A-602-1935-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-1935/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02976-2012-2 Procesinio sprendimo kategorija 6.8; 26

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. B. skundą atsakovui Vaikų išlaikymo fondo administracijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 1999 m. kovo 18 d. nutarimu pareiškėjai O. B. (tuo metu pavardė – S.) (toliau – ir pareiškėjai) iš M. C. dukters S. išlaikymui nutarta išieškoti alimentus – ¼ dydžio visų rūšių uždarbio (pajamų), bet ne mažiau kaip 1 MGL kas mėnesį nuo 1999 m. vasario 22 d. iki dukters pilnametystės (Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) byla, b. l. 3). Kadangi M. C. priteisto išlaikymo nemokėjo, O. S. su prašymu, gautu 2008 m. vasario 26 d., kreipėsi į Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administraciją išmokai iš Vaikų išlaikymo fondo gauti (VAGK byla, b. l. 22). Su šiuo prašymu buvo pateikta antstolės M. T. 2008 m. sausio 25 d. pažyma, patvirtinanti, kad 2007 m. spalio-gruodžio mėn. iš M. C. alimentai pagal minėtą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 1999 m. kovo 18 d. nutarimą išieškoti nebuvo (b. l. 23). Išnagrinėjusi šį prašymą, Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracija 2008 m. gegužės 7 d. sprendimu nusprendė S. C. nuo 2008 m. sausio 29 d. kiekvieną mėnesį mokėti 130 Lt dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo, kol atsiras Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo (toliau – ir VIFĮ) nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą, ją pervedant į O. B. sąskaitą (VAGK byla, b. l. 26). Išsiųsdama minėtą savo sprendimą, Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracija 2008 m. gegužės 8 d. raštu Nr. 1.38-2958 pareiškėjai O. B. taip pat nurodė aplinkybes (skolininkas pradėjo mokėti išieškojimą arba jo dalį, skolininkas miršta, nepilnametis emancipuojamas, vaikas įvaikinamas ar miršta, pareiškėjui apribota tėvų valdžia ar globėjas (rūpintojas) atleistas ar nušalintas nuo globėjo (rūpintojo) pareigų atlikimo ir kt.), apie kurias pareiškėja privalo ne vėliau kaip per 3 darbo dienas informuoti administraciją (VAGK byla, b. l. 27).

Vaikų išlaikymo fondo administracija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas; Fondo administracija) 2012 m. rugpjūčio 24 d. ir 2012 m. rugpjūčio 30 d. gavo M. C. elektroninius laiškus, kuriuose jis informavo, kad išlaikymą nuo 2008 m. liepos 1 d. moka, taip pat pateikė nurodymų pervesti lėšas O. B. kopijas (b. l. 29-40). Išnagrinėjusi M. C. pateiktus duomenis, taip pat ir antstolės M. T. informaciją, kad M. C. 2008 m. birželio 30 d. sumokėjus 4000 Lt, 2008 m. rugsėjo 25 d. vykdomasis raštas išieškotojos O. B. prašymu jai grąžintas (VAGK byla, b. l. 42), ginčijamais 2012 m. rugsėjo 20 d. Fondo administracijos direktorius sprendimais nusprendė: pakeisti 2008 m. gegužės 7 d. sprendimą ir S. C. 2008 m. liepos mėn. išmokos nemokėti, 2008 m. rugpjūčio mėn. išmokėti 130 Lt dydžio išmoką (VAGK byla, b. l. 44); vadovaudamasis VIFĮ 3 straipsniu, 6 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo sustabdymo ir nutraukimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. A1-356 (toliau – ir Aprašas), 10.1 punktu ir 13 punktu bei atsižvelgdamas į 2012 m. rugpjūčio 30 d. gautą M. C. pranešimą Nr. D1-19401, antstolės M. T. 2012 m. rugsėjo 17 d. pažymą Nr. D1-21314, nusprendė S. C. nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutraukti išmokų mokėjimą (VAGK byla, b. l. 45). 2012 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. (1.34-4699) D2-28155 pareiškėja O. B. buvo informuota, kad ji privalėjo raštu pranešti Fondo administracijai apie aplinkybes, turinčias įtakos Fondo išmokos mokėjimui, o to nepadarius, susidarė 6240 Lt dydžio Fondo lėšų permoka, kurią pareiškėja paprašyta grąžinti į Fondo administracijos sąskaitą (b. l. 46). Pareiškėjai O. B. 2012 m. rugsėjo 20 d. raštą „Dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo ir permokos grąžinimo“, kuriuo ji informuota apie būtinybę grąžinti 6240 Lt permoką, 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimus Nr. V2-11775 ir Nr. V2-11776 apskundus VAGK, pastaroji 2012 m. spalio 29 d. sprendimu jos skundo netenkino (b. l. 21-23).

Pareiškėja padavė skundą, kuriuo prašė teismo: 1) panaikinti Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. V2-11775; 2) panaikinti Fondo administracijos 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. V2-11776; 3) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2012 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 3R-238(AG-21/02-2012). Nurodė, kad Fondo administracija 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. V2-14776 nusprendė nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. S. C. nutraukti išmokų, paskirtų Fondo administracijos direktoriaus 2008 m. balandžio 7 d. sprendimu Nr. 1.35-4811, mokėjimą. Pagrindu nutraukti išmokų mokėjimą nurodė skolininko M. C. 2012 m. rugpjūčio 30 d. pranešimą bei antstolės 2012 m. rugsėjo 17 d. pažymą Nr. D1-21314.

Taip pat nurodė, kad 1999 m. kovo 18 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimu buvo priteisti dukros išlaikymui iš M. C. alimentai po ¼ dydžio visų rūšių uždarbio (pajamų), bet ne mažiau kaip 1 MGL nuo 1999 m. vasario 22 d. iki dukros pilnametystės. M. C. nevykdant teismo sprendimo ir neteikiant lėšų dukros išlaikymui, pareiškėja kreipėsi dėl baudžiamosios bylos iškėlimo M. C. už vengimą mokėti alimentus. Buvo paskelbta jo paieška ir tik 2008 m. liepos 1 d. byla buvo nutraukta šalims susitaikius, kadangi M. C. pasižadėjo dalimis dengti susidariusį įsiskolinimą. Faktiškai įsiskolinimas 2008 m. jau buvo susidaręs už 8 metus. Po 2008 m. liepos mėn. sumokėtos sumos nėra pradėtas teikti išlaikymas, o dengiamas susidaręs įsiskolinimas. Fondo administracija visiškai nepagrįstai ir neteisėtai M. C. sumokėtas kelias įmokas įvertino pradėtu teikti išlaikymu vaikui, o ginčų komisija nepagrįstai su tokiu vertinimu sutiko. Pažymėjo, kad realiai M. C. teismo sprendimo nevykdė ir išlaikymo vaikui neteikė. M. C. pateikė įrodymus apie pirmųjų išlaikymo lėšų pervedimą 2008 m. liepos mėn. Prievolei teikti išlaikymą bei jo išieškojimui be šeimos teisės normų taikomos ir bendrosios prievolių teisės ir vykdymo proceso teisės normos. Kiekviena skolininko nesumokėta periodinė išmoka laikoma atskiru neįvykdytu skoliniu įsipareigojimu. Prievolių teisės normos nustato, kad esant kelioms skoloms, kurių mokėjimo terminas suėjęs, ir nei viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola. Todėl iš M. C. nuo 2008 m. liepos mėn. gautos įmokos yra tik seno įsiskolinimo, susidariusio nuo 1999 m., dengimas, o ne pradėtas teikti reguliarus išlaikymas vaikui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir VIFĮ prasme.

Dėl ginčų komisijos teiginio, kad kelios nuo 2008 m. liepos mėn. pervestos sumos didesnės nei teismo priteista minimali suma, nurodo, kad teismo sprendimu priteista iš M. C. ¼ dydžio visų rūšių uždarbio (pajamų), bet ne mažiau kaip 1 MGL nuo 1999 m. vasario 11 d. iki dukros pilnametystės. Pagal CK 3.208 straipsnį periodinėmis išmokomis priteistas išlaikymas kasmet indeksuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, todėl ginčų komisijos argumentai neatitinka faktinių duomenų, o VIFĮ nenustato, kokio dydžio priteisto išlaikymo nemokėjimas sudaro pagrindą suinteresuotam asmeniui kreiptis į fondą dėl išmokų mokėjimo. Taip pat pažymėjo, kad VIFĮ 6 straipsnyje pateiktas baigtinis sąrašas pagrindų, kada nutraukiamas išmokų mokėjimas. Aplinkybė, kad pareiškėjai buvo grąžintas vykdomasis raštas jos prašymu, nėra pagrindas nutraukti išmokų mokėjimą. VIFĮ 3 straipsnio 3 dalyje numatytą pateiktiną antstolio pažymą vertina kaip procedūrinę normą nustatyti, ar išlaikymas yra teikiamas tinkamai ar ne, o ne savarankiškas fondo išmokų mokėjimo pagrindas. Visi dokumentai Fondo administracijai buvo pateikti 2008 m. vasario 26 d. ir Fondo administracijos direktoriaus 2008 m. gegužės 7 d. sprendimas Nr. 1.35-4811 paskirti išmoką buvo priimtas teisėtai ir pagrįstai. Po šio sprendimo priėmimo M. C. išlaikymo dukrai teikti nepradėjo, todėl Fondo administracija nepagrįstai ir neteisėtai nutraukė paskirtų išmokų mokėjimą. Ginčijami sprendimai netinkamai motyvuoti, nes nenurodyta, dėl kokių priežasčių nutraukiamas išmokų mokėjimas nuo 2008 m. rugsėjo 1 d., kodėl nereguliarų, epizodišką tam tikrų lėšų mokėjimą Fondo administracija ir ginčų komisija laikė tinkamu vaiko išlaikymo lėšų teikimu VIFĮ 2 straipsnio 6 dalies prasme. Dėl sprendimo, kuriuo pareiškėja įpareigota grąžinti fondui 6420 Lt permoką, nurodė, kad ginčų komisija nepagrįstai laikė, kad tai informacinio pobūdžio raštas, kadangi jame suformuluotas reikalavimas grąžinti permoką. Mano, kad ginčų komisija neįsigilino į ginčo esmę, netinkamai taikė materialinės teisės normas, pažeidė vaiko teises į tinkamą aprūpinimą (b. l. 14-17).

Pateiktame atsiliepime atsakovė Fondo administracija su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėja 2009 m. sausio 29 d. su prašymu kreipėsi dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo S. C. Fondo administracija 2008 m. gegužės 7 d. priėmė sprendimą Nr. 1.35-4811 dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo, kuriuo nusprendė S. C. nuo 2008 m. sausio 29 d. kiekvieną mėnesį mokėti 130 Lt dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo, kol atsiras įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti ar nutraukti išmokų mokėjimą. Per laikotarpį nuo 2008 m. sausio mėn. iki 2012 m. sausio mėn. pareiškėjai buvo išmokėta iš viso 7032.58 Lt.

Fondo administracija 2012 m. rugpjūčio 24 d. gavo skolininko M. C. elektroninį laišką, kuriame jis informavo, kad nuo 2008 m. liepos 1 d. moka alimentus dukros išlaikymui, antstolė dar 2008 m. liepos 1 d. nutraukė skolos išieškojimą. Taip pat pateikė banko mokėjimo išklotines, iš kurių matyti pareiškėjai pervestos lėšos. Fondo administracija 2012 m. rugsėjo 14 d. raštu kreipėsi į antstolę dėl pažymos apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą pateikimo. Antstolė 2012 m. rugsėjo 17 d. pažymoje nurodė, kad M. C. 2008 m. birželio 30 d. pareiškėjai sumokėjo 4000 Lt ir vykdomasis raštas pareiškėjos prašymu jai grąžintas. Įvertinus duomenis, 2012 m. rugsėjo 20 d. buvo priimtas sprendimas Nr. V2-11775, kuriuo buvo pakeistas 2008 m. gegužės 7 d. sprendimas Nr. 1.35-4811 dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo ir nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2008 m. liepos 31 d. išmokos nemokėti, nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d. išmokėti 130 Lt dydžio išmoką.

Fondo administracija 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. V2-11776 nusprendė nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. nutraukti išmokos mokėjimą S. C. bei 2012 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. (1.34-4699) D2-28155 pareiškėja informuota apie ginčijamų sprendimų priėmimą bei susidariusią 6240 Lt permoką ir paprašyta iki 2013 m. vasario 15 d. susidariusią permoką grąžinti į Fondo sąskaitą. Pažymėjo, kad pagal teisės aktų nuostatas išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo gali būti skiriamos pateikus visus dokumentus, būtinus išmokai iš fondo gauti, kurių vienas svarbiausių yra antstolio išduota pažyma apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą, kadangi antstolis, vykdydamas vykdomąją bylą dėl vaiko išlaikymo lėšų išieškojimo, kontroliuoja, ar vaikas gauna išlaikymo lėšas, jei negauna išlaikymo lėšų, tai negauna viso ar dalies teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo. Išlaikymo lėšos mokamos tol, kol yra įstatyme nustatyti pagrindai ir kol vaikas turi teisę išlaikymą gauti. Fondo administracija nutraukia išmokų mokėjimą, jeigu išnyksta mokėjimo pagrindai, nurodyti įstatyme. Iš pateiktų dokumentų akivaizdu, kad M. C. vykdė teismo sprendimą ir mokėjo išlaikymo lėšas S. C., būtent atsižvelgiant į dokumentus, buvo perskaičiuotos išmokėtos išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo ir priimti sprendimai, kuriais administracija išmokėjo skolininko neišmokėto išlaikymo dalį, o išmokėtos išmokos, kai pareiškėja gavo išlaikymo lėšas ir iš skolininko, ir iš fondo yra skaičiuojamos kaip permoka.

Pareiškėja buvo informuota apie pareigą pranešti apie bet kokių aplinkybių pasikeitimą per tris darbo dienas, taip pat buvo nurodytos pareigos nevykdymo pasekmės. Pareiškėja sąmoningai nevykdė teisės aktuose nustatytos pareigos ir Fondo administracijai nepateikė visiškai jokios informacijos apie gautus mokėjimus iš skolininko, todėl darytina prielaida apie pareiškėjos piktnaudžiavimą ir siekį gauti išlaikymo lėšas tiek iš skolininko, tiek iš fondo. Pažymėjo, kad pareiškėja dėl išmokos iš fondo turi teisę kreiptis tada, kai vaikas ilgiau kaip mėnesį negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo, arba gauna tik dalį nustatyto išlaikymo, todėl negaudama išlaikymo lėšų ilgiau nei vieną mėnesį, vėl galės kreiptis į Fondo administraciją dėl išmokų iš fondo, ypač atsižvelgiant į Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimą, kuriuo padidinta išlaikymo suma iki 400 Lt per mėnesį. Mano, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, kad po 2008 m. liepos mėn. M. C. mokėtos sumos laikomos susidariusio įsiskolinimo nuo 1999 m. vasario mėn. dengimu, o ne reguliariu vaiko išlaikymo teikimu. Mokamos lėšos pirmiausiai turi būti traktuojamos kaip išlaikymo lėšos už einamąjį mėnesį ir tik likusi dalis gali būti naudojama skolos dengimui, kadangi pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką išlaikymas yra skirtas vaiko kasdieniniams poreikiams tenkinti ir reikalingas nuolat, kas dieną, todėl labai svarbus vaiko išlaikymo stabilumo išsaugojimas. Pareiškėjos ginčijamas 2012 m. rugsėjo 20 d. raštas Nr. (1.34-4699)D2-28155 yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuris tiesiogiai neturi įtakos pareiškėjos teisėms ir pareigoms, todėl negali būti byloje nagrinėjimo dalyku (b. l. 34-40).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu pareiškėjos O. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apibendrindamas VIFĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą, teismas teigė, kad fondas išmoka teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytą išlaikymą, o kai vaikas gauna tik dalį nustatyto išlaikymo, – teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytos ir skolininko mokamos sumos skirtumą, tik tuo atveju, kai skolininkas nevykdo teismo procesiniu sprendimu nustatyto įpareigojimo ar patvirtinto įsipareigojimo mokėti išlaikymą ir šis išlaikymas ar jo dalis nėra išieškomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka, t. y. pareiškėjas – vienas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu gyvena vaikas, arba globėjas (rūpintojas), kurie nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje ir kurie kreipiasi į Vaikų išlaikymo fondo administratorių dėl vaiko išlaikymo lėšų mokėjimo (VIFĮ 2 str. 3 d.) – viso teismo sprendimo dėl periodinių išmokų priteisimo vykdymo metu turi siekti, kad jį vykdytų skolininkas – asmuo, kuris teismo sprendimu arba pagal teismo patvirtintą vaiko (vaikų) išlaikymo sutartį kiekvieną mėnesį privalo mokėti periodines išmokas vaikui išlaikyti, bet nevykdo teismo sprendimo arba nemoka visos teismo priteistos sumos (VIFĮ 2 str. 4 d.), o valstybės pareiga suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą atsiranda tik nesant objektyvių galimybių gauti visą išlaikymą ar jo dalį, neviršijančią 1,5 MGL.

Kadangi byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog 2008 m. liepos 1 d. M. C. sumokėjo 4000 Lt S. C. išlaikymui, vykdomasis dokumentas, kurio pagrindu buvo vykdomas išlaikymo S. C. išieškojimas, 2008 m. rugsėjo 25 d. grąžintas išieškotojai, t. y. O. B., jos prašymu CPK 631 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, atsakovas ginčijamais sprendimais pagrįstai nusprendė S. C. 2008 m. liepos mėn. išmokos nemokėti, 2008 m. rugpjūčio mėn., už kurį išlaikymas, pagal pateiktus įrodymus, nebuvo mokamas, išmokėti 130 Lt dydžio išmoką, o nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutraukti išmokų mokėjimą, kadangi vykdomasis dokumentas, kurio pagrindu turėjo būti išieškomas išlaikymas už 2008 m. rugsėjo mėnesį, nebebuvo vykdomas priverstinai, t. y. išnykus Fondo išmokų mokėjimo pagrindams, nurodytiems VIFĮ 3 straipsnyje.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos skundo teiginiai, kad nuo 2008 m. rugpjūčio mėn. M. C. mokėtos lėšos negali būti vertinamos kaip išlaikymo teikimas, kadangi jos pagal CK buvo vertinamos ir užskaitytos kaip nuo 1999 m. susidaręs išlaikymo įsiskolinimas, nėra patvirtinti kitais įrodymais, be to, prieštarauja byloje pateiktiems įrodymams: M. C. savo laiškuose atsakovei nurodė, kad nuo 2008 m. liepos 1 d. moka būtent išlaikymą, o ne grąžina jo įsiskolinimą už ankstesnį laikotarpį, ką iš dalies patvirtina ir nurodymai dėl lėšų paskirties banko dokumentuose; vykdomoji byla, kurioje buvo vykdomas išlaikymo S. C. išieškojimas, baigta pačios O. B. valia, kas savo ruožtu patvirtina, kad išlaikymas buvo mokamas netaikant priverstinio vykdymo priemonių.

Teismas sprendė, kad skundo argumentai, susiję su atsakovo 2012 m. rugsėjo 20 d. rašto Nr. (1.34-4699) D2-2455 „Dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo ir permokos grąžinimo“ neteisėtumu, nėra reikšmingi: kadangi VIFĮ nesuteikia teisės atsakovui priimti sprendimų išieškoti nepagrįstai išmokėtas sumas, jeigu pareiškėjai pateikė klaidingą informaciją arba nepranešė Fondo administratoriui apie aplinkybių, nurodytų VIFĮ 6 straipsnio 1 dalyje, atsiradimą, raštas, kuriuo atsakovė prašo grąžinti, jos teigimu, susidariusią išmokų permoką, nesukuria O. B. jokių pareigų, yra iš esmės tik informacinio pobūdžio, todėl negali būti ginčo dalyku nei VAGK, nei administraciniame teisme.

III. Pareiškėja O. B. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (b. l. 97–98) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Apeliacinis skundas yra grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas ignoravo faktą, kad antstolės M. T. 2008 m. sausio 25 d. pažymoje Nr. 0108/02/00060 patvirtinta, kad iš skolininko M. C. dukters S. C. išlaikymui nebuvo išieškota išlaikymo nuo 2007 m. spalio mėn. Taigi minėta pažyma buvo tinkamas įrodymas dėl mažiausiai 7 mėnesius nemokėto išlaikymo.

2. 1999 m. kovo 18 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutarimu dėl alimentų išieškojimo buvo nuspręsta iš M. C. išieškoti dukters išlaikymui ¼ dydžio visų rūšių uždarbio (pajamų), bet ne mažiau kaip 1 MGL. Teismas turėjo nustatyti ir atsakovo M. C. pajamų dydį, nes išlaikymo dydis buvo nustatytas procentine išraiška nuo skolininko pajamų, o tai itin svarbi aplinkybė sprendžiant, ar išlaikymas teikiamas tinkamai ir kokio dydžio įsiskolinimas buvo susidaręs. Skolininko teikiamo išlaikymo procentinės išraiškos dydis į 400 Lt per mėnesį mokamą išmoką buvo pakeistas tik Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimu.

3. Vaikų išlaikymo fondo įstatymo tikslas yra garantuoti reguliarų išlaikymą vaikui kasdieniams poreikiams tenkinti. M. C. pateikė įrodymus apie lėšų pareiškėjai mokėjimą – 11 mokėjimų per 51 mėnesį. Aplinkybė, kad S. C. išlaikymas nebuvo mokamas kasmėnesinėmis išmokomis, nebuvo paneigta ir tai buvo pagrindas teismui konstatuoti pareigos tinkamai ir reguliariai teikti išlaikymą vaikui pažeidimą ir taikyti VIFĮ 3 straipsnį.

4. Prievolei teikti išlaikymą turi būti taikomos ir vykdymo procesą reglamentuojančios teisės normos. Kiekviena skolininko nesumokėta periodinė išmoka laikoma atskiru neįvykdytu skoliniu įsipareigojimu. Terminas vykdomajam dokumentui pateikti vykdymui prasideda nuo kiekvienos išmokos termino pabaigos dienos (CPK 606 str.). Prievolių teisės normos numato, kad esant kelioms skoloms, kurių mokėjimo terminas suėjęs, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, jog grąžinta seniausia skola (CK 6.55 str. 2 d.). Todėl iš M. C. nuo 2008 m. gautos įmokos yra tik seno įsiskolinimo dengimas, o ne pradėtas teikti naujas išlaikymas. Pirmosios instancijos teismas dėl to pasisakė tik tiek, kad pats M. C. mokamas įmokas nurodė kaip mokamą išlaikymą. Įsiskolinimo dengimo eiliškumą nustato nurodytos materialiosios teisės normos, dėl to pats skolininkas neturėjo teisės spręsti, ar jo mokamos lėšos yra dengiamas senas įsiskolinimas, ar naujai mokamas išlaikymas.

5. Pareiškėja nesutinka su teismo motyvu, kad sprendimai nutraukti išmokų mokėjimą priimti teisėtai, nes pareiškėja atsiėmė vykdomąjį raštą, nes tai, kad vykdomasis dokumentas nebebuvo vykdomas priverstinai, nereiškia, kad išnyko pagrindai, nurodyti VIFĮ 3 straipsnyje. VIFĮ 6 straipsnis pateikia baigtinį sąrašą pagrindų, kada nutraukiamas išmokų mokėjimas. Tai, kad pareiškėjos prašymu vykdomasis raštas buvo grąžintas išieškotojai, nėra pagrindas nutraukti išmokų mokėjimą. VIFĮ 3 straipsnio 3 dalyje minima antstolio pažyma vertintina tik kaip procedūrinė norma, nustatyti, ar išlaikymas teikiamas tinkamai, bet ne kaip savarankiškas Fondo išmokų mokėjimo pagrindas. Po 2008 m. gegužės 7 d. Fondo administracijos direktoriaus sprendimo prievolę teikti išlaikymą turintis asmuo (M. C.) nustatyto dydžio išlaikymo periodinėmis išmokomis teikti nepradėjo. Byloje pateikti įrodymai apie išlaikymo įsiskolinimą parodo, jog skolininkas lėšas mokėjo nereguliariai, todėl teismas nepagrįstai pripažino Fondo administracijos sprendimą panaikinti išmokų nepilnametei S. C. mokėjimą teisėtu ir pagrįstu.

Atsakovas Vaikų išlaikymo fondo administracija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti, paliekant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą nepakeistą.

Nurodo, kad pagal VIFĮ valstybė perima skolininko pareigą išlaikyti vaikus, kai jis šios pareigos nevykdo ar vykdo netinkamai. Į Fondo administraciją gali būti kreipiamasi, kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gauna tik dalį nustatyto išlaikymo. Išlaikymo dydis nustatomas pagal antstolio išduotą pažymą, patvirtinančią, kad vaikas negauna viso ar dalies teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo. Fondo administracijos išmokos mokamos tol, kol vaikas teismo sprendimu arba teismo patvirtinta sutartimi turi teisę gauti išlaikymą.

Teigia, kad teisę gauti Fondo administracijos išmokas turi teisę asmenys, pateikę nurodytus dokumentus (tarp jų ir antstolio išduotą pažymą apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą). Išmokos skiriamos tik pateikus visus dokumentus, kurių vienas svarbiausių yra antstolio pažyma, kadangi antstolis, vykdydamas vykdomąją bylą dėl vaiko išlaikymo lėšų išieškojimo, kontroliuoja, ar vaikas gauna išlaikymo lėšas.

Pažymi, kad Fondo administracija privalo nutraukti išmokų iš vaikų išlaikymo fondo mokėjimą, jeigu išnyksta VIFĮ 3 straipsnyje nustatyti pagrindai.

Pagal VIFĮ 12 straipsnio 1 dalį Fondo administracija turi teisę iš pareiškėjų, kurių prašymu buvo mokamos išmokos, teisės aktų nustatyta tvarka išieškoti nepagrįstai išmokėtas sumas, jeigu pareiškėjas pateikė klaidingą informaciją arba nepranešė Fondo administratoriui apie aplinkybių, nurodytų VIFĮ 6 straipsnio 1 dalyje atsiradimą. Pažymėtina, kad pareiškėjas raštu apie pasikeitimus privalo informuoti Fondo administraciją ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą. Neteisėtai gautą Vaikų išlaikymo fondo išmoką pareiškėjas privalo grąžinti Fondo administracijai. Pareiškėja apie pareigą pranešti apie bet kokį aplinkybių pasikeitimą buvo informuota tinkamai išsiunčiant informacinį pranešimą „Dėl išmokų iš vaikų išlaikymo fondo skyrimo“. Pareiškėja sąmoningai nevykdė numatytos pareigos ir nepateikė jokios informacijos apie gautus mokėjimus, todėl galima daryti prielaidą apie pareiškėjos piktnaudžiavimą ir siekį gauti išlaikymo lėšas tiek iš skolininko, tiek iš Vaikų išlaikymo fondo. Fondo administracijos išmokos nėra pašalpa ar socialinė išmoka, todėl turi būti grąžintos atgal į Vaikų išlaikymo fondą.

Pareiškėja dėl išmokos turi teisę kreiptis tada, kai vaikas ilgiau nei mėnesį negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo arba gauna tik dalį nustatyto išlaikymo. Pareiškėja, negaudama išlaikymo ilgiau nei mėnesį, vėl galės kreiptis į Fondo administraciją dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo.

Pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad išlaikymas yra skirtas vaiko kasdieniams poreikiams tenkinti ir reikalingas nuolat, kas dieną, todėl labai svarbus vaiko išlaikymo stabilumo išsaugojimas. Todėl mokamos lėšos pirmiausia privalo būti traktuojamos kaip išlaikymo lėšos už einamąjį mėnesį ir tik likusi lėšų dalis gali būti naudojama skolos dengimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. V2-11775 ir Fondo administracijos 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. V2-11776 teisėtumo.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 1999 m. kovo 18 d. nutarimu pareiškėjai O. B. iš M. C. dukters S. išlaikymui nutarta išieškoti alimentus – ¼ dydžio visų rūšių uždarbio (pajamų), bet ne mažiau kaip 1 MGL kas mėnesį nuo 1999 m. vasario 22 d. iki dukters pilnametystės.

Kadangi M. C. priteisto išlaikymo nemokėjo, Fondo administracija 2008 m. gegužės 7 d. sprendimu nusprendė S. C. nuo 2008 m. sausio 29 d. kiekvieną mėnesį mokėti 130 Lt dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo, kol atsiras Vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą, ją pervedant į O. B. sąskaitą.

Fondo administracija 2012 m. rugpjūčio 24 d. ir 2012 m. rugpjūčio 30 d. gavo skolininko M. C. elektroninius laiškus, kuriuose jis informavo, kad nuo 2008 m. liepos 1 d. moka alimentus dukros išlaikymui, antstolė dar 2008 m. liepos 1 d. nutraukė skolos išieškojimą.

Fondo administracijos 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. V2-11775 pakeistas 2008 m. gegužės 7 d. sprendimas Nr. 1.35-4811 dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo ir nuspręsta nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2008 m. liepos 31 d. išmokos nemokėti, nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d. išmokėti 130 Lt dydžio išmoką.

Fondo administracija 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. V2-14776 nusprendė nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. S. C. nutraukti išmokų, paskirtų Fondo administracijos direktoriaus 2008 m. balandžio 7 d. sprendimu Nr. 1.35-4811, mokėjimą. Pagrindu nutraukti išmokų mokėjimą nurodė skolininko M. C. 2012 m. rugpjūčio 30 d. pranešimą bei antstolės 2012 m. rugsėjo 17 d. pažymą Nr. D1-21314.

Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2012 m. spalio 29 d. priėmė sprendimą Nr. 3R-238(AG-21/02-2012), kuriuo pareiškėjos skundas atmestas.

Pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu pareiškėjos O. B. skundą taip pat atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktais motyvais ir sprendžia, kad teismas teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytos teisės.

VIFĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Fondo išmokos pagal šio įstatymo nuostatas mokamos tik tuo atveju, kai lėšos vaikui išlaikyti yra priteistos teismo sprendimu arba nustatytos teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi ir yra mokamos periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį. Į Fondo administratorių dėl Fondo išmokų mokėjimo gali būti kreipiamasi, kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gauna tik dalį nustatyto išlaikymo. Fondas išmoka teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytą išlaikymą, o kai vaikas gauna tik dalį nustatyto išlaikymo, – teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytos ir skolininko mokamos sumos skirtumą (VIFĮ 3 str. 2 d.).

VIFĮ 6 straipsnio 1 dalyje numatyti trys pagrindai, kai Fondo administratorius privalo nutraukti Fondo išmokų mokėjimą: 1) išnyksta Fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti šio įstatymo 3 straipsnyje; 2) skolininkas miršta; 3) atsiranda Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai.

Išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo tvarka detalizuota Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 įsakymu Nr. A1-356 patvirtintame Išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo sustabdymo ir nutraukimo tvarkos apraše.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad 2008 m. liepos 1 d. M. C. sumokėjo 4000 Lt S. C. išlaikymui, vykdomasis dokumentas, kurio pagrindu buvo vykdomas išlaikymo S. C. išieškojimas, 2008 m. rugsėjo 25 d. grąžintas išieškotojai O. B. jos prašymu CPK 631 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. Fondo administracija ginčijamais sprendimais nusprendė S. C. išmokos už 2008 m. liepos mėn. nemokėti, už 2008 m. rugpjūčio mėn., už kurį išlaikymas pagal pateiktus įrodymus nebuvo mokamas, išmokėti 130 Lt dydžio išmoką, o nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutraukti išmokų mokėjimą, kadangi vykdomasis dokumentas, kurio pagrindu turėjo būti išieškomas išlaikymas už 2008 m. rugsėjo mėnesį, nebebuvo vykdomas priverstinai, t. y. išnykus Fondo išmokų mokėjimo pagrindams, nurodytiems VIFĮ 3 straipsnyje.

Pažymėtina, kad Kreipimosi į vaikų išlaikymo fondo administraciją dėl vaikų išlaikymo fondo išmokų tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. A1-356, detalizuoja, kokius dokumentus būtina pateikti kreipiantis dėl išmokos gavimo. Minėto aprašo 5 punkte tarp kitų dokumentų minima ir antstolio išduota pažyma apie priteistų lėšų išlaikyti vaikui mokėjimą (5.4 punktas). Apie antstolio išduodamą pažymą yra kalbama ir VIFĮ 3 straipsnio 3 dalyje, kur įtvirtinta, kad antstolis, vykdantis teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo išieškojimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatas, išduoda išieškotojui nustatytos formos pažymą, patvirtinančią, kad vaikas negauna viso arba dalies teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad iš minėtų teisės aktų normų matyti, jog antstolio išduodama pažyma yra dokumentas, kuris patvirtina, kad išlaikymas nėra mokamas ir dėl to asmuo, kuris kreipėsi dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo gavimo, atitinka VIFĮ 3 straipsnio reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad vykdomasis dokumentas 2008 m. rugsėjo 25 d. grąžintas išieškotojai O. B. Kadangi iš bylos aplinkybių matyti, kad sprendimas dėl išlaikymo priteisimo nebebuvo vykdomas priverstinai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuo nurodytos datos išnyko Fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti VIFĮ 3 straipsnyje.

Nagrinėjamos bylos atveju svarbi norma yra įtvirtinta VIFĮ 6 straipsnio 2 dalyje, kur numatyta, kad pareiškėjas privalo raštu pranešti Fondo administratoriui apie šio straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą. Apie tai pareiškėja informuota 2008 m. gegužės 19 d. lydraščiu (b. l. 46) prie 2008 m. gegužės 7 d. sprendimo Nr. 1.35-4811, kuriuo buvo paskirta išmoka pareiškėjos dukrai. Lydraštyje akcentuojama, kad pareiškėja apie nurodytas aplinkybes (inter alia tai, kad skolininkas pradėjo mokėti priteistą išieškojimą) privalo pranešti per 3 darbo dienas raštu. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėja šios savo pareigos neįvykdė. Fondo administracijai apie mokamą išlaikymą tapo žinoma tik 2012 m. rugpjūčio 24 d. gavus skolininko M. C. elektroninį laišką, kuriame jis informavo, kad nuo 2008 m. liepos 1 d. moka alimentus dukros išlaikymui, antstolė dar 2008 m. liepos 1 d. nutraukė skolos išieškojimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, neįvykdžius pareigos pranešti apie pasikeitusias aplinkybes, Fondo administracija įgyja teisę iš pareiškėjų, kurių prašymu buvo mokamos Fondo išmokos, teisės aktų nustatyta tvarka išieškoti nepagrįstai išmokėtas sumas. Tokia teisė įtvirtinta VIFĮ 12 straipsnio 1 dalyje. Apie šią teisę Fondo administracija informavo pareiškėją priimdama 2012 m. rugsėjo 20 d. raštą Nr. (1.34-4699) D2-28155, kuriame pareiškėja O. B. buvo informuota, kad ji privalėjo raštu pranešti Fondo administracijai apie aplinkybes, turinčias įtakos Fondo išmokos mokėjimui, o to nepadarius, susidarė 6240 Lt dydžio Fondo lėšų permoka, kurią pareiškėja paprašyta grąžinti į Fondo administracijos sąskaitą (b. l. 46).

Apeliaciniame skunde pareiškėja teigia, kad iš M. C. nuo 2008 m. gautos įmokos yra tik seno įsiskolinimo dengimas, o ne pradėtas teikti naujas išlaikymas ir remiasi CK 6.55 straipsnio 2 dalimi, kur teigiama, kad kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola. Pareiškėja konstatuoja, kad pats skolininkas neturėjo teisės spręsti, ar jo mokamos lėšos yra dengiamas senas įsiskolinimas, ar naujai mokamas išlaikymas, nes tai įtvirtina minėta materialiosios teisės norma. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo argumentu ir pabrėžia, kad materialiosios teisės normos įtvirtina priešingą principą – suteikia teisę pačiam skolininkui pasirinkti, kam bus naudojamos jo mokamos įmokos. Tai matosi iš CK 6.55 straipsnio 1 dalies, kur nustatyta, kad skolininkas, privalantis grąžinti tam pačiam kreditoriui kelias tos pačios rūšies skolas, mokėdamas gali pareikšti, kurią skolą jis grąžina. Pabrėžtina, kad CK šeštoji knyga yra paremta daugiausia dispozityvumo principu, o ne įtvirtina imperatyvias normas, nuo kurių negalima nukrypti, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas teisingai nagrinėjo bylai aktualią aplinkybę ir nustatė, kad M. C. išreiškė savo valią, kam turi būti naudojamos jo mokamos lėšos. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad M. C. savo laiške atsakovei nurodė, kad nuo 2008 m. liepos 1 d. moka būtent išlaikymą, o ne grąžina jo įsiskolinimą (b. l. 47), minėtą faktą pagrindžia ir nurodymai dėl lėšų paskirties banko dokumentuose (b. l. 49-59) bei faktas, kad vykdomoji byla, kurioje buvo vykdomas išlaikymo išieškojimas, baigta pačios pareiškėjos valia (išlaikymas buvo mokamas netaikant priverstinio išieškojimo priemonių). Teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad M. C. išreiškė savo valią mokėti išlaikymą savo dukrai, o ne grąžinti ankstesnį įsiskolinimą, todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, susiję su įsiskolinimų dengimo eiliškumu, atmestini kaip nepagrįsti.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad bylos duomenys neginčijamai pagrindžia faktą, jog išlaikymas nuo 2008 m. liepos mėnesio buvo mokamas (b. l. 49-59) ir tai, kad pareiškėja neįvykdė savo pareigos pranešti apie pradėtą mokėti išlaikymą Fondo administracijai. Taigi pareiškėja tuo pačiu metu gavo ir išlaikymą iš M. C., ir Fondo administracijos paskirtas išmokas. Tai buvo pakankamas pagrindas priimti sprendimą nutraukti išmokų mokėjimą nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. Kartu pažymėtina, kad tai netrukdo pareiškėjai dar kartą kreiptis dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo, jei atsiranda aplinkybės nustatytos VIFĮ 3 straipsnyje (nemokamas ar netinkamai mokamas išlaikymas), pateikiant visus reikalaujamus dokumentus (tarp jų ir antstolio pažymą, patvirtinančią, jog teismo sprendimas nevykdomas ar netinkamai vykdomas).

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk v. Netherlands). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. 1997 m. gruodžio 19 sprendimą byloje Helle v. Finland) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde dėstomi argumentai iš esmės tapatūs skundo argumentams, dėl to teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, iš naujo dėl jų nepasisako.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus.

Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos O. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan