AS-146-1044-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

N U T A R T I S

Administracinė byla Nr. AS146-1044/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03586-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 61.1; 63.1;

63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas L. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. liepos 22 d. (pagal Kybartų pataisos namų spaudą ant voko, b. l. 9) padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–7), prašydamas: 1) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. 2S-2642; 2) įpareigoti Kalėjimų departamentą priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkintas pareiškėjo prašymas perkelti jį iš Kybartų pataisos namų į Kauno tardymo izoliatoriaus ūkio aptarnavimo būrį arba Šiaulių tardymo izoliatoriaus ūkio aptarnavimo būrį likusiai bausmės daliai atlikti; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, 100 000 Lt neturtinei (moralinei) žalai atlyginti.

Pareiškėjas kartu su skundu pateikė prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, motyvuodamas tuo, kad jis pirmiausia bandė išspręsti ginčą kreipdamasis į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją (toliau – ir VAGK), kuri nusprendė, jog pareiškėjo skundas jai nežinybingas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartimi (b. l. 19–20) atmetė L. B. prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, atsisakė priimti pareiškėjo L. B. skundą.

Teismas vadovavosi ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, kuris nustato, kad teismas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą, bei ABTĮ 32 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka, administraciniam teismui ginčo šalis gali skųsti per dvidešimt dienų nuo sprendimo gavimo dienos.

Be to, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, kurioje ne kartą akcentuota, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (pvz., LVAT 2014 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-29/2014). Trumpais skundų administraciniam teismui pateikimo terminais yra siekiama ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galbūt pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai (LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-862/2013). Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (LVAT 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA492-92/2013). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (LVAT 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS662-996/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo panaikinti Kalėjimų departamento 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. 2S-2642, tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2014 m. liepos 23 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatytą 20 dienų terminą. Tai pripažįsta ir pats pareiškėjas, prašydamas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punkte.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuo skundžiamo Kalėjimų departamento 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo Nr. 2S-2642 priėmimo (teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kada šis sprendimas buvo gautas) iki kreipimosi į teismą yra praėję daugiau kaip 2 mėnesiai. Pareiškėjas termino praleidimo priežastimi nurodė kreipimąsi į VAGK, tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad net ir 2014 m. liepos 1 d. gavęs VAGK 2014 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. 3R-243(AG-203/01-2014) (žr. pašto spaudą ant voko), pareiškėjas delsė kreiptis į teismą (skundas teismui išsiųstas tik 2014 m. liepos 23 d.). Įvertinęs tai, teismas nenustatė pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido dėl svarbios priežasties, bei vertino, kad paties pareiškėjo veiksmai (neapdairumas) ir nepagrįstas delsimas kreiptis į teismą nelaikytini kliūtimi (objektyvia priežastimi), sutrukdžiusia jam įstatymo nustatytu terminu kreiptis teisminės gynybos. Kitų priežasčių, dėl kurių jis praleido terminą ir būtų pagrindas šį terminą atnaujinti, pareiškėjas teismui nenurodė. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti atmetė.

Įvertinęs tai, kad pareiškėjas žalos atsiradimą ir įpareigojimą priimti naują sprendimą kildino būtent iš Kalėjimų departamento 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo Nr. 2S-2642, dėl kurio apskundimo pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti ir teismas atmetė jo prašymą atnaujinti terminą (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.), teismas skundo dalį dėl žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsisakė priimti kaip išvestinius reikalavimus.

III. Pareiškėjas L. B. atskirajame skunde (b. l. 24–25) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirajame skunde pareiškėjas dar kartą pabrėžia, kad jis praleido terminą skundui paduoti, nes pirmiausia bandė išspręsti ginčą taikiai, kreipdamasis į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją. Papildomai pareiškėjas pažymi, jog teismas neatkreipė dėmesio į tai, kada jam buvo pasirašytinai įteiktas VAGK 2014 m. birželio 26 d. sprendimas Nr. 3R-243(AG-203/01-2014). Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas mano, kad jis įstatymo nustatyto termino kreiptis su skundu į teismą nėra praleidęs, taip pat nenustatyta objektyvių aplinkybių, kad jis nepagrįstai delsė kreiptis į teismą savo pažeistų teisių gynybos. Pareiškėjo nuomone, skundžiama teismo nutartis yra nepagrįsta įrodymais bei naikintina.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju svarstytina, ar pagrįstai ir teisėtai Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, t. y. nepatenkinęs pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą dėl Kalėjimų departamento 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo Nr. 2S-2642, atsisakė priimti šį skundo reikalavimą, o kitus pareiškėjo skundo reikalavimus (dėl Kalėjimų departamento įpareigojimo priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkintas pareiškėjo prašymas perkelti jį iš Kybartų pataisos namų į Kauno tardymo izoliatoriaus ūkio aptarnavimo būrį arba Šiaulių tardymo izoliatoriaus ūkio aptarnavimo būrį likusiai bausmės daliai atlikti bei neturtinės žalos atlyginimo) atsisakė priimti kaip išvestinius iš pirmojo reikalavimo.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Taigi, specialūs įstatymai gali numatyti kitokius skundo (prašymo) administraciniam teismui padavimo terminus nei ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje.

Bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimą reglamentuoja specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas. Pagal šio Kodekso 183 straipsnio 3 dalį, Kalėjimų departamento direktoriaus veiksmai ir sprendimai per dvidešimt dienų nuo jų įteikimo gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui.

Iš skundžiamos 2014 m. liepos 31 d. nutarties matyti, kad teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą ir nustatydamas kada pareiškėjas pagal įstatymus turėjo paduoti skundą teismui dėl Kalėjimų departamento 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo Nr. 2S-2642, vadovavosi ne minėtomis įstatymų normomis, o ABTĮ 32 straipsnio 1 dalimi, kuri reglamentuoja išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijų priimtų sprendimų apskundimo tvarką ir terminą (dvidešimt dienų nuo sprendimo gavimo dienos). Teismas konstatavo, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs šioje įstatymo normoje nustatytą terminą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas termino paduoti skundą dėl Kalėjimų departamento 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo Nr. 2S-2642 eigos pradžią, taikė ne tą proceso teisės normą (ABTĮ 32 straipsnio 1 dalį), nes turėjo vadovautis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi ir Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią Kalėjimų departamento direktoriaus veiksmai ir sprendimai per dvidešimt dienų nuo jų įteikimo gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui. Pabrėžtina, kad pagal minėtą teisinį reguliavimą Kalėjimų departamento direktoriaus sprendimų apskundimui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nėra numatyta. Ši proceso teisės normų taikymo klaida nagrinėjamu atveju neturėjo esminės įtakos skundžiamos nutarties priėmimui, nes Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 3 dalis skundo teismui padavimui nustato tokį pat terminą (dvidešimtį dienų nuo sprendimo gavimo dienos), kaip ir tais atvejais, kai skundo teismui padavimas yra siejamas su reikalavimu pasinaudoti įstatymu nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (ABTĮ 32 straipsnio 1 dalis, Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nepateikė duomenų ir įrodymų kada būtent jam buvo įteiktas Kalėjimų departamento 2014 m. gegužės 15 d. sprendimas Nr. 2S-2642, taip pat nepateikė šio sprendimo, tačiau pareiškėjas kartu su skundu paduodamas teismui prašymą atnaujinti skundo dėl šio sprendimo padavimo terminą, pats pripažįsta, kad skundo padavimo teismui terminą yra praleidęs. Iš pareiškėjo pateikto VAGK 2014 m. birželio 26 d. sprendimo Nr. 3R-243(AG-203/01-2014) (b. l. 14–15) turinio matyti, jog pareiškėjo skundas dėl Kalėjimų departamento 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo Nr. 2S-2642 panaikinimo VAGK buvo priimtas 2014 m. birželio 12 dieną. Šiame VAGK sprendime, be kita ko, pažymėta, kad Kalėjimų departamento 2014 m. gegužės 15 d. sprendime Nr. 2S-2642 nurodyta, jog šis sprendimas gali būti apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnyje nustatyta tvarka. Taigi, VAGK 2014 m. birželio 26 d. sprendime Nr. 3R-243(AG-203/01-2014) yra duomenys apie tai, kad Kalėjimų departamentas 2014 m. gegužės 15 d. sprendime Nr. 2S-2642 pareiškėjui išaiškino šio sprendimo apskundimo tvarką, t. y. kad sprendimas gali būti apskųstas būtent Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1−7 punktuose. LVAT jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.3 d.) dėl termino atnaujinimo yra pažymėta, kad teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis (žr. LVAT 2012 m. balandžio 27 d. nutartį Nr. TA858-36/2012). Pagal LVAT praktiką, svarbios priežasties, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas, sąvoka aiškinama kaip apimanti išskirtines, objektyvias, nuo skundą paduodančio asmens valios nepriklausiusias aplinkybes, sutrukdžiusias laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr. LVAT 2012 m. balandžio 6 d. nutartį Nr. TA492-6/2012, 2011 m. birželio 3 d. nutartį Nr. TA858-44/2011, 2006 m. birželio 15 d. nutartį Nr. AS6-219/2006 ir kt.).

Pareiškėjas prašė atnaujinti terminą skundui dėl Kalėjimų departamento 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo Nr. 2S-2642 paduoti motyvuodamas vien ta aplinkybe, kad pirmiausia jis siekė išspręsti ginčą kreipdamasis į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją (VAGK 2014 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. 3R-243(AG-203/01-2014 bylą pagal pareiškėjo skundą nutraukė kaip nežinybingą VAGK), todėl skundą administraciniam teismui padavė pavėluotai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas kreipėsi į netinkamas institucijas ar kitaip netinkamai gynė savo teises, paprastai negali būti pripažinta svarbia aplinkybe termino skundui paduoti atnaujinimui (LVAT 2014 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-898/2014, 2014 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-350/2014, 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-37/2014, 2012 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-676-12, 2013 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS662-154/2013, 2006 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS7-582/2006, kt.). Minėta, kad VAGK 2014 m. birželio 26 d. sprendime Nr. 3R-243(AG-203/01-2014) akcentavo, jog Kalėjimų departamento 2014 m. gegužės 15 d. sprendime Nr. 2S-2642 pareiškėjui buvo išaiškinta šio sprendimo apskundimo tvarka, t. y. kad šis sprendimas pagal specialųjį įstatymą (Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnį) gali būti apskųstas būtent Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Todėl pareiškėjo pasirinktas elgesio variantas, kad jis su skundu dėl Kalėjimų departamento 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo Nr. 2S-2642 kreipėsi 2014 m. birželio 12 dieną į VAGK, o ne į Vilniaus apygardos administracinį teismą, negali būti pripažintas svarbia termino paduoti skundą teismui praleidimo priežastimi. Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad net ir po to, kai pareiškėjas gavo VAGK 2014 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. 3R-243(AG-203/01-2014 (pagal spaudą ant voko, kuriame VAGK pareiškėjui išsiuntė šį sprendimą, Kybartų pataisos namuose ši siunta buvo gauta 2014 m. liepos 1 d., b. l. 17), pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis su skundu į teismą (pareiškėjo skundas teismui surašytas 2014 m. liepos 21 d. iš Kybartų pataisos namų išsiųstas 2014 m. liepos 22 d.). VAGK 2014 m. birželio 26 d. sprendime priminė pareiškėjui, kad skundą dėl Kalėjimų departamento 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo Nr. 2S-2642 jis turėjo paduoti teismui, t. y. ta tvarka, kuri buvo nurodyta šiame Kalėjimų departamento sprendime. Pareiškėjas nepateikė pirmosios instancijos teismui argumentų ir įrodymų, kad jam buvo objektyvių kliūčių paduoti skundą teismui anksčiau nei 2014 m. liepos 22 d.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai, kuriais pareiškėjas skundo teismui dėl Kalėjimų departamento 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo Nr. 2S-2642 padavimo terminą bando susieti su VAGK 2014 m. birželio 26 d. sprendimo Nr. 3R-243(AG-203/01-2014) įteikimo data ir tokiu būdu pateisinti skundo teismui termino praleidimą, yra nepagrįsti ir atmestini. VAGK sprendimo pareiškėjui įteikimo data būtų reikšminga tuo atveju, jei pareiškėjas reikštų reikalavimą dėl minėto VAGK sprendimo panaikinimo, tačiau tokio reikalavimo pareiškėjas skunde nepareiškė. Termino paduoti skundą teismui dėl Kalėjimų departamento 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo Nr. 2S-2642 panaikinimo eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo šio sprendimo įteikimo pareiškėjui datos (Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas nepateikė pirmosios instancijos teismui duomenų apie Kalėjimų departamento 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo Nr. 2S-2642 įteikimo datą, pažymi, kad byloje yra duomenys, jog pareiškėjas šį sprendimą gavo ne vėliau nei 2014 m. birželio 12 dieną (ši data yra skundo VAGK pateikimo data). Taigi net ir tuo atveju, jei skundo teismui padavimo terminą skaičiuoti nuo šios datos (palankiausiai pareiškėjui), pabrėžtina, kad pareiškėjas nepateikė teismui argumentų ir įrodymų, kad per laikotarpį iki 2014 m. liepos 22 d. buvo susiklostę kokios nors objektyvios kliūtys ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės dėl kurių jis negalėjo paduoti skundo teismui, prašydamas panaikinti Kalėjimų departamento 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. 2S-2642.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartimi pagrįstai neatnaujino pareiškėjui termino paduoti skundą dėl Kalėjimų departamento 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo Nr. 2S-2642 ir teisingai taikydamas proceso teisės normas (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.) pagrįstai bei teisėtai atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl minėto Kalėjimų departamento sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjo skundo antrasis reikalavimas, kuriuo prašoma įpareigoti Kalėjimų departamentą priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkintas pareiškėjo prašymas perkelti jį iš Kybartų pataisos namų į Kauno tardymo izoliatoriaus ūkio aptarnavimo būrį arba Šiaulių tardymo izoliatoriaus ūkio aptarnavimo būrį likusiai bausmės daliai atlikti, šiuo atveju yra išvestinis iš pirmojo reikalavimo, kuriuo prašoma panaikinti Kalėjimų departamento 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. 2S-2642. Todėl antrąjį reikalavimą taip pat pagrįstai atsisakyta priimti kaip paduotą teismui praleidus įstatymo nustatytą terminą (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Trečiuoju skundo reikalavimu pareiškėjas prašė priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas, vertindamas, kad pareiškėjas žalos atsiradimą kildina būtent iš Kalėjimų departamento 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo Nr. 2S-2642, dėl kurio apskundimo praleistas terminas skundui paduoti ir teismas atmetė prašymą atnaujinti terminą, skundo dalį dėl žalos atlyginimo atsisakė priimti kaip išvestinį reikalavimą.

Apeliacinės instancijos teismas su šia pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi nesutinka ir pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) bylose dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis), reikalavimas dėl žalos atlyginimo paprastai nėra laikomas išvestiniu iš reikalavimo dėl administracinių aktų, dėl kurių galbūt ir kilo žala, panaikinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-827/2011, 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-1017/2011, 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2563/2012, 2014 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-122/2014, 2014 m. birželio 5 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-416/2014 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti trečiąjį pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo kaip išvestinį iš reikalavimo panaikinti Kalėjimų departamento 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. 2S-2642, kuriam pareikšti pareiškėjas yra praleidęs terminą. Pažymėtina ir tai, kad valstybės deliktinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo klausimas yra sprendžiamas taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas. Pagal šio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo padavė 2014 m. liepos 22 d. Todėl ieškinio senaties termino klausimas šiuo atveju nekyla.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija pareiškėjo atskirąjį skundą patenkina iš dalies, t. y. panaikina Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dėl reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, neturtinę žalą it šios skundo dalies priėmimo klausimą perduoda pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Likusi pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2, 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos L. B. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartį iš dalies. Panaikinti nutarties dalį, kurioje atsisakyta priimti pareiškėjo L. B. skundo reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, ir perduoti šios skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Arūnas Sutkevičius