A-1639-662/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1639-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03703-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panemunių regioninio parko direkcijai dėl žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. J. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5) prašydamas priteisti jam iš Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir VSTT) 292 000 Lt turtinės žalos ir 29 348,80 Lt neturtinės žalos.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam nuo 2005 metų buvo pakeista žemės naudojimo paskirtis, jis ketino statyti aštuonių kambarių motelį su kavine, 2006 m. jis parengė detalųjį planą statyboms. Techniniam projektui Motelio su kavine statybos projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 66 2006 m. sausio 19 d. išdavė Kauno rajono savivaldybės administracija, kuriame nurodyta, kad Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento sąlygos projektavimui išduotos 2005 m. lapkričio 22 d., Panemunių regioninio parko direkcijos (toliau – ir Direkcija) sąlygos projektavimui išduotos 2005 m. lapkričio 24 d.

Jokių prieštaravimų nei Kauno rajono savivaldybės administracija, nei Panemunių regioninio parko direkcija nereiškė. 2009 m. lapkričio 27 d. dar kartą buvo išduotos Panemunių regioninio parko direkcijos Specialiosios projektavimo sąlygos, tačiau jos po 10 dienų, tai yra 2009 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. SR09-149 buvo atšauktos, argumentuojant VSTT 2006 m. gruodžio 18 d. raštu, kuriame išreiškiama abejonė detaliojo plano, sklypo padalinimo teisėtumu. Kauno rajono savivaldybės administracija 2009 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. USD-200 atsisakė jam išduoti sąlygas, motyvuodama susidariusia situacija.

Pabrėžė, kad jam yra padaryta žala, kadangi nusipirkęs sklypą negalėjo pradėti jame detaliuoju planu suplanuotos komercinės veiklos, negavo pajamų, o patirtos detaliojo planavimo išlaidos tapo jo tiesioginiais nuostoliais, nuo 2005 m. bylinėjosi teismuose, kol galiausiai reikalavimai dėl statybos leidimo panaikinimo buvo atsiimti. Statyba buvo sustabdyta nuo 2005 m. gegužės 17 d., per tą laiką pabrango statybinės medžiagos, kuras, statybos paslaugos. Jokių teisės aktų, draudžiančių statybą, nėra. Dėl neaiškių priežasčių, ribojant konkurenciją dėl būsimos kavinės ir motelio Direkcijai buvo naudinga sužlugdyti jo verslą, tyčia jam buvo neleista vykdyti komercinę veiklą, turint tam visus reikiamus valstybės įgaliotų institucijų išduotus leidimus.

Duomenų, kad jo sklypas patenka į draustinio teritoriją, viešajame registre įregistruota nėra. Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2583-285/2013 Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos atsiėmus ieškinį, ieškinys dėl statybos leidimo panaikinimo, savavališkos statybos padarinių pašalinimo buvo paliktas nenagrinėtas. Statinius jis planavo baigti statyti ir veiklą pradėti vykdyti 2006 metais. Sustabdžius statybas aštuoneriems metams, motelis ir kavinė darbą pradės aštuoneriais metais vėliau.

Už šį periodą skaičiuojamos negautos pajamos po 100 Lt už dieną, už 8 metus iš viso 292 000 Lt. Dėl aštuonerių metų įtemptos, nervinės situacijos, kontrolių, ginčų, bylinėjimosi patyrė dar ir neturtinę žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 24–33).

VSTT nurodė, kad pareiškėjo žemės sklypas yra valstybės saugomoje teritorijoje – Panemunių regioniniame parke, kuris įsteigtas Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I-2913. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1311 pareiškėjo žemės sklypas pateko į Panemunių regioninio parko Seredžiaus kraštovaizdžio draustinį. Tą patvirtino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A662-1361/2011. Panemunių regioninio parko direkcija 2005 m. gegužės 17 d. nustatė, kad pareiškėjo žemės sklype pradėtos galimai savavališkos statybos nekilnojamojo turto registro pažymoje apie įregistruotą nekilnojamąjį turtą nėra įrašytos specialiosios naudojimo sąlygos „Nacionaliniai ir regioniniai parkai“ bei „Kraštovaizdžio draustiniai“.

Tuo metu galiojantys teisės aktai nagrinėjamame žemės sklype statinių statybos nenumatė. Kauno apskrities viršininkas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir STĮ) nuostatas, 2005 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. 02-05-3854 leido pareiškėjui nuosavybės teise turimą žemės sklypą padalyti į du sklypus, pakeisti dalies sklypo naudojimo būdą ir pobūdį iš gyvenamosios į rekreacinę teritoriją bei numatant galimybę joje statyti motelį ir pan. Pareiškėjas vykdė savavališkas statybas tik remdamasis neteisėtai suderintu detaliuoju planu, tačiau neturėdamas nei statinio projekto, nei statybos leidimo.

Tik Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. D1-499 patvirtinus Panemunių regioninio plano tvarkymo planą nagrinėjamoje vietoje atsirado galimybė statyti motelį. Iki šio plano patvirtinimo statybos buvo negalimos, todėl visi procesai dėl savavališkų pareiškėjo veiksmų likvidavimo, inicijuoti Panemunių regioninio parko direkcijos iki tvarkymo plano įsigaliojimo, o jį patvirtinus iki procedūrinių dokumentų sutvarkymo teisės aktų nustatyta tvarka, buvo teisėti ir atitiko teisės aktų reikalavimus.

Pabrėžė, kad tik Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos kreipusis į teismą pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka kreipėsi į institucijas dėl specialiųjų reikalavimų bei gavo statybos leidimą statyti statinius nagrinėjamoje teritorijoje. Kadangi institucijų neteisėtų veiksmų nebuvo, pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas. Kartu pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Panemunių regioninio parko direkcija atsiliepimu į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 15–19).

Direkcija nurodė, kad pareiškėjui priklausantis sklypas yra Panemunių regioniniame parke, jo sklypas į saugomą teritoriją pateko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1311 „Dėl Panemunių regioninio parko, jo zonų ir parko apsaugos zonos ribų patvirtinimo“. 2005 m. gegužės 17 d. vykdant saugomų teritorijų kontrolę, buvo patikrintas pareiškėjui priklausantis žemės sklypas dėl pradėtų galimai savavališkų statybos darbų, buvo nustatyta, kad nekilnojamojo turto registro pažymoje apie įregistruotą nekilnojamąjį turtą nėra įrašytos specialiosios naudojimo sąlygos „Nacionaliniai ir regioniniai parkai“ bei „Kraštovaizdžio draustiniai“. Informacija buvo perduota VSTT, Kauno rajono savivaldybės administracijai. Kauno apskrities viršininkas, pažeisdamas STĮ nuostatas, 2005 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. 02-05-3854 leido pareiškėjui nuosavybės teise turimą žemės sklypą padalyti į du sklypus, pakeisti dalies sklypo naudojimo būdą ir pobūdį iš gyvenamosios į rekreacinę teritoriją bei numatant galimybę joje statyti motelį, poilsio namus ir pan. Į Direkciją dėl išvadų nebuvo kreiptasi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A662-1361/2011 pažymėjo, kad pareiškėjo sklypas patenka į Panemunių regioninio parko Seredžiaus kraštovaizdžio draustinį, ką patvirtina Panemunių regioninio parko ribų planas. Pabrėžė, kad Direkcijos veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti, ji veikė pagal jai nustatytą kompetenciją, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, kas buvo konstatuota 2010-2011 m. teisminių procesų metu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimu (b. l. 63–66) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Direkcija 2005 m. gegužės 17 d. patikrinimo akte Nr. 4 (b. l. 20–21) pažymėjo, jog pareiškėjo žemės sklype pradėtos galimai savavališkos statybos, nekilnojamojo turto registro pažymoje apie įregistruotą nekilnojamąjį turtą nėra nuodyta, kad pareiškėjo sklypas įeina į Panemunių regioninio parko teritoriją. Direkcija 2005 m. gegužės 19 d. rašte Nr. SR 05-70 ir 2005 m. gegužės 19 d. rašte Nr. SR 05-71 (b. l. 22, 23) nurodė, kad pagrindinė visų pareiškėjo pažeidimų priežastis tai, jog Kauno rajono žemėtvarkos darbuotojai į piliečio žemės nuosavybės dokumentus neįrašė specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, kad yra saugoma teritorija. Lietuvos Respublikos aplinkos ministras 2010 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. D1-499 patvirtino Panemunių regioninio parko tvarkymo planą (b. l. 42), kuriame pareiškėjo sklype numatyta motelio statybos galimybė.

Teismas nurodė CK 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalis. Ginčo metu galiojusi STĮ 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte buvo nustatyta, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose, statyti pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų. Minėto įstatymo 31 straipsnio 9 dalyje buvo nustatyta, kad valstybiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose privačios nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo neleidžiama dalyti dalimis, parduodant, išnuomojant, atidalijant, įkeičiant, dovanojant, išskyrus atvejus, kai keičiamos gretimų sklypų ribos.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo sklypas patenka į Panemunių regioninio parko Seredžiaus kraštovaizdžio draustinio teritoriją tiek pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1311, tiek pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1607 patvirtintas regioninio parko ribas (b. l. 39).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1361/2011 (pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovams Panemunių regioninio parko direkcijai ir Kauno rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims – Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentui, VSTT dėl aktų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus) nustatė, kad Kauno rajono savivaldybės administracijos direktorius 2005 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. ĮS-99 „Dėl sklypo dalies žemės naudojimo būdo ir pobūdžio keitimo, padalijimo ir teritorijos tvarkymo režimo reikalavimų nustatymo detaliojo plano“ patvirtino žemės sklypo padalijimo ir sklypo naudojimo būdo ir pobūdžio pakeitimo detalųjį planą, kuriuo šį sklypą padalijo į du sklypus (2 p.). Kauno apskrities viršininkas 2005 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. 02-05-3854 „Dėl žemės sklypo padalijimo ir sklypo naudojimo būdo ir pobūdžio pakeitimo (Kauno r.)“ leido J. D. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą padalyti į du sklypus, pakeisti dalies sklypo naudojimo būdą ir pobūdį iš gyvenamosios į rekreacinę teritoriją bei numatant galimybę joje statyti motelį, poilsio namus bei konstatavo, kad detaliuoju planu 2005 m. pareiškėjo žemės sklypas nepagrįstai buvo padalintas į du sklypus, Panemunių regioninio parko ribų planas patvirtina, kad pareiškėjo sklypas patenka į Panemunių regioninio parko Seredžiaus kraštovaizdžio draustinio teritorijos ribas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 2 punktą, aukščiau nustatytų aplinkybių iš naujo įrodinėti nebereikia, todėl teismas jomis vadovavosi.

Taigi pareiškėjui nustatytų pažeidimų priežastis buvo nepagrįstai priimti Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. sausio 25 d. įsakymas Nr. ĮS-99 ir Kauno apskrities viršininko 2005 m. balandžio 21 d. įsakymas Nr. 02-05-3854 pareiškėjo atžvilgiu. Tiek Direkcija, tiek VSTT pažeidimus nustatė tinkamai, veikė teisės aktų pagrindu. Tam, kad būtų galima spręsti klausimą dėl žalos atlyginimo, pirmiausia turi būti nustatyti neteisėti valstybės valdžios institucijų veiksmai. Nagrinėjamu atveju tokių veiksmų pareiškėjo nurodytos institucijos – nei Direkcija, nei VSTT – nepadarė, o priešingai, jos veikė pagal teisės aktus ir siekdamos padėti pareiškėjui išspręsti jo problemą, rengiant Panemunių regioninio parko tvarkymo planą atsižvelgė į tai, kad pareiškėjo sklypas yra greta kelio Nr. 141 ir numatė motelio statybos galimybę. Tai patvirtino Lietuvos Respublikos aplinkos ministras 2010 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. D1-499 tvirtindamas Panemunių regioninio parko tvarkymo planą (b. l. 34–35, 42). Pareiškėjo teiginiai, kad dėl neaiškių priežasčių, ribojant konkurenciją dėl būsimos kavinės ir motelio, Direkcijai buvo naudinga sužlugdyti jo verslą, tyčia jam buvo neleista vykdyti komercinę veiklą, yra nepagrįsti. Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti turtinės ir neturtinės žalos padarymo fakto, todėl pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

III. Pareiškėjas J. D. apeliaciniu skundu (b. l. 72–76) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą, įtraukti į bylą atsakovais Kauno rajono savivaldybės administraciją ir Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos, išnagrinėti bylą iš esmės ir tenkinti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas nurodo, jog valstybės institucijos pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus. Pažymi, jog institucijų veiksmai jam suteikė teisėtus lūkesčius manyti, jog gali pradėti motelio ir kavinės statybas, o statybų leidimo gavimas yra tik formalumas, nes visi kiti reikalavimai, būtini pradėti motelio ir kavinės statybas, tuo metu jau buvo įgyvendinti. Neturėdamas pagrįstų lūkesčių, motelio ir kavinės statybų nebūtų pradėjęs, taigi nebūtų patyręs išlaidų. Daugiau nei tris metus dėl valstybės institucijų neveikimo buvo teisinio neapibrėžtumo būsenoje. Net ir prabėgus daugiau nei trims metams, jam buvo išduotos naujos statybų sąlygos, kurios suteikė teisėtą pagrindą manyti, jog netrukus gaus statybų leidimą. Tik 2009 m. gruodžio 7 d. Direkcijai atšaukus pačios patvirtintas projektavimo sąlygas, suprato, jog statybų leidimo negaus. Taigi institucijos savo veiksmais (neveikimu) pažeidė jo teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus ir tokiais savo veiksmais (neveikimu) padarė jam žalos. Tai, jog pareiškėjo atžvilgiu buvo padaryti pažeidimai, o jų priežastis buvo inter alia ir nepagrįstai priimti Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. sausio 25 d. įsakymas Nr. ĮS-99 „Dėl sklypo dalies žemės naudojimo būdo ir pobūdžio keitimo, padalijimo ir teritorijos tvarkymo režimo reikalavimų nustatymo detaliojo plano“ ir Kauno apskrities viršininko 2005 m. balandžio 21 d. įsakymas Nr. 02-05-3854 „Dėl žemės sklypo padalijimo ir sklypo naudojimo būdo ir pobūdžio pakeitimo (Kauno r.)“ skundžiamame sprendime nurodė ir pats teismas.

Nurodo, jog leidimas motelio ir kavinės statybai jam nebuvo išduotas vien dėl formalių priežasčių. STĮ 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte nuo pat minėto įstatymo priėmimo dienos iki pat šiol draudžia draustiniuose statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius. Šioje teisės normoje numatyta išimtis – „išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose“. Žemės sklypas, kuriame pareiškėjas statė motelį ir kavinę, atitiko šią išimtį. Ši išimtis nuo STĮ įsigaliojimo dienos iki šiol taip pat nėra pasikeitusi. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. birželio 14 d. įsakymas „Dėl Panemunių regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ yra poįstatyminis teisės aktas, kuris negali pakeisti STĮ įtvirtinto teisinio reguliavimo, kuris per visą STĮ galiojimo laikotarpį nepasikeitė. Kaip yra pažymėjęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), valstybė privalo rūpintis natūralios gamtinės aplinkos, atskirų gamtos objektų, ypač vertingų vietovių apsauga, todėl atitinkamos apsaugos priemonės, įskaitant visus nuosavybės teisės bei ūkinės veiklos laisvės ribojimus, draudimus, turi būti nustatytos įstatymu (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Taigi minėtas 2010 m. birželio 14 d. įsakymas nepakeitė STĮ įtvirtinto reguliavimo, reikšmingo šioje byloje. Valstybės institucijos, inter alia atsakovas ir Direkcija, vienodus faktus, galiojant vienodam teisiniam reguliavimui, vertino nevienodai, taigi pažeidė Konstitucijoje įtvirtintą asmenų lygybės principą.

Dėl atsakovų (atsakovo atstovų) neįtraukimo į bylą pareiškėjas nurodo, jog atsakovais (atsakovo atstovais) į šią bylą pirmosios instancijos teismas turėjo įtraukti Kauno rajono savivaldybės administraciją bei Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos. Pareiškėjas pirmosios instancijos teisme bylą vedė savarankiškai, t. y. ne per advokatą, teisinio išsilavinimo neturi, todėl teismas jam privalėjo išaiškinti apie galimybę pakeisti atsakovą tinkamu, tačiau to padaryta nebuvo. Visa tai sudaro pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nors minėtų institucijų neįtraukimas į bylą atsakovais (atsakovų atstovais) neužkerta kelio pareiškėjui šias institucijas patraukti atsakomybėn pateikiant naują skundą, tačiau tai paneigtų proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principus, nes ABTĮ 54 straipsnis suteikia galimybę išspręsti šių institucijų atsakomybės klausimą nekeliant naujos bylos. Įtraukus minėtas institucijas į šią bylą būtų sutaupytos tiek pareiškėjo, atsakovo, trečiojo suinteresuoto asmens, tiek teismo (valstybės) lėšos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 85-88) su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Nurodo, jog pareiškėjo žemės sklype (kad. Nr. 5277/0001:135), kuris iki neteisėto padalijimo buvo kitos paskirties (gyvenamųjų teritorijų būdo, mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos pobūdžio), buvo galima statyti tik sodybos pastatus (gyvenamąjį namą ir priklausinius), bet ne motelį su kavine. Apeliaciniame skunde išreikšta nuomonė, kad leidimas motelio ir kavinės statybai pareiškėjui nebuvo išduotas vien dėl formalių priežasčių, o įstatymo nuostatos nuo pat pradžių leido statyti motelį su kavine, yra klaidinga. Pareiškime pareiškėjas kaip kaltus asmenis nurodė tik Direkciją ir siekė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSTT, prisiteisti turtinę ir neturtinę žalą. Tiek VSTT, tiek Direkcija pateikė atsiliepimus į pareiškėjo skundą ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, nurodė visus teisinius motyvus. Tam, kad būtų galima spręsti klausimą dėl žalos atlyginimo, pirmiausia turi būti nustatyti neteisėti valstybės valdžios institucijų veiksmai. Nagrinėjamu atveju tokių veiksmų pareiškėjo nurodytos institucijos nepadarė. Nesutinka, kad teismo sprendimas turi būti naikinamas ABTĮ 54 straipsnio pagrindu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Panemunių regioninio parko direkcija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 80-83) su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Išdėsto, jog atsižvelgiant į įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose nustatytus faktus, aplinkybes, priimtus sprendimus, kuriais nustatyta, kad Panemunių regioninio parko direkcijos veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti, nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Direkcija tyčia trukdė tinkamai ir teisėtai vykdyti komercinę veiklą jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype turint visus tam reikiamus leidimus. Direkcija veikė pagal jai nustatytą kompetenciją, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, kas buvo konstatuota ir 2010–2014 m. teisminių procesų metu. Tam, kad būtų galima spręsti klausimą dėl žalos atlyginimo, pirmiausia turi būti nustatyti neteisėti valstybės valdžios institucijų veiksmai. Tiek Direkcija, tiek VSTT pažeidimus nustatė tinkamai, jų veiksmai buvo teisėti, vykdomi teisės aktų pagrindu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas J. D. prašo atlyginti turtinę (292 000 Lt) ir neturtinę žalą (29 348,80 Lt), atsiradusią dėl neteisėtų Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos veiksmų.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Lietuvos Respublikos CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (Lietuvos Respublikos CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (Lietuvos Respublikos CK 6.249 straipsnis). Tačiau Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – VSTT) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, viena iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti yra neteisėti veiksmai (CK 6.246 str., 6.271 str.). Todėl sprendžiant ginčą dėl žalos atlyginimo teismas turi nustatyti, ar atitinkami veiksmai (neveikimas), dėl kurių atsiradusią žalą prašoma atlyginti, yra neteisėti (teisėti).

Pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX–628 redakcija) 9 straipsnio 8 dalį, gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose, statyti pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos.

Buvo nustatyta, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas (kadastrinis Nr. 5277/0001:135), esantis (duomenys neskelbtini) Kauno raj., yra Panemunių regioninio parko Seredžiaus kraštovaizdžio draustinyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1361/2011).

Pareiškėjas žalą kildina iš neteisėtų atsakovo veiksmų. Nurodo, kad anot atsakovo neva J. D. nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas su sodyba patenka į Seredžiaus kraštovaizdžio draustinio teritoriją, todėl nepagrįstai buvo reikalaujama nugriauti statinius, kuriems teisėtai ir įstatymų nustatyta tvarka buvo išduotas statybos leidimas. Įvertinęs bylos medžiagą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1361/2011 šiuo aspektu pažymėjo, jog galutinai šį argumentą paneigia apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prie bylos pridėtos Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos pateiktos Panemunių regioninio parko ribų plano kopijos, todėl šis pareiškėjo skundo argumentas (sodyba nepatenka į Seredžiaus kraštovaizdžio draustinio teritoriją) atmestinas kaip nepagrįstas bei negali būti pripažintas vienu iš žalos atsiradimo pagrindu.

Minėto Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9 dalyje reglamentuota, kad valstybiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose privačios nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo neleidžiama dalyti dalimis, parduodant, išnuomojant, atidalijant, įkeičiant, dovanojant, išskyrus atvejus, kai keičiamos gretimų sklypų ribos. Kauno rajono savivaldybės administracijos direktorius 2005-01-25 įsakymu Nr. ĮS–99 „Dėl sklypo dalies žemės naudojimo būdo ir pobūdžio keitimo, padalijimo ir teritorijos tvarkymo režimo reikalavimų nustatymo detaliojo plano“ patvirtino žemės sklypo padalijimo ir sklypo naudojimo būdo ir pobūdžio pakeitimo detalųjį planą, kuriuo šį sklypą padalijo į du sklypus (2 punktas). Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijų teismai teisingai konstatavo, kad detaliuoju planu pareiškėjo žemės sklypą neteisėtai padalinus į du sklypus ir nustačius šį pažeidimą, projektavimo sąlygų moteliui su kavine statyti išdavimas būtų neteisėtas, įtvirtintų Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9 dalies nuostatų pažeidimą.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministras 2010-06-14 įsakymu Nr. D1-499 patvirtino Panemunių regioninio parko tvarkymo planą. Šiame plane specialiu ženklu (motelis) buvo pažymėta vieta, kurioje galima statyti motelį. Vadinasi, tik nuo šio įsakymo įsigaliojimo datos atsirado galimybė ginčo vietoje statyti pareiškėjo planuojamą statinį. Iki minėto plano patvirtinimo statybos nebuvo galimos, todėl visi procesai dėl projektavimo sąlygų sąvado išdavimo ir savavališkos statybos likvidavimo, inicijuoti atsakovo (Direkcijos) iki Panemunių tvarkymo plano įsigaliojimo, o jam įsigaliojus iki visų procedūrinių dokumentų sutvarkymo teisės aktų nustatyta tvarka, buvo teisėti ir atitiko teisės aktų reikalavimus.

Šios bylos kontekste (žalos atsiradimui) absoliučiai nereikšminga ir ta aplinkybė, jog Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos inicijavo pareikšto ieškinio civilinėje byloje Nr. 2-2583-285/2013 atsiėmimą ir palikimą nenagrinėtu. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, J. D. savanoriškai įvykdė teisės aktų nustatytus reikalavimus (pašalino visas procedūrines kliūtis, trukdančias statybą laikyti neteisėta), todėl atsirado juridinis pagrindas ieškinį atsiimti.

Kaip jau buvo minėta anksčiau, viena iš sąlygų civilinei atsakomybei kilti yra neteisėti veiksmai. Bylos medžiaga rodo, kad pareiškėjo nurodytos žalos kilimo aplinkybės negali būti siejamos su atsakovo neteisėtais veiksmais. Jokių veiksmų, kuriais atsakovas neteisėtai trukdė J. D. vykdyti komercinę veiklą jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, nenustatyta. Nagrinėjamu atveju viešojo administravimo subjekto veiksmai buvo teisėti, t. y. jis veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Tai reiškia, jog pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos, o nenustačius neteisėtos veikos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti prašomą turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo į bylą atsakovais įtraukti Kauno miesto savivaldybės administraciją ir Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme J. D. tokio prašymo teismui neteikė bei skundo netikslino, t. y. neaišku, kokius reikalavimus šiems viešojo administravimo subjektams jis pareikštų. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.), todėl šis pareiškėjo prašymas atmestinas.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo J. D. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė