A-525-1291-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-1291/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03312-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. S. su skundu (b. l. 1–2), kurį patikslino (b. l. 11–12), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti 2013 m. birželio 28 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau –VRM, Ministerija) sprendimą Nr. 1D-6262(11);

2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 2 093,32 Lt nuo 2010 m. balandžio 15 d. iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

Paaiškino, kad 2013 m. birželio mėnesį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kreipėsi į Ministeriją, prašydamas grąžinti pensijos skirtumą, susidariusį nuo 2010 m. balandžio 15 d. iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio – 2 093,32 Lt. 2013 m. rugpjūčio 15 d. iš VRM gavo 2013 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 1D-6262(11), kad pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 6 dalį prašymas nebus nagrinėjamas. Nurodė, kad į pensiją išėjo dėl ligos, turi sveikatos problemų, jam įsiūtas kardiostimuliatorius, yra gavęs nukreipimą kreiptis dėl invalidumo nustatymo, pinigai jam reikalingi gydymui.

Atsakovai Ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, pateikė atsiliepimą (b. l. 15–17), prašė bylą nutraukti arba pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teismui nusprendus patenkinti skundą ar patenkinti jį iš dalies, prašė valstybinės pensijos perskaičiavimo kompensavimą pareiškėjui atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Nurodė, kad negali pagal analogiją vadovautis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsniu, nes tai nenustatyta įstatymuose. Vertino, kad terminą kreiptis į valstybinę pensiją mokančią instituciją dėl pensijos išmokėjimo reglamentuoja VAĮ, pagal kurio nuostatas pareiškėjas skundą turėjo paduoti per 6 mėnesius nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos. Pareiškėjas apie pensijos sumažinimą sužinojo 2010 m. vasario 26 d., išmokėjus pirmą sumažintą pensiją, o apie tai, kad pensijos sumažinimas neteisėtas, sužinojo iš 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbto Konstitucinio Teismo nutarimo. Taigi skundą VRM turėjo paduoti iki 2013 m. kovo 21 d., o padavė tik 2013 m. birželio 21 d., t. y. praleidęs 6 mėnesių terminą. Kartu nurodė, kad pareiškėjui valstybinė pensija perskaičiuota ir mokėta pagal tuo metu galiojusias Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas. Nesant Konstitucinio Teismo nutarimo, valdžios institucijos negali atsisakyti vykdyti teisės aktų nuostatas, motyvuodamos jų nekonstitucingumu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimu (b. l. 45–50) pareiškėjo A. S. skundą tenkino. Panaikino Ministerijos 2013 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 1D-6262(11). Priteisė pareiškėjui A. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 2 093,32 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. ir nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

Teismas nustatė, jog 2010 m. balandžio 28 d. VRM kanclerio sprendimu Nr. 11SP- pareiškėjui nuo 2010 m. balandžio 15 d. neterminuotai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu, paskirta 1 017,25 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Ginčas byloje kilo dėl A. S. paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas 2010 m. balandžio 15 d. – 2012 m. rugpjūčio mėnesį teisėtumo.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013.

Teismas pažymėjo, kad byloje esanti Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. birželio 25 d. pažyma Nr. 11PP(P)-4051 (b. l. 33) patvirtina apie pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. mokėtą valstybinę pensiją. Šios pažymos duomenimis teismas abejojo, nes institucijos atsakingi darbuotojai pateiktų duomenų teisingumą patvirtino savo parašais, o pareiškėjas jos duomenų neginčija. Remiantis nurodyta pažyma nustatyta, kad pareiškėjui paskirta pensija nuo 2010 m. balandžio 15 d. sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Iš pažymos matyti, kad pareiškėjas nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. ir nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl pensija šiais laikotarpiais jam buvo perskaičiuota dar kartą vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis (žr. pažymos 6 stulpelį). Taigi, pritaikius Konstitucijai prieštaraujančio Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. ir nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., kai pareiškėjas dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, jam mokėta sumažinta pensija, atsižvelgus į turėtų draudžiamųjų pajamų dydį (pvz., nuo 670,31 Lt 2011 m. liepos mėnesį, iki 841,81 Lt 2011 m. spalio mėnesį). Pareiškėjui nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. ir nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. nepagrįstai neišmokėta 2 093,32 Lt (žr. pažymos 7 stulpelį „Pensijos skirtumas“).

Atsižvelgęs į tai, ir vadovaudamasis 2013 m. birželio 25 d. Nr. 11PP(P)-4051 (b. l. 33) duomenimis, teismas sprendė, jog pirmoji pagal Konstitucijai prieštaraujančio Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2011 m. vasario mėnesį, iš bylos medžiagos matyti, kad atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo nebuvo priimtas ir siųstas pareiškėjui, todėl apie pensijos sumažinimą jis galėjo sužinoti tik iš atsakovo veiksmų, o būtent – iš išmokėtos pensijos dydžio.

Taip pat vertinta tai, kad į teismą pareiškėjas dėl pensijos nepriemokos, susidariusios pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, kreipėsi 2013 m. birželio 23 d. (b. l. 1), taigi teismas, laikydamasis iš Konstitucijos, inter alia, jos 30 straipsnio 1 dalies nuostatų kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, darė išvadą, kad jis turi teisę teisme reikalauti pašalinti jo teisių pažeidimą, susijusį su visa neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemoka, nes trejų metų termino ginti savo pažeistą teisę nepraleido.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika teismas taip pat pažymėjo, jog neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos.

Dėl reikalavimo panaikinti ministerijos sprendimą, teismas nurodė, kad konstatavus, kad suinteresuotas asmuo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą gali kreiptis per 3 metų procesinį terminą, taikomą pagal analogiją remiantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsniu, atsakovo sprendimas nenagrinėti pareiškėjo prašymo vadovaujantis VAĮ nuostatomis pripažintinas neteisėtu ir nepagrįstu, todėl naikinamas.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, ir Ministerija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 53), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir bylą nutraukti.

Nurodo, kad teismas pareiškėjo skundui nepagrįstai pritaikė nebegaliojantį 3 metų kreipimosi į teismą terminą. Terminas kreiptis į teismą yra procesinis, o ne materialus (tai konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje Nr. A444-2232/2013), todėl taikytinas aktualus terminas, o ne galiojęs 2011 m. (pirmos perskaičiuotos pensijos gavimas). Pareiškėjui kreiptis skundu į teismą taikytinas 6 mėnesių terminas, galiojantis pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį nuo 2013 m. sausio 1 d. 6 mėnesių terminas pareiškėjui baigėsi 2013 m. liepos 1 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje Nr. A444-2232/2013 motyvavo kodėl tos bylos pareiškėjui (kurio skundas teismui paduotas 2013 m. kovo 22 d.), taiko 3 metų terminą. Šios bylos pareiškėjo situacija skiriasi iš esmės, nes pareiškėjas išnaudojo (turėjo) visą 6 mėnesių terminą.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į atsakovų skundą (b. l. 57–58), kuriuo prašo palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą.

Nurodo, kad su apeliaciniu skundu kategoriškai nesutinka. Pažymi, kad teismas konstatavo, jog pensijos dalis jam buvo neišmokėta dėl Lietuvos Respublikos Seimo nustatyto teisinio reguliavimo, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės. Kadangi Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas, neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės vyksta dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2011–2012 metų laikotarpius pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, priteisimo. Minėta Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostata Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo A. S. skundą tenkino: panaikino Ministerijos 2013 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 1D-6262(11); priteisė pareiškėjui A. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 2 093,32 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. ir nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, atsižvelgdama į bylos faktines aplinkybes (be kita ko, pirmosios, remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, sumažintos pensijos išmokėjimo datą – 2011 m. vasario mėnuo; skundo teismui pateikimo dieną – 2013 m. rugpjūčio 23 d.), ginčui aktualų teisinį reguliavimą, remdamasi šiam ginčui aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, bei vėlesne nuosekliai plėtojama administracinių teismų praktika šios kategorijos bylose, pirmosios instancijos teismo sprendimą laiko teisėtu ir pagrįstu.

Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, jog jame nepagrįstai teigiama, kad teismas taikė negaliojantį procesinį 3 metų terminą, kad šios bylos ir bylos, kurioje buvo priimta išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pareiškėjų situacija iš esmės skiriasi. Apeliacinio skundo argumentų neteisingumą patvirtina pačios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje teisėjų kolegija sprendė klausimus, susijusius su procesinio termino kreiptis į teismą, siekiant prisiteisti valstybinės pensijos nepriemoką, skaičiavimo tvarka, kai asmuo skundą teismui paduoda po 2013 m. sausio 1 d., motyvai.

Aptariamoje byloje išplėstinė teisėjų kolegija, priminė kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nusprendė reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal analogiją taikyti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) įtvirtintą 3 metų terminą. Šis terminas pagal analogiją pritaikytas išvadai dėl kreipimosi į teismą priimtinumo pagrįsti. Šiuo aspektu taip pat priminta, kad tokia išvada buvo padaryta, atsižvelgus į tai, kad, pirma, valstybines pensijas reguliuojantys teisės aktai terminų reikalavimams dėl valstybinių pensijų nepriemokos apskritai nenumatė ir, antra, ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytas 1 mėnesio terminas buvo akivaizdžiai per trumpas, lyginant jį su valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams taikomais sprendimų apskundimo terminais. Taigi, išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas buvo pripažintas specialiuoju terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme.

Nagrinėtos bylos (kurioje, minėta, skundas teismui buvo paduotas po 2013 m. sausio 1 d.) faktinių aplinkybių kontekste išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo ir tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. kito teisinis reguliavimas, reglamentuojantis sprendimų dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų apskundimo tvarką. 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio pakeitimo įstatymas ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 12 ir 37 straipsnių pakeitimo įstatymas. Padarytais pakeitimais įstatymų leidėjas nuo 3 metų iki 6 mėnesių sutrumpino skundų valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais pateikimo terminus. Šiuo metu Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija) įtvirtinta, jog skundai dėl sprendimų pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą.

Įvertinusi paminėtas aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Toks aiškinimas nepaneigiamas tuo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje. Nors Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija) iš tiesų numatyta, jog valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjai kompetentingų institucijų sprendimus privalo apskųsti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, tai savaime nereiškia, kad minėta nuostata reguliuoja pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų padėtį. Šią poziciją išplėstinė teisėjų kolegija pagrindė išsamiais argumentais (nutarties 5-7 lapai), galiausiai apibendrindama, jog nagrinėjamu atveju kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas.

Tai, jog pastarojoje byloje (Nr. A444-2232/2013) pareiškėjo skundas teismui buvo paduotas 2013 m. kovo 22 d., o šioje nagrinėjamoje byloje (Nr. A525-1291/2014) – 2013 m. rugpjūčio 23 d., neleidžia vertini, jog šiuo atveju yra pagrindas nukrypti nuo išplėstinių teisėjų kolegijų suformuotos praktikos dėl termino skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos pateikti, t. y. taikyti ne 3 metų, o 6 mėnesių terminą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimui atitinkant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, nesant pagrindo nuo jos nukrypti (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d., ABTĮ 13 str.), teisėjų kolegija plačiau dėl bylos esmės nepasisako, nekartoja pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, pirmosios instancijos teismo sprendimą laiko teisėtu ir pagrįstu, todėl apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą, teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis