A-552-1878-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-1878/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03625-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 69.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vilniaus apygardos teismui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. A. G. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį (teisėjo alga ir 18 proc. priedas už ištarnautus metus) – 17 682,18 Lt, kompensacijos už nepanaudotas atostogas, išeitinės pašalpos dalį jam einant bendrosios kompetencijos teismo teisėjo pareigas nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. gegužės 24 d., 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos iki teismo sprendimo įsigaliojimo ir visiško jo įvykdymo bei įpareigoti Vilniaus apygardos teismą perskaičiuoti vidutinį darbo užmokestį, įskaičiuojant į jį neišmokėtas sumas ir pažymą pateikti Nacionalinei teismų administracijai (teisėjo pensijai perskaičiuoti) ir jam.

Pareiškėjas paaiškino, kad 1996 m. rugpjūčio 12 d. buvo paskirtas Vilniaus apygardos teismo teisėju ir skundui reikšmingu laikotarpiu, nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. gegužės 24 d. ėjo šias pareigas. Šiuo laikotarpiu jam buvo mokamas sumažintas teisėjo atlyginimas, neteisingai apskaičiuotas penkerių paskutinių teisėjo darbo metų užmokesčio vidurkis, nuo kurio priklauso teisėjo pensijos dydis. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu. Savo reikalavimą grindė tuo, jog Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymus, kurie prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Dėl palūkanų priteisimo pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37 straipsnio 2 dalimi.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pareikštą praleidus ieškinio senaties terminą. Atsakovas prašė bylą sustabdyti, kol Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme bus išnagrinėtas klausimas dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 301 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Jei bus priimtas pareiškėjui palankus teismo sprendimas, prašė jo įvykdymą atidėti vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsakovas nurodė, kad po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo priėmimo, vykdant šį Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą, Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą, kuriuo pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. 2013 m. rugsėjo 28 d. įsigaliojus minėtam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti reikalaujamą sumą. Atsakovas pabrėžė, kad šis įstatymas yra galiojantis ir privalo būti vykdomas, bei darė išvadą, kad įstatymų leidėjas įvykdė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nustatytą pareigą. Atsakovas pažymėjo, kad prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas bus sureguliuotas teisės aktu, todėl nėra pagrindo reikalavimą tenkinti teismine tvarka. Atsakovo teigimu, turėtų būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas darbo užmokesčio priteisimui. Atsakovo manymu, kadangi prašomos priteisti procesinės palūkanos yra ne darbo teisės, o civilinės teisės institutas, šioje byloje jo taikyti negalima, todėl šis reikalavimas turėtų būti atmestas.

Atsakovas Vilniaus apygardos teismas prašė pareiškėjo pareikštus reikalavimus spręsti teismo nuožiūra, nurodydamas, kad apskaičiuojant ir išmokant atlyginimą buvo vadovautasi galiojančiomis įstatymų nuostatomis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalimi, Civilinio kodekso 1.124 straipsniu, nustatė, kad pareiškėjas nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. gegužės 24 d. ėjo Vilniaus apygardos teismo teisėjo pareigas, neišmokėtą darbo užmokesčio dalį bei su juo susijusias sumas prašė priteisti už šį laikotarpį, į teismą su skundu kreipėsi 2013 m. rugsėjo 13 dieną.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė, taip pat teismo posėdžio metu patvirtino, jog skundo padavimo termino nepraleido, prašymo atnaujinti senaties terminą nepateikė ir nenurodė jokių aplinkybių dėl senaties termino atnaujinimo. Teismas laikė, jog pareiškėjas, ėjęs teisėjo pareigas, turėdamas teisininko kvalifikaciją, pats gali nuspręsti kokiomis priemonėmis ginti savo pažeistas teises. Tai, kad pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdžio metu teismui pasiūlius neprašė atnaujinti senaties termino, teismas laikė pareiškėjo pasirinkimu ginti savo pažeistas teises. Teismas nustatė, kad atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį.

Teismas rėmėsi Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi, ir darė išvadą, kad Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas 3 metų terminas kreiptis į teismą pripažįstamas pakankamu tam, kad pareiškėjas galėtų pareikšti reikalavimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos. Kadangi pareiškėjas neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir su ja susijusias sumas prašė priteisti už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. gegužės 24 d., o į teismą kreipėsi tik 2013 m. rugsėjo 13 d., teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą bendrąjį trejų metų senaties terminą, kadangi darbo užmokesčio nepriemokos susidarė anksčiau nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos.

Kadangi pareiškėjas nei prašymo atnaujinti senaties terminą, nei aplinkybių suteikiančių pagrindą atnaujinti senaties terminą nepateikė, teismas, vadovaudamasis Civilinio kodekso 1.126 straipsniu, taikė ieškinio senatį, todėl pareiškėjo skundą (kadangi paskesnieji skundo reikalavimai yra išvestiniai iš reikalavimo dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo) atmetė, remdamasis Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo tenkinti atsakovo prašymą sustabdyti bylą, kol Konstituciniame Teisme bus išnagrinėtas klausimas dėl Darbo kodekso 301 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kadangi nagrinėjamu atveju Darbo kodekso 301 straipsnis byloje nėra aktualus ir nebūtų taikomas, nes prašomos priteisti sumos laikotarpis (nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. gegužės 24 d.) neviršija trejų metų.

III. Pareiškėjas V. A. G. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti skundą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad žala jam padaryta atsakovui vykdant valstybės priimtus neteisėtus teisės aktus, kuriais nepagrįstai buvo mažinamas teisėjų pareiginės algos koeficientas. Nors šie neteisėti įstatymai buvo priimti laikinai, tačiau jų galiojimas vėlesniais įstatymo pakeitimais buvo sistemingai tęsiamas ir jie galiojo pareiškėjo skundo padavimo teismui dieną. Pareiškėjas nurodo žinojęs faktą, jog dėl Seimo priimtų įstatymų gauna sumažintą atlyginimą, tačiau nežinojo ir negalėjo žinoti, kad atlyginimas sumažintas neteisėtai, ir tik Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. priėmus nutarimą sužinojo apie savo pažeistą teisę. Pareiškėjas daro išvadą, kad 2013 m. liepos 1 d. sužinojo, jog jo teisė gauti visą atlyginimą už padarytą darbą buvo pažeista. Pareiškėjas vadovaujasi CK 1.127 straipsnio 1 dalimi ir daro išvadą, kad senaties terminas jo atžvilgiu prasidėjo 2013 m. liepos 1 dieną. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad neteisėti įstatymai galiojo iki 2013 metų, t. y. Seimo 2009 m. padarytas teisės pažeidimas buvo tęstinio pobūdžio, o kreipimosi į teismą dieną pažeidimas nebuvo pasibaigęs, nes Seimas tik 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą, pavesdamas Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti praradimų kompensavimo mechanizmą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas remiasi DK 27 straipsnio 2 dalimi, CK 1.124 straipsniu, pažymi, kad pareiškėjas neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir su ja susijusias sumas prašė priteisti už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. gegužės 24 d., į teismą kreipėsi tik 2013 m. rugsėjo 13 d., todėl daro išvadą, kad teismas teisingai konstatavo, jog pareiškėjas praleido DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-3013/2012, 2013 m. sausio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-164/2013 ir pažymi, kad sužinojimo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą diena laikoma su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo asmeniui diena.

Atsakovas Vilniaus apygardos teismas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas ne 2013 m. liepos 1 d., o tą dieną, kai jam pirmą kartą pagal Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlį, pakeistą Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu 2009 m. gegužės 1 d., kuriuo nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, buvo sumokėtas teisėjo atlyginimas, sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsakovas daro išvadą, kad ieškinio senaties terminas, per kurį pareiškėjas galėjo teismine tvarka ginti savo pažeistą teisę, pasibaigė 2013 m. gegužės 24 d., todėl teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo skunde suformuoti materialiniai subjektiniai reikalavimai pareikšti praleidus ieškinio senaties terminą, nustatytą DK 27 straipsnio 2 dalyje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas V. A. G. 2013 m. rugsėjo 13 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies priteisimo nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. gegužės 24 dienos.

Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė tuo pagrindu, jog atsakovas reikalavo byloje taikyti ieškinio senatį, o teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą pasibaigus ieškinio senaties terminui reikalavimams dėl darbo užmokesčio nesumokėtos dalies pareikšti, teisėjų kolegija pirmiausia patikrina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas.

Pažymėtina, kad, nors Lietuvos Respublikos teismų įstatymas bei Teisėjų atlyginimų įstatymas nagrinėjamoje byloje aktualių klausimų, susijusių su ieškinio senaties terminu reikalavimams dėl teisėjo atlyginimo nesumokėtos dalies pareikšti, nereglamentuoja, o pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 2 punktą šis įstatymas netaikomas teisėjams, tačiau pagal Teismų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį teisėjų nepriklausomumo garantijas bei teisėjų statusą nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis ir kiti įstatymai bei kiti teisės aktai, o pagal to paties įstatymo 41 straipsnį teisėjas yra valstybės pareigūnas, turintis šiame bei kituose įstatymuose numatytus valstybės valdžios įgaliojimus. Valstybės tarnybos įstatymas, taip pat statutinių valstybės tarnautojų tarnybos teisinius reglamentuojantys specialieji įstatymai nėra sureguliavę terminų pareikšti reikalavimams dėl išmokų, susijusių su valstybės tarnybos santykiais, priteisimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.), kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl išmokų, susijusių su tarnybos santykiais, turi būti taikomas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A444-638/2005, 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

Ieškinio senaties terminas yra civilinės teisės institutas (CK 1 knygos VII skyrius). Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šiame kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Darbo kodekso 27 straipsnio 1 dalis, analogiškai kaip ir CK 1.124 straipsnis, apibrėžia, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį.

Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pagal šią imperatyvią taisyklę teismas ieškinio senaties negali taikyti savo iniciatyva ir turi spręsti dėl jos taikymo tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai sprendė dėl ieškinio senaties taikymo, nes atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, reikalavo taikyti byloje ieškinio senatį.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatymas ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su tokiais subjektyvaus pobūdžio kriterijais: asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Todėl, spręsdamas apie ieškinio senaties termino eigos pradžią, teismas, visų pirma, turi nustatyti teisės pažeidimo momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Tais atvejais, kai ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties teisės pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai, ir ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 nutarimu Nr. 39 patvirtintos Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalgos 7.1–7.4 punktai).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas į teismą dėl neišmokėtos už 2009 m. gegužės 1 d. – 2010 m. gegužės 24 d. darbo užmokesčio dalies, kreipėsi 2013 m. rugsėjo 13 dieną. Pritaikius DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, pareiškėjo pažeistos teisės dėl su teisėjo pareigų atlikimo teisiniais santykiais susijusių piniginio pobūdžio reikalavimų galėtų būti ginamos tik už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 13 d. iki 2013 m. rugsėjo 13 dienos. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas savo reikalavimams dėl darbo užmokesčio nepriemokos už 2009 m. gegužės 1 d. – 2010 m. gegužės 24 d. laikotarpį pareikšti yra praleidęs DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Sužinojimo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą diena teismų praktikoje paprastai pripažįstama su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo asmeniui diena (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-164/2013). Iš pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas sužinojimą apie tai, kad už 2009 m. gegužės 1 d. – 2010 m. gegužės 24 d. laikotarpį jam buvo nepagrįstai apribotas atlyginimo mokėjimas sieja su Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktais išaiškinimais dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad teisinis reguliavimas, kuriuo dėl ekonomikos krizės sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, valstybės tarnautojų priedų už kvalifikacines klases, statutinių valstybės tarnautojų priedų už kvalifikacines kategorijas dydžiai, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintai teisei gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstituciniam teisinės valstybės principui, o teisėjų atlyginimų sumažinimą nustatantis teisinis reguliavimas – ir teisėjo bei teismų nepriklausomumo principui.

Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas „Valstybės žiniose” oficialiai buvo paskelbtas 2013 m. spalio 1 d. (Valstybės žinios, 2013 m. spalio 1 d., Nr. 103-5079).

Pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, kad pareiškėjas neprašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad tai, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl darbo užmokesčio nepriemokos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo pasiūlyta prašyti atnaujinti senaties terminą, tačiau V. A. G. tokio prašymo nepateikė. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas ėjo teisėjo pareigas, todėl jo gebėjimai taikyti teisę ir ginti savo galimai pažeistas teises negali būti vertinami pagal žemesnius nei vidutiniai apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiančio asmens analogiškoje situacijoje elgesio standartus.

Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nagrinėjama situacija patenka į CK 1.131 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Teisingai pritaikęs ieškinio senaties terminą reglamentuojančias įstatymų normas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą vien šiuo pagrindu.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes vertino tinkamai, teisės normas taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

pareiškėjo V. A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis Ramūnas Gadliauskas Veslava Ruskan