A-482-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-482-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06417-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-3), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog 2013 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) pateikė prašymą imtis priemonių, kad būtų priimti teisės aktai, pagal kuriuos būtų galima policijos areštinėse ir konvojuojant naudoti garso įrašymo priemonę. Pareiškėjo teigimu, tokie aktai turėtų būti priimti tam, kad policijos darbuotojai galėtų daryti garso įrašus atlikdami tarnybines pareigas policijos komisariato areštinėse, ypač kai to prašo areštinėje laikomas asmuo. Pažymėjo, jog pareiškėjas dažnai laikomas Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio apskrities VPK) areštinėje, kurios darbuotojai jį šmeižia, tačiau tai patvirtinančių įrodymų jis neturi. Jo prašymas buvo persiųstas Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas), kuris neišsprendė problemos iš esmės, neatsakė, ar pareigūnai gali daryti garso įrašą, pagal kokius aktus tai gali atlikti, o jei tokių aktų nėra, juos priimti. Toks elgesys pareiškėjui sukėlė dvasinius išgyvenimus, nesaugumą, sukrėtė.

Nurodė, jog 2013 m. gegužės 28 d. prašymu pareiškėjas prašė kontroliuoti tarnybinį tyrimą dėl Panevėžio apskrities VPK atlikto tarnybinio tyrimo, nes yra akivaizdžių duomenų apie 2013 m. vasario 14 d. filmuotos medžiagos tyčinį sunaikinimą nepadarius jos kopijos ir nesiimant priemonių ją atkurti. Dėl to, kad Lietuvos valstybė nenustato kaltininkų dėl filmuotos medžiagos neišsaugojimo, jam padaryta žala, nes pareiškėjas negali dėl šių veiksmų kreiptis į teismą.

Pabrėžė, kad Lietuvos valstybė netinkamai perdavė pareiškėjo 2013 m. birželio 12 d. skundus, adresuotus Policijos generaliniam komisarui ir Vidaus reikalų ministerijai, nagrinėti Policijos departamentui, nes skundai buvo paduoti dėl Panevėžio apskrities VPK viršininko pavaduotojo veiksmų ir sprendimų. Prašymai buvo neteisėtai nenagrinėti iš esmės. Tokiu būdu pareiškėjas buvo pažemintas, patyrė nepatogumus, buvo nenustatyti galimai padaryti Panevėžio apskrities VPK viršininko pažeidimai, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu (b. l. 18) į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjo prašymų persiuntimas Policijos departamentui nagrinėti pagal kompetenciją nėra neteisėti veiksmai, todėl valstybės atsakomybė už juos neatsiranda.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu (b. l. 44-45) į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad Policijos departamento Viešosios policijos valdyba nemato tikslingumo inicijuoti policijos areštinėse laikomiems asmenims su savimi kameroje draudžiamų turėti daiktų sąrašo keitimo.

Akcentavo, jog skunde dėl Panevėžio apskrities VPK pareigūnų veiksmų (Panevėžio apskrities VPK užregistruotas 2013 m. vasario 15 d. Nr. 285) paminėtos aplinkybės buvo vertinamos Panevėžio apskrities VPK, Policijos departamente, Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio miesto apylinkės prokuratūroje, Panevėžio apygardos prokuratūroje, Panevėžio apygardos teisme. Šios įstaigos, įvertinusios minėtame skunde nurodytas aplinkybes, Panevėžio apskrities VPK pareigūnų veiksmuose pažeidimų nenustatė.

Atkreipė dėmesį į tai, kad deliktinė civilinė atsakomybė kyla tik tada, jei yra visos tam būtinos sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei tuos veiksmus padariusio asmens kaltė. Pareiškėjas neįrodė visų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti. Be to, nėra nurodoma, kokie konkretūs policijos pareigūnų ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Manė, kad nepateikti įrodymai, patvirtinantys, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio apskrities VPK atsiliepimu (b. l. 21-22) į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas keisti teisės aktus yra nekonkretus, nenurodyta, kokius teisės aktus ir kaip reikia keisti, todėl šiuo klausimu pareikšti nuomonės neturi galimybės. Pareiškėjo reikalavimas tikrinti policijos pareigūnus poligrafu taip pat buvo nekonkretus.

Pabrėžė, jog pareiškėjo 2013 m. vasario 15 d. skundą tyrė Panevėžio apskrities VPK vidaus tyrimų poskyrio vyriausiasis tyrėjas. Kadangi 2013 m. vasario 14 d. skunde G. K. teigia, kad buvo padaryta jo atžvilgiu nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 155 straipsnyje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 168 straipsniu, buvo pasiūlyta priimti procesinį sprendimą. Įvykis buvo užregistruotas 2013 m. kovo 28 d. įvykių ir nusikaltimų suvestinėje, 2013 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 50-At-00042-13 dėl įvykio pradėti ikiteisminį tyrimą atsisakyta, nesant jokio nusikaltimo bei baudžiamojo nusižengimo požymių. Pareiškėjas nutarimą skundė visoms įmanomoms instancijoms, neskundžiama 2013 m. birželio 20 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi nutarimas paliktas galioti.

Panevėžio apskrities VPK pareigūnų teigimu, pareiškėjas nevykdė teisėtų jų reikalavimų vykti į Panevėžio miesto apylinkės teismą, juos įžeidinėjo. Dėl galimos pareiškėjo nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 290 straipsnyje, Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto policijos komisariate atliekamas ikiteisminis tyrimas. Tuo remdamiesi prašė bylos nagrinėjimą sustabdyti iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 45-1 -000318-13.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 16 d. sprendimu (b. l. 110-115) pareiškėjo G. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2013 m. birželio 5 d. raštu Nr. 1D-5581 Vidaus reikalų ministerija persiuntė G. K. 2013 m. gegužės 28 d. prašymą Policijos departamentui nagrinėti pagal kompetenciją. 2013 m. birželio 17 d. Policijos departamento Viešosios policijos valdybos tarnybiniame pranešime dėl pareiškėjo prašymo patikrinimo rezultatų ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiksmų Nr. 5-PR5-811 nurodyta, kad Policijos departamente gautas jo prašymas. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Viešosios policijos valdyba 2013 m. birželio 19 d. raštu Nr. 5-13-S-1221, atsakydama į pareiškėjo 2013 m. gegužės 28 d. prašymą informavo, kad pagal Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro areštinės vidaus tvarkos taisykles areštinėje uždarytiems asmenims uždrausta turėti garso įrašymo įrenginius, o pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 32 straipsnį suimtiesiems draudžiama turėti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 1 priede nustatytus daiktus ir reikmenis, keisti šio sąrašo nemato tikslingumo. Paaiškino ikiteisminio tyrimo pareigūnų proceso veiksmų ir nutarimų apskundimo tvarką, apie teisių gynimo galimybes ir tvarką policijos areštinėje. Nurodė, kad melo detektoriaus naudojimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymas. Be to, informavo, kad Panevėžio apskrities VPK, tirdamas pareiškėjo skundą Nr. 285, vaizdo įrašų kopijos nepadarė, nes nebuvo išsaugotas vaizdo įrašas, o 2013m. vasario 19 d. skundo Nr. 285 tyrimo atlikimo kokybės įvertinti nėra galimybės, nes Panevėžio apskrities VPK Vidaus tyrimo poskyrio vyriausiojo tyrėjo atlikto tyrimo pagrindu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas ir visa skundo tyrimo medžiaga išsiųsta kompetentingai institucijai, jeigu pareiškėjas nori susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, turi teisę kreiptis į ikiteisminį tyrimą kontroliuojantį prokurorą.

Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Viešosios policijos valdyba 2013 m. birželio 28 d. raštu Nr. 5-13-S-1307 atsakė į pareiškėjo 2013 m. birželio 12 d. prašymus, kuriais jis kreipėsi dėl Panevėžio apskrities VPK pareigūnų veiksmų, paaiškindama, kad Panevėžio apskrities VPK pareigūnų veiksmų teisėtumas buvo įvertintas Panevėžio apskrities VPK tiriant pareiškėjo ankstesnius skundus. Teismas, be kita ko, nustatė, kad 2013 m. kovo 20 d. buvo pritarta 2013 m. kovo 19 d. Panevėžio apskrities VPK Vidaus tyrimų poskyrio vyriausiojo tyrėjo D. Ž. siūlymui pareiškėjo skundo tyrimą baigti ir nepradėti tarnybinio patikrinimo, negavus oficialios informacijos apie galimą tarnybinį nusižengimą; dėl skunde minimos veikos, numatytos BK 155 straipsnyje, priimti procesinį sprendimą. Pareiškėjas skundėsi, kad Panevėžio apskrities VPK darbuotojas A. Z. Panevėžio apskrities VPK areštinėje kitų pareigūnų akivaizdoje jį vadino necenzūriniais žodžiais. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto skyriaus vyresniosios tyrėjos 2013 m. balandžio 4 d. nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal G. K. skundą dėl Panevėžio apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus specialisto A. Z. veiksmų, pasak pareiškėjo, atitinkančių BK 155 straipsnyje nustatytą nusikalstamą veiką. Šiuo nutarimu konstatuota, kad pareigūnas A. Z. vykdė jam pavestas pareigas ir ėmėsi visų jam įstatymų suteiktų teisių, o pats pareiškėjas nevykdė savo pareigų bei galimai atliko priešingus VPK areštinėje galiojančiai tvarkai veiksmus, tikėtina įvykdė nusikalstamą veiką, dėl kurios pradėtas ir atliekamas ikiteisminis tyrimas. Šis nutarimas buvo paliktas galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. nutartimi ir Panevėžio apygardos teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartimi.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – ir CK) ir nurodė, kad civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodyta CK 6.271 straipsnio nuostata, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos policijos veikos įstatymo 11 straipsnio 7 dalimi, 13 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 12 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktais, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 98, bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 291.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas 2013 m. gegužės 28 d. prašymu suteikti atitinkamą informaciją taip pat prašė patikrinti Panevėžio apskrities VPK atlikto tarnybinio patikrinimo dėl Panevėžio apskrities VPK darbuotojų veiksmų teisėtumą. Teismas, atsižvelgęs į nurodytų teisės aktų nuostatas, darė išvadą, kad būtent Policijos departamentui, o ne Vidaus reikalų ministerijos kompetencijai yra priskirta atlikti tarnybinių nusižengimų, darbo drausmės pažeidimų policijos įstaigose tyrimą, kaupti, tvarkyti ir analizuoti informaciją apie teisėtumo pažeidimus, nagrinėti asmenų pranešimus, prašymus ir skundus, teikti jiems informaciją.

Pažymėjo, kad duomenų byloje nėra, jog Vidaus reikalų ministerija praleido 5 darbo dienų terminą persiųsti pareiškėjo skundą, pareiškėjas skundo šia aplinkybe negrindžia. Taigi šiuo aspektu Vidaus reikalų ministerijos veiksmų neteisėtumo teismas nenustatė.

Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, jog Policijos departamentas jo skundų neišnagrinėjo iš esmės. Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad Policijos departamentas, reaguodamas į pareiškėjo skundą ėmėsi veiksmų dėl galimų Panevėžio apskrities VPK pareigūnų veiksmų neteisėtumo ištirti, išnagrinėjęs skundą tarnybinio nusižengimo tyrimo dėl Panevėžio apskrities VPK pareigūnų veiksmų nutarė nepradėti, nes Panevėžio apskrities VPK Vidaus tyrimų poskyrio vyriausiojo tyrėjo D. Ž. atlikto tyrimo pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto policijos komisariate ir visa skundo tyrimo medžiaga išsiųsta kompetentingai institucijai.

Tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, į pareigas priėmusio asmens iniciatyva (Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977, 3 punktas), todėl Policijos departamentas nėra įgalintas atlikti tarnybinio tyrimo Panevėžio apskrities VPK pareigūnų atžvilgiu. Pažymėjo ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A14–1500/2005 yra išaiškinęs, jog tarnybinio/drausminio pažeidimo objektas yra tarnybos tvarka ir tarnybinės pareigos [...] šiais teisės pažeidimais nėra pažeidžiami privataus asmens interesai. Tai reiškia, kad pareigūno nenubaudimas už padarytą ar tariamą tarnybinį nusižengimą ar pareigūno vardo pažeminimą negali būti laikomas kito privataus asmens įstatymo garantuotos subjektinės teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimu ir šiam asmeniui neatsiranda teisė kreiptis į teismą reikalaujant tokį pareigūną nubausti. Vadovaudamasis šia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teisės ir teisėti interesai negali būti pažeisti dėl Panevėžio apskrities VPK pareigūnų patraukimo ar nepatraukimo tarnybinėn atsakomybėn, todėl sprendė, kad šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo pareiškėjo atžvilgiu.

Nurodė, jog Policijos departamentas 2013 m. birželio 19 d. raštu Nr. 5-13-S-1221 suteikė pareiškėjo prašytą informaciją, nepažeisdamas prašymų nagrinėjimo terminų, t. y. 20 darbo dienų nuo gavimo institucijoje, kaip tai numatyta Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, 30 punkte.

Atsižvelgęs į visa, ką išdėstė, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti Vidaus reikalų ministeriją ir Policijos departamentą atlikusius neteisėtus veiksmus ir priteisti 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Pažymėjo, jog nenustačius pagrindinio viešosios atsakomybės elemento – šių institucijų neteisėtų veiksmų, nėra tikslinga byloje vertinti likusias atsakomybės sąlygas.

III. Pareiškėjas G. K. apeliaciniu skundu (b. l. 123) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog neprivalo atsakyti į kiekvieną pareiškėjo skundo argumentą. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo pasisakyta dėl visų skundo argumentų, darytina išvada, jog teismas neišnagrinėjo bylos iš esmės, todėl nėra aišku, dėl kokių priežasčių buvo skundas atmestas. Pažymi, kad pareiškėjas nebuvo išklausytas teismo posėdžio metu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu (b. l. 132) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjo prašymų persiuntimas Policijos departamentui nagrinėti pagal kompetenciją nėra neteisėti veiksmai, todėl valstybės atsakomybė už juos neatsiranda.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu (b. l. 134) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė pareiškėjo teisių, tinkamai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes. Teigia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo tas pačias faktines aplinkybes.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio apskrities vyriausiasis apskrities komisariatas atsiliepimu (b. l. 128-130) į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, jog Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija nepriima teisės aktų, pagal kuriuos būtų galima policijos areštinėse ir konvojuojant asmenis naudoti garso įrašymo priemonę, iš netinkamo pareiškėjo 2013 m. gegužės 28 d. prašymo, kuriuo pareiškėjas prašė kontroliuoti tarnybinį tyrimą dėl Panevėžio apskrities VPK atlikto tarnybinio tyrimo, nagrinėjimo, taip pat iš netinkamo pareiškėjo 2013 m. birželio 12 d. skundų, adresuotų Policijos generaliniam komisarui ir Vidaus reikalų ministerijai, perdavimo nagrinėti Policijos departamentui, taip pat jų nenagrinėjimo iš esmės, atlyginimo.

Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną reguliavimą pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą iš esmės nenustatęs neteisėtų valstybės institucijų veiksmų ar neveikimo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka dviem aspektais. Pirma, jo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl pareiškėjo kelto reikalavimo, susijusio su atsakovo atstovų pareiga priimti teisės aktus dėl garso įrašymo naudojimo. Antra, pareiškėjas nurodo, kad teismas neišklausė jo teismo posėdyje.

Teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pagrįstumą vertina pirmiau nurodytais dviem aspektais.

Kiek tai susiję su teismo pareiga motyvuoti priimamą teismo sprendimą pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Skundas (prašymas) gali būti tenkinamas visiškai ar iš dalies, o to paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra nurodęs (žr., pvz., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimus), kad kiekvienas baigiamasis teismo aktas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais), jame negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo baigiamojo teismo akto priėmimui.

Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Olandiją), o atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 sprendimą Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2015 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-407-858/2015).

Iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui (b.l. 1-3) matyti, kad jis neturtinę žalą, be kita ko, kildino iš tos aplinkybės, jog atsakovo atstovai, pareiškėjui pateikus 2013 m. gegužės 23 d. prašymą, nesiėmė priemonių priimti teisės aktus, pagal kuriuos teritorinės policijos areštinėse bei konvojuojant asmenims būtų galima naudoti garso įrašymo priemones. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis pareiškėjo reikalavimas yra pakankamai savarankiškas nuo kitų, todėl pirmosios instancijos turėjo jį įvertinti ir dėl jo išdėstyti savo motyvus. Iš pirmosios instancijos teismo matyti, kad jis šio pareiškėjo kelto klausimo nenagrinėjo, dėl jo nepasisakė. Todėl šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimas ydingas. Vis dėlto tokia išvada savaime nesudaro pagrindo tenkinti šią pareiškėjo skundo dalį.

Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui (CK 6.246 straipsnis), žalai (CK 6.249 straipsnis) ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (CK 6.247 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus atsakovo atstovų veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.

Pagal CK 6.271 straipsnio 3 dalį terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis), o to paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Taigi vertinant atsakovo deliktinės atsakomybės buvimo klausimą visų pirma spręstinas klausimas dėl atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo) buvimo.

Kaip minėta pareiškėjas neturtinę žalą byloje vertinamu atveju kildino, be kita ko, iš aplinkybės, jog atsakovo atstovai, pareiškėjui pateikus 2013 m. gegužės 23 d. prašymą, nesiėmė priemonių priimti teisės aktus, pagal kuriuos teritorinės policijos areštinėse bei konvojuojant būtų galima naudoti garso įrašymo priemones.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. birželio 19 d. atsakymo pareiškėjui į jo 2013 m. gegužės 28 d. prašymą (b.l. 4-5), Policijos departamentas nurodė teisės aktus, susijusius su pareiškėjo keltu klausimu dėl garso įrašų darymo, taip pat nurodė, kad nemato tikslingumo keisti minėtus teisės aktus. Taigi atsakovo atstovas atsakė į pareiškėjo keltą klausimą. Teisėjų kolegija šiuo klausimu taip pat pažymi, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kuo pasireiškė atsakovo atstovų atsisakymo atlikti veiksmus neteisėtumas, t. y. nenurodė konkrečių teisės normų, kurie atsakovo atstovams nustatytų pareigą priimti pareiškėjo nurodytą teisės aktą, kurios pažeidimas būtų traktuojamas kaip neteisėtas atsakovo aktas deliktinės atsakomybės nuostatų prasme. Nesant tokios pareigos nėra pagrindo teigti, kad nepriimdami tokio teisės akto atsakovo atstovai būtų pažeidę kokių nors teisės aktų reikalavimus ir, atitinkamai, nėra pagrindo kalbėti apie neteisėtus atsakovo atstovų veiksmus ar neveikimą deliktinės atsakomybės prasme. Todėl ši pareiškėjo apeliacinio skundo dalis atmetama kaip nepagrįsta.

Kiek tai susiję su pareiškėjo nedalyvavimu pirmosios instancijos teismo posėdyje teisėjų kolegija pažymi, kad proceso šalies dalyvavimas teismo posėdyje kaip taisyklė yra teisė, bet ne pareiga. ABTĮ 81 straipsnio 1 dalyje, be kito ko, nurodyta, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko proceso šalis. Taigi teismas neturi besąlyginės pareigos atidėti bylos nagrinėjimą neatvykus proceso šaliai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi (b.l. 104) Vilniaus apygardos teismas nustatė, jog į posėdį proceso šalys (įskaitant ir pareiškėją) neatvyko. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas raštu atsisakė atvykti į teismo posėdį (b.l. 98-100), pagrįstai nusprendė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad toks jo nedalyvavimas teismo posėdyje nulėmė jo teisės į gynybą pažeidimą. Dėl minėtų priežasčių ši apeliacinio skundo dalis taip pat atmetama kaip nepagrįsta.

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra, todėl jis atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis