A-853-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-853-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00378-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5–6), prašydamas priteisti iš Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), atstovaujančių Lietuvos valstybę (toliau – ir atsakovas), 6 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad 2011 metais buvo laikomas Marijampolės pataisos namų uždaroje zonoje kamerose nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, kuriose nebuvo užtikrinta teisės aktų nustatyta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma. Kamerose, kurios skirtos gyventi 4 žmonėms, realiai bausmę atlikinėjo 5 asmenys, todėl pareiškėjui trūko vietos laisvai judėti. Šiais atsakovo veiksmais buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtinta pareiškėjo konstitucinė teisė į orumą bei Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatos, pareiškėjas turėjo kreiptis į psichiatrus dėl depresijos. Pažymėjo, jog tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje konstatuota, kad asmuo, kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje. Prašė atnaujinti skundo padavimo terminą ir nurodė, jog į teismą anksčiau nesikreipė dėl to, jog negaudavo Marijampolės PN ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsakymų į skundus dėl netinkamų, nežmoniškų laikymo sąlygų.

Marijampolės pataisos namai, atsakydami į pareiškėjo skundą, atsiliepimu (b. l. 11–12) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Paaiškino, jog Marijampolės PN nėra vykdoma atskira apskaita dėl kamerų paskyrimo nuteistiesiems, todėl duomenys, kada 2011 metais, kokiose baudos izoliatoriaus kamerose ir kokie nuteistieji atlikinėjo drausmines nuobaudas, negali būti pateikti. Patikino, jog Marijampolės PN į baudos izoliatoriaus kameras bei kitas kamerų tipo patalpas nuteistieji, kuriems paskirtos drausminės nuobaudos talpinami tik pagal kamerose numatytą vietų skaičių. Nurodė, jog pareiškėjas pirmą kartą buvo nubaustas uždarymu į baudos izoliatorių 2011 m. vasario 16 d., drausminės nuobaudos, dėl atsisakymo vykdyti nurodymus, jam nuolat buvo skiriamos iki 2011 m. birželio 14 d., vėliau – 2011 m. birželio 24 d. Pažymėjo, jog pareiškėjo bausmės atlikimo metu, t. y. 2011 m., Marijampolės PN nebuvo gauta jokių pareiškėjo prašymų ir (ar) skundų dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjo skundas dėl kalinimo sąlygų Marijampolės PN buvo gautas 2013 m. balandžio 29 d. Teigė, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, kadangi jo bausmės atlikimo metu dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas nesikreipė, nors turėjo tokią teisę t. y. tuo metu baudos izoliatoriuje buvusios sąlygos pareiškėją tenkino.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimu (b. l. 180–182) pareiškėjo V. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi EŽTT jurisprudencija, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 ir 111.2 punktais, nustatančiais, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m vienam žmogui, taip pat Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010).

Nustatė, jog pareiškėjas Marijampolės PN atliko laisvės atėmimo bausmę laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 13 d. iki 2011 m. spalio 6 d., per šį laiką pataisos namų direktoriaus nutarimais jis buvo ne kartą uždaryta į baudos izoliatorių (2011 m. sausio 8 d. nutarimu Nr. 44 į kamerą Nr. 23, 15 parų; 2011 m. vasario 16 d. nutarimu Nr. 370/270, 2011 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 370/375, 2011 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 370-484, 2011 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 638, 2011 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. 639, 2011 m. gegužės 3 d. nutarimu Nr. 716, 2011 m. gegužės 18 d. nutarimu Nr. 799 į kamerą Nr. 21, 15 parų; 2011 m. birželio 2 d. nutarimu Nr. 876 į kamerą Nr. 19, 13 parų; 2011 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 37-1972 į kamerą Nr. 10, 13 parų; 2011 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 1177, 2011 m. liepos 20 nutarimu Nr. 1167, 2011 m. rugpjūčio 4 d. nutarimu Nr. 1271, 2011 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 1356 ir 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1697 į kamerą Nr. 12, 60 parų; 2011 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 370/1449 į kamerą Nr. 19, 15 parų), o nesant objektyvių duomenų apie Marijampolės PN konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje baudos izoliatoriaus kameroje metu buvusį nuteistųjų skaičių, vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą skaičiavo pagal konkrečioje baudos izoliatoriaus kameroje buvusį miegamųjų vietų skaičių. Vertino atsakovo pateiktus duomenis, jog baudos izoliatoriaus kamerų Nr. 10 ir Nr. 12 gyvenamasis plotas yra 4,35 kv. m, jose įrengta po vieną miegamąją vietą; kamerų Nr. 19 ir Nr. 21 gyvenamasis plotas –16,50 kv. m, miegamųjų vietų skaičius – 4, todėl vienam asmeniui tenka 4,1 kv. m gyvenamojo ploto; kameros Nr. 23 gyvenamasis plotas – 16,37 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,1 kv.m. gyvenamojo ploto, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo pateiktus duomenis, ir darė išvadą, jog byloje nėra objektyvių ir neginčijamų duomenų, jog pareiškėjui 2011 metais atliekant drausmines nuobaudas Marijampolės PN baudos izoliatoriuje buvo pažeista Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkte nustatyta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma.

Vadovaudamasis CK 6.250 ir 6.271 straipsnių nuostatomis, pažymėjo, kad, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų ir konstatavęs, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – Marijampolės pataisos namų ar jos darbuotojų neteisėti veiksmai, sprendė, jog nėra pagrindo priteisti pareiškėjui 6 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

III. Pareiškėjas V. M. apeliaciniu skundu (b. l. 185–187) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš atsakovo neišreikalavo pareiškėjo prašytų įrodymų bei nurodė, kad pareiškėjas jų nepateikė. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą skaičiuoti pagal kamerose esančių miegamųjų vietų skaičių, kadangi, nors to nenurodė skunde, pareiškėjas miegamos vietos negavo. Teigia, jog patirtą neturtinę žalą įvertino atsižvelgęs į valstybės galimybes bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Paaiškina, kad vos išvykęs iš Marijampolės PN skundė nežmoniškas kalinimo sąlygas juose, o gautą atsakymą skundė Kalėjimų departamentui, kuris į pareiškėjo skundą atsakė tik po pakartotinio kreipimosi. Prašo išreikalauti su bylos nagrinėjimu susijusią informaciją. Taip pat nurodo argumentus iš esmės atitinkančius nurodytuosius skunde pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 192) prašo Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip neapgrįstą.

Nurodo, kad byloje atsakovas yra pateikęs visus reikalingus įrodymus bei su byla susijusius dokumentus, byloje esantys rašytiniai dokumentai visiškai atspindi atsakovo poziciją. Mano, jog Kauno apygardos administracinis teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus bei priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, o apeliaciniame skunde nėra pateikta naujų duomenų, įrodančių priešingai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 6 000 Lt neturtinės žalos, kurią pareiškėjas V. M. kildina iš kalinimo netinkamomis sąlygomis Marijampolės pataisos namuose, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, nustatęs, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo pateiktus duomenis, jog asmenys baudos izoliatoriuje buvo laikomi atsižvelgiant į kamerose esantį miegamų vietų skaičių, pareiškėjo skundą atmetė.

Nesutikdamas su tokiu sprendimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei faktines bylos aplinkybes, netinkamai apskaičiavo pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą ir nepagrįstai netenkino jo pateikto skundo visa apimtimi.

Įvertinusi faktines bylos aplinkybes teisėjų kolegija su tokiu pareiškėjo vertinimu iš dalies sutinka.

Byloje nustatyta, jog Marijampolės pataisos namuose pareiškėjas buvo laikomas nuo 2009 m. spalio 13 d. iki 2011 m. spalio 6 d. Nuo 2011 m. sausio 8 d., dėl bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimo – atsisakymo atlikti bausmę administracijos paskirtame būryje, pareiškėjui buvo ne kartą skirta drausminė nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių. Kaip matyti iš pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo turinio, savo teisių pažeidimą jis sieja su kalinimo keturvietėse kamerose laikotarpiais, kadangi, pareiškėjo teigimu, jo kalėjimo jose metu, kameros buvo perpildytos, jose buvo kalinami penki asmenys. Pažymėtina, jog nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė, jog jį laikant vienvietėse kamerose (Nr. 10 ir Nr. 12) būtų buvęs viršijamas numatytas jose laikyti asmenų skaičius bei pažeidžiami minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimai. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje vertintini tik tie laikotarpiai, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės pataisos namų baudos izoliatoriuje, kamerose Nr. 19, Nr. 21 ir Nr. 23.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad jis buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamojo kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Kiek tai susiję su tuo, kad pareiškėjas buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Taigi įvardinti aktai numato pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog nagrinėjant tokio pobūdžio bylas būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, todėl griežtai negalima laikytis principo, kad įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. EŽTT sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją; 2014 m. balandžio 10 d.

LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A858-114/2014). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Taigi būtent Marijampolės PN turi pareigą laikytis Kalėjimų departamento direktoriaus Įsakymu nustatytų reikalavimų ir, atitinkamai, užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai, todėl, Marijampolės pataisos namams nepateikus informacijos, kurioje būtų nurodytas konkretus sulaikytų ir drauge su pareiškėju baudos izoliatoriuje laikytų asmenų skaičius konkrečią dieną, ši aplinkybė vertintina pareiškėjo naudai, pripažįstant, jog buvimo baudos izoliatoriuje metu 2011 metais, jam kalint kamerose Nr. 19, Nr. 21 ir Nr. 23, pareiškėjui galimai nebuvo užtikrinamas 3,6 kv.m. plotas bei buvo pažeista jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog kameroje Nr. 19 pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiais nuo 2011 m. birželio 2 d. iki 2011 m. birželio 14 d. bei nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d. (26 paros), kameroje Nr. 21 – laikotarpiais nuo 2011 m. vasario 16 d. iki 2011 m. kovo 2 d., nuo 2011 m. kovo 3 d. iki 2011 m. kovo 17 d., nuo 2011 m. kovo 18 d. iki 2011 m. balandžio 1 d., nuo 2011 m. balandžio 3 d. iki 2011 m. balandžio 17 d., nuo 2011 m. balandžio 18 d. iki 2011 m. gegužės 2 d., nuo 2011 m. gegužės 3 d. iki 2011 m. gegužės 17 d., nuo 2011 m. gegužės 18 d. iki 2011 m. birželio 1 d. (105 paros), o kameroje Nr. 23 – nuo 2011 m. sausio 8 d. iki 2011 m. sausio 22 d. (15 parų).

Taigi, iš viso keturvietėse kamerose galimai neužtikrinant nustatytų minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimų pareiškėjas buvo laikomas 146 paras.

Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, todėl neturtinė žala jam neturi būti atlyginta. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog nors administracinėje byloje ir nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytas kalinimo sąlygas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus ar nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, tačiau, atsižvelgiant į nutartyje nurodytas aplinkybes ir vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, tai, jog Marijampolės PN administracija pareiškėją vis pakartotinai paskirdavo būtent į keturvietes kameras, kitus nustatytus pažeidimus, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais bei tokio pobūdžio bylose susiklosčiusia teismų praktika, atsižvelgdama į pažeidimų pobūdį (jog pareiškėjas perpildytose kamerose buvo laikomas periodiškai), teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 6 000 Lt (1 737,72 Eur), o dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma, atsižvelgiant į tai, jog nėra aiški tiksli minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimų trukmė, yra 845 Eur (2 917,62 Lt).

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, nesivadovavo vyraujančia teismų praktika, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 845 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt penkis eurus) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys