl neturtinės žalos Marijampolės pataisos namai neįvardijami, todėl darytina išvada, kad jis tokios pretenzijos Marijampolės pataisos namų atžvilgiu neturi.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 26 d. sprendimu (II t., b. l. 110–120) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl fizinio kontakto per trumpalaikius pasimatymus teismas pažymėjo, kad teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, taip pat teisė paskambinti telefonu yra specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, teisės, kurios įgyvendinamos BVK nustatyta tvarka. Trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų trukmę ir kiekį reglamentuoja BVK 73, 74, 79, 80, 85, 91, 94, 152 straipsniai. BVK 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki keturių valandų ir ilgalaikiai – iki dviejų parų. Nuteistiesiems, paliktiems atlikti ūkio darbų kardomojo kalinimo vietose, laisvės atėmimo vietų ligoninėse arba kalėjimuose, kuriuose nėra galimybių suteikti ilgalaikių pasimatymų, vienas ilgalaikis pasimatymas pakeičiamas trimis trumpalaikiais pasimatymais. Pasimatymų ir sergančių nuteistųjų lankymo tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 94 str. 2–4, 8 d.).

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 108 punktą trumpalaikis pasimatymas vyksta be fizinio kontakto (išskyrus nepilnamečių nuteistųjų). Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (galiojusių iki 2009 m. kovo 20 d.) 27 punkte taip pat buvo nustatyta, kad su į pasimatymą atvykusiais žmonėmis policijos areštinėje laikomas asmuo bendrauja telefonu. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 65 punkte įtvirtinta, kad pasimatymas vyksta be fizinio kontakto. Kalėjimų departamento direktorius nustato, kaip pasimatymų kambariai turi būti įrengiami.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18–20 punktuose nustatyta, kad suimtiesiems pasimatyti su giminaičiais arba kitais asmenimis tardymo izoliatorių pasimatymų patalpose įrengiama salė. Išilgai salės įrengiamas ne siauresnis kaip 120 centimetrų ir ne aukštesnis kaip 70 centimetrų stalas. Stalas vienu galu turi remtis į salės sieną. Nuo stalviršio apačios iki grindų stalas pertveriamas ištisine pertvara. Pagal stalo ilgį nuo lubų iki stalo viršaus įrengiama saugi permatoma pertvara, izoliuojanti lankytoją ir suimtąjį nuo fizinio kontakto. Toje stalo pusėje, kurioje turi sėdėti suimtieji, įrengiamos kabinos. Visos kabinos nuo grindų iki lubų atskiriamos pertvaromis. Nuo grindų iki stalo viršaus pertvarų šonai turi būti nepermatomi. Likusioje pertvarų šonų dalyje iki lubų įrengiamos saugios permatomos pertvaros. Kiekvienos kabinos viduje įrengiamas telefoninis pasikalbėjimo su priešais kabiną kitoje pertvaros pusėje esančiais asmenimis įrenginys, pastatoma po vieną taburetę, nejudamai pritvirtintą prie grindų. Kabinos uždaromos užsklendžiamomis arba rakinamomis durimis. Kabinos sunumeruojamos. Toje stalo pusėje, kurioje turi sėdėti asmenys, atvykę pasimatyti su suimtaisiais, pastatomas reikiamas kiekis taburečių arba kėdžių. Šioje stalo pusėje kabinos neįrengiamos ir taburetės arba kėdės prie grindų nepritvirtinamos.

Teismas, įvertinęs aptartų teisės aktų nuostatas, padarė išvadą, kad nurodytos stiklinės pertvaros įrengimas užtikrina BVK ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatytų reikalavimų laikymąsi ir yra skirtas užtikrinti pataisos namų (tardymo izoliatorių) saugumą ir tvarką. Nuteistųjų galimybę per trumpalaikius pasimatymus bendrauti su asmenimis, atvykusiais jų aplankyti, užtikrina kiekvienoje kabinoje įrengiama telefoninio pasikalbėjimo sistema, kuri yra pakankama įgyvendinti teisę bendrauti su artimaisiais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-452/2010).

Teismas pripažino, jog minėti BVK 94 straipsnio nuostatas įgyvendinantys poįstatyminiai norminiai teisės aktai priimti kompetentingų subjektų, įgyvendinant įstatymų leidėjo pavestas funkcijas, todėl negali būti vertinami kaip neteisėti veiksmai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-309/2013). Nuteistas asmuo turi ne tik teises ir laisves, bet ir bausmių vykdymo tvarką reglamentuojančių aktų nustatytas pareigas bei apribojimus.

Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pagrindo konstatuoti Teisingumo ministerijos, Policijos departamento, Kalėjimų departamento, Lukiškių TI-K, Šiaulių TI, Kauno TI, Panevėžio apskr. VPK, Marijampolės PN neteisėtus veiksmus dėl to, kad trumpalaikiai pasimatymai vyksta be fizinio kontakto, nėra. Nenustačius valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį negalima, todėl pareiškėjo skundo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo dėl to, jog trumpalaikiai pasimatymai vyksta be fizinio kontakto (bendraujant per stiklinę pertvarą ir kalbant telefonu), atmesta.

Remdamasis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 21 punktu, pagal kurį nuteistiesiems, laikinai perkeltiems į policijos areštinę iš bausmių atlikimo įstaigų dėl tiriamos ar teisme nagrinėjamos bylos, pasimatyti su giminaičiais neleidžiama, Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsniu, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, XI skyriaus nuostatomis, BVK 21 straipsnio 1 dalimi, teismas padarė išvadą, kad palikti tardymo izoliatoriuose ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme asmenys turi teisę į trumpalaikius, o ne ilgalaikius pasimatymus.

Ilgalaikiai pasimatymai suteikiami tik nuteistiesiems, kurie atlieka bausmę pataisos namuose, nepilnamečių pataisos namuose, kalėjimuose, atvirosiose kolonijose. Nustatyta, kad pareiškėjas yra nuteistas laisvės atėmimo bausme (I t., b. l. 85), kurią vykdyti nurodyta pataisos namuose (Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1-453-229/2009). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad pareiškėjas nuolat teikia skundus teismams dėl įvairių valstybės institucijų, jo manymu, neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjas nuolat yra etapuojamas po didelę dalį Lietuvos teritorijos, todėl kaskart yra laikomas skirtinguose tardymo izoliatoriuose ar areštinėse.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad tardymo izoliatoriuose ar areštinėse nuteistieji gali būti laikomi tik laikinai (tam tikrą laiko tarpą ar kol įvyks tam tikras įvykis (iki pasiuntimo į pataisos įstaigas ir pan.), Šiaulių, Kauno ir Lukiškių tardymo izoliatoriai bei Panevėžio apskr. VPK areštinė nėra pareiškėjui teismo nutartimi nurodyta jo laisvės atėmimo bausmės atlikimo vieta, jose jis laikomas teismų nutarčių pagrindu dėl bylų nagrinėjimo teisme. Dėl nurodytų argumentų teismas taip pat sutiko su Šiaulių TI atsiliepime išdėstytu argumentu, kad pareiškėjas laikomas vienoje įstaigoje ilgiau nei 15 parų, nes į ją atvežamas ne vienos, o kelių teismo nutarčių pagrindu dėl kelių nagrinėjamų bylų.

Remdamasis išdėstytais teisės aktais bei atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad tardymo izoliatoriuose ar teritorinėse areštinėse laikomiems nuteistiesiems nėra nustatyta galimybė suteikti ilgalaikius pasimatymus, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Kauno tardymo izoliatoriaus ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos minėtų institucijų, dėl to, kad nėra įrengti ilgalaikių pasimatymų kambariai ir tokios rūšies pasimatymai jam nesuteikiami, atmestas.

Iš Marijampolės pataisos namų atsiliepime pateiktų duomenų teismas nustatė, kad juose pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko neilgą laiką: nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2011 m. spalio 20 d.; nuo 2011 m. lapkričio 24 d. iki 2011 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d. (I t., b. l. 175–176). Remiantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 112 punktu bei 102 punktu, byloje esančiais įrodymais, nenustatyta, kad pareiškėjas, būdamas Marijampolės pataisos namuose, pats ar jo artimieji būtų pateikę prašymą suteikti ilgalaikių pasimatymų. Byloje esančioje pareiškėjo kortelėje (I t., b. l. 91–98) pažymėta, kad 2011 m. lapkričio 29 d. (kai jis buvo Marijampolės PN), jam suteiktas trumpalaikis pasimatymas su mama. Taigi iš nustatytų aplinkybių teismas negalėjo padaryti išvados, kad Marijampolės pataisos namai atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, susijusius su ilgalaikių pasimatymų nesuteikimu, o neteisėtų veiksmų dėl trumpalaikių pasimatymų suteikimo tvarkos ir sąlygų taip pat nenustatyta. Taigi pareiškėjo reikalavimas priteisti žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, taip pat atmestas.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu patvirtintų Teritorinių areštinių vidaus tvarkos taisyklių, teisingumo ministro 2009 m. lapkričio 2 d. įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatos yra įgyvendinamojo pobūdžio, t. y. šie aktai priimti vykdant įstatymų leidėjo BVK įtvirtintus reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2573/2012, 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-336/2013). Pareiškėjo prašomi ištirti teisės aktai laikytini norminiais teisės aktai, nes yra bendro pobūdžio, ne vienkartinio taikymo, nustato elgesio taisykles, skirtas rūšiniais požymiais apibūdintai subjektų grupei.

Remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio nuostatomis, įvertinęs pareiškėjo skundo ir patikslintų skundų turinį, teismas nustatė, kad juose nėra aiškiai suformuluotų teisinių argumentų, pagrindžiančių abejones dėl Teritorinių areštinių vidaus tvarkos taisyklių, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių atitikties įstatymams ar Vyriausybės norminiams aktams. Skunde ir patikslintame skunde pareiškėjas iš esmės tik pacitavo ginčijamų norminių administracinių aktų nuostatas, išvardijo teisės aktus, kuriems, jo manymu, nurodyti norminiai aktai prieštarauja (kai kuriuos iš jų pacitavo) ir išdėstė tam tikrus atskirus samprotavimus, kurie neišreiškia konkrečios ir nuoseklios teisinės pozicijos dėl prieštaravimo tarp minėtų aktų. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kurios redakcijos įstatymų nuostatų neatitinka ginčijami norminiai administraciniai aktai. Atsižvelgus į tai, padaryta išvada, kad pareiškėjo prašymas ištirti norminių teisės aktų atitiktį atmestinas, remiantis ABTĮ 111 straipsnio 2 dalies 4 punktu. Teismui pačiam nekilo abejonių dėl Teritorinių areštinių vidaus tvarkos taisyklių 27 punkto, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 65 punkto bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 108 punkto teisėtumo ir atitikties aukštesnės galios teisės aktams, todėl nebuvo pagrindo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (ABTĮ 20 str. 1 d. 3 p., 111 str. 3 d.) su prašymu pradėti šių norminių aktų teisėtumo tyrimą.

III. Pareiškėjas G. K. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 132) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. sprendimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netyrė, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis, BVK 7 straipsnio 1 dalis, Europos kalinimo taisyklių 4, 6, 7, 24.3 punktai.

2. Daugiau nei 4 metus (nuo 2008 m. lapkričio 14 d. iki 2012 m. gruodžio 7 d.) pareiškėjas negalėjo prisiliesti prie savo artimųjų, jų apkabinti, pabučiuoti ir jie negalėjo prisiliesti prie pareiškėjo (byloje yra to įrodymai), nes trumpalaikių pasimatymų metu leidžiama bendrauti per stiklą ir telefonu.

3. Pagal esamus byloje įrodymus turi būti pripažinta, kad neleidžiant prisiliesti prie savo artimųjų, pažeidžiami minėtų teisės aktų reikalavimai. Dėl to pareiškėjui buvo padaryta žala.

4. Suimtieji (nuteistieji), laikomi tardymo izoliatoriuose diskriminuojami kitų nuteistųjų, kurie laikomi pataisos namuose, atžvilgiu.

5. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai išnagrinėjo bylą rašytinio proceso tvarka pareiškėjui nedalyvaujant. Tokiu būdu nebuvo užtikrintos pareiškėjo teisės dalyvauti teismo posėdyje, pasinaudojant tuo, kad pareiškėjui atimta laisvė ir jis savo valia negali atvykti į teismo posėdį. Tokiu būdu jis yra diskriminuojamas kitų nuteistųjų, kurie turi galimybę dalyvauti teismo posėdyje, atžvilgiu.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 178-180) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime iš esmės sutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais ir nurodomi tie patys argumentai, kaip ir atsiliepimuose į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 182) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime iš esmės sutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais ir palaikoma atstovo pozicija, kuri išdėstyta atsiliepimuose į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui bei kurią pagrindžia byloje esantys duomenys. Teigia, kad pareiškėjas naujų duomenų apeliaciniame skunde nepateikia.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 186-187) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjui skirti 1 000 Lt baudą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Remiantis ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punktu, apeliaciniame skunde privaloma nurodyti įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Pareiškėjo apeliacinis skundas šių reikalavimų neatitinka, kadangi jis grindžiamas subjektyvia nuomone, kuri nėra pagrindas naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

2. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo visus skundo argumentus ir padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo teisės nėra pažeidžiamos, nes galiojantys teisės aktai nenumato galimybės tardymo izoliatoriuose ar teritorinėse areštinėse laikomiems nuteistiesiems suteikti ilgalaikius pasimatymus, be to, byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjo artimieji pageidavo tokių pasimatymų. Valstybės pareiga atlyginti už valdžios institucijų veiksmais padarytą žalą įtvirtinta Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalis reglamentuoja, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumo klausimą, buvo būtina nustatyti, ar dėl valstybės institucijos veiksmų buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Kadangi skundžiami valstybės institucijų veiksmai nėra neteisėti, teismas skundą atmetė pagrįstai.

3. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnyje nustatyta, kad teismas turi teisę fiziniams asmenims skirti iki 1 000 Lt baudą, jeigu asmuo piktnaudžiauja administraciniu procesu. Piktnaudžiavimu administraciniu procesu administracinis teismas gali pripažinti objektyviai nesąžiningą veikimą ar neveikimą, nukreiptą prieš ekonomišką, operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą. Iš nemotyvuoto apeliacinio skundo turinio bei pareiškėjo veiksmų procese, matyti, kad pareiškėjo tikslas yra ne ginti savo teises, o nesąžiningai apsunkinti teismo, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų bei kitų valstybės institucijų veiklą. Dėl šios priežasties pareiškėjui turi būti skirta 1 000 Lt bauda.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno tardymo izoliatorius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 189-190) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netyrė, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis neatitinka tiesos. Sprendimo 8 puslapyje 1 paragrafe pirmosios instancijos teismas remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, cituodamas 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01 bei 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70. Teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimu byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr.44362/04, taip pat pažymėjo, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę.

2. Dėl bendrųjų principų, draudžiančių žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą, įtvirtintų Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje pirmosios instancijos teismas, minėdamas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnį teisingai nurodė, kad nuteistas asmuo turi ne tik teises ir laisves, bet ir bausmių vykdymo tvarką reglamentuojančių aktų nustatytas pareigas bei apribojimus.

3. Pažymėtina, kad apribojimai, taikomi pareiškėjui dėl fizinio kontakto yra jo nusikalstamų veikų pasekmė.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 191-192) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodoma, kad pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti atmestas dėl tų pačių argumentų, kuriuos atstovas išdėstė savo atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą pirmosios instancijos teismui. Iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir motyvais. Teigia, kad pareiškėjas nepateikia naujų aplinkybių, kurių nebūtų nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ir dėl kurių jis nebūtų pasisakęs. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė pareiškėjo teisių.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 195-196) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliaciniame procese byla nėra nagrinėjama iš naujo, o tik tikrinamas joje priimto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Apeliaciniame skunde, be kita ko, turi būti nurodyti įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas), įrodymai, patvirtinantys skunde išdėstytas aplinkybes, ginčijami klausimai (ABTĮ 130 str. 2 d.). Pareiškėjas teigia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, nes turėjo būti pripažinta tai, ko pareiškėjas reikalavo skunde; bylą teismas išnagrinėjo pareiškėjui nedalyvaujant paskutiniajame teismo posėdyje, į kurį pareiškėjas atvykti negalėjo, nes jo laisvė apribota. Atsakovo nuomone, pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas vien tik formaliais motyvais, nenurodant nei teisinių motyvų, nei bylos aplinkybių, sudarančių prielaidas vertinti teismo sprendimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Apeliantas tik pakartoja savo skundų reikalavimus ir nepagrįstai administracinių bylų nagrinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas interpretuoja sau palankia linkme. Atsakovas vertina, jog teismas ištyrė ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, konstatavo, jog pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinę žalą nėra, nes pasimatymų suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos įgyvendinamos tinkamai.

2. Apeliantas teigia, kad teismas neužtikrino jo dalyvavimo teismo posėdyje, tačiau nepateikė argumentų apie tokių dėstomų faktų apie bylos nagrinėjimo teismo posėdyje aplinkybes įtaką teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Šalys administraciniame procese yra laisvos pasirinkti dalyvavimo bylos nagrinėjimo procese strategiją, t. y. nuspręsti, dalyvaus teismo posėdyje ar ne. Teismas neprivalo užtikrinti pareiškėjo dalyvavimo teismo posėdyje, kuris inicijuotas jo paties valia. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo laisvė yra apribota, teismas sudarė galimybę asmeniui atvykti į teismo posėdį. Pasinaudoti tokia sudaryta galimybe šiuo atveju buvo pareiškėjo teisė. Bylos nagrinėjimo proceso pažeidimai taip pat neturėtų būti konstatuojami dėl nuo pareiškėjo valios priklausančių aplinkybių, lėmusių negalėjimą dalyvauti konkrečiame teismo posėdyje (pvz., užimtumo kituose teisminiuose procesuose, kuriuose dalyvavimas pagal teisės aktuose nustatytas procesines taisykles nėra privalomas). Administracinių bylų teisenos įstatymo taisyklėse, nustatančiose, kad byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą kurio nagrinėjimo ribas nustato skundo dalykas ir pagrindas, įgyvendintas dispozityvumo principas. Atsakovas pabrėžia, kad skundo nagrinėjimo ribas nustatanti proceso šalis yra pareiškėjas, ir teismas, nagrinėdamas bylą, nuo jų negali nukrypti. Atsakovo nuomone, teismas tinkamai nustatė reikalavimo pagrindą ir dalyką pareiškėjo inicijuotame teisminiame procese, bylą išnagrinėjo visapusiškai ir išsamiai. Asmuo savo skundo nagrinėjimo ribas apibrėžė teikdamas teismui procesinius dokumentus, todėl nėra pagrindo manyti, jog tai jis padarė neišsamiai ir jo nedalyvavimas teismo posėdyje turėjo įtakos ginčo išsamiam ir teisingam išnagrinėjimui. Pareiškėjo nedalyvavimas paskutiniajame teismo posėdyje šiuo atveju nėra pagrindas naikinti teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės neturtinės žalos atlyginimą, kadangi žala jam padaryta dėl to, jog trumpalaikiai pasimatymai vyksta be fizinio kontakto bei dėl to, kad jam nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, nustatęs, kad nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir vadovaujasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Todėl apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo argumentų nekartoja, o tik, įvertinęs pagrindinius apeliacinio skundo argumentus, papildo teismo išvadas.

Teisėjų kolegija nepagrįstais laiko pareiškėjo argumentus dėl Konvencijos 3 straipsnio, Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies, BVK 7 straipsnio 1 dalies, Europos kalinimo taisyklių 4, 6, 7, 24.3 punktų pažeidimo.

Pirmiausia, pastebėtina, jog trumpalaikių pasimatymų tvarka bei ilgalaikių pasimatymų suteikimo ar nesuteikimo klausimas yra teisės į privataus asmens gyvenimą (Konvencijos 8 str.) ribojimo klausimas. Šiuo aspektu Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad kalinimas, kaip ir bet kokia kita laisvės apribojimo priemonė, yra susijusi su privataus ir šeimos gyvenimo ribojimais. Tačiau pagrindinis kalinamo asmens teisės į šeimos gyvenimo gerbimą elementas yra tai, kad institucijos leidžia arba, kai reikalinga, padeda palaikyti kontaktą su artima šeima. Tokie apribojimai kaip susitikimų su šeima skaičiaus nustatymas, šių susitikimų stebėjimas ir jeigu padaryto nusikalstamos veiklos pobūdis reikalauja, specialaus kalėjimo režimo taikymas arba konkrečios susitikimų tvarkos nustatymas reiškia Konvencijos 8 straipsnio teisių ribojimą, bet patys savaime šių nuostatų nepažeidžia. Bet kuriuo atveju kiekvienas ribojimas turi būti taikomas įstatymų nustatyta tvarka ir turi siekti vieno ar daugiau teisėtų tikslų ir turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (žr., pvz., 2007 m. sausio 18 d. sprendimą byloje Estrikh prieš Latviją, pareiškimo Nr. 73819/01, 166 paragrafas; 2007 m. liepos 17 d. sprendimą byloje Kučera prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 48666/99, 127 paragrafas, ir 2003 m. balandžio 3 d. sprendimą byloje Klamecki prieš Lenkiją (Nr. 2), pareiškimo Nr. 31583/96, 144 paragrafas).

Nagrinėjamu atveju, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, stiklinės pertvaros įrengimas trumpalaikių pasimatymų patalpose numatytas BVK ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatose ir yra skirtas užtikrinti pataisos namų (tardymo izoliatorių) saugumą ir tvarką. Nuteistųjų galimybę per trumpalaikius pasimatymus bendrauti su asmenimis, atvykusiais jų aplankyti, užtikrina kiekvienoje kabinoje įrengiama telefoninio pasikalbėjimo sistema, kuri yra pakankama įgyvendinti teisę bendrauti su artimaisiais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-452/2010). Tokiu būdu, teisė pasimatyti ir bendrauti su artimaisiais (šeima) nėra paneigiama, tik apribojama ir tokiu ribojimu siekiama teisėtų tikslų (pataisos namų (tardymo izoliatorių) saugumo ir tvarkos) bei jis yra būtinas demokratinėje visuomenėje (dėl nuteistųjų (suimtųjų) galimo pavojingumo, siekiant užtikrinti saugumą ir tvarką, būtina juos tam tikra prasme izoliuoti). Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pripažintina, jog buvo laikytasi ir Ministrų Komiteto rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 24.2. punkto reikalavimo, kad jei bendravimas ir pasimatymai ribojami ir stebimi atliekant nusikaltimų tyrimus, tinkamai tvarkai, saugumui ir apsaugai palaikyti, dėl nusikaltimų prevencijos ir dėl nusikaltimų aukų apsaugos, tai tokie apribojimai, tarp jų ir teismo skirti tam tikri apribojimai, nepaisant to, turėtų leisti minimalius priimtinus kontaktus.

Dėl ilgalaikių pasimatymų, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pagal BVK bei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nuostatas, palikti tardymo izoliatoriuose ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme asmenys (kaip šiuo atveju pareiškėjas) turi teisę į trumpalaikius, o ne ilgalaikius pasimatymus, o ilgalaikiai pasimatymai suteikiami tik nuteistiesiems, kurie atlieka bausmę pataisos namuose, nepilnamečių pataisos namuose, kalėjimuose, atvirosiose kolonijose. Kadangi paprastai tardymo izoliatoriuose paliekami asmenys tam tikram neilgam laikui (ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, dėl bylų nagrinėjimo teisme), tik trumpalaikių pasimatymų tokiems asmenims galimybė taip pat negali būti laikoma neproporcinga asmens teisės į privatų gyvenimą ribojimo priemonė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nuolat teikia skundus teismams dėl įvairių valstybės institucijų, jo manymu, neteisėtų veiksmų, įvairiuose Lietuvos teismuose nagrinėjama nemažai bylų pagal pareiškėjo skundus, todėl jis nuolat yra etapuojamas po didelę dalį Lietuvos teritorijos, ir kaskart yra laikomas skirtinguose tardymo izoliatoriuose ar areštinėse, taigi, ir pareiškėjo buvimo šiose įstaigose laikas nėra ilgas. Tokiu būdu pareiškėjo teisė į ilgalaikius pasimatymus tuo laikotarpiu yra pagrįstai ribojama. Tačiau kadangi pareiškėjas visgi yra nuteistas laisvės atėmimo bausme (I t., b. l. 85), kurią vykdyti nurodyta pataisos namuose (Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1-453-229/2009), tai šioje įstaigoje pagal galiojančias teisės aktų nuostatas pareiškėjo teisė į ilgalaikius pasimatymus nėra ribojama. Marijampolės pataisos namuose pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę iš viso atliko neilgą laiką: nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2011 m. spalio 20 d.; nuo 2011 m. lapkričio 24 d. iki 2011 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d. (I t., b. l. 175–176). Per šį laiką pareiškėjas pats ar jo artimieji nepateikė prašymo suteikti ilgalaikių pasimatymų, tačiau 2011 m. lapkričio 29 d. jam suteiktas tik trumpalaikis pasimatymas su mama (I t., b. l. 91–98). Iš šių aplinkybių akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą nebuvo pažeista ar nepagrįstai apribota.

Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad tam, jog būtų taikomas Konvencijos 3 straipsnis, netinkamas elgesys (nepriimtinos kalinimo sąlygos) turi pasiekti minimalų sunkumo laipsnį, kuris priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip pažeidimo trukmė, fizinis ir psichinis poveikis nukentėjusiajam, o tam tikrais atvejais – asmens lyties, amžiaus ir sveikatos būklės (žr., pvz., 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, 100–101 paragrafai). Kadangi nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pareiškėjui jo buvimo tardymo izoliatoriuose metu buvo suteikta galimybė į trumpalaikius pasimatymus, nors ir ribojant juos, tačiau suteikiant minimalius priimtinus kontaktus, o ilgalaikių pasimatymų nesuteikimas tardymo izoliatoriuose laikytinas proporcinga teisės į privataus gyvenimą ribojimo priemone, atsižvelgiant į asmens (pareiškėjo) buvimo tardymo izoliatoriuje laiką, taip pat buvimo pataisos namuose metu pareiškėjas ar jo artimieji nepageidavo ilgalaikių pasimatymų, tačiau turėjo tik vieną trumpalaikį, vertintina, kad šiuo atveju pareiškėjas nebuvo kankinamas, su juo nebuvo nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi, todėl nėra ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kartu ir iš jo išplaukiančių nacionalinių teisės aktų nuostatų (BVK, Suėmimo vykdymo įstatymo) pažeidimo.

Pareiškėjo argumentas, kad suimtieji (nuteistieji), laikomi tardymo izoliatoriuose, diskriminuojami kitų nuteistųjų, kurie laikomi pataisos namuose, atžvilgiu, taip pat nėra pagrįstas, kadangi suimtieji (nuteistieji) tardymo izoliatoriuose laikomi tam tikru tikslu (kaip minėta, ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, dėl bylų nagrinėjimo teisme) ir tik tam tikrą neilgą laiko tarpą, todėl jie negali būti palyginamoje situacijoje su nuteistaisiais, kurie laikomi pataisos namuose, kadangi jų kalinimo tvarka ir aplinkybės iš esmės skiriasi.

Dėl pareiškėjo nedalyvavimo pirmosios instancijos teismo posėdyje pažymėtina, jog pagal ABTĮ 53 straipsnį pareiškėjas turi teisę dalyvauti teismo posėdyje, teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant bei naudotis kitomis šio įstatymo numatytomis procesinėmis teisėmis. Taip pat ABTĮ 78 straipsnio 1 dalis numato, jog byla administracinio teismo posėdyje nagrinėjama tik tuomet, kai proceso šalims apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešo paskelbimo būdu. Tačiau to paties straipsnio 3 dalis numato, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Tais atvejais, kai į posėdį neatvyksta nei proceso šalys, nei jų atstovai, nors apie posėdžio laiką ir vietą jiems buvo pranešta įstatymų nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismas gali nuspręsti nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka, t. y. laikydamasis šio įstatymo 137 straipsnio 4 dalyje nustatytos tvarkos (ABTĮ 79 str. 5 d.). Taigi, ABTĮ nenustato teismui pareigos būtinai užtikrinti šalių dalyvavimą teismo posėdyje, jei apie posėdžio vietą ir laiką joms buvo tinkamai pranešta, tačiau teise dalyvauti teismo posėdyje šalys nepasinaudojo. Atvejis, kai bylos nagrinėjimas atidedamas, jei proceso šalys neatvyksta į posėdį, yra teismo sprendimas (nutartis), kad be jų negalima nagrinėti bylos.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdžiuose (I t., b. l. 28, 196; II t., b. l. 56). Prieš paskutinį teismo posėdį, kuris buvo atidėtas 2013 m. balandžio 11 d. teismo posėdžio metu (II t., b. l. 56), 2013 m. gegužės 9 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas nutarė pavesti Šiaulių tardymo izoliatoriui, Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui ir Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus daliniui pristatyti pareiškėją į pirmosios instancijos teismo posėdį (III t., 102-103). Šiaulių tardymo izoliatorius 2013 m. birželio 4 d. raštu Nr. 14/01-11324 pranešė pirmosios instancijos teismui, kad pareiškėjo nepristatys į 2013 m. birželio 6 d. teismo posėdį, kadangi pareiškėjas yra Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl Šiaulių apygardos administraciniame teisme vyksiančių posėdžių (III t., b. l. 108). 2013 m. birželio 6 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas nutarė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, kadangi į bylos nagrinėjimą šalys neatvyko, o apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka (III t., b. l. 109). Taigi, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo laisvė yra apribota, pirmosios instancijos teismas sudarė galimybę jam atvykti į teismo posėdį, tačiau, pareiškėjui dėl užimtumo kituose teismų posėdžiuose neatvykus į pirmosios instancijos teismo posėdį, teismas pagrįstai, vadovaudamasis minėtomis ABTĮ nuostatomis, nusprendė nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka. Pažymėtina, jog pareiškėjas prieš minėtą teismo posėdį nepateikė prašymo atidėti posėdį, nenurodė aplinkybių, dėl kurių negali atvykti į posėdį ir nepagrindė jų. Šiuo atveju teisėjų kolegija taip pat vertina, jog nuteistieji, kurie turi galimybę dalyvauti (dalyvauja) teismo posėdyje, nėra palyginamoje situacijoje su pareiškėju, kadangi pareiškėjo atveju (ne)dalyvavimo teismo posėdyje aplinkybės buvo kitokios nei tų nuteistųjų, kurie dalyvauja teismo posėdžiuose, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas yra diskriminuojamas pastarųjų atžvilgiu.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas