A-146-569-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A146-569/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01434-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Viešosios įstaigos Vilniaus miesto Greitosios medicininės pagalbos stoties medicinos darbuotojų profesinės sąjungos narių M. F. A. H., A. K., D. G., L. B. ir kt. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Viešosios įstaigos Vilniaus miesto Greitosios medicininės pagalbos stoties medicinos darbuotojų profesinės sąjungos narių M. F. A. H., A. K., D. G., L. B. ir kt. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai Viešosios įstaigos Vilniaus miesto Greitosios medicininės pagalbos (toliau – ir Vilniaus GMP) stoties medicinos darbuotojų profesinės sąjungos nariai M. F. A. H., A. K., D. G., L. B., O. G., T. Č., V. A. Č., G. D., I. D. (D.), N. D., I. F. (I. F.), Č. J., V. K., V. K., L. M., L. P., D. B. S., G. S., N. E. Š., R. T., G. V., A. D., A. D., V. M., S. Š., R. S., L. A., T. A., A. L., G. A., V. S., L. B., O. B., J. B., V. B., V. B., S. B., T. B., M. B., D. B., J. B., D. B., A. B., R. C., A. Č., I. Č., J. Č., I. Č., V. Č., J.

Ž., D. D., J. D., A. D., A. F., E. G., B. G., D. G., G. G., G. G., A. G., D. A., A. G., T. D. (T. D.), V. (V.) K., A. L. (A. L.), D. S. (D. S.), V. D., A. B. (A. B.), V. B. (V. B.), M. B., I. J., V. J. (V. J.), Z. J.-P., A. J., S. J., D. J., B. J., V. K., G. K., J. K., R. K., O. K., A. K., Z. L., I. L., R. M., J. M., A. M. (A. M.), N. M., L. M., V. M., K. M., D. M., V. M., I. U., A. (A.) N., T. O., D. O., N. O., E. P., J. P., O. P., T. P., A. P., I. P., A. P., L. R., J. R., A. S., R. S., B. S., A. S., V. S., A. S., A. S., J. S., R. S., L. S., S. S., V.

S., V. S., V. Š., V. Š., V. S., S. U., E. U., A. U., S. V., J. V., A. V., R. V., D. V., R. V., G. V., A. (A.) V., V. V., D. V., R. Z. (R. Z.), N. Ž., D. J.-Š., V. B., V. A., A. B., O. B., B. D., O. G., J. M., S. M. (S. M.), A. Z., E. B., R. B., E. B., V. B., V. D. (V. D.), J. D., M. G. (M. G.), A. G., R. I. (R. I.), V. J., R. K., V. I. (V. I.), M. K., A. K., V. K. (V. K.), L. L., V. L., V. Z. (V. Z.), E. S. (E. S.), A. M., D. B., K. K., R. M., O. K., R. M., D. N., A. P. (A. P.), N. P., D. P. (D. P.), D. P., E. P. (E. P.), R. S., R. S., V. S. (V.

S.), A. S. (A. S.), J. S., V. V., E. V. (E. V.), V. V., E. T. (E. T.), R. P. (R. P.), V. K. (V. K.), R. S., V. K. (V. K.), Č. J. (Č. J.), A. B., T. B., M. (M.) B., E. B., G. B. (G. B.), J. (J.) B., V. C. (V. C.), L. (L.) Č., J. Č., J. D. (J. D.), V. D. (V. D.), B. D. (B. D.), K. F. (K. F.), V. E., A. D., D. G., A. G., E. G., Z. G. (Z. G.), N. G. (N. G.), J. I. (J. I.), A. I. (A. I.), M. J. (M. J.), V. J., J. J., J. J., A. K. (A. K.), L. K. (L. K.), J. K. (J. K.), R. K., V. K. (V. K.), Ž. K., S. K., I. K. (I. K.), H. M. (H. M.), E. M., Z. M. (Z.

M.), R. M. (R. M.), M. M. (M. M.), R. M. (R. M.), R. M. (R. M.), J. M. (J. M.), J. M. (J. M.), R. M. (R. M.), A. M. (A. M.), D. M. (D. M.), Č. K. (Č. K.), J. N. (J. N.), L. N. (N.), A. P. (A. P.), S. P., J. (J.) P., F. P. (F. P.), K. P. (K. P.), V. P., J. P. (J. P.), V. P. (V. P.), M. P. (M. P.), J. R. (J. R.), M. R. (M. R.), R. S. (R. S.), R. S. (R. S.), A. S. (A. S.), T. S., M. S., V. S., J. S. (J. S.), V. S., J. Š., H. S., J. T. (J. T.), A. T. (A. T.), V. T. (V. T.), O. T., S. U. (S. U.), G. U., L. V., R. V., A. V., J. Z. (J. Z.), G. Z. (Z.), J.

R. (J. R.), M. M., A. L. (A. L.), M. (M.) M., J. M. (J. M.), V. Š., D. V., I. S. (I. S.), A. P. (A. P.), R. M., G. G., V. V., R. L., A. I. (A. I.), G. P., M. J., J. P., A. R., V. N., A. V., A. J., J. K. (J. K.), D. (D.) V., G. S., J. S. (J. S.), A. P. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu bei patikslintu skundu (I t., 1–10, II t., b. l. 4–15), kuriuose prašė priteisti iš Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) kiekvienam pareiškėjui po 9 966,78 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjai paaiškino, kad neturtinę žalą kildina iš Vyriausybės 2009 m. balandžio 29 d. nutarimo Nr. 412 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 941 (toliau – ir 2003 m. Nutarimas Nr.941) „Dėl kai kurių kategorijų darbuotojų, turinčių teisę į kasmetines pailgintas atostogas, sąrašo ir šių atostogų trukmės patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir 2009 m. Nutarimas Nr. 412) bei Vyriausybės 2009 m. balandžio 29 d. nutarimo Nr. 411 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. 1195 (toliau – ir 2003 m. Nutarimas Nr.1195)„Dėl darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos ir darbuotojų, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas, darbo apmokėjimo sąlygų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir 2009 m. Nutarimas Nr. 411), kuriais Vyriausybė išimtinai tik sveikatos priežiūros specialistams, dirbantiems specifinėmis sąlygomis, sutrumpino kasmetines pailgintas atostogas nuo 42 iki 36 kalendorinių dienų ir prailgino sutrumpintą darbo laiką, nustatydamas 38 valandų darbą savaitę. Vyriausybės Nutarimas Nr.941 susiję su Darbo kodekso (toliau - ir DK) 167 straipsnio, o Nutarimas Nr.1195 su DK 145 straipsnio 2 dalies ir 198 straipsnio nuostatų įgyvendinimu.

Reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pareiškėjai grindė Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, taip pat kitomis CK normomis (CK 6.263 str.1 d., 6.246 str.1 d., 6.247 str., 6.249 str.1 d., 6.250 str. ). Teigė, kad nagrinėjamu atveju yra visos viešosios atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pareiškėjų nuomone, šiuo atveju yra Vyriausybės neteisėti veiksmai ir neteisėtas neveikimas. Neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad Vyriausybė, priimdama 2009 m.

Nutarimus Nr.412 ir Nr.411, nepaisė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio nuostatų, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo (toliau – ir Lygių galimybių įstatymas) 5 straipsnio 1 punkto, diskriminavo sveikatos priežiūros specialistus kaip socialinę grupę, kadangi kitų (ne medicinos) sričių darbuotojams teisė į pailgintas kasmetines atostogas ir sutrumpintą darbo laiką suteikta vadovaujantis tomis pačiomis DK nuostatomis (DK 145 ir 167 straipsniai), liko. Vyriausybės 2003 m. Nutarimais Nr.941 ir Nr.1195, įgyvendinant Darbo kodekso 167, 145 ir 198 straipsnio normas, kai kurių kategorijų darbuotojams, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, buvo diferencijuota sutrumpinto darbo laiko ir kasmetinių atostogų trukmė.

Vyriausybės 2009 m. Nutarimu Nr. 412 buvo pakeistas ankstesnis teisinis reguliavimas, pagal kurį eilei sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų, tarp jų teikiančių skubią medicinos pagalbą (2003 m. Nutarimo Nr.941 5 punktas) bei vairuotojams, dirbantiems greitosios medicinos pagalbos stotyse ir skyriuose (2003 m. Nutarimo Nr.941 16 punktas), buvo nustatytos prailgintos 42 kalendorinių dienų kasmetinės atostogos. 2009 m. Nutarimu Nr. 412 buvo panaikinti 2003 m. Nutarimo Nr.941 5 ir 16 punktai, o šiuose punktuose nurodyti darbuotojai (šiuo atveju pareiškėjai) buvo priskirti prie visų kitų sveikatos priežiūros specialistų, kuriems naujuoju reglamentavimu buvo nustatytos 36 dienų kalendorinės atostogos.

Tokiu būdu pareiškėjams kasmetinių atostogų laikas buvo sutrumpintas 6 dienomis, nors nuo 2003 m. jų darbo pobūdis nepasikeitė, sąlygos nepagerėjo, profesinės rizikos faktoriai neišnyko. Be to, 2009 m. Nutarimu Nr.411 pareiškėjams buvo prailgintas darbo laikas, nustatant 38 valandų darbo savaitę. Vyriausybės neveikimas pasireiškė tuo, kad rengiant Vyriausybės 2009 m. Nutarimus Nr.412 ir Nr.411 nebuvo bendradarbiaujama su socialiniais partneriais.

Neturtinė žala pasireiškė tuo, kad pareiškėjai dėl minėto sveikatos priežiūros specialistus dėl jų socialinės padėties diskriminuojančio teisinio reguliavimo patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir pažeminimą. Sutrumpinus kasmetines atostogas pareiškėjams sumažėjo galimybės pailsėti, atgauti darbingumą, atostogų metu pabūti ilgiau su šeimomis. Neteisėti veiksmai (neveikimas) trunka ilgą laiką (beveik 3 metus). Asmens, kuris patiria neturtine žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante, todėl neturtinės žalos atlyginimo dydis, remiantis aptartais kriterijais, būtų teisingas jį apskaičiuojant taip: kiekvienam pareiškėjui po 9 966,78 Lt (iš viso 3 000 000,78 Lt). Tarp Vyriausybės neteisėtų veiksmų ir pareiškėjų patirtos ir neturtinės žalos yra priežastinis ryšys: Vyriausybei nepažeidus teisės aktų, pareiškėjai nebūtų patyrę neturtinės žalos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pareiškėjų skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (II t., b. l. 26–32) paaiškino, kad nebuvo ir nėra objektyvių bendrų kriterijų, pagal kuriuos būtų galima diferencijuoti sveikatos priežiūros specialistų, teikiančių sveikatos priežiūros paslaugas, kartu su jais dirbančių darbuotojų, kurie tiesiogiai aptarnauja pacientus arba dirba tomis pačiomis sąlygomis, darbe patiriamą protinę, emocinę įtampą, Vyriausybė 2009 m. Nutarimais Nr.411 ir Nr.412 pakeitė darbo laiko ir kasmetinių atostogų trukmę reglamentuojančius nutarimus ir priėmė socialiai teisingą sprendimą nustatyti vienodą sveikatos priežiūros darbuotojų darbo savaitės bei kasmetinių pailgintų atostogų trukmę. 2009 m. Nutarimu Nr. 411 sveikatos priežiūros specialistų darbo laikas sutrumpintas nuo 39 iki 38 val. per savaitę, o 2009 m. Nutarimu Nr. 412 sveikatos priežiūros specialistų kasmetinių atostogų trukmė buvo pailginta nuo 35 iki 36 kalendorinių dienų. Priimant 2009 m. Nutarimus Nr.411 ir Nr.412 sveikatos priežiūros specialistų grupė nebuvo diskriminuojama. Pareiškėjai ignoruoja aplinkybę, kad Vyriausybės 2009 m. Nutarimais Nr.411 ir Nr.412 buvo siekta lygiateisiškumo tarp visų sveikatos priežiūros specialistų. Atsakovo atstovo nuomone, minėti Vyriausybės nutarimai yra pagrįsti ir socialiai teisingi, nes daugumos (70–80 proc.) sveikatos priežiūros specialistų darbo sąlygos pagerėjo.

Pareiškėjai nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio, nepaaiškino, kuo remdamiesi prašo priteisti būtent po 9 966,78 Lt. Kiekvieno pareiškėjo (301 asmens) patirta žala skunde nėra individualizuota. Pareiškėjai Vilniaus GMP stoties medicinos darbuotojų profesinės sąjungos nariais yra skirtingą laiko tarpą, dirba skirtingu darbo krūviu, jiems esant skirtingiems bei skirtingoms jų šeimyninėms padėtims, bendravimo laiko su šeimos nariais sutrumpėjimas nėra vienodas ir negali būti identišku visiems pareiškėjams.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimu (IV t., b. l. 66–76) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjai kildina iš Vyriausybės veiksmų priimant 2009 m. Nutarimus Nr.411 ir Nr.412, kuriais pareiškėjams pablogintos tam tikros socialinės garantijos. Pasak pareiškėjų, jie buvo diskriminuojami dėl savo socialinės padėties ir dėl to patyrė neturtinę žalą, kurią kiekvienas vertina 9 966, 78 Lt.

Atsižvelgusi į DK 145 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 2 dalies nuostatas, pagal kurias Vyriausybei suteikti įgaliojimai nustatyti darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarką, taip pat į 167 straipsnį, kuriuo Vyriausybei suteikti įgaliojimai tvirtinti darbuotojų, turinčių teisę į kasmetines pailgintas atostogas, kategorijų sąrašą ir nustatyti jame konkrečią pailgintų atostogų trukmę kiekvienai darbuotojų kategorijai, Vyriausybė priėmė 2003 m. liepos 18 d. nutarimą Nr. 941 „Dėl kai kurių kategorijų darbuotojų, turinčių teisę į kasmetines pailgintas atostogas, sąrašo ir šių atostogų trukmės patvirtinimo“ bei 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimą Nr. 1195 „Dėl darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos ir darbuotojų, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas, darbo apmokėjimo sąlygų patvirtinimo“

Vyriausybės 2003 m. Nutarimu Nr. 941 patvirtinto sąrašo, galiojusio iki 2009 m. birželio 1 d., 4–6 punktais sveikatos priežiūros specialistams, atsižvelgiant į jų darbo pobūdį, buvo nustatytos pailgintos kasmetinės atostogos, nenurodytiems 5 ir 6 punktuose – 35 kalendorinių dienų kasmetinės atostogos. Sveikatos priežiūros specialistams, teikiantiems skubią medicininę pagalbą (pagal pareigybių aprašymą), buvo nustatytos 42 kalendorinių dienų atostogos. Vyriausybė 2009 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 412 pakeitė 2003 m. Nutarimu Nr. 941 nustatytą sąrašą ir suvienodino visų sveikatos priežiūros specialistų kasmetinių atostogų trukmę iki 36 kalendorinių dienų. Pakeitimai įsigaliojo nuo 2009 m. birželio 1 d.

Vyriausybės 2003 m. Nutarimu Nr. 1195 patvirtintos darbo laiko sutrumpinimo tvarkos, galiojusios iki 2009 m. spalio 1 d., 7-9 punktuose sveikatos priežiūros specialistai, kartu su jais dirbantys darbuotojai, kurie tiesiogiai aptarnauja pacientus arba dirba tomis pačiomis sąlygomis, buvo suskirstyti pagal jų darbo pobūdį ir atsižvelgiant į tai nustatant atitinkamą (39, 36, 33 ar 30 valandų) darbo savaitės trukmę. Pagal Vyriausybės 2003 m. Nutarimą Nr.1195 sveikatos priežiūros specialistams, teikiantiems skubios medicinos pagalbos apslaugąs, buvo nustatyta 36 valandų darbo savaitė. Vyriausybė 2009 m. balandžio 29 d. Nutarimu Nr. 411 pakeitė 2003 m. Nutarimu Nr. 1195 nustatytą tvarką ir suvienodino visų sveikatos priežiūros specialistų darbo savaitės trukmę iki nustatė 38 valandų darbo savaitę. Pakeitimai įsigaliojo nuo 2009 m. spalio 1 d.

Pareiškėjams po minėtų pakeitimų kasmetinės atostogos sutrumpėjo 6 kalendorinėmis dienomis, o darbo savaitė pailgėjo 2 valandomis.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. gegužės 9 d. nutarime išaiškino, kad saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymas yra vienas iš darbo santykių teisinio reglamentavimo principų (DK 2 str. 1 d. 5 p.). Darbo santykių teisinio reglamentavimo principas taip pat yra darbo įstatymų bendrumas ir jų diferenciacija pagal darbo sąlygas (DK 2 str. 1 d. 9 p.). DK 145 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, aiškinamu minėtųjų darbo santykių teisinio reglamentavimo principų kontekste, sudaromos prielaidos užtikrinti tinkamas, saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas tiems darbuotojams, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa.

Pagal Konstituciją nustatant diferencijuotą darbuotojų darbo ir poilsio laiko trukmę turi būti atsižvelgiama į darbo aplinkos ypatumus. Vadinasi, siekiant užtikrinti darbuotojų teisės turėti tinkamas, sveikas ir saugias darbo sąlygas įgyvendinimą, sutrumpinto darbo laiko trukmė turi būti diferencijuojama pagal darbe patiriamą protinę, emocinę įtampą. Darbo ir poilsio laiko teisinis reguliavimas gali būti keičiamas atsižvelgiant į pasikeitusias darbo aplinką ir sąlygas. Sveikatos priežiūros darbuotojų darbo aplinkos ypatumai sietini inter alia su ligų specifika, pacientų sveikatos būkle, teikiamų paslaugų pobūdžiu ir intensyvumu, sveikatos priežiūros procese naudojamais būdais ir priemonėmis.

Tam tikrų kategorijų sveikatos priežiūros darbuotojų darbo pobūdis ir aplinka, tiesiogiai darantys įtaką darbe patiriamai protinei, emocinei įtampai, iš esmės skiriasi nuo kitų kategorijų sveikatos priežiūros darbuotojų darbo pobūdžio ir aplinkos. Todėl, darbo laiko trukmė tam tikrų kategorijų sveikatos priežiūros darbuotojams turi būti skirtinga atsižvelgiant į jų darbe patiriamą protinę, emocinę įtampą. Konstitucinis Teismas 2013 m. gegužės 9 d. nutarime pripažino, kad Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1195 patvirtintos Darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos 6 punkte tiek, kiek jame sveikatos priežiūros specialistams, teikiantiems sveikatos priežiūros paslaugas, ir kartu su jais dirbantiems darbuotojams, kurie tiesiogiai aptarnauja pacientus arba dirba tomis pačiomis sąlygomis, nustatyta vienodos trukmės darbo savaitė neatsižvelgiant į tam tikrų kategorijų darbuotojų darbe patiriamą skirtingą protinę, emocinę įtampą, prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, DK 145 straipsnio 2 daliai.

Konstitucinis Teismas tuo pačiu nutarimu taip pat pripažino, kad Vyriausybės 2009 m. Nutarimu Nr. 941 patvirtintų kai kurių kategorijų darbuotojų, turinčių teisę į kasmetines pailgintas atostogas, sąrašo ir šių atostogų trukmės 4 punktas tiek, kiek jame sveikatos priežiūros specialistams, teikiantiems sveikatos priežiūros paslaugas, ir kartu su jais dirbantiems darbuotojams, kurie tiesiogiai aptarnauja pacientus arba dirba tomis pačiomis sąlygomis, nustatytos vienodos trukmės kasmetinės atostogos neatsižvelgiant į tam tikrų kategorijų darbuotojų darbe patiriamą skirtingą nervinę, emocinę, protinę įtampą, prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, DK 167 straipsniui.

Teismas pažymėjo, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pareiškėjai teigia, kad Vyriausybė savo veiksmais (diskriminacija) ir neveikimu (priimdama nutarimus nesiderėjo su socialiniais partneriais) pažeidė teisės aktų reikalavimus. Pasisakydami apie neturtinę žalą pareiškėjai nurodo, kad ją kildina iš būtent iš Vyriausybės neteisėtų veiksmų, kuriais jie, kaip socialinė grupė, buvo diskriminuojami. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 2 dalimi, administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) veiklos, o pareiškėjai analizuoja ir vertina Vyriausybės veiksmus 2009 m. Nutarimų Nr. 412 ir Nr. 411 teisėkūros procese. Atsižvelgdama į minėtą ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies nuostatą, taip pat į tai, kad pareiškėjai žalą kiltiną būtent iš Vyriausybės galimai taikytos diskriminacijos jų atžvilgiu, teismas, vertindamas viešosios civilinės atsakomybės sąlygas, nagrinėjo tik diskriminacijos, kaip vienos iš viešosios civilinės atsakomybės privalomųjų sąlygų – neteisėtų veiksmų – buvimo faktą.

Teismas pažymėjo, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų, nagrinėjamu atveju – diskriminavimo.

Vyriausybės 2003 m. Nutarimais Nr.941 ir Nr.1195 tam tikroms asmenų grupėms, tarp jų pareiškėjams, kaip atskirai socialinei grupei – sveikatos priežiūros specialistams, teikiantiems sveikatos priežiūros paslaugas, ir kartu su jais dirbantiems darbuotojams buvo įtvirtintos tam tikros papildomos socialinės garantijos. Iki Vyriausybės 2009 m. Nutarimų Nr. 411 ir Nr. 412 įsigaliojimo, sveikatos priežiūros specialistai, teikiantys sveikatos priežiūros paslaugas, kartu su jais dirbantys darbuotojai buvo papildomai diferencijuoti pagal jų darbo pobūdį. Pareiškėjų teigimu, tokie pakeitimai padaryti neteisėtai ir nepagrįstai, kelia jiems įvairius nepatogumus, diskriminuoja, sukelia neturtinę žalą, kurią kiekvienas pareiškėjas vertina po 9 966,78 Lt.

Konstitucinis Teismas 2013 m. gegužės 9 d. nutarime pripažino, kad toks diferenciacijos panaikinimas prieštarauja Konstitucijai, tačiau, teismo vertinimu, tai nesudaro pagrindo teigti, kad pasikeitus teisiniam reglamentavimui pareiškėjai buvo diskriminuojami.

Konstitucinis Teismas 1998 m. lapkričio 11 d. nutarime yra išaiškinęs, jog diskriminacija nelaikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu tuo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų. Prie diskriminacinių ribojimų nepriskiriami ir specialūs reikalavimai arba tam tikros sąlygos, kai jų nustatymas būna susijęs su reguliuojamų santykių ypatumais. Teisės aktai nedraudžia pozityviosios diskriminacijos, kuria siekiama apsaugoti tam tikras asmenų grupes ar suteikti joms papildomų garantijų.

Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (2011 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Graziani-Weiss prieš Austriją (Nr. 31950/06)) diskriminacija yra elgesys su žmonėmis panašiose situacijose skirtingai be objektyvios ir teisėtos priežasties. Tiesioginė diskriminacija konstatuotina tokiose situacijose, kai egzistuoja panašiose ar atitinkamai panašiose padėtyse esančių asmenų vertinimo skirtumas, pagrįstas nustatoma savybe (2010 m. kovo 16 d. EŽTT sprendimas Carson ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 42184/05), 2007 m. lapkričio 13 d. EŽTT sprendimas D. H. ir kiti prieš Čekiją (Nr. 57325/00), 2008 m. balandžio 29 d. EŽTT sprendimas Burden prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 13378/05)).

Europos nediskriminavimo teisės vadove (Handbook on European non-discrimination law), parengtame Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros ir EŽTT, aiškinat diskriminacijos sąvoką taip pat nurodyta, kad tiesioginė diskriminacija yra tada, kai asmeniui taikomos nepalankios sąlygos palyginti su sąlygomis, kurios buvo ar galėjo būti taikomos kitiems panašioje padėtyje esantiems asmenims ir to priežastis yra konkreti jo savybė, patenkanti į „draudžiamo diskriminacijos pagrindo“ taikymo sritį. Europos nediskriminavimo teisės vadove įvardyti tokie netiesioginės diskriminacijos elementai: neutrali taisyklė, kriterijus ar praktika, daranti grupei, nustatytai remiantis draudžiamu diskriminacijos pagrindu, gerokai labiau neigiamą poveikį, palyginti su kitais panašioje padėtyje esančiais asmenimis.

Taigi, konstatuojant tiesioginės ir netiesioginės diskriminacijos faktą, turi būti nustatyta, kad tam tikras neigiamas poveikis asmenims daromas dėl jų priklausymo tam tikrai asmenų grupei, dėl jų savybių ir pan. Šiuo atveju, nors dėl Vyriausybės veiksmų pareiškėjų padėtis ir pablogėjo socialinių garantijų atžvilgiu, tačiau pareiškėjų padėtis nebuvo pabloginta dėl to, kad jie priklauso tam tikrai socialinei grupei, t.y. sveikatos priežiūros darbuotojams. Pareiškėjų ir kitų sveikatos priežiūros specialistų sutrumpintas darbo savaitės laikas ir pailgintos kasmetinės atostogos buvo suvienodintos, taigi papildomos garantijos išliko, o papildomos klasifikacijos pagal darbe patiriamą protinę, emocinę įtampą, atsisakymas, nors ir prieštarauja Konstitucijai, nelaikytinas pareiškėjų diskriminavimu.

Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas konstatavo, kad Vyriausybės neteisėtų veiksmų, iš kurių pareiškėjai kildina neturtinę žalą, t.y. pareiškėjų diskriminavimo, nenustatyta, todėl valstybei nekyla prievolė pagal CK 6.271 straipsnį atlyginti žalą.

Konstatavęs, kad nagrinėjamo ginčo atveju nenustatyta valstybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 str. esminė sąlyga – neteisėti valstybės valdžios institucijų veiksmai (CK 6.271 str. 3 d.), teismas kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) neaptarė, nurodydamas, kad tai neturi teisinės prasmės, nes nenustačius bent vienos iš minėtų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą.

Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, pažymėdamas, kad atmetus skundą bylinėjosi išlaidos pareiškėjui negali būti priteistos.

III. Pareiškėjai apeliaciniame skunde (toliau – ir apeliantai) prašo panaikinti 2013 m. rugsėjo 11 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas (IV t., b. l. 80–88).

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1.Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 4 straipsnio 1 dalį, 105 straipsnį, 106 straipsnio 1 dalies 5 punktą, nes, vadovaudamasis ABTĮ 16 straipsnio 2 dalimi, teismas atsisakė nagrinėti skundo dalį dėl neteisėto Vyriausybės neveikimo. Teismas nepriėmė nutarčių dėl pareiškėjų 2013 m. vasario 20 d. ir 2013 m. kovo 6 d. prašymų sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai Nr. 411 ir Nr.412 neprieštarauja Konstitucijai, tokiu būdu užkirto kelią paduoti dėl tokių nutarčių atskiruosius skundus.

2. Teismas netinkamai taikė ABTĮ 16 straipsnio 2 dalį. Teismo priimtas sprendimas prieštarauja Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimui bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai (LVAT 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-159/2013), kurioje nurodyta, jog administracinis teismas, spręsdamas suinteresuoto asmens skundo priėmimo klausimą dėl ABTĮ 16 straipsnio 2 dalyje numatytų subjektų veiksmų ar neveikimo, kiekvienu atveju privalo vertinti šio subjekto veiklos (neveikimo) pobūdį ir asmens pareikštų reikalavimų turinį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 20 d. nutartimi Nr.AS444-486/2012 tenkindamas pareiškėjų atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjų skundą, nurodė, jog tokio pobūdžio ginčai nagrinėtini administraciniuose teismuose, o ar toks pareiškėjų prašymas yra teisėtas ir pagrįstas galima bus nuspręsti tik išnagrinėjus ginčą iš esmės.

3. Pirmosios instancijos teismas diskriminacijos fakto buvimą vertino tik tuo aspektu: ar pareiškėjai, kaip sveikatos priežiūros specialistai (socialinė grupė) buvo diskriminuojami juos lyginant su kitais sveikatos priežiūros specialistais, tačiau nevertino diskriminacijos fakto buvimo tarp sveikatos priežiūros specialistų (kaip socialinės grupės) ir kitų specialistų (ne medicinos), kurių darbas susijęs su didesne nervine, emocine, protine įtampa bei profesine rizika, taip pat kurių darbo sąlygos yra specifinės. Tokiu bųdu teisams pažeidė ABTĮ 86 straipsnį, kuris įpareigoja teismą priimti pagrįstą bei pagrįstą sprendimą ir jį motyvuoti.

4. Teismas nevertino pareiškėjų pateiktos Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2012 m. sausio 17 d. pažymos Nr. (11)-SN-122, kurioje konstatuota, kad sveikatos priežiūros specialistai dėl savo kvalifikacijos (socialinės padėties) atsidūrė mažiau palankioje padėtyje nei kitų kategorijų darbuotojai, dirbantys darbą, susijusį su padidinta protine, emocine įtampa.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, pateikė atsiliepimą į pareiškėjų apeliacinį skundą (IV t., b. l. 111–114), kuriame prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo nesutikimas su pareiškėjų apeliaciniu skundu grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. ABTĮ nenumato pareigos teismui atskirai priimti nutartį dėl nesikreipimo į Konstitucinį Teismą ir/ar bylos nestabdymo dėl tokio nesikreipimo. Dėl tokios nutarties, jei ji ir būtų priimta atskirieji skundai negalimi. Todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą taikant ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies nuostatas nėra pagrindo.

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai vadovavosi ABTĮ 16 straipsnio 2 dalimi ir Vyriausybės veiklos nevertino kaip nepriskirtinos administracinių teismų kompetencijai, dėl to pateikdamas pakankamai aiškų ir išsamų motyvavimą, todėl pareiškėjų teiginys, jog teismo sprendimas be motyvų – nepagrįstas. Todėl taikyti ABTĮ 142 straipsnio 5 punktą nėra pagrindo.

3. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nepagrįstai kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą dėl diskriminacijos fakto vertinimo susiaurinimo, nes sprendime aiškiai nurodyta, kad pareiškėjams ir kitiems sveikatos priežiūros specialistams sutrumpintas darbo laikas ir prailgintos atostogos išliko, tai yra papildomos garantijos išliko. Taigi, jie ir toliau, atsižvelgiant į jų darbo specifiką, liko „privilegijuoti“ lyginant su kitų (ne medicinos) sričių darbuotojais, nes ir toliau turėjo teisę į sutrumpiną darbo savaitę bei prailgintas kasmetines atostogas.

4. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad diskriminacijos fakto nebuvimo Vyriausybė neįrodė. Su tokia pareiškėjų pozicija sutikti negalima, nes atsiliepime į pareiškėjų skundą Vyriausybę atstovaujančios Sveikatos apsaugos ministerijos atstovo buvo išsamiai išdėstyti argumentai, kuriais vadovaujantis buvo suvienodinta sveikatos priežiūros specialistų ir kartu dirbančių darbuotojų darbo valandų bei kasmetinių atostogų trukmė. Šių duomenų nei pareiškėjai, nei jų atstovai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neginčijo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjai kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš Lietuvos Vyriausybės neteisėtų veiksmų 2009 m. balandžio 29 Nutarimais Nr.411 ir Nr. 412 nustatant tokį teisinį reguliavimą, kuriuo buvo suvienodinta visų sveikatos priežiūros specialistų kasmetinių atostogų trukmė (36 kalendorinės dienos) ir darbo savaitės trukmė (38 valandos). Dėl to pareiškėjų, t.y. sveikatos priežiūros specialistų, teikiančių skubią medicinos pagalbą, kartu su jais dirbančių darbuotojų, kurie tiesiogiai aptarnauja pacientus ir dirba tomis pačiomis sąlygomis, kasmetinių atostogų trukmė sutrumpėjo nuo 42 iki 36 dienų, o darbo savaitės trukmė pailgėjo nuo 36 iki 38 valandų. Pareiškėju teigimu, dėl Vyriausybės neteisėtų veiksmų (neveikimo) nustatant minėtą teisinį reguliavimą jie patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, pažeminimu, galimybių pailsėti, atgauti darbingumą, atostogų metų ilgiau pabūti su šeimomis sumažėjimu.

CK 6.271 straipsnyje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t.y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Šios įstatymo normos prasme terminas „valdžios institucija“ (CK 6.271 str.2 d.) reiškia bet kokį viešosios atsakomybės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t.t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas; sąvoka „aktas“ (CK 6.271 str. 3 d.) reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris daro tiesioginę įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ir savivaldybės institucijų priimti teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pagrįstas CK 6.271 straipsnio nuostatomis, gali būti tenkinamas nustačius visų minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą dėl neturtinės žalos atmetė pasisakydamas dėl vieno iš civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį elementų – neteisėtų veiksmų. Toks teismo sprendimo motyvavimas administracinėje byloje dėl žalos atlyginimo gali būti pripažintas pagrįstu tuo atveju, kai teismas nustato aplinkybes, kurios suteikia pagrindą neabejotinoms išvadoms, jog byloje nenustatyta valstybės ar savivaldybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga - neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad vadovaujantis ABTĮ 16 straipsnio 2 dalimi administracinių teismų kompetencijai nepriskirta tirti Vyriausybės veiklos. Tai konstatavęs teismas vis tik nagrinėjo, ar Vyriausybė savo veiksmais (kasmetinių atostogų trukmę sutrumpinusio ir darbo savaitės valandų skaičių prailginusio teisinio reguliavimo nustatymu) nediskriminavo pareiškėjų (sveikatos priežiūros srityje dirbančių specialistų), kaip socialinės grupės. Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija yra prieštaringa (konstatavus ABTĮ 16 str.2 d. taikymo pagrindą vis tik nutariama nagrinėti bylą atitinkamu aspektu) ir neatitinka procesinių taisyklių, kurios taikomos, kai teismas nustato, kad byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai. ABTĮ 101 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismui bylos nagrinėjimo metu nustačius, kad byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, teismas nutraukia bylą, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui. Nnustačius pagrindą taikyti ABTĮ 16 straipsnio 2 dalį, byla turi būti nutraukta, o ne atmestas skundas. Teisėjų kolegija tikrinamoje byloje pagrindo taikyti ABTĮ 101 straipsnio 1 punktą nenustatė.

ABTĮ 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos

teismas netinkamai taikė procesinės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis).

Konstitucinis Teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutarime pripažino, kad ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies nuostata „Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento <...>, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos <...> veiklos“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas šiame nutarime išaiškino, kad ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies formuluotė „Respublikos Prezidento <...>, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos <...> veikla“ reiškia tokią veiklą, kurią įgyvendina valstybės valdžia. Pažymėjo, kad dėl Vyriausybės veiklos gali atsirasti ir asmens teisių bei laisvių pažeidimas, inter alia žala. Išaiškino, kad minėta ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies nuostata neužkerta kelio asmeniui, manančiam, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos dėl Vyriauysybės veiklos, įgyvendinti Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teises kreiptis į teismą. Įvertinęs ABTĮ 15 ir 16 straipsniuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad administraciniai teismai gali nagrinėti inter alia bylas dėl Vyriausybės veiklos (neveikimo), kuria buvo (galėjo būti) pažeistos asmens teisės ir laisvės, rezultato ar jo padarinio, inter alia žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą neatsižvelgė į šiame Konstitucinio Teismo nutarime pateiktus išaiškinimus, nors į juos buvo atkreiptas dėmesys šioje byloje priimtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartyje Nr.AS444-486/2012 (I t., b.l. 175-179), kuria buvo patenkintas pareiškėjų atskirasis skundas ir panaikinta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartis, kuria teismas, vadovaudamasis pirmiau minėta ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies nuostata, buvo atsisakęs priimti pareiškėjų skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Šioje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vadovaudamasis minėtame Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino ABTĮ 16 straipsnio 2 dalį ir nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjų skundą dėl žalos atlyginimo (CK 6.271 str.). Šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje taip pat buvo atsižvelgta į Specialiosios teisėjų kolegijos nutartis, kuriose nagrinėti bylų priskirtinumo administracinių teismų kompetencijai klausimai ABTĮ 16 straipsnio 2 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo kontekste (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 10 d., 2007 m. gruodžio 6 d., 2007 m. gruodžio 13 d., 2007 m. gruodžio 29 d., 2006 m. vasario 10 d., 2003 m. gruodžio 12 d., 2003 m. gegužės 16 d. nutartis), tarp jų į 2010 m. lapkričio 10 d. nutartį, kurioje konstatuota, kad bylos dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijos – įstatymų leidėjo – neteisėtų aktų vykdant viešosios teisės reglamentuojamą veiklą, patenka į CK 6.271 straipsnio reguliavimo sritį, todėl negrinėtinos administraciniame teisme (ABTĮ 15 str.1 d.3 p.). Be to, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse apibrėžtas „valdžios institucijos“ ir „akto“ sąvokas, kurios yra reikšmingos šios įstatymo normos taikymui.

Vyriausybės 2009 m. balandžio 29 d. nutarimų Nr.411 ir Nr.412 nuostatų, kurių taikymo padariniais pareiškėjai nurodo neturtinės žalos jiems atsiradimą, teisėtumą pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnio 3 punkte nustatytą kompetenciją 2013 m. gegužės 9 d. nutarime ištyrė Konstitucinis Teismas. ABTĮ 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad administaraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai. Taigi administracinis teismas, nagrinėdamas ginčą dėl žalos atlyginimo, kuri kildinama iš Vyriausybės veiklos (neveikimo), kuria buvo (galėjo būti) pažeistos asmens teisės ir laisvės, rezultato ar jo padarinio, inter alia žalos atlyginimo (žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą), turi atsižvelgti į Konstitucinio Teismo išvadas, pateiktas ištyrus atitinkamo Vyriausybės akto, nuostatų, kurios sukėlė (galėjo sukelti) tokius padarinius teisėtumą.

Konstitucinis Teismas 2013 m. gegužės 9 d. nutarime pripažino, kad Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1195 „Dėl Darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos ir Darbuotojų, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas, darbo apmokėjimo sąlygų patvirtinimo“ patvirtintos Darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos 6 punktas (2009 m. balandžio 29 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 60-2353) tiek, kiek jame sveikatos priežiūros specialistams, teikiantiems sveikatos priežiūros paslaugas, ir kartu su jais dirbantiems darbuotojams, kurie tiesiogiai aptarnauja pacientus arba dirba tomis pačiomis sąlygomis, nustatyta vienodos trukmės darbo savaitė neatsižvelgiant į tam tikrų kategorijų darbuotojų darbe patiriamą skirtingą protinę, emocinę įtampą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 145 straipsnio 2 daliai. Taip pat pripažino, kad Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 941 „Dėl kai kurių kategorijų darbuotojų, turinčių teisę į kasmetines pailgintas atostogas, sąrašo ir šių atostogų trukmės patvirtinimo“ patvirtintų Kai kurių kategorijų darbuotojų, turinčių teisę į kasmetines pailgintas atostogas, sąrašo ir šių atostogų trukmės 4 punktas (2009 m. balandžio 29 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 60-2354) tiek, kiek jame sveikatos priežiūros specialistams, teikiantiems sveikatos priežiūros paslaugas, ir kartu su jais dirbantiems darbuotojams, kurie tiesiogiai aptarnauja pacientus arba dirba tomis pačiomis sąlygomis, nustatytos vienodos trukmės kasmetinės atostogos neatsižvelgiant į tam tikrų kategorijų darbuotojų darbe patiriamą skirtingą nervinę, emocinę, protinę įtampą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 167 straipsniui.

Atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybės 2009 m. balandžio 29 d. nutarimų Nr.411 ir Nr.412 nuostatos, su kurių priėmimu ir taikymu pareiškėjai sieja neturtinės žalos atsiradimą, Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutarimu yra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, t.y. neteisėtomis, pirmosios instancijos teismas, turėjo nagrinėti, ar yra kitos civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygos – neturtinė žala (kiekvienam pareiškėjui) ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir pareiškėjų (kiekvieno iš jų) nurodytos neturtinės žalos. Pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikydamas ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies nuostatas, ir nenagrinėdamas minėtų atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnio sąlygų, neišnagrinėjo bylos iš esmės. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Pagal ABTĮ nustatytą kompetenciją apeliacinės instancijos teismo funkcija – patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 136 str.). Nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir objektyviai, visapusiškai jas ištirti bei teisiškai įvertinti privalo pirmosios instancijos teismas (ABTĮ 57 str.6 d.,79,81, 82, 86 str.).Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus ginčui išspręsti faktinius duomenis, kurie nebuvo ištirti bei įvertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista su teismo sprendimu nesutinkančios bylos proceso šalies (šalių) teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjų M. F. A. H., A. K., D. G., L. B. ir kt. apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas