A-575-1241-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1241/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00880-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. rugpjūčio 5 d. (pagal spaudą ant voko) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atviros kolonijos (toliau – ir atsakovas), 20000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Skunde nurodė, kad nuo 2005 m. gegužės 25 d. iki 2013 m. buvo apribotos jo teisės, atliekant bausmę perpildytuose pataisos namuose, kur nuteistųjų skaičius stipriai viršijo nustatytą maksimalų nuteistųjų skaičių. Nurodė, jog gyvenamosiose patalpose gyvenamojo ploto teko apie 2,5 kv. m, o maitinimo patalpose ir trumpalaikių pasimatymų kambariuose nėra įrengta šilto vandens. Skalbyklos ir džiovyklos patalpos nėra pritaikytos naudotis tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui. Baudos izoliatoriuje yra pažeidžiamos higienos normos. Atliekant bausmę baudos izoliatoriuje nėra suteikiama drabužių ir patalynės skalbimo paslaugų, be to, pataisos namai neturi higienos paso, kuris yra privalomas. Pastatai nepritaikyti didelio žmonių skaičiaus laikymui, vėdinimo sistema gyvenamose patalpose neatitinka reikalavimų, nėra evakuacinio išėjimo. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus yra palankios sąlygos atsirasti graužikams ir parazitams. Be to, Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) neturi statinio techninio ir techninio energetinio pasų.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85, Lietuvos higienos norma HN76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos apsaugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 76:2010) 6, 17, 27, 46 ir 60 punktais, Konstitucijos 21 straipsniu, Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalimi, Europos kalinimo įstaigų taisyklių 18.3 ir 18.4 punktais, taip pat – Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2007 m. lapkričio 12 d. sprendimu byloje Testa prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 20877/04).

Akcentavo, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo) jam kilo neturtinė žala, t. y. buvo sutrikdyta sveikata, jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, didelius nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata ir savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, yra dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės.

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo taip pat prašė netaikyti ieškinio senaties termino, pažymėdamas, jog bandė išspręsti situaciją neteisminiu keliu, neturi teisinio išsilavinimo, be to, yra priklausomas nuo atsakovo valios.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą su juo nesutiko bei prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime prašė taikyti senatį, reglamentuojamą Civilinio kodekso (toliau – ir CK) normų. Taip pat nurodė, jog kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro būrio brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo pastato kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti poilsio kambariai arba bibliotekos. Pataisos įstaigoje yra nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 6 val. 30 min. iki 22 val. 30 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pažymėjo, jog per visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais.

Taip pat nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtinto organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR1.14.01:1999 pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarką, gyvenamųjų patalpų plotas skaičiuojamas kaip aritmetinė atskirų kambarių ir bendro naudojimo patalpų plotų suma. Todėl nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, nes pagal minėtą teisės aktą gyvenamosios patalpos yra atskiri kambariai su bendrojo naudojimo patalpomis. Pažymėjo, jog pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji. Be to, ne visada miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ir nėra ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Pravieniškių PN-AK direktorius savo įsakymu tvirtina Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarką, remiantis kuria visos gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal BVK 110 straipsnio 3 dalyje nustatytos laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų prievolės budėti gyvenamosiose patalpose pagrindu sudarytą, administracijos patvirtintą ir iškabintą brigados nuteistųjų budėjimo gyvenamojoje patalpoje grafiką. Gyvenamųjų patalpų valymo rezultatus kiekvieną dieną kontroliuoja būrio viršininkas. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį yra atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas. Sanitariniai, techniniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną. Juos dezinfekuoja paskirti darbuotojai. Todėl pareiškėjo teiginys, kad jis kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis neatitinka tikrovės.

Akcentavo, jog pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginančios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. EŽTT yra ne kartą pažymėjęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnis pažeidžiamas tik tuomet, kai asmeniui yra draudžiama judėti, užkertama galimybė mankštintis, pasivaikščioti lauke, varžoma nuteistojo galimybė laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje. Taip pat kai patalpų apšvietimas ir ventiliacija nesuteikia sąlygų sveikatos būklei. Manė, jog pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų, o tuo pačiu ir neįrodė, kad Pravieniškių PN-AK nesilaikė tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė jam 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas apžvelgė CK 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas.

Pažymėjo, jog CK 1.125 straipsnio 8 dalyje yra įtvirtintas sutrumpintas trijų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, o pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nurodė, jog pareiškėjas į teismą gindamas savo pažeistas teises dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2013 m. rugpjūčio 5 d., todėl atsakovo atstovo prašymu jo reikalavimui iš dalies taikytina senatis ir neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjui galimas tik nuo 2010 m. rugpjūčio 5 d. Tuo tarpu tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti senaties terminą nėra pagrindo, nes jis nenurodė jokių išskirtinių, objektyvių priežasčių dėl kurių negalėjo realizuoti savo teisės į teisminę gynybą teisės aktuose nustatytu terminu.

Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių“ (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 111.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Nurodė, jog bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas pataisos įstaigos direktoriaus įsakymais nuo 2007 m. birželio 5 d. buvo paskirtas gyventi 11 būrio 2 brigados patalpoje, o nuo 2011 m. birželio 29 d. paskirtas gyventi 16 būrio 3 brigados gyvenamojoje sekcijoje. Taip pat nurodė, jog objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie Pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje brigadoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, teismas nusprendė vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą skaičiuoti konkrečios brigados gyvenamosios patalpos plotą padalindamas iš byloje esančios Pravieniškių PN-AK 2013 m. liepos 10 d. pažymoje Nr. 62-2960 nurodyto konkrečios brigados miegamųjų vietų skaičiaus.

Išdėstė, jog byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK III lokalinio sektoriaus 11 būrio 2 brigados bendras gyvenamasis plotas yra 31,89 kv. m, o 11 būrio 2 brigados miegamųjų vietų skaičius yra 20. Taigi atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus (t. y. 31,89/20), vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 1,59 kv. m. Tuo tarpu Pravieniškių PN-AK IV lokalinio sektoriaus 16 būrio 3 brigados bendras gyvenamasis plotas yra 34,81 kv. m, miegamųjų vietų skaičius yra 14. Taigi atlikus analogišką paskaičiavimą (t.y. 34,81/14), vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 2,48 kv. m.

Sprendė, jog atsižvelgiant į aukščiau pateikiamus skaičiavimus, pareiškėjas nuo 2010 m. rugpjūčio 5 d. iki 2013 m. rugpjūčio 5 d. (vertinamas 3 metų laikotarpis) atliko laisvės atėmimo bausmę patalpose, kurių plotas buvo atitinkamai 1,51 kv. m ir 0,62 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma ir pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK, nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Tokiu būdu, pažeidžiant pareiškėjo subjektines teises, buvo nesilaikyta 1999 m. spalio 22 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 461 patvirtintos Higienos normos HN 76:1999 (toliau – ir Higienos norma 76:1999) 63.15 punkto ir Taisyklių 111.1 punkto reikalavimų. Pridūrė, jog šį faktą patvirtina ir atsakovo pateiktos pažymos dėl patalpų plotų, iš kurių matosi, jog laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 5 d. iki 2013 m. rugpjūčio 5 d. skundo padavimo teismui pareiškėjas buvo kalinamas patalpose, kuriose jam nebuvo suteiktas teisės aktais nustatytas gyvenamasis plotas. Taip pat nurodė, jog tai, kad Pravieniškių PN-AK administracija neturėjo galimybių dėl patalpų stygiaus pareiškėjo patalpinti į patalpą, atitinkančią gyvenamojo ploto reikalavimus, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) byla Nr. A438-121/2009). Pažymėjo, jog pareiškėjas gyvendamas perpildytoje patalpoje Pravieniškių PN-AK neabejotinai patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, todėl pats teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už jo patirtą skriaudą, tačiau nustatant padarytos žalos dydį privalu atsižvelgti į byloje surinktus įrodymus.

Taip pat nurodė, jog nuo 2011 m. lapkričio 10 d. pareiškėjas buvo patalpintas 15 parų į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 7, kurios bendras gyvenamasis plotas sudaro 14,31 kv. m ir kurioje įrengtos 4 miegamosios vietos, o 2012 m. lapkričio 16 d. jis buvo patalpintas 15 parų į pataisos įstaigos 2-osios valdybos baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 16, kurios bendras gyvenamasis plotas 5 kv. m ir kurioje įrengta 1 miegamojo vieta. Pažymėjo, jog duomenų, kiek baudos izoliatoriaus kameroje buvo nuteistųjų pareiškėjo drausminės nuobaudos atlikimo metu, atsakovas nepateikė, nurodydamas, jog tokių duomenų nekaupia, todėl pagal turimus duomenis paskaičiavus vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto dalį (baudos izoliatoriuje laikant didžiausią 4 nuteistųjų skaičių) matyti, jog kameroje Nr. 7 jam teko 3,57 kv. m, o kamera Nr. 16 atitiko reikalavimus. Konstatavo, jog pagal Taisyklių 111.2 punktą pareiškėjui nebuvo garantuotas minimalus 3,6 kv. m kameros plotas, kai jis nuo 2011 m. lapkričio 10 d. buvo patalpintas 15 parų į baudos izoliatoriaus kamerą. Todėl sprendė, kad Taisyklių 111.2 punktas galėjo būti pažeistas labai nedaug – tik 0,03 kv. m.

Pažymėjo, jog pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl per mažo jam suteikto gyvenamojo ploto grindė ir sveikatos sutrikimais, o byloje esantys medicininiai pažymėjimai, patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į gydytojus dėl kosulio, peršalimo, ausies uždegimo, ūmios virusinės kvėpavimo takų infekcijos, nerimo, įtampos, širdies ploto skausmo, piršto lūžio, gerklės skausmo. Tačiau, teismo nuomone, pareiškėjo nurodyti nusiskundimai ir gydytojo nustatyti susirgimai nesudarė pagrindo teigti, jog jie buvo tiesiogiai nulemti būtent per mažo gyvenamojo ploto nuteistajam suteikimo. Nurodė, jog atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo pateikti teismui duomenys apie sveikatos būklę yra niekuo neišsiskiriantys nuo laisvėje esančių asmenų sveikatos problemų, pareiškėjas įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, neturi pagrindo spręsti apie per mažo gyvenamojo ploto poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms.

Taip pat apžvelgė CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą neturtinės žalos sąvoką ir turinį bei pažymėjo, jog jos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Pridūrė, jog tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pvz., administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

Sprendė, jog konkrečiu atveju pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje, negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, tačiau atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, nesant objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl atsakovo veiksmų, apie tai, kad dvasiniai išgyvenimai būtų trukę ilgai, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį teismas įvertino 1000 Lt.

Pažymėjo ir tai, jog pareiškėjas savo skunde taip pat skundėsi skalbyklų, džiovyklų, sanitarinių mazgų kiekiu bei jų neatitikimu higieniniams reikalavimams. Be to, pareiškėjas pabrėžė, kad Pravieniškių PN-AK netinkamai įrengtas pastatų vėdinimas, o stogai dengti šiferiu, kuriame yra asbestinių medžiagų, nėra evakuacinio išėjimo, pataisos įstaiga neturi higienos, statinio techninio ir techninio energetinio pasų, patalpos blogai valomos, be to, administracija nepateikia pakankamo kiekio higienos ir valymo priemonių.

Šiuo aspektu nurodė, jog nei Higienos normos 76:1999, nei Higienos normos 76:2010 nuostatos nereglamentuoja minimalaus vienam nuteistajam skirtinų skalbyklos, dušo, džiovyklos patalpų ploto, taip pat nenurodytas minimalus bendras šių patalpų plotas. Pažymėjo, jog bylos duomenys patvirtina, kad gyvenamosios, buitinės, pagalbinės patalpos valomos pagal 2011 m. liepos 20 d. Pravieniškių PN-AK direktoriaus įsakymu Nr. V-416 patvirtintą Tvarką, o skalbimo, patalynės keitimo paslaugos taip pat reglamentuotos administraciniais aktais ir sutartimis.

Dėstė, jog nuteistųjų patalynė ir drabužiai, kuriais nuteistuosius aprūpina Pravieniškių PN-AK, skalbiama 2008 m. gruodžio 31 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 14/03-351/56-82, pagrindu, o patalynė ir rankšluosčiai nuteistiesiems suteikiami pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2012 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. V-127 patvirtintą Patalynės gavimo, apskaitos ir naudojimosi ja tvarkos aprašo nuostatas. Kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnalo duomenys patvirtina, jog reguliariai yra atliekama dezinfekcija ir kontroliuojami jos rezultatai įvairiose patalpose.

Dėl higienos ir valymo priemonių pirkimo taip pat sudaryta sutartis su UAB firma „Koslita“. Atkreipė dėmesį, jog teismui nebuvo pateikti jokie duomenys, kurie duotų pakankamą pagrindą išvadai, kad paminėtų sutarčių šalys nesilaiko arba naudoja gautas priemones ne pagal paskirtį, arba jų išvis nenaudoja patalpų valymui bei dezinfekcijai, jog neskalbiama ir nekeičiama patalynė ir t. t. Be to, Visuomenės sveikatos centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitikimą teisės aktams bei nenustatęs esminių neatitikimų teisės aktų reikalavimams, 2011 m. vasario 14 d.

Pravieniškių PN-AK yra išdavęs leidimą – higienos pasą Nr. 9-0128(13). Akcentavo ir tai, kad tiek BVK 110 straipsnio 3 dalis, tiek Higienos normos HN 76:2010 58 punkto nuostatos įpareigoja ir pačius nuteistuosius (įskaitant ir pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara. Pridūrė, jog paneigtini ir pareiškėjo argumentai dėl ventiliacijos sistemos neatitikimo teisės aktų reikalavimams, kadangi kaip matosi iš 2010 m. birželio 29 d. Kauno visuomenės sveikatos centro pažymos Nr. 39-299(13) ir 2010 m. birželio 29 d. pažymos Nr. 39-299(13) visose patalpose yra natūralus vėdinimas, kuris užtikrinamas varstomais langais, ventiliacinėmis angomis bei natūralios traukos kanalais, kaip tai numatyta Higienos normos HN 76:2010 24 punkte.

Be to, byloje pateiktas Statinio techninis pasas, patvirtinantis, jog pastatas tinkamas naudoti.

Taip pat nurodė, jog byloje esantys įrodymai duoda pagrindą išvadai, jog klozetų, dušų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų normų reikalavimus, be to, dalis statinių dengti šiferio lakštais, nėra įrengta poilsio kambarių ir sandėliukų maistui laikyti, pataisos namai neturi leidimų – pasų (Energetinio, Techninio). Pažymėjo, jog šių pareiškėjo argumentų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka atsakovo atstovas nepaneigė, tačiau galiojantys teisės aktai teisės ginti viešąjį interesą pareiškėjui nesuteikia. Akcentavo, jog pareiškėjas skunde tik konstatavo, jo manymu, atsakovo atstovo padarytus teisės aktų pažeidimus, t. y. tam tikrų dokumentų (higienos, statinio techninio bei energetinio pasų) nebuvimą, statinio neatitikimą priešgaisriniams reikalavimams – t. y. evakuacinio išėjimo nebuvimą, šilto ir šalto vandens sistemos trumpalaikių pasimatymų ir maitinimo patalpose nebuvimą, per mažas skalbyklos ir džiovyklos patalpas, sanitarinių mazgų, dušų, pagalbinių patalpų netinkamą skaičių, bei deklaratyviai nurodė, kad tuo atsakovas pažeidė jo teises, tačiau jis nenurodė jokių aplinkybių, kuo minėtos aplinkybės pažeidė jo teises, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.

Sprendė, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Pravieniškių PN-AK yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Be to, šioje skundo reikalavimų dalyje byloje esantys įrodymai nepatvirtina neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, tiek priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, tiek neturtinės žalos atsiradimo fakto, todėl jo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų atmestini, kaip nepagrįsti.

Pridūrė, jog Taisyklių 73.11 punkto normų analizė duoda pagrindą daryti išvadai, kad nuteistieji, pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku gali vaikščioti savo gyvenamosiose patalpose, lokalinio sektoriaus koridoriuose bei pasivaikščiojimų kieme. Tuo tarpu byloje nepateikta įrodymų, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose ir pasivaikščiojimų kieme, todėl pareiškėjo argumentus dėl suvaržytos judėjimo laisvės teismas taip pat vertino kaip nepagrįstus.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 148 – 151), kuriuo prašo iš atsakovo išreikalauti visus reikiamus dokumentus jo nurodytiems pažeidimams nustatyti bei pakeisti ginčijamą sprendimą, jam priteisiant 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino jo nurodytų aplinkybių dėl to, kad Pravieniškių PN-AK neturi įstatymų numatytų privalomų dokumentų, t. y. leidimo-higienos paso ugdymo, priežiūros apgyvendinimo, suaugusiųjų veiklos ir globos, sporto, pirčių veiklai (Sveikatos priežiūros įstatymo 21 str.) ir statinių techninio ir energetinio pasų pagal statybos reglamentus. Pažymi, jog higienos pasų turėjimas suponuoja, jog laikomasi higieninių normų reikalavimų, tokiu būdu jam sudarant sąlygas tinkamai bausmei atlikti. Analogiškai ir statinio techniniu-energetiniu pasu užtikrinama, jog jis yra saugus žmonėms gyventi. Todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išreikalauti iš atsakovo minėtus dokumentus ir prašo tą padaryti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į jo nurodytus argumentus dėl kalinimo antisanitarinėmis sąlygomis, kas neapsiriboja vien buitinių parazitų buvimu ir tuo, kad atsakovas šiuos parazitus naikina. Akcentuoja, jog į tai taip pat patenka Pravieniškių PN-AK vidinė ir išorinė gyvenamoji aplinka, jų priežiūra (remonto darbai, pelėsio ir grybelio pašalinimas, švaros palaikymas ir kt.). Todėl mano, jog pirmosios instancijos teismas turėjo išreikalauti ir reikiamus dokumentus apie atliktus remonto darbus bei tai, ar jam buvo sudarytos tinkamos sąlygos išsiskalbti viršutinius ir apatinius drabužius.

Akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino ir tos jo nurodytos aplinkybės, kad Pravieniškių PN-AK trumpalaikių pasimatymų patalpose ir maitinimo įmonėje-valgykloje nėra šilto vandens. Tokiu būdu jam esą trukdoma laikytis elementarios higienos reikalavimų, t. y. plautis rankas ir yra žeminamas jo orumas. Priduria, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino ir to, kad Pravieniškių PN-AK nesilaiko priešgaisrinės saugos reikalavimų, o kiekvieną dieną kyla didelis gaisro pavojus ypač dėl netvarkingos elektros instaliacijos. Pabrėžia, kad Pravieniškių PN-AK nėra evakuacinio išėjimo, visi langai uždaryti, todėl nėra užtikrinamas jo saugumas. Prašo su nurodytais teiginiais susijusius dokumentus išreikalauti.

Nurodo ir tai, jog vadovaujantis Higienos norma 76:2010 greta Pravieniškių PN-AK teritorijoje esančių futbolo ir krepšinio aikštelių turėtų būti įrengtos rūbinės ir dušai su šiltu vandeniu. Tačiau šio inventoriaus greta nurodytų patalpų nėra, dėl ko jis po sporto yra priverstas praustis šaltu vandeniu. Mano, jog pirmosios instancijos teismas turėjo išreikalauti ir išanalizuoti dokumentus dėl dušų įrengimo.

Taip pat pažymi, jog baudos izoliatoriaus kamera Nr. 16, kurioje jis atlikinėjo bausmę, neatitinka teisės aktuose nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimo (3.6 kv. m vienam asmeniui), be to, joje esanti lova nepritaikyta suaugusiam žmogui, t. y. yra trumpesnė nei jo ūgis. Būtent – atsižvelgiant į tai, kad kameroje yra viena lova, kuri užima 1,08 kv. m (1,67 m * 0,65 m), viena spintelė, kuri užima 0,25 kv. m (0,5 m * 0,5 m), stalas, kuris užima 0,3 kv. m (0,55 m * 0,54 m), suoliukas, kuris užima 0,25 kv. m (0,5 m * 0,5 m) bei atskira patalpa – sanitarinis mazgas, kuris užima 2,44 kv. m (1,76 m * 1,46 m), iš bendro kameros ploto lieka tik 3,12 kv. m (5 – (1,08 + 0,3 + 0,25 + 0,25)). Taigi, susidaro 0,48 kv. m gyvenamojo ploto trūkumas. Be to, kameroje neveikia ventiliacija, o langas atsidaro tik 4 cm iš viršaus, dėl ko kameroje nuolat trūksta oro, esti didelė drėgmė, o kamerai valyti nebūdavo išduodamas atitinkamas inventorius.

Akcentavo, jog dėl nurodytų atsakovo veiksmų patyrė sveikatos sutrikdymus, buvo laikomas pavojingoje aplinkoje, žeminant jo orumą bei neužtikrinant tinkamų bausmės vykdymo sąlygų. Dėl viso to patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 20 000 Lt. Taip pat atkreipia dėmesį, jog Kauno apygardos administracinis teismas vienodai sprendžia jo ir kitų Pravieniškių PN-AK laikytų bei su atsakovu besibylinėjusių asmenų bylas (nurodo administracines bylas Nr. I-222-402/2013, Nr. I-1241-406/2013, Nr. I-1156-428/2013).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su netinkamomis kalinimo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN–AK) sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatavo, jog pareiškėjo kalinimo metu buvo tam tikru mastu pažeista jo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose, t. y. viešojo administravimo subjektas neveikė taip, kaip jį įpareigojo veikti įstatymai. Atsižvelgus į tai, pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu, be kita ko, prašo ginčijamą teismo sprendimą pakeisti, priteisiant jam 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino ne tik iš savo teisės būti kalinamam teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, bet ir teigė, kad Pravieniškių PN-AK skalbyklos ir džiovyklos patalpos nepritaikytos patenkinti tokio didelio nuteistųjų skaičiaus poreikio; vėdinimo sistema gyvenamose patalpose neatitinka reikalavimų, statinio šiferio lakštuose yra asbestinių medžiagų, nėra evakuacijos išėjimo; pataisos namai neturi higienos paso, kuris yra privalomas, taip pat statinio techninio ir techninio energetinio pasų ir kt.

Administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), sutinka su pirmosios instancijos teismo atlikti įrodymų vertinimu bei teisės taikymu bei pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Pirmiausia pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, pagrįstai vertino tik laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 5 d. iki 2013 m. rugpjūčio 5 d. Atkreiptinas dėmesys, jog Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis įtvirtina sutrumpintą trijų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo, o CK 1.126 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Konkrečiu atveju taikyti senaties institutą prašė atsakovo atstovas, o svarbių priežasčių kodėl reikėtų atnaujinti senaties terminą pareiškėjas nepateikė, todėl likęs pareiškėjo nurodytas laikotarpis (nuo 2005 m. gegužės 25 d. iki 2010 m. rugpjūčio 5 d.) žemesnės instancijos teismo nevertintas pagrįstai.

Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnis, kuris nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad EŽTK įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į EŽTK 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir kt. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal EŽTK 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su EŽTK 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas EŽTK 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ EŽTK 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti EŽTK 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve (žr., pvz., EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nurmagomedov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30138/02 ir kt.).

Šiame kontekste pažymėtina, jog iš teismui atsakovo pateiktos medžiagos (b. l. 35, 37, 135) matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 5 d. iki 2013 m. rugpjūčio 8 d. Pravieniškių PN-AK buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto normos. Būtent – pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN-AK III lokalinio sektoriaus 11 būrio 2 brigados metu (nuo 2007 m. birželio 5 d.) jam tekdavo 1,59 kv. m gyvenamojo ploto (31,89 kv. m bendro gyvenamojo brigados ploto padalinus iš 20 miegamųjų vietų skaičiaus), o jo laikymo Pravieniškių PN-AK IV lokalinio sektoriaus 16 būrio 3 brigados metu (nuo 2011 m. birželio 29 d.) jam tekdavo 2,48 kv. m gyvenamojo ploto (34,81 kv. m bendro gyvenamojo brigados ploto padalijus iš 14 miegamųjų vietų). Tokiu būdu buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių“ (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktas, numatantis, jog pataisos įstaigų bendrabučio patalpose vienam asmeniui garantuojamas ne mažesnis kaip 3,1 kv. m gyvenamasis plotas.

Taip pat iš bylos duomenų (b. l. 126) matyti, jog pareiškėjas 2011 m. lapkričio 10 d. 15 parų buvo patalpintas į Pravieniškių PN-AK 2-osios valdybos baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 7, o 2012 m. lapkričio 16 d. buvo patalpintas 15 parų į PN-AK 2-osios valdybos baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 16. Kameroje Nr. 7 14,31 kv. m plote buvo įrengtos 4 miegamosios vietos, taigi pareiškėjui teko 3,57 kv. m gyvenamojo ploto, o vienvietė kamera Nr. 16 buvo 5 kv. m ploto (b. l. 126). Tokiu būdu kameroje Nr. 7 nežymiai (0,03 kv. m) buvo pažeistas Taisyklių 111.2 punktas, numatantis, jog pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Ir nors pareiškėjas tikina, kad ir kameroje Nr. 16 buvo pažeistas minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui reikalavimas, nes ji buvo užstatyta įvairiais baldais, teisėjų kolegija su tokiu jo teiginiu nesutinka. Atkreiptinas dėmesys, jog teisės aktai nenumato, jog minimalų kalinamam asmeniui tenkantį plotą apskaičiuoti reikėtų eliminavus baldais apstatytą kameros plotą, todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikiama metodika vertintina kritiškai. Analogiškai pareiškėjas nepagrįstai skundžiasi ir kameroje buvusios lovos ilgiu, nes iš objektyvių bylos duomenų matyti, kad jis siekė 175 cm (b. l. 135).

Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė aukščiau paminėtus neteisėtus atsakovo minimalios gyvenamojo ploto normos neužtikrinimą, kaip būtinąją sąlygą valstybės civilinei atsakomybei kilti. Kita vertus, pastebėtina, jog pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Buvimo Pravieniškių PN-AK laikotarpiu pareiškėjas turėjo galimybę pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Byloje nenustatyta, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Taigi pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę. Be to, pabrėžtina, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog Pravieniškių PN-AK 2-osios valdybos III lokalinio sektoriaus, kuriame buvo laikomas pareiškėjas, teritorijos plotas sudaro net 7 150 kv. m, bendras bendrabučio plotas – 1 236,41 kv. m, o gyvenamasis plotas – 1 159,09 kv. m (b. l. 37).

Atsižvelgus į tai, spręstina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui tenkantį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo nemažas bendros teritorijos plotas ir pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė. Kartu akcentuotina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Pravieniškių PN-AK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo. Byloje esanti Pravieniškių PN-AK 2013 m. liepos 30 d. pažyma Nr. 7-1464 (b. l. 14), kuria atsakoma į pareiškėjo prašymą, tokio kreipimosi įrodymu nelaikytina, nes nepatenka į ginčo laikotarpį. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino byloje esančius išrašus iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos (b. l. 16 – 25), akcentuodamas, jog juose užfiksuoti bendro pobūdžio nusiskundimai nesudaro pagrindo teigti, kad jie kilo būtent dėl atsakovo pažeidimo, t. y. minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo Pravieniškių PN-AK laikytam pareiškėjui. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nustatyti minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto normos pažeidimai ir pareiškėjo dėl to patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygintini pagal EŽTK 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Tačiau, nors nustatytas pažeidimas ir nebuvo žeminantis pareiškėjo orumą EŽTK 3 straipsnio prasme, nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Taigi, pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgusi į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma (1000 Lt) laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Tuo tarpu pareiškėjo prašoma priteisti 20 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti minėtiems išgyvenimams nėra adekvati, todėl toks pareiškėjo prašymas priteisti būtent tokią sumą konkrečioje byloje negali būti tenkinamas.

Iš pareiškėjo teismams teiktų skundų taip pat matyti, jog jis skundėsi ir tuo, kad skalbyklos, džiovyklos, pirties, tualetų patalpos nepritaikytos tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, yra įrengta per mažai sanitarinių mazgų, dušų ir dėl to, esant dideliam nuteistųjų skaičiui, sunku laikytis higienos reikalavimų, maudytis, skalbti, džiovinti drabužius ir t. t. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus gyvenamosiose patalpose atsiranda pelėsis, pablogėja vėdinimas, ėmė veistis graužikai, tarakonai ir pan. Be to, pareiškėjas nurodė, kad blogai veikia ventiliacija, patalpos neatitinka higienos normų, nėra evakuacinių išėjimų. Pirmosios instancijos teismas atsakė į šiuos pareiškėjo skundo argumentus. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija šiais klausimais ir teismo argumentų nekartoja.

Kartu pažymėtina, kad pareiškėjo argumentų dėl higienos ir kitų veiksnių taip pat nepakanka tam, kad pareiškėjo įkalinimo sąlygos būtų laikomos nežmoniškomis ar pažeidžiančiomis pareiškėjo orumą, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas EŽTK 3 straipsnio prasme. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Priešingai – pavyzdžiui, savo teiginius dėl to, jog atsakovas nesilaiko priešgaisrinės saugos reikalavimų grindė išskirtinai hipotetinio pobūdžio aplinkybėmis, t. y. į ateitį nukreiptais spėliojimais kokie sunkumai jam iškiltų, jei Pravieniškių PN-AK vyktų gaisras. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nepateikė jokių naujų duomenų ir įrodymų, kurių pagrindu būtų galima minėtas išvadas paneigti. Kadangi teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl minėtų aplinkybių, kad pataisos namai neturi energetinio paso, vertinimo, papildomai dėl šių teismo nustatytų aplinkybių nepasisako. Šiuo aspektu, pažymėtina, kad pagal EŽTT jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle prieš Suomiją ir kt.).

Pažymėtina, ir tai, jog, kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įrodymų rinkimas administraciniame procese negali būti begalinis (žr., pvz., administracines bylas Nr. A602-455/2013 ir Nr. A602-882/2013). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas surinko pakankamai duomenų teisingam ir visapusiškam bylos išnagrinėjimui, kuriuos, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu (ABTĮ 57 str. 6 d.), atitinkamai įvertino. Todėl netenkinti pareiškėjo apeliaciniame skunde pakartotinai keliami prašymai išreikalauti iš atsakovo įvairius dokumentus, turinčius įrodyti jo neteisėtus veiksmus (neveikimą).

Teisėjų kolegija taip pat kritiškai vertina pareiškėjo teiginius apie tai, jog pirmosios instancijos teismas vienodai sprendžia ir kitų Pravieniškių PN-AK laikytų bei su atsakovu besibylinėjusių asmenų bylas (administracinės bylos Nr. I-222-402/2013, Nr. I-1241-406/2013, Nr. I-1156-428/2013). Šiuo aspektu nurodytina, jog kitų bylų sprendimas neturi jokios įtakos teisingam nagrinėjamo ginčo išsprendimui, nes teismai, vykdydami teisingumą, sprendimus priima atsižvelgdami į konkrečių bylų faktines aplinkybes. Tuo tarpu vienoda praktika, besiformuojanti bylose, kurių faktinės aplinkybės yra panašios, kyla paisant inter alia Konstitucijos 29 straipsnio, įtvirtinančio, jog įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys