A-146-443-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A146-443/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01108-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. N. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja A. N. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), kuriuo prašė įpareigoti Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas, atsakovas) išmokėti jai pareigūnų ir karių valstybinės pensijos neišmokėtą dalį – 6 695,14 Lt, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies taikymo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. spalio mėn.

Pareiškėja paaiškino, kad Kalėjimų departamento 2007 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu jai paskirta 997,60 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija (toliau – ir valstybinė pensija). Nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. spalio mėn. atsakovas, jai mokėjo sumažintą valstybinę pensiją, taikydamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Nuo 2007 m. rugsėjo 3 d. iki 2011 m. rugpjūčio 29 d. pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl paskirta valstybinė pensija buvo mažinama ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas. 2013 m. kovo 5 d. pareiškėja kreipėsi į Kalėjimų departamentą, prašydama išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Atsakovui 2013 m. kovo 21 d. raštu Nr. 7S-369 atsisakius tenkinti pareiškėjos prašymą, ji kreipėsi į teismą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 109-5528 pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pareiškėjos skundą (b. l. 13-16) paaiškino, kad teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, kuri reiškia, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos apskaičiavimui netaikomos. Kalėjimų departamentas patenkinti pareiškėjos prašymą ir išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn. neturi teisinio pagrindo, nes valstybinės pensijos nepriemokos kompensavimo mechanizmas teisės aktais nėra nustatytas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 23 d. sprendimu (b. l. 29–35) pareiškėjos skundą tenkino. Priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos neišmokėtą nuo 2010 m. sausio iki 2011 m. rugsėjo mėnesio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį - 6 695,14 Lt , įpareigodamas atsakovą išmokėti priteistą sumą per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Teismas ištyręs įrodymus nustatė, kad Kalėjimų departamento 2007 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu pareiškėjai paskirta 997,60 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija neterminuotai (b.l.21). Nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjai paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų, 2010 m. sausio - 2011 m. rugsėjo mėn. laikotarpiu pareiškėjos valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Nuo 2011 m. spalio mėnesio taikoma tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir pareiškėjai mokama 1 116, 11 Lt valstybinė pensija (b.l.19-20). Pareiškėja 2013 m. kovo 5 d. kreipėsi į Kalėjimų departamentą, prašydama išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (b.l.17). Atsakovas 2013 m. kovo 21 d. raštu Nr. 7S-369 atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą (b.l.18).

Teismas išnagrinėjo Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnyje, Laikinojo įstatymo 1,4,5,15 nustatytą teisinį reguliavimą. Atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, perskaičiuojant valstybines pensijas, buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d.

Iš byloje esančios Kalėjimų departamento 2013 m. kovo 21 d. pažymos Nr. LV-355 (b. l. 19–20) teismas nustatė, kad pareiškėja nuo 2010 m. rugsėjo 3 d. iki 2011 m. rugpjūčio 29 mėn. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jai paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis. Dėl šios priežasties pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. nepagrįstai neišmokėta 6 695,14 Lt valstybinės pensijos.

Konstitucijos 107 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t.y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenustato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą nustatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka, ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (žr., pvz., administracines bylas Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004, Nr. A7-55-04). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimo nuostatas, inter alia, susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, konstatavo, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo (LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

Teismas nustatė, kad sumažinta valstybinė pensija pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį. Pareiškėja į Kalėjimų departamentą kreipėsi 2013 m. kovo 5 d., t.y. praleidusi terminą tokiam reikalavimui pareikšti. Nepaisant to, Kalėjimų departamentas, pagal analogiją, taikytiną pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį (redakcija Nr.XII-88, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.), turėdamas teisę atnaujinti skundo padavimo terminą, išnagrinėjo pareiškėjos skundą iš esmės ir 2013 m. kovo 21 d. priėmė sprendimą Nr. 7S-369. Nors Kalėjimų departamentas termino skundui paduoti šiame sprendime atskirai nepasisakė, teismas vertino, kad šis terminas yra atnaujintas. Skundą teismui pareiškėja išsiuntė 2013 m. balandžio 9 d. t. y. nepraleidus išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo apskundimo termino. Remdamasis šiais argumentais, teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėja į teismą kreipėsi nepažeidusi termino, nustatyto tokiems reikalavimams pareikšti, todėl pareiškėja turi teisę teisme reikalauti pašalinti jos teisių pažeidimą, susijusį su neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemoka.

Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje konstatuota, jog pareiškėjos teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus, teismas neišmokėtą pensijos dalį (6 695,14 Lt) priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento.

III. Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 40–41) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 23 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą. Pasikeitus teisiniam reglamentavimui nuo 2013 m. sausio 1 d. pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys gali apginti per 6 mėnesių terminą. Pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas sumažinta valstybinė pensija pareiškėjai buvo apskaičiuota 2010 m. sausio mėnesį, o pareiškėja į Kalėjimų departamentą kreipėsi tik 2013 m. kovo 5 d., t. y. praleidusi senaties terminą. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas šios bylos negalėjo išnagrinėti tol, kol analogiškoje byloje nėra įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2507-815/2013, nes tai neužtikrina iš Konstitucijos kylančio teismų praktikos vienodumo principo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dydžio ribojimo pagrįstumo ir teisėtumo 2010-2011 metais.

Byloje nustatyta, kad Kalėjimų departamentas pareiškėjai paskirtą valstybinę pensiją (997,60 Lt per mėnesį) nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. rugsėjo 1 d. mažino dviem teisiniais pagrindais, t.y. taikydamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį bei 5 straipsnio nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino, t. y. priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimo departamento, dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų, kurias Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo 2010-2011 metais susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką – 6 695,14 Lt.

Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą, o nuo 2013 m. sausio 1 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui, pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys gali apginti per 6 mėnesių terminą.

ABTĮ 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patiktino bylą, be kita ko, atsižvelgdama į šią įstatymo nuostatą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis į teismą gynimo kontekste (Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, nusprendė, kad pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos.

Taikant bendruosius kreipimosi į administracinį teismą terminus, valstybinių pensijų gavėjai be objektyvaus pagrindo atsidurtų gerokai prastesnėje padėtyje, lyginant juos su valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjais, o jų teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtus įsipareigojimus teisės į socialinę paramą srityje, taptų neproporcingai apsunkinta. Skirtingas asmenų, gaunančių valstybines socialinio draudimo pensijas, bei valstybinių pensijų gavėjų teisės reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtus įsipareigojimus, traktavimas neatitiktų teisingumo principo.

Tai, jog nuostata dėl valstybės įstatymu prisiimto įsipareigojimo asmeniui, atitinkančiam įstatymo nustatytas sąlygas, paskirti ir mokėti atitinkamą pensiją ir to asmens teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų šį įstatymu prisiimtą įsipareigojimą, taip pat galioja skiriant bei mokant valstybines pensijas už tam tikrą tarnybą, ne kartą konstatuota ir oficialiojoje konstitucinėje jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, 2013 m. vasario 22 d. nutarimas).

Atsižvelgdama į tai ir vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t.y. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis (2005 m. gegužės 19 d.

įstatymo Nr. X-209 redakcija), kurį pritaikius (ši įstatymo norma nukreipia į Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnį) reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą. Taigi, minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo taikymo analogiją įtvirtintas 3 metų terminas buvo pripažintas specialiuoju procesiniu terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme.

Pabrėžtina, kad šis terminas pagal analogiją pritaikytas kreipimosi į teismą priimtinumui pagrįsti.

Nuo 2013 m. sausio 1 d. keitėsi teisinis reguliavimas, reglamentuojantis sprendimų valstybinių socialinio draudimo pensijų klausimais apskundimo tvarką, o būtent – nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-87 atlikti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-88 atlikti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio pakeitimai, kuriais sutrumpintas skundų Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais padavimo terminas – vietoj iki tol buvusio 3 metų termino nustatytas 6 mėnesių terminas, kuris skaičiuojamas nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nagrinėdama ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, pabrėždama būtinumą užtikrinti administracinių teismų formuojamos praktikos nuoseklumą ir tęstinumą, bei plėtodama administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad nesant atitinkamų nuostatų valstybines pensijas reguliuojančiuose teisės aktuose, 3 metų procesinis terminas kreiptis į teismą pripažintas tinkamu ir iš esmės pakankamu asmeniui pareikšti reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos.

Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje analogiškoje nagrinėjamai byloje konstatavo, kad nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Pažymėjo, kad toks aiškinimas nepaneigiamas tuo, jog nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje. Nors Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d.

įstatymo Nr. XII-88 redakcija) numatyta, jog valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjai kompetentingų institucijų sprendimus privalo apskųsti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, tai savaime nereiškia, kad minėta nuostata reguliuoja pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų padėtį. Ši išplėstinės teisėjų kolegijos pozicija pagrįsta būtinumu užtikrinti administracinių teismų formuojamos praktikos nuoseklumą ir tęstinumą (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas), procesinės analogijos ribomis tarp valstybinių pensijų gavėjams ir valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams taikytino teisinio režimo, taip pat nuostata, kad asmens teisės pasinaudoti teismine gynyba ribojimas turi būti proporcingas.

Išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje, be kita ko, pažymėjo, kad griežtai ir bendrai taikant 6 mėnesių terminą, kuris nenustatytas specialiajame teisiniame reguliavime, skirtame valstybinių pensijų klausimams reglamentuoti, ir juo labiau neišplaukia iš aiškios ir nusistovėjusios teismų praktikos, pernelyg suvaržoma asmens teisė kreiptis į teismą. Procesiniai reikalavimai dėl kreipimosi į teismą turi būti aiškinami kiek įmanoma taip, kad nebūtų paneigta teisė į veiksmingą teisminę gynybą.

Todėl esant keliems galimiems procesinių teisės nuostatų dėl kreipimosi į teismą aiškinimo variantams, pirmenybė turi būti teikiama tam, kuris užtikrintų jos praktinį veiksmingumą. Negalima neatsižvelgti į tai, kad procesinis terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos taikomas pagal analogiją įvertinus sprendimų ir veiksmų valstybinio socialinio draudimo srityje apskundimo terminus. Šiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusio 6 mėnesių termino taikymas pagal analogiją reikštų neproporcingą pareiškėjo teisės į teisminę gynybą ribojimą įstatymų leidėjo iš anksto tiesiogiai valstybinių pensijų teisiniams santykiams nenumatytomis sąlygomis ir galėtų reikšmingai apsunkinti pareiškėjo teisę pasinaudoti veiksminga teismine gynyba.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 taip pat konstatavo, kad nustatant minėto 3 metų procesinio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Be to, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad procedūrinės taisyklės, įtvirtintos valstybinių socialinio draudimo pensijų klausimus reglamentuojančiuose teisės aktuose, a priori (savaime) pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų teisinės padėties nereguliuoja, kad procesinė analogija netaikytina sprendžiant ikiteisminės ginčo dėl valstybinės pensijos nepriemokos nagrinėjimo tvarkos klausimus. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su numatyta valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d.).

Šiuo aspektu išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje pabrėžta, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Išplėstinė teisėjų kolegija toje pačioje nutartyje ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies kontekste priminė anksčiau suformuotą praktiką, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. kreiptis į teismą tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2012 m. sausio 9 d.

Nr. AS756-868/2011; 2013 m. balandžio 8 d. Nr. AS492-124/2013; 2013 m. rugpjūčio 7 d. Nr. AS146-562/2013; 2013 m. rugpjūčio 21 d. Nr. AS502-757/2013; 2013 m. rugpjūčio 28 d. Nr. AS502-787/2013 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant nagrinėjamai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Tokie reikalavimai kyla iš Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies ir Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatų. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių išskirtinių aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą nukrypti nuo analogiškose administracinėse bylose Nr. A552-519/2013 ir Nr.A444-2232/2013 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos pateikto teisės normų aiškinimo, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Šioje nutartyje suformuota praktika dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl valstybinių pensijų ribojimo ir nepriemokų priteisimo ir kitais šiems ginčams spręsti aktualiais aspektais nuosekliai išplėtota vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2013 m. birželio 12 d. Nr. A552-958/2013, 2013 m. birželio 20 d. Nr. A502-931/2013, 2013 m. birželio 20 d. Nr. A552-1318/2013, 2013 m. birželio 20 d. Nr. A662-1260/2013, 2013 m. birželio 27 d. Nr. A261-1091/2013, 2013 m. rugpjūčio 26 d. Nr.A444-1569/2013, 2013 m. rugsėjo 5 d. Nr.A146-786/2013, 2013 m. spalio 30 d. Nr.A525-2126/2013, 2013 m. lapkričio 27 d.Nr.A525-2558/2013, 2013 m. gruodžio 9 d. Nr.A858-2803/2013, 2013 m. lapkričio 19 d. Nr.A552-2070/2013, 2013 m. gruodžio 30 d. Nr.A146-1740/2013 ir kt.). Remdamasi šiais motyvais teisėjų kolegija atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad šiuo atveju turėtų būti taikomas 6 mėnesių procesinis terminas, atmeta kaip nepagrįstus.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėja kreipėsi į teismą nepraleidusi 3 metų procesinio termino.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateiktus išaiškinimus, sprendžiant, ar pareiškėjas tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, t. y. ar pareiškėjas nepraleido 3 metų procesinio termino, svarbi ne kreipimosi į instituciją su pretenzija dėl neišmokėtos valstybinės pensijos data, o kreipimosi į teismą data. Taigi, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui procesinio termino pradžia.

Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.), 24 punktas nustato, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Pagal šią tvarką pareiškėja apie valstybinės pensijos sumažinimą nuo 2010 m. sausio 1 d. sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. vasario mėnesį.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, teisingai nustatė, kad pareiškėja dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies į Kalėjimų departamentą kreipėsi 2013 m. kovo 5 d., tačiau dėl šio pareiškėjos kreipimosi nepagrįstai taikė teisės analogiją dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje numatytos privalomos ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarkos, kuri expressis verbis nustatyta dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo).

Teisėjų kolegija primena, kad dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų procesinė analogija, t.y. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija), nukreipiantis į Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnį, taikomas tik dėl 3 metų procesinio termino per kurį asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos privalo kreiptis į teismą (žr. pirmiau minėtas LVAT nutartis Nr. A552-519/2013, Nr. A444-2232/2013). Minėta, kad įstatymų leidėjas pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti tapatinama su privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo tvarka, kuri numatyta valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose, kurios taikomos valstybinio socialinio draudimo pensijų, mokamų iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, gavėjams (žr.

LVAT nutartį Nr. A444-2232/2013). Pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikydamas teisės normas, priėjo prie nepagrįstų išvadų, kad Kalėjimų departamentas pareiškėjos 2013 m. kovo 5 d. skundą, paduotą praleidus 3 metų terminą, išnagrinėjo ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka ir atnaujino praleistą terminą, o pareiškėja, 2013 m. balandžio 9 d. paduodama skundą teismui, nėra praleidusi termino reikalavimams dėl neišmokėtos valstybinės pensijos už 2010-2011 metus pareikšti.

Tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Byloje nustatyta aplinkybė, kad pareiškėja apie paskirtos valstybinės pensijos sumažinimą sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. vasario mėnesį, yra pagrindas išvadoms, kad 3 metų procesinis terminas kreiptis į teismą baigėsi 2013 m. vasario mėnesį. Tiksli data gali būti nustatyta atsižvelgiant į tai, kurią 2010 m. vasario mėnesio dieną į pareiškėjos asmeninę sąskaitą buvo pervesta valstybinė pensija už 2010 m. sausio mėnesį. Taigi pareiškėja, kuri skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė 2013 m. balandžio 9 d., yra praleidusi 3 metų procesinį terminą kreiptis į teismą. Taigi pareiškėjos reikalavimas galėtų būti patenkintas tik tuo atveju, jei pareiškėja pasinaudotų teise kreiptis į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo ir pateiktų įrodymus, kad skundo padavimo terminą praleido dėl svarbių priežasčių ir teismas šį terminą atnaujintų.

ABTĮ 101 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad teismas, skundo nagrinėjimo metu nustatęs, jog skundas paduotas praleidus terminą, administracinę bylą nutraukia. Tokią aplinkybę šiuo atveju nustatė apeliacinės instancijos teismas. Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes ir netinkamai taikė teisės normas, susijusias su 3 metų procesiniu terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, o pagal ABTĮ 10 straipsnio nuostatas teismas turi padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, be kita ko, atsižvelgdama į šiuo klausimu suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio praktiką, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teisme neišaiškinus asmeniui galimybės pasinaudoti teise kreiptis į teismą su prašymu dėl praleisto termino atnaujinimo, esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teisme nutraukus bylą pagal ABTĮ 101 straipsnio 7 dalį, gali būti nepagrįstai apribota asmens teisė ginti galimai pažeistas savo teises. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose ne kartą yra pasisakęs, kad pirmosios instancijos teismas turi išaiškinti asmeniui teisę prašyti teismo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A756-584/2014, AS502-472/2014, AS502-169/2014, AS525-267/2014, AS143-219/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, AS602-205/2014, AS525-409/2014 ir kt.).

Nustačius, kad pareiškėja kreipėsi į teismą praleidusi 3 metų procesinį terminą, pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo už 2010–2011 metus yra neteisėtas ir turi būti panaikintas perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas turi išaiškinti pareiškėjai teisę pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo ir šį prašymą pagrindžiančius įrodymus (ABTĮ 10, 34 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 23 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas