2K-1-693/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–1-693/2015

Teisminio proceso Nr. 1-38-1-00106-2011-4

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.23.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko, Audronės Kartanienės ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. L. ir M. S. kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 18 d. nuosprendžio, kuriuo: T. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 262 straipsnį laisvės atėmimu trejiems metams, 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu trylikai metų, 266 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu aštuoneriems metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 5 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė T. L. paskirta laisvės atėmimas trylikai metų; M. S. nuteistas pagal BK 262 straipsnį laisvės atėmimu trejiems metams, 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu trylikai metų, 266 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu aštuoneriems metams, pagal 259 straipsnio 2 dalį – areštu dvidešimčiai parų; vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 5 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė M. S. paskirta laisvės atėmimas trylikai metų; vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 2 punktu, konfiskuotas S. S. priklausantis automobilis „SSangYong“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 23 d. nuosprendis, kuriuo pakeistas Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 18 d. nuosprendis: iš nuosprendžio pašalinta T. L. ir M. S. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamas veikas jie padarė veikdami organizuota grupe; pripažinta jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamas veikas padarė veikdami bendrininkų grupe; iš nuosprendžio pašalinta aplinkybė, kad jie, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai, nenustatytomis aplinkybėmis, ne vėliau kaip 2011 m. rugsėjo 7 d., 2011 m. spalio 30 d., nuo 10.49 iki 17.16 val., ir 2011 m. lapkričio 25 d., nuo 9.56 iki 18.49 val., pagamino ir išgabeno į nenustatytą vietą nenustatytą kiekį psichotropinės medžiagos – metamfetamino; T. L. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirta trylikos metų laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki dvylikos metų; vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, ši bausmė ir bausmės, paskirtos pagal BK 262 straipsnį ir 266 straipsnio 3 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė T. L. paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų; M. S. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirta trylikos metų laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki dvylikos metų; vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, ši bausmė ir bausmės, paskirtos pagal BK 262 straipsnį, 266 straipsnio 3 dalį ir 259 straipsnio 2 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė M. S. paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų; panaikinta nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 2 punktu, konfiskuotas S. S. priklausantis automobilis „SSangYong“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) S. S. priklausantis automobilis „SSangYong“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskuotas vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija). Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

T. L. ir M. S. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, padarė šiuos nusikaltimus:

neteisėtai pagamino, gabeno ir laikė įrenginius, skirtus psichotropinei medžiagai gaminti, t. y.: veikiant pagal bendrą susitarimą, T. L. davė M. S. patarimus, kaip pagaminti psichotropinės medžiagos gaminimui skirtus įrenginius, o M. S., pasinaudojęs nenustatyto suvirintojo paslaugomis, tuo pačiu laikotarpiu neteisėtai pagamino du 50 l talpos metalinius indus, skirtus cheminio mišinio garinimui, su specialiomis rankenomis, metaliniu užsukamu dangčiu, paviršiuje išvestu guminės žarnos pritvirtinimui skirtu vamzdžiu, sukonstruota specialia landa termometrui; šiuos įrenginius, skirtus psichotropinei medžiagai gaminti, ne vėliau kaip 2011 m. vasarą T. L. ir M. S. automobiliu „Citroen XM“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai nugabeno į A. B. priklausančią neįrengtą sodybą, esančią Plungės r., (duomenys neskelbtini), kurioje epizodiškai naudodami metamfetamino gamybai juos neteisėtai laikė iki 2012 m. kovo 19 d. 17.45 val., kai T. L. ir M. S. buvo sulaikyti policijos pareigūnų;

turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai pagamino, laikė ir pasikėsino gabenti labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – metamfetamino, t. y.: T. L., žinodamas psichotropinės medžiagos – metamfetamino gaminimo technologiją, ne vėliau kaip 2011 m. vasarą susitarė su M. S. veikiant bendrininkų grupe šią psichotropinę medžiagą gaminti ir platinti labai dideliais kiekiais; veikdami bendrais suderintais veiksmais, susitarę ir gavę A. B. leidimą naudotis jam priklausančia sodyba, esančia Plungės r., (duomenys neskelbtini), ne vėliau kaip 2011 m. vasarą atgabeno ten įrenginius, įrangą ir medžiagas, reikalingus psichotropinės medžiagos – metamfetamino gaminimui; tęsdami nusikalstamą veiką, veikdami bendrininkų grupe, 2011 m. lapkričio 23 d. pasikėsino neteisėtai pagaminti psichotropinę medžiagą – metamfetaminą, tačiau šio sumanymo neįvykdė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes, apie 8.45 val. atvykę į sodybą gaminti metamfetamino, aptiko savavališkai ten patekusius A. Š. ir S. J., todėl atsisakė savo ketinimo; tęsdami nusikalstamą veiką, veikdami bendrininkų grupe, 2012 m. kovo 19 d., nuo 9.58 iki 17.40 val., toje pačioje sodyboje neteisėtai pagamino labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – ne mažiau kaip 2543,66 g metamfetamino bei pasikėsino neteisėtai išgabenti šią pagamintą psichotropinę medžiagą S. S. priklausančiu automobiliu „SSangYong“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tačiau šio sumanymo neįvykdė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes jiems išvažiuojant iš sodybos buvo sulaikyti policijos pareigūnų; be to, po T. L. ir M. S. sulaikymo, laikotarpiu nuo 18.45 iki 20.55 val., sodyboje atliktos kratos metu dar buvo rasta žalios spalvos plastikiniame bake 7,737 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino; taip T. L. ir M. S., veikdami bendrininkų grupe, nuo 2011 m. vasaros iki 2012 m. kovo 19 d. 17.45 val., A. B. priklausančioje sodyboje, esančioje Plungės r., (duomenys neskelbtini), neteisėtai pagamino ir laikė labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – ne mažiau kaip 2551,397 g metamfetamino bei pasikėsino gabenti pagamintą šią psichotropinę medžiagą;

neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno labai didelį kiekį pirmosios kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus) t. y.: T. L., žinodamas psichotropinės medžiagos – metamfetamino gaminimo technologiją, ne vėliau kaip 2011 m. vasarą, veikiant bendrininkų grupe, susitarė su M. S. šią psichotropinę medžiagą gaminti ir platinti labai dideliais kiekiais; taip veikdami bendrininkų grupe, ne vėliau kaip 2011 m. vasarą, nenustatytomis aplinkybėmis, jie įgijo labai didelį kiekį metamfetamino gaminimui būtino 1-os kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus) – ne mažiau kaip 14 251,13 g 1-fenil-2-propanono (fenilacetono), kurį nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai nugabeno į A. B. priklausančią sodybą, esančią Plungės r., (duomenys neskelbtini), ir ten neteisėtai laikė bei naudojo psichotropinės medžiagos – metamfetamino gamybai iki 2012 m. kovo 19 d. 17.45 val., kai 13 784 g šio prekursoriaus buvo rasta sodyboje laikotarpiu nuo 18.45 iki 20.55 val. atliktos kratos metu 20 l talpos metaliniame kanistre ir 467,13 g prekursoriaus rasta 4 l talpos plastikiniame bakelyje su pagamintu metamfetaminu, kurį T. L. ir M. S. tą pačią dieną bandė išgabenti iš sodybos S. S. priklausančiu automobiliu „SSang Yong“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tačiau buvo sulaikyti policijos pareigūnų, o bakelis su prekursoriumi buvo rastas automobilio bagažinėje kratos metu.

Be to, M. S. nuteistas už tai, kad nenustatytomis aplinkybėmis savo naudojimui be tikslo platinti neteisėtai įgijo nedidelį kiekį narkotinės medžiagos – 2,50 g kanapių (ir jų dalių) ir neteisėtai jas laikė savo bute, esančiame Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), iki 2012 m. kovo 19 d. 19.20 val., kai narkotinė medžiaga atliktos kratos metu buvo rasta bei paimta policijos pareigūnų.

Kasaciniu skundu nuteistasis T. L. prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 18 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 23 d. nuosprendžio dalį, kuria atmestas jo apeliacinis skundas dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, jo padarytą veiką kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį bei paskirti bausmę, ne didesnę už šio straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, atitinkamai pakeisti nuosprendžių dalis dėl bausmių bendrinimo.

Kasatorius nurodo skundžiantis tik teismų sprendimų dalis dėl jo pripažinimo kaltu padarius BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą. Jo nuomone, abiejų instancijų teismai nepagrįstai pripažino automobilio kratos metu rastą metamfetamino gamybai reikalingą skystį galutiniu vartojimui skirtu produktu – metamfetaminu ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Pagal susiformavusią teismų praktiką gaminimas laikomas baigtu, kai yra pagamintas bet koks kiekis tinkamos vartoti psichotropinės ar narkotinės medžiagos (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-185/2010, 2K-596/2011). Nors gaminimo baigtumas neturi reikšmės baudžiamajai atsakomybei pagal BK 260 straipsnio atitinkamą dalį atsirasti (BK 260 straipsnio 3 dalies dispozicija nustato atsakomybę ne už pagaminimą (baigtą gaminimą), bet už gaminimą), tačiau kasatorius buvo kaltinamas ir yra nuteistas už psichotropinės medžiagos pagaminimą, t. y. jau baigtą procesą, kurio rezultatas – pagamintas labai didelis kiekis psichotropinės medžiagos – metamfetamino. Dėl to byloje privalėjo būti nustatytas pagamintos tinkamos vartoti medžiagos kiekis, kuris lemia veikos kvalifikavimą.

Teismai, konstatuodami, kad kratos metu rastas skystis yra baigtas gaminti, t. y. tinkama vartoti psichotropinė medžiaga, rėmėsi specialisto išvadomis Nr. l40-(1810)-lSl-6364, l40-(1653)-ISl-1852, 140-(2923)-ISl-3821 ir specialistės I. Žvironaitės parodymais. Teisme specialistė nurodė, kad rastas skystis yra metamfetaminas ir tai yra galutinis produktas, kurį galima naudoti rūkant, kaitinant ir traukiant garus; tam, kad būtų galima gauti miltelius, reikia paveikti rūgštimi, verčiant skystį į metamfetamino hidrochloridą.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintose Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose (toliau – Rekomendacijos) (su vėlesniais pakeitimais) metamfetaminas (metamfetamine) įtrauktas į I sąrašą „Narkotinės ir psichotropinės medžiagos, draudžiamos vartoti medicinos tikslams“, darant nuorodą į Jungtinių tautų organizacijos (toliau – JTO) 1971 m. „Psichotropinių medžiagų konvencijos“ II sąrašą. Šiame sąraše nurodoma, kad metamfetaminas, įtrauktas į šį sąrašą, turi atitikti cheminę formulę (+)-2-metilamino-l-fenilpropanas, taip pat į šį sąrašą įtrauktos minėtą formulę atitinkančios medžiagos druskos. Be to, pagal Konvenciją, metamfetaminas yra neregistruotas ir nemokslinis pavadinimas.

2012 m. kovo 20 d. specialisto išvada Nr. l40-(1653)-IS1-1852, kuria iš esmės pagrįstas apkaltinamasis nuosprendis dėl neva pagaminto labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos – metamfetamino, yra abejotina ir neišsami. Dėl specialisto išvados nepatikimumo apeliacinės instancijos teismo buvo prašoma paskirti atlikti cheminę objekto ekspertizę, siekiant atsakyti į klausimą, ar rastas skystis gali būti laikomas galutiniu vartojimui tinkamu produktu – metamfetaminu, nustatyti tikslią skysčio cheminę sudėtį (cheminę formulę) bei kokį kiekį metamfetamino, tinkamo vartoti, buvo galima išgauti iš rasto skysčio nuteistųjų naudotu metodu.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė šį gynybos prašymą, o teismo išdėstyti argumentai vertinti kritiškai. Visų pirma, išvadą pateikusi specialistė I. Žvironaitė nenurodė rastos medžiagos, kurią įvardijo kaip metamfetaminą, cheminės formulės, todėl nebuvo pašalintos abejonės, ar ši medžiaga atitinka 1971 m. JTO konvencijos II sąraše nurodytą metamfetamino formulę, kuri būtina nustatant, ar medžiaga yra psichotropinė ir uždrausta atitinkamais teisės aktais. Taip pat, nuteisiant asmenį už narkotinės medžiagos pagaminimą (kaip ir nagrinėjamu atveju), būtina nustatyti, kad ši medžiaga yra galutinis vartojimui tinkamas produktas, t. y. teismas privalėjo įvertinti rasto skysčio vartojamąsias savybes.

Nors išvadas teikusi specialistė I. Žvironaitė teigė, kad rastas skystis yra galutinis produktas, nes jį galima naudoti rūkant, tačiau kasatorius ir M. S. bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad toks produktas nėra vartojamas, kad rastas skystis yra tarpinis produktas metamfetamino, skirto galutiniam vartojimui, gamyboje. Šiuos nuteistųjų parodymus patvirtino ir teisme kaip liudytoja apklausta (duomenys neskelbtini) gydytoja–psichiatrė J. K., nurodžiusi, kad metamfetaminas skystu pavidalu naudojamas tik sauso pavidalo metamfetaminą pavertus skystu, pavyzdžiui, trinant tabletes, o ne vartojant pirminį skystą produktą.

Teismai nepagrįstai atmetė tokius liudytojos parodymus remdamiesi tuo, kad liudytojos darbinė veikla nėra tiesiogiai susijusi su narkotinių ar psichotropinių medžiagų tyrimu. Kasatorius pažymi, kad liudytojos J. K. darbas yra tiesiogiai susijęs su narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartotojais, todėl jos parodymai yra ne šaltinis, suteikiantis duomenų apie cheminę medžiagų sudėtį, bet svarbus įrodymų šaltinis, leidžiantis spręsti apie šios psichotropinės medžiagos vartojimo būdus bei pagaminto produkto tinkamumą vartoti, o tai turi esminės reikšmės veikos kvalifikavimui.

Teismai nepagrįstai suteikė didesnę įrodomąją galią specialistės I. Žvironaitės išvadai ir jos parodymams, nors visos byloje esančios objektyvios aplinkybės patvirtina, kad kasatoriaus ir M. S. tikslas buvo ne gauti šį skystį, kuris neva galimas vartoti svaiginantis jo garais, bet pagaminti iš tiesų vartojamą galutinį produktą – metamfetamino miltelius. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad specialistė I. Žvironaitė yra chemikė ir jos darbo pobūdis nėra susijęs su specialiomis žiniomis apie narkotinių ar psichotropinių medžiagų tinkamumą vartoti bei jų vartojimo būdus. Argumentas, kad rastą skystį galima naudoti rūkant, yra dirbtinis, nes realybėje tokio pavidalo metamfetaminas nėra vartojamas, o svaigintis galima ir garais, kurie susidaro gaminant produktą, tačiau tai nėra laikoma galutiniu produktu.

Taip pat nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad neturi reikšmės, koks būdas naudojamas gaminant psichotropinę medžiagą, nes būtent naudojamas gaminimo būdas turi lemiamos reikšmės galutiniam vartojimui skirtos narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekiui, kuris šioje byloje yra reikšmingas. Pripažįstant, kad automobilyje rastas skystis nelaikytinas galutiniu produktu, patraukiant asmenį atsakomybėn pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, būtina nustatyti, jog buvo gaminamas labai didelis kiekis psichotropinės medžiagos, t. y. tikslų vartojimui skirto metamfetamino kiekį. Tam buvo reikalinga atlikti papildomas chemines reakcijas su rastu skysčiu galutiniam produktui kristalų pavidalu gauti ir tik tada nustatyti grynąją metamfetamino masę, kuri po druskų atskyrimo nuo skystų priemaišų, akivaizdu, kad būtų gerokai mažesnė negu 2543,66 g ir galbūt mažesnė nei Rekomendacijose nurodytas didelis ar labai didelis metamfetamino kiekis. Taigi, siekiant tinkamai kvalifikuoti kasatoriaus ir nuteistojo M. S. nusikalstamą veiką, naudojamas psichotropinės medžiagos gaminimo būdas turėjo lemiamos reikšmės ir teismai į tai privalėjo atsižvelgti. Byloje nenustačius, koks tikslus psichotropinės medžiagos kiekis galėjo būti pagamintas, ir esant neapibrėžtai tyčiai, kasatoriaus veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, todėl teismai nepagrįstai ją kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, taip netinkamai pritaikydami baudžiamąjį įstatymą.

Kasaciniu skundu M. S. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 18 d. nuosprendžio dalį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 23 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir šią bylos dalį nutraukti; pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte – prisipažinimą padarius nusikaltimus ir nuoširdų gailėjimąsi dėl to; pašalinti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupe; pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, sumažinti už kitus nusikaltimus paskirtas laisvės atėmimo bausmes.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra iš dalies nepagrįsti ir neteisėti. Teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, t. y. buvo pažeistos BPK 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 1–5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies, 48 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų, 89–94 straipsnių, 158 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio l dalies 1, 2 punktų, 6 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio nuostatos, dėl to netinkamai pritaikytas ir baudžiamasis įstatymas – BK 2 straipsnio 3, 4 dalių, 260 straipsnio 3 dalies normos, taip pat teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos teismų praktikos šios kategorijos bylose bei nesilaikė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5, 6 straipsnių reikalavimų.

Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino prieštaringai, atskirai vienus nuo kitų, o apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apskųsto nuosprendžio pagrįstumą, neatsižvelgė į visus skundo argumentus, ir netyrė, ar pirmosios instancijos teismas teisingai vertino įrodymus, ar jų pakanka išvadoms pagrįsti. Teismai jo kaltę grindė prielaidomis, nepašalino prieštaravimų ir kilusių abejonių, preziumavo jo kaltę, netinkamai vertino prieštaringas specialisto išvadas ir abiejų instancijų teismuose duotus specialisto paaiškinimus. Dėl to abiejų instancijų teismai padarė priešingas bylos duomenims ir faktines bylos aplinkybes neatitinkančias išvadas.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme metu gynyba teikė prašymus, susijusius su specialisto išvadų prieštaravimų šalinimu, nes tai susiję su BK 260 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymu. Teismai turėjo imtis priemonių išsiaiškinti, ar kasatorius įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, t. y. pagamino baigtą ir tinkamą vartoti narkotinę medžiagą, ar pasikėsino šią medžiagą pagaminti (BK 22 straipsnio 1 dalis, 260 straipsnio 3 dalis), ar pagamino prekursorių (BK 266 straipsnis).

Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad šioje byloje pakartotinės cheminės ekspertizės skyrimas netikslingas, nes specialistė I. Žvironaitė atsakė į visus pateiktus klausimus, jos paaiškinimai logiški, atitinka faktines bylos aplinkybes ir pašalina visas abejones, kurias iškėlė nuteistieji. Anot kasatoriaus, tai prieštarauja tiek BPK 286 straipsnio nuostatoms, tiek bylos medžiagai ir rodo, kad teismas palaikė kaltinimo pusę bei atsisakė atsakyti į esminius šioje byloje klausimus dėl baudžiamojo įstatymo taikymo.

Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimą atliko neišsamiai, t. y. netyrė teisingam bylos išsprendimui svarbių duomenų, atmesdamas apeliacinio skundo argumentus dėl specialistų išvadų, neatsižvelgė į tai, kad teismas turi teisę skirti pakartotinę ekspertizę, kai byloje esantys ekspertizės aktai ar specialistų išvados kelia abejonių dėl jų pagrįstumo (tokias abejones savo apeliaciniame skunde kasatorius išdėstė), ir turėjo atsižvelgti į tai, kad vieninteliai duomenys, kuriais byloje grindžiamas kasatoriaus kaltumas, yra pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos specialisto išvados.

Spręsdami klausimą, ar ekspertus, specialistus būtina kviesti į teismo posėdį (BPK 284 straipsnio 2 dalis, 285 straipsnis), teismai turi vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo bei nacionalinėje teismų praktikoje pateiktais išaiškinimais. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką (Balsytė-Lideikienė v. Lithuania, Judgment of 4 November 2008, Ap. No 72596/01), jei netenkinamas traukiamo atsakomybėn asmens prašymas viešame teismo posėdyje apklausti ekspertus, kurių išvados turi lemiamą reikšmę išsprendžiant bylą, pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostata dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, tos pačios aplinkybės taikytinos ir dėl ekspertizės skyrimo. Pagal teismų praktiką (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-523/2005, 2K- 436/2010, 2K-202/2009) specialisto išvados ar ekspertizės akto prieštaravimams pašalinti teismai į teismo posėdį kviečia specialistus ir (ar) ekspertus (taip, be kita ko, įgyvendinant BPK 7 straipsnyje numatytą rungimosi principą, t. y. suteikiant galimybę tiek kaltinimo, tiek gynybos šalims užduoti klausimų ekspertams ir specialistams), skiria naują ekspertizę ar specialisto išvadą.

Nagrinėjamoje byloje specialistų ir ekspertų išvados turėjo itin svarbią reikšmę grindžiant apkaltinamąjį nuosprendį, o gynėjas reiškė argumentuotas abejones dėl šių išvadų pagrįstumo, todėl teismai specialisto išvadų prieštaravimams pašalinti privalėjo skirti naują cheminę ekspertizę dėl medžiagų ištyrimo (BPK 286 straipsnis).

Kasatorius nesutinka su žemesnės instancijos teismų padaryta išvada, kad tyrimui pateiktame 4 l talpos plastikiniame bakelyje rastas rausvos spalvos skystis yra psichotropinė medžiaga – metamfetaminas.

Jis atkreipia dėmesį į tai, kad pagal teismų praktiką, sprendžiant tokių kaip nagrinėjamoje byloje veikų kvalifikavimo klausimą, pirmiausia reikia nustatyti, ar medžiagos, kurios buvo grobiamos, gaminamos, įgyjamos, laikomos ir kt., yra psichotropinės, narkotinės, pirmos kategorijos narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakai (prekursoriai). Gaminimas yra procesas, kurio metu gaunamos psichotropinės ar narkotinės medžiagos, nepriklausomai nuo gamybos būdo. Šis procesas pripažįstamas baigtu, kai yra pagamintas bet koks kiekis tinkamos vartoti medžiagos.

Kasatorius pažymi, kad 2012 m. kovo 20 d. specialisto išvadoje konstatuota, jog 4 1 talpos plastikiniame bakelyje esančiame rausvos spalvos skystyje yra psichotropinė medžiaga – metamfetaminas ir 1-os kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakas (prekursorius) – l-fenil-2-propanonas (fenilacetonas). Taigi išvadoje nustatyta, kad tai vienalytis skystas mišinys ir atitinkamos sudedamosios jo dalys. Sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakyme Nr. 5 kontroliuojamų psichotropinių medžiagų sąraše yra nurodytas metamfetaminas kaip baigtinis tinkamas naudoti produktas. Šiame sąraše nėra šioje byloje tirto junginio – metamfetaminas + l-fenil-2-propanonas. Taigi ši vienalytė masė nėra pripažįstama kaip baigtinis ir tinkamas naudoti junginys, bet, kasatoriaus nuomone, atitinka preparato apibrėžimą (bet kokios fizinės būsenos dozuotas ar nedozuotas tirpalas ar mišinys, kurios sudėtyje yra narkotinių ar psichotropinių medžiagų). Pagal Lietuvos teismų formuojamą praktiką, jei pagamintos narkotinės ar psichotropinės medžiagos nėra tinkamos vartoti, t. y. nesukelia kvaišinamojo poveikio, ir tik jas perdirbus gali būti gautos tinkamos tam tikslui vartoti narkotinės ar psichotropinės medžiagos, kaltininko veiksmai kvalifikuotini kaip pasikėsinimas gaminti narkotines ar psichotropines medžiagas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-27/2008).

Be to, kasatorius pažymi, kad, atlikdami cheminį objekto (rasto skysčio) tyrimą (specialisto išvada Nr. 140-(1653J-ISI-1852), specialistai panaudojo metodus ir prietaisus (sudėtingas chemines reakcijas, dujinį chromografą ir selektyvinį detektorių), kurių nei kasatorius, nei T. L. neturėjo, nenaudojo ir neketino to daryti, todėl neturėjo jokios galimybės iš tirto skysčio išgauti būtent 2534,66 g metamfemanino. Taigi šis nustatytas metamfetamino kiekis, esantis 4 l rausvame skystyje, nėra objektyvus ir negali būti neginčijamas kriterijus inkriminuojant BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nes jis išgautas naudojant specialius įrenginius, kurių nuteistieji neturėjo. Iš atlikto cheminio tyrimo nėra aišku, ar sodyboje rastomis priemonėmis ir įrenginiais buvo galima išgauti gryno 2534,66 g metamfemanino miltelinių pavidalu.

Specialisto išvadoje taip pat nėra atsakyta, ar tirtas rausvos spalvos skystis tinkamas naudoti kaip narkotinė ar psichotropinė priemonė. Teisme specialistė I. Žvironaitė įrodinėjo, kad paimtas skystis yra psichotropinė medžiaga –metamfetaminas, tačiau, jos teigimu, prieš tai šį skystį reikia paveikti rūgštimi, naudojant druskos rūgštį, po to nufiltruoti, praplauti ir išdžiovinti, tada gaunama metamfetamino druska. Tačiau teisme apklausta specialistė J. K. nepatvirtino, kad skystis gali būti naudojamas. Ji parodė, kad atvirkštiniu būdu, t. y. trinant tabletes ir darant iš jų skystį, tirpalas naudojamas kaip injekcijos, kad grynas metamfetaminas nėra naudojamas, bet yra kai kurių vaistų sudedamoji dalis. Tačiau teismai vadovavosi specialistės I. Žvironaitės pamąstymais ir išsakytomis prielaidomis, nors byloje nėra tinkamai aprašyto specialisto akto, neatlikta reikalinga cheminė ekspertizė, todėl negalima objektyviai spręsti apie pagamintos medžiagos rūšį, pavadinimą, savybes bei grynosios medžiagos kiekį. Teismas be argumentacijos atmetė specialistės gydytojos J. K. parodymus, kad metamfetaminas, kurį kasatorius pagamino kartu su T. L., nėra baigta narkotinė medžiaga ir ji netinkama vartoti, nes metamfetaminas, kaip narkotikas, negali būti vartojamas skystu pavidalu. Be kita ko, kasatorius pastebi, kad specialistė I. Žvironaitė dažnai tos pačios kategorijos bylose duoda skirtingas išvadas: antai byloje Nr. 1A-8/2013 parodė, kad tiriant atitinkamas medžiagas ir laboratorijos įranga įmanoma, kad amfetamino nepavyktų pagaminti, jeigu gaminant būtų suklysta, panaudotos netinkamos medžiagos ar netinkamai pritaikytos formulės ir pan.

Kasatorius pažymi, kad žemesnės instancijos teismai taip pat netyrė aplinkybių, ar telefoniniuose pokalbiuose ir slapta darytuose garso įrašuose, kurias pagrįsti apkaltinamieji nuosprendžiai, konkrečiai yra kalbama apie pagamintas narkotines medžiagas, pokalbio turinys neįrodo kasatoriaus sąsajų su nusikaltimu, už kurio padarymą jis nuteistas, t. y. baigto metamfetamino pagaminimą.

Taigi, kasatoriaus teigimu, byloje yra daug esminių prieštaravimų, todėl buvo būtina paskirti cheminę narkotinių ir psichotropinių medžiagų ekspertizę, siekiant išsiaiškinti rasto rausvos spalvos skysčio cheminę sudėtį bei nustatyti, ar tirti pateiktas skystis yra tinkamas (tradiciškai) vartoti kaip narkotinė ar psichotropinė medžiaga – metamfetaminas; ar tirti pateiktas skystis pagal 2000 m. sausio 6 d. Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymą Nr. 5 yra psichotropinė medžiaga (neišskiriant iš tos medžiagos atskirai metamfetamino ir 1-fenil-2-propanono prekursioriaus); ar tirta medžiaga yra psichotropinė, narkotinė ar prekursorius; ar iš tirti pateikto skysčio, neturint tam specialių įrenginių, panaudojant buityje naudojamas priemones, galima pagaminti metamfetaminą.

Šiuos prašymus, susijusius su visapusišku nusikalstamų veikų (BK 260, 266 straipsniai) dalykų ištyrimu, kasatoriaus gynėjas buvo pateikęs apeliacinės instancijos teismui, tačiau prašymai buvo atmesti neįsigilinus į esmines bylos aplinkybes. Atmetęs galimybę atlikti cheminę ekspertizę, apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, nukrypo nuo proceso rungtyniškumo principo (BPK 7 straipsnis). Be to, esant specialistų išvadų trūkumams, jokie specialistų paaiškinimai teismo posėdyje negali jų ištaisyti, nes specialistas yra suinteresuotas ginti savo surašytą specialisto išvadą. Kasatorius mano, kad įrodymų tyrimo neleistinas susiaurinimas apeliacinės instancijos teisme nulėmė tai, jog nebuvo pašalintos prielaidos dėl darytų specialistų išvadų neatitikimo ir prieštaravimo viena kitai, visiškai nebuvo tiriamas ir vertinamas įrodymų liečiamumas – kai yra akivaizdūs skirtingi specialistės I. Žvironaitės paaiškinimai analogiškose situacijose, juo labiau kai kitos specialistės J. K. paaiškinimai prieštarauja I. Žvironaitės teiginiams. Kasatorius mano, šioje byloje reikšmingi kasacinio teismo išaiškinimai pateikti kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-264/2006, 2K-332/2006, 2K-P-218/2009.

Taip pat kasatorius pastebi, kad apeliacinės instancijos teismas dėl jo pateiktame apeliaciniame skunde išdėstytų reikalavimų ir prašymų susiaurino apeliacijos ribas. Nors kasatorius savo apeliaciniame skunde rašė, kad 2011 m. lapkričio 23 d. nesikėsino su T. L. gaminti narkotinių medžiagų, šis epizodas teismo liko neišnagrinėtas, dėl jo nuosprendyje nebuvo pasisakyta ir iš pirmosios instancijos nuosprendžio jis liko nepašalintas. Taip pat kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jis nesiskundė dėl sodyboje rastų 7,737 g metamfetamino, ir mano, kad tai nulėmė netinkamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvą, jog byloje surinkti įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad jis kartu su T. L. padarė jiems inkriminuojamas veikas. Skunde kasatorius išdėstė, kad jokių narkotinių medžiagų nei kartu su T. L., nei vienas nepagamino. Kasatoriaus ir kitų asmenų telefoniniai pokalbiai, net jeigu ir jie buvo, nei patvirtina, nei paneigia jo dalyvavimo visose inkriminuotose veikose. Žemesnių instancijų teismai nesiaiškino, kas paliko A. B. sodyboje šias medžiagas. Ši veika jam inkriminuota be jokių jo kaltę patvirtinančių įrodymų. Byloje yra duomenų (tai patvirtino ir sodybos savininkas liudytojas A. B.), kad sodyba jis nesinaudojo, durys buvo sulaužytos, į ją patekdavo įvairūs asocialūs asmenys, kurie ir galėjo palikti šių medžiagų.

Toliau kasaciniame skunde pasisakoma kasatoriui paskirtos bausmės klausimu. Pasak kasatoriaus, teismai nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nors viso bylos proceso metu jis pripažino padaręs BK 262 straipsnyje, 266 straipsnio 3 dalyje, 259 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, nurodė visas su šiais kaltinimais susijusias jam žinomas bylos aplinkybes ir nuoširdžiai dėl to gailėjosi. Jis taip pat paaiškino, kad niekada nebuvo šių nusikaltimų vykdytojas, o tik T. L. padėjėjas, todėl apeliacinės teismo instancijos teismas, paskyręs jam tokią pačią griežtą bausmę kaip ir T. L., pažeidė bausmės individualizavimo principą bei BK 54 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas kasacinio teismo praktiką iš esmės netaikytinai jo atsakomybę lengvinančiai aplinkybei, parodė, kad palaikė tik kaltinimo poziciją.

Anot kasatoriaus, teismas taip pat nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamų veikų padarymą bendrininkų grupe. Kaip nustatė apeliacinės instancijos teismas, jo nusikalstama veika truko trumpą laiko tarpą, t. y. nuo 2011 m. rugsėjo iki tų pačių metų lapkričio 25 d., be to, nusikalstami veiksmai jokių sunkių padarinių nesukėlė.

Taip pat, kasatoriaus nuomone, jam paskirta dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta, paskirta neatsižvelgiant nei į jo asmenybę apibūdinančias aplinkybes (pvz., darbovietės UAB „G.“ teigiamus atsiliepimus), nei socialinius ryšius (yra vedęs, sukūręs šeimą). Teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, galėjo paskirti jam švelnesnę bausmę.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Aleksandras Kazakovas atsiliepimu į nuteistųjų T. L. ir M. S. kasacinius skundus prašo juos atmesti.

Prokuroras, atsižvelgdamas į BPK 369 straipsnyje numatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus ir kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį, teigia, kad nuteistųjų kasaciniuose skunduose iš esmės ginčijamas teismų sprendimų pagrįstumas, nesusijęs su padarytais esminiais BPK pažeidimais. Kasacinės instancijos teisme įrodymai nėra renkami, tiriami ir vertinami, naujos faktinės aplinkybės nenustatinėjamos. Tai, kad nuteistiesiems M. S. ir T. L. yra nepriimtos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo ir faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti pripažįstama baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Nuteistieji, skunduose ginčydami specialisto išvadų patikimumą, nepateikia jokių konkrečių argumentų, liečiančių galimų BPK normų, numatančių šiai įrodinėjimo priemonei keliamus reikalavimus, pažeidimus ir dėsto iš esmės deklaratyvius teiginius dėl byloje nepašalintų prieštaravimų. Kasaciniuose skunduose pateikti argumentai dėl įrodymais pripažintų specialistų išvadų, jų turinio patikimumo, šias išvadas pateikusių specialistų paaiškinimų pagrįstumo, atmesto prašymo paskirti rastų medžiagų cheminę ekspertizę atkartoja apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus, į kuriuos išsamiai atsakė apeliacinės instancijos teismas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai byloje esančius įrodymus – nuteistųjų T. L., M. S., liudytojų parodymus, specialistų išvadas, daiktinius įrodymus – vertino tiek atskirai, tiek kaip visumą, nesuteikdami prioriteto jokiai įrodymų rūšių. Priešingai nei teigia kasatoriai, teismas neprivalėjo tenkinti jų prašymo paskirti ekspertizę. Ekspertizės skyrimas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Šios teisės realizavimas galimas tuo atveju, kai byloje esančios specialisto išvados prieštarauja viena kitai ar likusiai bylos medžiagai ir todėl kyla abejonių dėl jų pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė dėl prašymo skirti ekspertizę, pagrįstai pripažindamas, kad abejoti byloje esančiomis specialistų išvadomis nėra pagrindo, o pakartotinis faktinių bylos aplinkybių tyrimas baudžiamąjį procesą apsunkintų procesinės reikšmės neturinčiais veiksmais.

Taip pat prokuroras mano, kad teismai tinkamai kvalifikavo nuteistųjų veiksmus pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Anot prokuroro, negalima sutikti su nuteistųjų kasacinių skundų teiginiais, kad psichotropinės medžiagos konsistencija (rastos draudžiamos medžiagos skystas pavidalas) suponuoja išvadą, jog jos vartojimas pagal paskirtį negalimas, todėl baudžiamoji atsakomybė už šios medžiagos gaminimą ir gabenimą negali kilti, kad byloje nebuvo pagaminta medžiaga, kurios apyvarta uždrausta teisės aktais. Inkriminuojant vieną iš BK XXXVII numatytų nusikalstamų veikų, būtina tiksliai įvardyti, kokiomis draudžiamomis medžiagomis disponuojama, bei nustatyti jų kiekį.

Nustatant šias aplinkybes, išvadą dėl konkrečios medžiagos savybių ir kiekio gali duoti tik specialias žinias turintis subjektas, pateikęs specialisto išvadą ar ekspertizės aktą. Teismai, vadovaudamiesi šioje byloje esančiomis specialistų išvadomis Nr. 140-(653)-IS1-1852 ir 140-(2923)-IS1-3821, specialistės I. Žvironaitės paaiškinimais, neginčijamai nustatė, kad nuteistieji disponavo psichotropine medžiaga – skysto pavidalo metamfetaminu, kurio masė 2543,66 g, bei 467,13 g 1-os kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtaku (prekursoriumi) – l-fenil-2propanu.

Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad, siekiant nustatyti BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo dalyką, pakanka nustatyti disponuojamos medžiagos ir jos kiekio atitikimą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintoms narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijoms. Nėra svarbu, kokio pavidalo ta medžiaga yra (skysta ar kieta), kokiu būdu ji gali būti vartojama, kaip gaminama, kokia įranga tam naudota. Rekomendacijose draudžiamų medžiagų savybės nėra detalizuojamos, t. y. baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka tinkamai nustatyto ir šio teisės akto turinį atitinkančio draudžiamos medžiagos kiekio, be papildomų jo savybes apibūdinančių požymių.

Vien ta aplinkybė, kad draudžiamos medžiagos forma ar konsistencija neatitinka visuotinai šių medžiagų apyvartoje paplitusio pavidalo, dar nereiškia, kad tokia medžiaga negali būti priskirta uždraustų medžiagų kategorijai. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nuteistųjų iškeltas abejones dėl BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo dalyko, išsamiai išnagrinėjo ginčijamas specialistų išvadas, pakartotinai išklausė specialistės I. Žvironaitės paaiškinimų ir, įvertinęs šiuos bei kitus bylos duomenis (nuteistųjų ir liudytojų parodymus, kratos protokolus, daiktinius įrodymus, kitus reikšmingus duomenis) kaip visumą, pagrįstai pripažino, kad nuteistųjų disponuojamų draudžiamų medžiagų kiekis nustatytas teisingai.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir Rekomendacijose numatytą teisinį reguliavimą, byloje vienareikšmiškai nustatyta, kad T. L. ir M. S. disponavo metamfetaminu, kurio kiekis gerokai viršija Rekomendacijose nustatytą 100 g labai didelio kiekio normą ir kuris, nepriklausomai nuo savo konsistencijos, pripažintinas galutiniu bei tinkamu vartoti produktu. Taigi visos T. L. ir M. S. kasaciniuose skunduose iškeltos abejonės dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo dalyko ir jo kiekio apeliacinės instancijos teismo buvo motyvuotai paneigtos – nenustatytas joks pagrindas, suteikiantis galimybę BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo dalyką nustatyti ne Rekomendacijų pagrindu ir nukrypti nuo teismų praktikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų disponavimo baudžiamosiose bylose.

Atsakydamas į nuteistojo M. S. kasaciniame skunde nurodytus argumentus paskirtos bausmės klausimu, prokuroras nurodo, kad nuteistasis analogiško turinio argumentus buvo išdėstęs ir savo apeliaciniame skunde, į kuriuos išsamiai ir motyvuotai atsakė apeliacinės instancijos teismas. Nuteistojo parodymai, kiti byloje esantys įrodymai, apeliacinės instancijos teismui pateikto apeliacinio skundo turinys ne patvirtina, o paneigia M. S. prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytų nusikaltimų. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad M. S. prisipažino tik dėl dalies baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų, esminių bylos aplinkybių nepripažino, o dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nuoširdžiai nesigailėjo, ir teisingai sprendė, kad kaltininko dalinis prisipažinimas negali būti vertinamas kaip pagrindas taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei pripažinti šią aplinkybę nuteistojo baudžiamąją atsakomybę lengvinančia. Teismų praktikoje pripažįstama, kad vien deklaratyvaus pobūdžio teiginių, galimai atskleidžiančių BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte esančios nuteistojo baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinį, nepakanka. Esmines inkriminuoto nusikaltimo objektyvias aplinkybes, turinčias juridinę reikšmę padarytos veikos kvalifikavimui, asmuo privalo pripažinti nuosekliai viso proceso metu, o nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo pasižymėti kritišku savo elgesio vertinimu, išgyvenimu dėl padarytų pažeidimų, pasižadėjimu pasitaisyti ir daugiau nenusikalsti, jis turi būti nulemtas ne jo kaltės įrodymų, bet jo laisvo noro.

Taip pat, prokuroro nuomone, negalima sutikti su nuteistojo M. S. kasacinio skundo argumentais dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, atsižvelgė ir įvertino organizuotos grupės požymio pakeitimą į bendrininkų grupės požymį, nuteistojo teistumą, administracinių nuobaudų skyrimą, pripažinimą recidyvistu, šeiminę padėtį, tvirtus socialinius ryšius, pastovų darbą, teigiamą charakteristiką ir sumažino M. S. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtą trylikos metų laisvės atėmimo bausmę iki dvylikos metų. Teismas nenustatė jokių pagrindų skirti nuteistajam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, t. y. pripažinti, kad jam paskirta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas sietinas su išimtiniais atvejais, kai pagal bylos faktines aplinkybes akivaizdu, jog asmeniui inkriminuotos nusikalstamos veikos sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, tuo tarpu M. S. kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės pripažintinos gyvenimiškai įprastomis, todėl nesudaro sąlygų skirti švelnesnę su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Nuteistųjų T. L. ir M. S. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį

Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsakomybė kyla tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų.

Nusikalstamų veikų, susijusių su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, sudėčių objektyviesiems požymiams būdingas specifinis veikos dalykas – psichotropinės ar narkotinės medžiagos. Konstatuojant, kad asmuo neteisėtai disponavo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, būtina tiksliai įvardyti, kokios tai medžiagos, bei nustatyti jų kiekį. Nustatant šias aplinkybes reikia specialių žinių, todėl, be kitų įrodymų, byloje turi būti specialisto išvada ar ekspertizės aktas.

Pagal BK 269 straipsnį narkotinės ir psichotropinės medžiagos yra medžiagos, įtrauktos į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus (1 dalis); kokį narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį laikyti nedideliu, kokį dideliu ir labai dideliu, nustatoma remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintomis rekomendacijomis (2 dalis). Taigi, sprendžiant klausimą, ar medžiaga yra narkotinė ar psichotropinė, kuria disponavimas yra kontroliuojamas, taip pat nustatant jos kiekį, turintį įtakos baudžiamosios atsakomybės diferencijavimui, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymais patvirtintais narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašais bei rekomendacijomis dėl jų kiekio nustatymo.

Kasaciniuose skunduose keliamas klausimas dėl nuteistųjų T. L. ir M. S. veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį kaip neteisėto disponavimo labai dideliu psichotropinės medžiagos kiekiu – ne mažiau kaip 2551,397 g metamfetamino, teigiant, kad nuteistųjų pagamintas skystis, rastas atliekant kratas automobilyje ir sodyboje, nėra galutinis tinkamas vartoti metamfetaminas, taigi nėra BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos dalykas. Su šiais kasaciniuose skunduose išdėstytais teiginiais (ir juos pagrindžiančiais argumentais) siejamas ne tik netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas, bet ir bylos nagrinėjimo metu teismų padaryti procesiniai pažeidimai (BPK 20, 286 straipsniai, 320 straipsnio 3 dalis, 324 straipsnis ir kt.), nes teismai, anot kasatorių, rėmėsi abejotina ir neišsamia specialisto išvada Nr. 140-(1653)-IS1-1852, teikė prioritetą šią išvadą davusios specialistės I. Žvironaitės parodymams, kurie prieštaravo tiek nuteistųjų T. L., M. S., tiek liudytojos gydytojos–psichiatrės J. K. parodymams bei faktinėmis bylos aplinkybėms, todėl esantiems prieštaravimams pašalinti teismai privalėjo skirti cheminę rastų medžiagų ekspertizę.

Pagal kasacinius skundus teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus dėl kasatorių T. L. ir M. S. nuteisimo ir jų veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su kasatorių argumentais dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir įrodinėjimo procesui keliamų reikalavimų nesilaikymo. Metamfetamino, kaip psichotropinės medžiagos, kokybiniai ir kiekybiniai rodikliai (kiekis – ne mažiau kaip 2551,397 g) byloje nustatyti ir nuteistųjų T. L. bei M. S. nusikalstama veika pagal BK 260 straipsnio 3 dalį kvalifikuota nepažeidžiant BPK numatytų reikalavimų dėl įrodymų ištyrimo ir vertinimo bei tinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą. Pažymėtina, kad analogiški nuteistųjų T. L. bei M. S. nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentai buvo nurodyti ir jų apeliaciniuose skunduose, į kuriuos išsamiai atsakė apeliacinės instancijos teismas, kuris kilusioms abejonėms pašalinti atliko byloje papildomą įrodymų tyrimą – dar kartą apklausė specialisto išvadas pateikusią specialistę I. Žvironaitę (visi proceso dalyviai galėjo užduoti klausimus ir aiškintis juos dominančias aplinkybes), nuteistuosius T. L., M. S. ir motyvuotai atsakė į nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus. Nesutikti su teismų išvadomis dėl byloje nustatytos psichotropinės medžiagos ir jos kiekio nėra teisinio pagrindo, nes jos pagrįstos išsamiu bylos duomenų išnagrinėjimu ir motyvuotu, nepaliekant jokių protingų abejonių, prieštaravimų pašalinimu, remiantis teisėtais būdais gautų bylos duomenų visuma. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji ir jų gynėjai prašė pakartotinai tirti tas pačias aplinkybes, kurios jau buvo ištirtos ikiteisminio tyrimo metu ir įvertintos pirmosios instancijos teisme, pagrįstai atmetė gynybos prašymą paskirti cheminę medžiagų ekspertizę. Pažymėtina, kad ekspertizės skyrimas nėra privalomas proceso veiksmas. Teismas turi teisę paskirti ekspertizę bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva (BPK 286 straipsnio 1 dalis). Ji skiriama tada, kai yra tikimybė, jog gali būti gauti nauji reikšmingi teisingam bylos išsprendimui duomenys, pašalinti byloje esantys prieštaravimai ir pan., tačiau pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes tokios būtinybės nebuvo.

Nors apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra išdėstyta konkrečių išvadų dėl T. L. ir M. S. pasikėsinimo neteisėtai gaminti metamfetaminą 2011 m. lapkričio 23 d. (dėl to nuteistasis M. S. mano, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai susiaurino bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas), tačiau šis tęstinės nusikalstamos veikos epizodas nuteistiesiems inkriminuotas pagrįstai ir pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), nėra pagrindo. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. S. šių faktinių aplinkybių niekada neneigė – bylos proceso metu parodė, kad 2011 m. lapkričio 23 d. su T. L. buvo atvykęs į sodybą ir ketino tęsti pradėtus psichotropinės medžiagos gaminimo darbus, tačiau savo sumanymo neįvykdė, nes sodyboje rado savavališkai ten patekusius A. Š. ir S. J. Nuteistųjų buvimo sodyboje aplinkybes patvirtino liudytoja S. J. ir kiti bylos duomenys, taigi pasikėsinimo 2011 m. lapkričio 23 d. gaminti psichotropinę medžiagą – metamfetaminą aplinkybės jiems inkriminuotos pagrįstai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2012 m. kovo 20 d. specialisto išvada Nr. 140-(1653)-IS1-1852 nustatyta, jog rausvos spalvos skysčio, 2012 m. kovo 19 d. atliktos kratos metu rasto ir paimto automobilyje „SsangYong“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – metamfetaminas, kurio masė 2543,66 g, ir 1-os kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakas (prekursorius) – 1-fenil-2-propanonas (fenilacetonas), kurio kiekis 467,13 g nustatytas specialisto išvada Nr. 140-(2923)-IS1-3821. Taip pat iš 2012 m. lapkričio 14 d. specialisto išvados Nr. 140-(1810)-IS1-6384 matyti, kad nuosėdose bei rudos spalvos medžiagos dėmėse iš žalios spalvos plastikinio bako, paimto 2012 m. kovo 19 d. kratos metu iš A.

B. sodybos, yra psichotropinė medžiaga – metamfetaminas, kurio masė yra 7,737 g. Taigi šiomis specialisto išvadomis nustatyta, kad iš viso pas nuteistuosius rasta ne mažiau kaip 2551,397 g metamfetamino. Teisme apklausta nurodytas išvadas pateikusi specialistė I. Žvironaitė patvirtino, kad jos tirtos medžiagos buvo galutinis produktas – metamfetaminas, kuris yra psichotropinė medžiaga nepriklausomai nuo to, ar tai yra skystis (metamfetamino bazė), ar milteliai (metamfetamino druska), t. y. bet kokio pavidalo metamfetaminas yra psichotropinė medžiaga, draudžiama vartoti medicinos tikslams.

Be to, specialistė patvirtino, kad rastas metamfetaminas buvo su priemaiša – prekursoriumi, kuris cheminės reakcijos metu nesureagavo ir sudarė nedidelę dalį skysčio, ir kad toks skystis teoriškai gali būti naudojamas jį rūkant – kaitinant ir uostant garus. Nors pirmosios instancijos teisme apklausta Klaipėdos priklausomybės ligų centro gydytoja–psichiatrė J. K. parodė, kad nėra susidūrusi su tuo, jog metamfetaminas būtų vartojamas skystu pavidalu (išskyrus miltelius verčiant į skystį), tai nepaneigia specialistės I.

Živironaitės parodymų. Tai, kad specialistė, atlikdama cheminius objektų tyrimus, nenurodė ištirtos medžiagos cheminio pavadinimo (cheminės formulės), taip pat nesudaro pagrindo abejoti jos pateiktų išvadų teisingumu. Iš specialisto išvadų matyti, kad medžiagų identifikavimas buvo atliekamas naudojant įprastus tyrimo metodus, be kita ko, sulyginus tiriamų medžiagų smailes ir jų masės spektrus su narkotinių, psichotropinių medžiagų bei jų pirmtakų (prekursorių) ir kitų medžiagų masės spektrais, ir nustatyta, kad tirti pateikto skysčio sudėtyje yra metamfetamino.

Kasatorių nurodytos aplinkybės, kad jų tikslas buvo išgauti miltelius, o ne skystį, tačiau jiems tai nepavyko, ir kad būtent miltelių pavidalu metamfetaminas yra vartojamas, be to, jie neturėjo tokių prietaisų ir sąlygų, kuriomis laboratorijoje buvo tiriamas jų pagamintas produktas, nepaneigia teismų nustatytų faktų, kad nuteistieji pagamino metamfetaminą. Taigi nuteistųjų kaltė yra pagrįsta įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais gautais ir BPK nustatytais proceso veiksmais patikrintais duomenimis. Kartu pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.

Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

Remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 patvirtintų Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų I sąrašu „Narkotinės ir psichotropinės medžiagos, draudžiamos vartoti medicinos tikslams“, metamfetaminas yra psichotropinė medžiaga, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintomis Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis, metamfetamino labai didelis kiekis yra daugiau kaip 100 g. Bylos duomenimis, nuteistieji, veikdami kartu pagal bendrą susitarimą (bendrininkų grupe), pagamino ne mažiau kaip 2551,397 g metamfetamino, kuris viršija Rekomendacijose nustatytą labai didelio šios medžiagos kiekio normą.

Taigi atlikus byloje specialius tyrimus, teisme apklausus specialisto išvadas pateikusią specialistę I. Žvironaitę, liudytoją J. K., nuteistuosius T. L., M. S., ištyrus kitus byloje surinktus įrodymų šaltinius, buvo paneigtos kasatorių iškeltos abejonės dėl jų pagamintos medžiagos atitikties psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kuris yra BK 260 straipsnio 3 dalies dispozicijoje aprašytos nusikalstamos veikos dalykas, požymiams. Taigi šiuo aspektu teismai nepadarė esminių BPK pažeidimų ir tinkamai aiškino bei taikė BK 260 straipsnio 3 dalies normą.

Dėl nuteistiesiems T. L. ir M. S. paskirtų bausmių

Pažymėtina, kad pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu.

Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį baudžiama laisvės atėmimu nuo dešimties iki penkiolikos metų, taigi šio straipsnio sankcijoje numatytos vienintelės bausmės rūšies – laisvės atėmimo vidurkis yra dvylika metų šeši mėnesiai. Tiek nuteistajam T. L., tiek nuteistajam M. S. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas paskyrė po dvylika metų laisvės atėmimo, taigi mažesnes nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmes.

Kasatoriaus T. L. prašymas švelninti bausmę siejamas su kitokiu jo padarytos veikos teisiniu vertinimu (perkvalifikavimu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį), tačiau pripažinus, kad toks prašymas nepagrįstas, nėra teisinio pagrindo svartyti ir dėl bausmės sušvelninimo.

Kadangi nuteistajam M. S. po apeliacinės instancijos teismo padarytų pirmosios instancijos teismo pakeitimų pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirta dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra mažesnė nei šio straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, be to, nustatant bausmės dydį įvertintos visos bausmės skyrimui pagal BK 54 straipsnio 2 dalį reikšmingos aplinkybės (tarp jų – ir tos, kurios nurodytos nuteistojo M. S. kasaciniame skunde), išdėstyti bausmės skyrimo motyvai, darytina išvada, jog nėra kasacinio pagrindo keisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą dėl paskirtos bausmės.

Nuteistojo M. S. kasaciniame skunde nepagrįstai argumentuojama, kad teismai turėjo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Teismai, vadovaudamiesi BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pripažįsta tik vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamojoje veikoje dalyvavusius asmenis (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-638/2010, 2K-123/2011). Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką teismo yra vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, 2K-106/2011, 2K-414/2011).

Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis M. S. (taip pat ir T. L.) buvo sulaikyti nusikaltimo vietoje, kur neteisėtai gamino draudžiamą disponuoti medžiagą – metamfetaminą, kartu su įkalčiais (įranga psichotropinėms medžiagoms gaminti, reikalingomis medžiagomis, įrankiais ir pan.). Apklausiami dėl įvykio aplinkybių tiek nuteistasis M. S., tiek T. L. laikėsi pozicijos, kad chemines medžiagas gamino turėdami tikslą sužinoti metamfetamino (amfetamino) gaminimo technologiją, tačiau, pasak jų, bandymai nepavyko ir jie nežino, kokios sudėties medžiagą pagamino, be to, M.

S. parodė, kad nežinojo, jog automobilyje gabeno jų pagamintą skystį. Iš teismo posėdžio protokolų matyti, kad duodamas parodymus nuteistasis M. S. siekė kiek galima jam palankiau pateikti įvykio aplinkybes apie sodyboje vykdytą metamfetamino gamybą, menkindamas savo vaidmenį padarytoje bendroje veikoje. Be to, iš M. S. kasacinio skundo turinio teiginių, kad teismai nesiaiškino, kas paliko A. B. sodyboje rastas medžiagas, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį jis baudžiamojon atsakomybėn patrauktas be jokių jo kaltę patvirtinančių įrodymų, matyti, kad nuteistasis M.

S. nesutinka su jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybėmis. Dėl to laikytina, kad jo prisipažinimas dėl esminių nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, faktinių aplinkybių buvo tik dalinis ir nenuoširdus. Dėl kitų nusikalstamų veikų, kvalifikuotų pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, 262 straipsnį, 266 straipsnio 3 dalį, nuteistojo prisipažinimas buvo nulemtas surinktų byloje įrodymų, taigi nesavanoriškas ir nenuoširdus. Vadovautis BK 54 straipsnio 3 dalimi ir skirti M. S. švelnesnes nei straipsnių, pagal kuriuos jis nuteistas, sankcijose nustatytas bausmes taip pat nėra teisinio pagrindo.

BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitų bylos aplinkybių visumai.

Be to, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas privalo nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-105/2009, 2K-3/2010, 2K-128/2011, 2K-633/2011, 2K–447/2014). Kasaciniame skunde nenurodyta ir byloje teismai nenustatė jokių aplinkybių, kurios ypač palankiai apibūdintų M. S. asmenybę ar mažintų jo padarytų veikų pavojingumą, todėl darytina išvada, kad šiuo atveju nėra išimtinių aplinkybių, suteikiančių pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Nuteistojo M. S. prašymas pašalinti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamų veikų padarymą bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) grindžiamas tuo, kad nusikalstama veika truko neilgą laiko tarpą, be to, jokių sunkių padarinių nesukėlė. Tačiau pažymėtina, kad bendrininkų grupės požymiai, nustatyti BK 25 straipsnio 2 dalyje, yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas daryti, tęsti ar užbaigti nusikalstamą veiką ir bent dviejų vykdytojų buvimas, taigi šių bendrininkavimo formos požymių visumos konstatavimui kasatoriaus nurodytos aplinkybės neturi teisinės reikšmės. Vertinti M.

S. vaidmenį darant nusikalstamą veiką kaip padėjėjo taip pat nėra prielaidų, nes jis buvo aktyvus nusikalstamos veikos dalyvis, realizavęs visus BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius (rūpinosi metamfetamino gaminimui reikalingų priemonių, įrankių, medžiagų pirkimu, tinkamos tam vietos suradimu ir pats tiesiogiai dalyvavo draudžiamų medžiagų gamybos procese).

Atsižvelgdama į išdėstytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad abiejų instancijų teismai, tirdami, vertindami byloje surinktus įrodymus ir nustatydami įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes, esminių BPK pažeidimų nepadarė ir pagal nustatytas faktines aplinkybes kasatorių veiksmus tinkamai kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.

Nesant BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų skundžiamiems teismų nuosprendžiams keisti ar naikinti, teismų baigiamieji aktai pripažinti teisėtais ir pagrįstais, o nuteistųjų T. L. ir M. S. kasaciniai skundai netenkintini.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų T. L. ir M. S. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Audronė Kartanienė

Vytautas Masiokas