A-56-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-56-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03287-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. I. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-4) prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 247 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą (už 495 paras, skaičiuojant po 500 Lt už kiekvieną kalinimo žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis, orumą žeminančiomis ir nepriimtinomis sąlygomis).

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 26 d. iki 2013 m. liepos 16 d. (495 paras) jo laisvė Lukiškių TI-K buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, t. y. neužtikrinant minimalaus 3,6 kv. m kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, laikant žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis, nepriimtinomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Maždaug 8 kv. m kamerose nuolat buvo kalinami 5–6 asmenys, be to, jose dar būdavo po dvi dviejų aukštų lovas, sanitarinis mazgas, staliukas su atlenkiamomis kėdėmis, kurie taip pat užėmė dalį ir taip mažo kameros ploto. Kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, todėl būdavo labai drėgna, nuo sienų ir lubų luposi tinkas ir dažai, kurie krisdavo ant lovų, buvo įsiveisę tarakonų. Gyvendamas tokiomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, sutriko sveikata, tapo dirglus, nervingas, pradėjo jausti baimę. Dėl netinkamų gyvenimo sąlygų pareiškėją pradėjo kamuoti nugaros skausmai, sutriko širdies veikla, padidėjo nervinė įtampa, jautėsi nervingas ir dirglus, todėl sumažėjo bendravimo galimybės. Dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 ir 8 straipsnių nuostatos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad asmuo, kuris kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Lietuvos respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 250 straipsnyje. Remiantis Konvencijos 3 straipsniu, niekas negali būti kankinamas ir žeminimas jo orumas. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjant pateiktą skundą, teismas turėtų vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-502/2013.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atsiliepimu (b. l. 8–17) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjo argumentai, jog visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, t. y. 495 paras, jam nebuvo užtikrintas minimalaus 3,6 kv. m kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui, neatitinka tikrovės. Tam tikrais laikotarpiais, kurie nurodyti atsiliepime, pareiškėjui buvo užtikrintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas. Be to, tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo išvykęs iš pataisos įstaigos, todėl jo teisių Lukiškių TI-K pažeisti negalėjo. Nuteistieji Lukiškių TI-K paskirstomi laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsniu ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsniu nustatytų suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis plotas gali neatitikti teisės aktuose nustatytų ribų. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010) reikalavimus, gyvenamosios patalpos pataisos įstaigose turi būti vėdinamos per langus, išskyrus atvejus, kai yra įrengta mechaninė vėdinimo sistema. Lukiškių TI-K gyvenamųjų patalpų langai yra pritaikyti vėdinimui, todėl patys nuteistieji gali reguliariai vėdinti patalpas ir išvengti drėgmės kamerose. Pagal CK 6.271 straipsnį, deliktinė atsakomybė kyla, kai nustatytos visos būtinos sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, padariniai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei kilusių padarinių. Šiuo atveju būtina nustatyti ne tik tai, ar Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė (neveikė), bet ir, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 18 d. sprendimu (b. l. 101-105) pareiškėjo R. I. skundą tenkino iš dalies.

Nurodė, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinė atsakomybė kyla tik nustačius, kad egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Visas šiuo atveju būtinas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo.

Išnagrinėjęs Lukiškių TI-K pateiktus duomenis, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido 495 dienas. Higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.2 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas įvairaus ploto kamerose, su kintančiu kartu laikomų asmenų skaičiumi. Lukiškių TI-K pateikti duomenys tvirtina, kad 3,6 kv. m kameros plotas per ginčijamą laikotarpį (495 dienas) pareiškėjui buvo užtikrintas 103 dienas. Likusias 392 dienas pareiškėjas buvo kalinamas neužtikrinant, kad jam tenkantis kameros plotas atitiktų teisės aktų reikalavimus. Šių aplinkybių Lukiškių TI-K neginčijo. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad pareiškėjui buvo sudarytos papildomos sąlygos ilgiau nei 1 val. būti gryname ore, pasivaikščioti, sportuoti. Vadinasi, įstaiga už nepakankamą kameros plotą nekompensavo pareiškėjui, suteikdama pakankamą judėjimo laisvę, galimybę dalyvauti užimtumo programose ar pan.

Pareiškėjo nuomone Lukiškių TI-K kameros nebuvo vėdinamos, drėgnos, nuo sienų ir lubų krito tinkas ir dažai, buvo įsiveisę tarakonų, nebuvo duodama patalynės, nors už jos išdavimą pareiškėjas pasirašė, čiužiniai seni ir drėgni, kai kuriose kamerose nebuvo kibiro, neduodavo kalcinuotos sodos.

Pagal Lietuvos Respublikos dministracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Šiuo atveju pareiškėjo teiginiai dėl to, kad kameros neatitinka higienos reikalavimų, yra grindžiami išimtinai jo subjektyvaus pobūdžio pasakojimais ir nepatvirtinti jokiais objektyviais, įrodomąją galią turinčiais duomenimis. Kamerų vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Lukiškių TI-K pateikė duomenis, kad UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (anksčiau UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“) yra sudariusi sutartis dėl buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) naikinimo darbų atlikimo Lukiškių TI-K.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A502-1235/2012) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 2011 m. sausio 25 d. sprendimas byloje Elefteriadis prieš Rumuniją) konstatuota, jog valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui, būtų pasirūpinta kalinio sveikata. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant), tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Teismo nustatytos aplinkybės, kad 392 dienas pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių, tačiau pareiškėjas neįrodė, kad dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, pablogėjo jo sveikata, atsirado negrįžtami sveikatos sutrikimai, atsirado psichologinių problemų ar kitų intensyvaus pobūdžio neigiamų išgyvenimų. Patikrinęs pareiškėjos Asmens sveikatos istorijos duomenis, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas praėjus daugiau kaip aštuoniems mėnesiams po atvykimo į Lukiškių TI-K kreipėsi į gydytoją dėl juntamų nugaros skausmų. Jam buvo diagnozuota osteochondrozė ir radikulalgija (b. l. 66). Dėl nugaros skausmų gydytojų pareiškėjas buvo konsultuotas ir vėliau, tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, kad nugaros skausmus pareiškėjas patyrė būtent dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis. Teismas pažymi, kad pagal medicininius duomenis, minėtų ligų priežastys gali būti įgimtos sąnarių ar kremzlės ligos, stuburo traumos dirbant ar sportuojant, nutukimas, kai kurios ligos, keičiančios normalią sąnario ir kremzlės struktūrą, stuburo degeneracinės ligos, tarpslankstelinio disko patologijos ir kt. Pareiškėjas taip pat teigė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsirado regos sutrikimų, tačiau Asmens sveikatos istorijoje duomenų, kad pareiškėjas dėl to būtų kreipęsis į specialistą nėra. Vadinasi, nagrinėjamu atveju negali būti nustatyta būtina sąlyga valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažeidimo trukmę (392 dienos), taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga (ginčui aktualiu laikotarpiu) – 800 Lt, 850 Lt, 1 000 Lt), bendrą šalies ekonominę situaciją, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 1 960 Lt suma (5 Lt už kiekvieną dieną) neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat pažymėjo, kad pagrindo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis, kurios buvo priimtos nagrinėjant kitas panašias bylas, byloje nėra, nes kiekvienos bylos faktinės aplinkybės turi būti vertinamos individualiai, be to, prerogatyva nustatyti priteisiamos žalos dydį suteikta tik teismui, todėl pagal kitą faktinę situaciją apskaičiuoti žalos dydžiai, šią bylą nagrinėjančio teismo nesaisto.

III. Pareiškėjas R. I. apeliaciniu skundu (b. l. 108) prašo panaikinti arba pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad 392 dienas pareiškėjas buvo kalinamas neužtikrinant, kad jam tenkantis kameros plotas atitiktų teisės aktų reikalavimus. Paaiškina, kad likusias 103 dienas tinkamomis sąlygomis jis buvo kalinamas tik keletą valandų, t. y. kol kiti kaltinamieji buvo etapuoti į teismus, policijos komisariatus ir pan. Taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į jo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai vertino pareiškėjo sveikatos sutrikimus, kurie yra pagrįsti medicininiais dokumentais. Sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimui.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu (b. l. 112-114) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais esminiais argumentais kaip ir atsiliepimą į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai paaiškina, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Atkreiptinas dėmesys, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Paaiškina, kad nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Neturtinė žala nėra bet koks, menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Pabrėžtina, kad kai kuriuose bylose remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012) reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas R. I. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas iš esmės kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas savo reikalavimą priteisti jam 247 500 Lt neturtinės žalos skunde pirmosios instancijos teismui iš esmės grindė tuo, kad kalinimo metu Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija neužtikrino minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto kamerose, dėl ko pareiškėjas patyrė didelę neturtinę žalą, t. y. patyrė neigiamų išgyvenimų, pablogėjo gyvenimo kokybė bei sveikata.

Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo R. I. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui R. I. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 960 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo teismo sprendimu, apeliaciniame skunde prašo iš Lukiškių TI-K priteisti pareiškėjui 247 500 Lt neturtinės žalos dėl jo kalinimo žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis bei pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl to, jog teismas nusprendė, kad pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą pareiškėjui yra 1 960 Lt neturtinės žalos atlyginimas, o ne 247 500 Lt.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kuri kildinama iš esmės dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimo neužtikrinimo.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusiu nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą pareiškėjas atvyko 2011 m. spalio 26 d. 2013 m. liepos 16 d. pareiškėjas išvyko į Alytaus pataisos namus. Kartu su pareiškėju kalinčių asmenų skaičius minėtose kamerose buvo nuo 1 iki 10. Kamerose buvusių asmenų skaičius niekada nebuvo pastovus, todėl pareiškėjui kalinimo Lukiškių TI-K kamerose laikotarpiu tekdavo nuo 1,07 kv. m. iki 7,77 kv. m. gyvenamasis plotas. Tai įvertinusi, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjas savo skunde iš dalies nurodė tiesos neatitinkančius teiginius, kad atsakovas jį laikė kamerose, kuriose visada būdavo 5–6 asmenys.

Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu buvo nuolat laikomas pažeidžiant teisės aktų nustatytą 3,6 kv. m. vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje. Remiantis aukščiau minėtais Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime iki 2013 m. liepos 16 d. nepažeidžiant teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui buvo laikomas 2011 m. spalio 26 d. vakare (kamera Nr. 118, plotas – 7,38 kv. m., 1 asmuo kameroje), 2012 m. vasario 9 d. ryte (kamera Nr. 147, plotas – 7,94 kv. m, 2 asmenys kameroje), 2012 m. vasario 23 d. ryte (kamera Nr. 140, plotas – 7,94 kv. m, 2 asmenys kameroje), 2012 m. kovo 30 d. ryte (kamera Nr. 198, plotas – 7,94 kv. m, 2 asmenys kameroje), 2012 m. balandžio 28 d. vakare, 2012 m. balandžio 29 d. (kamera Nr. 114, plotas – 7,31 kv. m, 2 asmenys kameroje), nuo 2012 m. balandžio 30 d. iki 2012 m. gegužės 13 d. (kamera Nr. 388, plotas – 26,96 kv. m, 3–4 asmenys kameroje), 2012 m. gegužės 24 d. ir 2012 m. gegužės 30 d. ryte (kamera Nr. 310, plotas – 7,77 kv. m, 2 asmenys kameroje), 2012 m. birželio 13 d. ryte (kamera Nr. 267, plotas – 7,63 kv. m, 2 asmenys kameroje), nuo 2012 m. birželio 29 d. iki 2012 m. rugpjūčio 14 d. (kamera Nr. 389, plotas – 26,63 kv. m, 2-4 asmenys kameroje), 2012 m. rugpjūčio 15 d. ryte (kamera Nr. 112A, plotas – 7,76 kv. m, 2 asmenys kameroje), 2012 m. rugpjūčio 16 d. vakare, 2012 m. rugpjūčio 23 d. ryte, 2012 m. rugpjūčio 24 d. vakare, nuo 2012 m. rugpjūčio 25 d. iki 2012 m. rugpjūčio 27 d., 2012 m. rugpjūčio 28 d. ryte, 2012 m. rugpjūčio 31 d. vakare, 2012 m. rugsėjo 1 d. ryte (kamera Nr. 271, plotas – 7,76 kv. m, 2-3 asmenys kameroje), 2012 m. spalio 10 d. ryte, 2012 m. spalio 12 d. ryte, nuo 2012 m. spalio 13 d. iki 2012 m. spalio 15 d., 2012 m. spalio 16 d. ryte (kamera Nr. 117, plotas – 7,31 kv. m, 1-2 asmenys kameroje), 2012 m. lapkričio 22 d. ryte, 2012 m. lapkričio 27 d. ryte, 2012 m. gruodžio 4 d. ryte (kamera Nr. 321, plotas – 7,70 kv. m, 2 asmenys kameroje), 2012 m. gruodžio 27 d. ir 2012 m. gruodžio 28 d. ryte (kamera Nr. 274, plotas – 7,84 kv. m, 2 asmenys kameroje), nuo 2013 m. sausio 18 d. iki 2013 m. sausio 29 d. (kamera Nr. 252, plotas –42,33 kv. m, 7-10 asmenų kameroje), 2013 m. sausio 30 d. ryte (kamera Nr. 319, plotas – 7,78 kv. m, 2 asmenys kameroje), 2013 m. vasario 14 d. ryte (kamera Nr. 321, plotas – 7,77 kv. m, 2 asmenys kameroje), 2013 m. kovo 28 d., 2013 m. kovo 29 d. ryte, 2013 m. balandžio 4 d. ryte (kamera Nr. 310, plotas – 7,77 kv. m, 1-2 asmenys kameroje), 2013 m. balandžio 18 d. (kamera Nr. 114, plotas – 7,31 kv. m, 1 asmuo kameroje), 2013 m. balandžio 30 d. ryte, 2013 m. gegužės 7 d. ryte (kamera Nr. 262, plotas – 7,86 kv. m, 2 asmenys kameroje), 2013 m. birželio 8 d. ryte (kamera Nr. 226 plotas – 7,74 kv. m, 2 asmenys kameroje), nuo 2013 m. birželio 17 d. iki 2013 m. birželio 19 d. (kamera Nr. 252, plotas – 42,33 kv. m, 7-10 asmenų kameroje), 2013 m. birželio 21 d. vakare (kamera Nr. 109, plotas – 7,31 kv. m, 2 asmenys kameroje), nuo 2013 m. liepos 11 d. iki 2013 m. liepos 12 d. (kamera Nr. 266, plotas – 7,35 kv. m, 2 asmenys kameroje).

Taip pat laikotarpiais: 2011 m. lapkričio 14 d. iki 2011 m. lapkričio 22 d., nuo 2011 m. gruodžio 19 d. iki 2012 m. sausio 4 d., nuo 2012 m. sausio 23 d. iki 2012 m. vasario 8 d., nuo 2012 m. vasario 13 d. iki 2012 m. vasario 22 d., nuo 2012 m. kovo 12 d. iki 2012 m. kovo 28 d., nuo 2012 m. balandžio 2 d. iki 2012 m. balandžio 11 d., nuo 2012 m. balandžio 16 d. iki 2012 m. balandžio 27 d., nuo 2012 m. gegužės 14 d. iki 2012 m. gegužės 23 d., nuo 2012 m. birželio 26 d. iki 2012 m. birželio 28 d., nuo 2012 m. spalio 4 d. iki 2012 m. spalio 9 d., nuo 2012 m. spalio 18 d. iki 2012 m. spalio 23 d., 2012 m. lapkričio 8 d. iki 2012 m. lapkričio 13 d., nuo 2012 m. gruodžio 12 d. iki 2012 m. gruodžio 14 d., nuo 2013 m. sausio 15 d. iki 2013 m. sausio 17 d., nuo 2013 m. vasario 11 d. iki 2013 m. vasario 13 d., nuo 2013 m. kovo 12 d. iki 2013 m. kovo 14 d., nuo 2013 m. balandžio 11 d. iki 2013 m. balandžio 18 d., nuo 2013 m. birželio 5 d. iki 2013 m. birželio 7 d., nuo 2013 m. birželio 12 d. iki 2013 m. birželio 14 d., nuo 2013 m. birželio 20 d. iki 2013 m. birželio 21 d., nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2013 m. liepos 4 d. pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K.

Įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų suimtiesiems tenkantis plotas buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl 383 dienas pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista.

Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui ir atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta, jog duomenų apie kameros plotą vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, nes asmenų kaita kamerose labai didelė, tačiau toks argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu nurodo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, griežtai negalima laikytis principo jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Todėl apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi būtent atsakovo pateiktais duomenimis.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje siekia, jog jam būtų atlyginta neturtinė žala pinigais, t. y. kad jam būtų priteista 247 500 Lt neturtinės žalos.

Įvertinus tai, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (pvz., administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taip pat neturtinės žalos dydį gali lemti ir specifiniai kriterijai, nustatyti konkrečioje byloje.

Pažymėtina, jog, kadangi neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.

Atsižvelgtina į tai, jog ilgą laikotarpį buvo ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma, kas neabejotinai sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Be to, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo neigiama patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 247 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą, nors toks kalinimas ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų, todėl teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus kalinimo pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 1 960 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra proporcingas nustatytų pažeidimų pareiškėjui sukeltoms neigiamoms pasekmėms. Tačiau, kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 247 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybės, kad esant perpildytoms kameroms stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, sudaromos sąlygos palaikyti švarą ir tvarką kamerose bei pasitelkiami tretieji asmenys, siekiant, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, rodo, jog laisvės atėmimo vietos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti visose kalinimo patalpose tinkamas gyvenimo sąlygas ir neturi tikslo specialiai žeminti bausmes atliekančių asmenų orumą ar nežmoniškai su jais elgtis. Be to, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Kartu akcentuotina, kad nors pareiškėjas tvirtina, jog Lukiškių TI-K kameros neatitiko higienos normų reikalavimų, iš bylos medžiagos matyti, kad siekiant išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (vėliau pakeitė pavadinimą į UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“) buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis (b. l. 24–33), o kameras tvarkytis privalo patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės.

Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl įkalinimo įstaigoje atsiradusių sveikatos sutrikimų, tačiau jas atmetė kaip nepagrįstas, neturinčias ryšio su neužtikrintomis kalėjimo sąlygomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš administracinėje byloje esančios R. I. asmens sveikatos istorijos kopijos (b. l. 50-94) matyti, kad pareiškėjas R. I. skundėsi nuolatiniais nugaros skausmais bei kitais sveikatos sutrikimais, dėl ko buvo išrašyti vaistai, vėliau nukreiptas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, tačiau 2012 m. liepos 31 d. jam suteikto gydymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje atsisakė (b. l. 67). Duomenų, kad pareiškėjas būtų reiškęs sveikatos nusiskundimus dėl netinkamų kalinimo sąlygų, byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, negalima konstatuoti, jog būtent dėl kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pareiškėjui prasidėjo nugaros skausmai, tapo dirglus, nervingas, sutriko širdies veikla, atsirado regos sutrikimų. Pažymėtina, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, tačiau teigti, kad pareiškėjui atsirado nugaros skausmai, sutriko psichinė būklė būtent dėl jo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, nėra pagrindo. Nėra pagrindo konstatuoti ir to, kad būtent dėl buvimo Lukiškių TI-K pareiškėjui atsirado regos ir širdies veiklos sutrikimų ir kt. Kadangi pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė argumentų ir įrodymų paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo jomis abejoti ir sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytu šių išvadų vertinimu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, nustatytų pažeidimų mastą ir trukmę, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. spalio 26 d. iki 2013 m. liepos 16 d., Lietuvoje buvo nustatyta 800 Lt (nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d.), 850 Lt (nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1d.) ir 1 000 Lt (nuo 2013 m. sausio 1 d.) minimali mėnesinė alga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1368 ir 2012 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 718 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta žala vertintina 2 765 €. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 765 € neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. I. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą pakeisti ir išdėstyti taip: „Pareiškėjo R. I. skundą tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui R. I. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 765 € (du tūkstančius septynis šimtus šešiasdešimt penkis eurus) neturtinei žalai atlyginti.“

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys