A-1122-146/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1122-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01577-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja T. G. (toliau – ir pareiškėja) 2013 m. gegužės 14 d. padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–2), kurį patikslino (b. l. 19–20, 74), prašydama:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius, atsakovas) Šalčininkų skyriaus 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-48474 (toliau – ir Sprendimas Nr. (10.1) 3-48474); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba, VSDFV, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2790 (toliau – ir VSDFV sprendimas Nr. (6.5) I-2790); 3) priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus 2010–2012 metais neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį – 8 364,63 Lt.

Be to, pareiškėja 2014 m. gegužės 22 d. pateikė teismui prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą (b.l.117-119).

Pareiškėja paaiškino, kad VSDFV Vilniaus skyriaus Šalčininkų skyrius jai, dirbančiai valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos (toliau – ir senatvės pensija) gavėjai, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. mokėjo sumažintą pensiją, nes ji turėjo draudžiamųjų pajamų. Atsakovas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. apskaičiavo 11 200,74 Lt senatvės pensijos, išmokėjo 7 262,43 Lt, už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. apskaičiavo 11 407,78 Lt, išmokėjo 6 981,46 Lt. Atsakovas 2010-2011 metais neišmokėjo iš viso 8 364,63 Lt senatvės pensijos.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatos prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą ir verslą“. Atsižvelgdama į šį Konstitucinio Teismo nutarimą, pareiškėja 2013 m. balandžio 25 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu išmokėti 2010-2011 m. senatvės pensijos nepriemoką, kuri susidarė pritaikius Konstitucijai prieštaraujančias Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas. VSDFV Klaipėdos skyriaus Sprendime Nr. (10.1) SI-30871 nurodė, kad tenkinti šį prašymą nėra pagrindo, nes nėra teisės akto, įpareigojančio valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams išmokėti 2010–2011 metais negautą senatvės pensijos dalį. Nesutikdama su Sprendimu Nr. (10.1) SI-30871, pareiškėja 2013 m. gegužės 31 d. kreipėsi į Fondo valdybą, kuri 2013 m. birželio 19 d. rašte Nr. (6.5) I-4138 nurodė, jog atsisako nagrinėti skundą, nes pareiškėja praleido Sprendimo Nr. (10.1) SI-30871 apskundimo terminą.

Prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą (b. l. 117-119) pareiškėja grindė argumentais, kad 2010 m. vasario mėnesį ji nesikreipė į teismą su skundu dėl senatvės pensijos sumažinimo dėl suklydimo. Pareiškėja pažymėjo, kad ji nėra teisininkė, todėl manė, kad galės kreiptis į teismą vėliau. Konstitucijoje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje yra įtvirtinta asmens teisė į teisminę gynybą, kuri negali būti apribota ir paneigta. Pareiškėja 2010 metais neturėjo teisinio pagrindo kreiptis į teismą ir tikėti, kad jos skundas bus patenkintas. Be to, Konstitucinis Teismas 2010 m. vasario 2 d., 2010 m. balandžio 20 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimuose konstatavo, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonominės krizės didėliu mastu mažindamas valstybines pensijas, privalo nustatyti susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą. Atsižvelgdama į tai, pareiškėja teigė, kad ji skundo padavimo terminą praleido dėl objektyvių priežasčių ir prašė teismo atnaujinti šį terminą.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 39–42) paaiškino, kad VSDFV teritoriniai skyriai valstybines socialinio draudimo pensijas apskaičiuoja ir moka vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – ir Pensijų įstatymas), Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156, o nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir pagal Laikinąjį įstatymą. Pareiškėjai paskirta senatvės pensija 2010-2011 metais buvo perskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio, ir, atsižvelgiant į tai, kad ji turėjo draudžiamųjų pajamų, ir 8 straipsnio nuostatomis. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pagal Konstitucijos 107 straipsnį, įstatymas ar jo dalis negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo galia taikytina tik į ateitį, be to, neišmokėtų pensijų kompensavimo tvarka nėra nustatyta, todėl naikinti pareiškėjos ginčijamus sprendimus ir priteist pensijos nepriemoką nėra pagrindo.

Atsakovas prašė tuo atveju, jei pareiškėjos reikalavimas priteisti pensijos nepriemoką būtų patenkintas, išdėstyti priteistos sumos mokėjimą dalimis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė administracinę bylą nutraukti arba pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 46–51) paaiškino, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas ginčams valstybinių socialinio draudimo pensijų klausimais yra numatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami Fondo valdybai. Šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad Fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Pareiškėja apie savo teisių pažeidimą sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėnesį, kai jai buvo išmokėta pirma sumažinta senatvės pensija, tačiau į Fondo valdybą su skundu kreipėsi tik 2013 m. balandžio 25 d., t.y. praleidusi skundo padavimo terminą. Atsižvelgdama į tai, Fondo valdyba 2013 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2790 atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą ir, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – ir Ginčų nagrinėjimo taisyklės) 31 punktu, nurodė, kad jeigu pareiškėja iki 2013 m. gegužės 20 d. pateiks įrodymų, suteikiančių pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus nagrinėjamas iš naujo. Pareiškėja kartu su 2013 m. gegužės 14 d. prašymu pateikė medicininius dokumentus. Išnagrinėjusi pateiktus dokumentus, Fondo valdyba nusprendė, kad jie nesuteikia pagrindo atnaujinti skundo padavimo terminą ir 2013 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr.(6.5)I-3518 nusprendė pareiškėjos 2013 m. balandžio 24 d. skundo nenagrinėti. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėja yra praleidusi skundo padavimo terminą, Fondo valdyba prašė bylą nutraukti.

Fondo valdyba dėl ginčo esmės nurodė, kad skundžiami sprendimai priimti buvo priimti pagal galiojančius įstatymus, todėl tenkinti pareiškėjos skundą nėra pagrindo.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2014 m. spalio 28 d. sprendimu (b. l. 134–138) pareiškėjos T. G. skundą tenkino iš dalies, t. y.: panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus Šalčininkų skyriaus 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-48474 ir Fondo valdybos 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2790; paliko nenagrinėtą skundo dalį, kurioje prašoma priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus neišmokėtą už 2010-2011 metus senatvės pensijos dalį – 8 364,63 Lt.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad pareiškėja (senatvės pensijos gavėja) 2013 m. balandžio 9 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama apskaičiuoti ir išmokėti neteisėtai išskaičiuotą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. senatvės pensijos dalį dėl to, kad šiuo laikotarpiu ji turėjo draudžiamųjų pajamų (b. l. 3). VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. balandžio 18 d. rašte Nr. (10.1) 3-48474 nurodė, kad, kol nėra nustatyta sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų kompensavimo tvarka, neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą ir išmokėti negautą senatvės pensijos dalį, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo (b. l. 4–7). Pareiškėja 2013 m. balandžio 24 d. kreipėsi į Fondo valdybą, prašydama išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį – 8 364,63 Lt (b. l. 8). Fondo valdyba 2013 m. balandžio 30 d. raštu Nr. (6.5) I-2790 atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, nurodydama, kad ji praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą ginčyti VSDFV teritorinio skyriaus veiksmus pensijų mokėjimo klausimais, nes apie sumažintos senatvės pensijos mokėjimą sužinojo 2010 m. sausio mėnesį, kai buvo išmokėta sumažinta pensija. Be to, Fondo valdyba išaiškino pareiškėjai, kad jeigu ji iki 2013 m. gegužės 20 d. pateiks įrodymus, suteikiančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo (b. l. 9). 2013 m. gegužės 14 d. Fondo valdyboje gautas 2013 m. gegužės 14 d. pareiškėjos raštas, prie kurio ji pridėjo medicininius dokumentus (b. l. 55–58). Fondo valdyba 2014 m. gegužės 27 d. raštu Nr. (6.5) I-3518 konstatavo, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė nagrinėti skundą (b. l. 59).

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Fondo valdybos atsiliepimo argumentai iš esmės susiję su tuo, jog pareiškėja praleido įstatymuose nustatytą terminą ginčyti sprendimus dėl sumažintos senatvės pensijos mokėjimo, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinis teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. balandžio 22 d. nutartį Nr.A756-607/2014, kuria byla buvo grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pirmiausia vertino, ar pareiškėja, siekdama apginti savo galbūt pažeistas teises bei teisėtus interesus socialinio aprūpinimo srityje, tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą įstatymų numatytų viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami Fondo valdybai. Pagal minėto straipsnio 2 dalį, Fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti skundžiami teismui. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija draudėjų, apdraustųjų asmenų ir kitų suinteresuotų asmenų skundams dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinis teismo analogiško pobūdžio bylose suformuluotas teisės aiškinimo taisykles (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.), t.y. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 pateiktus išaiškinimus, tarp jų į tai, kad ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 konstatavo, kad sprendžiant dėl momento, su kuriuo sietina termino paduoti skundą Fondo valdybai dėl teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), mokant pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas (sumažintas) pensijas, eigos pradžia, teisiškai reikšmingos yra faktinės aplinkybės, susijusios su pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimu asmeniui, turinčiam teisę ją gauti. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog pirmą sumažintą senatvės pensiją pareiškėja gavo 2010 m. sausio mėnesį, todėl Fondo valdyba Rašte Nr. (6.5) I-2790 pagrįstai nustatė, jog 2010 m. sausio mėnesį T. G. sužinojo (turėjo sužinoti) apie sumažintos senatvės pensijos išmokėjimą. Pareiškėja dėl senatvės pensijos dalies, neišmokėtos pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, į VSDFV Vilniaus skyrių kreipėsi 2013 m. balandžio 9 d. prašymu (b. l. 3), vadinasi ši data laikytina pareiškėjos kreipimosi data į Fondo valdybą Pensijų įstatymo 45 straipsnio ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme. Teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėja ginčą ikiteismine tvarka inicijavo praleidusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą.

Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – ir Ginčų nagrinėjimo taisyklės), 20 punkte nustatyta, kad jeigu skundo nagrinėjimo metu paaiškėja, jog yra praleistas šių Taisyklių 6 punkte nurodytas terminas skundui pateikti, apie tai informuojamas pareiškėjas, kartu prašant iki nustatyto termino pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti. Jeigu pareiškėjas iki nustatyto termino pateikia prašomus įrodymus ir paaiškinimus, skundą nagrinėjantis valstybės tarnautojas informuoja apie tai Fondo valdybos direktorių ar jo pavaduotoją, kuris sprendžia termino atnaujinimo klausimą. Jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per Fondo valdybos nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba Fondo valdybos direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas. Apie sprendimą nenagrinėti skundo pareiškėjui pranešama ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo neatnaujinti termino priėmimo dienos (Taisyklių 31 p.).

Teismas aiškino, kad Ginčų nagrinėjimo taisyklėse nustatytas reglamentavimas reiškia, jog, prieš priimdama sprendimą dėl skundo nenagrinėjimo, Fondo valdyba turi nustatyti terminą pareiškėjui, per kurį jis galėtų nurodyti svarbias termino praleidimo priežastis bei pateikti šias priežastis pateisinančius dokumentus. Tik tada, kai per nustatytą terminą nebuvo pateikta paaiškinimų ir / ar įrodymų, pateisinančių termino praleidimo priežastis, arba jei Fondo valdyba mano, jog pateikti paaiškinimai ir / ar įrodymai nėra pakankami svarbioms priežastims pagrįsti, Fondo valdyba turi teisę priimti sprendimą neatnaujinti termino ir pareiškėjo skundo nenagrinėti iš esmės. Teismas nustatė, kad Fondo valdybos 2013 m. balandžio 30 d. sprendimas Nr. (6.5) I-2790 atsisakyti nagrinėti pareiškėjos 2014 m. balandžio 24 d. skundą motyvuojant tuo, jog pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą ginčyti Fondo valdybos teritorinio skyriaus veiksmus pensijų mokėjimo klausimais, buvo priimtas neatlikus Ginčų nagrinėjimo taisyklių punktuose nustatytos procedūros, todėl teismas 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2790 pripažino neteisėtu ir jį panaikino remdamasis ABTĮ 89 straipsnio 3 punktu.

Dėl pateikto į bylą Fondo valdybos 2014 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. (6.5) I-3518, kuriame Fondo valdyba, gavusi pareiškėjos 2013 m. gegužės 14 d. raštą su priedais, konstatavo, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. balandžio 24 d. skundą (b. l. 59), teismas pažymėjo, kad jis 2014 m. gegužės 5 d. raštu (b. l. 116) ir 2014 m. spalio 8 d. teismo posėdyje išaiškino pareiškėjai teisę skųsti šį sprendimą, tačiau pareiškėja šia teise nepasinaudojo. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai būtent Fondo valdybai suteikia teisę spręsti termino atnaujinimo klausimą. Asmuo, nesutikdamas su Fondo valdybos priimtu sprendimu neatnaujinti termino, turi teisę jį ginčyti teisme. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja neginčijo Fondo valdybos 2014 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. (6.5) I-3518) neatnaujinti praleisto termino, nors teismas jai išaiškino tokią teisę, teismas pripažino, kad termino kreiptis į Fondo valdybą atnaujinimo klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas pažymėjo, kad termino kreiptis į teismą dėl senatvės pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėja nėra praleidusi, todėl pareiškėjos 2014 m. gegužės 20 d. prašymo (b. l. 117–119) nesprendė.

Teismas pažymėjo, kad tiek Pensijų įstatymo 45 straipsnio, tiek Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatos aiškiai įtvirtina skundų dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais padavimo tvarką, t. y. skundai turi būti paduodami Fondo valdybai, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai. Pareiškėja, siekdama inicijuoti ginčą dėl galbūt neteisėtų ir nepagrįstų VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų perskaičiuojant senatvės pensiją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas ir ją išmokant, tam tikru aspektu veikė netinkamai, skundą paduodama ne įgaliotam ginčą nagrinėti subjektui – Fondo valdybai, o teritoriniam skyriui, su kurio veiksmais nesutinka. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 konstatavo, kad VSDFV teritorinis skyrius, vadovaudamasis gero administravimo principu, prašymą (dalį dėl pensijų dalies išmokėjimo) turėjo perduoti įgaliotai tokį ginčą nagrinėti institucijai (Fondo valdybai), nes VSDFV teritorinis skyrius spręsti dėl savo paties veiksmų įgaliojimų neturėjo. Atsižvelgęs į tai, bei tai, kad pareiškėja 2014 m. balandžio 9 d. prašyme VSDFV Vilniaus skyriaus Šalčininkų skyriui buvo suformulavusi vienintelį prašymą išmokėti (grąžinti) pensijos nepriemoką, teismas nusprendė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 18 d. sprendimas Nr. (10.1) 3-48474 yra neteisėtas ir naikintinas, nes priimtas nekompetentingo subjekto, t. y. VSDFV Vilniaus skyrius pats išsprendė klausimą dėl pareiškėjos prašymo išmokėti jai senatvės pensijos nepriemoką, nors tokia kompetencija teisės aktuose suteikta Fondo valdybai.

Pasisakydamas dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti senatvės pensijos nepriemoką pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėja, siekdama senatvės pensijos dalies išmokėjimo, naudojosi ginčų išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka, tačiau Fondo valdyba nesprendė ginčo dėl senatvės pensijos išmokėjimo iš esmės, o apskritai atsisakė nagrinėti skundą dėl praleisto termino. Atsižvelgęs į tai, taip pat į LVAT 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-618/2014, kurioje konstatuota, kad dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo neišmokėtos senatvės pensijos priteisimo būtina iki galo išnaudoti privalomą valstybinio socialinio draudimo įstatymuose nustatytą ikiteisminę tvarką, t. y. neužtenka tik pradėti šią procedūrą, o būtina, kad Fondo valdyba skundą išnagrinėtų iš esmės, teismas priėjo prie išvadų, kad Fondo valdyba, atsisakydama nagrinėti iš esmės pareiškėjos skundą dėl VSDFV teritorinio skyriaus veiksmų, tuo užkirto kelią pareiškėjai pasinaudoti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Teismas, atsižvelgęs į Fondo valdybos 2013 m. balandžio 30 d. ir 2013 m. gegužės 27 d. sprendimų turinį, vertino, kad Fondo valdyba, t.y. institucija, įgaliota nagrinėti ginčus ikiteismine tvarka, nėra aiškiai išreiškusi savo pozicijos ginčijamu klausimu (nėra išreiškusi valios dėl ginčo esmės), tačiau pareiškėja turi teisę kelti ginčą dėl termino kreiptis į Fondo valdybą neatnaujinimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja teismui pateiktame prašyme atnaujinti terminą ir teismo posėdyje pateikė daugiau argumentų, pagrindžiančių termino praleidimo priežastis (sutuoktinio sveikatos būklė, susiformavusi teismų praktika dėl valstybinių pensijų ir pan.).

Šie argumentai ir su jais susiję paaiškinimai Fondo valdybai nebuvo pateikti. Atsižvelgdamas į tai, teismas pažymėjo, kad jeigu pareiškėja turi dar ir kitų įrodymų, kurie galbūt galėtų pateisinti termino praleidimo priežastis, tačiau kurių ji iki šiol nėra pateikusi Fondo valdybai, ji turi teisę kreiptis į Fondo valdybą, pateikdama visus turimus įrodymus. Tokiu atveju Fondo valdyba termino atnaujinimo klausimą turėtų spręsti iš naujo. Remdamasis išdėstytais argumentais ir vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu, pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimo priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus 8 364,63 Lt neišmokėtą senatvės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2012 m., paliko nenagrinėtą, kadangi pareiškėja nesilaikė nustatytos išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

IV. Pareiškėja T. G. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde (b. l. 141–143) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimo dalį, kurioje jos skundo reikalavimas dėl 8 364,63 Lt senatvės pensijos nepriemokos už 2010-2011 metus paliktas nenagrinėtas, ir priimti naują sprendimą – įpareigoti atsakovą išmokėti šią nepriemoką. Apeliantė taip pat prašo priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus teismo išlaidas.

Apeliantė pažymi, kad šioje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendime pagrįstai konstatavo, kad skundo padavimo termino ji nepraleido. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui bylą pagal jos skundą perdavus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ji netikslino savo 2014 m. gegužės 27 d. patikslinto skundo ir neprašė teismo panaikinti VSDFV 2013 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. (6.5) I-3518, kadangi, priešingai, nė nurodyta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendime, Fondo valdybos pozicija šioje byloje yra visiškai aiški, o aplinkybė, kad skundai nebuvo Fondo valdybos išnagrinėti iš esmės, nesuteikia pagrindo priimti tokį formalų sprendimą, koks, apeliantės manymu, buvo priimtas teismui išnagrinėjus bylą iš naujo. Be to, VSDFV 2014 m. balandžio 30 d. sprendimas Nr. (6.5) I-2790 ir VSDFV 2013 m. gegužės 27 d. sprendimas Nr. (6.5) I-3518, kuriuo taip pat nuspręsta jos skundo nenagrinėti, yra identiški. Apeliantės įsitikinimu, ji tinkamai naudojosi privaloma ikiteismine tvarka, laiku teikdama prašymus ir skundus. Remdamasi LVAT praktika (2014 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS624-618/2014, 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-626/2014, 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-654/2014, 2014 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-588/2014, 2014 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-565/2014), apeliantė teigia, kad teismas, pripažinęs VSDFV Vilniaus skyriaus Šalčininkų skyriaus 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-48474 ir Fondo valdybos 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2790 naikintinais, privalėjo išnagrinėti ir skundo reikalavimą dėl senatvės pensijos dalies nepriemokos. Apeliantei nesuprantami teismo motyvai formaliai panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus Šalčininkų skyriaus ir Fondo valdybos sprendimus, bet neapginti tų sprendimų pagrindu pareiškėjos (apeliantės) pažeistų turtinių teisių. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus Šalčininkų skyriaus ir Fondo valdybos sprendimai, nesukėlė jokių realių pasekmių nei jai, nei Fondo valdybai.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 150–151) atsakovas nurodo, kad teismas, priimdamas apeliantės skundžiamą sprendimą, įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikė ir išaiškino materialiąsias ir proceso teisės normas, todėl teisingai nusprendė pareiškėjos skundo dalį dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo palikti nenagrinėtą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 152–155), remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, jog pareiškėja, paduodama 2014 m. balandžio 9 d. prašymą VSDFV Vilniaus skyriui dėl negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo (inicijuodama ginčą), praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 metų sausio mėnesio, kai pareiškėjai buvo išmokėta Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundas dėl negautos 8 364,63 Lt senatvės pensijos dalies išmokėjimo Fondo valdyboje nebuvo išnagrinėtas iš esmės, Vilniaus apygardos administracinis teismas teisėtai ir pagrįstai pareiškėjos reikalavimą dėl negautos senatvės pensijos dalies priteisimo iš VSDFV Vilniaus skyriaus paliko nenagrinėtą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Nagrinėjamą ginčą pareiškėja iškėlė, siekdama, kad jai, senatvės pensijos gavėjai, būtų priteista senatvės pensijos už 2010 m. sausio 1 d.- 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį nepriemoka, susidariusi dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, taikymo.

Pareiškėja taip pat prašė panaikinti Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-48474, kuriame pareiškėjai senatvės pensiją mokantis Fondo valdybos teritorinis skyrius nurodė, kad neturi teisinio pagrindo tenkinti jos 2013 m. balandžio 9 d. prašymą dėl pensijos nepriemokos grąžinimo. Be to, pareiškėja prašė panaikinti Fondo valdybos 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2790, kuriame ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, nurodė, kad atsisako nagrinėti pareiškėjos 2013 m. balandžio 24 d. skundą, pateiktą praleidus įstatymo nustatytą terminą, nustatydama pareiškėjai terminą pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimo dalimi, kuria teismas paliko nenagrinėtą skundo reikalavimą dėl senatvės pensijos nepriemokos už 2010-2011 metus priteisimo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis, nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė (1 dalis), teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (2 dalis). Teisėjų kolegija patikrino bylą, atsižvelgdama į ABTĮ 136 straipsnyje apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas.

Nagrinėjamo ginčo esminis klausimas – ar pareiškėja, siekdama galimai pažeistos savo teisės į visą paskirtą senatvės pensiją gynimo, laikėsi įstatymų nustatytos tokio pobūdžio ginčų sprendimo tvarkos.

Nagrinėjamam ginčui taikytinų teisės normų aiškinimo aspektu itin aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 (žr., Administracinė jurisprudencija Nr. 27, 2014, 142-170 psl.). Šiose LVAT nutartyse išdėstytos teisės aiškinimo taisyklės, kurios reikšmingos sprendžiant ginčus dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų mokėjimo, susijusius su šios rūšies pensijų nepriemokų susidarymu taikant Laikinąjį įstatymą.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 pabrėžė, jog, kaip ir bet kuri kita asmens teisė, taip ir teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos. Konstitucija asmeniui suteikia ne tik teises, bet nustato ir pareigas. Konstitucijos 28 straipsnis nustato, kad žmogus, įgyvendindamas savo teises, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų. Teisė kreiptis į administracinį teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ 22–24, 32–33 straipsniai. ABTĮ 25 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Minėtose nutartyse LVAT konstatavo, kad pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (1 dalis). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui (2 dalis). Pagal naujos redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnį (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Pagal minėto straipsnio 4 dalį Fondo valdyba, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Fondo valdybos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui.

Įvertinusi pirmiau įvardytas Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad minėtas įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais expressis verbis (aiškiai) nustato privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarką, kurios pareiškėjas turi laikytis.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, nuosekliai plėtodama administracinių teismų praktiką nagrinėjant ginčus valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimais, be kita ko, išaiškino, kad tokio pobūdžio ginčo (t.y. ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos;

šioje dalyje nustatyta Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Išplėstinė teisėjų kolegija šioje nutartyje išaiškino, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėnesį, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą.

Be to, išplėstinė teisėjų kolegija laikymosi privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos aspektu išaiškino, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į Fondo valdybą (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje), o į Fondo valdybos teritorinį skyrių, o šis asmens skundo nepersiuntė ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai (Fondo valdybai), Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į Fondo valdybą diena.

Be to, išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad tais atvejais, kai Fondo valdyba savo sprendime nurodo, jog atsisako nagrinėti asmens skundą dėl pensijos nepriemokos, nes skundas pateiktas praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, kartu pasisakydama ir dėl ginčo esmės (t.y. išreiškia poziciją Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo), tokiais atvejais teismui yra pagrindas konstatuoti, jog privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra buvo užbaigta kompetentingoje ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje ir šiuo aspektu (t.y. pasinaudojimo privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka aspektu) kliūčių nagrinėti ginčą teisme nėra.

Minėtos nagrinėjamam ginčui reikšmingos jurisprudencijos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ištyręs įrodymus teisingai nustatė, jog 3 metų terminas, per kurį pareiškėja turėjo paduoti skundą ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai (Fondo valdybai) turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėnesio, t.y. pirmojo mėnesio, kurį pareiškėja gavo pirmą sumažintą pritaikius Laikinąjį įstatymą senatvės pensiją, o pareiškėjos kreipimosi į šią instituciją data Pensijų įstatymo 45 straipsnio ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio prasme laikytina 2013 m. balandžio 9 d. (pareiškėjos skundo Fondo valdybos teritoriniame skyriuje gavimo data). Taigi, remiantis įrodymais ir teisės aktų normomis, kartu atsižvelgiant į pirmiau minėtą LVAT praktiką, byloje yra nustatyta, kad pareiškėja savo galimai pažeistos teisės gauti visą paskirto dydžio senatvės pensiją gynimo procedūrą privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka pradėjo praleidusi įstatymu nustatytą terminą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja, gavusi Fondo valdybos teritorinio skyriaus 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-48474, kuriame pateikti duomenys apie senatvės pensijos perskaičiavimą 2010-2011 metais taikant Laikinąjį įstatymą ir nurodyta, kad tenkinti prašymą dėl pensijos nepriemokos grąžinimo nėra pagrindo, 2013 m. balandžio 24 d. skundu kreipėsi į Fondo valdybą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, vadovaudamasi Ginčų nagrinėjimo taisyklėmis, priėmė du su šiuo pareiškėjos skundu susijusius sprendimus, t. y. pareiškėjos skundžiamą 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. (6.5)-I-2790 ir 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3518, kurio pareiškėja neapskundė, nors pirmosios instancijos teismas jai tokią teisę išaiškino raštu (b.l.116) ir teismo posėdyje.

Iš minėtų Fondo valdybos sprendimų turinio matyti, kad 2013 m. balandžio 30 d. sprendimas Nr. (6.5)-I-2790 yra tarpinis (procedūrinis) sprendimas, o galutinis sprendimas, kuris pareiškėjai sukelia teisines pasekmes termino paduoti skundą ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai praleidimo prasme yra Fondo valdybos 2013 m. gegužės 27 d. sprendimas Nr. (6.5) I-3518. Fondo valdyba Sprendime Nr. (6.5)-I-2790 nurodė, kad atsisako nagrinėti pareiškėjos 2013 m. balandžio 24 d. skundą, nes jis paduotas praleidus įstatymu nustatytą terminą, kartu informuodama, kad ji gali pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo ir nustatydama terminą iki 2013 m. gegužės 20 d. pateikti įrodymus (Ginčų nagrinėjimo taisyklių 20 punktas), sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, bei paaiškindama, kad tokiu atveju skundo priėmimo klausimas bus nagrinėjamas iš naujo. Teismas nustatė, kad pareiškėja šia teise pasinaudojo. Fondo valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjos 2014 m. gegužės 14 d. prašymą dėl termino atnaujinimo ir pateiktus medicininius dokumentus, 2013 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. (6.5) I-3518 nenustatė pagrindo atnaujinti skundo padavimo terminą, o neatnaujinusi termino atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. balandžio 24 d. skundą dėl senatvės pensijos nepriemokos už 2010-2011 m.

Iš minėtų Fondo valdybos sprendimų turinio matyti, kad Sprendimas Nr. (6.5)-I-2790 neužkirto pareiškėjai kelio siekti, kad būtų užbaigta privalomojo ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra ir dėl ginčo iš esmės būtų priimtas atitinkamas sprendimas. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad pareiškėjai teisines pasekmes sukelia būtent Fondo valdybos 2013 m. gegužės 27 d. sprendimas Nr. (6.5) I-3518, nes juo atsisakyta atnaujinti skundo padavimo terminą ir galutinai atsisakyta nagrinėti pareiškėjos skundą privalomąją ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka. Teismas, tinkamai vykdydamas ABTĮ 10 ir 81 straipsnyje numatytas administracinio teismo funkcijas, išaiškino pareiškėjai teisę patikslinti savo skundą ir pareikšti reikalavimą dėl Fondo valdybos 2013 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr.(6.5) I-3518. Ginčo administracinėje byloje ribas apsprendžia pareiškėjo suformuluoti reikalavimai. Pareiškėjai nepasinaudojus teismo išaiškinta teise ginčyti pareiškėjai teisines pasekmes sukeliantį Fondo valdybos 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr.(6.5) I-3518, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo tikrinti, ar atsakovas pagrįstai neatnaujino pareiškėjai praleisto termino paduoti skundą. Apeliantės argumentai, esą Fondo valdybos 2013 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr.(6.5) I-3518 turinys yra identiškas Sprendimo Nr. (6.5)-I-2790 turiniui, neatitinka tikrovės. Šių sprendimų turinys, kaip minėta pirmiau, skiriasi iš esmės. Būtent Fondo valdybos 2013 m. gegužės 27 d. sprendimas Nr. (6.5) I-3518, kuriuo atsisakyta atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, sukelia pareiškėjai teisines pasekmes, nes yra kliūtis teismui nagrinėti iš esmės ginčą dėl pensijos nepriemokos, nes nėra pasinaudota privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, o Sprendimas Nr. (6.5)-I-2790 yra tarpinis (procedūrinis), suteikiantis pareiškėjai galimybę teikti įrodymus dėl praleisto termino atnaujinimo ir siekti ginčo nagrinėjimo iš esmės privalomąja ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, panaikindamas Fondo valdybos 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. (6.5)-I-2790, netinkamai taikė teisės normas (ABTĮ 89 straipsnio 3 punktą). Minėta, kad Sprendimas Nr. (6.5)-I-2790 neužkirto pareiškėjai kelio siekti, kad būtų užbaigta privalomoji ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra ir dėl ginčo būtų iš esmės priimtas atitinkamas sprendimas, šis sprendimas dėl pareiškėjos 2013 m. balandžio 24 d. skundo nagrinėjimo nebuvo galutinis. Priešingai, šio sprendimo esmė ir paskirtis yra ta, kad juo pareiškėja buvo informuota apie teisę pateikti prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą ir įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, taip pat nustatytas terminas pasinaudoti šia teise. Taigi, Fondo valdyba, priimdama Sprendimą Nr. (6.5)-I-2790, atliko Ginčų nagrinėjimo taisyklių 20 punktu jai priskirtas funkcijas. Tai, kad Sprendimo Nr.(6.5)-I-2790 priėmimo teisiniu pagrindu buvo nurodytas ne tik Ginčo nagrinėjimo taisyklių 20 punktas, bet ir 31 punktas, kartu pažymint, kad atsisakoma nagrinėti 2013 m. balandžio 24 d. skundą, nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste nepaneigia šio sprendimo priėmimo paskirties, apibrėžtos minėtų Taisyklių 20 punkte, taip pat neapribojo pareiškėjos teisės paduoti prašymą ir įrodymus dėl praleisto termino atnaujinimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti šį sprendimą vadovaujantis ABTĮ 89 straipsnio 3 punktu, kaip pažeidžiantį Ginčų nagrinėjimo tvarkos pagrindines procedūras ir taisykles, nebuvo pagrindo. Todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikintina, o pareiškėjos skundo reikalavimas dėl minėto sprendimo panaikinimo atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad pareiškėja nėra pasinaudojusi privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013, atsižvelgdama į iš įstatymo kylantį imperatyvą, be kita ko, pasisakė ir išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos baigtumo aspektu. Akcentavo, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalį, Fondo valdyba, išnagrinėjusi skundą, priima dėl jo sprendimą iš esmės, t. y. gali skundą patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Minėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, be kita ko, pažymėta, kad nesant išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo institucijos sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas pasinaudojo privaloma išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka. Konstatuota, kad Fondo valdybos sprendimas, priimtas vadovaujantis Ginčų nagrinėjimo taisyklių 31 punktu, kuriuo išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija atsisako nagrinėti pareiškėjo skundą, kaip paduotą praleidus įstatymu nustatytą terminą, reiškia tai, kad pareiškėjas pradėjo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą, tačiau klausimas dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo nebuvo išnagrinėtas iš esmės. Be to, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad Fondo valdybos sprendimas, kuriuo išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija atsisako nagrinėti pareiškėjo skundą, kaip paduotą praleidus įstatymu nustatytą terminą, pareiškėjui sukelia tiesiogines teisines pasekmes ir toks Fondo valdybos sprendimas, jei asmuo su juo nesutinka, turi būti skundžiamas administraciniam teismui, o pripažinus tokį sprendimą nepagrįstu ir neteisėtu, ginčas dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo gali būti nagrinėjamas teisme iš esmės.

Šių teisės aiškinimo taisyklių nuosekliai laikomasi administracinėje bylose, kurių aplinkybės iš esmės analogiškos kaip nagrinėjamu atveju (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014, 2015 m. sausio 7 d. Nr. AS-156-556/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-61-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. eA-59-143/2015, 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015, 2015 m. sausio 29 d. Nr. AS-17-520/2015, 2015 m. kovo 4 d. Nr. AS-241-756/2015 ir kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatas teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Atsižvelgdama į minėtą LVAT praktiką, apeliantės argumentus, esą ji tinkamai naudojosi privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus. Byloje nustatyta, kad pareiškėja pradėjo šią procedūrą, tačiau ginčas dėl senatvės pensijos nepriemokos nebuvo išnagrinėtas iš esmės, todėl nelaikytina, jog pareiškėja pasinaudojo įstatymu nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo procedūra. Apeliantė, teigdama, esą ji tinkamai pasinaudojo privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, neteisingai interpretuoja LVAT praktiką, nes jos nurodytose administracinėse bylose (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. rugsėjo 10 d. Nr. AS624-618/2014, 2014 m. rugpjūčio 27 d. Nr. AS552-626/2014, 2014 m. rugpjūčio 6 d. Nr. AS502-654/2014, 2014 m. liepos 9 d. Nr. AS143-588/2014, 2014 m. birželio 25 d. Nr. AS143-565/2014), kuriose LVAT nagrinėjo atskiruosius skundus, pateiktus dėl pirmosios instancijos teismo atsisakymų priimti skundus (atitinkamas jų dalis), susijusius su valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokomis, yra laikomasi nuostatų, kad tuo atveju, jei skundo priėmimo stadijoje yra duomenų apie tai, jog pareiškėjas nepasinaudojo privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, teismas priima nagrinėti tą pareiškėjo skundo dalį, kuri susijusi būtent su šios procedūros užbaigimu, t. y. tuos reikalavimus, kurie reiškiami Fondo valdybai, siekiant kad skundas ikiteismine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka būtų išnagrinėtas iš esmės.

Dėl 2013 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. (6.5)-I-2790 ir 2013 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. (6.5) I-3518 pažymėtina, kad šiuose sprendimuose ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija nepasisakė dėl ginčo esmės (pasisakė tik termino paduoti skundą praleidimo klausimais), todėl vertinti šiuos Fondo valdybos sprendimus kaip pasinaudojimą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra nėra pagrindo (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį Nr. A143-816/2014, taip pat LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. rugpjūčio 8 d. Nr. A146-710/2014, 2014 m. lapkričio 26 d. Nr. A822-1420/2014, 2014 m. lapkričio 26 d. Nr. A822-1229/2014, 2015 m. sausio 7 d. Nr. A-30-822/2015, 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-169-143/2015 ir kt.).

Atsižvelgdama į pirmiau minėtą LVAT praktiką bei nagrinėjamos bylos aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais pareiškėjai išaiškinta teisė iš naujo kreiptis į Fondo valdybą su prašymu atnaujinti skundo padavimo terminą. Teismas teisingai nustatė, kad pagal bylos aplinkybes pareiškėja, siekdama užbaigti jos pradėtą privalomąją ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą, turėjo ginčyti teisme Fondo valdybos 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr.(6.5) I-3518, kuriuo atsisakyta atnaujinti skundo padavimo terminą, ir išaiškino pareiškėjai šią teisę. Pareiškėjai nepasinaudojus šia teise, teismas sprendime nepagrįstai siūlė pareiškėjai iš naujo kreiptis į Fondo valdybą, nes pagal pirmiau minėtą teisinį reguliavimą, Fondo valdybos priimti sprendimai valstybinių socialinio draudimo pensijų mokėjimo klausimais yra skundžiami teismui. Ta pati taisyklė galioja ir dėl Fondo valdybos sprendimų, kuriais atsisakoma atnaujinti skundo padavimo terminą dėl valstybinės socialinio draudimo pensijos nepriemokos (Pensijų įstatymo 45 straipsnis, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnis, Ginčų nagrinėjimo taisyklių 42 punktas).

Pagrįstai konstatavęs, kad pareiškėja nepasinaudojo privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai revizavo Fondo valdybos teritorinio skyriaus 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-48474 dėl kurio nėra pasisakiusi iš esmės ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikintina. Ši pareiškėjos skundo dalis atmestina.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė, teigdama, esą ji kreipėsi į teismą dėl senatvės pensijos nepriemokos priteisimo nepraleidusi Pensijų įstatymo 45 straipsnyje numatyto 3 metų termino, nepagrįstai remiasi Vilniaus apygardos administracinis teismo 2013 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu (b. l. 76–83). Šį pirmosios instancijos teismo sprendimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi (b. l. 106–113) panaikino, grąžindamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog pareiškėja, kuri kreipėsi į teismą 2013 m. gegužės 14 d., nėra praleidusi 3 metų termino, nepagrįstos. Minėtoje LVAT nutartyje, atsižvelgiant į šiuo klausimu aktualią teismų praktiką, nurodyta, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pensijos dalies pareikšti procesinis terminas yra 3 metai, kuris skaičiuojamas nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie pažeistą teisę dienos, o ne kiekvieną pensijos gavimo 2010-2011 m. mėnesį iš naujo. LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi grąžindamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pažymėjo, kad teismas, nagrinėdamas bylą nustatęs, jog skundas paduotas praleidus terminą, bylą nutraukia (ABTĮ 101 straipsnio 7 punktas), tačiau pažymėjo, kad teismas turi suteikti pareiškėjui teisę prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, nustatė, kad pareiškėja pirmą sumažintą senatvės pensiją gavo 2010 m. sausio mėnesį. Taigi, ši data laikytina sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie galimai pažeistą teisę diena Pensijų įstatymo 45 straipsnio prasme. Nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėja nėra praleidusi 3 metų procesinio termino pareikšti reikalavimą dėl pensijos nepriemokos priteisimo, nes skundas teisme gautas 2013 m. gegužės 14 d. Pareiškėja nėra praleidusi termino paduoti skundą dėl Fondo valdybos 2013 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. (6.5) I-2790, tačiau, kaip jau buvo minėta, šis sprendimas nelaikytinas sprendimu, patvirtinančiu, jog pareiškėja pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo procedūra.

Pagal LVAT praktiką, suformuotą analogiško pobūdžio bylose, ne kartą pabrėžta, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytas 3 metų numatyto procedūrinio pobūdžio termino, kuris valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams, kuriems šios pensijos buvo paskirtos iki 2010 m. sausio 1 d., dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėnesio (pirmojo mėnesio, kurį gavo sumažintą pensiją), svarbiomis praleidimo priežastimis gali būti pripažintos individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014, 2014 m. gruodžio 19 d. Nr. A602-1401/2014, 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. eA-59-143/2015 ir kt.).

Pareiškėja prašyme pirmosios instancijos teismui tokių individualaus pobūdžio priežasčių nenurodė, o argumentai, esą ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, kuris apsunkino pareiškėjos teisę į teisminę gynybą, kaip matyti iš nuorodų į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, yra susijęs su bylai neaktualios teismų praktikos citavimu. Minėtoje LVAT nutartyje buvo pasisakyta, kad dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) įtvirtintas 3 metų procesinis terminas. Taigi teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, kuris apsunkino teisę į teisminę gynybą, atitinkamą laiką (iki šios teismų praktikos suformavimo) buvo aktualus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams. Tuo tarpu valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams šiuo aspektu teisinio neaiškumo nebuvo. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, be kita ko, pažymėjo, kad valstybinio socialinio draudimo pensijų mokėjimo klausimus reglamentuoja viešosios teisės normos, t. y. specialusis Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas, kuriame ginčui aktualiu 2010-2011 metų laikotarpiu buvo aiškiai sureglamentuota (iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalis) ginčų valstybinių socialinio draudimo pensijų mokėjimo klausimais iškėlimo tvarka ir kreipimosi į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją procedūrinis terminas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pasisako (ABTĮ 141 str. 2 d.), kad pagrindo atnaujinti pareiškėjai terminą paduoti skundą dėl pensijos nepriemokos už 2010-2011 metus priteisimo nėra. Be to, byloje nustatyta, kad pareiškėjos skundo reikalavimas dėl valstybinės pensijos nepriemokos už 2010-2011 metus priteisimo pateiktas nepasinaudojus privaloma ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir šia tvarka nebegalima pasinaudoti, nes pasibaigęs įstatymu nustatytas skundo padavimo terminas ir pareiškėjos prašymas dėl jo atnaujinimo atmestas.

Pirmosios instancijos teismas šiais aspektais netinkamai taikė procesinės tesiės normas (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis).Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pareiškėjos reikalavimas dėl senatvės pensijos nepriemokos už 2010-2011 metus palikta nenagrinėta, pakeičiama ir ši bylos dalis nutrauktina (ABTĮ 101 straipsnio 6 ir 7 punktai).

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos T. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimą pakeisti.

Nutraukti bylos dalį dėl pareiškėjos T. G. reikalavimo priteisti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 8364,63 Lt (2422,56 Eur) valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos.

Kitus pareiškėjos skundo reikalavimus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys