A-552-2072-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-2072/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00187-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija: 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įpareigojimo patenkinti prašymą dėl atleidimo iš tarnybos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. S. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (toliau – ir Komisariatas) išnagrinėti ir patenkinti pareiškėjo 2014 m. sausio 20 d. prašymą dėl atleidimo iš pareigų paties prašymu.

Pareiškėjas nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 55 straipsnio 1 dalies nuostata, pareigūnas turi teisę nutraukti vidaus tarnybą paties prašymu dėl išėjimo į pensiją. Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. sausio 20 d. kreipėsi į Komisariato viršininką su prašymu atleisti iš tarnybos paties prašymu dėl išėjimo į pensiją, tačiau 2014 m. sausio 24 d. raštu Nr. 20-s-263 pareiškėjas buvo informuotas, kad klausimas dėl atleidimo iš vidaus tarnybos nebus sprendžiamas, kol nebus priimtas galutinis procesinis sprendimas ir išspręstas drausminės atsakomybės klausimas. Pareiškėjas nurodė, kad nėra gavęs jokio pranešimo dėl galimo tarnybinio nusižengimo ir dėl to galimai atliekamo tarnybinio patikrinimo. Pareiškėjo atžvilgiu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-00780-13, įtariant pareiškėją kyšininkavimu, piktnaudžiavimu ir papirkinėjimu tarnyboje pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 1 dalį, 225 straipsnio 4 dalį, dėl ko yra laikinai nušalintas nuo einamų pareigų. Pareiškėjas pabrėžė, kad nei Statutas, nei Valstybės tarnybos įstatymas ar koks nors kitas teisės aktas nenumato, jog pareigūno prašymas dėl atleidimo iš tarnybos paties prašymu negali būti dėl kokių tai aplinkybių netenkintinas.

Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad administracinių teismų praktika tokiose bylose yra suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-481/2005, kurioje konstatuota, kad nustatytų reikšmingų tarnybiniams santykiams faktų (veikų bei įvykių) teisinis vertinimas pagal teisės taikymo taisykles reiškia nuoseklų veiksmų (įvykių) kvalifikavimą pagal jų padarymo (vykimo) laiką. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai dėl anksčiau laiko prasme vykusių veiksmų taikant teisę yra pagrindas neigiamoms pasekmėms kilti – atleisti pareigūną iš tarnybos, kitų, vėlesnių, įvykių teisinis vertinimas atleidimo iš tarnybos pagrindų taikymo požiūriu tampa nereikšmingas. Atsakovas pažymėjo, kad 2013 m. lapkričio 6 d. pareiškėjas buvo įtartas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 4 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, ir sulaikytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nustatyta tvarka. 2013 m. lapkričio 29 d. Komisariato Vidaus tyrimų skyriuje dėl pareiškėjo veiksmų buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, kuris 2013 m. gruodžio 11 d. buvo sustabdytas, kol bus priimtas galutinis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje. Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 30 d. nutartimi pareiškėjas buvo nušalintas nuo Komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus specialisto pareigų trims mėnesiams, t. y. nuo 2013 m. lapkričio 30 d. iki 2014 m. kovo 31 dienos. Nušalinimo metu pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, prašydamas atleisti jį iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą („jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją“). Atsakovas nesutiko to padaryti, nes prieš tai jau buvo pradėta tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir tarnybinio patikrinimo procedūra, kuri gali baigtis pareiškėjo atleidimu iš tarnybos kitokiais pagrindais. Atsakovo teigimu, kitoks Statuto nuostatų aiškinimas sąlygotų tarnybinės atsakomybės bei kitų neigiamų pasekmių išvengimą pareigūnams, padariusiems teisės pažeidimus ar nusikalstamas veikas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir įpareigojo Komisariatą išspręsti pareiškėjo 2014 m. sausio 20 d. prašymą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą.

Teismas vadovavosi Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1, 12 punktais (2013 m. gruodžio 17 d. įstatymo redakcija), 55 straipsniu ir darė išvadą, kad, esant situacijai, kai 14 dienų terminas sueina (pasibaigia), pareigūnas turi būti atleistas iš vidaus tarnybos savo noru pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ar 12 punktą nesvarbu, kad dar tęsėsi (nepasibaigė) jo patraukimo drausminėn atsakomybėn ar atleidimo iš tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo procedūros. Teismas nurodė, kad tokią praktiką formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2014 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-287/2014).

Teismas pažymėjo, kad atsakovo nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A7-481/2005, skirtingai nuo šios administracinės bylos, nebuvo taikomi nei Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktai, nei Statuto 55 straipsnis. Teismas darė išvadą, kad vienodos administracinių teismų praktikos formavimo prasme administracinė byla Nr. A7-481/2005 ir joje priimtas procesinis sprendimas negali būti pripažinti reikšmingais nagrinėjamai administracinei bylai.

Teismas konstatavo, kad Komisariato 2014 m. sausio 24 d. rašte Nr. 20-S-263 išreikšta atsakovo pozicija teisės taikymo požiūriu negali būti pripažinta teisinga ir pagrįsta. Atsakovas, spręsdamas pareiškėjo prašymą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos klausimą pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą, netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas. Kadangi atsakovas pareiškėjo 2014 m. sausio 20 d. prašymo atleisti iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą iš esmės nesprendė, todėl tokį įpareigojimą atsakovui teismas nustatė šioje administracinėje byloje.

III. Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu (b. l. 33-35) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovo manymu, kol nebus išnagrinėta baudžiamoji byla pareiškėjo atžvilgiu, atnaujinti tarnybinio patikrinimo procedūros nėra teisinio pagrindo. Neatnaujinus tarnybinio patikrinimo procedūros, Komisariatas negali priimti sprendimo atleisti pareiškėją pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Atsakovo manymu, teismo sprendimas, įpareigojantis atsakovą atleisti pareiškėją iš tarnybos iškart po teismo sprendimo įsiteisėjimo, yra nepagrįstas. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas negali būti atleistas iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą laiko prasme, kadangi pareiškėjo 2014 m. sausio 20 d. prašymas atleisti jį iš tarnybos dėl išėjimo į pensiją buvo vėlesnis pareiškėjo veiksmas laiko atžvilgiu ir turi būti sprendžiamas eilės tvarka teisiškai kvalifikavus jo pirmiau padarytus veiksmus, susijusius su padaryta nusikalstama veikla. Atsakovas kritiškai vertina teismo atsisakymą atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-481/2005, kurioje apeliacinės instancijos teismas nors ir neaiškino atitinkamų Statuto nuostatų, tačiau pasisakė dėl atleidimo iš tarnybos pagrindų taikymo eiliškumo statutinėje įstaigoje. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2760/2012, 2012 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1069/2012, 2008 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1474/2008, 2003 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-1234/2003, 2012 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-344/2012.

Pareiškėjas R. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 42-43) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas nurodo, kad 2014 m. sausio 20 d. kreipėsi į Komisariato viršininką su prašymu atleisti pareiškėją iš tarnybos paties prašymu dėl išėjimo į pensiją. Į šį prašymą iš komisariato atsakymą gavo 2014 m. sausio 24 d. raštu Nr. 20-S-263, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas, jog klausimas dėl jo atleidimo iš vidaus tarnybos nebus sprendžiamas tol, kol nebus priimtas galutinis procesinis sprendimas ir išspręstas drausminės atsakomybės klausimas. Pareiškėjas pažymi, kad jokio pranešimo dėl galimo tarnybinio nusižengimo ir dėl to galimai atliekamo tarnybinio patikrinimo iš Komisariato nėra gavęs. Pareiškėjo teigimu, nei Statutas, nei Valstybės tarnybos įstatymas nenumato, kad pareigūno prašymas dėl atleidimo iš tarnybos paties prašymu negali būti dėl kokių aplinkybių netenkintinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl atsisakymo atleisti policijos pareigūną iš tarnybos paties prašymu dėl išėjimo į pensiją, kai yra atliekamas ikiteisminis tyrimas ir sprendžiamas tarnybinės atsakomybės klausimas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, būdamas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato vidaus tarnybos pareigūnu, 2013 m. lapkričio 6 d. buvo įtartas padaręs nusikalstamą veiką ir sulaikytas, jam pareikšti įtarimai dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 225 straipsnio 4 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje. 2013 m. lapkričio 29 d. Komisariato Vidaus tyrimų skyriuje dėl pareiškėjo veiksmų buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, kuris 2013 m. gruodžio 11 d. buvo sustabdytas, kol bus priimtas galutinis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje. 2013 m. lapkričio 30 d. pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų, atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje iki šiol nėra baigtas. Pareiškėjas 2014 m. sausio 20 d. pateikė atsakovui prašymą atleisti jį iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu (paties prašymu dėl išėjimo į pensiją) nuo 2014 m. vasario 3 d. Atsakovas 2014 m. sausio 24 d. raštu Nr. 20-S-263 atsisakė atleisti pareiškėją iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą, kol nebus priimtas procesinis sprendimas ir išspręstas tarnybinės atsakomybės klausimas.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 81 straipsniu nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, liečiančias pareiškėjo padarytas teisiškai reikšmingas veikas, paduotus prašymus ir atsakovo priimtus sprendimus. Apeliacinis skundas nėra grindžiamas skirtingu faktinių aplinkybių vertinimu, konstatuotina, kad tarp šalių ginčo dėl jų nėra. Todėl, remdamasis apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), teismas nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo.

Nagrinėjamai bylai aktualus Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktas numato, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją. Pagal Statuto 55 straipsnį pareigūnas turi teisę nutraukti vidaus tarnybą paties prašymu (šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktai); prašymas pateikiamas vadovui, turinčiam teisę skirti į pareigas, ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų; pareigūnas turi būti atleistas kitą darbo dieną po šio straipsnio 1 dalyje nurodyto termino pasibaigimo, o vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, sutikimu – ir nepasibaigus šiam terminui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, 20 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, taigi yra saistomas anksčiau priimtose nutartyse pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių. Be to, teismui privalu atsižvelgti ir į aktualius teismų praktikos pasikeitimus, taikyti naujai suformuotas praktikos taisykles.

Pažymėtina, jog paminėtų Statuto normų taikymo išaiškinimas panašiose situacijoje buvo pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nutartyse administracinėse byloje Nr. A-143-287/2014, A-261-245-14 ir A-492-822/2014. Šiose bylose teisėjų kolegija išaiškino, jog pagal paminėtas teisės normas pareigūno atleidimas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją yra savarankiškas pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas, kurio taikymas išimtinai priklauso nuo paties pareigūno valios. Statuto 55 straipsnyje nustatytas 14 dienų terminas yra aiškiai ir vienareikšmiškai apibrėžtas kaip saistomas tik su pareigūno valios būti atleistam iš vidaus tarnybos išreiškimo diena. Esant situacijai, kai pareigūno padaryto tarnybinio nusižengimo ar pareigūno vardą žeminančio poelgio faktai yra nustatomi (paaiškėja) per Statuto 55 straipsnyje nustatytą 14 kalendorinių dienų terminą, turi būti priimti šiuos faktus atitinkantys sprendimai patraukti pareigūną tarnybinėn atsakomybėn arba atleisti jį pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą dėl poelgio, pažeminusio pareigūno vardą, tačiau šiuo nustatytu terminu nepaaiškėjus faktui apie padarytą tarnybinį nusižengimą, pareigūnas turi būti atleistas iš vidaus tarnybos savo noru pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą nesvarbu, kad jo patraukimo drausminėn atsakomybėn ar atleidimo iš tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo procedūros nėra pasibaigę.

Šioje byloje teisėjų kolegija reikšmingų aplinkybių, leidžiančių nukrypti nuo suformuotos teismų praktikos, nenustatė, todėl konstatuoja, jog atsakovas, gavęs pareiškėjo 2014 m. sausio 20 d. prašymą atleisti jį iš tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu, privalėjo per Statuto 55 straipsnyje numatytą terminą išspręsti jo tarnybinės atsakomybės klausimą arba patenkinti pareigūno prašymą atleisti jį iš tarnybos. Pagal bendras procesinių terminų skaičiavimo taisykles, nustatytas Civilinio proceso kodekso 73 straipsnio 3 dalyje, dienomis skaičiuojama procesinio termino eiga prasideda rytojaus dieną nuo nulis valandų nulis minučių po tos kalendorinės datos arba to įvykio, kuriais apibrėžta termino pradžia. Statuto 55 straipsnyje numatytas 14 dienų terminas prasidėjo sekančią dieną po R. S. prašymo padavimo, t.y. sausio 21 d. ir baigėsi vasario 3 d. Sekančią darbo dieną, t.y. vasario 4 d. turėjo būti priimtas atsakovo įsakymas atleisti pareiškėją iš tarnybos arba paties prašymu, arba tarnybinio patikrinimo išvados pagrindu. To padaryta nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, kad atsakovas veikė netinkamai ir teisės aktuose nustatytu terminu neišsprendė pareiškėjo tarnybinės atsakomybės arba jo atleidimo iš tarnybos kitu pagrindu klausimo. Padaręs tokią išvadą, teismas pagrįstai įpareigojo atsakovą išspręsti pareiškėjo 2014 m. sausio 20 d. prašymą.

Apeliaciniame skunde nurodyta ankstesnė administracinių teismų praktika nebėra aktuali, dalis apelianto minimų administracinių bylų skiriasi nuo nagrinėjamo atvejo savo faktinėmis aplinkybėmis arba teisės normų taikymo ypatumais. Nors atsakovas teigia, kad skundžiamas teismo sprendimas sukuria situaciją, kai institucija bus įpareigota besąlygiškai tenkinti nusižengusių pareigūnų prašymus, tačiau atsakovui visada lieka galimybė per Statuto 55 straipsnyje numatytą terminą išspręsti pareigūno tarnybinės atsakomybės klausimą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas