A-261-1836-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-1836/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01822-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija,

susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo

Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir

apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Valstybinės

vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos

ministerijos darbuotojų profesinės sąjungos ir R. J.

J., atsakovo Valstybinės vaistų kontrolės

tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinius

skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo

10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Valstybinės

vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos

ministerijos darbuotojų profesinės sąjungos ir R. J.

J. skundus atsakovams Lietuvos Respublikos

sveikatos apsaugos ministerijai, Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai prie

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos valstybei,

atstovaujamai Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos

sveikatos apsaugos ministerijos, dėl aktų panaikinimo ir žalos atlyginimo

priteisimo.

Teisėjų kolegija

n

u s t a t ė :

I. Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) darbuotojų

profesinė sąjunga (toliau – ir pareiškėjas profesinė sąjunga) 2011 m.

rugpjūčio 29 d. padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą,

kuriuo prašė panaikinti Sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugpjūčio 3 d.

įsakymą Nr. V-746 „Dėl valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos

respublikos sveikatos apsaugos ministerijos struktūros patvirtinimo“ (I t., b. l.

1-13, toliau – ir SAM įsakymas).

Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojų profesinė

sąjunga 2011 m. rugsėjo 21 d. padavė teismui patikslintą skundą, kuriuo

papildomai prašė panaikinti: Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. rugpjūčio 25 d.

įsakymą Nr. 1A-815 „Dėl Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos

Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos pareigybių sąrašo pakeitimo“ (II t.,

b. l. 57-71, toliau – ir Tarnybos įsakymas).

Pareiškėjas R. J. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2011 m. spalio 3 d. padavė Vilniaus

apygardos administraciniam teismui skundą, 2011 m. spalio 19 d. patikslintą

skundą (III t., b. l. 73-75), kuriuo prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos

sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugpjūčio 3 d. įsakymą Nr. V-746 „Dėl

Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos

ministerijos administracijos struktūros patvirtinimo“; 2) panaikinti

Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos

ministerijos 2011 m. rugpjūčio 25 d. įsakymo Nr. 1A-815 „Dėl Valstybinės

vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos

pareigybių sąrašo pakeitimo“ 1.4 punktą.

Pareiškėjas R. J. J. 2012 m. sausio 16 d. pateikė teismui patikslintą skundą (III t., b.

l. 147-153), kuriame prašė papildomai, be jau priimtų reikalavimų: 1)

panaikinti Tarnybos 2012 m. sausio 3 d. įsakymo „Dėl R. J. J. atleidimo iš valstybės tarnybos“ Nr. 8P-679 2-ą punktą; 2) priteisti

iš Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos

apsaugos ministerijos 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Taip pat prašė

priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas R. J. J. 2012 m. vasario 13 d. padavė teismui patikslintą skundą (IV t., b.

l. 1-9), kuriame, be anksčiau jau priimtų reikalavimų, prašė: panaikinti

Tarnybos viršininko 2012 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. 1A-77 „Dėl Valstybinės

vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos

ministerijos viršininko pavaduotojo pareigybės aprašymo patvirtinimo“.

Pareiškėjas R. J. J. 2013 m. lapkričio 8 d. padavė teismui patikslintą skundą (V t., b.

l. 85-91), kuriame be jau priimtų reikalavimų, prašė priteisti išeitinę

kompensaciją (jeigu teismas nepanaikintų Tarnybos 2012 m. sausio 3 d. įsakymo

„Dėl R. J. J. atleidimo iš valstybės tarnybos“ Nr.

8P-679 2 punkto); priteisti kompensaciją už priverstinės pravaikštos

laikotarpį.

Bylos pagal pareiškėjo profesinės sąjungos

skundą ir pareiškėjo skundą sujungtos Vilniaus apygardos administracinio teismo

2011 m. gruodžio 8 d. nutartimi (III t., b. l. 142-143).

Pareiškėjas Valstybinės vaistų kontrolės

tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojų

profesinė sąjunga, ginčydama Sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugpjūčio

3 d. įsakymą Nr. V-746 „Dėl valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos

respublikos sveikatos apsaugos ministerijos struktūros patvirtinimo“ rėmėsi Lietuvos

Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 4 dalimi ir aiškino, kad darbdavys

privalo konsultuotis su darbuotojais apie sprendimus, kurie turės esminės

įtakos darbo organizavimui įmonėje, tačiau darė išvadą, kad šiuo atveju darbdavys

šią įstatymo nuostatą siekė įgyvendinti tik formaliai, netgi vengė ją

įgyvendinti. Teigė, kad profesinė sąjunga veikė aktyviai, teikė savo

paaiškinimus, tačiau Tarnyba į juos nereagavo, pranešė, kad jau pateikė

struktūros pakeitimo projektą Sveikatos apsaugos ministerijai. Po to, nors

Tarnyba ir siūlė tęsti konsultacijas (2011 m. rugpjūčio 18 d.), bet, pareiškėjo

nuomone, jos neteko prasmės, nes ministerijai jau buvo pateiktas struktūros

pertvarkymo projektas. Be to, Sveikatos apsaugos ministerija jau 2011 m.

rugpjūčio 3 d. priėmė skundžiamą įsakymą Nr. V-746, t. y. tik dienai praėjus

nuo Tarnybos pateikto projekto profesinėje sąjungoje gavimo dienos. Nei Valstybinė

vaistų kontrolės tarnyba, nei Sveikatos apsaugos ministerija neatsižvelgė į

pareiškėjo nuomonę dėl vieno viršininko pavaduotojo pareigybės ir Ikiklinikinių

ir klinikinių tyrimų skyriaus panaikinimo. Manė, kad tikrieji darbdavio ir

steigėjo interesai buvo siekis susilpninti profesinę sąjungą, eliminuoti

aktyvius narius, keršyti profesinės sąjungos nariams. Rėmėsi 2011 m. kovo 16 d.

Seimo kontrolieriaus pažyma. Nurodė, kad pertvarkymai neatitinka reikalavimų,

kuriuos kelia Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. gruodžio 29 d. nutarime

Nr. 44. Kritikavo Tarnybos vadovo veiksmus 2010 m. rugpjūčio 26 d., kai vadovas

bandė paveikti Farmakologinio budrumo ir geros klinikinės praktikos priežiūros

komisijos nuomonę, o nepavykus, šią komisiją panaikino. Dėl to, kad negalėjo

paveikti viršininko pavaduotojo ir Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus,

šie dariniai taip pat buvo panaikinti. Manė, kad visus pertvarkymus viršininkas

vykdė tik tam, kad kuo labiau koncentruotų sprendimų priėmimą. Akcentavo tai,

kad darbdavys pertvarkymus grindė 2011 m. vasario 1 d. VšĮ „LST Sert“ auditorių

nurodymu ir dėl jo naikina vieną pavaduotojo etatą. Pareiškėjos nuomone, tokios

išvados auditoriai nepadarė. Jie tik rekomendavo nustatyti vadovybės atstovo

kokybei poziciją. Pareiškėjas nesuprato, kokios funkcijos nustatomos vienam

likusiam pavaduotojui. Manė, kad darbdavys tendencingai interpretuoja Sveikatos

apsaugos ministerijos Vidaus audito skyriaus 2009 m. kovo 16 d. ataskaitą Nr.

(5.6)-3, Specialiųjų tyrimų tarnybos 2010 m. rugpjūčio 6 d. išvadą ir Sveikatos

apsaugos ministerijos Vidaus audito skyriaus 2011 m. balandžio 18 d. ataskaitą

Nr. VAA-18 ir dėl to nepagrįstai panaikina skyrių. Teigė, kad vadovo aiškinimas

dėl būtinumo atskirti tam tikras funkcijas, nepagrindžia skyriaus panaikinimo,

be to, vadovas taiko dvigubus standartus, nes Tarnybos Vaistų saugumo ir

informacijos skyriuje inspekcijų ir leidimų išdavimo funkcijos yra neatskirtos,

o šis skyrius nenaikinamas. Rėmėsi ir tuo, kad skyrius naikinamas, nors tokia

priemonė nebuvo numatyta Korupcijos prevencijos tarnybos programoje ir jos

įgyvendinimo 2010-2011 metų priemonių plane. Manė, kad nebuvo pagrindo remtis

ir Sveikatos apsaugos ministerijos vidaus audito skyriaus 2011 m.

balandžio 18 d. ataskaita Nr. VAA-18. Darbdavys neįvertino pareiškėjo

nurodomuose dokumentuose esančio labai gero Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų

skyriaus darbo vertinimo. Darbdavys, perkeldamas Ikiklinikinių ir klinikinių

tyrimų skyriaus inspektorius į Farmacijos įmonių inspekcijų skyrių, nesuprato,

kad šių skyrių atliekamos inspekcijos yra iš esmės skirtingos. Toks sprendimas

nepagerins darbo kokybės. Taip pat manė, kad nebuvo galima likusius tris

Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus darbuotojus perkelti į Vaistų

saugumo ir informacijos skyrių, skiriasi šių skyrių darbuotojų funkcijos ir

kompetencija. Toks sprendimas gali sukelti visos Tarnybos darbo sutrikimus. Nei

darbdavys, nei steigėjas pareiškėjo siūlymų, pateiktų darbdaviui prieš priimant

sprendimą dėl struktūros pertvarkymo, nesvarstė. Apie planuojamus pakeitimus

Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriui nebuvo pranešta. Remdamasis Lietuvos

Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1

dalimi, 3 straipsniu, manė, kad įstatymo nuostatos, atliekant pertvarkymą, buvo

pažeistos (Viešojo administravimo įstatymo 3, 8 str., 11 str. 1 ir 2 d., Darbo

kodekso 47 str., Farmacijos įstatymo 18 str. 4 d., Biomedicininių tyrimų

etikos įstatymo 12 str. 3 d. ir Tarnybos nuostatų 9.7 p., 10.49 p.). Dėl Sveikatos

apsaugos ministerijos argumentų, jog ginčijama pertvarka taupomos lėšos, teigė,

kad gali būti sutaupyta ne daugiau kaip 5 000 Lt, tačiau netenkama būtinų

inspektorių etatų, būtų gaunama mažiau lėšų iš Europos vaistų agentūros,

inspektorių kvalifikacijos tobulinimas pareikalautų didelių lėšų. Nei Tarnyba, nei

Sveikatos apsaugos ministerija nepateikė konkrečių duomenų apie finansinius

struktūros pakeitimo aspektus. Taip pat nurodė, kad kuriamos naujos pareigybės.

Nesutiko su tuo, kad nei viename iš pakeistų pareigybių aprašyme nėra privalomo

reikalavimo turėti gydytojo specialybę ir mokslo laipsnį. Iš esmės remdamasis

tais pačiais motyvais ir argumentais, prašė panaikinti ir Tarnybos 2011 m.

rugpjūčio 25 d. įsakymą Nr. 1A-815.

Pareiškėjas R. J. J. nurodė, kad prašo panaikinti Tarnybos viršininko 2012 m.

sausio 16 d. įsakymą Nr. IA-77 „Dėl Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie

Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos viršininko pavaduotojo pareigybės

aprašymo patvirtinimo“, kadangi, patvirtindamas tokį pareigybės aprašymą,

viršininkas siekė apeiti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo

(toliau – ir VTĮ) 43 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas garantijas valstybės

tarnautojams, kurių pareigybės panaikinamos. Be to, patvirtinus šį aprašymą,

paaiškėjo, kad reorganizavimo plane Tarnybos viršininkas buvo pateikęs melagingą

informaciją. Jis taip pat siekė užkirsti kelią teismo sprendimo įvykdymui, jei

pastarasis jam butų nepalankus, nes panaikinus pareigybę, netaikoma VTĮ 44

straipsnio 1 dalies 12 punkte numatyta grąžinimo į darbą teismo sprendimu garantija.

Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos sveikatos

apsaugos ministras 2011 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-746 „Dėl Valstybinės

vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos

ministerijos administracijos struktūros patvirtinimo“ patvirtino Tarnybos

struktūrą, kurioje neliko vieno viršininko pavaduotojo bei Ikiklinikinių ir

klinikinių tyrimų skyriaus. Tarnybos viršininkas 2011 m. rugpjūčio 25 d.

įsakymu Nr. IA-815 nustatė, kad nuo 2012 m. sausio 4 d. panaikinamos dvi

Tarnybos viršininko pavaduotojų pareigybės. 2011 m. rugpjūčio 30 d. pareiškėjui

buvo įteiktas įspėjimas „Dėl siūlymo užimti kitas pareigas ir pareigybės

panaikinimo“. Pareiškėjo manymu

šie įsakymai ir įspėjimas nėra pagrįsti objektyviais duomenimis ir apsunkintų Tarnybos

tikslų ir uždavinių vykdymą, jais pažeidžiami Valstybės tarnybos įstatymo 3

straipsnio 2 dalis, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis bei 11

straipsnio 3 ir 4 dalys, Darbo kodekso 134 straipsnio 1 dalis ir 135 straipsnio

1 dalies 6 punktas.

Paaiškino, kad Tarnybos struktūros

keitimas grindžiamas tendencingai interpretuojamomis ir net nesamomis auditorių

rekomendacijomis, o į pateiktas auditorių rekomendacijas neatsižvelgta; kaip

vienas iš pagrindų keisti Tarnybos struktūrą nurodomi pažeidimai, kuriuos

Tarnybos viršininkas pradėjo daryti 2011 m. pradžioje (vykdyti ne savo, o pavaduotojų

funkcijas); naujai patvirtintoje Tarnybos struktūroje yra centralizuojamas

Tarnybos valdymas, sudarant sąlygas korupcijai; reorganizuojant Tarnybą, siekiama

pašalinti aktyvius darbuotojų profesinės sąjungos narius; nebuvo atsižvelgta į

Tarnyboje veikiančios darbuotojų profesinės sąjungos argumentus, konsultacijas

su ja dėl struktūros keitimo Tarnyba nepagrįstai ir vienašališkai nutraukė vos

joms prasidėjus, o naują struktūrą patvirtino ir pareiškėjo pareigybę panaikino

nepasiekus jokių sutarimų su profesine sąjunga.

Rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003

m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 44, kuriame nurodyta, kad darbovietes

struktūriniai pertvarkymai gali būti teismo pripažįstami svarbia priežastimi

nutraukti darbo sutartį tuo atveju, jeigu dėl struktūrinių pertvarkymų

darbuotojas ar keli darbuotojai nebegali atlikti darbo sutartimi prisiimtų

funkcijų, nes tokios funkcijos ar jų dalis darbovietėje iš viso nebeatliekamos

arba joms atlikti užtenka mažiau darbuotojų. Šiuo atveju Tarnybos struktūros keitimas

nėra grindžiamas nei sumažėjusiu funkcijų skaičiumi, nei būtinumu mažinti

darbuotojų skaičių toms funkcijoms atlikti. Tai, kad pastaraisiais mėnesiais klostosi

praktika, kad viršininkas organizuoja ir planuoja Tarnybos viršininko

pavaduotojams pavaldžių skyrių darbą, negali būti priežastis struktūrai keisti.

Taip pat teisės aktai nenustato galimybės atlikti struktūrinius pertvarkymus

dėl valstybės tarnautojų pareigų neatlikimo ar netinkamo atlikimo, kadangi šiam

atvejui VTĮ nustato kitą tvarką: valstybės tarnautojai kasmet vertinami, o už

tarnybinių pareigų neatlikimą jiems gali būti skiriamos nuobaudos. Nuo pat

darbo Tarnyboje pradžios 2003 m. pareiškėjo tarnybinė veikla buvo vertinama tik

labai gerai arba gerai, jam nebuvo paskirta nė viena teisėta nuobauda (dvi

paskirtas panaikino teismas; vienu iš šių atveju pareiškėjo veiksmų, už kuriuos

jam buvo paskirta nuobauda, teisingumą patvirtino Europos Sąjungos Teisingumo

Teismas (byla C-350/08)), 2009 m. pareiškėjo tarnybinio vertinimo išvadoje Nr. I

nurodoma, kad jo veikla vertinama gerai, 2010 m. gruodžio 15 d. tarnybinio

vertinimo išvadoje Nr. 41 nurodoma, kad pareiškėjo darbas vertinamas labai

gerai, todėl nėra pagrindo teigti, kad Tarnybos viršininkas yra priverstas

pažeidinėti teisės aktus ir vykdyti pareiškėjo, kaip pavaduotojo, funkcijas, o

juo labiau – šiuo pagrindu naikinti pareigybę.

Pareiškėjas pastebėjo, kad Tarnybos

viršininkas, neteisėtai duodamas tiesioginius nurodymus pavaduotojams

pavaldiems darbuotojams, iš tiesų ne planuoja ir organizuoja Tarnybos darbą,

bet nurodinėja, kokios turi būti ekspertizių išvados, kam išduoti vieną ar kitą

leidimą. Tarnybos viršininko vykdomas valdymo centralizavimas (anksčiau panaikinta

viršininko patariamoji institucija Prezidiumas, dabar naikinamos Tarnybos

veiklos sritis kuruojančių pavaduotojų pareigybės) kelia susirūpinimą

korupcijos požiūriu, nes suinteresuotiems asmenims yra lengviau paveikti vien

Tarnybos vadovą. Jei tarnybos viršininkui pavyktų įgyvendinti siūlomus

pertvarkymus, tai daugelį galutinių sprendimų kontrolės srityje jis galėtų

priiminėti vienas, todėl korupcijos rizika gerokai padidėtų. Visų valdymo galių

sutelkimas vienose rankose taip pat neatitinka Viešojo administravimo įstatymo

reikalavimų.

Paaiškino, kad darbdavys pareiškėją

atleido nepaisydamas darbuotojų profesinės sąjungos tarybos nesutikimo, tik

apskundęs šį nesutikimą teismui ir nesulaukęs teismo sprendimo. Taip pat buvo

pažeistos įstatyminės garantijos vaikus auginantiems darbuotojams (VTĮ 44 str.

6 d.). Pareiškėjas darbdaviui yra pateikęs 2011 m. sausio 20 d. gimusios

dukters gimimo liudijimą, šis dokumentas taip pat pridėtas prie darbuotojų

profesinės sąjungos atsiliepimo į Tarnybos skundą dėl nesutikimo atleisti darbuotojų

profesinės sąjungos pirmininką D. S. ir

pareiškėją. Todėl darbdavys neturėjo teisinio pagrindo, pažeisdamas pareiškėjo

papildomas socialines garantijas, atleisti jį iš valstybės tarnybos, kol vaikui

sueis trys metai.

Dėl padarytos žalos sveikatai paaiškino,

kad darbdavio inicijuoti struktūriniai pertvarkymai sukėlė pareiškėjui nervinę

įtampą dėl pavojaus netekti darbo ir ilgus metus kurtos klinikinių tyrimų ir

vaistų registracijos sistemų griovimo, kuriuos darbdavys vykdo, siekdamas sutelkti

Tarnybos valdymą savo rankose, susilpninti darbuotojų profesinę sąjungą ir

atsikratant aktyviausių jos narių, dėl kurių veiklos jam ne kartą teko

panaikinti savo neteisėtus sprendimus, taip pat, kad klinikinių tyrimų

inspektoriai nepastebėtų tų pažeidimų, kurių nenorėtų matyti darbdavys. Be to,

šis darbdavio savivaliavimas griauna pareiškėjo pasitikėjimą valstybės tarnyba

ir kelia abejonių, ar verta šiai valstybei dirbti toliau. Dėl šių išgyvenimų

2011 m. rudens antroje pusėje pareiškėjas susirgo psoriaze – dėl nežinomos

priežasties pasireiškiančia, tačiau neabejotinai nervinės įtampos provokuojama

liga, kurią reikia gydyti visą gyvenimą. Šiai ligai gydyti vartojami hormonai,

ultravioletiniai spinduliai, taip pat labai brangūs biologiniai vaistai ir

vitamino D dariniai. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo atleidimą iš darbo

paskatino ne objektyvios priežastys, o subjektyvus darbdavio nusistatymas, ir į

tai, kad dėl darbdavio kaltės suprastėjo pareiškėjo sveikatos būklė, neturtinę

žalą vertino 5 000 Lt suma.

Dėl naujos viršininko pavaduotojo

pareigybės aprašymo, kuriuo siekiama apeiti Valstybės tarnybos įstatymo

reikalavimus ir užkirsti kelią teismo sprendimo vykdymui, jei jis būtų nepalankus

darbdaviui, paaiškino, kad Įsakymu Nr. IA-77 patvirtintai pavaduotojo

pareigybei Tarnybos viršininkas nustatė 18 kategoriją, nors jos funkcijos

žymiai siauresnės negu iki 2012 m. sausio 3 d. galiojusios 17 kategorijos

viršininko pavaduotojo pareigybės. Viešai paskelbti joje dirbusio valstybės

tarnautojo uždaviniai, kurie pareiškėjo manymu rodo, kad visos naujosios

pareigybės funkcijos (korupcijos prevencija, kokybės vadyba ir projektų

koordinavimas, viršininko pavadavimas) atitiko dalį senosios pareigybės

funkcijų; kitų senosios (17 kategorijos) pareigybės funkcijų, t. y. 6 skyrių

(Farmacijos įmonių inspekcijos, Farmacinės veiklos licencijavimo, Vaistų kontrolės

laboratorijos, Narkotikų, Kokybės vadybos ir Informacinių technologijų)

kuravimo 2012 m. sausio 16 d. patvirtintoje naujojoje (18 kategorijos)

pareigybėje neliko. Tokiu būdu Tarnybos viršininkas pažeidė VTĮ 8 straipsnio 7

dalį, kuri nustato, kad valstybės tarnautojų pareigybės aprašomos ir vertinamos

vadovaujantis Vyriausybės tvirtinama Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir

vertinimo metodika (toliau – ir Metodika), bei šios Metodikos 3 priedo

reikalavimus.

Atsakovo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos

ministerijos atsiliepimuose į pareiškėjo profesinės sąjungos skundą bei

patikslintą skundą (I t., b. l. 178-183; II t., b. l. 140-141) prašoma juos atmesti kaip nepagrįstus.

Atsakovo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos

ministerijos atsiliepimuose į pareiškėjo R. J. J. skundą ir patikslintus skundus (III t., b. l. 116-119; 189-192; IV

t., b. l. 64-67; V t., b. l. 140-143) prašoma juos atmesti kaip nepagrįstus.

Atsakovo Valstybinės vaistų kontrolės

tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepimuose

į Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos skundą bei patikslintą skundą (II t.,

b. l. 1-8; 117-127) prašoma juos atmesti kaip nepagrįstus.

Atsakovo Valstybinės vaistų kontrolės

tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos

atsiliepimuose į pareiškėjo R. J. J. skundą bei

patikslintus skundus (III t., b. l. 80-85; 167-174; IV t., b. l. 51-63; V t.,

b. l. 105-118) prašoma juos atmesti kaip nepagrįstus.

Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos

apsaugos ministerija paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m.

spalio 20 d. nutarimu Nr. 1517 Sveikatos apsaugos ministerijai buvo pavesta

įgyvendinti įstaigos prie ministerijos – Tarnybos – savininko teises ir

pareigas bei tvirtinti Tarnybos nuostatus ir administracijos struktūrą

(nutarimo 1.8.7 ir 2 punktai). Vadovaudamasis minėtais teisės aktais, sveikatos

apsaugos ministras 2011 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. V-27 patvirtino Tarnybos

nuostatus, kurių 14 punkte nurodyta, kad Tarnybos administracijos (struktūrinių

padalinių) struktūrą tvirtina ministras savo įsakymu. Įgyvendindamas teisę

tvirtinti Tarnybos administracijos struktūrą, sveikatos apsaugos ministras

priėmė ginčijamą 2011 m. rugpjūčio 3 d. įsakymą Nr. V-746 „Dėl Valstybinės

vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos

ministerijos administracijos struktūros patvirtinimo“, kuriuo pakeičiama

Tarnybos struktūra. Struktūroje lieka tik vienas Tarnybos viršininko

pavaduotojas, nelieka Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus. Įsakymo 3 punkte

yra nurodyta, kad jis įsigalioja po 5 mėnesių nuo jo pasirašymo dienos. Tarnybos

struktūros patvirtinimą galima laikyti struktūrinių pertvarkymų pradžia, kadangi

nustatomas kitoks, negu šiuo metu esantis, Tarnybos vidaus darbo organizavimas.

Tarnybos darbuotojų profesinė sąjunga neatsižvelgia į Lietuvos Respublikos administracinių

bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį ir vertina Tarnybos

struktūrinių pertvarkymų tikslingumą tiek politiniu, tiek ekonominiu požiūriu

ir, remdamasi šiais argumentais, įrodinėja skundžiamo įsakymo neteisėtumą. Atsakovo

nuomone, Tarnybos struktūriniai pertvarkymai yra pagrįsti objektyviomis

priežastimis, kurios nurodytos skundžiamo įsakymo aiškinamajame rašte. Teisės

akto teisėtumas yra vertinimas nustatant, ar jį priimant nebuvo pažeistos

teisės normos, todėl atsiliepime nėra pateikiami atsakymai į pareiškėjo

argumentus dėl struktūrinių pertvarkymų tikslingumo. Be to, pareiškėjas

nepateikia jokių įrodymų, kad Sveikatos apsaugos ministerija ar sveikatos apsaugos

ministras būtų viršiję savo kompetenciją ar, kad ginčijamas įsakymas

prieštarauja Sveikatos apsaugos ministerijos tikslams ir (ar) uždaviniams.

Tarnybos darbuotojų profesinė sąjunga skunde tik nurodo, kad skundžiamu įsakymu

buvo pažeisti Viešojo administravimo įstatyme įtvirtinti objektyvumo ir

proporcingumo principai, Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniai,

tačiau nepateikia jokių tokius savo teiginius pagrindžiančių įrodymų. Atsakovo

nuomone, tvirtindamas Tarnybos struktūrą, sveikatos apsaugos ministras

įgyvendino teisės aktais jam suteiktus įgaliojimus, vadovavosi teisės aktais ir

neviršijo savo kompetencijos.

Dėl ginčijamo įsakymo atitikties Lietuvos

Respublikos farmacijos įstatymui, Lietuvos Respublikos biomedicininių tyrimų

etikos įstatymui ir Tarnybos nuostatams paaiškino, kad Lietuvos Respublikos

farmacijos įstatymo 18 straipsnio 4 dalis nustato, kad klinikinius vaistinio

preparato tyrimus galima vykdyti tik turint Lietuvos bioetikos komiteto

pritarimo atlikti klinikinį vaistinio preparato tyrimą liudijimą ir Tarnybos

leidimą. Lietuvos Respublikos biomedicininių tyrimų įstatymo 12 straipsnio 3

dalis įtvirtina tokią pačią nuostatą. Tarnybos nuostatų 9.7 punktas įtvirtina,

kad vienas iš Tarnybos tikslų yra išduoti leidimus atlikti klinikinius vaistinio

preparato tyrimus. Įgyvendindama šį tikslą, Tarnyba vertina paraiškas gauti

leidimą atlikti klinikinį vaistinio preparato tyrimą ir priima sprendimą dėl

šio leidimo išdavimo ar atsisakymo jį išduoti. Sveikatos apsaugos ministro 2011

m. rugpjūčio 3 d. įsakymas Nr. V-746, kuriuo tvirtinama Tarnybos

administracijos struktūra, nekeičia Tarnybos vykdomų funkcijų, todėl negali

prieštarauti minėtoms teisės normoms. Farmacijos įstatymo, Biomedicininių

tyrimų etikos įstatymo, Tarnybos nuostatų reguliavimo dalykas yra skirtingas:

minėti įstatymai ir Tarnybos nuostatai įtvirtina Tarnybos funkcijas, o

ginčijamas įsakymas nustato Tarnybos administracijos struktūrą. Pareiškėjas ne

vieną kartą buvo informuotas ir žino apie tai, kad planuojama, jog paraiškų atlikti

klinikinį tyrimą vertinimą ir ekspertizę atliks tie patys darbuotojai, kurie

atlieka funkcijas šiuo metu, tik juos ketinama perkelti į kitą Tarnybos

struktūrinį padalinį. Faktą, kad pareiškėjas buvo informuotas apie tai,

patvirtina Tarnybos 2011 m. liepos 18 d. raštas Nr. 2R-1.22-772 „Dėl planuojamų

Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos struktūros keitimų“, Tarnybos 2011 m.

liepos 25 d. raštas Nr. 2R-1.22-793 „Dėl planuojamų Valstybinės vaistų

kontrolės tarnybos struktūros keitimų“, 2011 m. rugsėjo 2 d. konsultacijos

protokolas. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad sveikatos apsaugos ministro

įsakymas dėl Tarnybos struktūros prieštarauja teisės normoms, nustatančioms

Tarnybos funkcijas klinikinių tyrimų srityje.

Dėl ginčijamo įsakymo atitikties Darbo

kodeksui paaiškino, kad teisinis pagrindas vykdyti konsultacijas su darbuotojų

atstovais yra Lietuvos Respublikos darbo kodekso 23 straipsnio 1 dalies 2

punktas ir 47 straipsnio 1 ir 4 dalis. Darbo kodeksas nenustato darbdaviui

pareigos gauti profesinės sąjungos sutikimą ar besąlygiškai atsižvelgti į

profesinės sąjungos nuomonę dėl struktūrinių pakeitimų. Konsultacijų tikslas

yra pasikeitimas nuomonėmis bei siekis sušvelninti galimus padarinius

darbuotojams. Nei Darbo kodeksas, nei kiti šiuo metu galiojantys teisės aktai

nenustato konsultacijų rengimo tvarkos ar trukmės, todėl šiais klausimais

reikia remtis teismų praktika, kuri patvirtina, kad konsultacijos gali būti

tęstinės ir net tais atvejais, kai konsultacijos iš viso nėra surengiamos, tai

savaime nėra pagrindas pripažinti darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu (Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje

byloje Nr. 3K-3-186/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

3K-3-102/2009). Šiuo atveju Tarnyba laikėsi Darbo kodekso 47 straipsnio

reikalavimų, informavo profesinę sąjungą bei vykdė konsultacijas. Konsultacijos

vyko tris kartus: 2011 m. liepos 25 d., t. y. dar prieš ginčijamo sveikatos

apsaugos ministro įsakymo priėmimą, 2011 m. rugpjūčio 18 d. ir 2011 m. rugsėjo

2 d., ir visose jose Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos atstovai dalyvavo,

o pastarosios dvi konsultacijos įvyko pačios profesinės sąjungos iniciatyva. Be

to, ginčijamas sveikatos apsaugos ministro įsakymas nėra susijęs su konkrečių

darbuotojų darbo santykiais ar valstybės tarnybos santykiais (darbuotojai ar

valstybės tarnautojai šiuo įsakymu nėra perkeliami, atleidžiami ar pan.). Todėl

net tuo atveju, jei ir galėjo būti pažeista konsultacijų surengimo tvarka, tai

neturi jokios įtakos vertinant Sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugpjūčio 3

d. įsakymo Nr. V-746 teisėtumą.

Taip pat atsakovas abejojo profesinės

sąjungos teise ginčyti ministro įsakymą. Pagal profesinių sąjungų įstatymą

profesinės sąjungos yra savanoriškos, savarankiškos ir savaveiksmės

organizacijos, atstovaujančios ir ginančios profesinių sąjungų darbo,

ekonomines, socialines teises ir teisėtus interesus. Pagal Tarnybos darbuotojų

profesinės sąjungos įstatus profsąjungos tikslas yra ginti tiek Tarnybos

darbuotojų, tiek valstybės tarnautojų profesines, darbo, ekonomines, socialines

teises ir interesus (1 p.). Pareiškėjas teismui pateiktu skundu prašo

panaikinti sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugpjūčio 3 d. įsakymą Nr.

V-746, kuriuo patvirtinama Tarnybos administracijos (struktūrinių padalinių)

struktūra, tačiau nenurodo, kokios Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos

materialinės teisės ar interesai buvo pažeistos ginčijamu ministro įsakymu. Atsakovo

nuomone, skundžiamas teisės aktas tiesiogiai jokių teisinių pasekmių pačiai profesinei

sąjungai nesukelia ir nepažeidė jokių jos materialinių teisių ar interesų. Taigi,

Tarnybos darbuotojų profesinė sąjunga neturi reikalavimo teisės panaikinti

sveikatos apsaugos ministro įsakymą dėl Tarnybos struktūros, o skundas

neatitinka ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies.

Pareiškėjo argumentai dėl įsakymo rengėjų

yra emocinio pobūdžio ir nesusiję su skundžiamo įsakymo teisėtumu, todėl į juos

atsakyti nėra būtina. Be to, pareiškėjas savo teiginių, susijusių su darbdavio

kerštu profesinei sąjungai, Tarnybos viršininko asmeniu, nepagrindžia jokiais

įrodymais. Be to, teiginiai yra emocinio pobūdžio.

Nesutiko su pareiškėjo R. J. J. teiginiais, kad skundžiamu įsakymu buvo

pažeistos Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje ir 11 straipsnio

3 ir 4 dalyse įtvirtintos nuostatos, nes pareiškėjas nepateikė tokius teiginius

pagrindžiančių įrodymų. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad sveikatos apsaugos

ministras būtų viršijęs teisės aktais jam suteiktą kompetenciją ar kad

ginčijamas ministro įsakymas prieštarautų Sveikatos apsaugos ministerijos tikslams

ir (ar) uždaviniams. Rėmėsi Sveikatos apsaugos ministerijos darbo reglamento, patvirtinto

sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. V-232, 59 punktu

ir atkreipė dėmesį, kad visi objektyvūs duomenys (faktai), kuriais pagrįstas

ministro įsakymo priėmimas, išdėstyti ginčijamo įsakymo aiškinamajame rašte.

Taigi subjektui (Tarnybai), kuriam ir buvo skirtas skundžiamas individualus

administracinis aktas (sveikatos apsaugos ministro įsakymas), buvo žinomi

objektyvūs duomenys, faktai bei motyvai dėl šio teisės akto priėmimo. Teigė,

kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, nurodančių kaip buvo pažeistos Viešojo administravimo

įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatos, kurie iš Ministerijos valstybės

tarnautojų galėjo nesilaikyti

įstatymuose įtvirtintų principų, juos pažeisti, ir kaip toks pažeidimas gali

būti susijęs su ginčijamo ministro įsakymo teisėtumu. Dėl pareiškėjo teiginių,

kad galėjo būti pažeisti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 134 straipsnio 1 dalis

ir 135 straipsnio 1 dalies 6 punktas, pažymėjo, jog ginčijamu ministro įsakymu

yra tik patvirtinta Tarnybos administracijos struktūra, tačiau konkretūs

Tarnybos darbuotojai nėra atleidžiami ar perkeliami į kitas pareigybes.

Pareigybių sąrašai, panaikinant tam tikras pareigybes, keičiami kitu ginčijamu

pareiškėjo įsakymu – Tarnybos įsakymu. Teigė, kad kiti pareiškėjo skunde

keliami reikalavimai nėra ir negali būti nukreipti Sveikatos apsaugo ministerijai,

nes ministerija pagal jai įstatymais ir Vyriausybės nutarimais priskirtą

kompetenciją nėra susijusi tarnybos santykiais su pareiškėju.

Atsakovas Valstybinė vaistų kontrolės

tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos dėl ginčijamo

Sveikatos apsaugos ministro įsakymo nurodė tuos pačius argumentus kaip ir

Sveikatos apsaugos ministerija.

Dėl pareiškėjo profesinės sąjungos

teiginių apie darbuotojų D.

P. perkėlimą į Vaistų

saugumo ir informacijos skyrių, dėl Ž. K. perkėlimo į Farmacijos įmonių inspekcijos skyrių paaiškino, kad

Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos teiginiai parodo, jog pareiškėjas žino,

kaip ir kokia tvarka toliau planuojama vykdyti paraiškų atlikti klinikinį

tyrimą vertinimą ir ekspertizę. Taip pat paaiškino, kad Tarnybos viršininko

2011 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 1A-787 patvirtintuose Vaistų saugumo ir

informacijos skyriaus bei Farmacijos įmonių inspekcijos vyriausiųjų specialistų

pareigybių aprašymuose dėl žmogiškosios klaidos buvo paliktos pareiškėjo

nurodytos funkcijos. Šios funkcijos buvo paliktos tokios, kokios šiuo metu yra darbuotojų

pareigybių aprašymuose. Klaida buvo ištaisyta Tarnybos viršininko 2011 m.

rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 1A-954 „Dėl pareigybių aprašymų patvirtinimo“.

Įsakymu buvo patvirtinti pakoreguoti pareigybių aprašymai, o darbuotojoms Z. K. ir D. P. buvo pasiūlyta užimti pareigas pagal naujus pareigybių aprašymus.

Nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiais,

kad nauji pareigybių aprašymai reiškia, jog Tarnyba nebus pajėgi tinkamai

atlikti gautų tyrimo protokolų mokslinio pagrįstumo įvertinimo ir tuo pačiu

užtikrinti tiriamųjų asmenų sveikatos ir gyvybės saugumo. Nesuprato, kodėl

pareiškėjas patikslintame skunde pateikia informaciją apie tai, kad tiek D. S., tiek A. V. siūlomų pareigų pareigybių aprašymuose yra įtvirtintas

reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą biomedicinos

mokslo studijų srities medicinos krypties išsilavinimą tačiau, pateikusi šią

informaciją, nurodo, kad darbuotojams nesutikus su jiems siūlomomis pareigomis,

į šias pareigas galės būti priimti ir tyrimo protokolų vertinimą (ekspertizes),

galės atlikti asmenys, neturintys gydytojo išsilavinimo. Paaiškino, kad

darbuotojos D. P. pareigų, kurias ji užima šiuo metu,

pareigybės aprašyme yra reikalavimas „turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą

medicinos ar teisės srityje‘, todėl jis paliktas ir tų pareigų, kurios yra

pasiūlytos šiai darbuotojai, pareigybės aprašyme. Jei Ikiklinikinių ir

klinikinių tyrimų skyriaus vedėjo nuomone, buvo būtina patikslinti šį

reikalavimą taip, kad jame būtų numatytas reikalavimas turėti tik medicinos

krypties išsilavinimą, jis galėjo teikti siūlymus dėl jo patikslinimo. D. S. pareigybės aprašymą vizavo, jis galioja

daugiau negu 4 metus ir per tą laiką siūlymo jį pakeisti D. S. neteikė, todėl, galima teigti, kad

reikalavimas „turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą medicinos ar teisės

srityje“ yra tinkamas. Pareiškėjo argumentai yra teikiami ne dėl objektyvių

priežasčių. Taip pat nurodė, kad pareiškėjo argumentai dėl mokslinio laipsnio

nėra pagrįsti, nes būtinybė vertinti „mokslinį pagrįstumą“ pati savaime

nereiškia, kad asmuo turi turėti mokslinį laipsnį.

Teigė, kad Tarnyba laikėsi Darbo kodekso

47 straipsnio reikalavimų, informavo profesinę sąjungą bei vykdė konsultacijas.

Profesinė sąjunga apie numatomus struktūrinius pertvarkymus buvo informuota

2011 m. liepos 18 d. raštu Nr. 2R-1.22-772 „Dėl planuojamų Valstybinės vaistų kontrolės

tarnybos struktūros keitimų“, kuriuo Tarnyba informavo darbuotojų profesinę

sąjungą apie numatomus struktūrinius pertvarkymus ir pakvietė į konsultaciją.

Pirmoji konsultacija įvyko 2011 m. liepos 25 d., jos metu Darbuotojų profesinės

sąjungos atstovai paprašė pateikti papildomus dokumentus, susijusius su

struktūriniais pakeitimais. Dokumentai buvo pateikti konsultacijos metu, o

papildoma informacija – Tarnybos 2011 m. liepos 25 d. raštu Nr. 2R-1.22-793

„Dėl planuojamų Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos struktūros keitimų“. Šios

konsultacijos metu profesinės sąjungos pirmininkas pareiškė, kad jis nusišalina

nuo struktūrinių pertvarkymų klausimo. Nusišalinimą D. S. patvirtina ir 2011 m. rugpjūčio 8 d. skunde Sveikatos apsaugos

ministerijai „Dėl Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos

Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos G. B. ir G. T. neteisėtų veiksmų“. 2011 m. rugpjūčio 2 d.

8 val. 30 min. Tarnyba išsiuntė raštą darbuotojų profesinei sąjungai, kuriame

nurodė, kad teikia sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Valstybinės vaistų kontrolės

tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos

administracijos struktūros patvirtinimo“ projektą derinti Sveikatos apsaugos

ministerijai. Taip pat nurodė, kad kvietimas į konsultaciją ir informacija apie

numatomus struktūrinius pakeitimus darbuotojų profesinei sąjungai buvo pateikti

2011 m. liepos 18 d. Tarnybos nuomone, buvo suteiktas pakankamas terminas

pasirengti konsultacijai ir, prireikus, paprašyti papildomos informacijos ar dokumentų,

tačiau darbuotojų profesinė sąjunga informacijos ar dokumentų neprašė, su konsultacijos

data sutiko, o konsultacijos metu informavo, kad pozicijos dėl numatomų

Tarnybos struktūros keitimų neturi. 2011 m. liepos 25 d. Tarnyba pateikė

profesinės sąjungos prašomus dokumentus, kurie iš esmės negali būti laikomi

nauja, o tik papildoma informacija prie tos, kuri buvo pateikta 2011 m. liepos

18 d. Todėl Tarnybos nuomone, 14 kalendorinių dienų terminas yra protingas

ir pakankamas pateikti siūlymus dėl planuojamų pertvarkymų. Šį 14 dienų terminą

skaičiuoja nuo 2011 m. liepos 18 d., kai profesinė sąjunga pirmą kartą buvo

informuota apie struktūrinius pertvarkymus. 2011 m. rugpjūčio 2 d. 9 val. 30

min. Tarnyba išsiuntė Sveikatos apsaugos ministerijai derinti įsakymo projektą.

2011 m. rugpjūčio 2 d. 15 val. 40 min. gautas darbuotojų profesinės sąjungos

raštas, kuriame pateikiama nuomonė dėl struktūrinių pertvarkymų ir prašoma

antrosios konsultacijos datą nustatyti laikotarpiu nuo rugpjūčio 16 d. iki 19

d. Šis raštas pasirašytas profesinės sąjungos narės R. V.. Pateikta informacija apie įvykių seką paneigia profesinės

sąjungos teiginius dėl susirašinėjimo tarp profesinės sąjungos ir Tarnybos ir

apie pažeidimus. Profesinės sąjungos pozicija dėl konsultacijų yra nenuosekli

ir prieštaringa. 2011 m. rugpjūčio 9 d. Tarnyba gavo Darbuotojų profesinės

sąjungos raštą, pasirašytą tarybos narės R. V., kuriame prašoma antrąją konsultaciją surengti 2011 m. rugpjūčio

18 d. Tarnyba tokiam siūlymui neprieštaravo. 2011 m. rugpjūčio 18 d. įvyko

antroji konsultacija su darbuotojų profesinės sąjungos atstovais. Darbuotojų

profesinės sąjungos atstovai informavo, kad savo poziciją profesinė sąjunga yra

pateikusi 2011 m. rugpjūčio 2 d. raštu, todėl paprašė pateikti Tarnybos

poziciją dėl profesinės sąjungos pateiktų argumentų. Tarnybos viršininkas

informavo darbuotojų profesinės sąjungos atstovus apie galimybę pateikti

pastabas ir pasiūlymus dėl pareigybių aprašymų bei paprašė juos pateikti iki

2011 m. rugpjūčio 23 d. Profesinės sąjungos nuomone, toks terminas yra per

trumpas. Tarnyba sutiko, kad pastabos ir (ar) pasiūlymai būtų pateikti vėliau,

nors visų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis,

išskyrus tris, vykdomos funkcijos nesikeis ir pareigybių aprašymai buvo

pakeisti tik tiek, kiek šie keitimai susiję su faktu, kad valstybės tarnautojai

ir darbuotojai šiuo metu atliekamas funkcijas vykdys kitame skyriuje. Antrosios

konsultacijos metu buvo sutarta, kad trečioji konsultacija įvyks 2011 m.

rugsėjo 2 d. Trečiosios konsultacijos metu profesinės sąjungos atstovas

informavo, kad profesinė sąjunga nemato prasmės nagrinėti šių pareigybės aprašymų,

nes mano, kad visa Tarnybos vykdoma reorganizacija yra netikslinga. Tokie profesinės

sąjungos veiksmai nerodo jos siekio sušvelninti teisinių, ekonominių ir

socialinių padarinių darbuotojams, o būtent toks ir yra konsultacijų tikslas. Darbuotojų

profesinės sąjungos veiksmai antrosios ir trečiosios konsultacijų metu rodo, kad

ne Tarnyba, o profesinė sąjunga piktnaudžiauja jai teisės aktais suteiktomis

teisėmis, vilkina konsultacijas ir, tęsdama konsultacijas, jose dalyvaudama,

Sveikatos apsaugos ministeriją ir teismą klaidina teigdama, kad konsultacijos

yra vienašališkai nutrauktos nuo 2011 m. rugpjūčio 2 d. Nei konsultacijų

protokoluose, nei Tarnybos gautuose raštuose dėl konsultacijų nėra duomenų apie

tai, kad profesinė sąjunga konsultacijas laiko nutrauktomis ar nevykstančiomis.

Priešingai, visi dokumentai patvirtina Tarnybos siekį plėtoti dialogą su profesine

sąjunga ir faktą, kad konsultacijos vyko. Pareiškėjo teiginiai yra grindžiami

emocinio pobūdžio arba iš viso nepateikiama jokių argumentų.

Pažymėjo, kad Ikiklinikinių ir klinikinių

tyrimų skyriaus pareigybės yra ne panaikintos, kaip teigia Tarnybos darbuotojų profesinė

sąjunga, o turi būti panaikintos nuo 2012 m. sausio 3 d. Teiginys, kad ateityje

galimai bus atleisti valstybės tarnautojai ar darbuotojai, remiasi

prielaidomis, o daugiau jokių argumentų ir įrodymų dėl Tarnybos viršininko

įsakymo Nr. 1A-815 „Dėl Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos

Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos pareigybių sąrašą pakeitimo“ neteisėtumo

pareiškėjas nepateikė. Visiškai nėra aišku, kuo grindžiamas pareiškėjo prašymas

panaikinti Tarnybos viršininko įsakymą. Pareiškėjas net nenurodė, kokie teisės

aktai, jo manymu, yra pažeidžiami šiuo įsakymu. Dėl šių priežasčių pareiškėjo

skundas ta apimtimi, kuria skundžiamas Tarnybos viršininko įsakymas, neatitinka

ABTĮ 23 straipsnio 1 dalies 6 punkto.

Paaiškino, kad pareiškėjo patikslintame

skunde pateikta informacija dėl Vaistų saugumo ir informacijos bei Farmacijos

įmonių inspekcijos vyriausiųjų specialistų pareigybių aprašymų nėra susijusi su

skundžiamu Tarnybos viršininko įsakymu. Pareiškėjas patikslintame skunde taip

pat pateikė informaciją apie atliktų paraiškų ir tyrimų protokolų ekspertizių

skaičių ir nurodė, kad D.

S. 2010 m. atliko 43

tyrimų protokolų ekspertizes, kas sudaro apie 50 proc. paraiškų ir jų protokolų

ekspertizių. Ši informacija nėra susijusi su skundžiamu Tarnybos viršininko

įsakymu, tačiau parodo nenuoseklią pareiškėjo poziciją bei įrodo, kad paraiškų

atlikti klinikinius tyrimus, ekspertizes bei klinikinių tyrimų inspekcijas

atlieka tie patys asmenys. Pačios Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos

pateikiama informacija apie D.

S. atliktas ekspertizes patvirtina,

kad leidimų išdavimo ir kontrolės funkcijos Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų

skyriuje atskirtos nebuvo.

Dėl pareiškėjo profesinės sąjungos teisės

ginčyti skundžiamus aktus rėmėsi ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, 22 straipsnio

1 dalimi. Pareiškėjas nenurodė, kokios Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos

materialinės teisės ar interesai buvo pažeistos ginčijamu ministro įsakymu.

Pareiškėjas nepateikė įrodymų ir dėl Tarnybos viršininko 2011 m. rugpjūčio 25

d. įsakymu Nr. 1A-815 „Dėl Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos

Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos pareigybių sąrašo pakeitimo“

pažeistų Profesinės sąjungos teisių ir teisėtų interesų. Teigė, kad skundžiami

teisės aktai tiesiogiai jokių teisinių pasekmių pačiai profesinei sąjungai

nesukelia ir nepažeidžia jokių jos materialinių teisių ar interesų. Tuo tarpu

pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo faktas yra viena iš būtinųjų

sąlygų pripažinti skundą pagrįstu. Taigi, Tarnybos darbuotojų profesinė sąjunga

neturi reikalavimo teisės prašyti panaikinti sveikatos apsaugos ministro įsakymą

dėl Tarnybos struktūros ir Tarnybos viršininko įsakymą dėl pareigybių sąrašo

pakeitimo, o skundas neatitinka ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1

dalies reikalavimų. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad skundą teismui pasirašė

Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas D. S., kuris yra nusišalinęs nuo struktūrinių pertvarkymų klausimo.

Tarnybos nuomone, pareiškėjo argumentai

dėl sveikatos apsaugos ministro įsakymo rengėjų yra emocinio pobūdžio ir nėra

susiję su skundžiamo įsakymo teisėtumu, todėl dėl jų nepasisakė. Taip pat pareiškėjas

savo teiginių, susijusių su darbdavio kerštu profesinei sąjungai ir jos

aktyviems nariams, Tarnybos viršininko asmeniu nepagrindė jokiais įrodymais,

jie yra emocinio pobūdžio, todėl Tarnyba dėl jų taip pat nepasisakė.

Profesinės sąjungos teiginiai apie

išeitines išmokas ir lėšas samdomiems ekspertams paremti prielaidomis ir spėliojimais,

nes Tarnyba pati neturi duomenų apie būsimus atleidimus. Priešingai, Profesinė

sąjunga galimai klaidina teismą, nes po Tarnybos struktūros pasikeitimo tik 3

iš 8 darbuotojų pareigybių aprašymai pasikeis. Du iš trijų darbuotojų,

kurių pareigybių aprašymai pasikeis, nėra Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų

skyriaus darbuotojai. Todėl Profesinės sąjungos teiginiai apie geros klinikinės

praktikos inspektorių netekimą yra nepagrįsti.

Pažymėjo, kad profesinės sąjungos pateikta

informacija apie Personalo skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybės įsteigimą

niekaip nėra susijusi su ginčijamo įsakymo teisėtumu. Personalo skyriaus vedėjo

pavaduotojo pareigybė buvo įsteigta Tarnybos viršininko įsakymu, kuris nėra

nuginčytas, yra galiojantis ir teisėtas.

Atsiliepimuose į pareiškėjo R. J. J. skundus atsakovas atkartojo daugelį tų

pačių argumentų ir motyvų, kurie išdėstyti atsiliepime į pareiškėjo profesinės

sąjungos skundą.

Tarnyba paaiškino, kad Sveikatos apsaugos

ministro įsakymu ir Tarnybos viršininko įsakymu dėl pareigybių sąrašo pakeitimo

1.4 punktu buvo panaikintos abi Tarnybos viršininko pavaduotojų, karjeros

valstybės tarnautojų pareigybės (A lygis, 17 kategorija). Tokiu struktūriniu

pertvarkymu atsisakoma tokio darbo organizavimo, kai tam tikros Tarnybos

veiklos sritys yra kuruojamos viršininko pavaduotojų, o atitinkami Tarnybos

skyriai yra pavaldūs ir tiesiogiai atskaitingi Tarnybos viršininko

pavaduotojams. Tarnybos viršininko 2012 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. 1A-10 buvo

įsteigta nauja Tarnybos viršininko pavaduotojo, karjeros valstybės tarnautojo

(A lygis, 18 kategorija) pareigybė. Šios pareigybės pareigų aprašymas rodo, kad

pareigybė iš esmės skiriasi nuo buvusių Tarnybos viršininko pavaduotojų

(abiejų) pareigybių savo funkcijomis. Tarnybos viršininko pavaduotojo, karjeros

valstybės tarnautojo (A lygis, 18 kategorija), pareigoms užimti 2012 m. sausio

27 d. „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ (2012, Nr. 8) buvo

paskelbtas konkursas. Informacija apie konkursą taip pat paskelbta Valstybės

tarnybos departamento interneto svetainėje. Taigi, struktūriniai pertvarkymai

nebuvo fiktyvūs ir pareigybė, kurią užėmė pareiškėjas, realiai buvo panaikinta

ir jos neliko nuo 2012 m. sausio 4 d.

Pareiškėjas, teigdamas, kad Tarnybos

struktūros keitimas grindžiamas tendencingai interpretuojamomis ir net nesamomis

auditu rekomendacijomis, keisdamas Tarnybos struktūrą darbdavys remiasi

rekomendacijomis, kurių joks auditas nėra pateikęs, nepateikia jokių įrodymų

tokiems savo teiginiams pagrįsti. Nėra aišku, kokias konkrečiai rekomendacijas

jis laiko „nesamomis“ ir „traktuojamomis tendencingai“. Tarnybos nuomone,

skundžiami įsakymai yra pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų

normomis, todėl nėra pagrindo teigti, kad įsakymais buvo pažeista Viešojo

administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis.

Teigdamas, kad visų valdymo galių

sutelkimas vienose rankose taip pat neatitinka Viešojo administravimo įstatymo

11 straipsnio 3 ir 4 dalių, pareiškėjas nurodė, kad Tarnybos struktūra, kai yra

du Tarnybos viršininko pavaduotojai, kuruojantys atitinkamus skyrius, atitinka

Viešojo administravimo įstatymą, nes vietoje departamentų yra pavaduotojų

etatai. Tačiau Viešojo administravimo įstatymas neįtvirtina, kokia turi būti

viešojo administravimo subjekto struktūra. Įstatymo 11 straipsnio 3 dalis tik

nustato, kokie gali būti padaliniai įstaigoje. Įstatymo 4 dalis nustato departamento,

jei toks yra įsteigiamas, struktūrą. Antra, Tarnybos struktūra tiek dabar, tiek

po reorganizacijos atitiks Viešojo administravimo įstatyme nurodytą struktūrą,

nes ją sudaro ir sudarys skyriai taip, kaip ir nurodo įstatymo 11 straipsnio 3

dalis.

Taip pat pareiškėjas teismui pateiktu

skundu prašo panaikinti sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugpjūčio 3 d.

įsakymą Nr. V-746, kuriuo patvirtinama Tarnybos administracijos (struktūrinių

padalinių) struktūra, tačiau nenurodo, kokios konkrečios jo, kaip Tarnybos

darbuotojo, materialinės

teisės ar interesai buvo pažeistos ginčijamu ministro įsakymu. Akivaizdu, kad skundžiamas

sveikatos apsaugos ministro įsakymas tiesiogiai jokių teisinių pasekmių pareiškėjui

R. J. J. nesukelia ir nepažeidžia jokių jo

materialinių teisių ar interesų. Tuo tarpu pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų

pažeidimo faktas yra viena iš būtinųjų sąlygų pripažinti skundą pagrįstu. Tokiu

būdu R. J. J. neturi reikalavimo teisės panaikinti

sveikatos apsaugos ministro įsakymą.

Pareiškėjas nepateikė įrodymų ir dėl

Tarnybos viršininko 2011 m. rugpjūčio 25 d. įsakymo Nr. 1A-815 „Dėl Valstybinės

vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos

ministerijos pareigybių sąrašo pakeitimo“ 1.4 punktu pažeistų jo teisių ir

teisėtų interesų, tik įrodinėja, kad reorganizacija yra netikslinga ir neturėjo

būti daroma, o jo paties darbas buvo vertinamas labai gerai arba gerai.

Tarnybos struktūriniai pertvarkymai nėra susiję su pareiškėjo R. J. J. ar kitų valstybės tarnautojų, darbuotojų,

dirbančių pagal darbo sutartis veiklos vertinimu. Teisės aktai neįtvirtina

reikalavimo, keičiant viešojo administravimo subjekto struktūrą, keisti ją tik

tokiu būdu, kad struktūriniai pertvarkymai neliestų kada nors labai gerai ar gerai

įvertintų asmenų. Tarnybinės veiklos vertinimas yra konkretaus valstybės tarnautoja

ar darbuotojo veiklos įvertinimas už kalendorinius metus, kuris niekaip nėra

susijęs su vadovo diskrecijos teise organizuoti įstaigos darbą pertvarkant

vidaus struktūrą. Ši teisė ir jos įgyvendinimas per se nepažeidžia

konkretaus valstybės tarnautojo ar darbuotojo teisių.

Pažymėjo, kad valstybės tarnautojui apie

pareigybės panaikinimą buvo pranešta 2011 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr.

2R-1.22-952. Tarnybos įteiktame rašte R. J. J. taip pat buvo pasiūlyta užimti kitas, buvusias Tarnyboje laisvas pareigas,

atitinkančias jo kvalifikaciją. Jam buvo pasiūlyta užimti Vaistų saugumo ir

informacijos skyriaus vyriausiojo specialisto (lygis: A, kategorija 12) arba

Nacionalinės procedūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (lygis: A, kategorija

12). Taigi R. J. J. raštas buvo įteiktas laikantis Valstybės

tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų, jam buvo pasiūlytos

laisvos Tarnyboje esančios pareigos, todėl tai tik patvirtina, kad nėra

pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo fakto.

Skunde pareiškėjas ginčija ir Tarnybos

viršininko 2012 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. 1A-77, kuriuo buvo patvirtintas

Tarnybos viršininko pavaduotojo (A lygis, 18 kategorija) pareigybės aprašymas. Pareiškėjas

R. J. J. nurodo, kad, jo nuomone, patvirtindamas

tokį aprašymą, Tarnybos viršininkas siekė apeiti Valstybės tarnybos įstatymo 43

straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas garantijas valstybės tarnautojams, kurių

pareigybės panaikinamos; be to, patvirtinus šį aprašymą, paaiškėjo, kad

reorganizacijos plane Tarnybos viršininkas buvo pateikęs melagingą informaciją

profesinei sąjungai. Tačiau daugiau jokių aplinkybių, patvirtinančių jo

pažeistų teisių ir teisėtų interesų faktą, pareiškėjas nepateikia. Jo teiginiai

nėra grindžiami jokiais įrodymais, todėl laikytini emocinio pobūdžio

teiginiais. Šie teiginiai neįrodo, kad pareiškėjo teisės ir teisėti interesai

buvo pažeisti. Aplinkybė, kad Tarnybos viršininkas patvirtino vieno iš Tarnybos

valstybės tarnautojų pareigybės aprašymą neleidžia teigti, kad tokiu veiksmu pareiškėjo

teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami. Tarnybos viršininkui teisė

tvirtinti darbuotojų ir valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus yra

įtvirtinta Tarnybos nuostatų 15 punkte, todėl Tarnybos viršininkas,

tvirtindamas pareigybių aprašymus, įgyvendina teisės aktais jam suteiktas

teises. Taip pat informacijos pateikimas ar nepateikimas darbuotojų profesinei

sąjungai neįrodo pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų pažeidimo. Net tokiu

atveju, jei tam tikra informacija nebūtų buvusi pateikta darbuotojų profesinei

sąjungai, pareiškėjas turėtų įrodyti, kad Tarnyba turėjo teisės aktais jai

nustatytą pareigą atitinkamą informaciją pateikti ir kad jos nepateikimas

turėjo įtakos jo teisinei padėčiai.

Pažymėjo, kad 2011 m. rugpjūčio 30 d. Tarnybos

viršininko pavaduotojui (pareiškėjui) buvo įteiktas Tarnybos raštas, kuriuo jis

informuojamas apie naikinamą pareigybę ir jam siūloma užimti kitas, šiuo metu

laisvas, pareigas. Šio rašto R. J. J. neginčija,

o apie skundžiamą sveikatos apsaugos ministro įsakymą pareiškėjas sužinojo

anksčiau, t. y. kai skundžiamas Sveikatos apsaugos ministro įsakymas visiems

Tarnybos valstybės tarnautojams ir darbuotojams buvo išsiųstas per Tarnybos

dokumentų valdymo sistemą. Šios sistemos kortelės įrašas rodo, kad R. J. J. su sveikatos apsaugos ministro įsakymu susipažino

2011 m. rugpjūčio 16 d. Taigi skundas ta apimtimi, kuria pareiškėjas prašo

panaikinti sveikatos apsaugos ministro įsakymą, buvo pateiktas praleidus

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno

mėnesio terminą.

Dėl Tarnybos viršininko 2012 m. sausio 3

d. įsakymo Nr. 8P-679 „Dėl R. J. J. atleidimo

iš valstybės tarnybos“ paaiškino, kad 2011 m. rugsėjo 30 d. Tarnyba gavo R. J. J. raštą „Dėl atsakymo į Jūsų 2011-09-30

raštą Nr. 2R-1.22-952“, kuriame jis nurodė, jog atsisako užimti jam pasiūlytas pareigas.

Vadovaudamasi Darbo kodekso 134 straipsnio 1 dalimi, Profesinių sąjungų

įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdama į R. J. J. ir D. S. nesutikimą užimti kitas jiems pasiūlytas pareigas, Tarnyba 2011 m.

spalio 6 d. raštu Nr. 2R-1.22-1092 „Dėl sutikimo atleisti iš pareigų“ kreipėsi

į profesinę sąjungą, prašydama sutikimo atleisti profesinės sąjungos pirmininką

ir tarybos narį iš užimamų pareigų. 2011 m. spalio 26 d. Tarnyba gavo darbuotojų

profesinės sąjungos raštą, kuriuo informuojama, jog Tarnybos darbuotojų

profesinė sąjunga nesutinka su profesinės sąjungos pirmininko D. S. ir tarybos nario R. J. J. atleidimu iš užimamų pareigų.

Įgyvendindama Darbo kodekso 134 straipsnio 3 dalyje numatytą teisę teismo

tvarka ginčyti darbuotojams atstovaujančio organo atsisakymą duoti sutikimą

atleisti darbuotojų atstovą, Tarnyba kreipėsi į Vilniaus apygardos

administracinį teismą, prašydama panaikinti Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos

nesutikimą atleisti iš užimamų pareigų D. S. ir R. J. J.. Vilniaus apygardos administracinio

teismas 2012 m. birželio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1326-121/2012

panaikino Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos nesutikimą atleisti iš

užimamų pareigų D. S. ir R. J. J.. 2013 m. rugpjūčio 12 d. Lietuvos vyriausiasis

administracinis teismas nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-841/2013

atmetė atsakovo Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos ir trečiojo

suinteresuoto asmens R. J.

J. apeliacinius skundus

ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimą

paliko nepakeistą.

Atkreipė dėmesį į tai, kad Tarnybos

viršininkas, pasirašydamas 2012 m. sausio 3 d. įsakymą Nr. 8P-679 „Dėl R. J. J. atleidimo iš valstybės tarnybos“,

vadovavosi Darbo kodekso 130 straipsnio 4 ir 5 dalimis bei atsižvelgė į

faktą, kad Tarnybos darbuotojų profesinė sąjunga nesutiko atleisti iš užimamų

pareigų profesinės sąjungos pirmininką D. S. ir tarybos narį R. J. J. Dėl to šio

įsakymo 1 punktu buvo pratęstas įspėjimo laikotarpis R. J. J., įsakymo 2 ir 3 punktais jis atleidžiamas

iš užimamų pareigų, perkeliant atleidimo datą iki teismo sprendimo dėl Tarnybos

darbuotojų profesinės sąjungos nesutikimo atleisti iš užimamų pareigų R. J. J. įsiteisėjimo dienos. Perkėlimo instituto

paskirtis yra apsaugoti darbuotojo teises bei užtikrinti socialines garantijas

ir teismų praktikoje yra laikomasi principo, kad atleidimo datos perkėlimas

nesibaigus įspėjimo terminui, nesudaro pagrindo teigti, kad atleidimo tvarka

buvo pažeista (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio

30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A39-1784/2008).

Paaiškino, kad Tarnyba iš pareiškėjo nėra

gavusi oficialios informacijos apie tai, kad jis augina vaiką iki trejų metų.

Pareiškėjas nėra prašęs suteikti jam tėvystės atostogas, darbo užmokestis jam

mokamas, neskaičiuojant papildomojo neapmokestinamojo pajamų dydžio. Visos šios

aplinkybės neleidžia sieti R. J. J. su vaiko

auginimo faktu. Apie vaiko auginimo faktą Tarnybos neinformavo ir profesinė

sąjunga, kurios tarybos narys yra R. J. J.. Profesinei sąjungai apie numatomus struktūrinius pertvarkymus

Tarnyba pranešė 2011 m. liepos 18 d. raštu Nr. 2R-1.22-772 „Dėl planuojamų

Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos struktūros keitimų“. Šiuo raštu Tarnyba

taip pat pakvietė Tarnybos darbuotojų profesinę sąjungą į konsultaciją.

Tarnybos nuomone, jeigu profesinei sąjungai buvo žinoma informacija apie tai,

kad tarybos narys R. J.

J. augina vaiką iki trejų

metų ir jam turėtų būti suteikiamos papildomos socialinės garantijos, ji

konsultacijų metu turėjo apie tai informuoti Tarnybą. Be to, konsultacijose

dalyvavo ir pats pareiškėjas, tačiau jis taip pat nepateikė Tarnybai informacijos

apie tai, jog augina vaiką iki 3 metų. Prie patikslinto skundo pateikti

įrodymai taip pat neleidžia teigti, kad R. J. J. yra valstybės tarnautojas, kuris augina vaiką iki trejų metų,

todėl nėra pagrįstas pareiškėjo teiginys, kad darbdavys neturėjo teisinio

pagrindo, pažeisdamas jo papildomas socialines garantijas, atleisti jį iš

valstybės tarnybos, kol vaikui sueis trys metai.

Teigė, kad pareiškėjo reikalavimas

atlyginti 5 000 Lt žalą nėra pagrįstas įrodymais. R. J. J. teiginiai apie tai, kad darbdavio inicijuoti struktūriniai

pertvarkymai padarė jam neturtinę žalą, teiginiai apie darbdavio neva vykdomą

savivaliavimą, neteisėtus sprendimus taip pat nėra pagrįsti jokiais įrodymais.

Taip pat teiginys apie sukeltą ligą nėra pakankamas pagrįsti priežastiniam

ryšiui tarp struktūrinių pertvarkymų ir pareiškėjo minimo fakto, t. y. kad 2011

m. rudens antroje pusėje jis susirgo psoriaze. Iš pareiškėjo pateikto ligos

aprašymo vadovėlyje akivaizdu, kad pareiškėjo ligos priežastimi galėjo būti

įvairūs faktoriai. Pateikta išrašo kopija iš medicininių dokumentų nelaikytina

tinkamu fakto, t. y. ligos, įrodymu. Įrodymais pareiškėjas negrindžia ir skunde

nurodyto žalos dydžio – 5 000 Lt. Pareiškėjo pateikiami bendro pobūdžio

teiginiai neįrodo, kad egzistuoja būtinosios sąlygos valstybės atsakomybei

atsirasti ir nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad valstybė jam padarė bei privalo

atlyginti žalą.

Pažymėjo, kad Tarnybos 2011 m. liepos 25

d. raštas Nr. 2R-1.22-793 Tarnybos darbuotojų profesinei sąjungai, kuriame

nurodyta „Tarnybos viršininko pavaduotojams (A lygis 17 kategorija) bus siūloma

užimti vyriausiojo specialisto pareigas nacionalinės procedūros skyriuje (A

lygis 12 kategorija) ir viršininko pavaduotojo pareigas (A lygis 17

kategorija).“ negali būti laikomas klaidinančios informacijos pateikimu profesinei

sąjungai ir juo labiau teisiniu įsipareigojimu siūlyti atitinkamas pareigas.

2011 m. liepos 25 d. raštu Tarnybos darbuotojų profesinei sąjungai buvo

pateikta tik preliminari informacija apie ketinamus vykdyti struktūrinius

pasikeitimus. Kartu su šiuo raštu Tarnyba profesinei sąjungai pateikė ir

sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos

prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos administracijos

struktūros patvirtinimo“ projekto aiškinamąjį raštą, kuriame yra nurodyta, kad

„Pakeitus Tarnybos struktūrą ir atsisakius vieno iš Tarnybos viršininko

pavaduotojo etatų, likusiam pavaduotojui būtų pavestos asmens, atsakingo už

korupcijos prevenciją ir vadovybės atstovo kokybei funkcijos.“ Aiškinamajame

rašte nebuvo nurodyta, kaip konkrečiai ketinama įgyvendinti planus dėl Tarnybos

viršininko pavaduotojo etato, t. y. nebuvo nurodyta, koks bus šios pareigybės

lygis, kategorija, konkrečios funkcijos ir kokiu būdu ketinama priimti

valstybės tarnautoją į šias pareigas. Tarnyba neturėjo konkrečių planų dėl naujos

Tarnybos viršininko pavaduotojo pareigybės lygio, kategorijos ar priėmimo į

naujas pareigas tvarkos, tačiau nesulaukė šiuo klausimu jokių siūlymų iš darbuotojų

profesinės sąjungos, nors ji buvo kviečiama juos teikti.

Jokie teisės aktai Tarnybos neįpareigojo

įsteigti naujos Tarnybos viršininko pavaduotojo pareigybės anksčiau negu 2012

m. sausio 4 d., t. y. kai įsigaliojo sveikatos apsaugos ministro įsakymas dėl

Tarnybos administracijos struktūros. Dėl to Tarnybos viršininko pavaduotojo pareigybė

(A lygis, 18 kategorija) buvo įsteigta Tarnybos viršininko 2012 m. sausio 4 d.

įsakymu Nr. 1A-10. Šis įsakymas nėra ginčijamas teismine tvarka. Pareiškėjas R.

J. J. prašo panaikinti tik Tarnybos viršininko

2012 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. 1A-77, kuriuo buvo patvirtintas Tarnybos

viršininko pavaduotojo pareigybės aprašymas. Pareiškėjo R. J. J. teiginys, kad patvirtinant aukštesnę

kategoriją pareigybei, kurios funkcijos siauresnės, Tarnybos viršininkas

pažeidė VTĮ 8 straipsnio 7 dalį, kuri nustato, kad valstybės tarnautojų pareigybės

aprašomos ir vertinamos vadovaujantis Vyriausybės tvirtinama Valstybės

tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodika bei šios Metodikos 3

priedo reikalavimus, yra nepagrįstas. Pareiškėjas neteisus, kad 2012 m.

sausio 16 d. buvo įsteigta nauja pareigybė. Tarnybos viršininko pareigybė (A

lygis, 18 kategorija) buvo įsteigta 2012 m. sausio 4 d., t. y. įsigaliojus

sveikatos apsaugos ministro įsakymui dėl Tarnybos administracijos struktūros

pakeitimo. Antra, jokie teisės aktai neįtvirtina įpareigojimo įstaigai

nustatyti tam tikrai pareigybei konkrečią kategoriją. Šiuo atveju Tarnyba yra

tik įpareigota Valstybės tarnybos įstatymo nustatyti Tarnybos viršininko

pavaduotojo pareigybei kategoriją ne žemesnę negu A 17 ir ne aukštesnę negu A 18.

Metodikos 3 priedas, pagal kurį pareigybės priskiriamos tam tikrai

kategorijai, tik nustato vertinimo kriterijus. Tačiau nei Metodika, nei Metodikos

3 priedas nereglamentuoja vertinimo kriterijų taikymo, nustatant konkrečią

kategoriją. Nėra reikalavimo, kuriuos dėmenis turi atitikti tam tikra

kategorija ar reikalavimo, kad aukštesnius dėmenis atitinkanti pareigybė būtų

priskirta aukštesnei kategorijai. Trečia, pareiškėjas R. J. J. neteisus, kad naujos pareigybės veikla yra mažiau sudėtinga negu

galiojusios. Šis teiginys yra asmeninė ir subjektyvi R. J. J. nuomonė, nes nėra objektyvių kriterijų, kuriais remiantis būtų

galima nustatyti, jog farmacijos ar medicinos žinių turėjimas ir taikymas daro

veiklą sudėtingesne negu, pavyzdžiui, veiklos vykdymas atitinkamoje srityje

turint socialinių mokslų srities vadybos ir verslo administravimo krypties

išsilavinimą. Nurodytos naujos Tarnybos viršininko pavaduotojo veiklos sritys

apima visą Tarnybos veiklą ir jos koordinavimą, todėl jau vien tai daro šią

veiklą sudėtingesne už veiklą siauroje srityje. Dėl to, Tarnybos nuomone,

pareigybės aprašyme įtvirtinta tarnybinė veikla turi būti vertinama pagal Metodikos

3 priedo 4 dėmenį, kaip ta, kurią vykdant, susiduriama su

įvairiapusiškomis problemomis ir būtina nuolat teoriškai ir praktiškai

tobulintis. Ketvirta, R. J.

J. teiginys, kad nauja pareigybė

numato mažiau tarnybinių ryšių nėra pagrįstas. Tarnybos viršininko pareigybės aprašyme,

kurį ginčija pareiškėjas, nėra apsiribojama tarnybiniais ryšiais su kitomis

įstaigomis ir visuomene. Priešingai, pareigybės aprašymo 39 punktas nustato,

jog Tarnybos viršininko pavaduotojas palaiko ir atsako už ryšius su

kompetentingomis institucijomis kokybės vadybos sistemos srityje, organizuoja

sertifikavimo/persertifikavimo procesą, bendradarbiauja su BEMA (angl.

Benchmarking of European medicines agencies) agentūrų sugretinimo klausimais.

Tokio pobūdžio tarnybiniai ryšiai, bendravimas ir bendradarbiavimas turi būti

vertinamas pagal Metodikos 3 priedo 7 dėmenį, kaip tarnybiniai ryšiai su kitų

ES valstybių ir ES institucijų atstovais. Tuo tarpu Tarnybos viršininko

pavaduotojų pareigybių aprašymuose, pagal kuriuos veiklą vykdė iki 2012 m.

sausio 3 d. du Tarnybos viršininko pavaduotojai (tarp jų ir pareiškėjas),

tarnybiniai ryšiai, bendradarbiavimas ir bendravimas turi būti vertinami pagal

Metodikos 3 priedo 5, t. y. žemesnį, dėmenį, kaip tarnybiniai ryšiai su kitomis

įstaigomis ir visuomene. Pažymėjo, kad Tarnybos viršininko pavaduotojo

pareigybės aprašymą, kurį ginčija pareiškėjas, įvertino Valstybės tarnybos

departamentas. Valstybės tarnybos departamentas jokių Tarnybos viršininko

pavaduotojo pareigybės aprašymo neatitikimų teisės aktų reikalavimams nerado, todėl

2012 m. sausio 27 d. „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ (2012,

Nr. 8) buvo paskelbtas konkursas. Taigi, rengdama Tarnybos viršininko

pareigybės aprašymą ir nustatydama jam kategoriją, Tarnyba laikėsi teisės aktų reikalavimų

ir patvirtintas pareigybės aprašymas atitinka tiek Valstybės tarnybos įstatymą,

tiek Metodiką.

Pažymėjo, jog pareiškėjas R. J. J. neturi teisės reikalauti priteisti jam

išeitinę išmoką, kadangi Tarnyba jam išmokėjo tokio dydžio išeitinę išmoką,

kokią jis turi teisę gauti pagal Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 ir

4 dalies nuostatas. R. J.

J. skunde minimą 4 mėnesių

išmoką nustato Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 5, o ne 4

punktas, kaip kad nurodoma skunde. Tarnybos viršininko 2012 m. sausio 3 d.

įsakymo Nr. 8P-679 „Dėl R. J. J. atleidimo

iš valstybės tarnybos“ 3 punktu pareiškėjo atleidimo iš pareigų data buvo

perkelta iki teismo sprendimo dėl Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos

nesutikimo atleisti iš pareigų R. J. J. įsiteisėjimo dienos. Galutinis teismo sprendimas minėtoje byloje

įsiteisėjo 2013 m. rugpjūčio 12 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam

teismui priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. A146-841/2013 ir

pripažinus neteisėtu Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos nesutikimą atleisti

iš užimamų pareigų D. S.

ir R. J. J.. Priėmus šį teismo sprendimą, vadovaujantis

aukščiau minimu Tarnybos viršininko 2012 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. 8P-679 3 punktu,

pareiškėjas buvo atleistas iš užimamų pareigų. R. J. J. dirbo Tarnyboje nuo 2003 m. gegužės 16 d., taigi jo darbo

stažas yra 10 metų, o tokios trukmės darbo stažui Valstybės tarnybos

įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato 4 mėnesių valstybės

tarnautojo gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Pagal

Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 4 dalį Tarnyba išeitinę išmoką

R. J. J. pradėjo mokėti praėjus mėnesiui po jo

atleidimo dienos – 2013 m. rugsėjo 13 d. R. J. J. buvo apskaičiuota vieno jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio suma

(5 305,26 Lt) ir tą pačią dieną atskaičius mokesčius išmokėta 4 032 Lt suma.

Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje

pateiktą informaciją apie apdraustojo priėmimą į darbą valstybės ar

savivaldybių biudžetinėse įstaigose, valstybės ar savivaldybių įmonėse,

viešosiose įstaigose ar Lietuvos banke, 2013 m. rugsėjo 13 d. R. J. J. 14 buvo priimtas į darbą viešojoje

įstaigoje, todėl vadovaujantis aukščiau nurodyta Valstybės tarnybos įstatymo 41

straipsnio 4 dalimi, tolesnis išeitinės išmokos mokėjimas R. J. J. buvo nutrauktas. Taigi Tarnyba,

apskaičiuodama ir išmokėdama R. J. J. išeitinę išmoką, laikėsi Valstybės tarnybos įstatymo reikalavimų

ir nepažeidė pareiškėjo teisių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo

10 d. sprendimu (VI t., b. l. 79–113) administracinę bylą pagal

Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos

ministerijos darbuotojų profesinės sąjungos reikalavimą panaikinti Lietuvos

Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugpjūčio 3 d. įsakymą Nr.

V-746 „Dėl valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos

sveikatos apsaugos ministerijos struktūros patvirtinimo“ nutraukė kaip

nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai. Administracinę bylą pagal

pareiškėjo R. J. J. skundo

reikalavimą panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m.

rugpjūčio 3 d. įsakymą Nr. V-746 „Dėl Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos

prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos administracijos

struktūros patvirtinimo“ nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

Pareiškėjo Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos

sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojų profesinės sąjungos reikalavimą

panaikinti Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos viršininko 2011 m. rugpjūčio

25 d. įsakymą Nr. 1A-815 „Dėl Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos pareigybių sąrašo

pakeitimo“ atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjo R. J. J.

skundo reikalavimą panaikinti Valstybinės vaistų

kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos

viršininko 2011 m. rugpjūčio 25 d. įsakymo Nr. 1A-815 „Dėl Valstybinės vaistų

kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos

pareigybių sąrašo pakeitimo“ 1.4 punktą atmetė kaip nepagrįstą. Panaikino

Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos

ministerijos viršininko 2012 m. sausio 3 d. įsakymo „Dėl R. J. J. atleidimo iš valstybės

tarnybos“ Nr. 8P-679 2-ą punktą ir pripažino R. J. J. atleidimą iš Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos viršininko pavaduotojo

pareigų neteisėtu, laikė, kad pareiškėjas R. J. J. atleistas iš pareigų teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo

dienos. Priteisė pareiškėjo R. J. J. naudai iš Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos

Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės

pravaikštos laiką už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 14 d. iki 2014 m. kovo 10

d., priteistinos sumos dydį apskaičiuojant taip: iš 32 618,46 Lt sumos

atimant R. J. J. gautą

darbo užmokestį Viešojoje įstaigoje Lietuvos sveikatos mokslų universitete už

laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 13 d. iki 2014 m. vasario 28 d., t. y. 7 373,41

Lt sumą už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 28 d. iki 2014 m. kovo 10 d. atimant

pareiškėjo R. J. J. už

šį laikotarpį gautą darbo užmokestį Viešojoje įstaigoje Lietuvos sveikatos

mokslų universitete. Priteisė pareiškėjui R. J. J. iš Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos

Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos vidutinį darbo užmokestį už

laikotarpį nuo 2014 m. kovo 11 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos,

atėmus iš gautos sumos darbo užmokestį, kurį nuo 2014 m. kovo 11 d. iki teismo

sprendimo įsiteisėjimo dienos gaus R. J. J. dirbdamas lektoriaus pareigose Viešojoje įstaigoje Lietuvos

sveikatos mokslų universitete. Likusius pareiškėjo R. J.

J. skundo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.

Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos

apsaugos ministro 2011 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo „Dėl Valstybinės vaistų

kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos

struktūros patvirtinimo“ Nr. V-746

Vadovaudamasis Profesinių sąjungų įstatymo

17, 18, 21 straipsnių nuostatomis, teismas pažymėjo, kad profesinėms sąjungoms

nepavesta ginti valstybės ar viešąjį interesą t. y. jos nepatenka į subjektų

ratą, kuris nurodytas Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio

3 dalies 3 punkte, ir 56 straipsnyje. Profesinėms sąjungoms įstatymas

paveda ginti tik šios sąjungos narių tam tikras garantijas darbo santykių

srityje ir kontroliuoti, kaip darbdaviai laikosi įstatyme nurodytų konkrečių

reikalavimų (17 str.). Jokiame teisės akte nėra pasakyta, kad profesinė sąjunga

galėtų kontroliuoti ne tik darbdavį, bet ir jo steigėją, ar pastarasis laikosi

Profesinių sąjungų įstatymo 17 straipsnyje nurodytų teisės aktų reikalavimų.

Teismas, vadovaudamasis Teismų įstatymo 33

straipsnio 4 dalimi, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją,

kurioje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad administraciniams teismams

priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų

priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų

teisėms ir įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr. 2014 m. vasario 12 d.

nutartį administracinėje byloje Nr. A525-256/2014, 2011 m. rugsėjo

13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2188/2011, 2011 m.

sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-145/2011). Teisė

kreiptis į teismą nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinta įstatymų nustatyta

tvarka, todėl šiuo atveju profesinė sąjunga (pareiškėjas) šią teisę gali

įgyvendinti tik laikydamasis ABTĮ nustatytos tvarkos. Atsižvelgęs SAM įsakymo

turinį, į minėtą teisinį reglamentavimą, teismas pripažino, kad skundžiamas

įsakymas pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia, o šio įsakymo

panaikinimo atveju, pareiškėjas neapgintų jokių savo, savo narių teisių ir

teisėtų interesų, nepasiektų tikslų, kurie nurodyti Profesinių sąjungų įstatymo

17 straipsnyje, nes SAM nėra darbdavys profesinės sąjungos nariams. Taip pat

teisės ginčyti galimai įstatymams prieštaraujančius ministro įsakymus, priimtus

jo, ne kaip darbdavio, atstovo, o valstybinės institucijos steigėjo, (ginti

viešąjį interesą) Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos darbuotojų profesinė

sąjunga neturi. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas ir nevertino, ar

SAM įsakymu pažeidžiami pareiškėjo nurodomi teisės aktai.

Teismas skunde nurodomus argumentus,

susijusius su asmenimis, užimančiais tam tikras pareigas Tarnyboje, susijusias

aplinkybes, kad tie asmenys, kurie rengė struktūros pakeitimus, yra suinteresuoti

įgyti visų sprendimų kontrolę, kad jie pažeidė Viešųjų ir privačių interesų

derinimo valstybės tarnyboje įstatymo nuostatas ir kt., laikė tik prielaidomis,

taip pat pripažino, kad nurodytų asmenų neva neteisėti siekiai, kuriuos aprašo

pareiškėjas, nėra susiję su darbuotojų ekonominėmis ir socialinėmis teisėmis.

Tų asmenų veiksmus skųsti profesinė sąjunga gali atitinkamoms institucijoms,

tačiau, kol jų neteisėtų veiksmų nepatvirtino kompetentingos institucijos, jais

grįsti priimtų sprendimų neteisėtumą negali, juo labiau nesant ryšio tarp

nurodomų veiksmų ir darbuotojų darbo, ekonominių ir socialinių teisių gynimo.

Atsižvelgus į tai byla pagal Tarnybos

darbuotojų profesinės sąjungos skundo reikalavimą dėl SAM įsakymo panaikinimo,

nutraukta, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, ši byla

negali būti teisminga ir bendrosios kompetencijos teismui (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Vadovaudamasis ABTĮ 102 straipsnio 1 dalimi, teismas išaiškino pareiškėjui, kad

jis gali kreiptis į subjektus, kurie nurodyti ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3

punkte, 56 straipsnyje su prašymu ginti valstybės ar kitus viešuosius

interesus.

Dėl pareiškėjo R. J. J. teisės ginčyti SAM įsakymą teismas pažymėjo, jog pareiškėjas SAM

įsakymą ginčija tais pačiais motyvais kaip ir profesinė sąjunga, t. y., kad

įsakymu pažeidžiamos daugelio įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos. Tačiau

pirmiausiai pareiškėjas turėjo įrodyti, kad ginčijamu SAM įsakymu yra

pažeidžiamos jo teisės ir teisėti interesai. Pareiškėjas, nors tai ir teigia skunde,

tačiau visai nepagrindė įrodymais, kad SAM įsakymu reorganizuojant Tarnybą

siekiama pašalinti darbuotojų profesinės sąjungos aktyvius narius. Pareiškėjas

dėl to teikė argumentus, kurie susiję tik su darbdavio veiksmais (dėl įvairių

audito išvadų nepaisymo ir pan.), tačiau kaip ministras įsakymu siekė paveikti

būtent pareiškėjo teisę užimti viršininko pavaduotojo pareigas, pareiškėjas nei

paaiškino, nei įrodė. Susipažinus su ministro patvirtinta Tarnybos struktūra

akivaizdu, kad joje numatyta viršininko pavaduotojo pareigybė, bet jai

nenustatytas nei lygis, nei kategorija (pareiškėjui galėjo būti siūlomos tik jo

lygio ir kategorijos pareigos arba žemesnės kategorijos), todėl įsakymu dar

nepaneigta pareiškėjo teisė užimti pavaduotojo pareigas. Nurodyta tik tai, kad

į pavaduotojo funkcijas pateks: jis bus vadovybės atstovu kokybei ir bus

atsakingas už korupcijos prevenciją. Šiuo SAM įsakymu iš pareiškėjo nebuvo

atimta teisė eiti kokias nors pareigas Tarnyboje, jam ir buvo pasiūlytos kitos pareigos,

kurių jis atsisakė. Todėl teismas, taip pat kaip ir pirmuoju atveju, vadovavosi

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, 22 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad šioje

dalyje ginčo sprendimas niekaip nepaveiks pareiškėjo teisių ar teisėtų

interesų, nepakeis jo padėties, todėl toks ginčas nepriskirtas administracinių

teismų kompetencijai. Pareiškėjas taip pat gali kreiptis į institucijas ar

pareigūnus, kuriems įstatymai paveda ginti teisme viešąjį ar valstybės

interesą. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas nevertino pareiškėjo

nurodytų argumentų, kad SAM įsakymu pažeidžiamos Valstybės tarnybos įstatymo,

Viešojo administravimo įstatymo, Darbo kodekso nuostatos ir kitų įstatymų

nuostatos, nevertino ir argumentų, susijusių su Tarnyboje dirbančių asmenų

veikla. Dėl to byla taip pat nutraukta pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 punktą.

Dėl Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos

viršininko 2011 m. rugpjūčio 25 d. įsakymo Nr. 1A-815 „Dėl Valstybinės

vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos

ministerijos pareigybių sąrašo pakeitimo“

Teismas nustatė, kad šiuo įsakymu Tarnybos

viršininkas pakeičia Tarnybos pareigybių sąrašą, patvirtintą Tarnybos

viršininko 2011 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1A-166, panaikina Ikiklinikinių ir

klinikinių tyrimų skyriaus vedėjo, karjeros valstybės tarnautojo (A lygis, 16 kategorija)

pareigybę, tame skyriuje vedėjo pavaduotojo, karjeros valstybės tarnautojo (A

lygis, 13 kategorija) pareigybę, tame skyriuje vieną vyriausiojo specialisto,

karjeros valstybės tarnautojo (A lygis, 12 kategorija), pareigybę, o 1.4 punktu

panaikina dvi Tarnybos viršininko pavaduotojų, karjeros valstybės tarnautojų (A

lygis, 17 kategorija) pareigybes. Šis įsakymas įsigaliojo nuo 2012 m.

sausio 4 d.

Teismas nustatė, kad darbdavys ir

informavo darbuotojų atstovus ir su jais konsultavosi Darbo kodekso 47

straipsnyje numatyta tvarka. Šiuo atveju nėra reikšminga aplinkybė, dėl kurios

iš derybų šalies kaltės tos konsultacijos kažkuriuo momentu nutrūko, bet jos vyko.

Taip pat nurodyta teisės norma nereikalauja, kad darbdavys besąlygiškai priimtų

darbuotojų atstovų pasiūlymus. Teismas padarė išvadą, kad ne į bet kokią

siūlomo projekto kritiką turi atsižvelgti darbdavys, o tik į tokią, kuri susijusi

su jau minėta profesinės sąjungos teise, nustatyta Profesinių sąjungų įstatymo

17 straipsnyje, t. y. darbuotojų atstovai turi kelti tik tuos klausimus,

kurie paveiktų darbuotojų ekonominę ir socialinę padėtį, bet ne jų darbinių

funkcijų priskyrimą vienam ar kitam įstaigos struktūriniam padaliniui ir į dėl

to galimus Farmacijos įstatymo ar Biomedicininių tyrimų etikos įstatymo pažeidimus.

Už šių įstatymų tinkamą įgyvendinimą iš darbdavio atsakomybės gali pareikalauti

visai kitos institucijos, tokios kaip STT, ar pareiškėjų nurodomos tarptautinės

farmacijos institucijos, ar kt. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad ir

informavimas ir konsultavimasis turi būti susijęs su darbuotojų teisėmis ir

interesais darbo, ekonominių ir socialinių santykių srityje, t. y. negali vykti

konsultacijos, kurios susijusios vien tik su tam tikrais specifiniais darbdavio

(Tarnybos) vykdomos veiklos klausimais, pavyzdžiui, kaip šiuo atveju profesinė

sąjunga kelia tinkamo inspektavimo ir panašius gamybinius klausimus, kurie

visai nesusiję su siekiu sušvelninti teisinius, ekonominius ir socialinius

padarinius darbuotojams, o susiję su Tarnybos veiklos vertinimu iš valstybės

pozicijos – ar Tarnyba tinkamai atlieka visas savo funkcijas. Teismo nuomone,

tokia kontrolė nepriskirta profesinių sąjungų kompetencijai.

Nustatyta, kad profesinė sąjunga buvo informuota

apie struktūrinius pertvarkymus Tarnybos 2011 m. liepos 18 d. raštu Nr.

2R-1.22-772, kuriuo profesinė sąjunga pakviesta į konsultaciją (III t., b. l.

95-99). Šis raštas yra labai išsamus, motyvuotas, pagrindžiamas kitų

institucijų rekomendacijomis. Pirma konsultacija įvyko 2011 m. liepos 25 d. (IV

t., b. l. 36-37), surašytas protokolas, konsultacijoje dalyvavo profesinės

sąjungos advokatas, darbdavio atstovas sutiko pateikti prašomus papildomus

dokumentus (auditorių išvadas, įsakymo dėl reorganizavimo projektą), nors,

teismo nuomone, auditorių išvados nebuvo susijusios su jokiomis darbuotojų

teisėmis, o buvo susijusios su institucijos veiklos tinkamu organizavimu,

vykdant jos tiesioginę vaistų kontrolės veiklą apskritai. Prašoma papildoma

informacija pateikta Tarnybos 2011 m. liepos 25 d. raštu Nr. 2R-1.22-793 (IV t.,

b. l. 39-45). Šiuo raštu taip pat pateikiama itin išsami informacija apie

būsimus struktūros pakeitimus, jie yra pagrįsti atitinkamais dokumentais.

Profesinė sąjunga 2011 m. rugpjūčio 2 d. raštu Tarnybos viršininkui teikė

pasiūlymus (IV t., b. l. 46-49). Teismas padarė išvadą, kad šie pasiūlymai beveik

visa apimtimi susiję su klausimais, kurie priklauso darbdavio diskrecijai –

audito išvadų vertinimas, Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus veiklos

vertinimas, inspektavimo metodikų vertinimas ir pan. Šiame pareiškėjo rašte tik

deklaratyviai teigiama, kad galima daryti prielaidą, jog tikrieji struktūrinių

pertvarkymų ketinimai yra susiję su siekiu susilpninti profesinę sąjungą,

eliminuoti aktyvius jos narius. Tačiau, kaip tokie ketinimai susiję su toliau

tame rašte nurodytais Tarnybos veiklos klausimais, nustatyti neįmanoma, nes tie

klausimai, kaip minėta, turi būti sprendžiami darbdavio, kai jis organizuoja

visos institucijos darbą. Bet kuriuo atveju, profesinė sąjunga neatskleidė savo

keliamų pretenzijų taip, kad būtų akivaizdu, jog ji siekia ginti darbuotojų

ekonomines ir socialines teises. Tarnyba 2011 m. rugpjūčio 2 d. išsiuntė

profesinei sąjungai raštą, pateikė SAM įsakymo dėl struktūros pertvarkymo

projektą. Šį projektą Tarnyba privalėjo pateikti, vykdydama pareigą informuoti

darbuotojų atstovą apie struktūros pakeitimus. Todėl padaryta išvada, kad Darbo

kodekse numatytas informavimas ir konsultacijos vyko ir darbuotojų atstovas –

profesinė sąjungą, turėjo galimybę jos kompetencijai priklausančiais klausimais

laiku teikti pasiūlymus, kuriuos privalėtų apsvarstyti darbdavys, tačiau tokių

neteikė, iš esmės kritikavo tik vieno iš skyrių panaikinimą, o kritikos motyvai

buvo grynai gamybinio, t. y. darbo organizavimo tokiose srityse, kurios neturi

įtakos darbuotojų ekonominėms ir socialinėms teisėms, pobūdžio.

Teismui pareiškėjas nepateikė duomenų,

kiek darbuotojų buvo atleista dėl šio skyriaus panaikinimo. Darbdavys aiškino,

kad darbuotojai nebuvo atleisti. Taigi, profesinės sąjungos teiginiai, kad jai

buvo suteikta per mažai laiko, yra nepagrįsti, nes tą laiką, kuris profesinei

sąjungai buvo suteiktas, pati profesinė sąjunga išnaudojo neproduktyviai, kėlė

ne tuos klausimus, kurie turėtų būti svarbūs profesinei sąjungai ir kurie

patenka į jos kompetenciją (funkcijų perskirstymas skyriams, ekspertų atliekamo

daro kokybė, inspekcijų organizavimas). Dėl nurodytų aplinkybių teismas

nevertino, ar įsakymu pažeidžiami kiti pareiškėjų nurodomi įstatymai, tokie

kaip Farmacinės veiklos, Biomedicininių tyrimų etikos, taip pat nevertino pertvarkymų

ekonominio ir gamybinio tikslingumo. Todėl pareiškėjo profesinės sąjungos

reikalavimas panaikinti įsakymą atmestas kaip nepagrįstas.

Dėl pareiškėjo R. J. J. argumentų dėl šio įsakymo 1.4 punkto teismas pažymėjo, kad skundžiamu

įsakymo punktu nebuvo įsteigta nauja viršininko pavaduotojo pareigybė (lygis A,

18 kategorija). SAM įsakymu patvirtinta viena viršininko pavaduotojo

pareigybė, nenurodant jos lygio ir kategorijos, tačiau nurodant pagrindinius uždavinius.

Tai buvo įgyvendinta kitu Tarnybos viršininko įsakymu – 2012 m. sausio 4 d.

įsakymu Nr. 1A-10 – įsteigiama viena Tarnybos viršininko pavaduotojo, karjeros

valstybės tarnautojo (A lygis, 18 kategorija) pareigybė (III t., b. l. 175),

šis įsakymas nėra ginčijamas. Atsižvelgus į tai, Tarnybos vadovybė turėjo

panaikinti dvi viršininko pavaduotojo pareigybes, nes buvo būtina įsteigti naują

pavaduotojo pareigybę, kadangi buvusios pavaduotojų pareigybės neatitiko naujai

keliamų pagrindinių reikalavimų šiai pareigybei. Pareiškėjo R. J. J. eitos pareigybės aprašyme (patvirtintas

2008 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. 1A-815, III t., b. l. 177-179) nėra tokių

funkcijų, todėl šis aprašymas neatitiko naujai keliamų uždavinių – būti vadovybės

atstovu, atsakingu už kokybę (visos įstaigos) ir korupcijos prevenciją. Taigi,

pareigybė panaikinta pagrįstai. Ir nors neginčijamas įsakymas dėl naujos

pareigybės įsteigimo, tačiau naujai įsteigta pareigybė atitiko SAM įsakyme

nurodytus uždavinius jai, o paskiriant lygį ir kategoriją, nebuvo pažeistos

Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos, patvirtintos

Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685, nuostatos ir tuo pačiu Valstybės

tarnybos įstatymo 8 straipsnio 7 dalies nuostatos. Pagal Metodiką tokiai

pareigybei gali būti nustatomas A lygis, o kategorija nuo 17 iki 18. Atsižvelgus

į tai, nebuvo pagrindo išvadai, kad skundžiamo Tarnybos viršininko įsakymo 1.4

punktas susijęs tik su tuo, kad buvo siekiama atleisti pareiškėją R. J. J. iš darbo tarnyboje. Todėl šis pareiškėjo

R. J. J. reikalavimas atmestas kaip nepagrįstas.

Dėl Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos

prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2012 m. sausio 16 d. įsakymo „Dėl

Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos

apsaugos ministerijos viršininko pavaduotojo pareigybės aprašymo patvirtinimo“

Nr. 1A-77

Šiuo įsakymu (IV t., b. l. 11-13)

patvirtinama Tarnybos viršininko pavaduotojo pareigybė, kurios lygis A, kategorija

18. Pareiškėjas aiškino, kad šiuo įsakymu Tarnybos viršininkas siekė užkirsti

kelią teismo sprendimo vykdymui, jeigu jis būtų nepalankus darbdaviui, nes 18

kategorija nustatyta pareigybei, kurios funkcijos yra žymiai siauresnės, negu

iki 2012 m. sausio 3 d. galiojusios viršininko pavaduotojo pareigybės aprašyme,

nes neliko 6 skyrių kuravimo, o kitos funkcijos liko tos pačios. Visų pirma, ši

pareigybė buvo įsteigta Tarnybos viršininko 2012 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. 1A-10.

Antra, įsteigta nauja pareigybė, nes joje iš tiesų atsisakoma tokios

organizacinės struktūros, kai pavaduotojai kuruoja jiems priskirtus skyrius.

Tarnybos vadovas turi diskrecijos teisę kitaip organizuoti skyrių ir

pavaduotojų darbą. Kita vertus, nėra pagrindo išvadai, kad nustatant 18 kategoriją

pavaduotojo pareigybei, buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai. 18 kategorija

nustatyta nepažeidžiant Metodikos 3 priedo kriterijų. Bet kuriuo atveju,

nuginčijus šį įsakymą, pareiškėjo teisinė padėtis nepasikeistų, nes liktų

galioti 2012 m. sausio 4 d. įsakymas Nr. 1A-10. Todėl nėra pagrindo išvadai,

kad šiuo įsakymu pažeistos pareiškėjo teisės ir skundas šioje dalyje atmestas

kaip nepagrįstas.

Dėl Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos

prie Sveikatos apsaugos ministerijos viršininko 2012 m. sausio 3 d. įsakymo

„Dėl R. J. J. atleidimo iš valstybės tarnybos“ Nr.

8P-679 2-o punkto (III t., b. l. 154)

Remdamasis Valstybės tarnybos įstatymo 41

straipsnio, 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatomis, Darbo kodekso 130

straipsnio 4 dalies, 5 dalies nuostatomis, teismas pažymėjo, jog šios normos

taikytos dėl to, kad įsakymo priėmimo metu vyko ginčas tarp Tarnybos ir jos darbuotojų

profesinės sąjungos dėl sutikimo atleisti nedavimo. Šis ginčas buvo

nagrinėjamas administracinėje byloje, kurioje Vilniaus apygardos administracinis

teismas 2012 m. birželio 25 d. priėmė sprendimą (administracinė byla Nr. I-1326-121/2012,

prijungta prie šios bylos), kuris įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam

administraciniam teismui priėmus 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutartį

(administracinė byla Nr. A146-841/2013). Taigi, atleidimo data

turėjo būti 2013 m. rugpjūčio 13 d., kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos

administracinio teismo sprendimas, kuriuo panaikintas profesinės sąjungos

nesutikimas atleisti pareiškėją iš pareigų. Nustatyta, kad iki nurodytos datos

pareiškėjui buvo mokamas atlyginimas, po to išeitinė išmoka, kuri buvo mokama

vieną mėnesį, nes gauta duomenų, kad pareiškėjas įsidarbino viešojoje įstaigoje.

Pareiškėjas atleidimą ginčija, ginčydamas

Tarnybos 2011 m. rugpjūčio 25 d. įsakymą Nr. 1A-815, dėl kurio jau pasisakyta,

taip pat ir dėl naujai įsteigtos pareigybės lygio ir kategorijos nustatymo.

Visi pareiškėjo teiginiai, susiję su Tarnybos uždavinių ir tikslų įgyvendinimu,

ginčijant struktūros pakeitimų tikslingumą, teigiant, kad tokiu būdu siekiama

sutelkti Tarnybos valdymą vienose rankose ir pan., atmesti. Į kokias aplinkybes

kreiptinas dėmesys, kai valstybės tarnautojas yra atleidžiamas dėl pareigybės

panaikino, jau ne kartą nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Pareiškėjas gali ginčyti atleidimą tik tuo pagrindu, kad jo vykdytos funkcijos

išliko kokiose nors pareigose, buvo nepagrįstai perduotos kitam valstybės

tarnautojui, kad jam nebuvo pasiūlyta užimti tą pareigybę, kuriai buvo

perduotos jo funkcijos, tačiau ne tuo pagrindu, kad Tarnybos struktūra

apskritai keičiama ne taip, kaip, pareiškėjo manymu, būtų tikslinga, atitiktų

daugelio jo nurodomų įstatymų reikalavimus. Pareiškėjas nenurodė jokių

argumentų ir motyvų, kurie patvirtintų, kad jo pareigybė buvo panaikinta tik

formaliai, o realiai išliko visos jo vykdytos funkcijos, kad jos dirbtinai buvo

priskirtos kitai pareigybei. Priešingai, tiek pareiškėjas, tiek profesinė

sąjunga nurodo, kad naujai įsteigtos pavaduotojo pareigybės funkcijos

nustatytos neteisingai, nes tokiu būdu visa veiklos kontrolė koncentruojama

vienose viršininko rankose, nurodo naujai įsteigtos pareigybės esminį skirtumą,

lyginant su pareiškėjo eitos pareigybės aprašymu, kur buvo numatyta, kokius

skyrius jis kontroliuoja, organizuoja juose veiklą. Pagal naują struktūrą

skyriai tapo atskaitingi Tarnybos viršininkui tiesiogiai, taigi šios funkcijos

viršininko pavaduotojo pareigybėje neišliko. Teismas vadovavosi Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismų praktika (žr. 2012 m.

vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-421/2012,

2012 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-348/2012,

2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-3106/2011

ir kt.), kad ginčijant atleidimą Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies

9 punkto pagrindu, būtina nustatyti pareigybės panaikinimo faktą. Sulyginus

pareiškėjo eitos pareigybės aprašymą ir naujai įsteigtos pavaduotojo pareigybės

aprašymą (III t., b. l. 181-183), daroma išvada, kad pareiškėjo pareigybė

panaikinta realiai, įsteigta nauja pavaduotojo pareigybė, kuriai nustatytos

kitokios funkcijos, taip pat pavedama teikti projektus, remiamus ES,

pavaduotojas organizuoja ir kontroliuoja tokių projektų įgyvendinimą,

organizuoja kokybės vadybos sistemos įgyvendinimą ir kt. Nors pareiškėjas

nenurodo, kad buvo pažeista jo teisė į Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio

1 dalyje numatytą garantiją, tačiau ši teisė (garantija) nėra absoliuti,

kadangi valstybės tarnautojas turi atitikti darbdavio turimai laisvai

pareigybei nustatytus specialiuosius reikalavimus. Pareiškėjas, gindamas savo

teisę būti paliktam pavaduotojo pareigybėje, būtent nurodo motyvus ir argumentus,

kurie nei pagal Valstybės tarnybos įstatymą, nei pagal Darbo kodeksą negali

būti vertinami (kaip minėta, remiasi struktūros pakeitimo tikslingumu,

neteisingu funkcijų perskirstymu skyriuose, kuriuose jis netgi nedirbo, tuo,

kad keičiant struktūrą pažeidžiamas Farmacijos ir kiti įstatymai, nesusiję su darbuotojų

teisių garantijomis, ir pan.). Byloje nustatyta, kad pareiškėjui buvo siūlyta

eiti kitas pareigas, todėl ši garantija jam buvo suteikta. Pareiškėjui apie

pareigybės panaikinimą pranešta 2011 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. 2R-1.22-952,

kuriuo buvo pasiūlyta užimti laisvas pareigas, atitinkančias pareiškėjo

kvalifikaciją: Vaistų saugumo ir informacijos skyriaus vyriausiojo specialisto

(lygis A, kategorija 12) ir Nacionalinės procedūros skyriaus vyriausiojo

specialisto pareigas (lygis A, kategorija 12), pareiškėjas neginčija, kad eiti

tas pareigas atsisakė. Kadangi pareiškėjo atleidimo data buvo nukelta, jam Tarnyba

2012 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. 1.22)2R4-1285 siūlė užimti Tarnybos Vaistų

registracijos skyriaus vedėjo, karjeros valstybės tarnautojo (A lygis, 14

kategorija) pareigas (V t., b. l. 125), pareiškėjui pateiktas ir pareigybės

aprašymas. Pareiškėjas ilgokai aiškinosi, ar šios pareigybės kategorija nebuvo

sumažinta, siekiant jį diskriminuoti kaip profesinės sąjungos aktyvų narį (V t.,

b. l. 126), dėl to susirašinėjo su Tarnyba, o atėjus paskutinei termino duoti

sutikimą dienai, 2012 m. rugsėjo 21 d., savo raštu nedavė sutikimo užimti tas pareigas,

toliau aiškinosi dėl jų (V t., b. l. 130), taigi pats pareiškėjas nesutiko eiti

siūlomų pareigų. Todėl laikyta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnyje

numatyta garantija pareiškėjui buvo suteikta.

Tačiau, pagal Valstybės tarnybos įstatymo

44 straipsnio 6 dalies nuostatas, pareiškėjas turėjo dar vieną garantiją nebūti

atleistam iš pareigų, kaip auginančiam vaiką (vaikus) iki trejų metų. Nustatyta,

kad pareiškėjas nebuvo oficialiai pateikęs Tarnybos buhalterijai aiškios ir

nedviprasmiškos informacijos apie savo dukrą su prašymu atitinkamai skaičiuoti

pajamų mokestį. Tačiau byloje yra Gyventojų registro tarnybos prie Vidaus

reikalų ministerijos 2013 m. rugsėjo 11 d. pažyma apie asmens duomenis Nr.

(29)4VE-2119, kurioje nurodyta, kad E. B. gimė 2011 m. sausio 20 d., jos gyvenamoji vieta deklaruota 2013 m.

rugsėjo 3 d. adresu (duomenys neskelbtini), jos tėvas yra R. J. J. (V t., b. l. 93). Pareiškėjas aiškino, kad

vaiko gimimo liudijimą jis elektroniniu paštu išsiuntė Tarnybos buhalterei 2011

m. liepos 29 d. (pateikė išrašą iš elektroninio pašto, VI t., b. l. 47-48).

Atsakovė neneigia, kad tuo pat metu trumpą laiką pareiškėjui pajamų mokestis buvo

skaičiuojamas, atsižvelgiant į tai, kad jis turi vaiką, o vėliau tai pripažinta

klaida ir pajamų mokestis skaičiuojamas kaip ir anksčiau. Tačiau šios

aplinkybės patvirtina, kad į pareiškėjo elektroniniu laišku pateiktą

informaciją buvo nors ir trumpam atsižvelgta. Kita vertus, atsižvelgęs į

nurodytas aplinkybes, į tai, kad E. B. gimimo liudijimas buvo pateiktas dar į bylą Nr. I-1326-121/2012

(II t., b. l. 54), kartu su Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos 2011 m.

lapkričio 30 d. atsiliepimu į Tarnybos skundą, kai pareiškėjas dar nebuvo

atleistas iš Tarnybos, teismas padarė išvadą, kad tarnybai turėjo būti žinoma,

jog pareiškėjas turi dukrą, tuo metu jai nebuvo metų, todėl šią aplinkybę

Tarnybos administracija privalėjo aiškintis iki galo. Juo labiau, kad gimimo

liudijimas buvo teikiamas el. paštu ir Tarnybos buhalterei. Tarnyba galėjo

pareikalauti iš pareiškėjo pateikti

įrodymus, kad jis augina vaiką (pvz. Vaikų teisių apsaugos tarnybos pažymą). Atsižvelgus

į nurodytas aplinkybes, padaryta išvada, kad pareiškėjo atleidimas iš Tarnybos

buvo neteisėtas, nes juo pažeistos VTĮ 44 straipsnio 6 dalies nuostatos, t. y.

garantija valstybės tarnautojui esant nurodytoms aplinkybėms nebūti atleistam

iš tarnybos iki vaikui sueis treji metai.

Remdamasis Darbo kodekso 300 straipsnio 4

dalies nuostatomis, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas neprašo grąžinti jį į

eitas pareigas, į tai, kad jo pareigybė yra panaikinta, teismas nusprendė jam

priteisti kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, pripažįstant

atleidimą iš tarnybos neteisėtu, atleidimo datą nustatant pagal teismo

sprendimo įsiteisėjimo datą.

Nustatyta, kad pareiškėjo vidutinis darbo

užmokestis 2013 m. rugsėjo mėn. yra 5 305,26 Lt (V t., b. l. 119), už vieną

mėnesį po atleidimo jam buvo išmokėta tokio dydžio išeitinė išmoka (V t., b. l.

120). Vėliau šios išmokos mokėjimas nutrauktas nustačius, kad pareiškėjas dirba

Viešoje įstaigoje Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (V t., b. l. 154).

Teismas pripažino, kad kai pareiškėjas pradėjo dirbti valstybinėje mokslo

įstaigoje, Tarnyba pagrįstai nutraukė jam išeitinės išmokos mokėjimą (Valstybės

tarnybos įstatymo 41 str. 4 d.). Pagal Lietuvos sveikatos mokslų universiteto

2014 m. sausio 10 d. išduotą pažymą Nr. DVT2-42, pareiškėjas šioje aukštojo

mokslo įstaigoje dirba nuo 2013 m. rugsėjo 13 d. iki šiol (V t., b. l. 154). Kadangi

pareiškėjas pradėjo dirbti valstybės viešojoje įstaigoje 2013 m. rugsėjo 13 d.

ir dirba iki šiol ir jam pagrįstai nutrauktas išeitinės išmokos mokėjimas, jis

nepriteistas ir šiuo metu, o pareiškėjo reikalavimas priteisti jam išeitinę

kompensaciją (neišmokėtą jos dalį) atmestas kaip nepagrįstas. Tačiau pareiškėjui priteistas darbo

užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2013 m. rugsėjo 14 d. (nuo

2013 m. rugpjūčio 13 d. iki 2013 m. rugsėjo 13 d. pareiškėjas gavo išeitinę

išmoką) iki 2014 m. kovo 10 d. Tai sudaro 5 mėnesius ir 24 kalendorines dienas,

už kuriuos priteistina 32 618,46 Lt suma, neatskaičius mokesčių. Be to,

pareiškėjas turi teisę į vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmokas už

priverstinės pravaikštos laiką iki šio teismo sprendimo įteisėjimo dienos.

Pagal nurodytą Darbo kodekso 300 straipsnį, iš priteisiamos darbo užmokesčio sumos

už visą priverstinės pravaikštos laiką turi būti atimamas darbo užmokestis,

kurį nuo 2013 m. rugsėjo 13 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos gavo pareiškėjas,

dirbdamas lektoriaus pareigose Viešojoje įstaigoje Lietuvos sveikatos mokslų universitetas.

Teismo turimais duomenimis iš Sodros duomenų bazės Lietuvos sveikatos mokslų universitete

R. J. J. buvo išmokėta bendra 7 373,41 Lt suma gauto

darbo užmokesčio laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 13 d. iki 2014 m. vasario 28 d.,

kuri turi būti atimama iš darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką,

atitinkamai iš priteistinos sumos turi būti atimamas ir kitas pareiškėjo darbo

užmokestis, kurį jis gaus VšĮ Lietuvos sveikatos mokslų universitete nuo 2014

m. vasario 28 d. iki šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Dėl žalos atlyginimo

Pareiškėjas buvo atleistas neatsižvelgiant

į Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje numatytą garantiją

būti paliktam dirbti iki vaikui sueis treji metai. Tačiau pareiškėjas neturtinę

žalą kildina iš visų jo nurodomų aplinkybių, iš neteisėto struktūros

pertvarkymo, o šį struktūros pakeitimą pripažinti neteisėtu nėra pagrindo. Tai

iš dalies mažina valstybės institucijos atsakomybę. Visgi, konstatuota, kad Lietuvos

Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalies prasme

nustatyta viena iš deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėti valstybės

institucijos veiksmai, nors ir ne tokia apimtimi, kaip nurodo pareiškėjas.

Teismas atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo

nuostatas, taip pat ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2008

m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008)

ir atmetė Tarnybos teiginius, kad neturtinės žalos dydis, jos padarymo faktas

nėra įrodyti. Tačiau, remdamasis teismų praktika, kad kaip neturtinė žala

pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet kai neigiamą

poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar

smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero

vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr.

A17-749/2007), teismas pažymėjo, jog pareiškėjas pats nebuvo iki

galo tinkamai sutvarkęs dokumentų, nors, kaip matyti iš bylos medžiagos, nuolat

vyko susirašinėjimas tarp Tarnybos ir pareiškėjo jau po skundžiamo įsakymo dėl

jo atleidimo priėmimo, todėl pareiškėjas turėjo galimybę pateikti Tarnybai

reikiamą dokumentą. Pareiškėjas nebuvo eilinis tarnautojas, o buvo vedėjo

pavaduotojas, todėl jam turėjo būti žinomi įstaigos finansinio skyriaus veiklos

ypatumai. Tai patvirtina ir tas faktas, kad pareiškėjas bandė elektroniniu

paštu pateikti reikiamą dokumentą, tačiau pareiškėjas nepaaiškino, kas jam

sutrukdė nors paštu atsiųsti reikiamą prašymą su pridėta vaiko gimimą

patvirtinančio dokumento kopija. Be to, pareiškėjas per visą laikotarpį nuo

skundžiamo įsakymo apie jo atleidimą priėmimo iki realaus atleidimo (nuo 2012

m. sausio 3 d. iki 2013 m. rugpjūčio 13 d.) gavo darbo užmokestį, o vėliau vieną

mėnesį gavo ir išeitinę išmoką. Dėl to nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjo

patiriami dvasiniai išgyvenimai, neigiamos patirtos emocijos buvo intensyvios.

Pareiškėjas nepateikė įrodymų ir dėl jo ligos priežasties, o būtent to, kad

ligą jam sukėlė itin neigiamos emocijos, dvasiniai išgyvenimai. Dėl nurodytų

priežasčių teismas padarė išvadą, kad šio ginčo atveju pareiškėjui neturtinė

žala gali būti atlyginama konstatuojant, jog atleistas jis buvo neteisėtai ir

priteisiant jam atlyginimą už visą priverstinės pravaikštos laiką. Todėl

reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas kaip

nepagrįstas.

III. Atsakovas Valstybinė vaistų kontrolės

tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos apeliaciniu

skundu (VI t., b. l. 122-125) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio

teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo R. J. J. atleidimas pripažintas neteisėtu ir jam

priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą, bei priimti

naują sprendimą – atmesti pareiškėjo R. J. J. skundą kaip nepagrįstą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais

argumentais:

1. Pirmosios instancijos

teismas nurodė, kad Tarnyba galėjo pareikalauti iš pareiškėjo pateikti

įrodymus, kad jis augina vaiką, tačiau pats teismas pats netyrė ir nenustatė

fakto, kad R. J. J. tikrai augina vaiką, nepaisant to pritaikė

jam Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje numatytą garantiją.

Taigi, teismas rėmėsi vien prezumpcija, kad R. J. J. galimai augina vaiką iki trejų metų.

2. Teismas pripažino

faktą, kad pareiškėjas R. J.

J. nebuvo oficialiai

pateikęs informacijos apie tai, kad jis augina vaiką iki trejų metų ir rėmėsi

pareiškėjo paaiškinimu, kad jis vaiko gimimo liudijimą elektroniniu paštu

išsiuntė Tarnybos buhalterei 2011 m. liepos 29 d. (pateikė išrašą iš

elektroninio pašto, t. y. VI t., b. l. 47-48). Tarnybos nuomone, elektroninis

laiškas, kurį pateikė R. J.

J. negali būti laikomas

tinkamu įrodymu, kadangi prie elektroninio laiško galėjo būti prisegtas bet

koks dokumentas, nebūtinai vaiko gimimo liudijimas. Juo labiau, kad pats

teismas pripažino, jog pareiškėjas jau po skundžiamo įsakymo dėl jo atleidimo

turėjo galimybę pateikti Tarnybai reikiamą dokumentą. Vadinasi, pats teismas

pripažino, kad R. J. J. nepateikė, nors ir turėjo galimybę bei

turėjo žinoti apie reikalavimus dokumentų pateikimui, patvirtinančio dokumento,

jog jis augina vaiką iki trejų metų.

3. Apie minėtą el. laišką

Tarnybos atstovės sužinojo tik 2014 m. sausio 27 d. vykusio posėdžio metu.

Finansų skyrius Tarnyboje nėra atsakingas už Tarnyboje vykdomų struktūrinių

pertvarkymų organizavimą ir vykdymą, todėl ir šis faktas patvirtina, jog el.

susirašinėjimas su vienu iš Tarnybos darbuotojų negali būti laikomas tinkamu

Tarnybos informavimu apie vaiko auginimo faktą. Tarnybos nuomone, pats

valstybės tarnautojas, siekdamas, kad jam būtų pritaikytos įstatymuose

nustatytos garantijos, turi būti aktyvus ir pateikti visus tinkamus bei

reikalingus dokumentus, patvirtinančius jam priklausančias garantijas.

4. Apie tai, kad augina

vaiką, Tarnybos neinformavo ir profesinė sąjunga, kurios tarybos narys yra R. J. J.. Tuo tarpu pagrindinė profesinės sąjungos

funkcija ir yra ginti valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo

sutartis, interesus. Profesinei sąjungai apie numatomus struktūrinius

pertvarkymus Tarnyba pranešė 2011 m. liepos 18 d. raštu Nr. 2R-1.22-772 „Dėl

planuojamų Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos struktūros keitimų“. Tarnybos

nuomone, jeigu profesinei sąjungai buvo žinoma informacija apie tai, kad

tarybos narys R. J. J. augina vaiką iki trejų metų ir jam turėtų

būti suteikiamos papildomos socialinės garantijos, ji konsultacijų metu turėjo

apie tai informuoti Tarnybą. Juo labiau, kad konsultacijose dalyvavo ir pats

pareiškėjas, tačiau jis taip pat nepateikė Tarnybai informacijos apie tai, jog

augina vaiką iki 3 metų.

5. Teismas nepagrįstai

padarė išvadą, jog trumpą laiką pareiškėjui pajamų mokestis buvo skaičiuojamas

atsižvelgiant į tai, kad jis turi vaiką, o vėliau tai pripažinta klaida ir

pajamų mokestis skaičiuojamas kaip ir anksčiau, todėl į pareiškėjo elektroniniu

laišku pateiktą informaciją nors ir trumpam buvo atsižvelgta. Pirmosios

instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog Tarnybos buhalterė labai aiškiai

nurodė, kad ji padarė klaidą ir kad papildomo neapmokestinamo pajamų dydžio už

vaiką Tarnyba netaiko, nes tam nėra jokio pagrindo. Pagal Valstybinės mokesčių

inspekcijos išaiškinimą tais atvejais, kai tėvai gyvena nesusituokę, tačiau

vaikus augina kartu, papildomas NPD taikytinas, jeigu darbdaviui pateikiami

atitinkami dokumentai, kad jie abu augina vaikus (pateiktas kartu su Tarnybos

2012 m. gegužės 22 d. raštu Nr. 2R-1.39-58, IV t., b. l. 124). Taigi, pagal

Valstybinės mokesčių inspekcijos išaiškinimą darbuotojas privalo pateikti

darbdaviui dokumentus, patvirtinančius vaiko auginimo faktą.

6. Valstybės tarnybos įstatymo

44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos apsaugos būtinoji sąlyga yra vaiko

auginimas, tačiau ne vien buvimas vaiko tėvu ar motina. Pridėta vaiko gimimo liudijimo

kopija neįrodo to, kad pareiškėjas faktiškai augina vaiką ir patvirtina tik

faktą, kad R. J. J. yra E. B., g. 2011 m. sausio 20 d., biologinis tėvas. Vien buvimas vaiko

tėvu per se nereiškia, kad yra taikoma Valstybės tarnybos įstatymo 44

straipsnio 6 dalyje numatyta garantija. Aiškinant minėtą teisės normą, svarbi

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje

byloje Nr. A143-531/2010, kurioje remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44 12.2 punkte pateiktu sampratos

„vienas augina vaikus“ aiškinimu, jog, sprendžiant vaiko auginimo klausimą, yra

svarbus fakto klausimas. Tai reiškia, jog vaiko auginimo sampratai yra būdingi

nuolatinumo ir nepertraukiamumo aspektai, kurie yra realizuojami tik turint

pastovų psichologinį ir socialinį kontaktą su vaiku. Todėl kito, „<...>

atskirai nuo vaiko gyvenančio, tėvo pareigų dalyvauti auklėjant ir išlaikant

vaiką vykdymas nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad jis (atskirai

gyvenantis vienas iš vaiko tėvų) augina savo vaiką <...>“. Tarnybos

nuomone, šis aiškinimas pagal analogiją taikytinas ir aiškinant Valstybės

tarnybos įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą garantiją tėvams,

auginantiems vaikus iki trejų metų. Šiuo atveju R. J. J. nepateikė jokių auginimą patvirtinančių dokumentų, tokių dokumentų

nėra ir byloje.

7. Teismas pritaikė R. J. J. garantiją, kaip auginančiam vaiką iki

trejų metų, remdamasis paties R. J. J. 2013 m. rugsėjo 13 d. pateikta Gyventojų registro tarnybos pažyma

(V t., b. 1. 93), kuri šiuo atveju negali turėti jokios teisinės reikšmės, nes

joje nurodytų duomenų aktualumo data yra 2013 m. rugsėjo 3 d. t. y. jau po R. J. J. atleidimo iš Tarnybos (jis buvo atleistas

2013 m. rugpjūčio 13 d.). Pažymėtina, jog pagal byloje Tarnybos prašymu

pateiktą Gyventojų registro tarnybos pateiktą Gyventojų registro duomenų išrašą

(IV t., b. 1. 18-20) R. J.

J. gyvenamoji vieta

(Vilniaus r. sav., duomenys neskelbtini) skiriasi nuo jo dukters gyvenamosios

vietos (Klaipėdos raj. sav., duomenys neskelbtini), o tai patvirtina, kad R. J. J. negali būti laikomas valstybės tarnautoju,

kuris augina vaiką iki trejų metų. Taigi, atleidimo metu E. B. ir R. J.

J. gyvenamosios vietos

skyrėsi ir būtent į Tarnybos prašymu, o ne R. J. J. pateiktą pažymą iš Gyventojų registro tarnybos teismas turėjo

atsižvelgti ir ją įvertinti.

8. Net tuo atveju, jeigu teismas

būtų nustatęs faktą, kad R. J. J. augina

vaiką iki trejų metų, jis vis tiek netinkamai taikė ir aiškino Valstybės

tarnybos įstatymo normas, nes Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 6

dalyje įtvirtina garantija, nors ir yra absoliuti, turi būti vertinama in

corpore su Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta

garantija valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, siūlyti tos pačios

kategorijos ar žemesnes jo kvalifikaciją atitinkančias pareigas. Tarnyba,

laikydamasi Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatų, R. J. J. 2011 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr.

2R-1.22-952 pasiūlė užimti Vaistų saugumo ir informacijos skyriaus vyriausiojo

specialisto (lygis A, kategorija 12) ir Nacionalinės procedūros skyriaus

vyriausiojo specialisto (lygis A, kategorija 12) pareigas. Kadangi R. J. J. atleidimo data buvo perkelta, 2012 m.

rugpjūčio 2 d. raštu Nr. (1.22)2R4-1285 pasiūlė užimti Vaistų registracijos

skyriaus vedėjo pareigas (lygis A, kategorija 14). R. J. J. nesutiko eiti nei vienų jam pasiūlytų pareigų. Tokiu būdu Tarnyba

neturėjo jokio kito pasirinkimo kaip tik atleisti jį iš užimtų Tarnybos

viršininko pavaduotojo pareigų. Tuo atveju, jeigu Valstybės tarnybos įstatymo

44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta garantija būtų nesiejama su Valstybės

tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija, išeitų, kad

Tarnyba turėjo palikti Tarnybos viršininko pareigybę, kurią užėmė R. J. J., nors Tarnybai ši pareigybė ir jos

atliekamos funkcijos buvo nereikalingos. Taip aiškinant Valstybės tarnybos

įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą garantiją išeitų, kad R. J. J. susilaukus dar vieno vaiko iki jo

atleidimo iš užimamų pareigų, Tarnyba būtų turėjusi toliau „laikyti“ Tarnybos

viršininko pareigybę, kuri Tarybai nereikalinga ir mokėti atlyginimą už realiai

neatliekamą darbą. Toks aiškinimas ne tik skatintų neracionalų valstybės institucijos

žmogiškųjų ir finansinių išteklių naudojimą, bet ir prieštarauja proporcingumo

ir teisingumo principams. Tarnybos nuomone, faktas, jog R. J. J. atsisakė visų jam siūlomų pareigų, rodo,

kad pareiškėjas nebuvo linkęs dirbti Tarnyboje, galimai piktnaudžiavo savo

padėtimi ir siekė gauti apmokėjimą už darbą, kurio jis realiai neatliko.

Pareiškėjai Valstybinės vaistų kontrolės

tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojų

profesinė sąjunga ir R. J.

J. (toliau – ir

apeliantai) apeliaciniu skundu (VI t., b. l. 127-138) prašo panaikinti Vilniaus

apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimo dalį, kuria byla buvo

nutraukta, ir priimti naują sprendimą – apeliantų pareikštus reikalavimus

tenkinti visa apimtimi; panaikinti sprendimo dalį, kuria apeliantų pareikšti

reikalavimai buvo atmesti kaip nepagrįsti, ir priimti naują sprendimą – apeliantų

pareikštus reikalavimus tenkinti visa apimtimi; pakeisti sprendimo dalį, kurioje

nuspręsta pareiškėją R. J.

J. atleisti iš pareigų

nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir nustatyti, jog pareiškėjas R. J. J. grąžintinas į ankstesnes pareigas, iš

kurių buvo neteisėtai atleistas. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui

manant, kad Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 17 straipsnio

1 dalis ir / ar 18 straipsnio 1 dalis galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 50 straipsnio 1 daliai, prašo kreiptis į Lietuvos

Respublikos Konstitucinį Teismą, jog būtų ištirtas minėtų Profesinių sąjungų

įstatymo normų atitikimas Konstitucijai. Taip pat prašo priteisti iš atsakovų

bylinėjimosi išlaidas, kurių tikslus dydis bus nurodytas vėliau.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais

argumentais:

1. Pirmosios instancijos

teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog apeliantai neturi reikalavimo teisės

ginčyti SAM įsakymo. Teismas, teigdamas, kad profesinė sąjunga neturi teisės

skųsti SAM įsakymo, nes jis priimtas ne Tarnybos viršininko (darbdavio), tačiau

Tarnybos steigėjo – Sveikatos apsaugos ministerijos, ignoruoja ir paneigia

asmens (šiuo atveju profsąjungos) teisę ginčyti administracinius sprendimus,

kurie sukelia materialinius teisinius padarinius suinteresuotiems asmenims

(ABTĮ 5 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra

pastebėta, kad savarankišku administracinės bylos (skundo, reikalavimo) dalyku

administraciniame teisme yra visi viešojo administravimo institucijų priimti aktai,

nepaisant jų formos, sukeliantys materialaus (ne procedūrinio) pobūdžio

pasekmes“ (2014 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS662-369/2014).

Vadinasi, visi administraciniai aktai ir sprendimai, kaip juos apibrėžia

Viešojo administravimo įstatymo nuostatos, gali būti skundo objektu (Viešojo

administravimo įstatymo 2 str. 8, 11 d.), taigi ir skundžiamas SAM

įsakymas, jeigu jie sukelia pasekmes. Visiškai nesvarbu, ar šį skundžiamą

įsakymą priėmė darbdavys ar kitas administracinis subjektas, šiuo atveju

Sveikatos apsaugos ministerija. Svarbiausia yra tai, kad toks sprendimas

sukelia neigiamas teisines pasekmes suinteresuotiems asmenims. Be to, dėl

įvykusių Tarnybos struktūrinių pertvarkymų, kurie įtvirtinti SAM įsakymu,

pasikeitė bent dviejų Tarnybos darbuotojų, t. y. Ikiklinikinių ir klinikinių

tyrimų skyriaus (t. y. skyriaus, kuris SAM įsakymu buvo panaikintas) vedėjo D. S. ir Tarnybos viršininko pavaduotojo R. J. J., teisinė padėtis, t. y. jie buvo atleisti

iš užimamų pareigų, nes šių paprasčiausiai nebeliko. Apie tai nedviprasmiškai

yra nurodyta Tarnybos 2011 m. liepos 18 d. rašte profsąjungai Nr. 2R-1.22-772

„Dėl planuojamų valstybinės vaistų kontrolės tarnybos struktūros keitimų“. Kadangi

po SAM įsakymo priėmimo buvo atleisti iš pareigų bent du profsąjungos nariai,

jų teisės buvo pažeistos. Akivaizdu, kad esant galiojančiam SAM įsakymui, nei

Ikiklinikinių ir klinikinių skyriaus vedėjas D. S., nei Tarnybos viršininko pavaduotojas R. J. J. negalėjo likti dirbti senose pareigose. Taigi SAM įsakymas

tiesiogiai įtakojo šių profsąjungos narių teises. Šiuo atveju profsąjungos

interesai yra tokie patys, kaip ir jos narių, kurių teisės yra pažeistos. Vis

tik, jeigu bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, Lietuvos

vyriausiajam administraciniam teismui kiltų neaiškumų, kaip vertinti

Konstitucijos 50 straipsnio 1 dalies ir Profesinių sąjungų įstatymo 17 ir

18 straipsnių nuostatas, vadovaudamiesi ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, prašo

teismo kreipti į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti,

ar Profesinių sąjungų įstatymo 17 straipsnio 1 dalis, ta apimtimi, kurioje

pasakyta, jog profesinės sąjungos turi teisę kontroliuoti, kaip darbdavys

laikosi ir vykdo su jų atstovaujamų darbuotojų teisėmis ir interesais susijusius

darbo, ekonominius ir socialinius įstatymus, kolektyvines sutartis ir

susitarimus, neprieštarauja Konstitucijos 50 straipsnio 1 daliai ir ar

Profesinių sąjungų įstatymų 18 straipsnio 1 dalis, ta apimtimi, kurioje pasakyta,

kad profesinės sąjungos turi teisę reikalauti iš darbdavio panaikinti jo

sprendimus, kurie pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymų numatytas darbo,

ekonomines bei socialines profesinių sąjungų narių teises, neprieštarauja

Konstitucijos 50 straipsnio 1 daliai.

2. Dėl kito pareiškėjo R.

J. J. teisės skųsti SAM įsakymą pažymi, kad

priėmus skundžiamą SAM įsakymą, pareiškėjas R. J. J. yra atleidžiamas iš užimamų pareigų. Tai yra logiška tokio įsakymo

pasekmė. Tarnybos viršininkas, būdamas pavaldus Sveikatos apsaugos ministrui,

veikdamas pagal Tarnybos nuostatus, privalėjo priimti SAM įsakymą

įgyvendinančius tolimesnius teisės aktus (pvz., Tarnybos įsakymą dėl

pareigybių), kuriais buvo atleisti iš pareigų profsąjungos nariai ir negalėjo

veikti kitaip, kadangi priešingu atveju būtų pažeidęs įstatymo viršenybės

principą (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p.), nes nevykdytų sveikatos

apsaugos ministro priimto administracinio teisės akto. Todėl darytina išvada,

kad žinant, kaip Lietuvoje veikia administracinių subjektų sistema, pirmosios

instancijos teismas negalėjo nuspręsti, jog SAM įsakymas pareiškėjui R. J. J. nesukelia jokių teisinių padarinių. Juo

labiau, bylos faktai liudija, kad Tarnybos viršininkas faktiškai vykdė SAM

įsakymą, kadangi 2011 m. rugpjūčio 25 d. Tarnybos įsakymo dėl pareigybių 1.4

punktu panaikino pareiškėjo R. J. J. viršininko

pavaduotojo pareigybę. Tai, kad pareiškėjui R. J. J. 2011 m. rugpjūčio 30 d. Tarnybos raštu Nr. 2R-1.22-952 „Dėl

siūlymo užimti kitas pareigas ir pareigybės panaikinimo“ buvo pasiūlytos užimti

kitos pareigos, nereiškia, kad SAM įsakymas R. J. J. teisėms neturėjo įtakos, o kaip tik priešingai – patvirtina šį

faktą.

3. Pareiškėjas profesinė sąjunga

kategoriškai nesutinka su teismo teiginiu, kad konsultacijos vyko, kadangi bendravimas

su Tarnybos atstovais buvo tik konsultacijų imitacija. Tarnyba konsultacijas

vykdė tik fiktyviai, nesiekdama įsiklausyti į pareiškėjo nuomonę dėl

reorganizacijos neigiamų padarinių sušvelninimo, neidama į kompromisą dėl

pasiūlymų, be to, nesulaukusi konsultacijų pabaigos, išsiuntė SAM įsakymo

projektą tvirtinti. Visos aplinkybės dėl konsultacijų eigos pirmosios

instancijos teismui buvo detaliai nurodytos profesinės sąjungos skunde. Tačiau

pirmosios instancijos teismas neįsigilino į profesinės sąjungos argumentus. Pirmiausia,

profesinė sąjunga nuo pat konsultavimo procedūros su darbdaviu pradžios užėmė

poziciją, jog struktūriniai pertvarkymai, kurie numatyti SAM įsakyme, Tarnybai

visiškai nereikalingi ir jie netgi kenktų Tarnybai ir jos darbuotojams – profesinės

sąjungos nariams. Tokia struktūros pertvarkymų neigiama įtaka Tarnybos

darbuotojams – profesinės sąjungos nariams, pirmiausia pasireikštų tuo, kad po

pertvarkymų, iš pareigų turės būti atleista nemaža dalis darbuotojų ir kai

kurie iš jų, akivaizdu, kad negalės užimti analogiškų ar panašių pareigų,

kokias jie užėmė iki pertvarkymų (pvz. Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų

skyriaus vedėjas D. S. ir Tarnybos viršininko pavaduotojas R. J. J.). Todėl profsąjunga sąmoningai užėmė

poziciją, kad Tarnybos struktūriniai pertvarkymai nereikalingi, nes jais

pažeidžiami šių darbuotojų interesai. Visi kiti argumentai, kurie buvo nurodomi

profsąjungos skunde, nėra jos kėsinimasis perimti darbdavio ar steigėjo

funkcijas, tačiau siekis apginti ketinamus atleisti darbuotojus, kuriems

akivaizdu, jog nebus pasiūlytos analogiškos pareigos po pertvarkymų. Todėl

pirmosios instancijos teismas paneigė profesinės sąjungos teisę ginti jos

narius nuo planuojamo jų atleidimo. Be to, akivaizdu, kad Tarnybos atstovai

neatsižvelgė nei į vieną profesinės sąjungos išsakytą pasiūlymą dėl vykdomų struktūrinių

pertvarkymų, nors šie pasiūlymai buvo aiškiai išdėstyti jos 2011 m. rugpjūčio 2

d. rašte „Dėl nuomonės apie struktūrinius pertvarkymus“. Tačiau nei į vieną šių

pasiūlymų Tarnyba neatsižvelgė ir tą patvirtino 2014 m. sausio 23 d. vykusio teismo

posėdžio metu Tarnybos atstovė. Dar daugiau, tą pačią dieną, kai Tarnyba gavo profesinės

sąjungos 2011 m. rugpjūčio 2 d. raštą su jame pateiktais pasiūlymais, ji ne tik,

kad neatsižvelgė į pasiūlymus, tačiau suskubo pateikti Sveikatos apsaugos

ministrui skundžiamo SAM įsakymo projektą derinti. Tokio įsakymo projekto,

Tarnyba nematė pagrindo nei taisyti, nei atšaukti, net ir gavusi logiškus

prašymus iš profsąjungos. Būtent klausimus, kurie susiję su darbuotojų

socialinėmis ir ekonominėmis teisėmis ir kėlė profesinė sąjunga konsultacijų

metu, t. y. ji prašė išsaugoti konkrečių darbuotojų darbo vietas Tarnyboje – D. S. buvo prašyta palikti Ikiklinikinių ir

klinikinių tyrimų skyriaus vedėjo vietą, o R. J. J. – Tarnybos viršininko pavaduotojo pareigybę. Būtent panaikinus R. J. J. pavaduotojo pareigybę, buvo įsteigta

aukštesnės kategorijos pavaduotojo pareigybė, į kurią jis neturėjo teisės

pretenduoti, kadangi buvo žemesnės kategorijos valstybės tarnautojas. Iš to

seka, kad naujos (lygis A, 18 kategorija) pareigybės įsteigimas nepatvirtina

Tarnybos įsakymo dėl pareigybių 1.4 punkto teisėtumo, tačiau priešingai – jį paneigia.

4. Pirmosios instancijos

teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo R. J. J. reikalavimą naikinti Tarnybos įsakymą dėl viršininko pavaduotojo.

Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiais, kad Tarnybos

įsakymas priimtas Tarnybos viršininkui įgyvendinant naują Tarnybos struktūrą, o

Tarnybos viršininkas turi diskrecijos teisę organizuoti įstaigos darbą; be to,

net ir panaikinus šį įsakymą dėl pareigybių, liktų galioti kitas Tarnybos

viršininko įsakymas, kuriuo naujoji Tarnybos viršininko pavaduotojo pareigybė

buvo įsteigta (2012 m. sausio 4 d. įsakymas Nr. 1A-10). Tenkinant

apeliantų reikalavimus dėl SAM įsakymo ir Tarnybos įsakymo dėl pareigybių

panaikinimo, nebeliktų teisinio pagrindo egzistuoti ir Tarnybos įsakymui dėl

viršininko pavaduotojo.

5. Pirmosios instancijos

teismas visiškai neanalizavo ir nevertino profesinės sąjungos argumentų, jog

skundžiami administraciniai sprendimai turi būti pagrįsti faktais ir

objektyviais duomenimis. Nagrinėjamu atveju SAM įsakymas ir atitinkamai

Tarnybos įsakymas dėl pareigybių apskritai nėra pagrįsti jokiais faktais, t. y.

juose nenurodomas faktinis pagrindas. Bandymą SAM įsakymą pagrįsti faktais

galima įžvelgti nebent jo lydinčiuosiuose dokumentuose, pvz., 2011 m. rugpjūčio

2 d. aiškinamajame rašte (pateikta kartu su atsakovo Sveikatos apsaugos

ministerijos 2011 m. spalio 3 d. atsiliepimu į patikslintą skundą). Tačiau

įvertinus tame rašte pateiktą argumentaciją ir palyginus ją su nagrinėjamoje

administracinėje byloje surinkta medžiaga bei apeliantų argumentais, kurių

nevertino pirmosios instancijos teismas, išvados apie administracinių aktų pagrįstumą

faktiniais duomenimis negalima daryti. Pirmosios instancijos teismas nurodė,

kad teismas nenagrinėja skundžiamų aktų priėmimo faktinių aplinkybių ir kartu

tų apeliantų argumentų, kurie tiesiogiai nesusiję su Tarnybos darbuotojų teisėmis,

tačiau skirti pagrįsti skundžiamų administracinių aktų neobjektyvumą. Tačiau

tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės aktus bei Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurie įpareigoja kiekvieną administracinį

sprendimą pagrįsti faktais.

6. Tarnybos struktūros

pakeitimai neleido Tarnybai efektyviau planuoti ir organizuoti darbą,

racionaliau paskirstyti žmogiškuosius išteklius ir gaunamus asignavimus.

Atsakovai nei teismo metu, nei konsultacijų su profesine sąjunga metu nepateikė

įrodymų ar argumentų, jog po struktūros pakeitimo bus sutaupyta lėšų ar

optimizuoti žmogiškieji ištekliai. Tarnyba ne tik kad pati šių aplinkybių

neįrodinėjo, tačiau dar piktybiškai vengė šias aplinkybes atskleisti apeliantams.

Profsąjunga 2013 m. lapkričio 8 d. rašytiniu prašymu prašė bylą nagrinėjantį

teismą įpareigoti Tarnybą pateikti duomenis apie tai, kiek lėšų pareikalavo

reorganizacija ir kaip efektyviai buvo naudojami žmogiškieji ištekliai (teismas

prašymą atmetė 2013 m. lapkričio 15 d. nutartimi, motyvuodamas tuo, jog byloje

nevertinami ekonominiai skundžiamo įsakymo aspektai). Tas pats prašymas

Tarnybai buvo pakartotinai siųstas tiesiogiai 2013 m. gruodžio 13 d., tačiau

Tarnyba prašomos informacijos nepateikė. 2013 m. kovo 19 d. Seimo

kontrolieriaus pažymoje Nr. 4D-2012/1-1418 buvo pažymėta, kad „<...>

nustatyta, kad nuo 2012-01-03 iki 2012-01-23 ir nuo 2012-03-30 iki 2012-10-01

Tarnyboje dirbo tik vienas darbuotojas, atsakingas už klinikinių tyrimų

kontrolę, tačiau šiuo metu dirba du GKP inspektoriai.“ Tai reiškia, kad

Tarnybos reikšmingos funkcijos beveik metus laiko buvo atliekamos netinkamai.

Seimo kontrolierius išvadoje netgi pateikė rekomendaciją Tarnybai užtikrinti,

kad joje būtų ne mažiau kaip 2 inspektoriai.

7. Tarnybos struktūros

pakeitimais nebuvo siekiama atsižvelgti į vykusių auditų rekomendacijas, t. y.

konkrečiai į 2011 m. vasario 1 d. VšĮ „LSTsert“ ataskaitos Nr. 2011-317-01 5 rekomendaciją

(„Organizacijos struktūroje nurodyti vadovybės atstovo poziciją“) ir Sveikatos

apsaugos ministerijos 2011 m. balandžio 18 d. vidaus audito ataskaitos Nr.

VAA-4 10 („Svarstyti klausimą dėl klinikinių tyrimų atitikimo Gerai klinikinei

praktikai patikrinimų klinikinių tyrimų centruose atskyrimo nuo klinikinių

tyrimų dokumentų ekspertizės funkcijos“) ir 14 („Racionalizuoti VVKT

žmogiškuosius išteklius, paskirstant darbuotojų funkcijas taip, kad daugiau

darbuotojų būtų priskirta visoms ekspertizėms atlikti“) rekomendacijas. Apeliantų

nuomone, minėtuose audito dokumentuose nurodytos rekomendacijos nebuvo

privalomos, jos buvo įgyvendintos iki reorganizacijos, be to, jas įgyvendinti

(patikslinti) buvo galima ir nevykdant reorganizacijos. Pavyzdžiui, 2012 m.

sausio 16 d. Tarnybos viršininko įsakymu Nr. 1A-77 buvo patvirtintas pavaduotojo

naujas pareigybės aprašymas, kuriame iš esmės buvo numatytos visos tokios pat

funkcijos, kaip ir iki tol galiojusiame Tarnybos viršininko pavaduotojo Ž. M. pareigybės aprašyme numatytos funkcijos

(patvirtintas 2010 m. spalio 12 d. Tarnybos viršininko įsakymu Nr. 1A-1079),

išskyrus naujai buvo įtraukti 36 ir 37 punktai, numatantys pavaduotojo

funkcijas, susijusias su Tarnybos kokybės politika, tačiau Tarnybos viršininko

pavaduotojas Ž. M. ir iki reorganizacijos pagal savo

pareigybės aprašymą vykdė Kokybės vadybos skyriaus priežiūros funkcijas. Taip

pat atkreiptinas dėmesys, kad šios naujai įtrauktos funkcijos iš esmės

dubliuoja Tarnybos jau veikiančio struktūrinio padalinio – Kokybės vadybos

skyriaus, vedėjo funkcijas (prižiūri kokybės vadybos sistemą, įdiegtą

Tarnyboje, ją tobulina, užtikrina kokybės vadybos sistemos dokumentų rengimą,

tvarkymą ir paskirstymą Tarnyboje). Apeliantų nuomone, tam, kad būtų

įgyvendinta minėta VšĮ „LST sert“ rekomendacija, būtų buvę pakankama Kokybės vadybos

skyriaus vedėją įvardinti kaip vadovybės atstovą kokybei. Be to, pabrėžtina,

kad vadovybės atstovo kokybei pozicijos nurodymas (priskyrimas) negalėjo būti

priežastimi naikinti iki tol galiojusias Tarnybos buvusio viršininko

pavaduotojo pareigybes, kurias užėmė R. J. J.. Taip pat kaip matyti iš Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų

tarnybos 2010 m. rugpjūčio 6 d. išvados Nr. L-01-2376, Tarnyba inspektavimo ir

dokumentų ekspertizių atlikimo funkcijas turėjo atskirti iki 2010 m. II

ketvirčio pabaigos, tačiau iki to laiko funkcijos nebuvo atskirtos. Tačiau jau 2011

m. liepos 14 d. Tarnyba viešai paskelbė Korupcijos prevencijos Tarnybos

programos įgyvendinimo 2010-2011 metų priemonių plano vykdymo ataskaitą, kurioje

aiškiai nurodė, kad ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus leidimų atlikti

klinikinius vaistinių preparatų tyrimus išdavimo ir klinikinių tyrimų atlikimo

funkcijos yra atskirtos pakeičiant šio skyriaus darbuotojų pareigybių aprašymus

(tai reiškia, kad tie darbuotojai, kurie atlieka dokumentų ekspertizes, nevykdo

inspekcijų ir pan.). Atsakingais asmenimis buvo nurodomi ikiklinikinių ir

klinikinių tyrimų skyriaus ir teisės skyriaus darbuotojai. Nėra jokių duomenų

ar įrodymų, kad šią priemonę papildomai reikėjo įgyvendinti dar ir vykdant reorganizaciją.

Be to, siūlymas atskirti ekspertizių atlikimo ir inspektavimo funkcijas buvo tik

rekomendacinio pobūdžio ir galėjo būti privalomai neįgyvendinamas. Tą

patvirtina Tarnybos ir Sveikatos apsaugos ministerijos taikoma praktika

analogiškais arba labai panašiais atvejais. Dar daugiau, kaip matyti iš

pateiktų Vaistų saugumo ir informacijos skyriaus nuostatų, šiame skyriuje

kontrolės bei leidimų išdavimo funkcijos taip pat neatskirtos. Iš nuostatų 6.8.

punkto matyti, kad skyrius „analizuoja pateiktas paraiškas dėl pritarimo

vykdyti vaistinio preparato poregistracinio saugumo tyrimą“, o nuostatų 6.3

punktas numato, kad skyrius kontroliuoja farmokologinio budrumo sistemas (III t.,

b. l. 102, 113). Tačiau tai nesudarė pagrindo reorganizuoti ir šį skyrių. Be

to, Inspektavimo skyriaus nuostatų 6.1 punktas nurodo, kad skyrius „Vertina

asmenų, norinčių gauti gamybos ar didmeninio platinimo licencijas, pasirengimą

vykdyti numatomą farmacinę veiklą (patalpas, įrangą, dokumentus, numatomus

vykdyti procesus, atsakingų specialistų kvalifikaciją) ir išduoda atitinkamas

vertinimo pažymas“, o 6.2 punkte jau teigia, kad skyrius „Kontroliuoja, kaip

licencijuotos farmacijos įmonės vykdo farmacinę veiklą reglamentuojančių teisės

aktų reikalavimus“ (III t., b. l. 118).

8. Tarnybos teiginys, kad

Tarnybos viršininko pavaduotojų kuravimo sričių pasiskirstymas nėra efektyvus,

todėl yra susiklosčiusi praktika, kad pats viršininkas planuoja pavaduotojams

pavaldžių skyrių darbą, neatitiko tikrovės. Nei Sveikatos apsaugos ministerija,

nei Tarnyba nepateikė nei vieno įrodymo, pagrindžiančio šį teiginį. Priešingai,

į bylą R. J. J. kartu su savo skundu pateikė teismui

įrodymus, kad jo kuruojamos sritys (Tarnybos skyriai) yra valdomos racionaliai

ir efektyviai (žr. 2009 m. kovo 16 d. Sveikatos apsaugos ministerijos vidaus

audito ataskaitą Nr. (5.6.)-3), o paties R. J. J. veikla Tarnybos vertinama labai gerai (žr. 2009 m. gruodžio 10

d., 2010 m. gruodžio 15 d. R. J. J. tarnybinės

veiklos kasmetinio vertinimo išvados Nr. 1 ir Nr. 41). Atlikus reorganizaciją,

Tarnybos struktūra buvo sutvarkyta taip, kad jos struktūriniai padaliniai

(skyriai) tapo atskaitingi tiesiogiai Tarnybos viršininkui, o ne pavaduotojams.

Tokiu būdu buvo atliktas valdymo centralizavimas, nors ir pats viršininkas

vienos iš konsultacijų metu yra deklaravęs, jog reorganizacijos tikslas yra

sukurti ir stiprinti horizontalius ryšius (žr. 2011 m. rugpjūčio 18 d. Tarnybos

ir pareiškėjo konsultacijų protokolą). Apie šį reiškinį buvo pastebėta STT 2010

m. rugpjūčio 6 d. išvadoje. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas

bylą, privalėjo įvertinti skundžiamų administracinių teisės aktų atitikimą

faktams ir įsitikinti, kad būtinybė juos priimti buvo pagrįsta objektyviais

duomenimis.

9. Šiuo atveju teismas

turėjo taikyti Darbo kodekso 300 straipsnio 3 dalį ir grąžinti R. J. J. į pareigas, net ir nesant pareikšto tokio

reikalavimo, nes tokias neteisėto atleidimo pasekmes imperatyviai nustato

minėtoji Darbo kodekso 300 straipsnio 3 dalies norma. Šiuo atveju pareiškėjui

nėra žinomos priežastys, dėl kurių jis negalėtų būti grąžinamas į darbą. Todėl

pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje pakeistinas, R. J. J. grąžinant į ankstesnes pareigas, iš kurių

jis buvo neteisėtai atleistas.

10. Pirmosios instancijos

teismas taip pat neteisingai išsprendė klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo

priteisimo R. J. J., kadangi teismo sprendime yra nurodytos

prieštaringos aplinkybės, t. y. viena vertus, pripažįstama, kad pareiškėjas

patyrė neturtinę žalą, tačiau kita vertus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo

patiriami dvasiniai išgyvenimai, neigiamos patirtos emocijos buvo intensyvios.

Teismo galutinė išvada tokia, jog nors pareiškėjas ir patyrė neturtinę žalą,

tačiau ji jam atlygintina konstatuojant, jog atleistas jis buvo neteisėtai ir

priteisiant jam atlyginimą už visą priverstinės pravaikštos laiką. Tačiau nei

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis, pateikdama neturtinės žalos

apibrėžimą, vienareikšmiškai sako, kad neturtinė žala (jei ji buvo) visuomet

įvertinama pinigais. Įstatymas nenumato, kad asmens patirti neigiami dvasiniai

išgyvenimai galėtų būti įvertinami kokia kita forma (pvz., satisfakcija teismo

sprendimu ar kitomis priteistomis sumomis). Todėl pirmosios instancijos teismui

pripažinus, jog R. J.

J. patyrė neturtinę žalą,

teismas ją privalėjo nustatyti ir priteisti iš atsakovo. Šiame kontekste R. J. J. reikalavimas dėl neturtinės žalos

atlyginimo priteisimo turėjo būti tenkinamas visa apimtimi.

11. Pirmosios instancijos

teismas neteisingai apskaičiavo priteistinas sumas R. J. J.. Darbo kodekso 130 straipsnio 4 dalis nustato, kad negrąžindamas

į darbą neteisėtai atleisto valstybės tarnautojo, teismas priteisia darbuotojui

šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir

vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš

darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą

už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Tuo

tarpu R. J. J. teismas priteisė vidutinį darbo užmokestį

už priverstinės pravaikštos laiką, bet nepriteisė išeitinės išmokos. Be to, R. J. J. visą savo darbo laiką Tarnyboje

lygiagrečiai dirbo ir Lietuvos sveikatos mokslų universitete, todėl neaišku,

kokiu pagrindu pirmosios instancijos teismas iš kompensacijos už priverstinės

pravaikštos laiką atėmė jo pajamas, gautas šiame universitete. R. J. J. neįsidarbino kitoje darbovietėje, o joje

dirbo nuolat.

Atsakovas Valstybinė vaistų kontrolės

tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepime į

pareiškėjų (apeliantų) apeliacinį skundą (VI t., b. l. 147-158) prašo jį

atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas šiais

argumentais:

1. Patikslintame skunde

Vilniaus apygardos administraciniam teismui profesinė sąjunga, prašydama

panaikinti SAM įsakymą, šį reikalavimą grindė reorganizacijos netikslingumu,

nebūtinumu, tuo, kad ji neva prieštarauja įvairiems teisės aktams, tarp jų ir

Viešojo administravimo įstatymui, Farmacijos įstatymui, Biomedicininių tyrimų

įstatymui ir jokių kitų argumentų, kaip SAM įsakymas pažeidžia profesinės

sąjungos ar jos narių teises ir teisėtus interesus nepateikė. Apeliaciniame

skunde, priešingai negu patikslintame skunde, pareiškėjai (apeliantai)

negrindžia savo reikalavimo tuo, kad SAM įsakymas neva prieštarauja įvairiems

teisės aktams, o pateikia naujus argumentus, jog dėl įvykusių Tarnybos

struktūrinių pertvarkymų pasikeitė bent dviejų Tarnybos darbuotoju, t. y.

Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus (t. y. skyriaus, kuris SAM įsakymu

buvo panaikintas) vedėjo D.

S. ir Tarnybos viršininko

pavaduotojo R. J. J., teisinė padėtis, t. y. jie buvo atleisti

iš užimamų pareigų, nes jų paprasčiausiai neliko. Tačiau, Tarnybos manymu,

apeliantai negali reikalavimo byloje grįsti iš esmės naujais argumentais negu

tie, kuriais reikalavimas buvo grindžiamas pirmosios instancijos teisme. Taip

pat apeliantai nebuvo atleisti pagal SAM įsakymą. SAM įsakymu buvo tik

patvirtinta nauja Tarnybos administracijos (struktūrinių padalinių) struktūra,

kas per se nepažeidžia jokių profesinės sąjungos ar jos narių teisių ir

teisėtų interesų. Juo labiau, kad abiems asmenims buvo pasiūlytos pareigos ir,

sutikę jas užimti, jie būtų toliau galėję dirbti Tarnyboje. Teigdami, kad buvo

pažeistos D. S. ir R. J. J. teisės, nes jie nebeteko tų pareigų, kurias ėjo, nebegalėjo likti

senose pareigose, iš esmės ginčija reorganizacijos teisėtumą. Nėra jokio teisės

akto, įpareigojančio darbdavį niekada nekeisti struktūros ir palikti

darbuotojus „senose pareigose“ iki tol, kol jie patys iš jų pasitrauks.

Priešingai, tam tikros institucijos vidinės struktūros pertvarkymas yra viešojo

administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė, siekiant tinkamai įgyvendinti

institucijai priskirtas funkcijas, laikantis efektyvumo bei kitų viešojo

administravimo principų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

2008 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-904/2008,

2010 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-684/2010,

2011 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-1007/2011

ir kt.). Taip pat pažymėtina, jog užimti kitas, Tarnyboje tuo metu buvusias

laisvas, pareigas buvo siūloma ne pagal SAM ministro įsakymą. Be to, pareigų

siūlymo (nesiūlymo) pagal Valstybės tarnybos įstatyme nustatytus reikalavimus

klausimai yra nagrinėjami sprendžiant individualius ginčus dėl valstybės

tarnautojų atleidimo iš valstybės tarnybos, kai siekiama nustatyti, ar jų

atžvilgiu buvo laikytasi įstatymo reikalavimų. Darbuotojų profesinės sąjungos argumentai

dėl dviejų narių teisių pažeidimo parodo pareiškėjo pozicijos nenuoseklumą: teigdamas,

jog pažeidimą sudaro faktas, jog asmenys neteko tų pareigų, kurias ėjo, pareiškėjas

profesinė sąjunga gina tik D.

S. ir R. J. J. neva pažeistas teises ir teisėtus

interesus, nors, įvykdžius struktūrinius pertvarkymus, ir kiti Ikiklinikinių

bei klinikinių tyrimų skyriaus darbuotojai neteko pareigų Ikiklinikinių ir

klinikinių tyrimų skyriuje, nes jiems buvo pasiūlytos pareigos kituose Tarnybos

skyriuose. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Tarnybos darbuotojų

profesinė sąjunga neturi reikalavimo teisės panaikinti SAM įsakymą ir priėmė

pagrįstą sprendimą nutraukti bylą šioje bylos dalyje. Taip pat, Tarnybos

nuomone, SAM įsakymas nepažeidžia R. J. J. teisių ir teisėtų interesų, nes, kaip nurodė pirmos

instancijos teismas, ministro patvirtintoje Tarnybos struktūroje numatytai

viršininko pavaduotojo pareigybei nenustatytas nei lygis, nei kategorija, todėl

įsakymu dar nepaneigta pareiškėjo teisė užimti pavaduotojo pareigas.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas R. J.

J. yra praleidęs terminą pateikti skundą dėl SAM

įsakymo panaikinimo, kadangi apie skundžiamą SAM įsakymą pareiškėjas sužinojo,

gavęs šį įsakymą per Tarnybos dokumentų valdymo sistemą DOV‘as. Pagal šios

sistemos kortelės įrašą Tarnybos viršininko pavaduotojas su SAM įsakymu

susipažino 2011 m. rugpjūčio 16 d. (yra byloje).

2. Darbuotojų profesinės

sąjungos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Profesinių sąjungų

įstatymo 17 straipsnio 1 dalies bei Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnio 1

dalies atitikties Konstitucijos 50 straipsnio 1 daliai, nėra pagrįstas ir

turėtų būti netenkinamas, kadangi dėl Profesinių sąjungų įstatymo 17 straipsnio

ir 18 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijai Konstitucinis Teismas jau

yra pasisakęs savo 1999 m. sausio 14 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos

profesinių sąjungų preambulės 2 dalies, 10 straipsnio 4 dalies, 17 straipsnio,

18 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio ir 23 straipsnio 2 dalies atitikimo

Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame konstatavo, kad minėtos nuostatos

Lietuvos Respublikos Konstitucijai neprieštarauja. Pagal Lietuvos Respublikos

Konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 3 punktą pareiškėjų (apeliantų)

prašymas yra nepagrįstas ir neturi būti tenkinamas. Taip pat visiškai nėra

aišku, kodėl, pareiškėjų (apeliantų) nuomone, šioje byloje kyla atitinkamų

Profesinių sąjungų įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai klausimas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas nepaneigė teisės ginčyti tuos

administracinius aktus, kurie sukelia teisines pasekmes pareiškėjui (-ams).

Teismas vertino, ar SAM įsakymas sukelia teisines pasekmes pareiškėjui

profesinei sąjungai ir nustatė, kad įsakymo panaikinimo atveju pareiškėjas

neapgintų jokių savo ar savo narių teisių ar teisėtų interesų ir nepasiektų

tikslų, nurodytų Profesinių sąjungų įstatymo 17 straipsnyje. Be to, pirmosios

instancijos teismas, įvertinęs profesinės sąjungos argumentus ir motyvus,

nustatė, kad profesinė sąjunga nesiekia apginti darbuotojų darbo, ekonomines ar

socialines teises, tačiau siekia ginti viešąjį interesą, ko pagal teisės aktus

ji nėra įgaliota daryti.

3. Profesinės sąjungos

argumentas, kad ji kėlė būtent tokius klausimus, kurie susiję su darbuotojų

socialinėmis ir ekonominėmis teisėmis, t. y. ji prašė išsaugoti konkrečių

darbuotojų darbo vietas Tarnyboje, kaip tik ir parodo, kad profesinė sąjunga iš

esmės konsultacijų metu ginčijo darbdavio teisę organizuoti Tarnybos darbą ir

keisti jos struktūrą. Atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjama byla buvo

sustabdyta iki įsiteisės teismo sprendimas administracinėje byloje Nr.

I-1326-121/2012, kurioje buvo nagrinėjamas Tarnybos skundas dėl Tarnybos

darbuotojų profesinės sąjungos nesutikimo atleisti iš užimamų pareigų D. S. (Darbuotojų profesinės sąjungos

pirmininkas) ir R. J. J.

(Darbuotojų profesinės

sąjungos tarybos narys). Teismo sprendimas šioje administracinėje byloje

įsiteisėjo 2013 m. rugpjūčio 12 d., Lietuvos vyriausiajam administraciniam

teismui priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. A146-341/2013

atmesti atsakovo Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos ir trečiojo

suinteresuoto asmens R. J.

J. apeliacinius skundus

ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m birželio 25 d. sprendimą

palikti nepakeistą. Teismas minėtoje byloje nustatė, kad atsakovo argumentai

dėl konsultacijų taip pat nepatvirtina, jog buvo siekta kitų, nė deklaruoti,

tikslų. Pažymėta, kad atsakovas atsisakyme duoti sutikimą savo prielaidas dėl

Tarnybos pertvarkymo tikslų išdėstė remdamasis tik dalimi su konsultacijomis

susijusių dokumentų. Iš susirašinėjimo tarp profesinės sąjungos ir Tarnybos

matyti, kad pareiškėjas 2011 m. liepos 25 d. pateikė profesinei sąjungai

konkrečius duomenis, kad pertvarkius Tarnybos struktūrą, planuoja visiems darbuotojams

pasiūlyti atitinkamas pareigas. Šis faktas, Tarnybos nuomone, turi prejudicinę

galią šioje byloje ir yra svarbus, nes administracinėje byloje Nr. A146-841/2013

Tarnybos darbuotojų profesinė sąjunga pateikė iš esmės tapačią informaciją tai,

kuri buvo pateikta darbuotojų profesinės sąjungos patikslintame skunde šioje

byloje (skundo 3, 4, 5 psl.). Teismo nustatytas faktas patvirtina, jog

konsultacijos vyko bei parodo, jog profesinė sąjunga, nurodydama savo

argumentus dėl konsultacijų, remiasi ne visais su konsultacijomis susijusiais

dokumentais.

4. Pareiškėjai

(apeliantai) nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, kurie patvirtintų, jog

Tarnybos įsakymo 1.4 punktas yra susijęs tik su siekiu atleisti R. J. J.. Tokią pačią išvadą padarė pirmosios

instancijos teismas, išnagrinėjęs aplinkybių visumą. Dėl to Tarnybos viršininko

2011 m. rugpjūčio 25 d. įsakymo Nr. 1A-815 1.4 punktas nepažeidė R. J. J. teisių ir teisėtų interesų, yra teisėtas

ir nenaikintinas. Be to, Tarnybos viršininko įsakymo Nr. 1 A-815 1.4 punktas

buvo nulemtas objektyvių aplinkybių – Sveikatos apsaugos ministrui patvirtinus

naują Tarnybos struktūrą, kurioje liko tik vienas Tarnybos viršininko

pavaduotojas, Tarnybos viršininkas privalėjo panaikinti iki tol buvusias

Tarnybos viršininko pavaduotojų pareigybes, kadangi jos neatitiko keliamų

pagrindinių reikalavimų naujai Tarnybos viršininko pavaduotojo pareigybei.

Akivaizdu, kad Tarnybos steigėjui – Sveikatos apsaugos ministerijai – priėmus

įsakymą, keičiantį Tarnybos administracijos (struktūrinių padalinių) struktūrą,

Tarnyba privalėjo imtis šį įsakymą įgyvendinančių veiksmų. Todėl pirmosios

instancijos teismas pagrįstai atmetė R. J. J. reikalavimą panaikinti Tarnybos viršininko 2011 m. rugpjūčio 25 d.

įsakymo 1.4 punktą.

5. Pareiškėjas R. J. J. teismui pateiktu skundu prašo panaikinti

Tarnybos viršininko 2012 m. sausio 16 d. įsakymą, kuriuo patvirtintas

Tarnybos viršininko pavaduotojo pareigybės aprašymas, tačiau nenurodo, kokios

konkrečios jo, kaip Tarnybos darbuotojo, materialinės teisės ar interesai buvo

pažeistos ginčijamu įsakymu. Akivaizdu, kad patvirtintas pareigybės aprašymas per

se tiesiogiai jokių teisinių pasekmių R. J. J. nesukelia ir nepažeidžia jokių jo materialinių teisių ar interesų.

R. J. J. neskundė Tarnybos viršininko 2012 m.

sausio 4 d. įsakymo Nr. 1A-10, kuriuo buvo įsteigta nauja Tarnybos viršininko

pavaduotojo pareigybė (A lygis, 18 kategorija). Dėl to pirmosios

instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą šioje bylos dalyje,

kad nuginčijus Tarnybos viršininko 2012 m. sausio 16 d. įsakymą, pareiškėjo

teisinė padėtis nepasikeistų, nes liktų galioti 2012 m. sausio 4d. įsakymas.

Priešingai negu teigia pareiškėjai (apeliantai), pirmosios instancijos teismas nepanaikino

Tarnybos viršininko įsakymo ne tik dėl to, kad jis priimtas Tarnybos

viršininkui įgyvendinant naują struktūrą, o Tarnybos viršininkas turi

diskrecijos teisę organizuoti įstaigos darbą, tačiau kaip svarbiausiu argumentu

rėmėsi tuo, kad šioje bylos dalyje nėra R. J. J. teisių ir teisėtų interesų pažeidimo fakto. Be to, įsakymas,

kuriuo steigiama pareigybė, ir įsakymas, kuriuo patvirtinamas pareigybės aprašymas yra du skirtingi savo

teisine prigimtimi teisės aktai, todėl net panaikinus pareigybės aprašymą, kaip

neatitinantį teisės aktų reikalavimų, įsakymas, kuriuo pareigybė įsteigiama,

liktų galioti.

6. Tarnybos nuomone,

pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepasisakė ir nevertino tų Tarnybos

darbuotojų profesinės sąjungos argumentų, kurie yra susiję su reorganizacijos

tikslingumu, ekonominiu naudingumu, pasiūlymais Tarnybos viršininkui, kaip kitu

būdu buvo galima įgyvendinti auditu rekomendacijas, teiginiais, kad R. J. J. dirbo gerai ir nebuvo reikalo atsisakyti

tokios organizacinės struktūros, kai pavaduotojai kuruoja jiems priskirtus

skyrius ir pan. Pirmos instancijos teismas pažymėjo, jog Tarnybos vadovas turi

teisę organizuoti skyrių ir pavaduotojų darbą, todėl šiuo atveju laikėsi

Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatų bei

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (žr., pvz., Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 4 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A556-904/2008, 2010 m. gegužės 10 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A662-684/2010, 2011 m. vasario 23 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A62-1007/2011 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A146-841/2013,

nustatyta, kad profesinės sąjungos nesutikimas pagrįstas ne konkrečiais

faktais, o nuomone dėl aptartų rekomendacijų ir išvadų, taip pat nuomone, kad

Tarnybos struktūriniai pertvarkymai nebuvo reikalingi, o tai nepatvirtina, kad

Tarnybos struktūros pertvarkymu buvo siekiama ne Tarnybos struktūros pakeitimo

dokumentuose nurodyto, o atsakovo įtariamo tikslo. Ši teismo nustatyta

aplinkybė laikytina turinčia prejudicinę galią nagrinėjamoje administracinėje

byloje. Be to, Tarnybos darbuotojų profesinė sąjunga pateikia daug argumentų,

susijusių ne su profesinės sąjungos narių darbo, ekonominių ar socialinių

teisių galimais pažeidimais, bet su viešojo intereso gynimu. Tačiau pagal Profesinių

sąjungų įstatymą, profesinėms sąjungoms nepavesta ginti valstybės ar viešąjį

interesą, t. y. jos nepatenka į subjektų ratą, kuris nurodytas Administracinių

bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte, ir 56 straipsnyje.

Profesinėms sąjungoms įstatymas paveda ginti tik šios sąjungos narių tam tikras

garantijas darbo santykių srityje ir kontroliuoti, kaip darbdaviai laikosi įstatyme

nurodytų konkrečių reikalavimų (17 str.). Dėl to, priešingai nei teigia

pareiškėjai (apeliantai), pirmosios instancijos teismas laikėsi įstatymų ir Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

7. Pirmosios instancijos

teismas išnagrinėjo bylą pagal R. J. J. reikalavimus. Todėl kadangi R. J. J. neprašė jo grąžinti į ankstesnes pareigas, teismas klausimo dėl

šio reikalavimo išsamiai nenagrinėjo ir tinkamai pritaikė Darbo kodekso 300

straipsnio 4 dalį. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, dėl

neteisėto atleidimo iš darbo gindamas savo teises, darbuotojas gali savo

pasirinkimu prašyti teismo taikyti DK 300 straipsnio 3 ar 4 dalyje

nurodytus pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdus, t. y. reikalauti arba

grąžinti į darbą, arba priteisti visas su darbo santykiais susijusias išmokas

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje

byloje Nr. 3K-3-276/2011). R. J. J. nereikalavo

grąžinti jo į darbą, o pasirinko kitą savo teisių gynimo būdą – prašė prileisti

visas su darbo santykiais susijusias išmokas. Pirmos instancijos teismas rėmėsi

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią, ginčijant

atleidimą iš darbo Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu,

būtina nustatyti pareigybės panaikinimo faktą. Šiuo atveju teismas nustatė, kad

pareiškėjo pareigybė panaikinta realiai, įsteigta nauja pavaduotojo pareigybė, kuriai

nustatytos kitokios funkcijos. Iš to išplaukia, kad tuo atveju, kai yra realiai

panaikinta pareigybė, taikytina Darbo kodekso 300 straipsnio 4 dalis. Taigi

teismas, nustatęs, kad R. J.

J. pareigybė yra realiai

panaikinta ir jo grąžinti į darbą nėra objektyvių galimybių, priteisė R. J. J. vidutinį darbo užmokestį už priverstinės

pravaikštos laiką iki teismo

sprendimo įsiteisėjimo dienos, iš šios sumos atimdamas, kaip ir nustato Darbo kodeksas,

darbo užmokestį, gautą kitoje darbovietėje. Atkreipia dėmesį į tai, kad

pareiškėjas (apeliantas) R. J. J. kelia ne

tik naują reikalavimą – grąžinti jį į ankstesnes pareigas, bet ir nepateikia

jokių tokį reikalavimą pagrindžiančių argumentų. Apeliaciniame skunde yra tik

nurodoma, jog jam nėra žinomos priežastys, dėl kurių jis negali būti grąžinamas

į darbą. Tačiau R. J.

J., kaip pareiškėjui,

dalyvavusiam bylos nagrinėjime, puikiai žinoma, kad jo eitų pareigų Tarnyboje

nėra ir kad jo pareigybė buvo panaikinta nuo 2012 m. sausio 3 d. (įsigaliojus

Tarnybos viršininko 2011 m. rugpjūčio 25 d. įsakymui Nr. IA-815). Pagal

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tuo atveju, kai pareigybės

panaikinimas yra teisėtas, tačiau neteisėtas atleidimas iš tarnybos, tarnautojo

grąžinimui į pareigas nėra teisinio pagrindo (2001 m. birželio 19 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. A-07-572).

8. Pareiškėjai

(apeliantai) skunde neteisingai cituoja ir interpretuoja pirmosios instancijos

teismo sprendimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Teismo teiginys,

kad neturtinės žalos dydis, jos padarymo faktas nėra įrodyti, yra atmetami kaip

nepagrįsti, nereiškia, kaip kad teigia pareiškėjai (apeliantai), kad pirmosios

instancijos teismas pripažino tai, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Priežastinio ryšio teismas nenustatė ir padarė išvadą, kad pareiškėjas

nepateikė įrodymų ir dėl jo ligos priežasties, o būtent dėl to, kad ligą jam

sukėlė itin neigiamos emocijos, dvasiniai išgyvenimai. Nesant priežastinio

ryšio, prievolė atlyginti neturtinę žalą nekyla. Lietuvos Respublikos teismų

praktikoje laikomasi nuostatos, kad atleidimas iš darbo visada ir kiekvienam

sukelia neigiamų išgyvenimų, tačiau atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu

faktas savaime nereiškia, jog darbuotojui padaryta neturtinės žalos (Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 31 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-79/2009; 2010

m. liepos 8 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-311/2011). Taip pat pažymėtina, kad

pareiga įrodyti būtinąsias darbdavio atsakomybės neturtinės žalos atlyginimo

forma sąlygas tenka darbuotojui (CPK 178 str.), nagrinėjamoje byloje – R. J. J.. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas

pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės

pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už

patirtą skriaudą (2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą,

pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L.

prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas

bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali

būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas ir ne visais atvejais

tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos

atlyginimas pinigais. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo pateikta išrašo

kopija iš medicininių dokumentų nelaikytina tinkamu fakto, t. y. ligos,

įrodymu. Pateiktame išraše nėra užpildytos grafa „įstaigos pavadinimas“,

nenurodyta gydančio gydytojo vardo pirma raidė bei pavardė, nenurodyta įstaiga,

kuriai yra siunčiamas išrašas. Be to, ant išrašo nėra nei įstaigos, nei

gydytojo spaudo, todėl toks dokumentas negali būti laikomas tinkamu. Iš to

darytina išvada, jog pareiškėjas apskritai nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų,

kad R. J. J. patyrė kitokius, intensyvius, išgyvenimus

ar sveikatos sutrikimus, o ne tik neigiamus išgyvenimus, kuriuos kiekvienam

asmeniui sukelia atleidimas iš darbo.

9. Tarnyba R. J. J. už vieną mėnesį po atleidimo išmokėjo

išeitinę išmoką (V t., b. l. 120). Tarnyba išeitinės išmokos mokėjimą nutraukė,

gavusi informaciją apie tai, kad 2013 m. rugsėjo 13 d. R. J. J. buvo priimtas į darbą viešojoje įstaigoje

– Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Nutraukdama išeitinės išmokos

mokėjimą, Tarnyba vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 4

dalimi. Tai, kad R. J.

J. pradėjo dirbti

valstybės viešojoje įstaigoje nuo 2013 m. rugsėjo 13 d. patvirtina tiek byloje

esanti Sodros informacinės sistemos duomenų išrašo kopija, tiek paties R. J. J. į bylą pateikta Lietuvos sveikatos mokslų

universiteto 2014 m. sausio 10 d. išduota, pažyma (V t., b. l. 154). Byloje

nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad R. J. J. Lietuvos sveikatos mokslų universitete dirbo nuolat. Tačiau, jeigu

teismas, išnagrinėjęs bylą, būtų nustatęs faktą, jog R. J. J. iš tiesų nepertraukiamai dirbo Lietuvos sveikatos mokslų

universitete nuo 1994 m. iki šiol, tokiu atveju R. J. J. apskritai neturėjo teisės gauti išeitinės išmokos net už vieną

mėnesį. Tam, kad iš valstybės tarnybos atleistam asmeniui būtų išmokėta

išeitinė išmoka, turi egzistuoti tam tikros aplinkybės, t. y. po atleidimo asmuo

turi nedirbti minėtoje normoje nurodytose įstaigose. R. J. J., kaip ir nustatė teismas iš byloje esančių įrodymų, įvairiais

laikotarpiais dirbo Lietuvos Respublikos sveikatos mokslų universitete, todėl

jam buvo priteistas ne visas vidutinis darbo užmokestis, o atimtas darbo

užmokestis, kurį jis gavo, dirbdamas universitete.

Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos

apsaugos ministerija atsiliepime į pareiškėjų (apeliantų) apeliacinį skundą (VI

t., b. l. 159-164) prašo jį atmesti. Dėl atsakovo Tarnybos apeliacinio skundo

reikalavimo dėl pareiškėjo R. J. J. atleidimo

ir vidutinio darbo užmokesčio priteisimo prašo spręsti teismo nuožiūra.

Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais

pačiais argumentais kaip ir atsiliepimai į skundus pirmosios instancijos

teismui bei atsakovo Tarnybos atsiliepimas į pareiškėjų apeliacinį skundą.

Papildomai nurodoma, kad tai, jog SAM įsakymas buvo priimtas remiantis faktais

ir objektyviais duomenimis patvirtina faktas, kad Nacionalinės vaistų politikos

programa buvo įtraukta į Ministerijos 2010-2012 m. strateginį veiklos planą.

2011 m. audito metu buvo siekiama įvertinti strateginio veiklos plano

„Nacionalinė vaistų politika“ programos vykdymą 2010 m. ekonomiškumo, rezultatyvumo

ir efektyvumo požiūriais, nustatyti, ar sukurtos vidaus kontrolės procedūros

užtikrino efektyvų Programos priemonių įgyvendinimą ir lėšų panaudojimą. Buvo

surašyta 38 puslapių ataskaita, pateiktos pastabos ir ne viena dešimtis

siūlymų, kaip tobulinti veiklą. Vienas iš pasiūlymų buvo susijęs su

ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų atlikimu – dėl galimo specialistų šališkumo

vykdant savo tiesiogines funkcijas. Siūlymas atskirti vykdomas funkcijas buvo

įgyvendintas, padalinus šias funkcijas tarp kitų, iš esmės panašias funkcijas

vykdančių padalinių. Aiškinamajame rašte nurodyta, kad svarstyta galimybė

steigti du naujus atskirus padalinius, tačiau įvertinus finansines išlaidas,

šios idėjos atsisakyta. Stiprinant ekspertizes atliekančių pareigūnų gretas – steigti

tik vieną direktoriaus pavaduotojo etatą ir įsteigti papildomą etatą

ekspertizių skyriuje. Tai objektyvios aplinkybės, nulėmusios restruktūrizaciją

Tarnyboje, išdėstytos aiškiai raštu ir nuo pat skundžiamo SAM įsakymo gimimo

momento buvusios žinomomis pareiškėjams. Ministras, atsižvelgdamas į 2009, 2011

m. atliktus audito rezultatus, į Specialiųjų tyrimų tarnybos pateiktus

pastebėjimus dėl ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų, priėmė sprendimą keisti,

tobulinti Tarnybos struktūrą. Sprendimas nebuvo neapgalvotas ir drastiškas,

kaip bando įrodyti pareiškėjai, nes tarpinis variantas, t. y. bandymas

išspręsti kontroliuojančių subjektų pastabų ir pasiūlymų klausimą paprastesnių

būdu, buvo įgyvendintas 2010 m., kai buvo tiesiog patikslinti minėto skyriaus

personalo pareigybių aprašymai. Visa chronologinė įvykių seka buvo detaliai

išdėstyta SAM įsakymo aiškinamajame rašte. Kaip matyti iš su pareiškėjo

profesinės sąjungos skundu pateiktos medžiagos, tiek SAM įsakymo, tiek ir

aiškinamojo rašto projektas buvo pateikti profesinei sąjungai dar prieš

priėmimą – 2011 m. liepos mėn.

Pareiškėjas Valstybinės vaistų kontrolės

tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojų

profesinė sąjunga atsiliepime į atsakovo Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos

prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinį skundą (VI

t., b. l. 166-168) prašo jį atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas šiais

argumentais:

1. Pirmosios instancijos

teismui buvo pateikta pakankamai įrodymų, jog pareiškėjas R. J. J. augina vaiką, t. y.: profesinės sąjungos

2011 m. spalio 24 d. nesutikimas dėl R. J. J. atleidimo; nors ir neilgą laiką, tačiau Tarnyba taikė pareiškėjo

atžvilgiu sumažintą neapmokestinamų pajamų dydį; administracinėje byloje Nr.

I-1326-121/2012 (byla, kurioje ginčijamas profsąjungos nesutikimas dėl

pareiškėjo atleidimo iš Tarnybos) pateiktas profesinės sąjungos 2011 m.

lapkričio 30 d. atsiliepimas į Tarnybos skundą, prie kurio buvo pridėtas R. J. J. dukters E. B. gimimo liudijimas, o pačiame atsiliepime nurodyta, jog R. J. J. ne tik turi, bet ir augina savo

nepilnametę dukrą ir siekia pasinaudoti Valstybės tarnybos įstatymo 44

straipsnio 6 dalyje nustatyta garantija nebūti atleistam iš Tarnybos.

2. Civilinio kodekso 3.155

straipsnio 2 dalis numato pareigą auginti savo vaikus, todėl iš anksto

preziumuoti, jog tėvas neaugina savo vaiko, negalima, kadangi jis yra

įpareigotas vaiku rūpintis. Priešingai – atsižvelgiant į šeimos teisinių

santykių teisinį reguliavimą, galima būtų daryti išvadą, jog egzistuoja vaiko

auginimo prezumpcija, o ne atvirkščiai. Netgi tas tėvas, kuris ir nevykdo

pareigos rūpintis savo vaiku, dažnai teismo sprendimo pagalba yra priverčiamas

vaiką auginti (teikiant išlaikymą vaikui). Kita vertus, Tarnyba savo skunde

apskritai nenurodo, kokie, jos manymu, turėtų būti įrodymai, patvirtinantys

vaiko auginimo faktą. Nepaisant to, profesinei sąjungai buvo pateiktas R. J. J. vaiko motinos V. B. rašytinis patvirtinimas, kuriame nurodoma, kad E. B. tėvas R. J. J. nuo pat vaiko gimimo iki šiol (2014 m. balandžio 9 d.)

nepertraukiamai augino vaiką ir juo rūpinosi. Taip pat pažymėta, kad R. J. J. visą tą laiką gyveno tuo pačiu adresu,

kaip ir vaikas bei jo mama – (duomenys neskelbtini) (Priedas Nr. 1). Beje, šis adresas

yra nurodomas, kaip R. J.

J. adresas

korespondencijai ir nagrinėjant bylas teismuose.

3. Tarnyba klaidingai

teigia, kad teismas yra pripažinęs, jog R. J. J. oficialiai nepateikė Tarnybai informacijos apie tai, kad jis turi

nepilnametį vaiką. Joks teisės aktas nenustato, kaip valstybės institucija turi

būti informuota apie tai, kad jos darbuotojas augina nepilnametį vaiką. Todėl

negalima sutikti su Tarnybos teiginiais, kad, informuodamas Tarnybą,

pareiškėjas turėjo būtinai siųsti vaiko gimimo liudijimą registruotu paštu. Priešingai,

pareiškėjui būtų nelogiška siųsti dokumentus oficialiu registruotu paštu, kai tuo

metu jis dirbo tose pačiose patalpose, kaip ir asmuo, kuris atsakingas už

susižinojimą apie tai, ar darbuotojas augina vaiką. Teismui posėdžio metu

pareiškėjas R. J. J. pateikė savo siųsto el. laiško kopiją CD

laikmenoje, iš kurios matyti, jog atsidarius laiško priedą, ten yra prisegtas E. B. gimimo liudijimas. Tą el. laiško priedą

pareiškėjas demonstravo teismui ir teismo posėdžio metu kompiuteryje,

dalyvaujant ir Tarnybos atstovams. Nesutinka su tuo, kad šio el. laiško

nusiuntimas vienam iš Tarnybos darbuotojų, kuris nebuvo susijęs su struktūros

pertvarkymais ir pareiškėjo atleidimu – buhalterei, nebuvo pakankamas tam, kad

būtų informuota Tarnyba apie auginamą vaiką. Atsakingi Tarnybos darbuotojai,

kurie vykdė pareiškėjo R. J.

J. atleidimą iš Tarnybos,

privalėjo pasidomėti iš kitų Tarnybos darbuotojų (pirmiausia buhalterės, kuri

taiko NPD), ar ketinamas atleisti asmuo nėra pranešęs apie auginamą vaiką.

Tačiau tai nebuvo padaryta.

4. Mano, kad buhalterės

raštas apie klaidą dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio taikymo pareiškėjui

surašytas atsakingiems asmenims davus reikiamą nurodymą, kadangi tai buvo

būtina pagrįsti Tarnybos poziciją. Be to, VMI išaiškinime nurodoma, kad

papildomas NPD taikomas, kai darbdaviui pateikiami įrodymai, kad darbuotojas

augina vaiką. Šiuo atveju, tokie darbdaviui pakankami įrodymai ir buvo

pirmiausia E. B. gimimo liudijimas. Jeigu buhalterė būtų

maniusi, kad reikalingi kažkokie papildomi dokumentai, ji galėjusi jų

pareikalauti, ir pareiškėjas būtų juos nedelsiant pateikęs.

5. Tarnyba cituoja

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A143-531/2010, kurioje buvo nagrinėjamas

visai kitas klausimas – dėl šalių skirtingo sampratos „darbuotojas, kuris

vienas augina vaiką“ suvokimo ta apimtimi, kokia teisinė ir faktinė situacija

yra pripažintina atitinkančia šią sampratą Darbo kodekso 166 straipsnio

2 dalies (2005 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. X-294 redakcija) 2 punkto

taikymo prasme. Taigi buvo aiškinama sąvoka darbuotojo, kuris vienas augina

vaiką. Todėl nagrinėjamoje byloje šis išaiškinimas netaikytinas (nesutampa bylų

ratio decidendi), kadangi šioje byloje nereikia įrodyti, jog pareiškėjas

vienas augina vaiką.

6. Deklaruota gyvenamoji

vieta jokiais būdais neatspindi faktinės gyvenamosios vietos. Tai yra

patvirtinta ir Civilinio kodekso 2.16 straipsnyje. Civilinio kodekso 2.14

straipsnyje teigiama, kad nepilnamečių fizinių asmenų nuolatine gyvenamąja

vieta laikoma jų tėvų ar globėjų (rūpintojų) nuolatinė gyvenamoji vieta. Taigi,

šiuo atveju tiek pareiškėjo R. J. J., tiek ir jo

draugės V. B. bei dukros nuolatinė gyvenamoji vieta 2013

m. rugpjūčio 13 d. (atleidimo dieną) buvo (duomenys neskelbtini), ką patvirtina

paties pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytas adresas ir V. B. patvirtinimas.

7. Nesutinka su Tarnybos

teiginiu, kad ji vis tiek būtų atleidusi pareiškėją iš pareigų, kadangi jis

nesutiko užimti tarnybos siūlytų pareigų. Valstybės tarnybos įstatymo 44

straipsnio 6 dalyje esanti garantija yra absoliuti ir nenumatanti jokių

išimčių. Ši garantija yra kildinama pirmiausia iš vaiko teisių apsaugos

garantijų būtinybės. Joks darbuotojas negali būti atleidžiamas dėl struktūrinių

pakeitimų organizacijoje, jei jis augina vaiką iki 3 metų.

Pareiškėjas R. J. J. atsiliepime į atsakovo Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinį skundą (VI t.,

b. l. 170-171) prašo jį atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas šiais

argumentais:

1. Byloje pateikiamas

pareiškėjo draugės V.

B. raštas,

patvirtinantis, kad dukrą E.

B., gimusią 2011 m.

sausio 20 d., augina kartu.

2. Vilniaus apygardos

administracinio teismo posėdyje pareiškėjas pristatė ir į bylą pateikė

elektroninę laikmeną, kurioje yra minėtas laiškas, prie kurio prisegtas būtent

dukters gimimo liudijimas. Su šiais įrodymais pirmosios instancijos teismas ir

bylos šalys susipažino 2014 m. sausio 27 d. posėdžio metu. Tarnybos darbo

reglamento 31 punktas nustato, kad Tarnybos struktūriniai padaliniai, valstybės

tarnautojai ar darbuotojai, tiesiogiai iš piliečių ir kitų asmenų gavę dokumentus,

adresuotus viršininkui, viršininko pavaduotojui, struktūrinio padalinio

vadovui, Tarnybai privalo nedelsdami pateikti registruoti Raštinei, t. y. ginčo

nebūtų, jei Tarnyba laikytųsi savo darbo reglamento. Po to, kai Finansų ir

apskaitos skyriui išsiuntė dukters gimimo liudijimo kopiją, pareiškėjui buvo

pritaikytas papildomas neapmokestinamų pajamų dydis (beje, jis nebuvo

pritaikytas nė karto per ankstesnius daugiau kaip 8 pareiškėjo darbo Tarnyboje

metus, t. y. per 100 mėnesių). Apie tai, kad augina dukterį, profesinė

sąjunga informavo Tarnybą 2011 m. spalio 24 d. nesutikime dėl pareiškėjo atleidimo

(IV t., b. l. 82).

3. Komentuodama

buhalterės paaiškinamąjį raštą, Tarnyba netiesiogiai patvirtino, kad gimimo

liudijimą ji gavo. Buhalterė tik teigia, kad papildomą neapmokestinamą pajamų

dydį pritaikė apsirikusi, nes pareiškėjas nepateikė dokumentų pagal VMI

rekomendacijas. Tačiau pareiškėjas tą ir įrodinėja, t. y. kad gimimo liudijimą

pateikė (pateiktų dokumentų atitikimas VMI rekomendacijoms nėra ginčo

objektas).

4. Tarnybos pateikta

gyventojų registro tarnybos pažyma dar sykį įrodo, kad Tarnybos teiginys, jog

nežinojo apie tai, kad pareiškėjas augina dukterį, neatitinka tikrovės.

Įvertinusi įstatymų nustatytas garantijas valstybės tarnautojams, auginantiems

vaikus iki 3 metų, Tarnyba privalėjo išsiaiškinti apeliaciniame skunde

išdėstytas abejones dėl dukters auginimo (pvz., parašyti pareiškėjui raštą arba

nors elektroninį laišką), tačiau to nepadarė. Įstatymai vaiko auginimo fakto

nesieja su deklaruota gyvenamąja vieta ir taip pat niekas nėra įpareigotas

gyventi deklaruotu adresu.

5. Nustatydamas garantijas

valstybės tarnautojams, auginantiems vaikus iki 3 metų, Valstybės tarnybos

įstatymas tiesiogiai draudžia juos atleisti. Pareiga siūlyti kitas pareigybės

yra bendra, t. y. visai kita garantija visiems valstybės tarnautojams, o ne

kuriai nors jų grupei.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų

kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir

pagrįstumo vertinimo ribų, pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos

įstatymo 136 straipsnio 1 dalį administracinis teismas, apeliacine tvarka

nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą,

taip pat sprendimo teisėtumą ir

pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto

apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 str. 2 d.). Todėl

vadovaudamasi šiomis nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų

kolegija įvertina visas bylos aplinkybes, reikšmingas bylos teisingam

išsprendimui, nepriklausomai nuo proceso šalių pateiktų argumentų dėl

administracinės bylos esmės.

Pažymėtina, kad pareiškėjas Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos

prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojų profesinė

sąjunga ir pareiškėjas R. J.

J. pateikė bendrą

apeliacinį skundą, nors reikalavimai pirmosios instancijos teismui buvo

teikiami atskirai, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja pareiškėjų

apeliacinio skundo argumentus atskirai pagal pirmosios instancijos teismui

keltus reikalavimus.

Dėl Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos

prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojų profesinės

sąjungos apeliacinio skundo.

Pareiškėjas Valstybinės vaistų

kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos

darbuotojų profesinė sąjunga prašė teismo panaikinti Lietuvos Respublikos

sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugpjūčio 3 d. įsakymą Nr. V-746 „Dėl

Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos

apsaugos ministerijos struktūros patvirtinimo“ ir Valstybinės vaistų kontrolės

tarnybos viršininko 2011 m. rugpjūčio 25 d. įsakymą Nr. 1A-815 „Dėl

Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos

apsaugos ministerijos pareigybių sąrašo pakeitimo“.

Pirmosios instancijos teismas

administracinę bylą šioje dalyje, remdamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu,

nutraukė, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

Pareiškėjas, prašydamas panaikinti teismo

sprendimą šioje dalyje, apeliacinį skundą iš esmės grindžia nesutikimu dėl

teisės, suteikiančios pareiškėjui galimybę ginčyti minėtus aktus, taikymo ir

aiškinimo, numatytos Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 17 ir 18 straipsniuose.

Pažymėtina, kad teisė

kreiptis gynybos į teismą nėra absoliuti ir ji gali būti įgyvendinama

vadovaujantis teisės aktų nustatyta tvarka. Ginčo atveju teisė kreiptis į

teismą nustatyta Administracinių bylų teisenos įstatymu. Šio įstatymo 5 straipsnio

1 dalimi nustatyta teisė kelti individualų ginčą, pagal kurią kiekvienas

suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į

teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė ar įstatymų saugomas

interesas. Kadangi šioje byloje pareiškėjas profesinė sąjunga siekia teisminės

gynybos, atstovaudama savo narį ir gindama jo teises, todėl vertinama, ar teisė

kreiptis į teismą atitinka ABTĮ 5

straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimus, kuriais suteikta

teisė kelti bylas pagal įstatymų nustatytų institucijų, įstaigų ar jų tarnautojų

kreipimąsi dėl kitų asmenų teisių gynimo (2 p.) ir pagal prokuroro, administravimo

subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų,

tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės

ar kitų viešųjų interesų gynimo (3 p.).

Pareiškėjas savo teisę

ginčyti minėtus aktus grindžia Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsniu,

kuriuo nustatyta, kad profesinės sąjungos turi teisę

reikalauti iš darbdavio panaikinti jo sprendimus, kurie pažeidžia Lietuvos

Respublikos įstatymų numatytas darbo, ekonomines bei socialines profesinių

sąjungų narių teises (1 d.). Šiuos reikalavimus darbdavys turi išnagrinėti ne

vėliau kaip per 10 dienų, dalyvaujant juos pateikusios profesinės sąjungos

atstovams (2 d.). Jeigu darbdavys laiku neišnagrinėja profesinių sąjungų

reikalavimo panaikinti tokį sprendimą arba atsisako jį patenkinti, profesinė

sąjunga turi teisę kreiptis į teismą (3 d.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 50 straipsnio 1 dalies nuostata,

jog profesinės sąjungos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises

ir interesus, iš esmės išreiškia dvejopą profesinių sąjungų paskirtį bei funkciją:

viena, pirmiausia atstovauti profesinės sąjungos nariams ir juos ginti, antra, įstatymo

nustatytais atvejais bei būdais ginti visus atitinkamos įmonės, įstaigos ar organizacijos

darbuotojus (Konstitucinio Teismo 1999 m. sausio 14 d. nutarimas).

Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnis nenurodo, kokios apimties ginčo atveju profesinė sąjungą

turi teisę ginti kitų asmenų teises, kreipdamasi į teismą, taip pat minėtos

teisės normos nesuteikia profesinei sąjungai ginti viešąjį interesą, todėl

šioje byloje ji negali teikti skundo pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punktą.

Aiškinat Profesinių sąjungų

įstatymo 18 straipsnio taikymą šiam ginčui, yra reikšminga teismų praktika

panašiose bylose (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių

bylų skyriaus teisėjų kolegija, civilinėje byloje Nr. 3K-3-1014/2003 aiškindama

Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo18 straipsnio 1 dalies

nuostatas, nurodė, kad „Pagal Profesinių sąjungų įstatymo 18 str. 1 d.

profesinės sąjungos turi teisę reikalauti iš darbdavio panaikinti jo

sprendimus, kurie pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymų numatytas darbo,

ekonomines ir socialines profesinių sąjungų narių teises. Darbdavio sprendimai

pagal paminėtą nuostatą yra veiksmai, kuriais pažeidžiamos įstatymais numatytos

profesinių sąjungų narių teisės. Jais turi būti pažeidžiamos narių teisės,

kurios numatytos įstatymais ir kitais galiojančiais teisiniais aktais,

išleistais valstybėje nustatyta norminių teisės aktų leidimo tvarka. Tai nėra

bet koks darbuotojų darbo teisių pažeidimas. Jeigu yra pažeidžiamos darbuotojų

darbo teisės, tai gali kilti individualūs ar kolektyviniai darbo ginčai. Juose

profesinė sąjunga dalyvauja įstatymų numatyta tvarka pagal Profesinių sąjungų

įstatymo 22 str. Paminėto įstatymo 18 str. 1 d. įtvirtinta teisė

profesinei sąjungai reikalauti panaikinti darbdavio sprendimus sietina ne su

individualaus ar kolektyvinio darbo ginčo nagrinėjimu. Individualus darbo

ginčas kyla dėl atskiro darbuotojo individualios subjekto teisės pažeidimo.

Kolektyvinis ginčas kyla dėl viso darbuotojų kolektyvo kaip teisės subjekto

teisės pažeidimo vedant derybas, sudarant ir vykdant kolektyvinę sutartį.

Profesinių sąjungų narių teisės gali būti pažeidžiamos darbdavio sprendimais,

kai visiems darbuotojams privalomais vykdyti lokaliniais aktais susiaurinamos,

paneigiamos ar kitaip pažeidžiamos įstatymais suteiktos teisės. Tai nebūtų nei

individualus, nei kolektyvinis ginčas. Profesinė sąjunga, kaip atstovaujanti ir

ginanti darbuotojų teises bei interesus organizacija, pagal Profesinių sąjungų

įstatymo 18 str. 1 d., turi teisę šios normos nustatyta tvarka reikalauti

panaikinti darbdavio sprendimus. Darbdavio sprendimai turi būti tokio pobūdžio,

kad liestų jam pavaldžius darbuotojus, pažeistų jų darbo, ekonomines ir

socialines teises, tos teisės turi būti numatytos įstatymų.“

Lietuvos vyriausiasis administracinis

teismas panašioje byloje taip pat nustatė, kad profesinė sąjunga gali kreiptis

į teismą kaip profesinės sąjungos nario atstovas, kai yra pažeidžiamos šio

nario subjektinės teisės ar teisėti interesai, o kreiptis į teismą kaip pareiškėjas,

tais atvejais kai gina profesinių sąjungų narių teises ir teisėtus jų interesus,

t. y. įgyvendindama jai suteiktas teises Lietuvos Respublikos profesinių

sąjungų įstatymo 18 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos administracinių

bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 2 punkte, gali tik tada, jeigu

kilęs ginčas nėra sietinas su individualaus ar kolektyvinio darbo ginčo

nagrinėjimu (administracinė byla Nr. A438-1554/2008).

Šioje byloje nagrinėjamas ginčas yra individualus ir profesinė

sąjunga gina individualų savo nario interesą, todėl pirmosios instancijos

teismas iš esmės teisingai išsprendė ginčą pagal pareiškėjo Valstybinės vaistų

kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos

darbuotojų profesinės sąjungos skundą, pripažindamas, kad ji negali

savarankiškai kelti individualaus ginčo, remdamasi Lietuvos Respublikos

profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi

ir pagrįstai bylą pagal pareiškėjo profesinės sąjungos skundą nutraukė pagal ABTĮ

101 straipsnio 1 punktą kaip nepriskirtina administracinių teismų

kompetencijai, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismui nekyla

abejonių, kad Profesinių sąjungų įstatymo 17 straipsnio 1 dalis ir / ar 18

straipsnio 1 dalis galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 50

straipsnio 1 daliai, todėl pareiškėjo profesinės sąjungos prašymas

kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, jog būtų ištirtas minėtų

Profesinių sąjungų įstatymo normų atitikimas Konstitucijai, netenkinamas.

Nepatenkinus pareiškėjo profesinės

sąjungos skundo, jis netenka teisės į procesinių išlaidų atlyginimą, todėl

prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atmestinas (ABTĮ 44 str. 1 d.).

Dėl Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos

prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, apeliacinio skundo.

Atsakovas apeliacinį skundą grindžia

nesutikimu dėl teisės taikymo ir aiškinimo ginčo santykiams dalyje dėl pripažinimo, kad pareiškėjo

R. J. J. atleidimas iš

valstybės tarnybos yra neteisėtas.

Pareiškėjas

R. J.

J. buvo

atleistas iš valstybės tarnybos, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio

1 dalies 9 punktu (III t., b. l. 154), tačiau pirmosios instancijos teismas

pripažino, kad jis negalėjo būti atleistas šiuo pagrindu iš tarnybos, kadangi

turi Valstybės tarnybos 44 straipsnio 6 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi

ginčijamo įsakymo priėmimo metu) garantiją, draudžiančią atleisti tarnautoją,

kuris augina vaiką iki trejų metų.

Atsakovas su

tuo nesutinka ir apeliaciniame skunde nurodo, kad darbdavys, atleisdamas

pareiškėją, neturėjo duomenų, kad jis augina vaiką, todėl numatyta garantija

pareiškėjui negali būti taikoma.

Teisėjų kolegijos

vertinimu, šie atsakovo argumentai nepagrįsti. Byloje nustatyta ir nėra

paneigta, kad atsakovui 2011

m. liepos 29 d buvo pateiktas pareiškėjo dukros E. B., gimusios 2011 m.

sausio 20 d. gimimo liudijimas

(VI t., b. l. 47-48). Todėl preziumuojama, kad atsakovui ši aplinkybė buvo

žinoma. Kilus abejonėms ar neaiškumams dėl pareiškėjo garantijų, atsakovas, pradėjęs

pareigybės naikinimo procedūrą, privalėjo imtis priemonių išsiaiškinti visas

aplinkybes, galinčias turėti įtakos atleidžiamo asmens teisėms, kadangi, kilus ginčui dėl tarnautojo atleidimo teisėtumo,

būtent darbdavys privalo įrodyti atleidimo iš darbo teisėtumą, pagal darbo

santykių subjektų teisinės padėties principą, kad ginama silpnesnioji darbo

santykių pusė – darbuotojas.

Todėl darbdavys, prieš pradėdamas

įgyvendinti struktūrinius pertvarkymus, privalėjo patikrinti duomenis ir

informaciją apie faktines aplinkybes, kurios gali turėti įtakos atleidžiamo

darbuotojo garantijoms. Dėl to net ir tuo atveju, kai darbuotojas dėl vienokių

ar kitokių priežasčių, būdamas sąžiningas, nepraneša darbdaviui aplinkybių,

reikšmingų taikant įstatymo nustatytas garantijas, ir darbdavys dėl tokių

aplinkybių buvimo abejoja, tai neatleidžia darbdavio nuo pareigos taikyti tokią

garantiją, o jos netaikymas pripažintinas darbuotojo teisės pažeidimu. Tokia

išvada, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, grindžiama Darbo kodekso 35 straipsnio 1 dalimi, kuria yra

nustatytos bendrosios darbo sutarties šalių elgesio taisyklės ir pagal jas,

įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų

atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti

sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Šio ginčo

atveju atsakovas turėjo duomenų apie tai, kad R. J. J. yra

vaiko iki trejų metų tėvas, todėl privalėjo išsiaiškinti, ar yra pagrindas jam

taikyti Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 6 dalimi nustatytą garantiją.

Neišsiaiškinęs šio fakto, atsakovas pagrįstai pripažintas pažeidęs atleidimo iš

valstybės tarnybos procedūrą ir, nagrinėjant ginčą teisme, jau nebetikrintina

ar pareiškėjas realiai augina vaiką, o pripažintina, kad pareiškėjas minėtu

pagrindu turi teisę į tokią garantiją. Tačiau kiekvienu atveju, priklausomai

nuo faktinių aplinkybių, kiekvienas procedūrinis pažeidimas turi būti

įvertintas atskirai, siekiant nustatyti, ar padarytas procedūrinis pažeidimas

galėjo pakeisti sprendimą dėl asmens atleidimo iš tarnybos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, panašioje

byloje vertindamas atleidimo iš tarnybos teisėtumą, yra nurodęs, kad, vertinant

padaryto pažeidimo reikšmę atleidimo teisėtumui, būtina vadovautis teismų

praktika, suformuota panašiose bylose. Išplėstinė teisėjų kolegija pastebėjo,

kad teismas, spręsdamas klausimą dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš tarnybos

(pareigų) teisėtumo ir pagrįstumo, kiekvienu atveju vertindamas nustatytus

atleidimo procedūros pažeidimus, turėtų atskirai įvertinti tokio pažeidimo

reikšmę bei jo sukeltus teisinius padarinius konkrečiam valstybės tarnautojui,

ir tik po to, vadovaudamasis, be kita ko, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo

kriterijais, spręsti, ar toks pažeidimas konkrečiu atveju sudaro savarankišką

pagrindą pripažinti atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu, ar tokiu

pažeidimu atsiradusios neigiamos pasekmės gali būti šalinamos kitu būdu

(Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012

m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012;

Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 24, 2013, p. 243-263).

Esant šioms aplinkybėms, vertintina, ar dėl nustatyto

procedūrinio pažeidimo pareiškėjas realiai galėjo pasinaudoti ir ar jam galėjo

būti pritaikyta Valstybės tarnyba įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje numatyta

garantija – tęsti valstybės tarnybą.

Numatyta Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 6

dalyje garantija yra ir Darbo kodekso 129 straipsnio 4 dalyje. Tačiau Valstybės

tarnybos įstatyme nėra Darbo kodekso 129 straipsnio 4 dalyje numatytos

išimties, kada asmuo, auginantis vaiką iki trejų metų, gali būti atleistas iš

darbo. Pagal šią normą darbo sutartis gali būti nutraukta tik ypatingais

atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio

interesus.

Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį

karjeros valstybės tarnautojas,

kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos

karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės

tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės

panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis

iš pareigų atleidžiamas.

Tokiu būdu pagal šią

normą tarnautojui, kurio pareigybė yra naikinama, yra numatyta galimybė tęsti

tarnybą ir po jo pareigybės panaikinimo. Tokia galimybe gali pasinaudoti ir

tarnautojas, auginantis vaiką iki trejų metų. Todėl Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 6 dalies

draudimas atleisti tarnautoją iš pareigų, kurios yra naikinamos, turi būti

aiškinamos kartu su Valstybės tarnybos 43 straipsnio 1 dalimi bei Darbo kodekso 129 straipsnio 4 dalyje numatyta

išimtimi.

Pripažinus Valstybės tarnybos įstatymo 44

straipsnio 6 dalies draudimą kaip absoliutų, įstaiga realiai negalėtų atlikti

struktūrinių pakeitimų, o tuo būtų pažeista

viešojo administravimo subjektui suteiktos diskrecijos teisės organizuoti savo

struktūrą, inter alia panaikinti valstybės tarnautojo pareigybes,

įgyvendinimas. Viešojo administravimo subjekto kompetencija struktūros

nustatymo atžvilgiu yra reglamentuota Viešojo administravimo įstatymo 11

straipsnio 2 dalimi (2010 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1259 redakcija),

kuria yra nustatyta, kad „Viešojo administravimo įstaigos administracijos

struktūrą nustato viešojo administravimo įstaigos vadovas, vadovaudamasis

įstatymais ar jų pagrindu priimtais teisės aktais ir atsižvelgdamas į

nustatytus viešojo administravimo įstaigos tikslus ir uždavinius, strateginius

ar metinius veiklos planus ir patvirtintą valstybės tarnautojų ir darbuotojų,

dirbančių pagal darbo sutartis (toliau – darbuotojai), pareigybių skaičių,

jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip.“

Teisės normų aiškinimui yra reikšminga suformuota

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašiose bylose (Teismų

įstatymo 33 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

panašioje byloje yra nustatęs, kad darbdavio atlikti struktūriniai darbo

organizavimo pakeitimai yra pateisinami, panaikinus pareiškėjos pareigybę, jos

dalies funkcijų atlikimas tapo nereikalingas, dalis funkcijų paskirstytos

vykdyti kitiems tarnautojams, todėl pareiškėjos palikimas darbe sąlygotų

pareiškėjos faktinę prastovą, tai lemtų nuolatinius darbdavio patiriamus

tarnautojos atlyginimo dydžio nuostolius. Toks atvejis, kai darbuotojo

atliekamas darbas savo įnašu neprisideda prie darbdavio (įmonės) veiklos

rezultatų, blogina darbdavio finansinę padėtį, yra tas ypatingas atvejis, dėl

kurio darbdavys turi teisę pagal Darbo kodekso 129 straipsnio 2, 4 dalis atleisti

darbuotoją, laikydamasis įstatymo nustatytos tvarkos (2012 m. vasario 28 d.

nutartis administracinėje byloje Nr. A662-348/2012).

Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

yra nustatęs, kad jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas

į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas, kurio pareigybė

naikinama, garantija (paskyrimas į kitas pareigas) nėra absoliuti. Valstybės

tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, paskyrimas į kitas pareigas priklauso

nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių visumos (laisvų to paties lygio ir

kategorijos bei žemesnių pareigybių buvimo ar nebuvimo, valstybės tarnautojo

atitikimo užimti laisvai pareigybei nustatytus reikalavimus, sutikimo ar

nesutikimo užimti atitinkamas pareigas ir kt.) (2012 m. spalio 11 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. A146-2846/2012).

Apibendrindamas minėtas nuostatas, apeliacinės

instancijos teismas konstatuoja, kad atvejai, kada darbuotojo palikimas darbe iš esmės

pažeistų darbdavio interesus, nustatomi atsižvelgiant į valstybės įstaigos

tikslus ir uždavinius, naikinamos pareigybės funkcijas, struktūrinių pakeitimų

ir pagal pareigybės naikinimo priežastis, patvirtinančias, kad darbdaviui dėl įstaigoje

įvykusių struktūrinių pasikeitimų yra visiškai nereikalingos atitinkamo tarnautojo

atliekamos funkcijos ir į nebuvimą galimybės perkelti tarnautoją į kitas pareigas.

Tarnautojo nesutikimas eiti jam siūlomas

kitas pareigas įstaigoje vertintinas kaip negalimumas tarnautoją perkelti į

kitas pareigas, o tarnautojo palikimas tarnyboje pažeidžia iš esmės darbdavio

interesus, remiantis Viešojo

administravimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi atlikti struktūrinius pakeitimus

mažinat pareigybių skaičių, siekiant įgyvendinti institucijos veiklos tikslus

bei uždavinius. Todėl atsižvelgus į tarnybos santykių subjektų interesų

pusiausvyrą, daroma išvada, kad tarnautojas, kuris patenka į Valstybės tarnybos 44 straipsnio 6 dalyje

numatytų valstybės tarnautojų sąrašą, yra iš dalies apsaugotas nuo atleidimo iš

Valstybės tarnybos pagal 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą ir neturi

absoliučios garantijos pagal Valstybės tarnybos 44 straipsnio 6 dalį likti

valstybės tarnyboje.

Bylos įrodymai

patvirtina, kad pareiškėjui

atsakovas 2011 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. 2R-1.22-952 pasiūlė užimti Vaistų

saugumo ir informacijos skyriaus vyriausiojo specialisto (lygis A, kategorija

12) ir Nacionalinės procedūros skyriaus vyriausiojo specialisto (lygis A,

kategorija 12) pareigas. Taip pat perkėlus R. J. J. atleidimo datą 2012 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. (1.22)2R4-1285 jam

buvo pasiūlyta užimti Vaistų registracijos skyriaus vedėjo pareigas (lygis A,

kategorija 14). Tačiau pareiškėjas nesutiko eiti jam siūlomų pareigų. Teismo

nuomone, pareiškėjo nurodomi atsisakymo motyvai nepaneigia siūlymų teisėtumo ir

siūlymų priimtinumas priklausė tik nuo paties pareiškėjo valios.

Atsakovas suteikė galimybę pareiškėjui

tęsti tarnybą, siūlydamas jam kitas pareigas ir, pareiškėjui atsisakius jas užimti,

nėra pagrindo pripažinti, jog buvo pažeista pareiškėjo garantija likti tarnyboje,

dėl ko jo atleidimas iš valstybės tarnybos yra teisėtas.

Kitų pažeidimų, sudarančių pagrindą panaikinti Valstybinės vaistų

kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos

2012 m. sausio 3 d. įsakymo „Dėl R. J. J. atleidimo iš valstybės tarnybos“ Nr. 8P-679 2-ą punktą

nėra. Todėl daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas, panaikindamas Įsakymo

2-ą punktą, neteisingai aiškino bei taikė materialines teisės normas šio ginčo

santykiams ir tai yra pagrindas šioje dalyje pakeisti teismo sprendimą (ABTĮ

143 str.). Todėl yra taip pat tenkinamas Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos

prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinis skundas ir

naikinama teismo sprendimo dalis, kuria R. J. J. naudai priteistas vidutinis darbo užmokestis už

priverstinės pravaikštos laiką, atmetant pareiškėjo R. J.

J. skundą kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Dėl R. J. J. apeliacinio skundo

argumentų.

Skundu pareiškėjas pirmosios instancijos

teismo prašė:

1)

panaikinti Lietuvos

Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugpjūčio 3 d. įsakymą Nr.

V-746 „Dėl Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos

sveikatos apsaugos ministerijos administracijos struktūros patvirtinimo“;

2)

panaikinti Valstybinės

vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos

ministerijos 2011 m. rugpjūčio 25 d. įsakymo Nr. 1A-815 „Dėl Valstybinės vaistų

kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos

pareigybių sąrašo pakeitimo“ 1.4 punktą;

3)

panaikinti Tarnybos

viršininko 2012 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. 1A-77 „Dėl Valstybinės vaistų

kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos

viršininko pavaduotojo pareigybės aprašymo patvirtinimo“;

4)

panaikinti Tarnybos

2012 m. sausio 3 d. įsakymo „Dėl R. J. J. atleidimo iš valstybės tarnybos“ Nr. 8P-679 2-ą punktą;

5)

priteisti iš

Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos

apsaugos ministerijos 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir išeitinę

kompensaciją (jeigu teismas nepanaikintų Tarnybos 2012 m. sausio 3 d. įsakymo

„Dėl R. J. J. atleidimo iš valstybės tarnybos“ Nr. 8P-679

2 punkto) bei priteisti kompensaciją už priverstinės pravaikštos laikotarpį.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo

skundą patenkino iš dalies.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas

prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuriomis byla buvo

nutraukta ir pareikšti reikalavimai buvo atmesti kaip nepagrįsti, prašo priimti

naują sprendimą – pareiškėjo pareikštus reikalavimus tenkinti visa apimtimi; pakeisti

sprendimo dalį, kurioje nuspręsta pareiškėją R. J. J. atleisti iš pareigų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir

nustatyti, jog pareiškėjas R. J. J. grąžintinas

į ankstesnes pareigas, iš kurių buvo neteisėtai atleistas.

Taip pat nurodo, kad manant, jog Lietuvos

Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 17 straipsnio 1 dalis ir / ar 18

straipsnio 1 dalis galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 50

straipsnio 1 daliai, prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį

Teismą, kad būtų ištirtas minėtų Profesinių sąjungų įstatymo normų atitikimas

Konstitucijai.

Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos

apsaugos ministro 2011 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. V-746 „Dėl Valstybinės

vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos

ministerijos administracijos struktūros patvirtinimo“ panaikinimo pirmosios

instancijos teismas pareiškėjo J. R. J. reikalavimo netenkino ir bylą nutraukė kaip nepriskirtiną

administracinių teismų kompetencijai. Pareiškėjo skundą dėl Valstybinės vaistų kontrolės

tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m.

rugpjūčio 25 d. įsakymo Nr. 1A-815 „Dėl Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos

prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos pareigybių sąrašo

pakeitimo“ 1.4 punkto panaikinimo ir dėl Tarnybos viršininko 2012 m. sausio 16 d.

įsakymo Nr. 1A-77 „Dėl Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos

Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos viršininko pavaduotojo pareigybės

aprašymo patvirtinimo“ panaikinimo pirmosios instancijos teismas atmetė kaip

nepagrįstą. Šie skundo reikalavimai yra tarpusavyje susiję tuo, kad ginčijami

aktai dėl struktūrinių pakeitimų, todėl apeliacinio skundo argumentai, kuriais

grindžiamas nesutikimas su šia teismo sprendimo dalimi, nagrinėtini kartu.

Kaip minėta Tarnybos 2012 m. sausio 3 d.

įsakymas „Dėl R. J. J. atleidimo iš valstybės tarnybos“ Nr.

8P-679 patvirtina, kad pareiškėjas

atleistas iš valstybės tarnybos,

remiantis VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, dėl pareigybės panaikinimo

(III t., b. l. 154).

Taikant VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, aktualus

pirmiausia tampa tinkamas viešojo administravimo subjektui suteiktos

diskrecijos teisės organizuoti savo struktūrą, inter alia panaikinti

valstybės tarnautojo pareigybes, įgyvendinimas. Viešojo administravimo subjekto

kompetencija struktūros nustatymo atžvilgiu yra reglamentuota Viešojo

administravimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi (2010 m. gruodžio 23 d.

įstatymo Nr. XI-1259 redakcija) kuria nustatyta: „Viešojo administravimo

įstaigos administracijos struktūrą nustato viešojo administravimo įstaigos

vadovas, vadovaudamasis įstatymais ar jų pagrindu priimtais teisės aktais ir

atsižvelgdamas į nustatytus viešojo administravimo įstaigos tikslus ir

uždavinius, strateginius ar metinius veiklos planus ir patvirtintą valstybės

tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis (toliau –

darbuotojai), pareigybių skaičių, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip.“

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

panašiose bylose yra nustatęs, kad šios teisės normos interpretavimas leidžia

daryti išvadą, kad viešojo administravimo subjekto struktūra gali būti

nustatyta tiek viešojo administravimo subjekto steigėjo, tiek paties viešojo

administravimo subjekto. Atkreiptinas dėmesys, kad teisės aktuose nėra numatyta

pareiga sudaryti komisiją, įstaigai sprendžiant struktūrinių pertvarkymų

klausimus. Viešojo administravimo subjektas, būdamas atsakingas už įgyvendinimą

valstybės politikos atitinkamoje jam pavestoje srityje, nustatant

administracijos struktūrą, turi teisę veikti savo nuožiūra, jei tai nėra padaryta

viešojo administravimo subjekto steigėjo. Priešingu atveju vykdomosios valdžios

institucijai priskirtos valstybės politikos dalies įgyvendinimas būtų ribojamas

arba apskritai pasidarytų negalimas. Vertinant administracijos struktūros

pakeitimus, padarytus laikantis teisės aktų reikalavimų, valstybės tarnautojo

interesai negali būti aukščiau už valstybės politikos interesus atitinkamoje

valstybinio sektoriaus srityje (žr. pvz., 2008 m. birželio 4 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A556-904/2008; 2010 m. gegužės 10 d.

nutartį administracinėje byloje Nr. A662-684/2010).

Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis

teismas, sistemiškai įvertinęs VAĮ 11 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas,

yra išaiškinęs, kad viešojo administravimo subjekto struktūros tvarkymas – tai

vidaus administravimo veiklos forma, kuria ne tik užtikrinamas viešojo

administravimo subjekto savarankiškas funkcionavimas, bet ir jam priskirtų

viešojo administravimo funkcijų įgyvendinimas. Kiekvienas viešojo

administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi

diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, veikti (inter

alia tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų

įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų

viešojo administravimo principų (žr. pvz., 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A520-3085/2012; 2011 m. sausio 26 d.

nutartį administracinėje byloje Nr. A62-340/2011).

Tokiu būdu struktūrinių pertvarkymų

įgyvendinimas, taip pat darbo vietų ir darbuotojų skaičiaus sumažinimas,

funkcijų pakeitimas, perskirstymas ir įforminimas, priklauso įmonės vadovo ar

jo įgaliotų asmenų kompetencijai.

Remiantis šiomis nuostatomis ir nesant duomenų, kad

atsakovai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos

ministerija ir Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos

sveikatos apsaugos ministerijos, vykdydami struktūrinius pakeitimus, pažeidė imperatyvias

teisės normas, konstatuojama, kad nėra pagrindo pripažinti Lietuvos Respublikos

sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugpjūčio 3 d. įsakymą Nr. V-746 „Dėl

Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos

apsaugos ministerijos administracijos struktūros patvirtinimo“ , Valstybinės

vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos

ministerijos 2011 m. rugpjūčio 25 d. įsakymą Nr. 1A-815 „Dėl Valstybinės vaistų

kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos

pareigybių sąrašo pakeitimo“ 1.4 punktą ir 2012 m. sausio 16 d. įsakymą Nr.

1A-77 „Dėl Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos

sveikatos apsaugos ministerijos viršininko pavaduotojo pareigybės aprašymo

patvirtinimo“ neteisėtais.

Šioje byloje ginčijami struktūriniai

pakeitimai tiek, kiek tai gali pažeisti pareiškėjo R. J. J. teises buvo įvertinti

administracinėje byloje Nr. A146-841/2013 dėl

atsisakymo duoti sutikimą atleisti iš pareigų panaikinimo pagal pareiškėjo

Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos

apsaugos ministerijos skundą atsakovui Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos

prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojų profesinei

sąjungai, kurioje pareiškėjas R. J. J. dalyvavo trečiuoju

suinteresuotu asmeniu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m.

rugpjūčio 12 d. nutartimi minėtoje byloje pažeidimų, susijusių su

struktūriniais pakeitimais, turinčių įtakos pareiškėjo teisėms, nenustatė. Šis

teismo procesinis sprendimas šiam ginčui turi prejudicinę reikšmę, todėl

teismas juo remiasi šioje byloje ir iš naujo nustatytų aplinkybių neįrodinėja (ABTĮ 58 str. 2 d.).

Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos

teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad, remiantis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi,

pareiškėjas R. J. J. turėjo teisę skųsti Lietuvos Respublikos

sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugpjūčio 3 d. įsakymą Nr. V-746 „Dėl

Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos

apsaugos ministerijos administracijos struktūros patvirtinimo“, kadangi jo

pagrindu buvo pakeistas pareiškėjo teisių turinys. Todėl pirmosios instancijos

teismas nepagrįstai nutraukė bylą šioje dalyje, tačiau, nenustatęs šio įsakymo

panaikinimo pagrindo, turėjo šioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą (ABTĮ

88 str. 1 d.). Dėl ko šioje dalyje teismo sprendimas tikslintinas. Kitoje

dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl ginčijamų įsakymu paliktinas

nepakeistas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos

teismo išvadomis ir jų nekartoja.

Kiti R. J. J. skundo reikalavimai

yra išvestiniai iš ginčijamų įsakymų, todėl pripažinus, kad jie yra teisėti,

pareiškėjas neturi teisės grįžti į tarnybą ir negali būti patenkinti piniginiai

reikalavimai bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 44 str. 1 d.). Išeitinė

kompensacija pareiškėjui išmokėta tinkamai, vadovaujantis Valstybės tarnybos

įstatymo 41 straipsnio 4 dalimi. Pirmosios instancijos teismas,

nepripažindamas pareiškėjo teisės į didesnę išeitinę kompensaciją, tai pagrindė

įrodymais ir padarė pagrįstą išvadą.

Prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą

netenkintinas, kadangi šio ginčo apimtyje teismui nekyla abejonių dėl Lietuvos

Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 17 straipsnio 1 dalies ir / ar 18

straipsnio 1 dalies prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 50

straipsnio 1 daliai.

Remdamasi

šiais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų

teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjų Valstybinės vaistų kontrolės

tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojų profesinės

sąjungos ir R. J. J. apeliacinį skundą atmesti.

atsakovo Valstybinės vaistų kontrolės

tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinį

skundą patenkinti.

Pakeisti Vilniaus apygardos

administracinio teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimą.

Panaikinti Vilniaus apygardos

administracinio teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimo dalį dėl

Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos

viršininko 2012 m. sausio 3 d. įsakymo „Dėl R. J. J. atleidimo iš valstybės tarnybos“ Nr. 8P-679 2-o punkto panaikinimo

ir R. J. J. naudai priteisto vidutinio darbo

užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, ir pareiškėjo R. J. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Patikslinti Vilniaus

apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimo dalį

dėl bylos nutraukimo pagal pareiškėjo R. J. J. skundo reikalavimą panaikinti Lietuvos Respublikos

sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugpjūčio 3 d. įsakymą Nr. V-746 „Dėl

Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos

apsaugos ministerijos administracijos struktūros patvirtinimo“ ir šioje dalyje pareiškėjo

R. J. J. skundą atmesti

kaip nepagrįstą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio

teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys

Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas