A-1256-146/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1256-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00856-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 11.2; 11.4.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. M. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja A. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su prašymu (b. l. 5–7) atnaujinti praleistą įstatymų nustatytą terminą paduoti prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į mirusio tėvo J. T. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 64,45 ha žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Tauragės valsčiuje, Tauragės apskrityje, ir dokumentams, patvirtinantiems teisę atkurti nuosavybę.

Pareiškėja paaiškino, kad jos tėvas J. T. iki 1940 m. birželio 15 d. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Tauragės seniūnijoje, Tauragės rajone (pagal dabartinį administracinį teritorinį suskirstymą) nuosavybės teise valdė 64,45 ha žemės. Tai patvirtina Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010 m. gruodžio 20 d. pažyma Nr. R4-2130. J. T. (duomenys neskelbtini) tragiškai žuvo, t. y. buvo nužudytas Lietuvos Respubliką okupavusių Vokietijos kareivių (mirties faktą patvirtina pažyma iš Telšių vyskupijos Tauragės Šv.

Trejybės bažnyčios). Pareiškėja yra vienintelė įstatyminė J. T. įpėdinė ir turi teisę atkurti nuosavybės teisę į iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnį. Pareiškėja, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 10 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 5 punktu, prašė atnaujinti nustatytus terminus prašymui atkurti nuosavybės teisę į žemę bei nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti, kaip praleistus dėl svarbių priežasčių.

Pareiškėja paaiškino, kad 1944 metais, vengdama galimų represijų, ji išvyko į Vakarus: iš pradžių į Vokietiją, vėliau į Jungtines Amerikos Valstijas, kur gyvena ir šiuo metu. 1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir vėliau turėjo realią galimybę grįžti gyventi į Lietuvos Respubliką ir realizuoti teisę atkurti nuosavybės teisę į žemę, tačiau dėl susiklosčiusių socialinių ir ekonominių sąlygų (šeima, vaikai ir kt.), senyvo amžiaus bei sveikatos būklės to nepadarė. Pareiškėja teigė, kad priverstinis išvykimas iš Lietuvos Respublikos 1944 metais ir dėl to atsiradusios socialinės pasekmės, amžius, sveikata pripažintinos svarbiomis Atkūrimo įstatyme numatytų terminų praleidimo aplinkybėmis, todėl šie terminai atnaujintini.

Be to, pareiškėja svarbia terminų praleidimo aplinkybe nurodė ydingą nuosavybės teisių atkūrimo įstatyminį reglamentavimą, susijusį su nustatytos teisės atkurti nuosavybės teisę ribojimu. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę atkurti nuosavybės teises, turi Lietuvos Respublikos piliečiai. Pareiškėjai Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkurta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2012 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 1V-705. Dėl minėto teisinio reguliavimo iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje numatytų terminų pabaigos pareiškėja neturėjo formalios teisės paduoti prašymo atkurti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą.

Pareiškėja mano, kad jos teisės atkurti nuosavybės teises ribojimas formaliu, t. y. dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, pagrindu prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), kurios 18 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) prašė atmesti pareiškėjos prašymą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į prašymą (b. l. 31–32) rėmėsi argumentais, kad pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Pareiškėjai Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkurta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2012 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 1V-705. Atkūrus Lietuvos Respublikos pilietybę, buvo išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pripažįstama, kad jeigu asmuo iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytos datos, t. y. 2001 m. gruodžio 31 d., nebuvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybės, toks asmuo kaip subjektas neatitiko šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo dėl pilietybės, kuri yra būtina prielaida atsirasti asmens subjektinei teisei į nuosavybės teisių atkūrimą, tokiam asmeniui negali būti atnaujinti terminai atlikti veiksmus, numatytus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse. LVAT 2014 m. sausio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-134/2014 pažymėta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, jog sistemiškai aiškinant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (2001 m. gruodžio 31 d.) prašymams pateikti su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, darytina išvada, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos pilietybė yra viena iš tų įstatyme nustatytų prielaidų, kurios požymius turi atitikti asmuo, kad jis galėtų būti pripažintas tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu. Tokiu būdu, Lietuvos Respublikos pilietybę asmuo turi įgyti, o tuo pačiu tapti ir tinkamu subjektu iki 2001 m. gruodžio 31 d. (pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-1403/2006, LVAT 2013 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-171/2013).

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimu (b. l. 46–52) pareiškėjos A. M. prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises į mirusio savo tėvo J. T. iki nacionalizacijos turėtą žemę – 64,45 ha žemės Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto numatytu pagrindu, t. y. turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį.

Teismas nustatė, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje (b. l. 17–18) nurodyta, jog J. T., miręs (duomenys neskelbtini) (b. l. 12), (duomenys neskelbtini) kaime, Tauragės valsčiuje turėjo 64,45 ha žemės, į valstybės fondą paimta 34,45 ha. Teismas konstatavo, kad iš byloje esančių įrodymų negalima nustatyti, ar pareiškėjos Sofijos A. T. tėvas buvo J. T., nes gimimo liudijime įrašyta, kad tėvas – J. T. (b. l. 11), santuokos liudijime – A. T. (b. l. 16). Kitų įrodymų, patvirtinančių giminystę, nepateikta. Remdamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėja prasidėjus nuosavybės teisių atkūrimo procesui nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. T. iki nacionalizacijos turėtą žemę; 2014 m. rugpjūčio 8 d. tiesiogiai kreipėsi į teismą dėl termino atnaujinimo prašymui atkurti nuosavybės teises į žemę ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teisę, pateikti.

Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, kuris pakeitė nuo 1997 m. liepos 9 d. netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija) numatė, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiai, praleidę nustatytus terminus prašymams paduoti, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis (2003 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. IX-1634 redakcija) nustatė, kad piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiai, praleidę nustatytą terminą pateikti šiuos dokumentus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančias Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Atkūrimo įstatyme bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintoje Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) nenurodytos priežastys, kurioms esant gali būti atnaujinami terminai prašymui ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikti. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad jei nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotos nuostatos, kad sprendžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodytų terminų atnaujinimo klausimą, turi būti vertinamos aplinkybės, kurios susiklostė laikotarpiu nuo teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą konkrečiam asmeniui atsiradimo (Atstatymo įstatymo 2 str., Atkūrimo įstatymo 2 str.) iki įstatymu nustatytų terminų paduoti prašymą (2001 m. gruodžio 31 d.) ir dokumentus (2003 m. gruodžio 31 d.) pabaigos, bei nustatoma, ar šios aplinkybės gali būti pripažintos svarbiomis terminų praleidimo priežastimis.

Svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistus įstatymu nustatytus atitinkamos teisės realizavimo terminus, teismas gali pripažinti tik tokias nuo asmens valios nepriklausiusias priežastis, kurios buvo objektyvi kliūtis jam laiku pasinaudoti įstatymu suteikta teise. Svarbių priežasčių įrodymus teismui turi pateikti prašymą dėl praleistų terminų atnaujinimo padavęs asmuo. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymų leidėjas prašymų dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir dokumentų pateikimui buvo nustatęs ilgus terminus, kurie pretendentams, jei jie elgėsi apdairiai ir rūpestingai, buvo pakankami savo valiai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pareikšti, praleisti terminai gali būti atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nepriklausančios nuo pretendentų valios priežastys (LVAT 2007 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-870/2007, 2008 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-197/2008, 2008 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A20-188/2007, 2008 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-233/2008 ir kt.).

Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams. Terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir įstatymo nustatytiems dokumentams paduoti gali būti atnaujinamas tik tiems asmenims, kurie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir galimybę paduoti prašymą, bet nerealizavo šios galimybės įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. lapkričio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1403/06 pažymėjo, kad pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, viena iš būtinų prielaidų atsirasti asmens subjektinei teisei – atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – yra asmens buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu. Pagal minėto įstatymo nuostatas, pačios prielaidos egzistavimas (pavyzdžiui, buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu) pats savaime asmeniui subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – nesukuria.

Tam, kad atsirastų ši subjektinė teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas, kaip antai, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta, taip pat pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus ir kt. Tokiu būdu, minėtai subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma. Ir priešingai, nebuvimas bent vieno iš šių elementų (prielaidų arba sąlygų) yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, kad prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d., taip pat nustatyta, kad asmenims, praleidusiems šiuos terminus atlikti minėtus veiksmus, šie terminai teismo sprendimu gali būti atnaujinti. Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad įstatymas numato galimybę atnaujinti terminą atlikti tuos veiksmus, kurie yra susiję su įstatyme numatytų sąlygų, būtinų asmens subjektinei teisei atsirasti, įvykdymu, ir priešingai, nenumato galimybių atnaujinti terminą atlikti tuos veiksmus, kurie yra susiję su įstatyme nustatytų būtinų prielaidų egzistavimu.

Sistemiškai aiškinant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (2001 m. gruodžio 31 d.) prašymams pateikti su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, darytina išvada, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. Minėta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė yra viena iš tų įstatyme nustatytų prielaidų, kurios požymius turi atitikti asmuo, kad jis galėtų būti pripažintas tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu.

Tokiu būdu, Lietuvos Respublikos pilietybę asmuo turi įgyti, o tuo pačiu tapti ir tinkamu subjektu iki 2001 m. gruodžio 31 d.

Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnio (1997 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) 2 punktą, lietuvių kilmės asmenys, gyvenantys kitose valstybėse, neterminuotai išsaugoja teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę. Lietuvių kilmės asmeniu laikomas asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra lietuviai ir pats asmuo pripažįsta, kad laiko save lietuviu. Asmenims, kuriems išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę, pagal jų prašymą išduodami šią teisę patvirtinantys dokumentai.

Šie asmenys su savo šeimos nariais gali atvykti į Lietuvos Respubliką be vizų, gyventi Lietuvoje netaikant jiems Imigracijos įstatymo reikalavimų bei iš jos išvykti. Įstatymai gali nustatyti ir kitas šių asmenų teises. Asmenys, nurodyti šio straipsnio pirmosios dalies 2 punkte, teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendina, kai atsisako turimos kitos valstybės pilietybės ir grįžta nuolat gyventi į Lietuvą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja pagal minėtą normą turėjo teisę į neterminuotą pilietybės išsaugojimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime išaiškino, kad Pilietybės įstatymo 17 straipsnyje (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) nurodyti asmenys – tai asmenys, gyvenantys užsienyje; jie, turėdami teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą, savaime nėra Lietuvos Respublikos piliečiai ex lege – kad taptų Lietuvos Respublikos piliečiais, jie turi pareikšti atitinkamą valią ir įvykdyti Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su papildymu, padarytu Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų galiojimo ir Pilietybės įstatymo papildymo“ 2 straipsniu) nustatytus reikalavimus.

Atsižvelgdamas į tai, teismas nagrinėjamu atveju konstatavo, jog nėra teisinių prielaidų kvestionuoti, kad pareiškėja neterminuotai buvo išsaugojusi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau tam, kad taptų Lietuvos Respublikos piliete, turėjo įvykdyti minėto įstatymo 17 straipsnyje nustatytas sąlygas (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo „Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 4.2, 4 ir 4.2.6 punktai), o būtent: turėjo pateikti atitinkamai Lietuvos Respublikos valstybinės valdžios institucijai prašymą, kuriuo išreikštų savo valią dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo, o Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras dėl šio prašymo turėjo priimti atitinkamą sprendimą (Pilietybės įstatymo (1997 m. liepos 2 d. redakcija) 31 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėja šių sąlygų, būtinų Lietuvos Respublikos pilietybei įgyti, aptariamu laikotarpiu neįvykdė, todėl teismas konstatavo, kad ji nebuvo įgyvendinusi iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nustatytos datos – 2001 m. gruodžio 31 d.– savo išsaugotos teisės, t.y. nebuvo įgijusi Lietuvos Respublikos pilietybės, o tuo pačiu, kaip subjektas, neatitiko šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo dėl pilietybės, kuri yra būtina prielaida atsirasti asmens subjektinei teisei į nuosavybės atkūrimą. Pareiškėjai A.

M. Lietuvos Respublikos pilietybė atkurta tik 2012 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-705. Teismas pažymėjo, kad Atstatymo įstatymo (1991 m. birželio 18 d. redakcija) 2 straipsnis buvo ne kartą keičiamas ir (ar) papildomas, tačiau reikalavimai – turėti Lietuvos Respublikos pilietybę, šią pilietybę patvirtinantį dokumentą ir nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje – išliko nepakitę.

Konstitucinis Teismas 2010 m. gruodžio 22 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 1 dalies, 10 straipsnio (2004 m. spalio 12 d. redakcija) 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad Konstitucinis Teismas, vertindamas įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, yra pažymėjęs, kad šis įstatymas padeda atstatyti okupacijos metais pažeistas nuosavybės teises, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad juo apskritai pažeidžiamos prigimtinės teisės (Konstitucijos 18 straipsnis) (1995 m. birželio 20 d. nutarimas).

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad nuosavybės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, Konstitucijos 23 straipsnio prasme nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Taigi nėra pagrindo teigti, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 1 dalies nuostata „Nuosavybės teisės į <...> nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams <...>“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams, nukrypstama nuo Konstitucijos 18, 23 straipsnių.

Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad pagal nurodyta apimtimi ginčijamą Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 1 dalies nuostatą „Nuosavybės teisės į <...> nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams <...>“, visi Lietuvos Respublikos piliečiai (buvę savininkai ir kiti pretendentai, atitinkantys šiame įstatyme nustatytus reikalavimus), kaip atitinkamos rūšies santykių subjektai – vienodais požymiais pasižymintys asmenys, turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Vadinasi, pagal minėtą Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 1 dalies nuostatą visiems Lietuvos Respublikos piliečiams (buvusiems savininkams ir kitiems pretendentams, atitinkantiems šiame įstatyme nustatytus reikalavimus) nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos vienodai. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog visų asmenų lygybės principas reiškia ir tai, kad atitinkamos rūšies santykių subjektams – visiems vienodais požymiais pasižymintiems asmenims (jų grupėms) turi būti taikomas tas pats įstatymas ar kitas teisės aktas – tas pats vienodas, visiems tos kategorijos subjektams bendras, lygus matas; vienodai turi būti taikomos tiek materialiosios, tiek proceso teisės normos.

Taigi nėra pagrindo teigti, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 1 dalies nuostata „Nuosavybės teisės į <...> nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams <...>“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams, nukrypstama nuo Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tik 2011 m. balandžio 1 d. įsigaliojus naujam Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymui, pareiškėjai atsirado galimybė turėti dvigubą pilietybę. Šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalis numatė, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pagal šio straipsnio 2 dalį, minėti asmenys pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai, tačiau yra numatyta išimtis tiems asmenims, kurie pasitraukė iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijo kitos valstybės pilietybę (7 straipsnio 3 punktas). Vadovaujantis minėtomis nuostatomis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2012 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 1V-705 pareiškėjai buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė, 2012 m. spalio 29 d. išduotas Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantys dokumentas – pasas (b. l. 26–27). Įvertinęs šias aplinkybes, teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėja iki minėto įstatymo įsigaliojimo nesiekė atkurti nuosavybės teises į J. T. turėtą žemę. Be to, subjektinei teisei į nuosavybės teisių atkūrimą atsirasti būtina sąlyga yra giminystės ryšis su savininku ir tai patvirtinantys dokumentai. Pareiškėja tokių įrodymų teismui neteikė, jos atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad juridinis faktas dėl giminystės ryšio bus nustatinėjamas atnaujinus terminą. Dėl šių priežasčių teismas negalėjo nustatyti, ar pareiškėja atitinka minėtą nuosavybės teisių atkūrimo sąlygą.

Remdamasis išdėstytais argumentais teismas konstatavo, kad pareiškėja iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino pabaigos – 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo realizavusi teisės į pilietybės atkūrimą ir nebuvo Lietuvos Respublikos pilietė, t. y. neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal minėtą įstatymą. Pareiškėja, nebūdama Lietuvos Respublikos pilietė iki 2001 m. gruodžio 31 d., neįgijo įstatyminės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atkūrimo įstatymą, todėl jos atžvilgiu įstatyminis terminas šiai teisei realizuoti neprasidėjo ir negali būti atnaujintas (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A14-1260/06, Nr. A261-871/2008). Esant šioms aplinkybėms teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas). Pripažinęs, kad pareiškėjos atžvilgiu prašomas atnaujinti įstatyminis terminas net neprasidėjo ir negali būti atnaujintas, teismas pareiškėjos nurodytas įstatymu nustatyto termino praleidimo priežastis vertino kaip teisiškai nereikšmingas ir jų neanalizavo.

III. Pareiškėja A. M. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde (b. l. 56–58) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos prašymą tenkinti.

Apeliantės teigimu, jos teisėtus interesus į nuosavybės teisių atkūrimą užtikrina tiek tarptautiniai teisės aktai (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnis), tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis. Konstitucinis Teismas 1998 m. spalio 27 d. nutarime pažymėjo, kad nuo to momento, kai buvo atkurta Lietuvos Respublikos nepriklausomybė, įstatymų leidžiamoji valdžia priimtais teisės aktais pripažino okupacinės valdžios veiksmais neteisėtai nutrauktų Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumą, todėl teisėti jų interesai ginami atsižvelgiant į konstitucines nuosavybės apsaugos nuostatas. Nepaisant to, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūrai įstatymų leidėjas numatė tam tikrus apribojimus, pati procedūra, apeliantės įsitikinimu, negali būti vykdoma taip, kad sudarytų diskriminacinio pobūdžio kliūtis tam tikrų asmenų teisių į nuosavybę atkūrimui.

Teisės į nuosavybę atkūrimo proceso vienas iš esminių reikalavimų - asmuo, siekiantis, kad jam būtų atkurta nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą, privalo turėti Lietuvos Respublikos pilietybę. Apeliantė mano, kad šis esminis reikalavimas turėti ir išlaikyti Lietuvos Respublikos piliečio statusą galioja nuo prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo iki sprendimo priėmimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Todėl teismas padarė klaidingą išvadą, kad pareiškėja (apeliantė) šio reikalavimo neatitinka. Konstitucijos 18 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, o 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo numatytais pagrindais. Apeliantė akcentuoja, kad ji Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo 1926 m. rugpjūčio 15 d. gimdama Kauno mieste Lietuvos Respublikoje ir šią pilietybę išsaugojo iki šiol, tik Lietuvos okupacijos metais įgytos pilietybės suteikiamų teisių negalėjo realizuoti. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, pilietybė siejama ne su valstybės institucijų priimamais sprendimais, o su objektyviu faktu – žmogaus gimimu Lietuvos Respublikoje. Pilietybės atkūrimas 2012 m. rugsėjo 25 d. yra tik formalus valstybės veiksmas, patvirtinęs, kad apeliantė sprendimo priėmimo metu buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Pilietybės įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas valstybės ir jos pilietybės tęstinumo principas, kuris reiškia, kad sovietų okupacijos metais tiek pati valstybė, tiek jos pilietybė objektyviai egzistavo. Šią išvadą patvirtina ir 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo, kuriame pabrėžiama, kad šiuo teisės aktu Lietuvos Valstybė yra atkuriama. Remdamasi išvardytais argumentais apeliantė teigia, jog teismo išvada, esą ji Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodytų terminų galiojimo metu neturėjo teisės pasinaudoti įstatymo suteikiama teise atkurti nuosavybės teisę į tėvo turėtą nekilnojamąjį turtą, nes nebuvo Lietuvos Respublikos pilietė, yra nepagrįsta.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 65–66) pareiškė nuomonę, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino bylai aktualius teisės aktus ir sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino pabaigos – 2001 m. gruodžio 31 d. – nebuvo realizavusi teisės į pilietybės atkūrimą ir nebuvo Lietuvos Respublikos pilietė, t. y. neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą, todėl jos atžvilgiu įstatyminis terminas šiai teisei realizuoti neprasidėjo ir negali būti atnaujintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos (apeliantės) prašymo atnaujinti praleistus terminus paduoti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjos tėvo iki nacionalizacijos nuosavybė teise valdytą žemę.

Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesas prasidėjo pagal 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų". Šiam įstatymui nuo 1997 m. liepos 9 d. netekus galios, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumas buvo įtvirtintas 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu Nr. VIII-359. Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymų atkurti nuosavybės teises padavimui - iki 2001 m. gruodžio 31 d. (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimui – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (2003 m. birželio 19 įstatymo Nr. IX-1634 redakcija).

Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Nagrinėjant prašymą dėl praleisto termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), prioritetinis klausimas yra tas, ar prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo padavęs asmuo iki įstatymu nustatyto termino paduoti prašymą pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Tiek Atstatymo įstatyme (2 straipsnis), tiek Atkūrimo įstatyme (2 straipsnis) numatyta, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams. Šiose įstatymo normose įtvirtinta prioritetinė turto savininko teisė atkurti nuosavybės teises, o jei savininkas yra miręs – su savininku atitinkamais giminystės ryšiais susijusių asmenų teisė laikantis nustatyto eiliškumo, t. y. kiekvienas Atkūrimo įstatymo 2 dalies punktas yra taikomi iš eilės ir tik nustačius, kad nėra aplinkybių taikyti iš eilės pirmesnius punktus.

Mirusio turto savininko vaikų teisė atkurti nuosavybė teises nustatyta nuo pirmosios redakcijos įstatymo, kuriuo numatytas nuosavybės teisių atkūrimas į išlikusį nekilnojamąjį turtą (1991 m. birželio 18 d. redakcijos Atstatymo įstatymas Nr. 1-1454). Šiuo teisiniu aspektu pareiškėja, pretenduojanti į praleisto termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises atnaujinimą kaip mirusio žemės savininko dukra, giminystės ryšių su savininku prasme, atitiktų šią įstatymo sąlygą (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis).

Įstatymų leidėjas visose Atkūrimo įstatymo redakcijose (10 straipsnis) įtvirtino nuostatą, kad Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas turi būti pateiktas kartu su prašymu dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, t. y. ne vėliau 2001 m. gruodžio 31 d. Skirtingai nuo nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminų, kurie buvo pratęsti iki 2003 m. gruodžio 31 d., įstatymų leidėjas nepratęsė pilietybę patvirtinančio dokumento pateikimo termino.

Pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikydamas materialinės teisės normas, teisingai nustatė, kad pareiškėja iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises termino (2001 m. gruodžio 31 d.), netapo Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje numatytų teisinių santykių tinkamu subjektu, nes Lietuvos Respublikos pilietybė jai atkurta 2012 m. rugsėjo 25 d., Lietuvos Respublikos piliečio pasas išduotas 2012 m. spalio 29 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotomis teisės (Atkūrimo įstatymo 2 ir 10 straipsnio nuostatų) aiškinimo taisyklėmis (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) nagrinėjant administracines bylas, kurių aplinkybės yra analogiškos arba labai panašios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2006 m. m. lapkričio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-1403/2006 be kita ko konstatavo, kad sistemiškai aiškinant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (2001 m. gruodžio 31 d.) prašymams pateikti, su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, darytina išvada, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. <...> Lietuvos Respublikos pilietybė yra viena iš tų įstatyme nustatytų prielaidų, kurios požymius turi atitikti asmuo, kad jis galėtų būti pripažintas tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu. Tokiu būdu, Lietuvos Respublikos pilietybę, asmuo turi įgyti, o tuo pačiu tapti ir tinkamu subjektu iki 2001 m. gruodžio 31 d. (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8–1403/2006, Administracinių teismų praktika Nr. 10, l. 184-190). Analogiška iš esmės pozicija išdėstyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3k-7-24/2008, kurioje nurodyta, kad asmeniui, įgijusiam Lietuvos Respublikos pilietybę po 2001 m. gruodžio 31 d. nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą negali būti atkuriamos, todėl tokio asmens paduotas prašymas teisinių padarinių nesukurs.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatų taikymo praktiką nuosekliai plėtojo kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2008 m. birželio 2 d. Nr.A261-871/2008; 2010 m. vasario 1 d. Nr.A438-293/2010). Poreikis keisti šią praktiką neatsirado ir po to, kai įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimas, kuriame buvo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija; Žin., 1997, Nr. 65-1558) 2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 101-4542) 1 dalies nuostata „Nuosavybės teisės į <...> nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams <...>“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, t.y. Konstitucijos 18, 23, 29 straipsniams, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. Šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu taip pat buvo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio (2004 m. spalio 12 d. redakcija; Žin., 2004, Nr. 156-5695) 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir tik jiems, praleidusiems nustatytą prašymų atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, t.y. Konstitucijos 18, 23, 29 straipsniams.

Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiama nuomone dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo laiko, prigimtinės teisės į nuosavybę, t.y. iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo išdėstyti prašyme dėl termino atnaujinimo pirmosios instancijos teismui ir kuriuos teismas išsamiai išnagrinėjo administracinei bylai aktualių faktinių aplinkybių kontekste, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymu ir atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarime pateiktus išaiškinimus. Pirmosios instancijos teismas sprendime, be kita ko, pacitavo šiai administracinei bylai aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, tarp jų išaiškinimą, kad nuosavybės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, Konstitucijos 23 straipsnio prasme nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apelianto argumentą, apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v. Spain). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nurodyta apimtimi, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais ir išvadomis, kad pareiškėja, kuriai Lietuvos Respublikos pilietybė atkurta Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro 2012 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr.1V-705, t.y. po 2001 m. gruodžio 31 d., neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, todėl jai negali būti atnaujintas terminas paduoti prašymą atkurti nuosavybė teises, o tuo pačiu ir dokumentų pateikimo terminas, tais pačiais klausimais iš naujo nepasisako.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jei asmuo iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo apskritai negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymu nustatyto termino nebuvo įgijęs (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. spalio 16 d. Nr. A11-912-2007;2008 m. sausio 25 d. Nr. A20-130/2008;2008 m. birželio 5 d. Nr. A502-881/2008; 2009 m. spalio 12 d. Nr. A261-917/2009;2009 m. gruodžio 21 d. Nr. A525-1455/2009 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimas atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kuri nuosekliai plėtojama ta pačia kryptimi ir po Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarime pateiktų išaiškinimų, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostata „Nuosavybės teisės į <...> nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams <...>“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams, taip pat 10 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir tik jiems, praleidusiems nustatytą prašymų atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas, neprieštarauja Konstitucijai (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose:2013 m. sausio 24 d. Nr. A261-171/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. Nr. A261-912/2013, 2014 m. sausio 14 d. Nr. A522-164/2014 ir kt.). Nagrinėjamos bylos aplinkybės yra iš esmės analogiškos kaip ir minėtose bylose. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra nei faktinio nei teisinio pagrindo nukrypti nuo minėtos nuoseklios teismų praktikos ir kurti šioje byloje naują precedentą.

EŽTT ne kartą yra konstatavęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame įtvirtinta teisė į nuosavybės apsaugą, pats savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę; jis taip pat negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą susitariančiosioms valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki Konvencijos ratifikavimo, arba kaip nors ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams (žr. EŽTT 2009 m. liepos 21 d. sprendimą byloje Aleksa prieš Lietuvą, peticijos Nr. 27576/05). Susitariančioms valstybėms pasinaudojus savo turima plačia diskrecija nesuteikti teisės atkurti nuosavybės teises tam tikrų kategorijų buvusiems savininkams, šių asmenų reikalavimai atkurti nuosavybę negali būti grindžiami „teisėtais lūkesčiais“, kurių apsauga numatyta Pirmojo protokolo 1 straipsnyje (žr. EŽTT didžiosios kolegijos 2002 m. liepos 10 d. nutarimą dėl priimtinumo byloje Gratzinger ir Gratzingerova prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 39794/98, 2009 m. birželio 30 d. nutarimą dėl priimtinumo byloje Shub prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17064/06). Taigi nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu esą jos teisėtus interesus į nuosavybės teisių atkūrimą užtikrina Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis.

Šiame Kontekste yra aktualus pirmiau minėtas Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimas, kuriame, be kita ko, pažymėta, kad Aukščiausiajai Tarybai 1990 m. lapkričio 15 d. priėmus principinį sprendimą, jog būtina atkurti nuosavybės teises, buvo konstatuota, kad yra neginčytinai pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti pagal įstatymo apibrėžtas ribas ir tvarką jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės jo susigrąžinti – gauti kompensaciją.

Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją. Tokį pasirinkimą lėmė nuosavybės teisių atkūrimo mastas ir ribotos materialinės bei finansinės valstybės galimybės. Įstatymais reguliuojant paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad okupacijos metais susiformavo kiti turtiniai, socialiniai ir ekonominiai žmonių santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių buvo neįmanoma visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį).

Įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką. Įstatymu nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdus, sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos normų ir principų, inter alia Konstitucijos 23 straipsnio, įtvirtinančio nuosavybės teisių apsaugą, Konstitucijos 29 straipsnio, garantuojančio asmenų lygiateisiškumą, konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio teisinį aiškumą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą ir kitus reikalavimus;

įstatymų leidėjas taip pat yra saistomas kitų Konstitucijos normų bei principų. Tai, kad valstybė nutarė, jog paneigtos nuosavybės teisės turi būti atkurtos, taip pat tai, kad buvo priimtas restitucijos santykius reguliuojantis įstatymas ir pradėtas įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimas, reiškia, jog valstybė prisiėmė įsipareigojimą įstatymo nustatytais būdais, sąlygomis ir tvarka, taip pat įstatymo nustatytais terminais atkurti nuosavybės teises. Reguliuodamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, įstatymų leidėjas turi atsižvelgti tiek į konstitucinius nuosavybės apsaugos principus, tiek į tai, kad atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtina apsaugoti ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, inter alia atviros, darnios, teisingos pilietinės visuomenės siekį, užtikrinti, kad atkuriant vienų asmenų – savininkų nuosavybės teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai, visos visuomenės interesai.

Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2010 m. gruodžio 22 d. nutarime konstatavo, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 1 dalies nuostatą visiems Lietuvos Respublikos piliečiams (buvusiems savininkams ir kitiems pretendentams, atitinkantiems šiame įstatyme nustatytus reikalavimus) nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos vienodai.

Pareiškėja, neįgijusi iki 2001 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos pilietybės, netapo Atkūrimo įstatymu reglamentuojamo teisinio santykio atkurti nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą subjektu, todėl pirmosios instancijos teismas, teisingai taikydamas materialinės teisės normas, atsižvelgdamas į šiam ginčui aktualią Konstitucinio Teismo jurisprudenciją ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis), 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimu pagrįstai ir teisėtai nusprendė, kad vien dėl to pareiškėjai negali būti atnaujinti terminai atlikti veiksmus, numatytus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse. Nustatęs šią aplinkybę, teismas pagrįstai nenagrinėjo pareiškėjos argumentų, kuriuos ji nurodė kaip terminų praleidimo svarbias priežastis.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinė teisės normas taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir naikinti šį sprendimą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Stasys Gagys