A-143-1509-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A143-1509/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06133-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4), kurį patikslino (b. l. 16–19), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV) 2013 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6664 „Dėl 2013 m. rugsėjo 28 d. skundo“ ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo 2013 m. rugsėjo 28 d. skundą.

Pareiškėjas nurodė, kad jam yra paskirta senatvės pensija. Vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu (toliau – ir Laikinasis įstatymas) jam senatvės pensija buvo sumažinta du kartus, t. y. kaip tam tikro dydžio pensiją gaunančiam asmeniui ir kaip dirbančiam pensininkui. Apie savo pažeistas teises sužinojo 2012 m. rugsėjo 21 d. – tuomet, kai buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimas. Teigė, kad atsakovas be pagrindo atsisakė nagrinėti jo skundą. Atsakovas nepateikė duomenų, kad jam buvo įteiktas sprendimas dėl senatvės pensijos perskaičiavimo. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas yra teisinis pagrindas kreiptis dėl jam neišmokėtos senatvės pensijos dalies grąžinimo.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 22–24) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi pareiškėjas apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo 2010 m. sausio mėn. Pareiškėjas dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo kreipėsi su 2013 m. rugsėjo 28 d. skundu, vadinasi, jis praleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) nustatytą 3 metų terminą. Pareiškėjas įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą terminą, VSDFV nepateikė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 15 d. sprendimu (b. l. 35–36) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl VSDFV 2013 m. spalio 11 d. sprendimo Nr. (6.5)I-6664, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 28 d. skundą.

Teismas, spręsdamas ginčą, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje konstatuota, kad pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą. Pažymėjo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. paminėtas 3 metų terminas yra sutrumpintas iki 6 mėnesių (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 str. 2 d.).

Teismas nustatė, kad pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. sausio mėn. Į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus Kaišiadorių skyrių (toliau – ir VSDFV Kauno skyriaus Kaišiadorių skyrius) dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. rugsėjo 4 d., 2013 m. rugsėjo 11 d.; į VSDFV kreipėsi su 2013 m. rugsėjo 28 d. skundu, kurį ji gavo 2013 m. spalio 3 d., t. y. pagal paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje pateiktą išaiškinimą, pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 28 d. skundą. Teismas pažymėjo, kad atsakovas skundžiamame sprendime pareiškėjui tinkamai išaiškino teisę kreiptis į VSDFV su prašymu dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, tačiau pareiškėjas šia teise dar nepasinaudojo.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis teisės normų sistemine analize, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, remdamasis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, padarė išvadą ir konstatavo, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį panaikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo. Atsižvelgęs į tai, kad antrasis skundo reikalavimas yra išvestinis iš pirmojo, teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 40–43) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad apie savo pažeistas teises sužinojo tuomet, kai buvo paskelbta, jog Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijai. 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, sužinojo, kad pensija jam buvo sumažinta neteisėtai, t. y. tapo žinoma apie pažeistas teises bei atsirado teisėtas pagrindas jas apginti. Teigia, jog institucijos neginčija jo teisių pažeidimo fakto (pensijos sumažinimo), tačiau atsisako patenkinti jo prašymą nepagrįstais ir neteisingais argumentais. Atsakovas nepateikė duomenų, kad jam buvo įteiktas sprendimas dėl senatvės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas. Informaciją, kokia ir kokiu teisiniu pagrindu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama ne visa senatvės pensija, sužinojo tik gavęs VSDFV Kauno skyriaus Kaišiadorių skyriaus 2013 m. rugsėjo 16 d. raštą Nr. (10.1) S-63919. Pažymi, kad iki šiol pensijų kompensavimo tvarka nėra parengta ir patvirtinta. Valdžios institucijoms neatliekant įstatymuose numatytų įpareigojimų, atsiranda teisė ginti savo pažeistas teises, šiuo atveju reikalauti sumažintos pensijos kompensavimo. Nurodo, jog nėra pagrindo ginčyti teritorinio skyriaus sprendimą (jei toks buvo priimtas) ar jo veiksmus dėl pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, nes dėl paminėtų Laikinojo įstatymo nuostatų neteisėtumo yra priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas, kuris yra privalomas visoms Lietuvos Respublikos valdžios institucijoms. Todėl yra pagrindas nuspręsti, kad nepraleido termino kreiptis dėl neteisėtai sumažintos pensijos grąžinimo. Atkreipia dėmesį, kad 2013 m. rugsėjo 28 d. skunde VSDFV, kurį pastaroji atsisakė nagrinėti, buvo pateikti jo argumentai ir motyvai, susiję su senaties termino klausimais, taip pat pareikštas prašymas atnaujinti senaties terminą, jei institucija nuspręstų, kad kreipimosi terminas formaliai yra praleistas. Taigi pasinaudojo savo teise kreiptis į atsakovą dėl termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Iš bylos matyti, kad pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui (VSDFV Kauno skyriaus Kaišiadorių skyriui), kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjui buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėjas gaudavo jam iki gyvos galvos paskirtą 905,98 Lt dydžio senatvės pensiją. Pastebėtina, kad šis pareiškėjui paskirtos pensijos dydis ginčo laikotarpiu (nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31) nuo 2010 m. birželio 1 d. buvo padidintas iki 929,79 Lt, o nuo 2011 m. birželio 1 d. – iki 953,85 Lt, tačiau tai buvo padaryta dėl su Laikinojo įstatymo nuostatų taikymu nesietinų priežasčių;

2) 2013 m. rugsėjo 11 d. pareiškėjas padavė VSDFV Kauno skyriaus Kaišiadorių skyriui pareiškimą dėl pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį neišmokėtos pensijos dalies;

3) VSDFV Kauno skyriaus Kaišiadorių skyrius 2013 m. rugsėjo 24 d. raštu – atsakymu į paminėtą pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 11 d. paduotą prašymą - paaiškino jam sumažintos pensijos mokėjimo teisinį pagrindą bei tai, kad yra rengiamas sumažintos pensijos dalies kompensavimo įstatymas ir kad kol jis nepriimtas, nėra teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies (b. l. 5);

4) pareiškėjui 2013 m. rugsėjo 28 d. skundu apskundus paminėtą 2013 m. rugsėjo 24 d. raštą VSDFV, pastaroji 2013 m. spalio 11 d. sprendimu (kuris pareiškėjo skundžiamas šioje administracinėje byloje) nurodė, kad jis praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jam mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti jo skundą, ir jam pasiūlyta iki 2013 m. spalio 25 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame sprendime nurodyta, kad paminėtame VSDFV Kauno skyriaus Kaišiadorių skyriaus 2013 m. rugsėjo 24 d. rašte pareiškėjas išsamiai ir teisingai buvo informuotas apie priežastis, dėl kurių pensijos nepriemoka šiuo metu negali būti grąžinta, ir kad VSDFV teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų senatvės pensijų dalies (b. l. 9-10).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo VSDFV Kauno skyriaus Kaišiadorių skyriui 2013 m. rugsėjo 11 d. paduotas pareiškimas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas šį pareiškimą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėjas nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjo paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Tačiau, kaip jau buvo pasakyta pirmiau, atsakovas paminėtame 2013 m. spalio 11 d. sprendime, pritardamas paminėtame VSDFV Kauno skyriaus Kaišiadorių skyriaus 2013 m. rugsėjo 24 d. rašte nurodytai informacijai, kartu nurodė, kad VSDFV teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjo skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada ir netaikyti jos šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str.).

Taigi konstatuotina, kad tokioje situacijoje pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pareiškėjo skundžiamo atsakovo 2013 m. spalio 11 d. sprendimo reikšmę nagrinėjamai bylai. Todėl teismo priimtas sprendimas kolegijos negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas.

Kolegija pažymi, kad pareiškėjo siekis atgauti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo sumažintos senatvės pensijos dalį ir tokį siekį atitinkantis reikalavimas dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo jo (pareiškėjo) buvo pateiktas pirmosios instancijos teismui 2013 m. spalio 30 d. paduotame skunde (b. l. 1-4). Tačiau pirmosios instancijos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartimi pareiškėjui buvo paaiškinta, kad jis turi pakeisti skundo reikalavimus – neteikti reikalavimo dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo (b. l. 13-14). Pastebėtina, kad 2013 m. lapkričio 11 d. patikslintu skundu tokio reikalavimo pareiškėjas nenurodė (b. l. 16-19). Vertindama byloje susiklosčiusią situaciją, kolegija pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką tokio pobūdžio administracinėse bylose, reikalavimas dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo laikytinas pagrindiniu skundo reikalavimu, kiti, su ikiteisminiu skundo nagrinėjimu sietini skundo reikalavimai, yra reikšmingi bylai tiek, kiek jų išsprendimas leistų arba ne teismui nagrinėti pagrindinį skundo reikalavimą iš esmės. Todėl paminėta pirmosios instancijos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis negali būti laikoma teisinga, nes, ją priimdamas, pirmosios instancijos teismas neteisingai sudėliojo pareiškėjo skundo reikalavimų prioritetus. Nors pareiškėjas įvykdė aptariamą teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį, kolegija, vadovaudamasi procesinio ekonomiškumo ir aiškumo principais bei ABTĮ 136 straipsniu, kartu panaikina ir ją bei grąžina bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. sprendimą bei 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė