A-822-1548-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-1548/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02665-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo išmokėti pensijos nepriemoką.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. G. K. kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4126; įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrių išmokėti neišmokėtą pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 10 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., viso 11 984,83 Lt; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus Rokiškio skyrius (toliau – ir VSDFV teritorinis skyrius) 2013 m. balandžio 15 d. raštu Nr. (10.1)3-16794 pareiškėjui pateikė informaciją apie neišmokėtas kasmetines pensijos sumas ir nurodė, kad neišmokėtos pensijos dalies išmokėti neturi teisinio pagrindo. VSDFV 2013 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. (6.5)I-4126 nurodė, kad pareiškėjas praleido terminą prašyti išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį. Pareiškėjas nesutikdamas su VSDFV sprendimu nurodė, kad VSDFV teritorinis skyrius jokio individualaus sprendimo dėl pensijos sumažinimo pareiškėjo atžvilgiu priėmęs nebuvo, todėl Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytas trejų metų apskundimo terminas skaičiuotinas nuo paskutinės išmokėtos kasmetinės pensijos dalies. Pareiškėjo atveju nuo 2010 m. liepos 10 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. iki 2013 m. liepos 10 d., todėl prašė priteisti 11 984,83 Lt.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti arba bylą nutraukti.

Nurodė, kad įvertinus tai, kad VSDFV teritorinis skyrius pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas pirmąją sumažintą pensiją pareiškėjui išmokėjo 2010 m. sausio mėn. (priimtas valinio pobūdžio sprendimas), o tai reiškia, kad pareiškėjas apie ne visą jam mokamą pensiją sužinojo dar 2010 m. sausio mėn., taigi pareiškėjas su 2013 m. gegužės 28 d. skundu kreipdamasis į VSDFV praleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą trejų metų terminą VSDFV teritorinio skyriaus sprendimui apskųsti. Tuo pagrindu VSDFV skundžiamu sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą. Sprendime taip pat nurodė, kad jei pareiškėjas iki 2013 m. birželio 30 d. pateiks įrodymus sudarančius pagrindą terminui atnaujinti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėjas nepateikdamas įrodymų kreipėsi į teismą.

Sprendžiant ginčą prašė teismo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartimi Nr. A602-167/2013 ir 2013 m. kovo 12 d. nutartimi Nr. A552-432/2013. Pažymėjo, kad VSDFV teritorinis skyrius pagrįstai, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo nuostatomis ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokėjo sumažintą pensiją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus Rokiškio skyrius taip pat prašė pareiškėjo skundą atmesti arba bylą nutraukti. Pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartimi Nr. A552-432/2013 pareiškėjas į teismą kreipėsi pažeidęs įstatyme nustatytą trejų metų terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 28 d. sprendimu pareiškėjo V. G. K. reikalavimą panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4126 atmetė. Reikalavimą įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus Rokiškio skyrių išmokėti pareiškėjui neišmokėtą senatvės pensijos dalį paliko nenagrinėtą. Išaiškino pareiškėjui teisę kreiptis į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su prašymu atnaujinti skundo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus Rokiškio skyriaus veiksmų padavimo terminą, nurodė, kad kartu su prašymu būtina pateikti objektyvius įrodymus, pagrindžiančius šio termino praleidimą.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas pareiškėjui pasiūlė iki 2013 m. birželio 30 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti ir nurodė, kad pateikus šiuos įrodymus skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėjas paaiškinimo bei įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti, nepateikė. Todėl VSDFV 2013 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4126 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. gegužės 28 d. prašymą, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą, todėl nurodytas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo išmokėti pensijos nepriemoką yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti VSDFV sprendimą. Kaip jau nustatyta, nagrinėjamu atveju išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija (VSDFV) atsisakė išnagrinėti iš esmės pareiškėjo skundą dėl VSDFV teritorinio skyriaus veiksmų, susijusių su pensijos mokėjimu pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, tuo užkirsdama kelią pareiškėjui pasinaudoti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka savo pažeistoms teisėms ginti. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog nėra priimtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka sprendimas, t. y. VSDFV nėra priėmusi galutinio sprendimo dėl pensijos dalies išmokėjimo/neišmokėjimo, teismas nesprendė reikalavimo dėl įpareigojimo išmokėti pensijos nepriemoką. Teismas vertino, kad dėl reikalavimo įpareigoti išmokėti pensijos nepriemoką galėtų spręsti tik pareiškėjui tinkamai pasinaudojus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyta tvarka.

Dėmesys buvo atkreiptas į tai, kad pareiškėjas kreipdamasis į VSDFV, reikalavimą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo reiškė už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d., prašant išmokėti 15 681,13 Lt, tačiau skunde teismui pareiškėjas prašė įpareigoti VSDFV Panevėžio skyriaus Rokiškio skyrių išmokėti neišmokėtą pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 10 d. iki 2011 m. gruodžio 30 d., t. y. 11 984,83 Lt. Taigi iš šio reikalavimo matyti, kad pareiškėjas pensijos nepriemoką skaido etapais. Dėl šios aplinkybės teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija jau minėtoje 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje konstatavo, kad pažeidimo pasekmių skaidymas etapais nėra pagrįstas, kad trejų metų procesinis kreipimosi į teismą terminas prasidėdavo ne kiekvieną mėnesį, kai pensijos gavėjui buvo išmokėta sumažinta pensija, o būtent tada, kai perskaičiuota pensija buvo išmokėta pirmą kartą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad trejų metų terminas dėl pensijos nepriemokos priteisimo skaičiuotinas nuo 2010 m. sausio mėn.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu, teismas pareiškėjo reikalavimą įpareigoti VSDFV Panevėžio skyriaus Rokiškio skyrių išmokėti neišmokėtą pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 10 d. iki 2011 m. gruodžio 30 d. paliko nenagarinėtu. Netenkinus pagrindinių reikalavimų, nebuvo spręstas ir teismo išlaidų atlyginimo klausimas.

III. Pareiškėjas V. G. K. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Paaiškina, kad VSDFV teritoriniam skyriui pradėjus mokėti perskaičiuotą ir sumažintą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, pareiškėjas tokio VSDFV teritorinio skyriaus veiksmo skųsti negalėjo, nes VSDFV teritorinis skyrius veikė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, kurių atitinkamos nuostatos prieštaraujančios Konstitucijai buvo pripažintos tik 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio teismo nutarimu. Be to, nurodo, kad periodinių išmokų (pensija gali būti laikoma periodine išmoka) išieškojimo senaties terminas yra įtvirtintas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalyje, kur pasakyta, kad dėl periodinių išmokų išieškojimo taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Panevėžio skyriaus Rokiškio skyriaus atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė argumentus, kurie buvo suformuluoti jo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 10 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjui dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies atlikto apskaičiavimo teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad pareiškėjas 2013 m. kovo 25 d. VSDFV Panevėžio skyriaus Rokiškio skyriui pateikė prašymą remiantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, išmokėti jam dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pensijos dalį. Trečiojo suinteresuoto asmens 2013 m. balandžio 15 d. raštu pareiškėjui buvo pateiktas dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nesumokėtos pensijos dalies apskaičiavimas, kurio teisingumas, kaip jau minėta, ginčo šalių nėra kvestionuojamas. 2013 m. gegužės 28 d. prašymu pareiškėjas apskundė paminėtą 2013 m. balandžio 15 d. VSDFV teritorinio skyriaus raštą, prašydamas išmokėti, jo teigimu, neteisėtai sumažintos pensijos dalį. VSDFV 2013 m. birželio 18 d. sprendime buvo nurodyta, kad pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jam mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti šį skundą. Be to, šiame sprendime buvo nurodyta, kad VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo nurodytu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo paduotas 2013 m. kovo 25 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

Paduodamas paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėjas nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjo paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Tačiau, kaip jau minėta, atsakovas paminėtame 2013 m. birželio 18 d. sprendime kartu nurodė, kad VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjo skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada (ABTĮ 13 str.).

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas pasinaudojo privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka ir šiuo aspektu kliūčių nagrinėti bylą iš esmės neliko.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria palikta nenagrinėta pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo įpareigoti VSDFV teritorinį skyrių išmokėti pareiškėjui neišmokėtą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. liepos mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn., kartu su teismo išaiškinimu pareiškėjui teisės kreiptis į VSDFV su prašymu atnaujinti skundo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų padavimo terminą, netenka prasmės, t. y. tokiu būdu pareiškėjo tariamai pažeistos teisės į dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo sumažintos pensijos dalį realiai negali būti apgintos. Todėl toks teismo priimtas sprendimas kolegijos negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas.

Atsižvelgdama į pirmiau pateiktas tokio pobūdžio bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė atsakovo tinkamumo klausimą, tinkamu atsakovu tokio pobūdžio byloje laikytinas VSDFV teritorinis skyrius, t. y. VSDFV Panevėžio skyriaus Rokiškio skyrius.

Pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduotame skunde, be kita ko, yra pareikštas reikalavimas dėl sumažintos senatvės pensijos 11 984, 83 Lt dydžio dalies priteisimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos (Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d.) taikymo būdu pareiškėjo pažeista teisė į nesumokėtą senatvės pensijos dalį turi būti apginta visa apimtimi. Todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą VSDFV Panevėžio skyriaus Rokiškio skyrių išmokėti jam negautą 11 984 Lt senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. liepos mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. kolegijos pripažintinas pagrįstu ir tenkintinu.

Teisėjų kolegija nekvestionuoja VSDFV kompetencijos atsisakyti nagrinėti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka asmens skundą, jei yra nustatoma, kad skundas paduotas praleidus įstatymu nustatytą terminą, tačiau kaip minėta, nagrinėjamu atveju VSDFV sprendime konstatavusi, kad pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą ir pažymėjusi, kad pareiškėjui pateikus įrodymus, suteikiančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo, tuo pačiu sprendimu išnagrinėjo pareiškėjo skundą iš esmės, t. y. jį priėmė ir išreiškė išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos poziciją ir valią, kad grąžinti pareiškėjui neišmokėtą senatvės pensijos nepriemoką, kurios jis negavo pritaikius antikonstitucine pripažintą Laikinojo įstatymo normą, nėra pagrindo. VSDFV 2013 m. birželio 18 d. sprendimo Nr. (6.5)I-4126 neteisėtumą ir nepagrįstumą šiuo atveju lemia šio sprendimo turinio prieštaringumas bei, išnagrinėjus pareiškėjo skundą iš esmės, atsisakymas netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, todėl, remiantis išdėstytais motyvais šis sprendimas teismo panaikinamas.

Pareiškėjas paduodamas skundą prašė atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d.). Šiuo atveju galutinis teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis turi teisę į patirtų išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis nuoseklia teismų praktika, prašymas dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, paduodamas pirmosios instancijos teismui ir jame nagrinėjamas, todėl pareiškėjo prašymas persiunčiamas išnagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Pasisakydama dėl priimto sprendimo įvykdymo tvarkos, teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 851 straipsnis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-632 redakcija) nustato, jog teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-633 redakcija) nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką; jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinusi valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo V. G. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo V. G. K. skundą tenkinti.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4126.

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrių išmokėti pareiškėjui V. G. K. negautą 11 984 Lt (vienuolikos tūkstančių devynių šimtų aštuoniasdešimt keturių litų) dydžio senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 10 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui nustatyti šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Audrius Bakaveckas

Skirgailė Žalimienė