AS-45-146/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-45-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04167-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.2; 63.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos E. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. J. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos motinystės (tėvystės) pašalpos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja E. J. (toliau – ir pareiškėja) 2014 m. rugsėjo 16 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydama: 1) atnaujinti terminą skundui dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir Fondo valdybos Vilniaus skyrius) 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 paduoti; 2) panaikinti Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721 (toliau – ir 2010 m. liepos 29 d. sprendimas); 3) panaikinti Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 3E-1220 (toliau – ir 2014 m. birželio 27 d. sprendimas); 4) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. (11.1) I-7039; 5) įpareigoti atsakovą apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai (duomenys neskelbtini) susidariusią motinystės (tėvystės) pašalpos (toliau – ir motinystės pašalpa) nepriemoką.

Pareiškėja prašymą atnaujinti terminą skundui dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 paduoti grindė tuo, jog apie šį sprendimą ji sužinojo tik elektroniniu paštu gavusi Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 3E-1220. Pareiškėja pažymėjo, jog ginčijamas 2010 m. liepos 29 d. sprendimas jai iki šiol nėra pateiktas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartimi (b. l. 11–13): netenkino pareiškėjos E. J. prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą; atsisakė priimti skundą; nutarė grąžinti pareiškėjai skundą su priedais bei sumokėtą 100 Lt dydžio žyminį mokestį.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėja į teismą kreipėsi iš esmės siekdama prisiteisti nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiuotos motinystės pašalpos nepriemoką. Iš skundo turinio teismas nustatė, kad motinystės pašalpa pareiškėjai buvo sumažinta Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721, apie kurį pareiškėja teigia nieko nežinojusi iki pat 2014 m. birželio mėn., kol gavo Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. birželio 27 d. sprendimą atsisakyti tenkinti jos prašymą dėl susidariusios motinystės išmokų nepriemokos perskaičiavimo ir grąžinimo.

Teismas atsižvelgė į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (galiojusio skundžiamo 2010 m. liepos 29 d. sprendimo priėmimo metu) 37 straipsnio 2 dalį skundai Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas. Skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Skundų nagrinėjimo tvarką Fondo valdyboje nustato Fondo valdybos direktorius.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėja į teismą su skundu dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo ir kitų sprendimų panaikinimo kreipėsi 2014 m. rugsėjo 16 d., t. y. praleisdama kreipimosi terminą. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis gali būti pripažintinos tik tokios aplinkybės, kurios objektyviai, neatsižvelgiant į suinteresuoto paduoti skundą subjekto valią, sutrukdė jam per įstatymu nustatytą terminą įgyvendinti savo teises (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartis administracinėje byloje Nr. AS15-90/2005). Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja jau 2010 m. rugpjūčio mėn. gavo pirmą sumažintą motinystės pašalpą ir tokią sumažintą pašalpą gaudavo kas mėnesį iki 2011 m. rugpjūčio 3 d., vertino kritiškai pareiškėjos argumentus, kad ji apie motinystės pašalpos perskaičiavimą ir sumažinimą sužinojo tik 2014 m. birželio mėn. Teismo vertinimu, pareiškėja nepateisinamai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl savo galbūt pažeistų teisių gynimo, nebuvo pakankamai atidi, savo teises įgyvendino nerūpestingai. Be to, pareiškėja nenurodė teismui jokių objektyvių, nuo jos valios nepriklausiusių individualių aplinkybių, pateisinančių termino praleidimą. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 paduoti. Netenkinęs pareiškėjos prašymo dėl termino atnaujinimo, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo priimti pareiškėjos skundo reikalavimo dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 panaikinimo.

ABTĮ 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, įstatymų numatytų viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veikimas gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Pagal ABTĮ 32 straipsnio 1 dalį, atitinkamos administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka, administraciniam teismui gali skųsti ginčo šalis, nesutinkanti su administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu. Tokiu atveju į administracinį teismą galima kreiptis per dvidešimt dienų nuo sprendimo gavimo dienos. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 25 straipsnyje nustatyta, jog ginčai dėl šio įstatymo taikymo sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka. Remiantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi, suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Fondo valdyba, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Fondo valdybos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui.

Įvertinęs nurodytą teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, jog ginčams dėl motinystės (tėvystės) pašalpų skyrimo ir mokėjimo įstatymų leidėjas numato privalomą išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarką. Šios tvarkos nesilaikymas yra pagrindas teismui atsisakyti priimti asmens skundą (prašymą) (ABTĮ 37 str. 2 d. 3 p.).

Šiuo atveju teismas nustatė, kad pareiškėja dėl motinystės pašalpos perskaičiavimo 2014 m. birželio 2 d. su prašymu kreipėsi į Fondo valdybos Vilniaus skyrių, kuris 2014 m. birželio 27 d. sprendimu nurodė, jog neturi teisinio pagrindo perskaičiuoti pareiškėjos motinystės pašalpos už laikotarpį (duomenys neskelbtini) Nesutikdama su šiuo sprendimu, pareiškėja kreipėsi į Fondo valdyba, prašydama panaikinti šį teritorinio skyriaus sprendimą, atnaujinti terminą skundui paduoti ir išmokėti motinystės pašalpos nepriemoką. Fondo valdyba ginčijamu 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. (11.1) I-7039 neatnaujino pareiškėjai termino skundui paduoti ir jos skundo nenagrinėjo. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjos skundas dėl motinystės pašalpos nepriemokos priteisimo nebuvo išnagrinėtas privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka, todėl atsisakė priimti pareiškėjos skundo reikalavimus dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 3E-1220 ir Fondo valdybos 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. (11.1) I-7039 panaikinimo ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

Teismas taip pat vertino, kad pareiškėjos skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą apskaičiuoti ir išmokėti susidariusią motinystės pašalpos nepriemoką laikytinas išvestiniu reikalavimu, kuris pirmiausia turi būti išnagrinėtas ir dėl jo pasisakyta išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka Fondo valdybos. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti minėtą pareiškėjos skundo reikalavimą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

III. Pareiškėja E. J. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 16–18), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį, atnaujinti terminą skundui dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 paduoti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Pareiškėja atskirajame skunde dar kartą pažymi, kad tik gavusi Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. birželio 27 d. sprendimą sužinojo, jog 2010 m. liepos 29 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 6-26-272, kuriuo jai buvo sumažinta motinystės pašalpa, ginčijamo 2010 m. liepos 29 d. sprendimo nėra gavusi iki šiol. Pasak pareiškėjos, po Konstitucinio Teismo pateiktų išaiškinimų (2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas) ji įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl motinystės pašalpų mažinimo, bus kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Todėl atsižvelgdama į šioje teisinių santykių srityje susidariusį teisinį neaiškumą ir neapibrėžtumą pareiškėja mano, kad teismas privalėjo atnaujinti terminą skundui paduoti. Pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad jos skundas Fondo valdybai buvo neišnagrinėtas dėl to, jog buvo praleistas skundo padavimo terminas. Būtent dėl šios priežasties ji buvo priversta kreiptis į teismą teisminės gynybos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Iš skundo ir atskirojo skundo argumentų matyti, jog pareiškėja siekia, kad jai būtų išmokėta dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) taikymo (duomenys neskelbtini) susidariusi motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoka.

Pagal ABTĮ 25 straipsnio 1 dalį, prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Šios sąlygos nesilaikymas yra pagrindas teismui atsisakyti priimti asmens skundą remiantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktu, kuris nustato, kad skundą atsisakoma priimti, jei pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 25 straipsnyje nustatyta, jog ginčai dėl šio įstatymo taikymo sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalį, draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo valdybos įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Fondo valdyba, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Fondo valdybos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 dėl neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo taikymo, aiškindama Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas, 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje konstatavo, kad šios normos neabejotinai patvirtina, jog valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Analogiškos pozicijos yra laikomasi ir vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., LVAT administracines bylas Nr. AS602-716/2013, AS438-818/2013, AS502-849/2013, AS525-813/2013 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, sistemiškai įvertinusi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatas, 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimo taip pat konstatavo, kad ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje teisėjų kolegija vertina, jog nėra pagrindo nukrypti nuo pirmiau nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateikto teisės aiškinimo (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.), kuris yra suformuluotas iš esmės panašaus pobūdžio socialinio draudimo teisinių santykių srityje, veikiant tam pačiam Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų apskundimo mechanizmui.

Iš pareiškėjos pateiktų dokumentų matyti, kad Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721, remiantis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 2, 3 dalių bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija), 73 ir 75 punktų nuostatomis, buvo perskaičiuota pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa už vaiko priežiūros atostogų laikotarpį (duomenys neskelbtini). Pareiškėja dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo susidariusios motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemokos kreipėsi su 2014 m. birželio 2 d. prašymu į Fondo valdybos Vilniaus skyrių, kuris 2014 m. birželio 27 d. sprendime Nr. 3E-1220 (b. l. 7–8) nurodė, jog neturi teisinio pagrindo perskaičiuoti pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos už laikotarpį (duomenys neskelbtini). Nesutikdama su šiuo sprendimu, pareiškėja su 2014 m. liepos 24 d. skundu kreipėsi į Fondo valdyba, prašydama panaikinti abu ginčijamus Fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimus – t. y. 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721 ir 2014 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 3E-1220, atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti bei išmokėti motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką. Fondo valdyba, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi bei Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (2011 m. birželio 22 d. redakcija), 6 punktu, 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendime Nr. (11.1) I-7039 (b. l. 9–10) konstatavo, kad pareiškėja praleido skundo padavimo Fondo valdybai terminą, ir kad pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti. Taigi, Fondo valdyba neatnaujino pareiškėjai praleisto skundo padavimo Fondo valdybai termino ir klausimą dėl sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos dalies išmokėjimo paliko nenagrinėtą, t. y. atsisakė iš esmės spręsti klausimą dėl motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemokos grąžinimo.

Pažymėtina, jog ginčo išankstinio nagrinėjimo ne teisme tvarka institucijos sprendimas atsisakyti nagrinėti skundą reiškia tai, kad ginčo išankstinio nagrinėjimo ne teisme tvarka nebuvo pasinaudota, nes institucija nėra išnagrinėjusi ginčo iš esmės ir nėra priėmusi sprendimo dėl ginčo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-774/2014).

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus ir šios bylos individualias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos pradėta privaloma išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą procedūra nebuvo užbaigta Fondo valdybos, kuri šiuo atveju yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija šios kategorijos ginčams spręsti, sprendimo dėl pareiškėjos teisių gynimo priėmimu. Todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamoje 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartyje, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktu, pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundo reikalavimą dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 3E-1220 panaikinimo bei reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovą apskaičiuoti ir išmokėti susidariusią motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką.

Pažymėtina, kad tuo pačiu teisiniu pagrindu, t. y. remiantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktu (o ne ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu), pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti ir pareiškėjos skundo reikalavimą dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 panaikinimo, kadangi, kaip minėta, pareiškėja su 2014 m. liepos 24 d. skundu kreipėsi į Fondo valdybą ne tik dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 3E-1220, bet ir dėl 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 panaikinimo, o Fondo valdyba ginčijamu 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. (11.1) I-7039 (b. l. 9–10) paliko visą pareiškėjos skundą nenagrinėtą, t. y. atsisakė nagrinėti iš esmės tiek pareiškėjos reikalavimą dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. birželio 27 d. sprendimo panaikinimo, tiek ir dėl 2010 m. liepos 29 d. sprendimo panaikinimo. Dėl šios priežasties, remiantis pirmiau nurodytais motyvais konstatuotina, kad pareiškėja dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo tinkamai nepasinaudojo įstatymo nustatyta privaloma išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarką. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis šioje dalyje keistina nurodant, jog pareiškėjos reikalavimą dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 panaikinimo atsisakytina priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

Dėl ginčijamo Fondo valdybos 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. (11.1) I-7039 pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai atsisakė priimti šį pareiškėjos skundo reikalavimą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. Teismas turėjo vertinti pareiškėjos skundo reikalavimą dėl Fondo valdybos 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. (11.1) I-7039 panaikinimo ABTĮ 23, 24 ir 39 straipsnių nuostatų kontekste, taip pat spręsti, ar nėra kitų ABTĮ 37 straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindų atsisakyti priimti šį reikalavimą nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniame teisme, ypač ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtinto reikalavimo, susijusio su skundo padavimo terminu.

Spręsdamas reikalavimo dėl Fondo valdybos 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. (11.1) I-7039 panaikinimo priėmimo klausimą teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal nusistovėjusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (žr. LVAT 2010 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010, 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-101/2014, 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-793/2014, 2014 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-820/2014 ir kt.). Remiantis ABTĮ 32 straipsnio 1 dalies nuostatomis, dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo, priimto išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka, į administracinį teismą galima kreiptis per dvidešimt dienų nuo tokio sprendimo gavimo dienos. Nagrinėjamu atveju administracinėje byloje nėra duomenų apie tai, kada pareiškėja gavo Fondo valdybos 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. (11.1) I-7039, todėl teismas turėjo pasiūlyti pareiškėjai pateikti įrodymus apie tai, kada ji gavo ginčijamą Fondo valdybos sprendimą.

Dėl pirmiau nurodytų motyvų Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutarties dalis, kurioje teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Fondo valdybos 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. (11.1) I-7039, naikintina kaip nepagrįsta ir šios skundo dalies priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kita skundžiamos 2014 m. rugsėjo 18 d. nutarties dalis paliekama galioti iš esmės nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1, 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos E. J. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutarties dalį, kurioje atsisakyta priimti pareiškėjos E. J. skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. (11.1) I-7039, ir perduoti šios skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis