A-552-348-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-348/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00064-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 11.3; 11.9; 11.12; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. P. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos Varėnos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui L. K. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. P. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5)-101;

2) panaikinti Tarnybos Varėnos skyriaus vedėjo 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. 3SD-(14.3.104)-2967;

3) panaikinti Tarnybos Varėnos skyriaus vedėjo 2013 m. sausio 7 d. įsakymo Nr. 3VĮ(14.3.2.) dalį dėl S. P. pavardės išbraukimo iš Alytaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 38-2005-(1.3) patvirtintos Piliečių, kurie pageidauja atkurti nuosavybės teises į žemę (mišką) perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą Varėnos mieste, eilės, ir 2013 m. sausio 23 d. įsakymą Nr. 3VĮ-(14.3.2)-89, kuriuo paimti į laisvos valstybinės žemės fondą S. P. Varėnos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. birželio 29 d.

įsakymu Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-678 patvirtintame (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suformuoti žemės sklypai: 0,05 ha žemės sklypas Nr. 3/351, 0,06 ha žemės sklypas Nr. 3/326, 0,04 ha žemės sklypas Nr. 3/327 ir 3 ha žemės sklypas Nr. 8/811, esantys (duomenys neskelbtini) kaime, Varėnos seniūnijoje, Varėnos rajone; 4) įpareigoti Tarnybą atstatyti iš S. P. nuosavybės teisių atkūrimo bylos dingusį dokumentą – Varėnos rajono žemėtvarkos skyriaus 1999 m. rugsėjo 28 d. pažymą Nr. 11060 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ arba pagal nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius dokumentus, išduoti naują pažymą, patvirtinančią S. P. teisę atkurti nuosavybės teises į jo senelės K.

K. ir motinos I. K. (P.-M.) iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Varėnos rajone; 5) įpareigoti Tarnybos vadovą pagal Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus išnagrinėti S. P. 2012 m. spalio 15 d. skundo neišnagrinėtą dalį, kurioje buvo prašoma išsiaiškinti Varėnos rajono žemėtvarkos skyriaus 1999 m. rugsėjo 28 d. pažymos Nr. 11060 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ bei S. P. 2000 metų nuosavybės teisių atkūrimo bylos neteisėto praradimo Varėnos skyriuje aplinkybes bei kaltus dėl dokumentų praradimo asmenis, taip pat buvo prašoma išsiaiškinti, ar nėra dingę (išimti) ir dalis dokumentų iš buvusių savininkų J.

K. ir K. K. archyvinės nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 107V bei, esant pagrindui, dėl šių faktų kreiptis į teisėsaugos institucijas; 6) įpareigoti Tarnybos vadovą pagal Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus išnagrinėti S. P. 2012 m. spalio 15 d. skundo neišnagrinėtą dalį, kurioje buvo prašoma įpareigoti Tarnybos Varėnos skyrių atlikti Viešojo administravimo įstatymo trečiajame skirsnyje numatytą administracinę procedūrą dėl S. P. prašymo nušalinti specialistą V. V. nuo jo nuosavybės teisių atkūrimo proceso; 7) įpareigoti Tarnybą išduoti S. P. visų jo 2012 m. rugpjūčio 8 d. prašyme „Dėl dokumento (kopijos, išrašo, nuorašo)“ nurodytų dokumentų, kurie nebuvo pateikti kartu su Varėnos skyriaus 2012 m. rugsėjo 18 d. raštu Nr. 3SD-(14.3.104)-2967 ir 2012 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. 3SD-(14.3.104)-3886 patvirtintas kopijas.

Pareiškėjas paaiškino, kad 1991 m. gruodžio 9 d. padavė prašymą Varėnos rajono Varėnos apylinkės agrarinės reformos tarnybai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių savininkų J. K. ir K. K. žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Varėnos rajone. 1993 m. liepos 29 d. buvo parengta pažyma dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų bei Varėnos rajono žemėtvarkos skyriaus 1999 m. rugsėjo 28 d. pažyma Nr. 11060. 2000 metais buvo suformuota nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų byla, kurios pagrindu buvo priimtas Alytaus apskrities viršininko 2000 m. birželio 28 d. sprendimas Nr. 38-9068, apie kurio priėmimą pareiškėjas sužinojo tik 2007 metais. Minėtu Alytaus apskrities viršininko sprendimu pareiškėjui grąžinti žemės sklypai ir daiktinės teisės į juos Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruotos, nes 2000 metų nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų bylos ir jos pagrindu priimtas 2000 m. birželio 28 d. sprendimas Nr. 38-9068 nebuvo pateikti registro tvarkytojui teisinei registracijai atlikti, kadangi S. P. nuosavybės teisių atkūrimo dokumentai yra dingę nuo 2000 metų, o pareiškėjas apie tai nebuvo informuotas iki 2012 m. vasaros. Atsižvelgdamas į pareiškėjo 2007 m. rugsėjo 27 d. prašymą, Alytaus apskrities viršininkas 2008 m. balandžio 1 d. priėmė įsakymą Nr. 38-ž-718, kuriuo buvo panaikintas 2000 m. birželio 28 d. sprendimas Nr. 38-9068 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui S. P.“. Pareiškėjo teigimu, 2000 m. birželio 28 d. sprendimas Nr. 38-9068 buvo panaikintas pagal jo prašymą dėl to, kad sprendimas nebuvo įgyvendintas, o ne dėl to, kad jis buvo priimtas galimai neteisėtai.

Pareiškėjas pažymėjo, kad tie patys žemės ir miško sklypai, kurie buvo suprojektuoti S. P. nuosavybės teisių atkūrimui dar 2000 metais, iš naujo buvo suprojektuoti ir paženklinti (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Tarnybos Varėnos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 3VĮ-(14.3.2)-678, parengta nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų byla.

Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. vasarą Tarnybos Varėnos skyriaus specialisto buvo informuotas, kad sprendimas dėl nuosavybės teisių nepriimtas dėl to, jog yra dingusi (prarasta) Varėnos rajono žemėtvarkos skyriaus 1999 m. rugsėjo 28 d. pažyma Nr. 11060, kuri, pareiškėjo teigimu, patvirtina jo teisę atkurti nuosavybės teises. Pareiškėjui buvo nurodyta, kad šios pažymos parengimo faktas yra užfiksuotas Varėnos rajono žemėtvarkos skyriaus pažymų dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų registracijos žurnale ir bus parengtas šio dokumento dublikatas.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. rugpjūčio 8 d. jis padavė prašymą Tarnybos Varėnos skyriaus vedėjui, kuriame prašė informuoti apie prarasto dokumento atstatymo eigą ir rezultatus bei nušalinti V. V. nuo pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo klausimo sprendimo, kadangi pastarasis neatliko jo kompetencijai priskirtų veiksmų dingusiam dokumentui atstatyti, informavo apie dingusį dokumentą bei nuosavybės teisių atkūrimo bylą tik 2012 m. vasarą, o iki tol daug metų klaidino pareiškėją, teigdamas, kad jo nuosavybės teisių atkūrimo klausimas yra sprendžiamas. Varėnos skyriaus vedėjas, atsakydamas į šį pareiškėjo prašymą, priėmė skundžiamą Varėnos skyriaus sprendimą, kuriame į pareiškėjo prašymą nušalinti specialistą V. V. nuo pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo klausimų neatsakė, taip pat nepateikė daugumos prašytų su pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimu susijusių dokumentų kopijų.

Pareiškėjas nurodė, kad iš atsakovų atsiliepimo sužinojo, jog Varėnos skyriaus vedėjas, nelaukdamas kol Vilniaus apygardos administracinis teismas išspręs skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimus, neinformuodamas pareiškėjo, priėmė 2013 m. sausio 7 d. įsakymą Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-11, kuriuo išbraukė S. P. pavardę iš Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai Varėnos mieste, eilės, ir 2013 m. sausio 23 d. priėmė įsakymą Nr. 3VĮ-(14.3.2)-89, kuriuo pakeitė (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, patvirtintą Varėnos skyriaus vedėjo 2011 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-678, išbraukdamas iš Asmenų, kuriems suprojektuoti žemės, miško sklypai vykdant Varėnos rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, sąrašo, 67-osios eilutės duomenis apie S. P. ir paimdamas į laisvos valstybinės žemės fondą jo nuosavybės teisių atkūrimui suformuotus žemės sklypus: 0,05 ha žemės sklypą Nr. 3/351, 0,06 ha žemės sklypą Nr. 3/326, 0,04 h žemės sklypą Nr. 3/327 ir 3 ha miško sklypą Nr. 8/811, esančius (duomenys neskelbtini) kaime, Varėnos seniūnijoje, Varėnos rajone.

Pareiškėjas paaiškino, kad J. K. mirė 1935 m. spalio 27 d. nepalikęs testamento. Po jo mirties liko žmona K. K. (K. K.) ir du vaikai, įskaitant dukterį I. K.. Pareiškėjas nurodė, kad Lenkijos okupuotoje teritorijoje (Vilniaus-Trakų apskrityje, kuriai priklausė ir Varėnos valsčius) galiojo Rusijos Civilinių įstatymo sąvado X tomo 1 dalis – Rytų žemių civilinė teisė, išdėstyta dviejų tomų leidinyje. Pagal šiame įstatyme įtvirtintą paveldėjimo pagal įstatymą reglamentavimą, po J. K. mirties jo turtą paveldėjo žmona – K. K. (1/4 dalį), o likusią dalį turto lygiomis dalimis paveldėjo J. K. vaikai – S. K. ir I. K. (pareiškėjo motina). Pareiškėjo vertinimu, Varėnos rajono žemėtvarkos skyriaus 1999 m. rugsėjo 28 d. pažyma Nr. 11060 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ patvirtina, kad S. P. pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantys dokumentai yra pakankami atkurti nuosavybės teises į J. K. žemę. Pareiškėjas pabrėžė, kad ši pažyma nėra pripažinta neteisėta, ji yra tik prarasta (dingusi).

Tai, jog Varėnos rajono žemėtvarkos skyriaus 1999 m. rugsėjo 28 d. pažymoje Nr. 11060 žemės savininku klaidingai nurodytas J. K., o ne jo įpėdiniai pagal įstatymą, pareiškėjo manymu, rodo, kad ją rengę Varėnos rajono žemėtvarkos skyriaus pareigūnai teisiškai netinkamai įvertino nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius dokumentus ir į pažymą klaidingai įrašė ne tą savininką, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimui parengta pažyma yra neteisėta. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovo nurodyti J. K. pavardės rašymo skirtumai yra susiję su pavardės vertimu iš lenkų į lietuvių kalbą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog (duomenys neskelbtini) kaime, Varėnos rajone, buvo kitų asmenų panašiu vardu ir pavarde, kad šie asmenys įrašyti į 1941 m. balandžio 2 d. sąrašą ir kad be pareiškėjo, dar kas nors pretenduoja į J. K. (J. K.) žemę, bei kad dėl to yra ginčas.

Pareiškėjo manymu, nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys teisės aktai nesuteikia nei Tarnybos vadovui, nei teritorinių žemėtvarkos skyrių vadovams įgaliojimų priimti sprendimus, taip pat keisti ar naikinti jau priimtus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimui pateiktų papildomų nuosavybės teise patvirtinančių dokumentų pakankamumo, kadangi tokius sprendimus įgaliotas priimti specialus kolegialus organas – teritorinio žemėtvarkos skyriaus vadovo įsakymu sudaryta komisija Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka. Pareiškėjas darė išvadą, kad Tarnybos vadovo sprendimas įpareigoti Varėnos skyriaus vedėją panaikinti Varėnos apylinkės agrarinės reformos tarnybos ekspertų komisijos 1994 m. vasario 15 d. pasiūlymą – išvadą ta dalimi, kuria pasiūlyta parengti J. K. įpėdiniams pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pakankamumo, yra neteisėtas.

Pareiškėjas nurodė, kad Varėnos rajono žemėtvarkos skyriaus 1999 m. rugsėjo 28 d. pažyma Nr. 11060, Varėnos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. birželio 29 d. įsakymas Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-678, Alytaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 16 d. įsakymas Nr. 38-2005-(1.3), remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 18 straipsniu, sudarė teisinį pagrindą kompetentingoms valstybės institucijos sprendimui dėl S. P. nuosavybės teisių atkūrimo priimti, t. y. suteikė pareiškėjui subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Tarnybai, įskaitant jos teritorinius padalinius, įstatymais nėra suteikta teisė administracine tvarka panaikinti savo priimtus individualius aktus, suteikiančius (nustatančius) asmenims tam tikras teises (jų apimtį, ribas), todėl darė išvadą, kad Varėnos skyriaus vedėjo 2013 m. sausio 7 d. įsakymas Nr. 3VĮ(14.3.2.)-11 ir 2013 m. sausio 23 d. įsakymas Nr. 3VĮ-(14.3.2)-89 negali būti pripažinti teisėtais.

Pareiškėjo manymu, Tarnybos vadovas pareiškėjo skundą išnagrinėjo neobjektyviai, paliko nenagrinėtus ir neįvertintus pareiškėjo skunde nurodytus S. P. nuosavybės teisių atkūrimui parengtų dokumentų praradimo (dingimo) faktus ir pareiškėjo pateiktą informaciją apie galimus jo vadovaujamos tarnybos valstybės tarnautojų tarnybinius nusižengimus, o Varėnos skyrius pažeidė pareiškėjo teisę gauti informaciją apie savo nuosavybės teisių atkūrimo procesą, dalį prašomų dokumentų atsisakė pateikti.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Tarnyba paaiškino, kad dėl J. K. nuosavybės teisių atkūrimo yra kreipusis ir kita pretendentė – L. K.. 1991 m. gruodžio 9 d. tuometinei Varėnos rajono Varėnos apylinkės agrarinės reformos tarnybai pareiškėjas pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. K. ir K. K. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) kaime, tačiau dokumentų, įrodančių žemės valdymo nuosavybės teise faktą, tuo metu pateikta nebuvo. Tarnyba atkreipė dėmesį, kad J. K. mirė 1935 m. spalio 27 d., t. y. iki visuotinio žemės nacionalizavimo, todėl negalėjo būti žemės savininkas 1940 metais. Atsakovas darė išvadą, kad dėl to pareiškėjas negali pretenduoti į buvusio savininko J. K. nuosavybės teisių atkūrimą, o Varėnos apylinkės agrarinės reformos tarnybos ekspertų komisijos 1994 m. vasario 15 d. pasiūlymas-išvada ta dalimi, kuria nustatyta, kad J. K. buvo nacionalizuotos žemės savininkas, yra neteisėtas.

Atsakovo manymu, turto paveldėjimo teisinis reglamentavimas J. K. mirties momentu buvo sudėtingas ir įvairiapusis, todėl vienareikšmiškai teigti, kad po J. K. mirties jo turtą paveldėjo tik žmona K. K. 1/4 dalį ir 3/4 dalis vaikai, nėra teisinio pagrindo. Tarnyba pažymėjo, kad pareiškėjo teiginys, jog J. K. mirė nepalikęs testamento, nėra pagrindžiamas jokiais rašytiniais įrodymais, todėl negalima neginčijamai teigti, kad po J. K. mirties jo turtas buvo paveldimas tik pagal įstatymą. Atsakovas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra galimybės nustatyti, kas buvo žemės savininkas po J. K. mirties 1935 m. spalio 27 d. iki 1940 m. liepos 22 d. Tarnyba pažymėjo, kad įrodžius, jog K. K., dėl kurios nuosavybės teisių atkūrimo yra kreipęsis pareiškėjas, paveldėjo dalį J. K. žemės ir nustačius šios žemės kiekį, pareiškėjas galėtų pretenduoti tik į senelės K. K. nuosavybės teisių atkūrimą.

Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 13 punktu, Metodinių nurodymų dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 634 (toliau – ir Tvarka) 1 punktu ir pabrėžė, kad vykdant šias nuostatas Tarnybos Varėnos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. 3VĮ-(14-3.2.)-542 buvo sudaryta komisija, kuri yra kompetentinga nagrinėti žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančius papildomus dokumentus ir priimti sprendimus dėl šių dokumentų pakankamumo nuosavybės teisėms atkurti. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju sprendimo 2.1 punkte nurodytas įpareigojimas Tarnybos Varėnos skyriaus vedėjui būtų vykdomas ne skyriaus vedėjo vienasmeniškai, bet minėtu įsakymu patvirtintos komisijos, kurios pirmininkas pagal Tvarkos 1 punktą yra skyriaus vedėjas.

Atsakovas pabrėžė, kad skundžiami administraciniai aktai yra priimti vykdant šių aktų priėmimo metu galiojusius Tarnybos direktoriaus 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. 1T-(7.5)-101 2 punkto reikalavimus ir yra pasekmė to, kad S. P. negali būti pretendentas į J. K. nuosavybės teisių atkūrimą. Atsakovas pažymėjo, kad 1999 m. rugsėjo 28 d. pažyma ir Tarnybos Varėnos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-678 patvirtintas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame suformuoti žemės sklypai pareiškėjui, bei kiti administraciniai aktai, priimti iki sprendimo atkurti nuosavybės teises, yra tik tarpiniai sprendimai nuosavybės teisių atkūrimo procese. Atsakovo teigimu, skundžiamo įsakymo Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-11 ir įsakymo Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-89 priėmimas neturėjo įtakos pareiškėjo teisių ir pareigų apimčiai, t. y. šiais administraciniais aktais nebuvo sumažinta pareiškėjo teisių J. K. nuosavybės teisių atkūrimo procese apimtis, kadangi pagal bendrąjį teisės principą iš ne teisės negali atsirasti teisė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo L. K. atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė S. P. skundą patenkinti.

L. K. nurodė, kad iš šioje administracinėje byloje pateiktų dokumentų matyti, jog 2004 m. gegužės 24 d. Alytaus apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 38-18569 buvo atkurta nuosavybė vienam iš pretendentų L. K. į dalį 1935 m. mirusio J. K. nuosavybėje buvusią 6,60 ha žemę (duomenys neskelbtini) k., Varėnos r. Be to, byloje esančios Lietuvos Valstybinio archyvo ir Lietuvos valstybės istorijos archyvų pažymos patvirtina tą faktą, kad J. K. (duomenys neskelbtini) k., Varėnos r. kaime turėjęs 6,60 ha žemės. Žemės savininkas mirė 1935 m. spalio 27 d., o po jo mirties liko jo žmona K.

K. ir vaikai S. K. bei I. K.. Duomenų apie testamento sudarymą nėra. 1935 metais mirus buvusiam žemės savininkui J. K. atsirado paveldėjimo pagal įstatymą teisiniai santykiai, kuriuos tuo metu reglamentavo Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvadas. Sąvado X tomo 1 dalies 1127 straipsnis nustatė, kad „artimiausia teisė paveldėti po tėvo ar motinos mirties priklauso jų teisėtiems vaikams“, o sąvado 1148 straipsnis nustatė, kad „žmona gauna po vyro 1/4 dalį jo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto nuosavybe“. Kadangi daugiau I eilės įpėdinių J.

K. neturėjo, todėl po J. K. mirties jo žmona ir vaikai priėmė J. K. palikimą ir tapo jo turto bei žemės savininkais pagal įstatymą. L. K. manymu, bylos duomenys neginčijamai patvirtina aplinkybę apie J. K. turėtą nuosavybės teise žemę iki jo mirties, tai yra iki 1935 metų. Kadangi mirusysis testamento nepaliko, atsirado paveldėjimas įstatymo pagrindu. L. K. atkreipė dėmesį, kad niekas kitas be pareiškėjo ir jos įstatymo nustatyta tvarka ir terminais neišreiškė valios atkurti nuosavybės teises į J. K. valdytą žemę, prašymų atitinkamoms institucijoms nustatytu laiku nepadavė.

Kadangi agrarinės reformos tarnyba jokia forma nėra informavusi L. K. apie būtinumą nuosavybės teisę įrodinėti teisme, trečiasis suinteresuotas asmuo darė prielaidą, kad jai nuosavybę patvirtinančių dokumentų pakako. Be to, byloje yra Varėnos agrarinės reformos tarnybos ekspertų komisijos 1994 m. vasario 15 d. dokumentams, įrodantiems nuosavybės teisę, nagrinėti pasiūlymas – išvada, kuria konstatuota, kad esamų dokumentų, gautų iš archyvo dėl buvusio savininko J. K. turėtos žemės, pakanka nuosavybės teisei atstatyti.

Šią išvadą patvirtino Varėnos agrarinės reformos tarnyba, teikusi pažymas dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. Institucijoms, nagrinėjančioms prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pakako dokumentų ir tai nepriklausė nuo pretendentų. L. K. pažymėjo, kad iš byloje esančių valstybės archyvų pažymų matyti, jog po J. K. mirties liko gyventi jo šeimos nariai – žmona ir vaikai, kurie ir vėliau, po nacionalizacijos, gyveno tame pačiame ūkyje Varėnos r., (duomenys neskelbtini) kaime. L. K. vertinimu, šio ginčo atveju teismui yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad byloje esantys archyviniai duomenys ir kiti dokumentai patvirtina mirusiojo J.

K. turto paveldėjimą po jo mirties – jo žmonos ir vaikų faktinį perimtą turto valdymą. Apie turto pasikeitimą nuo J. K. mirties iki turto nacionalizacijos jokių duomenų nėra. L. K. manymu, atsakovui neturint kitų konkrečių duomenų, o tik hipotetiškai teigiant, kad nėra duomenų apie žemės, į kurią atkurtos nuosavybės teisės, savininkus ir jos įgijimo pagrindą, nėra pakankamas pagrindas priimti sprendimus naikinti pareiškėjo nurodytus dokumentus, kuriu pagrindu jam pripažinta teisė atkurti nuosavybės teises.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino atsakovo Tarnybos direktoriaus 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimo „Dėl S. P. skundo išnagrinėjimo“ Nr. 1T-(7.5)-101 dalį, kuria nuspręsta panaikinti Varėnos apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1993 m. rugsėjo 29 d. pažymą; įpareigojo atsakovo Tarnybos vadovą išnagrinėti S. P. 2012 m. spalio 15 d. neišnagrinėtą skundo dalį, kurioje buvo prašoma išsiaiškinti Varėnos rajono žemėtvarkos skyriaus 1999 m. rugsėjo 28 d. pažymos Nr. 11060 bei S. P. 2000 m. nuosavybės teisių atkūrimo bylos praradimo Varėnos skyriuje aplinkybes, taip pat išsiaiškinti, ar nėra dingę ir dalis dokumentų iš buvusių savininkų J. K. ir K. K. nuosavybės teisių atkūrimo bylos; įpareigojo atsakovo Tarnybos vadovą išnagrinėti S. P. 2012 m. spalio 15 d. skundo neišnagrinėtą dalį, kurioje buvo prašoma įpareigoti Tarnybos Varėnos skyrių atlikti Viešojo administravimo įstatymo Trečiame skirsnyje numatytą administracinę procedūrą dėl S. P. prašymo nušalinti specialistą V. V. nuo nuosavybės teisių atkūrimo proceso pareiškėjo byloje; įpareigojo Tarnybos vadovą išduoti pareiškėjui S. P. visų jo 2012 m. rugpjūčio 8 d. prašyme nurodytų dokumentų, kurie jam nebuvo pateikti kartu su Tarnybos Varėnos skyriaus 2012 m. rugsėjo 8 d. ir 2012 m. gruodžio 28 d. raštais Nr. 3SD-(14.3.104.)-2967 ir Nr. 3SD-(14.3.104.)-3886, kopijas. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad J. K. mirė 1935 m. spalio 27 d., todėl darė išvadą, kad jis nacionalizavimo metu negalėjo būti ginčijamos žemės savininku.

Teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos, kai yra aiškūs turto paveldėtojai bei žinoma jų paveldėjimo dalis. Iš byloje pateiktų dokumentų, pareiškėjo, trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinimų bei liudytojos D. O. P. parodymų teismas negalėjo vienareikšmiškai padaryti išvados, kad J. K. įpėdiniai bei jų paveldėta turto dalis buvo būtent tokia, kokią nurodė pareiškėjas. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog J. K. nebuvo sudaręs testamento, be to, iš pareiškėjo 1991 m. gruodžio 9 d. prašymo Varėnos rajono Varėnos apylinkės agrarinės reformos tarnybai turinio matyti, kad pareiškėjas pateikė prašymą atkurti jam į visą J. K. ir K. K. priklausančios 6,60 ha žemės nuosavybės teisę ir nenurodė kitų, be savęs, įpėdinių ir jų giminystės ryšių su buvusiu žemės savininku, nors L. K. taip pat buvo nurodžiusi save kaip ginčijamos žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Varėnos rajone, paveldėtoją. Teismas darė išvadą kad nėra aišku, ar nėra daugiau paveldėtojų.

Teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, Atkūrimo tvarkos 12 punktu, įvertino 1941 m. balandžio 2 d. Alytaus apskrities Varėnos II valsčiaus (duomenys neskelbtini) seniūnijos mokesčiais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemės sąrašo turinį, nustatė, kad J. K. mirė 1935 m. spalio 27 d., o minėtas sąrašas sudarytas 1941 m. balandžio 2 d., J. K. (dokumente nurodyta J. K.) negalėjo 1941 m. balandžio 2 d. būti nurodytas žemės savininku, todėl darė išvadą, kad Varėnos rajono Varėnos apylinkės darbinė grupė 1994 m. sausio 28 d. negalėjo pripažinti šio sąrašo pakankamu dokumentu atkurti nuosavybės teises (duomenys neskelbtini) kaimo žemės savininkams, būtent J. K. įtraukimo į sąrašą dalyje, kadangi 1941 m. balandžio 2 d. minėtas sąrašas neatitiko faktinių aplinkybių. Teismas darė išvadą, kad Tarnyba pagrįstai konstatavo, jog Varėnos apylinkės agrarinės reformos tarnybos ekspertų komisijos 1994 m. vasario 15 d. pasiūlymas-išvada ta dalimi, kuria nustatyta, kad J. K. buvo nacionalizuotos žemės savininkas, yra neteisėta, ir todėl pagrįstai šia dalimi 1994 m. vasario 15 d. pasiūlymas-išvada buvo naikinama. Teismas vadovavosi Atkūrimo tvarkos 13 punktu, Tvarkos 1 punktu, nustatė, kad Tarnybos Varėnos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 27 d. įsakymu „Dėl komisijos sudarymo“ Nr. 3VĮ-(14-3.2.)-542 buvo sudaryta komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo, kurios pirmininku buvo paskirtas Varėnos žemėtvarkos skyriaus vedėjas A. V.. Teismas darė išvadą, kad Tarnybos 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. 1T-(7.5)-101 2.1 punkte nurodytą įpareigojimą turėtų vykdyti minėta komisija, kurios pirmininkas ir yra Varėnos žemėtvarkos skyriaus vedėjas.

Teismas įvertinęs proceso dalyvių paaiškinimus, byloje pateiktą medžiagą sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra galimybės nustatyti, kokie asmenys ir kokiomis dalimis nacionalizavimo metu buvo žemės, kuri iki mirties priklausė J. K. nuosavybės teise, savininkai. Teismas darė išvadą, kad atsakovai, tiek Varėnos skyriaus 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendime Nr. 3SD-(14.3.104.)-2967, tiek Tarnybos 2012 m. gruodžio 14 d. sprendime Nr. 1T-(7.5)-101 teisėtai bei pagrįstai nurodė pareiškėjui kreiptis dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo į teismą, siekiant nustatyti asmenį (-is), nacionalizacijos metu valdžiusį (-ius) nuosavybės teise žemę, kurią iki 1935 m. spalio 27 d. valdė J. K., ir kokiomis dalimis šis asmuo (asmenys) žemę valdė nacionalizavimo metu.

Dėl Varėnos rajono žemėtvarkos skyriaus 1999 m. rugsėjo 28 d. pažymos Nr. 11060 teismas pažymėjo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo prasme viešojo administravimo subjekto aktu laikytinas komisijos sprendimas, o ne šio komisijos sprendimo pagrindu išduodama pažyma, t. y. pažyma yra tarpinis sprendimas nuosavybės teisių atkūrimo procese, todėl ji pati savaime nesukuria pareiškėjui nuosavybės teisės į atkuriamą žemę.

Teismo vertinimu, Alytaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 16 d. įsakymas Nr. 38-2205-(1.3.), kuriuo patvirtinta Piliečių, kurie pageidauja atkurti nuosavybės teises į žemę (mišką) perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą Varėnos mieste, eilė, Tarnybos Varėnos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. birželio 29 d. įsakymas Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-678, kuriuo patvirtintas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas ir jame pareiškėjui suformuoti žemės sklypai Nr. 3/351, Nr. 3/326, Nr. 3/327 ir Nr. 8/811, esantys (duomenys neskelbtini) kaime, Varėnos seniūnijoje, Varėnos rajono savivaldybėje, taip pat yra laikytini tarpiniais sprendimais nuosavybės teisių atkūrimo procese bei tik vienais iš nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procedūros elementų, kurie patys nesuteikia nuosavybės teisės į atkuriamą žemę.

Kadangi pareiškėjas nėra nusistatęs juridinę reikšmę turinčio fakto, kokie asmenys ir kokiomis dalimis nacionalizavimo metu buvo žemės, kuri iki mirties priklausė J. K. nuosavybės teise, savininkai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas šios administracinės bylos nagrinėjamo metu nepatenka į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytą asmenų, kuriems suteikiama teisė atkurti nuosavybės teises, rato sritį, todėl neturi subjektinės teisės atkurti prašomą nuosavybės teisę, o atsakovas Varėnos skyrius 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendime Nr. 3SD-(14.3.104.)-2967 teisėtai bei pagrįstai pripažino Varėnos rajono žemėtvarkos skyriaus 1999 m. rugsėjo 28 d. pažymą neteisėta bei Tarnyba teisėtai bei pagrįstai priėmė 2012 m. gruodžio 14 d. sprendime Nr. 1T-(7.5)-101 rezoliucinės dalies 2.3-2.5 punktus. Pagal bendrąjį teisės principą iš neteisės teisė neatsiranda, todėl teismas sutiko su atsakovo Tarnybos teiginiais, jog Alytaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 16 d. įsakymas Nr. 38-2205-(1.3.), Tarnybos Varėnos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. birželio 29 d. įsakymas Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-678 buvo priimti pažeidžiant Atkūrimo įstatymo nuostatas.

Teismas, įvertinęs tai, kad Alytaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 16 d. įsakymas Nr. 38-2205-(1.3.) bei Tarnybos Varėnos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. birželio 29 d. įsakymas Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-678 buvo priimti pažeidžiant Atkūrimo įstatymo nuostatas, sutiko su atsakovo Tarnybos teiginiais, jog įsakymo Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-11 ir įsakymo Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-89 priėmimas neturėjo įtakos S. P. teisių ir pareigų apimčiai, kadangi pagal bendrąjį teisės principą iš ne teisės negali atsirasti teisė. Teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti įsakymo Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-11 ir įsakymo Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-89.

Dėl pareiškėjo argumento, jog dėl atsakovų veiksmų buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas turi galimybę kreiptis į teismą su skundu, jog jam buvo padaryta neturtinė žala.

Atsižvelgęs į tai, kad 1999 m. rugsėjo 28 d. pažyma yra prarasta, teismas darė išvadą, kad ginčijamu Varėnos skyriaus sprendimu ši pažyma pripažinta neteisėta pagrįstai, todėl nėra tikslinga įpareigoti Tarnybą atstatyti Varėnos rajono žemėtvarkos skyriaus 1999 m. rugsėjo 28 d. pažymą Nr. 11060 ar pagal nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius dokumentus išduoti naują pažymą, patvirtinančią S. P. teisę atkurti nuosavybės teises į jo senelės K. K. ir motinos I. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę.

Teismas rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 8 straipsniu, nustatė, kad Tarnybos 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. 1T-(7.5)-101 2.2. punktu nuspręsta panaikinti Varėnos apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1993 m. rugsėjo 29 d. pažymą (2.2. punktas), tačiau iš bylos duomenų matyti, kad ši pažyma neegzistuoja. Tarnyba 2013 m. birželio 5 d. rašte Nr. 3SD-(14.3.9.)-2948 paaiškino, jog rengiant Tarnybos direktoriaus 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5)-101 buvo padaryta rašymo apsirikimo klaida ir šio sprendimo rezoliucinės dalies 2.2 punkte klaidingai nurodyta Varėnos rajono apylinkės agrarinės reformos tarnybos pažymos data: vietoj „1993 m. rugsėjo 29 d.“ turėjo būti įrašyta „1993 m. liepos 29 d.“. Teismas vertino, kad šis rašymo apsirikimas laikytinas esminiu, kadangi tiek, iš Tarnybos 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. 1T-(7.5)-101 motyvų, tiek iš rezoliucinės dalies nėra aišku, kokia pažyma 2.2 punktu yra naikinama bei ginčijamame sprendime nepateikta motyvų, kodėl ši pažyma yra naikinama. Teismas sprendė, jog tik Tarnybos 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. 1T-(7.5)-101 dalis, kuria yra panaikinama Varėnos apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1993 m. rugsėjo 29 d. pažyma, yra neteisėta iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, t. y. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 daliai (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.), todėl yra naikintina.

Teismas rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 1, 2 dalimis, 21 straipsnio 1 dalimi, 22 straipsnio 1 dalimi ir vertino, kad administracinė procedūra pagal pareiškėjo skundą dėl nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentų dingimo turėjo būti pradėta ir dėl to privalėjo būti priimtas atitinkamas sprendimas. Todėl teismas tenkino pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti Tarnybos vadovą išnagrinėti S. P. 2012 m. spalio 15 d. neišnagrinėtą skundo dalį, kurioje buvo prašoma išsiaiškinti Varėnos rajono žemėtvarkos skyriaus 1999 m. rugsėjo 28 d. pažymos Nr. 11060 bei S. P. nuosavybės teisių atkūrimo bylos neteisėto praradimo Varėnos skyriuje aplinkybes, taip pat išsiaiškinti, ar nėra dingę ir dalis dokumentų iš buvusių savininkų J. K. ir K. K. nuosavybės teisių atkūrimo bylos. Teismas taip pat tenkino ir pareiškėjo skundo dalį dėl įpareigojimo Tarnybos vadovą pagal Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus išnagrinėti pareiškėjo 2012 m. spalio 15 d. skundo neišnagrinėtą dalį, kurioje buvo prašoma įpareigoti Tarnybos Varėnos skyrių atlikti Viešojo administravimo įstatymo trečiame skirsnyje numatytą administracinę procedūrą dėl S. P. prašymo nušalinti specialistą V. V. nuo nuosavybės teisių atkūrimo proceso pareiškėjo byloje. Teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo dalies dėl įpareigojimo atsakovo esant pagrindui dėl dokumentų praradimo faktų kreiptis į teisėsaugos institucijas, nes tai susiję su viešojo administravimo subjekto teisėmis, bet ne jo pareigomis.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalimis, 16 straipsnio 2 dalimi ir konstatavo, kad Tarnybos Varėnos žemėtvarkos skyrius be teisinio pagrindo pareiškėjui neišdavė kai kurių jo 2012 m. rugpjūčio 8 d. prašyme nurodytų dokumentų, todėl Tarnybos Varėnos žemėtvarkos skyrių įpareigojo juos pareiškėjui išduoti. Teismas tenkino ir pareiškėjo skundo dalį dėl įpareigojimo Tarnybos vadovą išduoti pareiškėjui visų jo 2012 m. rugpjūčio 8 d. prašyme nurodytų dokumentų, kurie pareiškėjui nebuvo pateikti kartu su Tarnybos Varėnos skyriaus 2012 m. rugsėjo 8 d. ir 2012 m. gruodžio 28 d. raštais Nr. 3SD-(14.3.104.)-2967 ir Nr. 3SD-(14.3.104.)-3886, kopijas.

III. Pareiškėjas S. P. apeliaciniu skundu 9b. l. 68-74) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas remiasi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1, 4 dalimis, atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią kas buvo po 1940 m. birželio 15 d. pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus. Pareiškėjas pažymi, kad išvados, jog po J. K. mirties jo turtą paveldėjo žmona k. K. (1/4 dalį), o likusią dalį turto lygiomis dalimis paveldėjo J.

K. vaikai S. K. ir I. K., patvirtina ir papildomai iš archyvo gauti dokumentai, t. y. J. K. mirties akto ir Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2012 m. spalio 12 d. pažymos Nr. (P1-6974)P2-7970 kopijos, iš kurių matyti, kad J. K. po mirties paliko žmoną K. K., sūnų S. ir dukterį I. Pareiškėjo teigimu, tokią išvadą patvirtina ir faktas, kad Varėnos apylinkės agrarinės reformos tarnybos ekspertų komisijos pakankamu nuosavybės teisių atkūrimui dokumente – 1941 m. balandžio 2 d. Alytaus apskrities Varėnos II valsčiaus (duomenys neskelbtini) seniūnijos mokestiniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąraše, praėjus daugiau kaip penkiems metams po mirties savininku buvo nurodytas J.

K.. Pareiškėjo manymu, tuo atveju, jei J. K. žemė iki ar po jo mirties būtų perleista arba paveldėta pagal testamentą, į šį sąrašą būtų įrašytas naujas žemės savininkas. Pareiškėjas pažymi, kad aplinkybę, jog J. K. galėjo palikti testamentą, nurodo atsakovas, todėl jis ir turėjo pateikti į bylą įrodymus, pagrindžiančius tokią aplinkybę. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas, nurodydamas, jog byloje nepateikta duomenų, kad J. K. nebuvo sudaręs testamento, iš esmės reikalauja iš pareiškėjo įrodymų, kurių jis objektyviai negali gauti, nes Lietuvos centrinis archyvas atsisako išduoti testamento kopiją arba pažymą, kad J.

K. testamento nėra. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką taikant ir aiškinant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį ir pažymi, kad tiek pareiškėjui, tiek kitai pretendentei L. K. atkuriant nuosavybės teise yra teisiškai nesvarbu, ar yra daugiau paveldėtojų, turi būti atsižvelgiama tik į šiems dviem pretendentams priklausančias dalis. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, konstatuodamas, jog 1941 m. balandžio 2 d. Alytaus apskrities Varėnos II valsčiaus (duomenys neskelbtini) seniūnijos mokestiniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašas neatitinka faktinių aplinkybių, todėl negali būti pripažintas nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu pareiškėjo dalyje, tai padarė formaliai, nepagrįstai J.

K. mirties iki šio sąrašo sudarymo fakto nevertindamas sistemiškai su kitais nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančiais dokumentais. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas skundžiamais 2012 metais priimtais administraciniais aktais Varėnos apylinkės agrarinės reformos ekspertų komisijos 1994 m. vasario 15 d. pasiūlymą-išvadą ta dalimi, kuria remiantis 1941 m. balandžio 2 d. Alytaus apskrities Varėnos II valsčiaus (duomenys neskelbtini) seniūnijos mokestiniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašu, buvo pasiūlyta atkurti nuosavybės teises J.

K. paveldėtojams, administracine tvarka panaikinimo praėjus net 19 metų nuo šio administracinio akto priėmimo, o pirmosios instancijos teismas tokį sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą konstitucinio teisinės valstybės principo taikymo praktiką, pažymi, kad J. K. mirties aktas su jame nurodyta mirties data buvo pateiktas Varėnos rajono žemėtvarkos skyriui vėliausiai 1993 metais. Kadangi Varėnos skyriaus valstybės tarnautojams aplinkybė, jog J.

K. miręs 1935 metais buvo žinoma jau Varėnos apylinkės agrarinės reformos tarybos ekspertų komisijos 1994 m. vasario 15 d. pasiūlymo-išvados priėmimo metu, tačiau sprendimas ją naikinti priimtas po 19 metų, pareiškėjo manymu, rodo, kad šis klausimas per protingą ir nepateisinamai ilgą laiką nebuvo išspręstas dėl Varėnos rajono žemėtvarkos skyriaus pareigūnų aplaidumo. Pareiškėjas daro išvadą, kad teismas nepagrįstai neįvertino tokio ilgo panaikinimo laiko, tokiu būdu šiurkščiai pažeidžiant pretendento ir valstybės interesų pusiausvyrą, teisėtumo, teisingumo ir protingumo principus.

Dėl panaikintos Varėnos rajono žemėtvarkos skyriaus 1999 m. rugsėjo 28 d. pažymos Nr. 11060, pareiškėjas pažymi, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog yra naikinamas neegzistuojantis dokumentas, kuris Varėnos skyriuje buvo neteisėtai prarastas. Pareiškėjas nesutinka su dokumento naikinimo motyvu, kad pažymoje savininku įrašytas J. K., o ne jo paveldėtojai, nes tai terodo, kad ją rengę Varėnos rajono žemėtvarkos skyriaus pareigūnai teisiškai netinkamai įvertino nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius dokumentus ir į pažymą klaidingai įrašė ne tą savininką.

Pareiškėjas daro išvadą, kad tiek atsakovo, tiek teismo pozicija, kad pareiškėjas turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kokie asmenys ir kokiomis dalimis nacionalizavimo metu buvo žemės, kuri iki mirties priklausė J. K. nuosavybės teise, savininkai, yra neteisėta ir nepagrįsta.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 83-94) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas atkreipia dėmesį į Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimą ir teisės taikymo rekomendacijas, pažymi, kad turto paveldėjimo teisinis reglamentavimas J. K. mirties momentu buvo sudėtingas ir įvairiapusis, todėl vienareikšmiškai teigti, kad po J. K. mirties jo turtą paveldėjo tik žmona ir vaikai, nėra teisinio pagrindo. Atsakovas remiasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalimi ir pažymi, kad bylą nagrinėjant Vilniaus apygardos administraciniame teisme, pareiškėjas nebuvo pateikęs Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2013 m. balandžio 5 d. pažymos Nr. R4-413.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad juridinio fakto, kas buvo žemės savininkas nacionalizacijos metu, nustatymas negali būti įrodinėjimo dalyku, nes, remiantis Civilinio proceso kodekso 442 straipsnio 1 punktu tai yra bendrosios kompetencijos teismo prerogatyva. Atsakovas nesutinka, kad nurodant J. K. kaip buvusį savininką buvo padaryta techninė klaida ir kad pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises tiek į motinos I. K., tiek į senelės K. K. turtą. Nustačius, kad J. K. mirė 1935 m. spalio 27 d. ir negalėjo būti nacionalizuotos žemės savininkas, atsakovas daro išvadą, kad pareiškėjo prašymas atkurti nuosavybės teises į jo žemę negali sukelti jokių pasekmių.

Atsakovas pažymi, kad Varėnos apylinkės agrarinės reformos tarnybos ekspertų komisijos 1994 m. vasario 15 d. pasiūlymas-išvada direktoriaus sprendimu nebuvo panaikintas, o direktoriaus sprendimu šį pasiūlymą-išvadą buvo įpareigotas panaikinti Tarnybos Varėnos skyriaus vedėjas. Atsakovas nurodo, kad ieškinio senaties terminas ginčyti priimtus administracinius aktus yra taikomas kreipiantis į teismą dėl tokių administracinių aktų panaikinimo. Atsakovo manymu, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodoma teismų praktika, suformuota bylose dėl viešojo intereso gynimo, šiuo atveju netaikytina, nes nagrinėjamoje administracinėje byloje administracinis aktas būtų naikinamas ne teismine, o administracine tvarka.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad galiojantys teisės aktai nenumato termino, kuriam suėjus administracine tvarka negalėtų būti panaikintas priimtas administracinis aktas. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas vien pasiūlymo-išvados pagrindu negalėjo įgyti nei teisėto lūkesčio, kad jam bus atkurtos nuosavybės teisės į J. K. nuosavybės teise valdytą žemę, nei nuosavybės teisių į žemę.

Pareiškėjas S. P. pateikė prašymą (b. l. 100-101) sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka, kol įsiteisės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-957-445/2013. Pareiškėjas remiasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 98 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nurodo, kad Varėnos rajono apylinkės teisme yra iškelta civilinė byla Nr. 2-957-445/2013 pagal S. P. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kuriame, be kita ko, prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad iki 1940 metų nacionalizacijos K. K. nuosavybės teise valdė 1,65 ha, o I. K. nuosavybės teise valdė 2,47 ha žemės Varėnos vls., (duomenys neskelbtini) km., paveldėtos iš sutuoktinio ir tėvo J. K., ir daro išvadą, kad tarp nurodytos civilinės bylos ir šios administracinės bylos yra tarpusavio ryšys, kuris sudaro pagrindą sustabdyti bylą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl nuosavybės teises atkuriančių institucijų veiksmų bei priimtų aktų teisėtumo ir pagrįstumo, sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimus į pareiškėjo senelio bei kitų giminaičių iki nacionalizacijos valdytą žemę.

Pirmosios instancijos teismas visų pirma konstatavo, kad pareiškėjo senelis J. K. mirė iki nacionalizacijos ir nebegalėjo būti žemės savininku, todėl visi dokumentai, parengti nuosavybės teisių atkūrimui į J. K. iki nacionalizacijos valdytą žemę, nesuteikė pareiškėjui teisės atkurti nuosavybės teises ir pagrįstai buvo atsakovo panaikinti. Be to, teismas, pripažino, kad atsakovas netinkamai išsprendė kitus pareiškėjo prašymus, todėl įpareigojo atsakovą atsakyti pareiškėjui Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka.

Apeliaciniu skundu iš esmės ginčijama tik ta teismo sprendimo dalis, kuria pareiškėjo skundas atmestas. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis vertinant asmenis, galėjusius būti žemės savininkais, nesutinka su formaliu teismo požiūriu į nepateisinamą delsimą atkurti nuosavybės teises, nurodo, kad kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nėra teisiškai pagrįsta.

Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto argumentai, susiję su galimybe nustatyti žemės, į kurią atkurti nuosavybės teises pretenduoja pareiškėjas, savininkus bei tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą pagal surinktus dokumentus, nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisės gali būti teisėtai atkurtos tik tais atvejais, kai žinomas nacionalizuoto turto savininkas, jo turto paveldėtojai bei kiekvienam iš jų tenkanti turto dalis. Šios faktinės aplinkybės turi būti įrodytos ne kurio nors suinteresuoto asmens paaiškinimais, bet teisės aktų nustatyta tvarka – pateikiant oficialią galią turinčius dokumentus arba nustatant juridinę reikšmę turinčius faktus. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuosavybės teisių atkūrimą organizuojančioms institucijoms pareiškėjas nebuvo pateikęs pakankamai dokumentų, patvirtinančių žemės savininką jos nacionalizavimo momentu, be to, pateikti ir tuometinės agrarinės reformos tarnybos ekspertų komisijos įvertinti dokumentai neatitiko Atkūrimo tvarkos 13 punkto bei Tvarkos 1 punkto reikalavimų ir negalėjo būti tinkamu pagrindu nustatyti, kad žemės savininku buvo J. K.. Kartu šie dokumentai nei vertinant atskirai kiekvieną iš jų, nei jų visumą nėra pakankami, kad nustatyti galimų žemės savininkų valdytas dalis, į kurias galėtų teisėtai pretenduoti pareiškėjas bei tretysis suinteresuotas asmuo. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino kaip nepagrįstus ir neteisėtus tolesnius Alytaus apskrities viršininko bei Nacionalinės žemės tarnybos pareigūnų veiksmus ir aktus, kurie rėmėsi pirminėmis neteisėtomis ekspertų komisijos išvadomis.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais apelianto nusiskundimus, kad nuosavybės teisių atkūrimas tęsiasi ilgą laiką, atsakovas administracine tvarka panaikino kai kuriuos procedūrinius nuosavybės teisių atkūrimui reikalingus dokumentus po 19 metų nuo jų priėmimo. Tačiau kartu pažymėtina, kad tinkamas ir skaidrus nuosavybės teisių atkūrimas, kaip specifinis procesas, kuriuo atkuriamos asmenų nuosavybės teisės į žemę, kaip ypatingą nuosavybės objektą, yra viešasis interesas, kuris turi būti ginamas įstatymų nustatyta tvarka. Tai, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesas – specifinis, o jo tinkamas įgyvendinimas laikytinas viešuoju interesu, pripažįstama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2009). Analogiško požiūrio, kad nuosavybės teisių atkūrimo tinkamas ir teisės aktais pagrįstas vykdymas, yra viešasis interesas, laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2279/2011; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A180-48/2007)

Taigi esant priešpriešai tarp privataus pareiškėjo intereso kuo greičiau atkurti nuosavybės teises ir tarp viešojo intereso, kad nuosavybės teisės būtų atkuriamos tinkamai, skaidriai bei pagal teisės aktų nuostatas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pirmenybę teikė viešajam interesui. Be to, pareiškėjas savo galimai pažeistas teises turi teisę ginti ir naudodamasis žalos atlyginimo institutu. Dabartinė situacija pareiškėjo bei trečiojo suinteresuoto asmens nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje neužkerta kelio ją tęsti, jei atsakovui bus pateikti visi reikalingi dokumentai.

Nors apeliantas savo skunde abejoja atsakovo ir pirmosios instancijos teismo pasiūlymo kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo teisiniu pagrįstumu, tačiau jis 2013 m. rugsėjo 16 d. kreipėsi į Varėnos rajono apylinkės teismą su tokio pobūdžio pareiškimu ir teismas 2014 m. balandžio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-37-445/2014 jo pareiškimą patenkino. Tai rodo, kad šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliantas taip pat prašė sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą, kol įsiteisės Varėnos rajono apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-37-445/2014 pagal S. P. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas yra viešojo administravimo institucijos veiksmų, atliktų iki 2013 metų pradžios, pagrįstumas ir teisėtumas. Konstatavus, kad pareiškėjas tuo metu nebuvo pateikęs visų reikalingų dokumentų, patvirtinančių turto, į kurį pretenduojama, savininką, nėra pagrindo keisti Nacionalinės žemės tarnybos veiksmų vertinimą atsižvelgus į naujai paaiškėjusias aplinkybes ar nustatytus juridinius faktus. Šie faktai galės būti įvertinti teisės aktų nustatyta tvarka iš naujo sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo S. P. klausimus.

Išnagrinėjusi bylos medžiagą ir įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, tinkamai įvertino susiklosčiusius ginčo teisinius santykius ir pritaikė jiems teisės aktus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas