A-338-602/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-338-602/2015

Teisminio proceso 3-62-3-00595-2013-9

Procesinio sprendimo kategorijos 11.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. D., Aleksandro Stulginskio universitetui, R. K. dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. S. (pareiškėjos G. S. teisių perėmėjas, toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. birželio 13 d. kreipėsi į teismą skundu, prašydamas: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. A-1178 1 punktą dėl valstybinio garantinio rašto išdavimo G. S., mirusiai (duomenys neskelbtini); 2) įpareigoti atsakovą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos papildyti 2012 m. kovo 30 d. valstybės garantijos Nr. 2744 (toliau – ir Garantija) 2 punktą, į nuomojamų patalpų vertę įtraukiant ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini); 3) panaikinti 2013 m. gegužės 13 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Gyvenamojo fondo administravimo skyriaus raštą Nr. 53-5-2346 (toliau – ir 2013 m. gegužės 13 d. raštas Nr. 53-5-2346), įpareigoti patikslinti Garantiją, įtraukiant į ją valstybės įsipareigojimą kompensuoti G. S. nuomotų ūkinių pastatų (unikalūs numeriai: (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), rinkos vertę (II t., b. l. 175-181).

2014 m. sausio 16 d. Kauno apygardos administracinio teismo nutartimi buvo atsisakyta priimti skundą dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos 2012 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. A-1178 ir dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos 2012 m. kovo 30 d. valstybės garantijos Nr. 2744 ginčijimo, neatnaujinus skundo padavimo termino (II t., b. l. 22-26).

2014 m. kovo 5 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 16 d. nutartis palikta nepakeista, pareiškėjo atskirasis skundas atmestas (III t., b. l. 54-59).

Pareiškėjas skunde ir jo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad G. S. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Po kreipimosi į teismą (duomenys neskelbtini) G. S. mirė. Pagal paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą jos palikimą priėmė pareiškėjas, kuris paveldėjo ir reikalavimo teisę į valstybės garantiją nuomininkui, gyvenančiam savininkui grąžintiname gyvenamajame name.

Nurodė, jog nuo 1961 m. liepos 12 d. G. S. gyveno ir buvo deklaravusi gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini). Nuo 1997 m. sausio 1 d. iki mirties G. S. gyvenamosios vietos adresas buvo butas, esantis (duomenys neskelbtini). Minėtame bute G. S. apsigyveno kartu su sutuoktiniu S. S., kuris dirbo Lietuvos žemės ūkio akademijos mokomajame ūkyje nuo 1961 m. kovo 20 d. iki 1964 m. rugsėjo 4 d. bei nuomojo statinius ir namų valdoje esančius ūkinius pastatus. (duomenys neskelbtini) S. S. mirė, o G. S. liko gyventi ūkyje. Remiantis 1997 m. gegužės 29 d. valstybinės žemės nuomos ūkio veiklai sutartimi G.

S. prie pastatų buvo išnuomotas 0,21 ha žemės sklypas. Kauno rajono valdybos 1990 m. gruodžio 19 d. potvarkiu Nr. 223 „Dėl kompensacijų išmokėjimo už neteisėtai konfiskuotą turtą“ buvo nuspręsta įpareigoti Lietuvos žemės ūkio akademijos mokomojo bandomojo ūkio administraciją iki 1994 m. gruodžio 31 d. grąžinti pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) apylinkėje, (duomenys neskelbtini) kaime, D. J., S. įpėdiniams. 1992 m. gruodžio 17 d. Lietuvos žemės ūkio akademijos mokomojo – gamybinio ūkio įsakymu Nr. 123-G ir 1992 m. gruodžio 17 d. priėmimo-perdavimo aktu J.

D. (J. D. paveldėtojui) buvo perduoti Armoniškių kaime esantys trobesiai – gyvenamasis namas, tvartas, pašiūrė ir klėtis, tačiau jais G. S. ir toliau naudojosi maždaug iki 2011 metų, gyveno kaip grąžinto turto nuomininkė. Kadangi Kauno miesto savivaldybė ginčijo G. S. teisę gauti valstybės garantiją, G. S. savo teises gynė teisme. 2011 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendimu administracinėje byloje Nr. A146-1051/2011 nusprendė įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją išduoti jai valstybės garantinį dokumentą.

Vykdant šį teismo sprendimą, G. S. 2012 m. kovo 30 d. buvo išduota Garantija, pagal kurią valstybė įsipareigojo savininkui grąžinto 20,15 m2 bendrojo ploto buto, esančio gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), nuomininkei G. S. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka kompensuoti nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertę pinigais, kurie bus pervesti į Garantijos turėtojo nurodytą sąskaitą banke. 2012 m. spalio 22 d. buvo patikslinta buto, esančio gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), rinkos vertė ir nustatyta 16 362,00 Lt suma.

Su siūloma Garantijos suma G. S. nesutiko, nes ją skaičiuojant neatsižvelgta į tai, kad G. S. nuomojosi ir ūkinius pastatus, kaip pagrindinio statinio priklausinius.

Nurodė, kad 2013 m. gegužės 13 d. raštu 53-5-2346 Kauno miesto savivaldybės administracijos Gyvenamojo fondo administravimo skyrius nepagrįstai atsisakė patikslinti Garantiją į ją neįtraukdamas valstybės įsipareigojimo kompensuoti už G. S. nuomotus ūkinius pastatus, kaip pagrindinio daikto priklausinius. Pareiškėjos manymu, vertinant Garantijos apimtį, savivaldybės atsakinga institucija privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 21 straipsnyje numatytais kriterijais ir įvertinti ne tik 20,15 m2 bendrojo ploto butą, bet ir visą nuomininkės nuomotą turtą – t. y. ūkinius pastatus. Tokią išvadą suponuoja ir nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita, kurioje nurodyta ūkinių pastatų vertė – 8 780,00 Lt, todėl vertinto turto visumą sudarė tiek gyvenamasis namas, tiek jo priklausiniai. Į Garantijos apimtį nepagrįstai neįtraukiant gyvenamojo namo priklausinių, buvo pažeisti G. S., o tuo pačiu ir jos teisių perėmėjo G. S. teisėti interesai, Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Kompensacijų įstatymas) 5 straipsnio nuostatos, numatančios, kad turi būti atlyginama tiek pagrindinio daikto, tiek ir jo priklausinio vertė, bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.19 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios, jog antraeilius daiktus ištinka pagrindinio daikto likimas. Ūkiniai pastatai skirti aptarnauti pagrindinį daiktą ir atskirai, kaip savarankiški nuosavybės teisių objektai, niekada nebuvo naudojami, todėl Kauno miesto savivaldybės administracija įpareigotina išduoti Garantiją, į ją įtraukiant ir valstybės įsipareigojimą kompensuoti už G. S. nuomotus ūkinius pastatus.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose (I t., b. l. 89-95, III t., b. l. 4-12) ir teismo posėdžio metu nurodė, jog vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1051/2011, vadovaujantis Kompensacijų įstatymo 9 straipsniu, atsižvelgiant į G. S. įgalioto asmens G. S. pasirinkimą, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. A-1178 nuspręsta išduoti G. S., gyvenančiai savininkui grąžintame 20,15 m2 bendrojo ploto bute, esančiame gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), valstybės garantinį dokumentą, kuriuo valstybė įsipareigoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka kompensuoti nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertę pinigais, pervedant į valstybės garantijos turėtojo nurodytą sąskaitą banke. 2012 m. kovo 30 d. G. S. buvo išduota Garantija Nr. 2744, pagal kurią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A146-1051/2011 nustatyta apimtimi (dėl naudojamo gyvenamojo ploto) valstybė įsipareigojo kompensuoti nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertę pinigais. Remiantis uždarosios akcinės bendrovės „Inreal“ (toliau – ir UAB „Inreal“) 2011 m. gruodžio 12 d. turto vertės nustatymo pažyma Nr. 11/11-345K, valstybės garantiniame dokumente Nr. 2744 buvo įrašyta jame nurodytų gyvenamųjų patalpų rinkos vertė – 15 000 Lt. UAB „Inreal“ 2012 m. birželio 5 d. turto vertės nustatymo pažymos Nr. 12/06-18IK pagrindu valstybės garantiniame dokumente Nr. 2744 buvo įrašyta valstybės garantijos vykdymui patikslinta jame nurodytų patalpų vertė – 16 000 Lt, kurios pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka neginčijo.

Pažymėjo, jog G. S. administracinėje byloje Nr. A146-1051/2011 neįrodinėjo teisės į valstybės garantiją už ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), todėl atsakovas negalėjo viršyti jos reikalavimo ir teismo nustatytos garantijos apimties. G. S. turėta reikalavimo teisė pagal 2012 m. kovo 30 d. valstybės garantinį dokumentą Nr. 2744 jos įpėdiniui G. S. perėjo tokios apimties, kokią turėjo nuomininkė Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka. Prieš išduodant Garantiją, apie tai, kad nebus kompensuojama pareiškėjai už ūkinius pastatus, G. S. ir jos interesams tuomet atstovaujantis pareiškėjas G. S. buvo ne kartą informuoti Kauno miesto savivaldybės administracijos raštais, tačiau gautų atsakymų, kaip ir Garantijos ir Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. A-1178, įstatymo nustatyta tvarka ir terminais neskundė. Atsakovo manymu, esant šiai situacijai, 2013 m. gegužės 13 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Gyvenamojo fondo administravimo skyriaus rašto Nr. 53-5-2346 panaikinimas jokių teisinių pasekmių nesukels.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas teisminiu ginču siekia, jog į G. S. išduotą Garantiją būtų įtrauktas valstybės įsipareigojimas kompensuoti už ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), kaip pagrindinio daikto priklausinius.

Teismas pažymėjo, kad G. S. kartu su S. R. ir A. R. 2010 metais buvo inicijavę teisminį ginčą, prašydami panaikinti 2008 m. birželio 11 d. Kauno miesto savivaldybės Turto valdymo departamento Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus raštą Nr. 10-2-866, kuriuo buvo atsisakyta jiems išduoti valstybės garantinį dokumentą; prašė teismo įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją išduoti valstybės garantinį dokumentą (valstybės garantiją) kaip nuomininkams, gyvenantiems savininkui grąžintame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (Kauno apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I-109-422/2010). G. S. minėtoje byloje, tiek išdėstydama skundo faktines aplinkybes, tiek suformuluodama reikalavimą, nurodė, jog nuomos teise naudojosi gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), 20,15 m2 naudingo ploto dalimi (26,91 m2 bendro ploto). Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 23 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė. Apeliacine tvarka minėtą bylą išnagrinėjusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A146-1051/2011 Kauno apygardos teismo sprendimą panaikino, pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, panaikino 2008 m. birželio 11 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimą Nr. 10-2-866 ta apimtimi, kuria atsisakyta pareiškėjams išduoti valstybės garantinį dokumentą. Teismas įpareigojo Kauno miesto savivaldybės administraciją išduoti pareiškėjai valstybės garantinį dokumentą (I t., b. l. 109-114).

Kauno miesto savivaldybės administracija, vykdydama minėtą teismo sprendimą, priėmė administracinį aktą – Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymą Nr. A-1178 dėl valstybės garantijos išdavimo G. S., gyvenančiai savininkui grąžintame 20,15 m2 bendrojo ploto bute, esančiame gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), kuriuo valstybė įsipareigojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka kompensuoti nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertę pinigais. Minėto įsakymo pagrindu Kauno miesto savivaldybės administracija 2012 m. kovo 30 d. išdavė valstybės garantiją Nr. 2744, kuria valstybė (garantas) įsipareigojo G. S., kaip buto nuomininkei, kompensuoti savininkui grąžinto 20,15 m2 bendrojo ploto buto dalies nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertę pinigais (I t., b. l. 38-39).

Aukščiau nurodyti administraciniai aktai buvo ginčijami administracinėje byloje, tačiau nenuginčyti. Teismo nuomone, jais buvo išspręstas valstybės garantijos išdavimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A146-1051/2011 nustatyta apimtimi G. S. klausimas. Esant nenuginčytiems minėtiems administraciniams aktams, abejoti jų teisėtumu teismas neturi pagrindo. Teisėjų kolegija pritarė atsakovo pozicijai, jog minėtais administraciniais aktais ir juose nustatyta apimtimi, t. y. tik dėl gyvenamųjų patalpų, o ne dėl ūkinių pastatų, Garantija buvo išduota teisėtai ir pagrįstai. 2012 m. kovo 30 d. administraciniais aktais išsprendus Garantijos išdavimo G. S. klausimą ir jų nenuginčijus, nėra teisėto pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą dėl Garantijos išdavimo didesne apimtimi, t. y. ir dėl ūkinių pastatų.

Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, kurių neneigia pareiškėjas, patvirtina faktines aplinkybes, jog apie tai, kad nesant teisinio pagrindo nebus kompensuojama pareiškėjai už ūkinius pastatus, G. S. ir jos interesams atstovaujantis pareiškėjas G. S. buvo ne kartą informuoti Kauno miesto savivaldybės administracijos raštais: 2012 m. vasario 21 d. raštu Nr. 53-5-647 (I t., b. l. 122), 2012 m. balandžio 20 d. raštu Nr. 53-5-1293 (I t., b. l. 126), 2012 m. liepos 26 d. raštu Nr. 53-5-2056 (I t., b. l. 133), 2012 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 53-5-2926 (I t., b. l. 142), 2012 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. 53-5-3293 (I t., b. l. 151), 2013 m. vasario 25 d. raštu Nr. 53-5-1240 (I t., b. l. 153), tačiau gautų atsakymų įstatymo nustatyta tvarka ir terminais neskundė.

Pareiškėjo manymu, atsakovas, atsisakydamas patikslinti Garantiją, nepagrįstai netaikė Kompensacijų įstatymo 5 straipsnio nuostatų. Teisėjų kolegija vertino, kad minėta teisės norma reglamentuoja atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamą turtą dydžio paskaičiavimą, įtvirtindama, jog atlyginimo dydis yra nustatomas pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog konkrečiu atveju nustatant ginčo pastatų vertę, šio reikalavimo buvo laikytasi (I t., b. l. 49-87). Remiantis UAB „Inreal“ 2011 m. gruodžio 12 d. turto vertės nustatymo pažyma Nr. 11/11-345K, Garantijoje buvo įrašyta joje nurodytų gyvenamųjų patalpų rinkos vertė – 15 000 Lt, UAB „Inreal“ 2012 m. birželio 5 d. turto vertės nustatyme pažymos Nr. 12/06-18IK pagrindu Garantijoje buvo įrašyta patikslinta joje nurodytų patalpų vertė – 16 000 Lt. Teismas pažymėjo, jog turto vertės nustatymo pažymos teisės aktų nustatyta tvarka nėra nuginčytos, todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo jomis nesivadovauti. Šioje byloje pareiškėjas taip pat nekėlė ginčo dėl gyvenamųjų patalpų rinkos vertės paskaičiavimo, tik ginčijo atsakovo veiksmus išduodant Garantiją dėl to, kad į ją nebuvo įtrauktas valstybės įsipareigojimas kompensuoti už ūkinius pastatus. Ta aplinkybė, jog, atliekant turto vertinimą, buvo nustatyta ir ūkinių pastatų vertė (I t., b. l. 51) nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumo. Atsakovas Garantiją pareiškėjai išdavė pagal savo kompetenciją, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1051/2011, vadovaudamasis įstatymu.

Valstybės garantijų įvykdymo tvarką ir sąlygas, garantijų turėtojų teises ir pareigas reglamentuoja Kompensacijų įstatymo 9 straipsnis. Minėto straipsnio 2 dalyje yra numatyti nuomininkų valstybės garantijos realizavimo būdai ir sąlygos. Konkrečiu atveju G. S. buvo taikomas Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytas nuomininko valstybės garantijos realizavimo būdas – kompensuojant nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertę pinigais, kurie pervedami į valstybės garantijos turėtojo nurodytą sąskaitą banke. Šį būdą pasirinko G. S. įgaliotas asmuo G. S., tai patvirtina Apklausos lapas dėl valstybės garantijos pasirinkimo (I t., b. l. 123-124). Kompensacijų įstatymo aukščiau nurodytoje normoje numatyta kompensuoti tik gyvenamųjų patalpų rinkos vertę pinigais, tačiau nėra įtvirtinta galimybės kompensuoti ūkinių pastatų vertės, to nenustatė ir teismas, todėl atsakovas, vadovaudamasis minėtu įstatymu ir vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1051/2011, pagrįstai ir teisėtai, į Garantiją neįtraukė ūkinių pastatų vertės. Pareiškėjas, kaip Garantijos gavėjos G. S. teisių perėmėjas, Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka reikalavimo teisę perėmė tokios apimties, kokią įgijo G. S., todėl reikalauti didesnės apimties Garantijos neturi teisinio pagrindo.

Įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą bei ginčo teisinį reglamentavimą, remdamasis išdėstytais argumentais, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad, atmetus skundą, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimo išlaidų priteisimo (II t., b. l. 16-21), todėl šis prašymas taip pat atmestas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 str.).

III. Pareiškėjas G. S. apeliaciniu skundu (III t., b. l. 87-93) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino teisės normas, reglamentuojančias pagrindinių pastatų ir jų priklausinių santykį. Pareiškėjas remiasi CK 4.12 straipsniu, 4.13 straipsnio 1 dalimi, 4.14 straipsnio 1 dalimi, 4.19 straipsnio 1 dalimi ir teigia, kad pagal bendrą taisyklę antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas. Nagrinėjamu atveju G. S. ūkinius pastatus nuomojosi kartu su butu, esančiu (duomenys neskelbtini). Kadangi minėti ūkiniai pastatai laikytini pagrindinio daikto priklausiniais CK 4.19 straipsnio prasme, nebuvo pagrindo išduoti valstybės garantiją ir į gyvenamojo namo priklausinius. Atsakovas, 2013 m. gegužės 13 d. raštu Nr. 53-5-2346 atsisakydamas į valstybės garantinį dokumentą įtraukti gyvenamojo namo priklausinius, neatsižvelgė į aplinkybę, jog priklausiniai buvo neatskiriama pagrindinio pastato dalis. Šią aplinkybę iš dalies pripažino ir atsakovas, nes 2012 m. spalio 30 d. Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitos Nr. 12/10-375K pažymoje yra nurodyta ir ūkinių pastatų vertė. Be to, ataskaitoje nurodyta, kad vertintinas turtas sudaro užbaigtą visumą (kompleksą), o alternatyvus panaudojimas yra netikslingas.

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1051/2011 įpareigojo Kauno miesto savivaldybės administraciją išduoti valstybės garantinį dokumentą, tačiau nenurodė išduodamo dokumento apimties, sumos, vykdymo bei kitų kriterijų. Juos privalo įvertinti valstybės deleguotą funkciją vykdanti savivaldos institucija.

3. Ginčo teisinius santykius reguliuojančios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu patvirtintos Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 2.3 punkte numatyta, kad butų, kuriuose gyvena nuomininkai, rinkos vertė nustatoma pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 21 d. nutarimą Nr. 1455 „Dėl valstybės išperkamo iš savininkų turto bei savininkams sugrąžintų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų, kuriuose gyvena nuomininkai, vertės nustatymo“. Vertinimo kriterijai – vietovės (mikrorajono) patrauklumas, buto išplanavimo ypatumai ir dizainas, namo ir buto inžinerinė įranga, panaudotos įrangos medžiagos ir kokybė, individualūs patobulinimai, kiti veiksniai.

4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino, kad iki skundo teismui pateikimo dienos buvo kreiptasi į atsakovą, o atsakovas pateikė informacinio pobūdžio raštus, tai patvirtina aplinkybę, kad tiek G. S., tiek pareiškėjas geranoriškai stengėsi išspręsti susiklosčiusią situaciją neteismine tvarka, buvo rūpestingi, sąžiningi ir aktyvūs. Tik gavus Raštą, kuriuo atsisakyta G. S. patikslinti Garantiją įtraukiant įsipareigojimą kompensuoti už ūkinius pastatus, atsirado galimybė apginti pažeistas teises ir interesus teismine tvarka.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (III t., b. l. 97-100) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Pareiškėjas siekia, kad į Garantiją būtų papildomai įtrauktas valstybės įsipareigojimas kompensuoti ir už ūkinius pastatus. Garantijos turėtojos G. S. nuomos teisė (asmeninė turtinė teisė) į Garantijoje nurodytas savininkui grąžinto gyvenamojo namo gyvenamąsias patalpas yra asmeninio pobūdžio ir tiesiogiai neatskiriamai susijusi su G. S. asmeniu, todėl bendraisiais pagrindais kietiems asmenims pereiti negalėjo (CK 5.1 str. 3 d.). Nuomos teisę G. S. įrodinėjo teismo tvarka. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimu buvo nustatyta pareiškėjos teisė į valstybės garantiją, tačiau tik išnagrinėto administracinio ginčo ribose.

2. Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalies, 9 straipsnio 11 dalies, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 124 punkto nuostatos leidžia daryti išvadą, kad savivaldybės administracijos direktorius privalo išduoti valstybės garantinį dokumentą nuomininkams, kurie gyvena savininkams grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje, bute ir nenumato kompensacijos nuomininkams už kitokias (negyvenamas, pagalbines, ūkio) patalpas. Tokios teisės G. S. nenustatė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendime.

3. Nepagrįsti apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl teisės normų, nustatančių pagrindinių pastatų ir jų priklausinių santykį, taikymo. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ūkiniai pastatai buvo išnuomoti G. S. tokia pačia tvarka, kaip ir gyvenamosios patalpos. Be to, Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nėra numatytas tokių aplinkybių vertinimas.

4. Kadangi administracinėje byloje G. S. nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertė nebuvo ginčijama, pirmosios instancijos pagrįstai konstatavo, kad byloje atsakovas tik ginčija atsakovo veiksmus išduodant Garantiją dėl to, kad į ją neįtrauktas valstybės įsipareigojimas kompensuoti už ūkinius pastatus, apeliacinio skundo argumentai dėl butų rinkos vertės nustatymo yra nepagrįsti.

5. G. S. įstatymų nustatyta tvarka ir terminais neginčijo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. A-1178 ir 2012 m. kovo 30 d. valstybės garantijos Nr. 2744, nors būtent šie aktai sukėlė konkrečias teisines pasekmes G. S.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Gyvenamojo fondo administravimo skyriaus 2013 m. gegužės 13 d. rašto Nr. 53-5-2346 teisėtumo ir įpareigojimo patikslinti Garantiją, įtraukiant į ją valstybės įsipareigojimą kompensuoti G. S. nuomotų ūkinių pastatų (unikalūs numeriai (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) rinkos vertę.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad 2010 metais G. S., S. R. ir A. R. inicijavo teisminį ginčą, prašydami panaikinti Kauno miesto savivaldybės Turto valdymo departamento Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus 2008 m. birželio 11 d. raštą Nr. 10-2-866, kuriuo buvo atsisakyta jiems išduoti valstybės garantinį dokumentą, kaip nuomininkams, gyvenantiems savininkui grąžintame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini). Toje byloje G. S. nurodė, kad nuomos teise naudojosi gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), 20,15 m2 naudingo ploto dalimi (26,91 m2 bendro ploto), t. y. atitinkamomis patalpomis. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A146-1051/2011 nusprendė įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją išduoti G. S. valstybės garantinį dokumentą.

Vykdant šį teismo sprendimą, G. S. 2012 m. kovo 30 d. buvo išduota Garantija, pagal kurią valstybė įsipareigojo savininkui grąžinto 20,15 m2 bendrojo ploto buto, esančio gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), nuomininkei G. S. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka kompensuoti nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertę pinigais. 2012 m. spalio 22 d. buvo patikslinta buto, esančio gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), rinkos vertė ir nurodyta 16 000 Lt suma.

Pareiškėja G. S., vėliau jos teises paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu perėmęs G. S., nagrinėjamoje byloje ginčija Kauno miesto savivaldybės administracijos Gyvenamojo fondo administravimo skyriaus 2013 m. gegužės 13 d. raštą Nr. 53-5-2346, kuriuo konstatuota, kad valstybės garantinis dokumentas G. S., su kuria nebuvo sudaryta buto nuomos sutartis, išduotas vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1051/2011. Kaip matyti iš G. S. 2013 m. balandžio 22 d. prašymo, į kurį atsakant buvo priimtas ginčijamas sprendimas, pareiškėjas nesutiko su atsakovo siūloma valstybės garantijos suma, nes ją apskaičiuojant nebuvo atsižvelgta į tai, kad G. S. nuomojosi ir ūkinius pastatus, kaip pagrindinio statinio, esančio (duomenys neskelbtini), priklausinius. Pareiškėjos įgaliotas asmuo minėtame prašyme nurodė, jog teismas įpareigojo Kauno miesto savivaldybės administraciją išduoti valstybės garantinį dokumentą, tačiau nenurodė išduodamo dokumento apimties, sumos, vykdymo kriterijų. Prašė patikslinti išduotą arba išduoti papildomą valstybės garantiją G. S. į ją įtraukiant valstybės įsipareigojimą kompensuoti ir už jos nuomotus ūkinius pastatus bei patikslinti kompensacijos sumą į ją įtraukiant ūkinių pastatų vertę.

Nors ginčijamame 2013 m. gegužės 13 d. rašte Nr. 53-5-2346 atsakovas formaliai teigia, jog atsisako teigiamai spręsti pareiškėjo prašymą, tačiau iš paties sprendimo turinio matyti, kad klausimas iš esmės nėra sprendžiamas. Atsakovas 2013 m. gegužės 13 d. raštu Nr. 53-5-2346 tik informuoja pareiškėją, kad valstybės garantinis dokumentas G. S., su kuria nebuvo sudaryta buto nuomos sutartis, išduotas vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1051/2011. Klausimas dėl garantijos patikslinimo ar naujos garantijos išdavimo, dėl kurio paduotas pareiškėjo prašymas, nėra sprendžiamas. Taigi laikytina, kad skundžiamu 2013 m. gegužės 13 d. raštu Nr. 53-5-2346 atsakovas atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą, todėl teismas tikrina tokio atsisakymo teisėtumą.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. birželio 1 d.) 14 straipsnio 3 dalies 3 punktą pranešimas ar skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą, taip pat jeigu yra suėjęs pranešimo ar skundo padavimo senaties terminas. Šioje normoje patvirtinama tiek res judicata principo reikšmė, tiek galutinio administracinio sprendimo, kurio peržiūrėjimas nesant pagrindo prieštarautų teisėtumo principui, reikšmė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje A602-1333/2013).

Nagrinėjamoje byloje viešojo administravimo subjektas savo priimtu sprendimu iš esmės įgyvendino Viešojo administravimo įstatymo minėtą normą – 14 straipsnio 3 dalies 3 punktą, t. y. konstatavo, kad yra priimti galutiniai administraciniai sprendimai (Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymas Nr. A-1178 dėl valstybinio garantinio rašto išdavimo G. S. ir Kauno miesto savivaldybės administracijos 2012 m. kovo 30 d. išduota valstybės garantija Nr. 2744), todėl nenagrinėjo prašymo iš naujo, t. y. nepriėmė naujo administracinio sprendimo. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtų administracinių sprendimų apskundimo terminus pareiškėjas praleido ir dėl to jo skundą buvo atsisakyta priimti (Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 16 d. nutartis, kuria neatnaujintas skundo padavimo terminas ir skundą atsisakyta priimti, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 5 d. nutartis, kuria minėta nutartis palikta nepakeista),

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju svarbu patikrinti, ar pakartotinai pareiškėjui kreipiantis į Kauno miesto savivaldybės administraciją dėl garantijos patikslinimo ar naujos garantijos išdavimo, nebuvo naujų faktinių duomenų, kurie leistų spręsti, jog viešojo administravimo subjektas turėjo svarstyti ginčijamą klausimą iš naujo ir priimti sprendimą, atsižvelgdamas į naujas aplinkybes.

Pagal G. S. 2013 m. balandžio 22 d. pareiškimą (I t., b. l. 155), į kurį atsakant buvo priimtas byloje ginčijamas Kauno miesto savivaldybės administracijos Gyvenamojo fondo administravimo skyriaus 2013 m. gegužės 13 d. raštas Nr. 53-5-2346, matyti, kad pareiškėjas nepateikė jokių naujų faktinių duomenų, tačiau iš esmės nesutiko su Garantijoje nurodyta nekilnojamojo turto rinkos verte, t. y. tuo, kad į šią vertę neįskaičiuota G. S. nuomotų ūkinių pastatų rinkos vertė.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 „Dėl Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio įgyvendinimo tvarkos“ patvirtinto Valstybės garantijų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams vykdymo eiliškumo, apskaitos ir kontrolės tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 7 punkte numatyta, kad prieš išduodant valstybės garantiją, nuomininkas, nesutinkantis su nustatyta jo nuomojamų gyvenamųjų patalpų rinkos verte, gali kreiptis į valstybės garantiją išduodančios savivaldybės administracijos direktorių su motyvuotu prašymu (patalpos buvo pagerintos po turto įvertinimo; patalpos buvo įvertintos anksčiau negu prieš 3 mėnesius iki valstybės garantijos išdavimo) patikslinti nuomojamų patalpų rinkos vertę. Jeigu nuomininkas nesutinka su patikslinta nuomojamų patalpų rinkos verte, išduodama valstybės garantija, kurioje įrašoma nustatyta nuomininko nuomojamų gyvenamųjų patalpų rinkos vertė ir pažymima, jog nuomininkas nesutiko su nustatyta nuomojamų gyvenamųjų patalpų rinkos verte. Tuomet ginčas gali būti sprendžiamas teisme. Valstybės garantija patikslinama pagal teismo priimtą sprendimą.

Taigi teisės aktuose yra numatyta galimybė tikslinti valstybės garantijoje nurodytą nekilnojamojo turto rinkos vertę, tačiau tai turi būti daroma laikantis Tvarkos aprašo 7 punkte numatytos tvarkos. Nagrinėjamu atveju, nors Garantijoje buvo nurodyta, kad pareiškėjas nesutinka su apskaičiuota nekilnojamojo turto verte, tačiau skundo teismui dėl Garantijoje nurodytos turto vertės pareiškėjas laiku nepateikė. Kaip minėta, toks reikalavimas buvo pareikštas pirminiame pareiškėjo skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, tačiau Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 16 d. nutartimi neatnaujino skundo padavimo termino dėl minėto reikalavimo ir skundą atsisakė priimti, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 5 d. nutartimi minėtą nutartį paliko nepakeistą. Taigi pareiškėjui nepasinaudojus teisės aktuose numatyta galimybe ginčą dėl Garantijoje nurodytos nekilnojamojo turto vertės spręsti teisme, tačiau kreipusis į viešojo administravimo subjektą dėl naujo sprendimo priėmimo, atsakovas pagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo pareiškimo iš esmės, tačiau konstatavo, kad galutinis sprendimas dėl valstybės garantijos jau yra priimtas ir jis priimtas remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ginčijamas Kauno miesto savivaldybės administracijos Gyvenamojo fondo administravimo skyriaus 2013 m. gegužės 13 d. raštas Nr. 53-5-2346 buvo teisėtas ir nėra jokio pagrindo jį panaikinti.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nurodydamas, jog Kauno miesto savivaldybės administracijos Gyvenamojo fondo administravimo skyriaus 2013 m. gegužės 13 d. raštas Nr. 53-5-2346 buvo teisėtas. Vadovaujantis apeliaciniame skunde pateiktais motyvais, nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 14 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius