A-492-882-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -882/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00096-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 11.2., 59.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiųjų suinteresuotų asmenų G. B., M. P., O. J. ir A. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. V., R. P. bei S. V. prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo (tretieji suinteresuoti asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, G. B., M. P., O. J., A. Č., J. V., B. P. bei R. P.).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai S. V., R. P. ir L. V. (toliau – ir pareiškėjai) 2013 m. sausio 10 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu (I t., b. l. 1-3), kurį vėliau patikslino (II t., b. l. 27-29), atnaujinti praleistus terminus prašymui atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko L. V. žemę (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantiems dokumentams ir giminystės ryšį su žemės savininku L. V. patvirtinantiems dokumentams pateikti, pripažinus, jog šie terminai praleisti dėl svarbių priežasčių.

Pareiškėjai paaiškino, kad buvęs žemės savininkas L. V. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 15,91 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone. L. V. buvo jų senelis, jų tėvo, mirusio 1992 metais tėvas, dėl šios priežasties, jie turi teisę į senelio žemės dalies teisių, tenkančių jų mirusiam tėvui, atkūrimą.

Nurodo, jog terminus prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei dokumentų, patvirtinančių giminystės ryšį su savininku, pateikimo praleido dėl svarbių priežasčių. Prašymus atkurti nuosavybės teises į L. V. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991-1992 metais pateikė jo vaikai: A. V., V. V., G. B. bei mirusios O. P. dukra G. L. Č.. Nuosavybės teisių atkūrimo procese visi šie asmenys buvo laikomi tinkamais pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą ir 2004 m. liepos 1 d. buvo priimti Alytaus apskrities viršininko sprendimai, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko L. V. turėtą žemę, grąžinant ją paveldėtojams natūra. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu visus šiuos sprendimus panaikino. Teismas taip pat konstatavo, kad nuosavybės teisės A. V. buvo grąžintos nepagrįstai, kadangi nebuvo pateiktas A. V. Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas.

Pareiškėjai teigia, jog Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatytu terminu kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko žemę negalėjo, nes prašymą grąžinti nuosavybės teises buvo pateikęs jų tėvas ir po jo mirties buvo vykdomas nuosavybės teisių atkūrimo procesas mirusio pretendento vardu.

Aplinkybė, kad nuosavybės teisės A. V. į buvusio savininko L. V. žemės dalį atkurtos nepagrįstai, nustatytos 2012 m. gruodžio 20 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu. Tik tada jiems atsirado teisinė galimybė kreiptis dėl nuosavybės teisių į buvusio savininko L. V. žemės dalį, tenkančią jų tėvui, atkūrimo, tačiau jau yra praleisti prašymų patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybę bei giminystės ryšį su savininku pateikimo terminai. Šias priežastis prašo pripažinti svarbiomis ir atnaujinti terminus dokumentams paduoti.

Tretieji suinteresuoti asmenys G. B., O. J., M. P. ir A. Č. (toliau – ir tretieji suinteresuoti asmenys), nesutikdami su pareiškėjų prašymu pateikė atsiliepimą (I t., b. l. 25-27), kurį vėliau, atsižvelgdami į pareiškėjų prašymo patikslinimą, patikslino (II t., b. l. 47-48).

Atsiliepime nurodė, jog mirusio žemės savininko vaikaičiai dėl nuosavybės atkūrimo gali kreiptis tik tuomet kai Atkūrimo įstatymui įsigaliojus yra mirę nacionalizuoto turto savininko vaikai. 1992 m. sausio 17 d. įsigaliojus Atkūrimo įstatymui buvo mirusi tik O. P., todėl jos duktė, G. L. Č., L. V. vaikaitė įgijo teisę pareikšti savo valią, kad jai būtų atkurtos nuosavybės teisės į atitinkamą senelio iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos žemės dalį, kiti L. V. vaikai šią valią išreiškė patys. Pareiškėjų tėvas mirė po Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, todėl pareiškėjai neįgijo teisės pareikšti savo valią, kad jiems būtų atkurtos nuosavybės teisės į atitinkamas senelio iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos žemės dalį. Pareiškėjų tėvas 1991 m. spalio 16 d. pateikė prašymą (duomenys neskelbtini) rajono valdybos (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo L. V. žemę. Tokiu būdu pareiškėjai prarado teisę kreiptis dėl nuosavybės atkūrimo į senelio L. V. turėtą žemę.

Trečiųjų suinteresuotų asmenų manymu, aplinkybė, jog Kauno apygardos administracinis teismas nurodė, kad A. V. nuosavybės teisės atkurtos nepagrįstai, nesukuria pareiškėjams teisinės galimybės kreiptis dėl nuosavybės teisių į buvusio savininko L. V. žemės dalį, tenkančią jų tėvui A. V., atkūrimo. Teismui konstatavus, jog A. V. nepateikdamas Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančių dokumentų neteko teisės į nuosavybės atkūrimą, jo vaikams ši teisė negali atsirasti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Tarnyba), neprieštaraudamas, kad būtų patenkintas pareiškėjų prašymas, pateikė atsiliepimą (I t., b. l. 33-39), kurį vėliau, atsižvelgęs į pareiškėjų pateiktą patikslintą prašymą, patikslino (II t., b. l. 37-40).

Atsiliepime pažymėjo, jog pareiškėjai patenka į ratą asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko L. V. turėtą žemę. Pareiškėjai anksčiau negalėjo kreiptis į nuosavybės teisių atkūrimo instituciją dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kadangi su tokiu prašymu buvo kreipęsis jų tėvas. Pažymėjo, jog Kauno apygardos administraciniam teismui nustačius, kad A. V. nebuvo išduotas Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas bei šiam teismui panaikinus Alytaus apskrities viršininko sprendimą, kuriuo A. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko L. V. turėtą žemės dalį, pareiškėjai įgijo galimybę realizuoti subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Kadangi pareiškėjai įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko L. V. turėtą žemę tik jų tėvui mirus ir Kauno apygardos administraciniam teismui panaikinus sprendimą atkurti nuosavybės teises į tėvo turėtą žemę, manytina, kad pareiškėjai praleido Atkūrimo įstatyme nustatytą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko L. V. turėtą žemę, Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį dokumentą bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti dėl svarbių, objektyvių, nuo jų valios nepriklausiančių priežasčių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 21 d. sprendimu (II t., b. l. 112-114) pareiškėjų prašymą tenkino.

Teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus bei įvertinęs Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendime administracinėje byloje padarytas išvadas, padarė išvadą, kad pareiškėjai dėl jų senelio L. V. nuosavybės teisėmis valdytos žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, kreiptis laiku neturėjo teisinio pagrindo ir negalėjo, kadangi tokį prašymą buvo pateikęs jų tėvas A. V., kuris mirė (duomenys neskelbtini).Visos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros į L. V. turėtą žemę buvo toliau vykdomos A. V. vardu. Teismas konstatavo, kad aplinkybės, jog pareiškėjų tėvas A. V. buvo netinkamas pretendentas į L. V. nuosavybės teisėmis valdytą žemę buvo nustatytos tik Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu, todėl pareiškėjams galimybė kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į L. V. nuosavybės teisėmis valdytą žemę atsirado tik įsiteisėjus minėto teismo sprendimui. Pareiškėjai į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl praleisto termino atnaujinimo kreipėsi nedelsdami, t. y. 2013 m. sausio 10 d., todėl teismas konstatavo, kad L. V., R. P. bei S. V. prašymo ir reikiamų dokumentų dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti Tarnybai terminą praleido dėl svarbių (objektyvių) priežasčių.

III. Tretieji suinteresuoti asmenys (toliau – ir apeliantai), nesutikdami su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 130-134), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – bylą išspręsti iš esmės.

Apeliantai teigia, jog teismas skundžiamame sprendime nedetalizavo kokios priežastys pripažintinos svarbiomis termino praleidimo priežastimis, kadangi vien ta aplinkybė, kad Alytaus apskrities viršininko administracija nenutraukė nuosavybės atkūrimo procedūros A. V. ir neinformavo pareiškėjų apie negalimumą atkurti nuosavybės teisių, nes A. V. nėra Lietuvos Respublikos pilietis, nelaikytina svarbia priežastimi. Pareiškėjų tėvas mirė nespėjęs pristatyti visų dokumentų (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai. Trūkstamus dokumentus teikė ir nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvavo pareiškėjai, todėl apeliantų nuomone pareiškėjai patys turėjo būti atidūs ir rūpestingi, domėtis nuosavybės atkūrimo procesu.

Tretieji suinteresuoti asmenys mano, jog pareiškėjams negali būti atkurtos nuosavybės teisės į senelio žemės dalį dar ir dėl to, kad daugiau nei 10 metų yra praleistas terminas tokiam prašymui pateikti, nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys teisės aktai tokios galimybės nenumato.

Apeliantai kaip ir atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodo, jog vaikaičiai dėl nuosavybės atkūrimo gali kreiptis tik tuomet kai Atkūrimo įstatymui įsigaliojus yra mirę nacionalizuoto turto savininko vaikai. Pareiškėjų tėvui mirus, pareiškėjai neįgijo teisės iki įstatymu nustatyto prašymų padavimo termino pareikšti savo valią, kad jiems būtų atkurtos nuosavybės teisės į atitinkamą senelio iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės dalį, nes tokią valią jau buvo išreiškęs jų tėvas. Pareiškėjams negali būti suteikta teisinė galimybė kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio žemę tiesiogiai apeinant aukštesnės eilės pretendentą A. V., paaiškėjus aplinkybei, kad jis neatitinka pretendento statuso Atkūrimo įstatymo prasme.

Pažymi, jog Kauno apygardos administracinis teismas sprendime tik konstatavo neteisėtumo faktą atkuriant nuosavybės teises, bet ne sužinojimo ar paaiškėjimo momentą, kad pareiškėjas nepateikė Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio dokumento. Kad pareiškėjų tėvas tokio dokumento neturėjo buvo žinoma jau anksčiau.

Apeliantai atkreipia dėmesį, kad nors pareiškėjų tėvas ir laiku pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises, bet nepateikęs pilietybę patvirtinančio dokumento, neteko teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Netekus šios teisės pareiškėjų tėvui, jo vaikams (pareiškėjams) ši teisė negali atsirasti.

Dar vieną priežastį dėl ko pareiškėjams negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės apeliantai nurodo, jog nuosavybės atkūrimo byloje nėra dokumento, patvirtinančio A. V. giminystės ryšį su L. V..

Apeliantai taip pat pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (II t., b.l. 159).

Pareiškėjai, nesutikdami su apeliaciniu skundu, pateikė atsiliepimą (II t., b. l. 141-145), kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistu. Taip pat prašo pareiškėjai R. P. iš apeliantų priteisti bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas.

Atsiliepime pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog tik po Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo įsigaliojimo pareiškėjams atsirado teisinė galimybė kreiptis dėl nuosavybės teisių į buvusio savininko L. V. žemės dalį, tenkančią jų tėvui, atkūrimo.

Nurodo, jog žinodami, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio žemės dalį yra padavęs jų tėvas ir vyksta nuosavybės teisių atkūrimo procesas, dėl teisės į nuosavybės teisių atkūrimą nesikreipė iki tol, kol Kauno apygardos administracinis teismas sprendimu konstatavo, kad nuosavybės teisių atkūrimas jų tėvui vyko pažeidžiant nustatytas teisės normas ir šio pretendento prašymo realizavimas negalimas. Aplinkybė, jog jų tėvas nebuvo pateikęs Lietuvos Respublikos pilietybės dokumento, neatima iš jų teisės į nuosavybės teisių į senelio žemę atkūrimą. Pareiškėjai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, jais buvo ir iki termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises pabaigos, todėl atitinka Atkūrimo įstatymo reikalavimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo Lietuvos Respublikos piliečiams. Taip pat pažymi, kad jų tėvas atitiko Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo reikalavimus, tačiau Lietuvos Respublikos piliečio paso neturėjo, nes mirė iki Lietuvos Respublikos piliečių pasų išdavimo pradžios.

Pareiškėjai taip pat nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, jog vaikaičiai dėl nuosavybės atkūrimo gali kreiptis tik tuomet, kai Atkūrimo įstatymui įsigaliojus yra mirę nacionalizuoto turto savininko vaikai. Sistemiškai aiškinant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 10 straipsnio turinius, padarė išvadą, kad mirusio turto savininko vaikaitis turi teisę pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises, bet kuriuo laiku iki termino pabaigos, nepriklausomai nuo to, kada ši teisė jam atsirado.

Pažymi, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesą vykdė tam įgaliota valstybės institucija, kuri buvo atsakinga už šio proceso teisėtumą, po tėvo mirties iš šios institucijos jokio pranešimo apie tai, kad trūksta tėvo pilietybės dokumento negavo, nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo toliau vykdomas, todėl jie neturėjo pagrindo abejoti, kad jų tėvas nėra tinkamas pretendentas nuosavybės teisių atkūrimo procese.

Dėl apeliantų nurodomos aplinkybės, jog nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra dokumento patvirtinančio, jog A. V. buvo L. V. sūnus, pareiškėjų nuomone nagrinėjamoje byloje tai jokios reikšmės neturi, nes šioje byloje sprendžiamas termino atnaujinimo, o ne nuosavybės teisių atkūrimo A. V. teisėtumo klausimas. Be to, pažymi, kad šioje byloje pateiktas archyvinis dokumentas patvirtinantis, kad A. V. tėvas yra L. V..

Tarnyba, nesutikdama su apeliaciniu skundu, pateikė atsiliepimą (II t., b. l. 148-154), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime teigia, kad, jų nuomone, pareiškėjų argumentas dėl teismo sprendime nenurodytų priežasčių, kurios buvo pripažintos svarbiomis atnaujinant terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko turėtą žemę bei dokumentų pateikimui yra nepagrįstas. Kadangi pirmosios instancijos teismas nurodė, jog svarbiomis prašymo tenkinimo priežastimis laikytina, kad tik įsiteisėjus Kauno apygardos administracinio teismo sprendimui pareiškėjams atsirado galimybė kreiptis į nuosavybės teisių atkūrimą vykdančias institucijas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko L. V. turėtą žemę. Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjai neturėjo teisinio pagrindo ir negalėjo kreiptis į nuosavybės teisių atkūrimą vykdančią instituciją iki Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pabaigos, kadangi nuosavybės teisių atkūrimo procedūra buvo vykdoma pareiškėjų tėvui.

Pažymi, jog vadovaujantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Kauno apygardos administraciniam teismui sprendimu nustačius, kad pareiškėjų tėvas nebuvo pateikęs nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio dokumento, todėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūra jo atžvilgiu negalėjo būti vykdoma, šiuo atveju A. V. realizavo savo teisę atkurti nuosavybės teises į jam tenkančią jo tėvo turėtos žemės dalį. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjai yra A. V. vaikai, buvusio žemės savininko vaikaičiai. Apeliantai, teigdami, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, nenurodo konkrečių procesinių sprendimų, kuriems prieštarauja skundžiamas sprendimas. Apeliantų argumentas, kad byloje nėra A. V. giminystės ryšį su L. V. patvirtinančių dokumentų, neturi teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacine tvarka nagrinėjamos administracinės bylos dalyku yra pirmosios instancijos teismo sprendimo atnaujinti pareiškėjams terminą nuosavybės teises bei Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantiems dokumentams pateikti nuosavybės teisių atkūrimui į buvusio savininko L. V. žemės dalį, pagrįstumas ir teisėtumas.

Tretieji suinteresuoti asmenys, nesutinkantys su pirmosios instancijos teismo sprendimu atnaujinti pareiškėjams šį terminą, teigia, jog pareiškėjų nurodytos termino praleidimo priežastys negali būti pripažintos svarbiomis.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo teisinius santykius reglamentuoja 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, kad prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.

Teisėjų kolegija pažymi, jog vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų, pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (pvz., žr. 2008 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-912/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-529/2009; 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino.

Ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, yra svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino).

Nustatyta, kad 1991 m. spalio 16 d. A. V. (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini)apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą grąžinti žemę (II t., b. l. 1). Prašyme nurodė, kad jis ir G. B. yra pretendentai į tėvo iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, Alytaus apskrityje valdytą žemę. Nustatyta, kad 2004 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 38-18865 Alytaus apskrities viršininko administracija A. V. atkūrė nuosavybės teises į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 3,98 ha žemės (I t., b. l. 158). G. B., O. J., M. P. ir G. L. Č. 2009 m. gruodžio 7 d. kreipusis į Kauno apygardos administracinį teismą dėl 2004 m. liepos 1 d. Alytaus apskrities viršininko sprendimų Nr. 38-18866, Nr. 38-18867, Nr. 38-18865, Nr. 38-18864 panaikinimo (Kauno apygardos administracinio teismo bylos Nr. I-309-402/2012 I t., b. l. 8-14), teismas nustatė, kad A. V. pateikdamas prašymą atkurti nuosavybės teises kartu nepateikė pilietybę patvirtinančio dokumento, dėl šios priežasties nuosavybės teisės jam negalėjo būti atkurtos, be to, nustatė, kad A. V. skundžiamu sprendimu buvo nuspręsta grąžinti natūra 0,82 ha namų valdos žemės sklypą po kitam asmeniui priklausančiais pastatais (I t., b. l. 4-12, 2012 m. gruodžio 20 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas). Po šio sprendimo priėmimo pareiškėjai per protingą terminą kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti praleistus terminus prašymui atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko L. V. žemę (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantiems dokumentams ir giminystės ryšį su žemės savininku L. V. patvirtinantiems dokumentams pateikti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad nors asmenys, siekiantys, jog jiems būtų atkurtos nuosavybės teisės, turi būti aktyvūs, tačiau pareiga tinkamai įgyvendinti nustatytą kompetenciją ir suteiktus įgaliojimus kyla ir nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvaujančioms institucijoms (žr., pvz., 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-787/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad atkuriant nuosavybes teises, buvo svarbus viešojo administravimo subjektų, įstatymu įpareigotų vykdyti žemės reformą, vaidmuo, kurių veiksmai įvertinant nuosavybės atkūrimo, kaip teisėtumo atstatymo proceso, svarbą ir reikšmę, apima ir priimto prašymo trūkumų šalinimo administracines procedūras, nors tiesiogiai tuometiniuose įstatymuose neformalizuotas, tačiau būtinas tikslams, kuriems pasiekti agrarinės reformos tarnybos veikė, bei konstituciniam gero administravimo principui įgyvendinti, todėl institucija, įgaliota atlikti veiksmus, numatytus Atkūrimo įstatyme, privalo būti aktyvi ir tinkamai įgyvendinti jos kompetencijai priskirtus veiksmus (žr., pvz., 2010 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-995/2010).

Atitinkamai nagrinėjamu atveju Alytaus apskrities viršininko administracija, kaip institucija, įgaliota įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimą, taip pat privalėjo elgtis tinkamai ir aktyviai, siekdama užtikrinti tinkamą jai pateikto prašymo ir su juo susijusių dokumentų vertinimą, tokio vertinimo eigą. Akcentuotina, kad iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino nebuvo nustatyta, kad A. V. pateiktų dokumentų nepakanka, toks trūkumas buvo konstatuotas tik Kauno apygardos administraciniam teismui priėmus sprendimą administracinėje byloje Nr. I-309-402/2012. Visos šios nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjų teisė pateikti reikiamus dokumentus įstatyme nustatytais terminais buvo neįmanoma, kadangi nuosavybės teisių atkūrimas jau buvo inicijuotas jų tėvo – A. V.. Tik Kauno apygardos administraciniam teismui priėmus sprendimą panaikinti 2004 m. liepos 1 d. Alytaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 38-18865 buvo atkurta iki šio sprendimo priėmimo galiojusi padėtis, kadangi L. V. sūnus A. V. yra miręs, teisę atkurti nuosavybę į A. V. priklausančią tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemės dalį įgyja jo vaikai, t. y. pareiškėjai. Šiuo atveju Nacionalinė žemės tarnyba, vadovaudamasi teisės aktais, reglamentuojančiais nuosavybės teisių atkūrimą, iš naujo turės išnagrinėti visų pretendentų prašymus dėl nuosavybės teisių į buvusio savininko L. V. turėtą žemę atkūrimo bei dokumentus, patvirtinančius pilietybę, giminystės ryšį ir nuosavybės teisę, ir priimti teisės aktų nuostatas atitinkančius sprendimus. Kadangi A. V. yra miręs, jo vaikai įgyja teises į iki nacionalizacijos L. V. valdytos žemės dalį priklausančią jų tėvui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad termino atnaujinimas nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti savaime nereiškia nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjo nurodytą nuosavybę. Dėl prašymo atkurti nuosavybės teises, jas patvirtinančių duomenų pagrįstumo bus sprendžiama priimant patį sprendimą atkurti nuosavybės teises, todėl šioje byloje nėra pagrindo pasisakyti dėl apeliantų argumentų, kad byloje nėra pateikta dokumento, patvirtinančio A. V. giminystės ryšį su L. V..

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Apeliacinis procesas buvo inicijuotas trečiųjų suinteresuotų asmenų G. B., O. J., M. P. ir A. Č.. Kadangi galutinis teismo sprendimas priimtas pareiškėjų naudai, apeliantams kyla pareiga atlyginti pareiškėjų S. V., R. P. ir L. V. turėtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Pareiškėjų prašoma priteisti suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijose numatytų maksimalių dydžių, jas patvirtina Teisinių paslaugų sutartis (II t., b. l. 146) bei pinigų priėmimo kvitas Serija LAT Nr. 735636 (II t., b. l. 147). Iš pateikto pinigų priėmimo kvito matyti, kad už suteiktas paslaugas pareiškėjų vardu sumokėjo R. P., todėl jos prašymas priteisti iš apeliantų išlaidas patirtas advokatei rengiant atsiliepimą į trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą tenkinamas priteisiant prašomą 1 000 Lt sumą.

Atsižvelgiant į tai, kad šis galutinis res judicata galią turintis teismo sprendimas dėl nagrinėjamoje byloje kilusio administracinio ginčo priimtas pareiškėjų naudai, apeliantų prašymas priteisti iš pareiškėjų jų patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Trečiųjų suinteresuotų asmenų G. B., M. P., O. J. ir A. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš trečiųjų suinteresuotų asmenų G. B., O. J., M. P. ir A. Č. pareiškėjos R. P. naudai 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Trečiųjų suinteresuotų asmenų G. B., M. P., O. J. ir A. Č. prašymo dėl išlaidų atlyginimo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė