A-502-1155-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-1155/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00827-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir advokatui V. J. dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. S. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) įpareigoti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – ir Klaipėdos tarnyba) išnagrinėti jo 2013 m. liepos 24 d. prašymą dėl advokato V. J. pakeitimo bei informacijos suteikimo; 2) įpareigoti Klaipėdos tarnybą užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal 2013 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPA-1049-13; 3) priteisti iš atsakovo 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde (b. l. 4–5) pareiškėjas paaiškino, kad Klaipėdos tarnybos 2013 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-1049-13 jam buvo suteikta antrinė teisinė pagalba apeliaciniame procese dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamosios bylos Nr. PKS-1066-795/2012 ir paskirtas advokatas V. J.. Tačiau advokatas su pareiškėju nebendravo ir apeliacinio skundo nesurašė, o 2013 m. liepos 18 d. susitikimo metu informavo, kad minėtoje byloje pareiškėjo neatstovaus. 2013 m. liepos 24 d. J. S. pateikė atsakovui prašymą pakeisti advokatą, tačiau atsakymo negavo. Iš Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Šiaulių tarnyba) 2013 m. rugpjūčio 13 d. rašto Nr. SD-1015-(02.2) jis sužinojo, kad Klaipėdos tarnyba nusprendė 2013 m. liepos 24 d. prašymo nenagrinėti ir persiuntė jį Šiaulių tarnybai. Šiaulių tarnyba, pareiškėjo manymu, teisingai atsisakė nagrinėti minėtą prašymą ir jį grąžino Klaipėdos tarnybai. Nurodyti atsakovo veiksmai yra nepagrįsti ir neteisėti, jais buvo vilkinamas teisinės pagalbos teikimas, pareiškėjas patyrė nepatogumų, išgyvenimų, todėl reikalavo priteisti 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 93–100) atsakovas paaiškino, kad 2013 m. liepos 9 d. gavo J. S. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą apeliacine tvarka skundžiant Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. PKS-1066-795/2012. Prašyme pareiškėjas pažymėjo, kad dėl interesų konflikto prašo nuo prašymo nagrinėjimo nusišalinti Klaipėdos tarnybos direktorių ir vedėją. Siekdamas išvengti interesų konflikto, Klaipėdos tarnybos direktorius nusišalino ir nušalino Teisės skyriaus vedėją nuo dalyvavimo nagrinėjant šį prašymą. 2013 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA1049-13 Klaipėdos tarnyba, atstovaujama Teisės skyriaus vyriausiosios specialistės, suteikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje ir paskyrė advokatą V.

J.. Klaipėdos tarnyboje 2013 m. liepos 25 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas pakeisti advokatą kitu ir suteikti informaciją, kodėl advokatui nebuvo įteiktas 2013 m. liepos 12 d. sprendimas Nr. (1.31)-TPA1049-13, be to, buvo nurodyta nuo šio prašymo nagrinėjimo dėl interesų konflikto nusišalinti Klaipėdos tarnybos direktoriui ir vedėjai. 2013 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. V-172 Klaipėdos tarnybos direktorius nusišalino pats ir nušalino Teisės skyriaus vedėją bei Teisės skyriaus specialistus nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje nagrinėjant J.

S. 2013 m. liepos 9 d. prašymą ir perdavė šį prašymą nagrinėti Šiaulių tarnybai, kadangi Klaipėdos tarnyboje neliko subjekto, galinčio priimti sprendimus pareiškėjo atžvilgiu. 2013 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. (1.7.)-SR-2718 Klaipėdos tarnyba persiuntė pareiškėjo 2013 m. liepos 9 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą bei su antrinės teisinės pagalbos teikimu susijusius dokumentus, tarp jų ir 2013 m. liepos 25 d. prašymą pakeisti advokatą. Šiaulių tarnyba 2013 m. rugpjūčio 13 d. raštu Nr. SD-1015(02.2) grąžino Klaipėdos tarnybai visus dokumentus, motyvuodama tuo, kad ji neturi įgaliojimų spręsti dėl advokato, jau paskirto Klaipėdos tarnybos sprendimu, pakeitimo, nes šis klausimas nepriklauso jos kompetencijai.

Atsakovas pabrėžė, kad J. S. ne kartą administraciniuose teismuose yra ginčijęs ne tik Klaipėdos tarnybos sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ar atsisakymo ją teikti, bet ir Klaipėdos tarnybos sprendimus dėl konkrečių advokatų parinkimo, pakeitimo ar atsisakymo juos keisti (administracinės bylos Nr. I-786-162/2012, I-599-342/2013, I-994-386/2013). Savo raštuose pareiškėjas teigė, kad, jo nuomone, Klaipėdos tarnyba sąmoningai parenka advokatus, kurie jam kokybiškų ir realių teisinių paslaugų neteikia, tuo siekdama pakenkti.

Taigi esant nurodytoms aplinkybėms atsakovas pagrįstai nusišalino nuo pareiškėjo prašymo nagrinėjimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba sutiko su pareiškėjo skundo dalimi, kuria prašoma įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus.

Atsiliepime (b. l. 88–91) paaiškino, kad Klaipėdos tarnyba, nusišalindama nuo pareiškėjo prašymo nagrinėjimo, įsakymuose nenurodė konkrečių aplinkybių dėl kiekvieno valstybės tarnautojo, iš kurių būtų galima daryti išvadą dėl nusišalinimo pagrįstumo. Šiuo atveju nėra aišku, kaip galėtų pasireikšti Klaipėdos tarnybos šališkumas, kai sprendimas teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą jau priimtas ir paskirtas konkretus advokatas. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad jam nėra suteikti įgaliojimai keisti Klaipėdos tarnybos priimtus sprendimus ar spręsti klausimus dėl advokatų, teikiančių antrinę teisinę pagalbą Klaipėdos apygardos teismo teritorijoje, nes Šiaulių tarnyba ne tik neturi teisės aktais nustatytų įgaliojimų, bet ir sudarytų antrinės teisinės pagalbos teikimo sutarčių su šiais advokatais. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis Šiaulių tarnyba pagrįstai atsisakė nagrinėti Klaipėdos tarnybos persiųstus pareiškėjo prašymus dėl advokato pakeitimo. Sutikdama su pareiškėju, kad Klaipėdos tarnybos administracinės priemonės buvo neproporcingos ir neadekvačios, Šiaulių tarnyba nurodė, jog visgi pareiškėjui dėl to negalėjo atsirasti neturtinė žala.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimu pareiškėjo J. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 185–189).

Teismas, išanalizavęs Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas) nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, nurodė, kad teisės aktai vienareikšmiškai įtvirtina nusišalinimo pareigą, todėl Klaipėdos tarnybos direktorius, siekdamas išvengti interesų konflikto, pagrįstai nusišalino nuo J. S. 2013 m. liepos 9 d. prašymo nagrinėjimo ir nušalino visus Klaipėdos tarnyboje dirbančius valstybės tarnautojus, įgaliotus nagrinėti pareiškėjo prašymą.

Kadangi teisės aktai tiesiogiai nereglamentuoja, kuri valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turėtų nagrinėti prašymą tuo atveju, kai pareiškėjo gyvenamosios vietos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba nusišalina nuo prašymo nagrinėjimo, atsakovas pagal analogiją vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 1R-241 patvirtinto Sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas yra valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priėmimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 6.2 punktu, numatančiu, kad Klaipėdos tarnyba prašymą perduoda Šiaulių tarnybai, – kai pareiškėjo gyvenamoji vieta yra Klaipėdos miesto, Klaipėdos rajono, Neringos, Palangos miesto, Rietavo, Plungės rajono, Kretingos ir Skuodo rajono savivaldybėse.

Kadangi J. S. gyvena Klaipėdos miesto savivaldybėje, jo 2013 m. rugpjūčio 5 d. prašymo nagrinėjimas buvo persiųstas Šiaulių tarnybai. Analogiškos pozicijos laikosi ir institucija, įgyvendinanti priemones, užtikrinančias valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, kuri 2013 m. liepos 22 d. raštu Nr. (2.41.)7R-5369 išaiškino, jog Klaipėdos tarnyboje nelikus subjekto, galinčio priimti sprendimus J. S. atžvilgiu, būtų pagrindas pareiškėjo prašymus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo persiųsti nagrinėti artimiausiai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, t. y.

Šiaulių tarnybai. Taigi atsižvelgiant į tai, kad dėl Klaipėdos tarnybos pareigūnų šališkumo jo atžvilgiu, J. S. yra kreipęsis į teismą (Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. PK-674-795-2013), 2013 m. rugpjūčio 2 d. įsakymas Nr. V-172 laikytinas būtinu užtikrinti, kad dėl pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų būtų priimtas nešališkas ir objektyvus sprendimas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija jam tiesiogines teisines pasekmes sukėlusio administracinio akto – Klaipėdos tarnybos direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 2 d.

įsakymo Nr. V-172, taip pat neskundžia Šiaulių tarnybos 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo Nr. SD-1015(02.2), todėl nėra pagrindo tirti šių aktų teisėtumą ir pagrįstumą. Viešojo administravimo institucijos sprendimai turi privalomumo savybę ir yra vykdytini, todėl nenuginčijus teisines pasekmes sukeliančių administracinių aktų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimų, kuriais prašoma įpareigoti Klaipėdos tarnybą išnagrinėti 2013 m. liepos 24 d. prašymą ir užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal 2013 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. (1.31)-1049-13.

Be to, nors pareiškėjas teigia patiriantis nepatogumus, išgyvenimus, tačiau šioje byloje nenustatyta, kad atsakovas veikė neteisėtai ar pažeidė jo veiklą ir kompetenciją reglamentuojančius teisės aktus, todėl teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra paneigiama nesant bent vieno privalomo elemento valstybės viešajai atsakomybei kilti.

III. Pareiškėjas J. S. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas (b. l. 192) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Klaipėdos tarnyba neužtikrino teisinės pagalbos pareiškėjui teikimo ir nepakeitė advokato, todėl jis buvo privertas kreiptis į teismą.

2. Pirmosios instancijos teismas bylos neišnagrinėjo ir ginčo esmės neatskleidė. Teismo sprendimas yra nemotyvuotas, todėl pareiškėjas neturi galimybių pateikti tinkamo apeliacinio skundo.

3. Teismas gynė atsakovo, o ne pareiškėjo teises ir teisėtus interesus.

Atsakovas Klaipėdos tarnyba atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 197–198).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas kelia ginčą iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo teisinių santykių, susiklosčiusių Klaipėdos tarnybos 2013 m. liepos 12 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPA-1049-13, kuriuo nuspręsta jam teikti antrinę teisinę pagalbą Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. PKS-1066-795/2012 šią bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, pagrindu.

Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2012 m. birželio 30 d. iki 2014 m. sausio 1 d., toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba – dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas išankstinio ginčo sprendimo ne teisme atveju, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Vadovaujantis Įstatymo 9 ir 17 straipsnių nuostatomis valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, kurios pagal joms įstatymu nustatytą statusą yra valstybės institucijos, turi užtikrinti teisinės pagalbos teikimą pagal šį įstatymą, joms yra pavesta sudaryti sutartis su antrinę teisinę pagalbą teikiančiais advokatais bei mokėti šiems advokatams užmokestį už suteiktas teisines paslaugas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra akcentuota, jog valstybės garantuojamą teisinę pagalbą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos galimybė daryti įtaką advokato teikiamų paslaugų kokybei, o tik suteikta teisė ir pareiga kontroliuoti sutartimi apibrėžtų reikalavimų vykdymą (pvz. administracinė byla Nr. A575-864/2014).

Kaip matyti, J. S. 2013 m. liepos 25 d. kreipėsi į Klaipėdos tarnybą, prašydamas pakeisti 2013 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-1049-13 paskirtą advokatą V. J. kitu advokatu ir paaiškinti jam, kodėl advokatui V. J. nebuvo įteiktas 2013 m. liepos 12 d. sprendimas Nr. (1.31)-TPA-1049-13. Taip pat J. S. pareiškė nušalinimą Klaipėdos tarnybos direktoriui R. V. ir Klaipėdos tarnybos Teisės skyriaus vedėjai V. M.. Klaipėdos tarnybos direktorius, susipažinęs su J. S. 2013 m. liepos 24 d. prašymu ir siekdamas užtikrinti pareiškėjo atžvilgiu priimamų sprendimų nešališkumą, 2013 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. V-172 nusišalino pats ir nušalino visus Teisės skyriaus valstybės tarnautojus nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje nagrinėjant pareiškėjo 2013 m. liepos 9 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą (reg. Nr. ATP-1155) ir kitus su juo susijusius klausimus. Klaipėdos tarnybos direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. (1.7.)-SR-2718 J. S. prašymas, Klaipėdos tarnyboje gautas 2013 m. liepos 25 d., ir kiti dokumentai buvo persiųsti Šiaulių tarnybai, apie tai informuojant pareiškėją.

Pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 punktą, viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 punkte numatyto pažeidimo kvalifikavimui pakanka nustatyti, jog priimant sprendimą asmuo nepasielgė taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja toks konfliktas. Konfliktą kelia asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas, todėl valstybės tarnautojas, priimdamas sprendimus, privalo vengti net šališkumo regimybės. Toks teisės aiškinimas grindžiamas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 1 straipsnyje apibrėžta šio įstatymo paskirtimi (pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3154/2011, 2013 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-518/2013).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi analizuojamą situaciją, atsakovo tarnautojų, pareiškėjo statusą ir ryšius, kuriuos nuodugniai ištyrė pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdama į tai, kad pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą, konstatuoja, jog Klaipėdos tarnybos įpareigojimas atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, kai jis pats yra aiškiai išreiškęs nepasitikėjimą Klaipėdos tarnyba, pažeistų imperatyvias teisės normas bei neleistų užtikrinti realios ir veiksmingos pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų teisminės gynybos. Be to, tokiu atveju pareiškėjui ir atsakovui būtų sudarytos naujos kliūtis teisinei pagalbai teikti bei efektyviai ja naudotis.

Patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta pareiškėjo argumentus, kad Klaipėdos tarnyba neužtikrino tinkamo antrinės teisinės pagalbos, skirtos 2013 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-1049-13, administravimo ir tuo padarė jam neturtinę žalą. Pažymėtina, jog nesant įstatymo, reglamentuojančio ginčo teisinį santykį, atsakovas, Šiaulių tarnybai perduodamas 2013 m. liepos 24 d. prašymą, pagal analogiją teisėtai ir pagrįstai vadovavosi Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies ir Aprašo 6.2 punkto nuostatomis, o Šiaulių tarnybos pozicija dėl Klaipėdos tarnybos 2013 m. rugpjūčio 2 d. rašto Nr. (1.7.)-SR-2718 nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Dėl paminėto Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė