A-575-3010-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-3010/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03429-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 24 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovui Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. N. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-2), kuriuo prašė 1) panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2014 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. (1.7.)S-1995; 2) įpareigoti Tarnybą teikti antrinę teisinę pagalbą; 3) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Teisinės pagalbos įstatymo) 14 straipsnio 7 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 ir 30 straipsniams ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 13 ir 14 straipsniams. Skunde nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad 2014 m. birželio 2 d. kreipėsi į Tarnybą dėl antrinės teisės pagalbos suteikimo. Tarnyba atsisakė teikti pagalbą, motyvuodama tuo, kad prašyme nurodė negalįs apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies. Šiuo metu yra kalinamas, dėl savo finansinės padėties neturi galimybės apmokėti 50 procentų bylinėjimosi išlaidų. Skundžiamu sprendimu buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į teisminę gynybą, 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės principas, EŽTK 13, 14 straipsnių nuostatos. Teigė, kad Teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 7 dalies nuostatose įtvirtinta galimybė pažeisti jo konstitucinę teisę kreiptis į teismą, įtvirtina galimybę diskriminuoti pareiškėją pagal turtinį požymį, todėl naikintina. Teismo posėdyje paaiškino, kad prašymu, dėl kurio priimtas skundžiamas sprendimas, siekė gauti ne teisinę pagalbą, bet būti atleistas nuo žyminio mokesčio. Minėtoje civilinėje byloje pateikė teismui prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio, tačiau teismas šį prašymą atmetė.

Atsakovas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 10-12) nurodė, kad nesutinka su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Kadangi pareiškėjui yra teikiama antrinė teisinė pagalba dviejose bylose, pagal ginčo santykių reguliavimą, valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjas nurodė nesutinkantis apmokėti dalies antrinės teisinės pagalbos išlaidų – tokiu atveju dėl prieš tai minėtos priežasties antrinė teisinė pagalba neteikiama. Pareiškėjo teiginys, kad tuo buvo pažeistos Konstitucijoje ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintos jo subjektinės teisės, yra nepagrįstas, kadangi teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, ją suteikia pati valstybė, tokia apimtimi, kokia yra pajėgi.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė bylos faktines aplinkybes, jog 2014 m. birželio 2 d. pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-23941-868/2014 (b. l. 13-120). Šiame prašyme nurodė, kad jam reikalinga teisinė pagalba „tik atleidžiant nuo bylinėjimosi išlaidų civilinėje byloje“. Tarnyba 2014 m. birželio 9 d. priėmė sprendimą Nr. (1.7.) S-1995 (b. l. 22-23), kuriuo atsisakė tenkinti minėtą pareiškėjo prašymą. Šiame sprendime Tarnyba nurodė, kad pareiškėjui dviejose bylose yra teikiama antrinė teisinė pagalba, todėl antrinė teisinė pagalba kitose gali būti teikiama tik apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pareiškėjas prašyme nesutiko apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, todėl Tarnyba prašymo netenkino.

Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad pareiškėjui, kurio turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2–14 punktus ir kuriam pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Tarnybos skundžiamame sprendime nurodyta, kad pareiškėjui yra teikiama teisinė pagalba pagal teisinės pagalbos įstatymo 12 straipsnio 2–14 punktus – pagal 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. (1.7.) S-1885 ir pagal 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. (1.7.) S-1886, o pareiškėjas nagrinėtame prašyme nesutiko apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neginčijo šių skundžiamame sprendime nustatytų aplinkybių – kad nesutinka apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir jog jam yra teikiama antrinė teisinė pagalba pagal Teisinės pagalbos įstatymo 12 straipsnio 2–14 punktus. Pareiškėjas savo skundą grindė Teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

Teismas pažymėjo, kad šios Teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies nuostatos taikymas yra priskirtinas ne Tarnybos, o teismų jurisdikcijai. Šioje nuostatoje nenustatyta, kad sprendimą atleisti nuo žyminio mokesčio priima Tarnyba – atleidimo nuo žyminio mokesčio klausimą sprendžia teismas, vadovaudamasis procesinėmis teisės normomis, inter alia, atsižvelgdamas į Teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnio 1 dalį (žr., pvz., šia nuostata vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-467/2013, 2014 m. birželio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2014 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas išaiškinęs Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje nustatytą teisę kreiptis į teismą pažymėjo, jog teisę gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia, teisė į nemokamą teisinę pagalbą realizuojama Teisinės pagalbos įstatymo numatytomis sąlygomis ir tvarka (žr. pav., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-925/2013, 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1955-14). Vadovavosi Teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 7 dalies nuostatomis ir pažymėjo, jog šios nuostatos visiškai neatima galimybės gauti teisinę pagalbą, tik iki 50 proc. apriboja kompensuojamų išlaidų dalį. Tokia nuostata nepaneigia pareiškėjo teisės kreiptis į teismą, šios teisės įgyvendinimo tvarka taikant žyminį mokestį iš esmės yra konstituciškai pagrįsta. Dėl šių priežasčių teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo manyti, kad aptariamos įstatymo 14 straipsnio 7 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijai, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl jo sunkios materialinės padėties šiuo atveju nepaneigia skundžiamame sprendime nustatytų faktinių aplinkybių, nėra pagrindas netaikyti Teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 7 dalies nuostatos, ribojančios antrinės teisinės pagalbos išlaidų garantuojamą dalį (50 procentų). Taip pat atsakovas neturi teisinio pagrindo pareiškėją atleisti nuo žyminio mokesčio, todėl pareiškėjo skundas nepagrįstas.

Įvertinęs šias aplinkybes, ginčo santykių teisinį reguliavimą, teismas darė išvadą, kad skundžiama Tarnybos 2014 m. birželio 9 d. sprendimas Nr. (1.7.)S-1995 atitinka tokiems aktams keliamus reikalavimus, priimtas neviršijant jį priėmusio viešojo administravimo subjekto kompetencijos, tinkamai laikantis nustatytos šio akto priėmimo tvarkos, yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo jo naikinti remiantis skunde nurodytais argumentais.

III. Pareiškėjas M. N. padavė apeliacinį skundą (b. l. 54), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 17 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja argumentus, išdėstytus skunde pirmosios instancijos teismui. Mano, kad atsisakius jam suteikti antrinę teisinę pagalbą atleidžiant nuo bylinėjimosi išlaidų, t. y. nuo žyminio mokesčio buvo pažeista Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą. Liko neišnagrinėtas jo skundas civilinėje byloje. Mano, kad yra diskriminavimo požymių pagal turtinį požymį, nes asmenys, galintys susimokėti 50 procentų bylinėjimosi išlaidų yra geresnėje padėtyje, nes jų konstitucinė teisė ginti savo pažeistas teises nėra ribojama. Tokiu būdu pažeistas Konstitucijos 29 straipsnis. Pirmosios instancijos teismas dėl to nepasisakė. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Teisinės pagalbos įstatymo atitikimo Konstitucijos 29 ir 30 straipsniams ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 ir 14 straipsniams.

Atsakovas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 60) nurodo, jog su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas mano, jog pirmosios instancijos teismas priėmė motyvuotą, pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį panaikinti teisinio pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos atsisakymo suteikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui.

Teisėjų kolegija pažymi, jog kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas Tarnyba atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą suteikti jam antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą motyvuodama tuo, jog pareiškėjui jau yra teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba dviejose bylose ir pareiškėjas nurodė nesutinkąs apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų kaip tai numatyta pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 7 dalį.

Pripažintina, jog pareiškėjas neginčija aplinkybės, kaip konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, jog jam jau yra teikiama antrinė teisinė pagalba dviejose bylose bei kad jis nesutinka apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Esant nustatytoms minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 7 dalies nuostatų turinį, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog Tarnyba, vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais priėmė teisėtą ir pagrįstą 2014 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. (1.7.)S-1995, todėl jis nenaikintinas. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Pareiškėjas mano, jog toks sprendimas, o taip pat ir pačios Teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 7 dalies nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 ir 30 straipsniui, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 ir 14 straipsniams.

EŽTK 13 straipsnis numato, jog kiekvienas, kurio teisės ir laisvės, pripažintos šioje Konvencijoje, buvo pažeistos, turi teisę pasinaudoti efektyvia teisine gynyba valstybiniuose organuose, nesvarbu, ar tai padarė einantys oficialias pareigas asmenys. 14 straipsnyje įtvirtinta, jog naudojimasis šios Konvencijos pripažintomis teisėmis ir laisvėmis turi būti garantuojamas be jokios diskriminacijos dėl lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ir kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitokio statuso.

Iš esmės tokios pat teisės įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. 30 straipsnyje nustatyta, jog asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Konstitucijos 29 straipsnis numato, jog įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

Teisėjų kolegija pripažįsta neginčijamą asmens konstitucinę teisę kreiptis į teismą. Pažymėtina, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo instituto tikslas būtent ir yra asmenų pažeistų ar ginčijamų teisių ir įstatymų saugomų interesų tinkamos gynybos, taip pat ir teisminės, užtikrinimas. Nepaisant to, kaip ne kartą yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2192-14, 2014 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-791-14). Būtent įstatyme nustatytų sąlygų ir apribojimų pagalba įstatymų leidėjas siekia užtikrinti vieno asmens poreikio ginti savo galimai pažeistas teises ir valstybės, t. y. visos jos visuomenės, interesų bei galimybių, šią gynybą realizuojant, pusiausvyrą

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjui pritaikytas apribojimas atsižvelgiant į tai, kad jam jau teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba kitose dviejose bylose, pagal Teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 7 dalį. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks apribojimas kaip tik padeda užtikrinti asmenų lygiateisiškumą. Akivaizdu, kad valstybės galimybės teikti teisinę pagalbą negali būti neribotos, taigi aptariamu apribojimu garantuojama, jog teisinė pagalba būtų suteikiama kuo daugiau asmenų, kuriems ji būtina. Teikiant teisinę pagalbą vienam asmeniui daugiau nei dviejose bylose, mažėtų valstybės galimybės suteikti šią teisinę pagalbą kitiems asmenims. Teisėjų kolegijos nuomone, šia nuostata asmenys, prašantys valstybės garantuojamos teisinės pagalbos nediskriminuojami taip pat ir palyginti su asmenimis, turinčiais pakankamai pajamų ginti savo pažeistas teises be valstybės pagalbos, nes jeigu ši nuostata yra taikoma, reiškia, kad asmeniui jau yra teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, t. y. valstybė maksimaliai, pagal savo išgales, užtikrina paramą neturinčiam pakankamų finansinių išteklių asmeniui ginti savo pažeistas teises. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad taikant Teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 7 dalį į pareiškėjo turtinę padėtį atsižvelgta dar ir tuo aspektu, kad pareiškėjas priskirtinas asmenims, turintiems pirmąjį turto ir pajamų lygį teisinei pagalbai gauti ir jam buvo pasiūlyta apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kai asmenims, kurių turtas ir pajamos atitinka antrąjį turto ir pajamų lygį už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 25 procentus antrinės teisinės pagalbos išlaidų, t. y. patys asmenys turi apmokėti 75 procentus išlaidų.

Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, ribojimas gauti visiškai apmokamą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą daugiau nei dviejose bylose taip pat ir atlieką prevencinę funkciją, jog būtų išvengiama asmenų, siekiančių ginti tariamai savo pažeistas teises ir reiškiančių nepagrįstus reikalavimus, piktnaudžiavimo naudojantis nemokama teisine pagalba.

Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme nustatyti ribojimai, nagrinėjamu atveju ribojimas įtvirtintas įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje gauti visa apimtimi valstybės apmokamą antrinę teisinę pagalbą tuomet, kai asmeniui teisinė pagalba jau yra teikiama, nepažeidžia asmenų lygybės, diskriminavimo draudimo principų.

Remiantis aptartais argumentais teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, jog Teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 7 dalies nuostatomis nepažeidžiama asmens teisė į teisminę gynybą. Tai, kad valstybė, atsižvelgiant į įstatyme, kaip jau aptarta anksčiau, pagrįstai nustatytus apribojimus nesuteikia asmeniui teisinės pagalbos jo prašoma apimtimi, nepanaikina, nepakeičia asmens teisės kreiptis į teismą ar nesudaro esminių kliūčių ja pasinaudoti. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas antrinės teisinės pagalbos prašė siekdamas jog jam būtų atlygintos bylinėjimosi išlaidos, konkrečiai – žyminis mokestis kreipiantis su ieškiniu į teismą civilinėje byloje, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas numato atvejus, kada, neatsižvelgiant į valstybės garantuojamos pagalbos suteikimą, asmenys, gali būti atleisti visiškai ar iš dalies nuo žyminio mokesčio. Civilinio proceso kodekso 83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę rašytinio proceso tvarka iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas iš dalies atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą. Teismo nutartis dėl šio prašymo turi būti motyvuota.

Apibendrinant, kas išdėstyta anksčiau, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 7 dalies nuostatų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 ir 30 straipsniams, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybės, teisingai taikė teisės aktų nuostatas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris nenaikintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius