AS-146-937-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

N U T A R T I S

Administracinė byla Nr. AS146-937/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03158-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. spalio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kariuomenės jungtinio štabo personalo ir administravimo valdybai J1 dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. R. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. birželio 17 d. (pagal pašto spaudą ant voko, b. l. 9) padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–5), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Krašto apsaugos ministerija, atsakovas) 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. 12-01-912 „Dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 12-01-912) ir priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos valstybės neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 47 787,34 Lt.

Skunde pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti praleistą terminą reikalavimui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo paduoti, motyvuodamas tuo, kad apie savo pažeistą teisę sužinojo tik priėmus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimą; tikėjosi, kad valstybinės pensijos nepriemoka jam bus kompensuota, tačiau iki 2014 m. gegužės 12 d. nesulaukė ne tik kompensacijos, bet nebuvo nustatytas ir pats valstybinės pensijos kompensavimo mechanizmas, todėl kreipėsi į Krašto apsaugos ministeriją, o vėliau ir į teismą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 26 d. nutartimi (b. l. 10–12) atsisakė priimti P. R. skundą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktais.

Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką (išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo dalį dėl Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. 12-01-912 „Dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ panaikinimo atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas), kadangi, teismo vertinimu, sprendimas Nr. 12-01-912 tėra įrodymas, jog tarp pareiškėjo ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Krašto apsaugos ministerijos, yra kilęs ginčas dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo, tačiau tai nėra administracinis aktas, skųstinas administraciniam teismui.

Iš pareiškėjo pateiktos Lietuvos kariuomenės jungtinio štabo personalo ir administravimo valdybos J1 2014 m. birželio 9 d. pažymos Nr. PAS-583 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo P. R.“ teismas nustatė, kad pareiškėjui valstybinė pensija buvo perskaičiuojama, taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 ir 5 straipsnių nuostatas, nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. (imtinai) – pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį ir iki 2013 m. gruodžio mėn. (imtinai) – pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį.

Svarstydamas dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, teismas vadovavosi ABTĮ 34 straipsnio 1, 2 dalimis bei atsižvelgė į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateiktą išaiškinimą, jog kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo taikytinas 3 metų procesinis terminas skaičiuotinas nuo tada, kai asmuo sužinojo ar / ir turėjo sužinoti apie pirmąją nepriemoką.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui jau nuo 2010 m. sausio mėn. valstybinė pensija buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas, tačiau jis skundą dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui išsiuntė tik 2014 m. birželio 17 d., t. y. praėjus daugiau kaip 4 metams nuo pirmojo valstybinės pensijos sumažinimo pagal Laikinąjį įstatymą. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė argumentų, sudarančių pagrindą atnaujinti jam praleistą skundo padavimo terminą. Todėl, atsižvelgdamas į nurodytas faktines aplinkybes bei vadovaudamasis LVAT praktika, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl procesinio skundo padavimo teismui termino praleidimo nepripažino svarbia ir prašymo dėl termino atnaujinimo netenkino.

Netenkinęs pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, teismas pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti iš atsakovų neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (47 787,34 Lt) atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (kai teismas atmeta pareiškėjo prašymą atnaujinti skundo padavimo teismui terminą).

III. Pareiškėjas P. R. atskirajame skunde (b. l. 14–16) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 26 d. nutartį.

Atskirajame skunde pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014; kt.), kurioje analogiškos aplinkybės, susijusios su skundo padavimo termino bylose dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo praleidimu, buvo laikomos ekstraordinariomis ir jų pagrindu atnaujintas terminas skundui paduoti. Taip pat pareiškėjo atskirajame skunde dėstomi argumentai, kuriais jis grindžia savo skundo reikalavimus dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo. Pareiškėjas pažymi, kad valstybei nekompensavus jam sumažintos valstybinės pensijos, taip pažeidžiami Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatos ir jo, buvusio Krašto apsaugos ministerijos darbuotojo, teisėti lūkesčiai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 26 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti jo skundą nagrinėti administraciniame teisme Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto (skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka) ir 8 punkto (praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą) pagrindu.

Pareiškėjas 2014 m. birželio 17 d. pateiktu teismui skundu prašė panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. gegužės 26 d. raštą Nr. 12-01-912 ir priteisti iš atsakovų pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką už 2010-2013 metus. Iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui turinio matyti, kad pateiktu skundu pareiškėjas siekia neišmokėtos už 2010-2103 metus pareigūnų ir karių valstybinė pensijos nepriemokos, kurui susidarė taikant Laikinąjį įstatymą, priteisimo. Pareiškėjas kartu su skundu pateikė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, teisingai vertino, kad Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. gegužės 26 d. raštas Nr. 12-01-912 negali būti ginčo administracinėje byloje dalykas. Šiuo raštu pareigūnų ir karių valstybinę pensiją mokanti institucija priminė pareiškėjui apie tai, kad jis kreipiasi tuo pačiu klausimu į kurį Krašto apsaugos ministerija pareiškėjui atsakė 2013 m. liepos 30 d. sprendimu (t.y. atsisakė išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką) ir informavo, kad pakartotinio prašymo tuo pačiu klausimu nenagrinės (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 str. 3 d. 3 p., 23 str. 6 d.). Teismas, atsisakydamas priimti šį pareiškėjo skundo reikalavimą, procesinės teisės normas (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas) taikė teisingai.

Šiame kontekste primintina, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nagrinėdama ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, pažymėjo, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Nurodė, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo. Taigi Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. gegužės 26 d. raštas Nr. 12-01-912 yra tik informacinis raštas apie tai, kad pensiją mokanti institucija nepakeitė savo pozicijos, išdėstytos 2013 m. liepos 30 d. sprendime.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I-4162-629/2013) nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. birželio 20 d. buvo padavęs šiam teismui skundą, kuriame buvo pareiškęs reikalavimus panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2013 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 12-01-389, priteisti iš atsakovų Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos valstybės 51 005,17 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką bei įpareigoti atsakovus toliau mokėti pareiškėjui paskirto dydžio valstybinę pensiją. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 26 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip paduotą praleidus skundo padavimo terminą (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.) ir išaiškino, kad ši nutartis neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai kreiptis į teismą su skundu, kartu pateikiant motyvuotą ir objektyviais įrodymais pagrįstą prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą. Remiantis LITEKO duomenimis, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. I-4162-629/2013, yra įsiteisėjusi. Iš minėtų duomenų matyti, kad pareiškėjas 2014 m. birželio 17 d. skundu kreipėsi į teismą pakartotinai iš esmės tuo pačiu klausimu – dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinąjį įstatymą nuo 2010 m. sausio 1 d. priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo reikalavimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos už 2010-2013 metus priteisimo atsisakė priimti vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, kadangi nepatenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą.

Pagal LVAT praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.) reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, plėtodama administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, pabrėždama būtinumą užtikrinti administracinių teismų formuojamos praktikos nuoseklumą ir tęstinumą, pažymėjo, kad nustatant minėto 3 metų procesinio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.), 24 punktas nustato, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Taigi, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui procesinio termino pradžia.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymus dėl termino atnaujinimo paduoti skundą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimo, ne kartą yra konstatavęs, kad šio pobūdžio ginčai keliami teisinių santykių srityje, kuri įstatymų leidėjo nebuvo sureguliuota nei procesinio termino kreiptis į teismą prasme, nei kitais aspektais . LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų.

Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Pabrėžtina, kad būtent šioje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje buvo prieita prie išvadų, kad specialiuoju procesiniu terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šio aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte (užpildant teisinio reguliavimo spragą jis nuo 2013 m. kovo 12 d.

įtvirtintas administracinių teismų praktikoje), todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją pagal galiojančius įstatymus buvo patekę į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galimai pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje (2013 metų) LVAT jurisprudencijoje. Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju vertinant pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be to, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr.

LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. sausio 12 d. Nr. AS143-219/2014, 2014 m. sausio 22 d. Nr. AS502-212/2014, 2014 m. sausio 22 d. Nr. AS502-213/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS525-267/2014, 2014 m. vasario 19 d. Nr. AS756-279/2014, 2014 m. vasario 26 d. Nr. AS756-280/2014,2014 m. balandžio 16 d. Nr. AS143-467/2014, 2014 m. balandžio 16 d. Nr. AS502-472/2014, 2014 m. gegužės 21 d. Nr. AS525-469/2014,2014 m. balandžio 2 d. Nr.AS602-205/2014, 2014 m. balandžio 2 d.

Nr.A525 - 409/2014 ir kt.).

Pagal pateiktus į bylą įrodymus, pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos (1 747,31 Lt per mėnesį) mažinimas pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. Taigi, pareiškėjas apie jo teisę gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją galbūt pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į Vilniaus apygardos administracinį teismą pareiškėjas kreipėsi 2014 m. birželio 17 d. (pagal pašto spaudą ant voko, b. l. 9), t. y. praleidęs trejų metų procesinį terminą. Nagrinėjamu atveju, pabrėžtina, kad pareiškėjo 2014 m. birželio 17 d. skundas, kurio padavimo termino pirmosios instancijos teismas neatnaujino, paduotas praėjus beveik metams po to, kai pirmosios instancijos teismas 2013 m. birželio 26 d. nutartyje (administracinė byla Nr. I-4162-629/2013) atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą tuo pačiu klausimu, be kita ko, išaiškino pareiškėjui, kad jis gali kreiptis į teismą su nauju skundu, prašydamas atnaujinti skundo padavimo terminą. Pareiškėjas nei 2014 m. birželio 17 d. skunde išdėstytame prašyme atnaujinti skundo padavimo terminą, nei atskirajame skunde nenurodė jokių priežasčių, kurios jam buvo objektyvi ir reali kliūtis paduoti skundą teismui su prašymu atnaujinti skundo padavimo terminą ilgiau nei per pusantrų metų, skaičiuojant kreipimosi procesinį terminą nuo 2013 metų sausio 1 d. Ypač pabrėžtina, kad po to, kai susipažino su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartimi, kuria skundą buvo atsisakyta priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.) ir išaiškinta teisė pakartotinai kreiptis į teismą su skundu, kartu pateikiant motyvuotą ir objektyviais įrodymais pagrįstą prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, pareiškėjas į teismą nesikreipė beveik metus. Tai nesiderina su protingu kreipimosi į teismą terminu ir apdairaus, rūpestingo, atsakingo elgesio standartais rūpinantis savo galimai pažeistų teisių gynimu.

Pagal ABTĮ 34 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose (1 dalis); prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami praleidimo priežastis patvirtinantys įrodymai (2 dalis).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo ne kartą pažymėta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010). ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą) atsisakoma priimti, jei praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (LVAT 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, kaip visiškai nepagrįsto svarbiomis termino praleidimo aplinkybėmis, ir, remdamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, pagrįstai bei teisėtai atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti iš atsakovų neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (47 787,34 Lt). Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 26 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. R. atskirąjį skundą atmesti.

Palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 26 d. nutartį nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis