A-858-1485-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-1485/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03216-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 21, 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), patikslintu skundu (b. l. 19), prašydamas panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 2S-5550 ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad Kalėjimų departamentas nepriėmė sprendimo, kad Kalėjimų departamentui pavaldžiose įstaigose šių įstaigų pareigūnams bendraujant su pareiškėju būtų atliekamas garso ir vaizdo fiksavimas. Tokiu būdu, pasak pareiškėjo, jam esant Kalėjimų departamentui pavaldžiose įstaigose nėra užtikrintas jo saugumas nuo pareigūnų neteisėtų veiksmų: šmeižimo, terorizavimo, provokacijų, kyšių siūlymo ir jų reikalavimo, grasinimų, smurto ir panašiai.

Atsakovas Kalėjimų departamentas su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 27–29) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Nurodė, kad norminiai teisės aktai neįpareigoja, jog pareigūnams bendraujant su asmenimis, laikomais tardymo izoliatoriuose, būtų atliekamas garso ir vaizdo fiksavimas. Pareiškėjas teismui nepagrindžia, kokiais teisės aktais vadovaujantis, turėtų būtį atliekamas toks garso ir vaizdo fiksavimas. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 1 straipsnis nustato, kad šio įstatymo paskirtis – nustatyti kardomąją priemonę – suėmimą (kardomąjį kalinimą) vykdančias įstaigas, suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį. Suėmimo vykdymo įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuolatinę asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūrą atlieka šių įstaigų pareigūnai. Šių asmenų priežiūrai gali būti naudojamos techninės priemonės. Remiantis Suėmimo vykdymo įstatymo 9 straipsnio 4 dalies nuostatomis, naudoti ar nenaudoti technines priemones yra tardymo izoliatoriaus administracijos diskrecija.

Atitinkamai, sprendimą dėl garso ir vaizdo fiksavimo priemonių naudojimo tikslingumo, atliekant asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūrą, priima šių įstaigų administracija, atsižvelgdama į konkretaus įvykio aplinkybes, o taip pat į tikslus ir uždavinius, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Kalėjimų departamentas pareiškėjo 2012 m. spalio 19 d. prašymą išnagrinėjo tinkamai ir 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 2S-5550 pagrindė galiojančiais teisės aktais, nurodė apskundimo tvarką, todėl šis sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, todėl naikinti šio sprendimo nėra pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 9 d. sprendimu (b. l. 103–105) atmetė pareiškėjo G. K. skundą kaip nepagrįstą.

Byloje ginčas kilo dėl Kalėjimų departamento 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. 2S-5550 teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos pareiškėjui priteisimo.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2012 m. spalio 24 d. su prašymu kreipėsi į Kalėjimų departamentą, prašydamas, jog Kalėjimų departamentas imtųsi priemonių, kad visose jam pavaldžiose įstaigose, pareigūnams bendraujant su pareiškėju, būtų naudojama garso/vaizdo įrašymo įranga. Kalėjimų departamentas 2012 m. lapkričio 23 d. priėmė sprendimą Nr. 2S-5550, kuriuo netenkino pareiškėjo prašymo ir nurodė, kad pareiškėjo kaltinimai laisvės atėmimo įstaigų pareigūnams nepasitvirtino, o sprendimą dėl garso ir vaizdo fiksavimo priemonių tikslingumo priima laisvės atėmimo įstaigos administracija, atsižvelgdama į konkretaus įvykio aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 9 straipsnio 4 dalį asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūrai gali būti naudojamos techninės priemonės. Taigi minėta įstatymo nuostata suteikia teisę, bet ne pareigą laisvės atėmimo įstaigoms naudoti garso ir vaizdo įrašymo priemones asmenims prižiūrėti. Taigi, kadangi techninių priemonių naudojimas yra pareigūnų diskrecijos teisė, darytina išvada, kad Kalėjimų departamentas, netenkindamas pareiškėjo prašymo dėl vaizdo ir garso fiksavimo priemonių naudojimo, priėmė teisėtą sprendimą.

Be to, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, Kalėjimų departamentas išsamiai įvertino pareiškėjo prašyme išdėstytus teiginius ir surinko informaciją apie pareiškėjo nurodomus pareigūnų galimai atliekamus neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu. Tiek Šiaulių tardymo izoliatorius, tiek ir Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas bei Laisvės atėmimo vietų ligoninė savo raštuose nurodė, kad pareiškėjo kaltinimai dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų yra nepagrįsti. Taigi Kalėjimų departamentas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, savo sprendimą išsamiai motyvavo, todėl, teismo vertinimu, skundžiamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, yra pagrįstas ir teisėtas ir pagrindo pastarąjį naikinti nėra.

Pažymėjo, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Teismo vertinimu, kadangi nagrinėjamu atveju Kalėjimų departamentas priėmė pagrįstą sprendimą, kuriuo netenkino pareiškėjo prašymo dėl vaizdo ir garso įrašymo, taigi šios valstybės institucijos neteisėtų veiksmų nenustatyta. Pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos. Be to, pareiškėjas jokiais argumentais nepagrindžia ir patirtos neturtinės žalos fakto. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento.

Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas G. K. apeliaciniu skundu (b. l. 115–116) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimą.

Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, nes jam nebuvo užtikrinta teisė dalyvauti teismo posėdyje, nors nuo dalyvavimo teismo posėdyje jis nebuvo atsisakęs.

Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 130–132) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas pažymi, jog pareiškėjui apie teismo posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai, į teismo posėdį jis neatvyko, nors teismui nepranešė, kad negali dalyvauti dėl svarbių priežasčių, taip pat neprašė bylos nagrinėjimo atidėti. Be to, pareiškėjas nepateikė argumentų ar įrodymų, kurie leistų abejoti teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tik vienu argumentu – kad nedalyvavo teismo posėdyje. Taigi pareiškėjo nedalyvavimas teismo posėdyje neturėjo įtakos tinkamam bylos išnagrinėjimui ir teisėto sprendimo priėmimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. 2S-5550 teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš to, kad Kalėjimų departamentas nepriėmė sprendimo, kad jam pavaldžiose įstaigose šių įstaigų pareigūnams bendraujant su pareiškėju būtų atliekamas garso ir vaizdo fiksavimas, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės nenustatęs teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo pateiktą skundą.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su priimtu teismo sprendimu nesutinka, pažymėdamas, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jo procesines teises ir atėmė galimybę asmeniškai dalyvauti teismo posėdyje.

Teisėjų kolegija, vertindama priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, visų pirma pabrėžia, kad tinkamo proceso principas reikalauja, kad teismo sprendimas būtų priimtas teismui išklausius abi ginčo puses (audiatur et altera pars, liet. tebūnie išklausyta ir antroji pusė). Atitinkamai, ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 1 dalis konkrečiai numato, kad administracinė byla administracinio teismo posėdyje nagrinėjama tik tuomet, kai proceso šalims apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešo paskelbimo būdu. Taigi teismo šaukimai ir pranešimai – tai vieni iš svarbiausių teismo procesinių dokumentų, kuriais informuojama apie teismo posėdžio ar atskirų procesinių veiksmų atlikimo laiką ir vietą (ABTĮ 73 str. 1 d.) bei kurių pagalba užtikrinama asmens teisė būti išklausytam, šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principai. Teisės būti išklausytam, žodinio proceso, tinkamo pranešimo ir kiti proceso principai reikalauja, kad apie bylos nagrinėjimą teismo posėdyje būtų tinkamai informuoti visi byloje dalyvaujantys asmenys, kurie turi teisę bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka dalyvauti teismo posėdyje bei naudotis kitomis procesinėmis teisėmis.

Nurodyti išaiškinimai iš esmės atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) poziciją. EŽTT šiame kontekste taip pat yra pažymėjęs, kad proceso šalių lygybės principas, būdamas sudėtinė platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos dalis, reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų prieinamą galimybę pristatyti savo bylą tokiu būdu, kuris nepastatytų jos į žymiai nepalankesnę padėtį, palyginus su oponentu (žr. Kress prieš Prancūziją, Nr. 39594/98, p. 72). Šalių lygybės principas prarastų prasmę, jei vienai iš jų nebūtų pranešta apie teismo posėdį tokiu būdu, kad ji turėtų galimybę jame dalyvauti, norėdama įgyvendinti savo teises, įtvirtintas nacionalinėje teisėje – kai tuo metu kita šalis tokias savo teises veiksmingai įgyvendina (žr. EŽTT 2008 m. lapkričio 25 d sprendimą Švenčionienė prieš Lietuvą, Nr. 37259/04, 25 p.). Be to, siekiant užtikrinti teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, būtina šalis tinkamai informuoti apie procesą ir suteikti galimybę pasisakyti dėl pateiktų argumentų (žr. EŽTT 2008 m. lapkričio 25 d sprendimą Švenčionienė prieš Lietuvą, Nr. 37259/04, 28 p.).

Kita vertus, šiuo aspektu pažymėtina, jog administracinės bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 str. 3 d.). Be to, ABTĮ 53 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad proceso šalys savo procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai. Atitinkamai, jei suinteresuotam asmeniui šaukimas įteiktas tinkamai, laikytina, jog neatvykimo į teismo posėdį pasekmės jam žinomos. Pareiškėjui neatvykus į teismo posėdį ir nepranešus teismui, jog negali dalyvauti dėl svarbių priežasčių bei nepaprašius atidėti bylą, vertinama, jog suinteresuotas asmuo nepasinaudoja teise būti išklausytam dėl savo apsisprendimo nedalyvauti teismo posėdyje. Atitinkamai, teismas, išnagrinėdamas tokią bylą teismo posėdyje pareiškėjui ir jo atstovui nedalyvaujant, kai jiems apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta tinkamai ir žinoma, ABTĮ 80 straipsnio reikalavimų, taip pat pareiškėjo teisės į teisingą teismą nepažeidžia (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2215/2011). Tačiau pastebėtina, jog ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis taip pat įtvirtina, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, kai būtina išreikalauti naujus įrodymus arba kai šalims reikia laiko deryboms dėl taikos sutarties sudarymo ir kitais reikiamais atvejais.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste vertinant pareiškėjo argumentus dėl jo teisių pažeidimo teisėjų kolegija nurodo, jog pareiškėjui apie Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 27 d. posėdį buvo pranešta tinkamai (b. l. 67). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 7 d. priėmė nutartį pareiškėją etapuoti į Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2013 m. kovo 27 d. 13 val. vyksiantį teismo posėdį, pareiškėjui išreiškus norą jame dalyvauti (b. l. 68). Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartimi teismo posėdis buvo atidėtas 2013 m. liepos 1 d. 9 val. (b. l. 80), Šiaulių tardymo izoliatoriui 2013 m. kovo 26 d. informavus, kad pareiškėjo į 2013 m. kovo 27 d. 13 val. vyksiantį posėdį nepristatys, nes jis 2013 m. kovo 20 d. etapu išvyko į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę dėl Panevėžyje vyksiančių teismo posėdžių (b. l. 77). Į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 1 d. teismo posėdį pareiškėjas buvo pristatytas ir jame dalyvavo (b. l. 89), be to, šio teismo posėdžio metu jis pasirašė, kad jam yra žinoma, kad bylos nagrinėjimas atidėtas ir kitas teismo posėdis įvyks 2013 m. rugsėjo 19 d. 9 val. (b. l. 90, 98). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 1 d. priėmė nutartį dėl pareiškėjo etapavimo į Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2013 m. rugsėjo 19 d. vyksiantį teismo posėdį (b. l. 91). Kita vertus, remiantis administracinės bylos medžiaga taip pat nustatyta, kad į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. teismo posėdį neatvyko pareiškėjas, atsakovų atstovai ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartimi buvo nutarta administracinę bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, nors teismui buvo žinoma, kad pareiškėjas pagal anksčiau gautus reikalavimus vyksta į Panevėžio apygardos administraciniame teisme vyksiančius teismo posėdžius ir šio teismo posėdyje negalės dalyvauti dėl objektyvių priežasčių (b. l. 100-102).

Taigi, įvertinus nurodytas aplinkybes, tai, kad pareiškėjas yra įkalintas asmuo ir laisvai atvykti į teismo posėdžius negali, jo atvykimo galimybės yra susietos, be kita ko, su jo etapavimu į kitus teismo posėdžius, į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo piktnaudžiavimas savo procesinėmis teisėmis nenustatytas, vertintina, jog pareiškėjas ne savo valia neatvyko į pirmosios instancijos teismo posėdį, o teismo posėdyje negalėjo dalyvauti dėl objektyvių priežasčių, tačiau pirmosios instancijos teismas 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartimi, proceso šalims neatvykus į teismo posėdį, nusprendė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka ir bylą išnagrinėjo bei ginčijamą 2013 m. spalio 9 d. sprendimą priėmė pareiškėjui nedalyvaujant, nors pareiškėjas buvo aiškiai išreiškęs savo valią dalyvauti bylos nagrinėjime teismo posėdyje ir teismui buvo žinomos jo nedalyvavimo priežastys. Dėl nurodytų aplinkybių visumos konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bylą išnagrinėjo pareiškėjui nedalyvaujant.

Teisėjų kolegija pažymi, jog nurodytos faktinės bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, dėl ko galėjo būti nevisapusiškai ir neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.), o šį pažeidimą ištaisyti bylą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nėra galimybės. Kaip jau minėta, administracinis teismas sprendžia tarp dviejų šalių kilusį ginčą ir teismas, remdamasis principu audiatur et altera pars, privalo apsvarstyti kiekvienos šalies pateiktus ir su administracine byla susijusius įrodymus bei argumentus ir dėl jų pareikšti poziciją. Proceso šalys turi teisę įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, atsikirtimus, prieštaravimus ir viena iš priemonių nustatyti šias aplinkybes yra šalių paaiškinimai, kurie teismui gali būti pateikti žodžiu ar raštu. Žodžiu jie pateikiami atitinkamame teismo posėdyje (ABTĮ 79, 82 str.). Šiuo atveju įvardintas aspektas yra ypatingai svarbus, nes byloje, be kita ko, yra reiškiamas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo ir administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl žalos atlyginimo, sprendžia dėl asmens subjektinių teisių gynimo, šių bylų nagrinėjimo pobūdis yra kitoks negu bylų dėl individualių administracinių aktų teisėtumo, kuriose yra vykdoma viešojo administravimo subjektų kontrolė peržiūrint jų sprendimus. Taigi nagrinėjamo ginčo pobūdis suponuoja, kad byloje, be kita ko, yra reikšmingi pareiškėjo paaiškinimai, susiję su prašoma priteisti neturtine žala, patirta žala, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje.

Dėl minėtų priežasčių, taip pat siekiant užtikrinti pareiškėjui, kaip vienai iš administracinės bylos šalių, suteiktas teises, garantuoti teisingo teismo sprendimo priėmimą, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p.). Toks sprendimas yra priimamas atsižvelgus į tai, kad EŽTT savo praktikoje taip pat yra akcentavęs bylos šalių išklausymo svarbą bei kad teisingumas turi būti vykdomas atidžiai (mutatis mutandis žr. 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimą byloje Hirvisaari v. Finland, Nr. 4968/99, p. 30). Be to, pažymėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės kitų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo, nepagrįstumo, argumentų, susijusių su materialiniais ginčo teisiniais santykiais iš esmės, nepateikė, taigi visapusiškai pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas taip pat negalėtų būti įvertintas apeliacinės instancijos teisme (b. l. 115-116).

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjas pateiktu skundu, be kita ko, prašė panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 2S-5550 ir nebuvo pareikšta jokių reikalavimų, susijusių su įpareigojimu atlikti veiksmus, nors pareiškėjui buvo pasiūlyta tikslinti skundo reikalavimus (b. l. 14-15). Taigi teismas nagrinėdamas administracinę bylą iš naujo taip pat turėtų įvertinti, kokias teisines pasekmes savaime pareiškėjui sukeltų nurodyto akto panaikinimas.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės netinkamai taikė procesines normas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir administracinė byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys