AS-239-502/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-239-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05173-2014-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 63.3.8; 6.6.1.(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. K. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. P. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas J. K. P. 2014 m. lapkričio 29 d. (pagal spaudą ant voko) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 1D-8178(11); 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, išskaičiuotą ir neišmokėtą 17 845,44 Lt pensijos dalį.

Pareiškėjas prašė atnaujinti terminą skundui paduoti. Nurodė, kad šis terminas turi būti atnaujintas, nes iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo nebuvo žinoma, ar bus galimybė apginti savo teises teisme. Sužinojęs apie tai, kad pensijos neišmokėjimas pažeidžia pareiškėjo teises, jis kreipėsi į VRM, tačiau gavęs neigiamą atsakymą buvo priverstas kreiptis į teismą. Pareiškėjas prašė vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, kurioje konstatuota, jog dėl teisino reguliavimo neaiškumo, pareiškėjo teisės į teisminę gynybą buvo žymiai apsunkintos, o priėmus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis patirtų praradimų kompensavimo išvengiant teisinės valdžios įsikišimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo, taikant 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusį Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos – pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/13, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Pagal byloje esančią Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM 2014 m. spalio 9 d. pažymą Nr. 11DP(P)-4833 matyti, kad pareiškėjui paskirta pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį pradėta mažinti nuo 2010 m. sausio 1 d., skunde pareiškėjas nurodė, kad pirmoji sumažinta pensija jam buvo išmokėta 2010 m. vasario mėnesį, todėl, vadovaudamasis suformuota teismų praktika, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad vėliausiai apie jo teises pažeidžiančius veiksmus pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) gavęs pirmąją sumažintą pensiją – ne vėliau nei 2010 m. vasario mėn. Į teismą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo pareiškėjas kreipėsi 2014 m. lapkričio 10 d., todėl teismas darė išvadą, kad jis praleido 3 metų terminą tokio pobūdžio reikalavimui pareikšti.

Svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažįstamos aplinkybės, sudarančios kliūtis asmeniui laiku įgyvendinti savo valią atlikti tam tikrus veiksmus, paprastai tokios aplinkybės yra objektyvaus pobūdžio ir nepriklauso nuo asmens valios (pavyzdžiui, fizinio asmens sunki liga, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią, ir pan.); sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, atsižvelgiama į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, į tai, ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą, taip pat vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai, be to, pažymėtina, kad kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2085/2013).

Pirmosios instancijos teismas pasisakė, jog nagrinėjamu atveju, pareiškėjas į teismą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo kreipėsi praėjus daugiau nei dvejiems metams po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, daugiau nei metams po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, paskelbimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, paskelbimo. Nuo pirmosios sumažintos pensijos gavimo dienos praėjo daugiau nei ketveri metai, tačiau per nurodytą laikotarpį pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo pažeistų teisių gynimui, delsė šia teise pasinaudoti nepagrįstai ilgą laiką. Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti terminą skundui paduoti, vadovavosi iš esmės bendro pobūdžio argumentais, jo nurodytos delsimo priežastys (tikėjosi, kad valstybė pati kompensuos neišmokėtos pensijos dalį, nesikreipiant į teismą) nelaikytinos objektyviomis, svarbiomis nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis termino praleidimo priežastimis, sudariusiomis kliūtis laiku ar kreipimosi terminą praleidus pateisinamą laiką kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS525-354/14). Išnykus teisiniam neapibrėžtumui ir jau pakankamai ilgą laiką esant suformuotai teismų praktikai dėl kreipimosi į teismą termino nustatymo analogiško pobūdžio bylose, pareiškėjo delsimas kreiptis į teismą laikytinas nepagrįstai ilgu, todėl pareiškėjo prašymo dėl termino atnaujinimo patenkinimas neatitiktų protingumo principo, lemtų teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartys administracinėse bylose Nr. AS502-1128/2014 ir Nr. AS502-1144/2014). Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkintinas.

Taip pat, pirmosios instancijos pažymėjo, jog antrasis skundo reikalavimas panaikinti VRM 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 1D-8178(11) laikytinas išvestiniu iš pirmojo skundo reikalavimo priteisti neišmokėtą pensijos dalį, todėl šį reikalavimą atsisakė priimti (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

II. Pareiškėjas J. K. P. padavė atskirąjį skundą (b. l. 19-20), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartį.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad teismas neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytas skundo padavimo termino praleidimo priežastis bei į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 dėl ginčo teisinių santykių srityje iki 2013 m. kovo mėnesio vyravusio teisinio neaiškumo ir neapibrėžtumo. Mano, jog elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, o pareiškėjo nurodytos aplinkybės kliudė jam laiku ir tinkamai ginti savo pažeistas teises.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Šiuo atveju pareiškėjas siekia inicijuoti teisinį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė per 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį valstybinę pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas bei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, priteisimo.

Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą) 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“

Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, kuri Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, taikymo. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui taip pat buvo mažinta remiantis Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, taikymo. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr., išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Kaip matyti, J. K. P. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio mėnesio VRM nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) bei Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio mėn.–2011 m. gruodžio mėn. laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir iš dalies sutampančiu 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. laikotarpiu taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį susidariusios nepriemokos pareiškėjas kreipėsi 2014 m. lapkričio 29 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti. Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) pirmoji apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl akivaizdu, jog trejų metų procesiniai terminai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 m. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2014 m. lapkričio 29 d. dar nebuvo pasibaigę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje Nr. AS143-847/2014).

Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad ABTĮ prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų turtinių teisių į paskirtą valstybinę pensiją gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino prašant priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias priežastis, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už 2010 m. sausio mėn.–2011 m. gruodžio mėn. laikotarpį taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1dalį ir už 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. laikotarpį taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Šiuo klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, o skundo padavimas žymiai praleidus skundo padavimo terminą nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos įsitikinimu, neatitiko aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą administracinėse bylose Nr. AS502-1144/2014 ir Nr. AS602-1145/2014, bei įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas J. K. P. kreipėsi tik 2014 m. lapkričio 29 d. ir prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą jokių objektyvių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartis tiek, kiek ja nepagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas pavėlavo kreiptis į teismą dėl 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį negautos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies išieškojimo ir jo skundą atsisakyta priimti, naikinama ir skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. K. P. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, ir šia apimtimi pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas