eA-31-822/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-31-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05780-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos P. R. L. Ž. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja su skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6479.

Pareiškėja nurodė, kad 2010–2011 m. laikotarpiu, jai, kaip dirbančiai pensininkei buvo mokama neteisėtai sumažinta pensija, dėl ko susidarė 6 752,02 Lt nepriemoka. Pažymėjo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius atsisakė šią sumą kompensuoti, o VSDFV atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl pensijos dalies išmokėjimo, nes pareiškėja praleido terminą tokiam reikalavimui pareikšti. Pasak pareiškėjos, 2013 m. rugsėjo 19 d. ji pateikė VSDFV papildomą prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir pateikė tokį prašymą pagrindžiančius dokumentus, tačiau atsakovas jos prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti netenkino.

Pareiškėja paaiškino, kad nuo 2006 metų slaugė neįgalų vyrą A. Ž., kuris po patirto insulto tapo visiškai neįgalus, priklausomas nuo jos. Pareiškėjos teigimu, turėdama pareigą slaugyti sunkiai sergantį ligonį, ji negalėjo laiku pasirūpinti savo reikalais, tačiau neišmokėtos pensijos suma dviem pensininkams yra labai reikalinga, galbūt suteiktų galimybę nors kiek palengvinti jų buitį ir suteiktų galimybę geresnei reabilitacijai. Pareiškėjos nuomone, nurodytos priežastys yra labai svarbios, sudaro pagrindą termino atnaujinimui.

Pareiškėja sutinka, kad jos teisės buvo pažeistos tada, kai jai buvo paskirta, apskaičiuota ir išmokėta nepagrįsto dydžio valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d., tačiau šis apskaičiavimas buvo atliekamas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) pagrindu, todėl turėtų būti atsižvelgta į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriuo nuspręsta dėl atitinkamų Laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai. Anot pareiškėjos, žinodama, kad minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., ji turėjo pagrindo manyti, kad teisė skųsti atitinkamą sprendimą dėl pensijos sumažinimo atsirado tik paskelbus Konstitucinio Teismo sprendimą.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėja 2006–2012 m. dirbo, todėl, atsakovo nuomone, teiginys, jog ji, turėdama pareigą slaugyti sunkiai sergantį ligonį, negalėjo laiku pasirūpinti savo reikalais (faktiškai negalėjo išeiti iš namų, nes neturėjo galimybės samdyti slaugės, kuri prižiūrėtų vyrą tada, kai išeina iš namų), yra nepagrįstas. VSDFV manymu, nėra pagrindo daryti išvadą, kad terminą pareiškėja praleido dėl nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, todėl nėra pagrindo atnaujinti terminą paduoti skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 4 pensijų skyriaus sprendimo mokėti pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 6 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino, panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6479 ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 12 d. prašymą.

Nustatyta, kad pareiškėjai paskirta senatvės pensija nuo 2010 m. sausio mėnesio buvo mokama sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnio 1 dalį. 2013 m. rugpjūčio 12 d. pareiškėja kreipėsi į VSDFV (prašymas VSDFV gautas 2013 m. rugpjūčio 23 d.), prašydama išmokėti jai dėl Konstitucijai prieštaraujančių Laikinojo įstatymo nuostatų neišmokėtą pensijos dalį už 2010–2011 m. laikotarpį. VSDFV, atsakydama į šį pareiškėjos prašymą, 2013 m. rugpjūčio 28 d. sprendime Nr. (6.5)I-5750 nurodė, kad pareiškėja praleido Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą kreiptis dėl pensijos nepriemokos, todėl VSDFV atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą. Pareiškėjai buvo išaiškinta, kad iki 2013 m. rugsėjo 13 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėja pakartotinai 2013 m. rugsėjo 19 d. kreipėsi į VSDFV (prašymas VSDFV gautas 2013 m. rugsėjo 24 d.), prašydama atnaujinti praleistą terminą. Paaiškino, kad nuo 2006 m. slaugo neįgalų vyrą – A. Ž., kuris po patirto insulto tapo visiškai neįgalus, priklausomas nuo pareiškėjos. Prašyme pareiškėja taip pat nurodė, kad, turėdama pareigą slaugyti sunkiai sergantį ligonį, ji negalėjo laiku pasirūpinti savo reikalais. Pažymėjo, kad faktiškai negali išeiti iš namų, nes neturi galimybės samdyti slaugės, kuri prižiūrėtų vyrą, pabrėžė, kad nuo pat ligos pradžios iki šiol gali išbėgti iki parduotuvės ar vaistinės, tik kai jos slaugomas ligonis užmiega, todėl ji neturėjo galimybės kreiptis įstatymo nustatytu terminu dėl neišmokėtos pensijos dalies kompensavimo, nes tam reikėjo surinkti dokumentus, reikėjo rasti reikiamą teisinę pagalbą galintį suteikti asmenį. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 19 d. prašymą, 2013 m. spalio 3 d. sprendimu Nr. (6.5)I-6479 jo netenkino, nurodydama, kad pareiškėjos pateikti argumentai bei įrodymai, negali būti laikomi pakankamu pagrindu atnaujinti terminą skundui paduoti. Pažymėjo, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu dirbo, kas paneigia jos teiginius, kad slaugydama sergantį vyrą, ji faktiškai negalėjo išeiti iš namų.

Teismas, taip pat nustatė, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjos sutuoktinio A. P. Ž. sveikatos būklė po 2006 m. patirto insulto yra sunki ž, nuo 2007 m. jam nustatytas specialus nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, o nuo 2009 m. gegužės 18 d. – ir didelių specialiųjų poreikių lygis. Pareiškėja yra įgaliota tvarkyti visus savo sutuoktinio reikalus.

Teismo vertinimu, nors ligonio slaugymas pats savaime nesudaro pagrindo atnaujinti praleisto termino, tačiau VSDFV, vertindama pareiškėjos nurodytas priežastis, turėjo atsižvelgti ir į kitas su termino praleidimu susijusias aplinkybes. Pažymėta, kad pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėja įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo, tuo labiau, kad pareiškėjos slaugomas sutuoktinis yra padovanojęs savo asmeninį apie 2 000 000 Lt vertės fotografijų archyvą Valstybės vaizdo ir garso archyvui.

Teismas, įvertinęs pareiškėjos atsakovui nurodytas termino praleidimo priežastis bei remdamasis išdėstytų aplinkybių visuma, padarė išvadą, kad VSDF skundžiamu sprendimu nepagrįstai atsisakė pareiškėjai atnaujinti terminą skundui dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, nes pareiškėjos nurodomos aplinkybės, vertinant jas visų kitų aplinkybių, susijusių su senatvės pensijų mažinimu, kontekste laikytinos pakankamomis praleistam terminui atnaujinti.

III. Atsakovas VSDFV apeliaciniame skunde su teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip neapgrįstą (b. l. 83–88).

Atsakovas palaiko savo atsiliepime į pareiškėjos skundą pateiktą poziciją ir nurodytus argumentus. Atsakovas pažymi, kad nagrinėdamas pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 19 d. prašymą dėl termino atnaujinimo įvertino ne tik jos argumentus dėl ligonio slaugymo, bet ir kitas aplinkybes, taip pat ir duomenis apie pareiškėjos darbinę veiklą. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos santuoka su jos slaugomu asmeniu įregistruota tik 2012 m. rugpjūčio 18 d. Kritiškai vertintinas teismo argumentas pareiškėjos teisėtą lūkestį tikėtis praradimų kompensavimo siejant su jos slaugomo sutuoktinio dovana valstybės archyvui. Atsakovo nuomone, pareiškėjos sutuoktinio būklė ir jo slaugymas negalėjo objektyviai sukliudyti pareiškėjai per pakankamai ilgą 3 metų terminą kreiptis į atsakovą, tuo labiau, kad pareiškėjos skundas nevertintinas kaip reikalaujantis specialių žinių.

Pareiškėja P. R. L. Ž. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 91–92) su juo nesutinka, prašo atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Vilniaus skyrius palaiko atsakovo apeliacinį skundą ir prašo jį tenkinti, remdamasis atsakovo apeliaciniame skunde nurodomais argumentais (b. l. 93–94).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad pareiškėja 2013 m. rugpjūčio 12 d. kreipėsi į VSDFV, prašydama išmokėti jai dėl Konstitucijai prieštaraujančių Laikinojo įstatymo nuostatų neišmokėtą pensijos dalį už 2010–2011 m. laikotarpį. VSDFV, atsakydama į šį pareiškėjos prašymą, 2013 m. rugpjūčio 28 d. sprendime Nr. (6.5)I-5750 nurodė, kad pareiškėja praleido Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą kreiptis dėl pensijos nepriemokos, todėl VSDFV atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą. Pareiškėjai buvo išaiškinta, kad iki 2013 m. rugsėjo 13 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėja pakartotinai 2013 m. rugsėjo 19 d. kreipėsi į VSDFV, prašydama atnaujinti praleistą terminą. Paaiškino, kad nuo 2006 m. slaugo neįgalų vyrą – A. Ž., todėl negalėjo laiku pasirūpinti savo reikalais, faktiškai negali išeiti iš namų, nes neturi galimybės samdyti slaugės, kuri prižiūrėtų vyrą. Todėl ji neturėjo galimybės kreiptis įstatymo nustatytu terminu dėl neišmokėtos pensijos dalies kompensavimo, nes tam reikėjo surinkti dokumentus, reikėjo rasti reikiamą teisinę pagalbą galintį suteikti asmenį. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 19 d. prašymą, 2013 m. spalio 3 d. sprendimu Nr. (6.5)I-6479 jo netenkino, nurodydama, kad pareiškėjos pateikti argumentai bei įrodymai, negali būti laikomi pakankamu pagrindu atnaujinti terminą skundui paduoti. Pažymėjo, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu dirbo, kas paneigia jos teiginius, kad slaugydama sergantį vyrą, ji faktiškai negalėjo išeiti iš namų.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos atsakovui paduotas 2013 m. rugpjūčio 12 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pagal paminėtą administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą.

Pareiškėja 2013 m. rugsėjo 19 d. prašyme atsakovui atnaujinti praleistą terminą nurodė, kad nuo 2006 m. slaugo neįgalų vyrą – A. Ž., kuris po patirto insulto tapo neįgalus, visiškai priklausomas nuo pareiškėjos. Turėdama pareigą slaugyti sunkiai sergantį ligonį, ji negalėjo laiku pasirūpinti savo reikalais. Pažymėjo, kad faktiškai negali išeiti iš namų, nes neturi galimybės samdyti slaugės, kuri prižiūrėtų vyrą, pabrėžė, kad nuo pat ligos pradžios iki šiol gali išbėgti iki parduotuvės ar vaistinės, tik kai jos slaugomas ligonis užmiega, todėl ji neturėjo galimybės kreiptis įstatymo nustatytu terminu dėl neišmokėtos pensijos dalies kompensavimo, nes tam reikėjo surinkti dokumentus, reikėjo rasti reikiamą teisinę pagalbą galintį suteikti asmenį (b. l. 60).

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios, pavyzdžiui, fizinio asmens sunki liga, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią ir pan.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjos sutuoktinio A. P. Ž. (santuoka su pareiškėja sudaryta 2012 m. rugpjūčio 18 d., b. l. 11) sveikatos būklė po 2006 m. patirto insulto yra sunki (b. l. 19–37), nuo 2007 m. jam nustatytas specialus nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis (b. l. 16, 18), o nuo 2009 m. gegužės 18 d. – ir didelių specialiųjų poreikių lygis (b. l. 14, 15). Pareiškėja yra įgaliota tvarkyti visus savo sutuoktinio reikalus (b. l. 7–10, 12). Atsakovas, atsižvelgęs į tai, kad remiantis Lietuvos Respublikos apdraustųjų ir valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis, pareiškėja 2006–2008 m. dirbo Centralizuotoje finansų ir turto tarnyboje prie Krašto apsaugos ministerijos, o 2008–2012 m. – Infrastruktūros plėtros departamente prie Krašto apsaugos ministerijos, skundžiamu sprendimu neatnaujino termino pareiškėjai, todėl teiginys, jog pareiškėja turėdama pareigą slaugyti sunkiai sergantį ligonį, negalėjo laiku pasirūpinti savo reikalais yra nepagrįstas.

Kaip minėta, pareiškėja dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo į VSDFV Vilniaus skyrių kreipėsi 2013 m. rugpjūčio 12 d.

Atsižvelgdama į pateiktus duomenis, vertinamą laikotarpį ir byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pateikti duomenys nesudaro pagrindo teigti, kad slaugydama neįgalų sutuoktinį pareiškėja apskritai per visą laikotarpį nuo 2010 m. pradėto taikyti pensijos ribojimo iki 2013 m. vasario mėnesio negalėjo išreikšti savo valios ir neturėjo objektyvios fizinės galimybės kreiptis į atsakovą ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu. Todėl sutinkama su atsakovo VSDFV 2013 m. spalio 3 d. sprendime išreikšta pozicija, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjos skundžiamame sprendime atsakovas teisingai įvertino pareiškėjos nurodytas termino kreiptis į jį praleidimo priežastis ir, pagrįstai pritaikęs Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktą, paliko pareiškėjos skundą nenagrinėtą. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip jau minėta, pagal formuojamą nuoseklią administracinių teismų praktiką, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas gali būti atnaujintas dėl individualaus pobūdžio priežasčių, kurios objektyviai sukliudė pareiškėjui paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą, pirmosios instancijos teismo vertintos bendro pobūdžio priežastys nėra pakankama priežastis termino atnaujinimui. Pareiškėjos sutuoktinio dovana valstybės archyvui taip pat negali būti laikoma priežastimi, į kurią gali būti atsižvelgiama sprendžiant dėl praleisto termino atnaujinimo pareiškėjai.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas byloje nagrinėjamai situacijai. Todėl šiuo apeliacinės instancijos teismo sprendimu pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra naikinamas, o pareiškėjos teismui paduotas skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p., 143 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos P. R. L. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė