A-1100-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1100-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02689-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. S. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja O. S. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4054; 2) priteisti pareiškėjai 6 790,5 Lt neišmokėtą pensijos dalį; 3) priteisti O. S. bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; 4) atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Pareiškėja paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavus, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, turi būti ginamos ir pareiškėjos pažeistos teisės, kadangi O.

S. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, ir jos senatvės pensija buvo papildomai sumažinta remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjos manymu, prašomame panaikinti sprendime nepagrįstai nurodyta, jog Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje nustatytas 3 metų sprendimo apskundimo terminas skaičiuotinas nuo 2010 m. sausio mėnesio, nes pareiškėja neskundžia VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo, kuriuo jai buvo paskirta pensija.

Be to, apie savo teisių pažeidimą ji sužinojo tik nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, todėl prašymas VSDFV išmokėti neišmokėtą pensijos dalį buvo pateiktas nepraleidus nustatyto 3 metų termino. 2010–2011 m. O. S. sumažinta senatvės pensija buvo mokama laikantis tuo metu nustatyto teisinio reguliavimo. Prašoma išmokėti pensijos nepriemoka atsirado ne dėl VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų, bet dėl įstatymų leidėjo veiklos, todėl pareiškėja iki to momento, kol atitinkama teisės norma nebuvo pripažinta antikonstitucine, neturėjo jokio pagrindo nei skųsti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą jai mokėti sumažintą pensiją, nei prašyti išmokėti neišmokėtą pensijos dalį.

Tokią poziciją yra išreiškęs ir teismas ne vienoje byloje dėl analogiškų reikalavimų išmokėti pensijos dalį, kuri nebuvo išmokėta dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, kurios buvo pripažintos antikonstitucinėmis, taikymo. Teismui manant, kad pareiškėja praleido prašymo padavimo terminą, jis turėtų būti atnaujintas, nes kitu atveju būtu pažeidžiama asmens teisė į senatvės pensiją, kuri siejama su teise į nuosavybę, paneigiami lygiateisiškumo bei proporcingumo principai bei iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime (b. l. 17–20) prašė skundo netenkinti.

Paaiškino, kad pirmosios sumažintos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės ir našlių pensijos pareiškėjai buvo išmokėtos 2010 m. sausio mėnesį, nukentėjusiųjų asmenų valstybinė našlių pensija – 2010 m. vasario mėnesį, taigi apie VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus mokėti jai ne viso dydžio paskirtą senatvės pensiją, našlių pensiją ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlių pensiją, O. S. sužinojo (turėjo sužinoti) atitinkamai 2010 m. sausio mėnesį ir 2010 m. vasario mėnesį. Pareiškėja praleido Pensijų įstatyme nustatytą 3 metų terminą. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl jis taikytinas į ateitį ir nėra pagrindas išmokėti asmenims dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo 2010–2011 m. negautą senatvės pensijos dalį. Lietuvos Respublikos Seimas 2014 m. gegužės 15 d. priėmė Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymą Nr. XII-886, kuriame nustatyta valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų, kurios 2010–2011 m. buvo sumažintos dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1–4, 6 ir 7 dalių ir 7 straipsnio 1, 2, 4, 5 ir 6 dalių nuostatų taikymo kompensavimo tvarka, dydžiai ir terminai bei pasiūlyta Vyriausybei pateikti Seimui praradimų, atsiradusių dėl valstybinių pensijų ir (ar) senatvės pensijų sumažinimo atitinkamai taikant Laikinojo įstatymo 5 ir (ar) 8 straipsnių nuostatas, kompensavimą nustatančio įstatymo projektą. Kol toks įstatymas nėra priimtas VSDFV Vilniaus skyrius neturi teisinio pagrindo išmokėti O. S. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo 2010–2011 m. neišmokėtos senatvės pensijos dalies.

Atsakovas VSDFV atsiliepime (b. l. 31–34) prašė administracinės bylos dalį dėl pareiškėjos skundo reikalavimų panaikinti VSDFV 2014 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4054 ir priteisti sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensijos dalį bei bylinėjimosi išlaidas atmesti, o bylos dalį dėl reikalavimo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti nutraukti.

Paaiškino, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažinta senatvės pensija O. S. buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, taigi pareiškėja apie pensijos sumažinimą sužinojo 2010 m. sausio mėnesį. O. S. į VSDFV kreipėsi su 2014 m. sausio 28 d. prašymu, t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo apie mokamą ne viso dydžio paskirtą senatvės pensiją. VSDFV nuomone, pareiškėjos reikalavimo dėl negautos senatvės pensijos dalies priteisimo esmė – nesutikimas su sumažintos pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių senatvės pensijos mokėjimu, t. y. su VSDFV teritorinio skyriaus 2010 m. sausio mėnesio sprendimu, kaip valiniu aktu, veiksmu, pradėti mokėti jai sumažintą pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių 1 dalių nuostatas senatvės pensiją teisinėmis pasekmėmis. Kadangi O. S. VSDFV teritorinio skyriaus 2010 m. sausio mėnesio sprendimą apskundė praleidusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą 3 metų terminą nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimams pensijų klausimais apskųsti ir nėra pakankamai prielaidų šį praleistą terminą atnaujinti, negali būti tenkinamas ir pareiškėjos reikalavimas, kuriuo ji prašo įpareigoti atsakovą išmokėti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensijos dalį, kaip neišnagrinėtą privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Reikšdama reikalavimą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo tiesiogiai teismui, kai šį klausimą pagal priskirtą kompetenciją turi spręsti ir išsprendė VSDFV, pareiškėja iš esmės prašo, kad teismas atliktų viešojo administravimo institucijos funkciją, o tai neįeina į teismo kompetenciją, todėl bylos dalis turi būti nutraukta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 27 d. sprendimu (b. l. 74–82) skundą tenkino: atnaujino O. S. kreipimosi į VSDFV terminą; panaikino VSDFV 2014 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4054, priteisė O. S. iš VSDFV Vilniaus skyriaus 6 790,5 Lt (1 966 Eur) neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos ir 400 Lt (115 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Teismas nustatė, kad O. S. VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2009 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. 11-17-9556 nuo 2009 m. sausio 1 d. buvo paskirta 849,37 Lt (b. l. 21), 2011 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 11-17-5127 nuo 2010 m. kovo 4 d. – 860,17 Lt dydžio senatvės pensija (b. l. 22), o nuo 2011 m. kovo 4 d. VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. 11-17-8080 – 870,97 Lt dydžio senatvės pensija (b. l. 24). Pareiškėja su 2014 m. sausio 28 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių ir prašė pateikti pažymą apie iš jos pensijos išskaičiuotą sumą, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pritaikius Laikinąjį įstatymą, ir išmokėti susidariusį skirtumą (b. l. 26).

VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. vasario 4 d. raštu Nr. (10.01-02)3-14840 persiuntė VSDFV nagrinėti O. S. 2014 m. sausio 28 d. prašymo dalį, kurioje prašoma išmokėti senatvės, našlių, nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių pensijų dalis, susidariusias dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, ir apie tai informavo pareiškėją (b. l. 43). VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. vasario 19 d. raštu Nr. (10.1-02)3-21259 O. S. pateikė informaciją apie nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. paskirtas, perskaičiuotas pagal Laikinąjį įstatymą bei išmokėtas valstybinių socialinio draudimo senatvės, našlių bei nukentėjusiųjų asmenų pensijas (b. l. 27–30).

VSDFV 2014 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. (6.5)I-2035 pareiškėjos prašymo dalį, kuria buvo prašoma išmokėti 2010–2011 m. sumažintą senatvės, našlių ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių pensijų dalis, nagrinėti atsisakė, kadangi kreipdamasi į šią instituciją, pareiškėja buvo praleidusi iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą. O. S. paaiškinta, kad jeigu ji iki 2014 m. kovo 18 d. pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, jo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo (b. l. 39–41).

Pareiškėja VSDFV pateikė 2014 m. balandžio 2 d. prašymą nedelsiant išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią 6 790,5 Lt senatvės pensijos nepriemoką. O. S. rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-432/2013 suformuota praktika, ir nurodė, kad Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, priimtas 2012 m. vasario 6 d., todėl O.

S. nepraleido 3 metų apskundimo termino, o jei šis terminas yra praleistas, jis turi būti atnaujintas, nes kitaip būtų pažeidžiama asmens teisė į senatvės pensiją, kuri siejama su teise į nuosavybę, paneigiami lygiateisiškumo bei proporcingumo principai (b. l. 37–38). VSDFV 2014 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. (6.5)I-4054 atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2014 m. sausio 28 d. prašymo ir 2014 m. balandžio 2 d. patikslinto skundo dalis, kuriose reikalauta išmokėti 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. sumažintos senatvės pensijos dalį, kaip paduotus praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą.

Šiame sprendime atsakovas nurodė, kad O. S. 2014 m. balandžio 2 d. prašyme nurodytos 3 metų apskundimo termino praleidimo priežastys nėra svarbios ir objektyvios, todėl prašymas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti netenkinamas. VSDFV, remdamasis LVAT praktika, pažymėjo, kad argumentas dėl senaties termino skaičiavimo nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo atmestinas (b. l. 35–36).

Teismas pažymėjo, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, sistemiškai įvertinusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio ir Valstybinių socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas (galiojusias tiek iki 2013 m. sausio 1 d., tiek ir po 2013 m. sausio 1 d.), susijusias su ginčų dėl valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nagrinėjimo tvarka, 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 konstatavo, kad šiems ginčams yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, t. y. skundai dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo – valinio akto mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotą senatvės pensiją pirmiausiai turi būti paduodami VSDFV, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai.

Remdamasis Pensijų įstatymo 45 straipsniu (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d), Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 , 91 punktu, teismas pažymėjo, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija O. S. buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį (pareiškėjos senatvės pensija mažinta nuo 2010 m. sausio 1 d., b. l. 27–30). Iš atsakovų pateiktų duomenų matyti, kad O.

S. atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo nebuvo siųstas, todėl apie pensijos sumažinimą ji galėjo sužinoti tik iš atsakovo veiksmų, o būtent – išmokėtos pensijos dydžio. Į VSDFV Vilniaus skyrių dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėja kreipėsi tik su 2014 m. sausio 28 d. prašymu, kurio dalies nagrinėjimas buvo persiųstas VSDFV, t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises. O. S. žinojo, kada jai turi būti mokama senatvės pensija, o iš žiniasklaidoje pateikiamos informacijos turėjo būti girdėjusi, kad buvo priimti teisės aktai dėl senatvės pensijų perskaičiavimo, tai reiškia, jog ji turėjo suprasti ir tikėtis, kad pensijos dydis bus pasikeitęs, dėl to turėjo pasidomėti sumažintos pensijos dydžiu ir per nustatytą terminą kreiptis į VSDFV.

Pareiškėja akivaizdžiai praleido terminą, per kurį apdairus ir rūpestingas asmuo turi pasirūpinti savo teisių apsauga. Teismų praktikoje 3 metų kreipimosi į teismą terminas, kuris valstybinių pensijų bylose taikomas pagal analogiją su Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, yra atnaujinamas terminas. Tai reiškia, jog paaiškėjus svarbioms aplinkybėms, teismas gali tokį terminą atnaujinti. Tiek Pensijų įstatymo 45 straipsnio, tiek Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatos aiškiai įtvirtina skundų dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais padavimo tvarką – t. y. skundai turi būti paduodami VSDFV, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai.

Taigi pripažintina, jog pareiškėja, siekdama inicijuoti ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka dėl galimai neteisėtų ir nepagrįstų VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų, perskaičiuojant senatvės pensiją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas ir ją išmokant, tam tikru aspektu veikė netinkamai, skundą paduodama ne įgaliotai tokio pobūdžio ginčą nagrinėti VSDFV, o jos teritoriniam skyriui, su kurio veiksmais nesutinka. Esant tokiai situacijai, VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius, kaip viešojo administravimo subjektas, kuris yra saistomas inter alia gero administravimo principo, pagrįstai pareiškėjos 2014 m. sausio 28 d. prašymo dalį persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti VSDFV ir apie tai informavo pareiškėją.

Kadangi O. S. 2014 m. sausio 28 d. prašymu iš esmės inicijavo ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, šio prašymo padavimo data laikytina jos kreipimusi į VSDFV Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme. Tokios pozicijos laikosi LVAT, vertindamas faktines aplinkybes analogiško ginčo byloje (2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Atsižvelgiant į tai, kad į VSDFV pareiškėja kreipėsi 2014 m. sausio mėnesį, darytina išvada, jog ji praleido nagrinėjamu atveju taikytiną 3 metų terminą skundui VSDFV dėl teritorinio skyriaus sprendimo (veiksmų), mokant dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo perskaičiuotą (sumažintą) valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją.

LVAT formuoja praktiką, kad valstybines pensijas gavę asmenys buvo patekę į ekstraordinarią padėtį, kuri sudaro pagrindą atnaujinti kreipimosi į teismą terminus. Kadangi administracinėse bylose priimtose nutartyse (LVAT 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-213/2014, 2014 m. vasario 12 d. nutartis Nr. AS143-219/2014) priežastys vertinamos ne individualiai, o atsižvelgiant į bendrą teisinio reguliavimo šioje srityje padėtį, teismas Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies pagrindu remiasi LVAT nuostata teisingumo ir protingumo kriterijų pagrindu atnaujinti praleistą terminą. Nors minėtos LVAT nutartys priimtos bylose dėl valstybinių pensijų priteisimo, tačiau tiek vienų, tiek kitų pensijų sumažinimo dėl krizės reguliavimas buvo analogiškas, nustatytas tuo pačiu Laikinuoju įstatymu. Vertinant valstybines pensijas ir senatvės pensijas gavusių asmenų padėtį pažymėtina tai, kad valstybines pensijas gauna 20-25 metais jaunesni asmenys, kurie prieš tai yra dirbę statutinėse organizacijose, todėl turi teisinių ir administravimo žinių. Tuo tarpu senatvės pensijas gavę asmenys yra gerokai vyresni ir galėję neturėti jokių kontaktų nei su teisės aktais, nei su valstybės institucijomis. Taigi, senatvės pensininkų padėtis yra gerokai silpnesnė. Skirtingas šių asmenų vertinimas lyginant su valstybinių pensijų gavėjais rodytų šių asmenų diskriminavimą, kuris yra draudžiamas sutinkamai su Konstitucijos 29 straipsniu. Teismas, įvertinęs nustatytas faktines bylos aplinkybes, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą ir aptartą teismų praktiką bei vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad VSDFV 2014 m. gegužės 2 d. sprendimas Nr. (6.5)I-4054 negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl turi būti panaikintas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 punkto pagrindu. Panaikinęs išankstinės bylos nagrinėjimo ne teisme institucijos sprendimą teismas negrąžina bylos jai nagrinėti iš naujo, o išsprendžia bylą iš esmės.

Teismas pažymėjo ir tai, kad 2014 m. kovo 4 d. sprendime Nr. (6.5)I-2035 VSDFV jau yra išaiškinusi pareiškėjai, kad tik priėmus ir įsigaliojus teisės aktams, nustatantiems dėl ekonominio sunkmečio sumažintų pensijų kompensavimo tvarką, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis bus kompensuojama tuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Taigi, ankstesniu sprendimu VSDFV netiesiogiai nurodė, kad nėra teisinio pagrindo išmokėti neišmokėtą pensijos dalį. Taigi, susidarė teisiškai neapibrėžta situacija. VSDFV pozicija dėl ginčo esmės, leidžia teigti, kad ši institucija iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Pažymėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog nagrinėjamoje byloje aktuali Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo ir leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Remdamasis Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, 30 straipsnio 1 dalimi, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju konstatavus, kad pareiškėja tinkamai – laikydamasi įstatymo nustatytos tvarkos ir terminų – realizavo savo teisę kreiptis į teismą, iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies kylantys imperatyvai teismui ginti asmens teises realiai ir veiksmingai suponuoja pareiškėjos teisę reikalauti teisme pašalinti jos teisių pažeidimą, nulemtą Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo taikymo, perskaičiuojant ir išmokant jai paskirtą senatvės pensiją. Remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatomis (dėl Konstitucijos 110 straipsnyje nustatytos jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimties), taip pat LVAT praktika, suformuota administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, teismas padarė išvadą, kad aplinkybė, jog tuo metu, kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia O. S. teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą.

Iš administracinėje byloje esančio VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2014 m. vasario 19 d. rašto Nr. (10.1-02)3-21259 matyti, kad pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidarė 6 790,5 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoka (turėjo būti išmokėta 20 042 Lt, tačiau išmokėta tik 13 251,97 Lt). Taigi, ši suma turi būti jai išmokėta. Pažymėtina, kad O. S. ginčo dėl valstybinės socialinio draudimo našlių ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių pensijų sumažinimo nekelia.

LVAT teisėjų kolegija, analizuodama administracinę jurisprudenciją teisiniuose ginčuose dėl įpareigojimo pareiškėjams išmokėti įstatymų leidėjo neteisėtai sumažintas valstybines socialinio draudimo pensijas, 2013 m. birželio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-911/2013 konstatavo, kad šios rūšies nepriemokos pagrįstai išieškomos iš savarankiško, t. y. į valstybės, savivaldybių ir kitus biudžetus neįtraukto, Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų. Minėtoje nutartyje aptarti teisinio reguliavimo ypatumai lemia, kad tokio pobūdžio reikalavimų adresatais, kitaip nei valstybinių pensijų mokėjimo teisiniuose santykiuose, laikomi valstybines socialinio draudimo pensijas skiriantys ir mokantys subjektai – VSDFV teritoriniai skyriai. Vadovaudamasis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, teismas, atsižvelgdamas į LVAT suformuotą praktiką, daro išvadą, kad dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo atsiradusi senatvės pensijos nepriemoka – 6 790,5 Lt – pareiškėjai priteistina iš VSDFV Vilniaus skyriaus.

Atsakovų argumentai dėl to, kad iki šiol įstatymų leidėjas nėra nustatęs sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmo, todėl VSDFV teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies, teismo vertinimu, nedaro įtakos bylos baigčiai. Pagal Konstitucijos 6 straipsnį Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas bei kiekvienas asmuo savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Atsižvelgiant į paminėtąją nuostatą darytina išvada, jog pareiškėjos pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo.

Pasisakydamas dėl O. S. prašymo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, teismas rėmėsi ABTĮ 44 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsniu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, 2, 7, 8.2 punktais, bei Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“, pagal kurį nuo 2013 m. sausio 1 d. buvo nustatytas 1 000 Lt MMA. Teismas nurodė, kad pareiškėją teisme atstovavo advokatės padėjėja (b. l. 66), o skundą surašė ir teismui pateikė advokatė (b. l. 6). Patirtoms bylinėjimosi išlaidoms pagrįsti O. S. pateikė 2014 m. kovo 31 d. sąskaitą už suteiktas teisines paslaugas Nr. 20-V/2014 (b. l. 67) bei išrašą iš internetinės bankininkystės duomenų (b. l. 68), kurie patvirtina, kad pareiškėja sumokėjo 500 Lt. Kadangi išnagrinėta byla vertintina kaip nesudėtinga, skundai rengiami apimant platų pareiškėjų ratą, todėl už skundo surašymą suma apskaičiuojama, mažinant koeficientą iki 0,4 MMA. Taigi, tinkama suma už skundo surašymą laikytina 400 Lt (0,4 x 1 000). Situacijos analizė negali būti laikoma savarankiška teisine paslauga, tai skundo parengimo paslaugos dalis, todėl šios išlaidos atskirai neatlygintinos. Pareiškėjos atstovė dalyvavo teismo posėdyje, tačiau teismo posėdis truko 7 minutes, todėl ši suteikta paslauga neatlyginama vadovaujantis Rekomendacijų 9 punktu. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjos skundas tenkintas iš dalies, įvertinus aptartų teisės normų ir rašytinių įrodymų visumą bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad O. S. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkintinas iš dalies, jai iš VSDFV Vilniaus skyriaus priteisiant 400 Lt pagrįstų bylinėjimosi išlaidų.

III. Atsakovas VSDFV apeliaciniu skundu (b. l. 85–91) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – bylą dalyje dėl reikalavimo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą nutraukti, likusią skundo dalį – atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas.

2. Į VSDFV teritorinį skyrių pareiškėja kreipėsi 2014 m. sausio 28 d. Pirmoji sumažinta pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, todėl pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą. Jokių individualaus pobūdžio priežasčių, pateisinančių termino praleidimą, pareiškėja VSDFV nenurodė. Taigi pareiškėja nepasinaudojo privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka.

3. Teismas, atnaujinęs praleistą terminą, nepagrįstai rėmėsi LVAT praktika, suformuluota bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų priteisimo.

4. Be to, teismas nepagrįstai nusprendė, kad VSDFV ginčijamame sprendime išreiškė savo valią dėl pareiškėjo keliamo ginčo. Teismas teigia, kad neva VSDFV nurodė, jog „tik priėmus ir įsigaliojus teisės aktams dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis bus kompensuojama tuose teisės aktuose nustatyta tvarka“. Tačiau šis teismo teiginys neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kadangi ginčijamame VSDFV 2014 m. kovo 4 d. sprendime tiksliai tokios frazės nėra. Ginčo sprendime pareiškėjai pateikta tik bendro pobūdžio informacija.

5. Atsakovo manymu, šiuo atveju pareiškėjos naudai negali būti priteisiamos ir bylinėjimosi išlaidos, kadangi VSDFV teritorinis skyrius jokių neteisėtų veiksmų neatliko.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į VSDFV apeliacinį skundą (b. l. 101–102) nurodo, kad su apeliaciniu skundu sutinka, ir prašo jį tenkinti.

Pareiškėja O. S. su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 96–99) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėja su apelianto argumentais nesutinka, atsakydama į juos, remiasi pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, taip pat Konstitucijos 110 straipsniu, ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi, 34 straipsniu, Laikinojo įstatymo 8 straipsniu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai O. S. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo susidariusios senatvės pensijos nepriemokos priteisimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 27 d. sprendime, atnaujinęs 3 metų terminą skundui paduoti, panaikino VSDFV 2014 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4054, priteisė O. S. iš VSDFV Vilniaus skyriaus 6 790,5 Lt (1 966 Eur) neišmokėtos senatvės pensijos ir 400 Lt (115 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Atsakovas VSDFV, nesutikdamas su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, netinkamai aiškino LVAT praktiką, todėl nepagrįstai atnaujino praleistą 3 metų terminą bei priteisė senatvės pensijos nepriemoką.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, iš esmės teisingai nustatė, jog 3 metų terminas, per kurį pareiškėja turėjo paduoti skundą ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai (VSDFV) turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėnesio, t. y. to mėnesio, kurį pareiškėja gavo pirmą sumažintą (pritaikius Laikinąjį įstatymą) senatvės pensiją. Pareiškėjos kreipimosi į šią instituciją data Pensijų įstatymo 45 straipsnio prasme laikytina 2014 m. sausio 28 d. (skundo VSDFV teritoriniame skyriuje gavimo data). Taigi byloje iš esmės pagrįstai buvo nustatyta, kad pareiškėja savo galimai pažeistos teisės gauti visą paskirto dydžio senatvės pensiją gynimo procedūrą privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka pradėjo praleidusi įstatymu nustatytą terminą. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas sprendimą dėl pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėjai priėmė neatsižvelgdamas į aplinkybę, kad ji nėra pasinaudojusi privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, kadangi 2014 m. gegužės 2 d. sprendime Nr. (6.5) I-4054 VSDFV, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, nusprendė, jog pareiškėjos nurodytos kreipimosi į VSDFV termino praleidimo priežastys nėra svarbios ir atsisakė nagrinėti jos prašymą.

Pasisakydama dėl VSDFV 2014 m. kovo 4 d. sprendimo Nr. (6.5)I-2035 reikšmės nagrinėjamai bylai tuo aspektu, ar buvo išreikšta VSDFV – Pensijų įstatymo 45 straipsnio taikymo prasme išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos – pozicija ir valia dėl nagrinėjamo ginčo esmės, kolegija pažymi, jog šiame sprendime atsakovas pateikė tik informaciją apie numatomą (būsimą) ginčo santykių teisinį reguliavimą, kuris pagal savo pobūdį ir paskirtį negali būti pripažįstamas VSDFV pozicijos dėl ginčo esmės išreiškimu. VSDFV informavimas, kad „Seimo 2013 m. lapkričio 21 d. nutarimu Nr. XII-607 (Žin., 2013, Nr. 122-6171) Vyriausybei pasiūlyta pateikti Seimui įstatymų projektus ir nustatyti tvarką, pagal kurią iš dalies 2014 metais bus kompensuojamos sumažintos valstybinės socialinio draudimo pensijos ir dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos; priėmus ir įsigaliojus šiems teisės aktams dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama šiame teisės akte nustatyta tvarka“, vertinamas tik kaip VSDFV, kaip viešojo administravimo subjektui, taikytino gero administravimo principo (suponuojančio viešojo administravimo subjekto pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu) vykdymas. Taigi minėtame sprendime VSDFV savo valios ir pozicijos dėl nagrinėjamo ginčo esmės neišreiškė, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja nepasinaudojo privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija šią išvadą daro atsižvelgusi ir į naujausią LVAT praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo (žr., pvz., LVAT administracines bylas Nr. A-735-143/2015, Nr. A-340-143/2015 ir kt.), nuo kurios nukrypti nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija pritaria apelianto teiginiams, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nepagrįstai, t. y. remdamasis neaktualia teismų praktika, nusprendė atnaujinti pareiškėjos praleistą 3 metų terminą. LVAT praktikoje, suformuotoje analogiško pobūdžio bylose, ne kartą pabrėžta, jog Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų procedūrinio pobūdžio termino, skaičiuojamo nuo pirmojo mėnesio, kurį asmuo gavo sumažintą pensiją, svarbiomis praleidimo priežastimis gali būti pripažintos tik individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą (nagrinėjamoje byloje tokių individualaus pobūdžio priežasčių pareiškėjai nenurodė).

Bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014, 2014 m. gruodžio 19 d. Nr. A602-1401/2014, 2015 m. sausio 22 d. Nr. eA-59-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-61-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-66-143/2015, 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-167-143/2015, 2015 m. sausio 27 d.

Nr. A-171-143/2015 ir kt.). Be to, LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog sprendžiant dėl praleisto 3 metų termino skundui VSDFV (dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo) padavimo atnaujinimo, neturi būti remiamasi LVAT praktika, suformuota administracinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokų, susidariusių taikant Laikinąjį įstatymą priteisimo, kadangi teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, kuris apsunkino teisę į teisminę gynybą, atitinkamą laiką (t. y. iki 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 priėmimo) buvo aktualus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams.

Atsižvelgiant į tai, kad įstatymai nenustatė jokio termino per kurį pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjai gali kreiptis dėl šių valstybinių pensijų nepriemokų priteisimo, buvo išaiškinta, kad dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikytinas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) įtvirtintas 3 metų procesinis terminas pagal analogiją. Tuo tarpu valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams šiuo aspektu teisinio neaiškumo nebuvo (žr., pvz., LVAT 2015 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-870-146/2015).

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl atsakovo VSDFV apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies (atsakovas prašė bylos dalį dėl termino atnaujinimo nutraukti), o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas priimant naują sprendimą ir atmetant pareiškėjų skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos O. S. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė