A-438-581-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-581/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00711-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. D. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja I. D. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1–2) ir patikslintu skundu (b. l. 12–13) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, be kita ko, prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2013 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 69-38 (toliau – ir VMI sprendimas) ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (4.65)-256-190 (toliau – ir Vilniaus AVMI sprendimas), mokestinį patikrinimą pareiškėjos atžvilgiu nutraukti ir jį vykdyti A. D. (A. D.) atžvilgiu.

Pareiškėja paaiškino, kad VMI sprendimu atsisakyta tenkinti jos skundą dėl Vilniaus AVMI sprendimo. Šie sprendimai yra nepagrįsti, prieštarauja suformuotai teismų praktikai. Savo pastabose ir skunde ji paaiškino susidariusią situaciją, tačiau mokesčių administratorius į tai neatsižvelgė ir priėmė nepagrįstą bei teisiškai ydingą sprendimą, nes jos buvęs sutuoktinis A. D. vienasmeniškai priėmė sprendimus pirkti ir parduoti automobilius, su ja šių veiksmų nederino, ji nieko apie pardavimus nežinojo. A. D. ne tik pripažino, kad jis yra atsakingas už susidariusią situaciją, bet ir sumokėjo mokėtiną gyventojų pajamų mokestį (toliau – GPM) (mokėjimą patvirtinantis kvitas pateiktas kartu su pastabomis). A. D. pripažino padaręs mokestinį pažeidimą, todėl jis ir turi būti baudžiamas.

Teigė, kad atsakovas neteisingai suprato ir pritaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A602-2280/2012, kurioje nurodyta, jog pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu, kuriuo nagrinėjamu atveju laikomas momentas, kai pajamos bet kokia forma faktiškai gaunamos. Šiuo atveju ji negavo jokių pajamų, jas gavo buvęs sutuoktinis A. D., todėl, nagrinėjant konkrečius automobilių pardavimus, ji negalėjo būti pripažinta GPM mokėtoja pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 8 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nes būtina sąlyga yra „pajamų gavimas bet kokia forma“. A. D. pirkimo ir pardavimo veiksmus atliko vienasmeniškai, pareiškėjai nedalyvaujant, neturėdamas jos sutikimo ir jai nesikišant. Jei šiam turtui būtų taikomas šeimos turto režimas, jį parduodant būtų būtinas kito sutuoktinio sutikimas, tačiau tokio sutikimo nebuvo nei įsigyjant, nei parduodant automobilius. Akivaizdu, kad nėra visų privalomų sąlygų, t. y. nėra pajamų gavimo, todėl pareiškėja negalėjo būti pripažinta GPM mokėtoja, taip pat negalėjo jai būti priskaičiuoti delspinigiai bei baudos. Pajamų gavėjas, o kartu ir mokesčių mokėtojas, yra A. D., kuris su tuo sutinka ir net sumokėjo mokėtiną GPM.

Pažymėjo, kad 2012 m. birželio 22 d. išsiskyrė su A. D., su juo paskutiniu metu negyveno. Ji neturi nieko bendra su jokiais pardavimais, nežinojo, kad A. D. buvo įsigijęs automobilius „Mercedes Benz“, kada ir kaip juos pardavė.

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 33–37) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad buvo atliktas pareiškėjos 2007 m. GPM apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimas. 2012 m. lapkričio 14 d. buvo surašytas patikrinimo aktas Nr. (4.65)-04-77-35, kuriuo pareiškėjai priskaičiuota sumokėti 5 536 Lt GPM. Patikrinimo metu 2007 m. pareiškėjos mokestinė bazė buvo nustatyta taikant Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio 1 dalies nuostatas ir tiesioginiu būdu, vadovaujantis GPMĮ nuostatomis.

Paaiškino, kad buvo nustatyta, jog pareiškėjos sutuoktinis A. D. pagal 2006 m. spalio 31 d. pažymą–sąskaitą iš UAB „Kseda“ įsigijo automobilį „Mercedes Benz“ S500, už 32 300 Lt, kurį pagal 2007 m. lapkričio 6 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį pardavė R. S. už 65 000 Lt, o 2007 m. lapkričio 21 d. (po 15 dienų) nupirko iš R. S. už 107 000 Lt bei 2007 m. lapkričio 23 d. pardavė UAB „Hansa lizingas“ už 105 000 Lt. Taip pat nustatyta, kad A. D. iš S. K. 2006 m. gruodžio 12 d. įsigijo automobilį „Mercedes Benz“ CLS500, už 180 000 Lt, o 2007 m. kovo 13 d. pardavė V.

M. už 182 000 Lt. R. S. 2011 m. gruodžio 12 d. paaiškinime nurodė, kad jokio automobilio iš A. D. nepirko ir jam nepardavė, tik pažįstamam Igoriui (pavardės neprisimena) paprašius, pasirašė kažkokius dokumentus. Už paslaugą A. D. jai atsilygino 50 Lt. A. D. 2011 m. gruodžio 23 d. paaiškinime nurodė, kad automobilis buvo įformintas R. S. vardu, Artūro, kurio pavardės neprisimena, iniciatyva. Kodėl tokiu būdu buvo tvarkomi dokumentai, jis nežino, nurodė, jog jam nebuvo jokio skirtumo, kas dokumentuose bus nurodytas kaip pirkėjas.

A. D. paaiškinime teigė, kad pardavė automobilį Artūrui už 65 000 Lt, kad šis jį suremontuotų, ir iš anksto susitarė, kad vėliau jį atpirks. Artūras automobilį suremontavo ir pasiūlė jam nupirkti jį atgal už 107 000 Lt. Pareiškėjos sutuoktinis taip pat nurodė, kad, atpirkęs automobilį, nusprendė jį perleisti UAB „Hansa lizingas“ už 105 000 Lt (2 000 Lt pigiau). Pareiškėja 2012 m. gegužės 23 d. paaiškinime nurodė, kad automobilį „Mercedes Benz“ įsigijo kartu su sutuoktiniu. Visus automobilio įsigijimo reikalus, pardavėjo suradimą, dokumentų pasirašymą tvarkė sutuoktinis, tačiau automobilį įsigijo iš abiejų sutuoktinių santaupų.

Pareiškėjos teigimu, kadangi automobiliu naudojosi sutuoktinis, jis jį pardavė ir įsigijo, todėl ji nesigilino į deklaravimo klausimus. V. M. 2012 m. gegužės 10 d. paaiškinime nurodė, kad pažįstamas A. D. pasiūlė įsigyti automobilį „Mercedes Benz“ CLS500 už 182 000 Lt. Visus automobilio pirkimo reikalus derino su A. D.. Vilniaus AVMI, atsižvelgusi į surinktus paaiškinimus, konstatavo, kad pareiškėjos sutuoktinis, sudarydamas formalų transporto priemonės „Mercedes Benz“ S500 pardavimo sandorį su R. S., siekė mokestinės naudos, todėl, taikydama MAĮ 69 straipsnį, į minėtą sandorį neatsižvelgė ir, atkurdama iškreiptas ginčo aplinkybes, konstatavo, jog pareiškėja ir jos sutuoktinis iš UAB „Kseda“ transporto priemonę „Mercedes Benz“ S500, įsigytą už 32 300 Lt, pardavė UAB „Hanza lizingas“ už 105 000 Lt.

Taip pat nustatyta, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis už parduotą automobilį „Mercedes Benz“ CLS500 iš V. M. gavo 2 000 Lt apmokestinamųjų pajamų.

Pažymėjo, kad nėra ginčo, jog pardavimo momentu transporto priemonės buvo bendroji jungtinė pareiškėjos ir jos sutuoktinio A. D. nuosavybė. Atliekant patikrinimą nebuvo pateikta duomenų apie tai, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis ginčui aktualiu laikotarpiu (įstatymų nustatyta tvarka) buvo sudarę vedybų sutartį ir (ar) turto padalijimo sutartį. Pareiškėjos santuoka su A. D. buvo įregistruota 1998 m. rugsėjo 26 d., o ištuoka – 2012 m. birželio 22 d. Atsižvelgus į tai, konstatuota, kad kai gyventojas turto pardavimo pajamas gauna už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausiusį turtą, tokios pajamos yra gautos abiejų sutuoktinių lygiomis dalimis ir kiekvienas iš sutuoktinių turi deklaruoti jam priklausančią turto pardavimo pajamų dalį. GPM mokėtoju pripažįstamas gyventojas, kuris faktiškai bet kokia forma gavo pajamų, kurios yra GPM objektas jų gavimo momentu. Ginčo dėl to, kad transporto priemonių pardavimo pajamos yra priskiriamos B klasės ne individualios veiklos pajamoms, nėra. Abi parduotos transporto priemonės nebuvo sutuoktinių išlaikytos daugiau nei 3 metus. Atsižvelgus į įstatymų nuostatas ir patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, t. y. į tai, kad pareiškėja 2007 m. gavo 37 350 Lt ne individualios veiklos turto pardavimo apmokestinamųjų pajamų, kurios, vadovaujantis GPMĮ 6 straipsnio 2 dalies 9 punktu, apmokestinamos 15 proc. GPM tarifu, pareiškėjos paaiškinimą ir kitų asmenų duotus parodymus, Vilniaus AVMI pagristai patikrinimo akte Nr. (4.65)-04-77-35 jai apskaičiavo 5 536 Lt GPM. Nors Vilniaus AVMI 2012 m. gruodžio 21 d. sprendime Nr. (4.65)-256-190 nurodoma pareiškėjai sumokėti 5 536 Lt GPM, tačiau šią sumą už ją sumokėjo sutuoktinis A. D., todėl pareigos pareiškėjai mokėti GPM neatsirado, liko sumokėti tik delspinigius ir baudą. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjos skundo argumentai, jog A. D. vienasmeniškai priėmė sprendimus pirkti ir parduoti automobilius, su ja šių veiksmų nederino, o ji apie pardavimus nieko nežinojo, prieštarauja jos 2012 m. gegužės 23 d. paaiškinimui, kuriame teigė, jog automobilį „Mercedes Benz“ įsigijo kartu su sutuoktiniu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 131) nurodė, kad palaiko VMI atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimu (b. l. 143‑149) pareiškėjos skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. D., siekdamas mokestinės naudos, sudarė formalius transporto priemonės „Mercedes Benz“ S500 pardavimo ir pirkimo sandorius su R. S., todėl, vadovaujantis MAĮ 69 straipsnio nuostatomis (apskaičiuojant mokesčius turi būti taikomas turinio viršenybės prieš formą principas), konstatuotina, jog A. D. iš UAB „Kseda“ už 32 300 Lt įsigytą transporto priemonę „Mercedes Benz“ S500 pardavė UAB „Hanza lizingas“ už 105 000 Lt. Taip pat nustatyta, kad A. D. už parduotą automobilį „Mercedes Benz“ CLS500 iš V. M. gavo 2 000 Lt apmokestinamųjų pajamų.

Teismas, išanalizavęs bylai aktualų teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad aptariamos automobilių pardavimo pajamos yra priskiriamos B klasės ne individualios veiklos pajamoms (byloje ginčas dėl to nekyla). Įstatymų leidėjas yra nustatęs asmeninę tokių pajamų gavėjo pareigą šias pajamas deklaruoti ir, jei tokios pajamos priskiriamos apmokestinamosioms, – apskaičiuoti bei sumokėti atitinkamo dydžio GPM. Vertinant, kuris iš pareiškėjų yra atsakingas už, pirmiausia, ginčo pajamų deklaravimą, pastebėtina, kad GPM mokėtoju pripažįstamas pajamų gavęs gyventojas.

Teismas nustatė, kad sudarant sandorius 2007 m. pareiškėja ir A. D. nebuvo išsituokę (ištuoka įregistruota tik 2012 m. birželio 22 d.), duomenų, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis ginčui aktualiu laikotarpiu (įstatymų nustatyta tvarka) buvo sudarę vedybų sutartį ir (ar) turto padalijimo sutartį, nenustatyta, taigi pardavimo momentu transporto priemonės buvo bendroji jungtinė sutuoktinių (pareiškėjos ir A. D.) nuosavybė. Be to, teisės aktai nenustato reikalavimo, kad gyvenant santuokoje ir parduodant bei įforminant tokį kilnojamąjį turtą kaip automobilis būtų būtinas kito sutuoktinio sutikimas. Taigi ginčo pajamos buvo gautos pardavus bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esantį turtą, o, pardavus tokį turtą, gautos lėšos taip pat laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, todėl pareiškėja turėjo pareigą deklaruoti GPM. Minėtų aplinkybių pareiškėja savo paaiškinime, pateiktame mokesčių administratoriui, iš esmės neginčijo. Šį paaiškinimą teismas laikė patikimesniu įrodymu, nei skunde išdėstyta pareiškėjos gynybinė pozicija.

Teismas taip pat nustatė, kad dalį pareiškėjos mokestinės prievolės (5 536 Lt GPM) sumokėjo A. D.. Beje, ir ginčijamame sprendime konstatuota, kad pareiškėjai prievolė sumokėti GPM neatsirado. Tačiau tai nereiškia, kad nurodytas mokestis pareiškėjai apskaičiuotas nepagrįstai. Taigi pareiškėjai (šiuo atveju jos sutuoktiniui) laiku nesumokėjus 5 536 Lt GPM, Vilniaus AVMI pareiškėjai pagrįstai apskaičiavo 3 328 Lt delspinigių ir skyrė 554 Lt GPM baudą.

Pažymėjo, kad mokestinis patikrinimas A. D. atžvilgiu vykdytas, užbaigtas surašius patikrinimo aktą ir patvirtintas Vilniaus AVMI sprendimu. A. D. mokesčių administratoriaus sprendimų neskundė, jie yra įsiteisėję ir, kaip nurodė teismo posėdyje pats A. D., vykdomi. Taigi pareiškėjos reikalavimas nutraukti mokestinį patikrinimą jos atžvilgiu ir vykdyti jį A. D. atžvilgiu nepagrįstas, nes toks patikrinimas jau buvo atliktas, o jo pagrindu priimtas sprendimas yra įsiteisėjęs.

III. Pareiškėja, nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 158–159), kuriuo prašo sprendimą panaikinti ir jos skundą tenkinti – panaikinti VMI ir Vilniaus AVMI sprendimus, mokestinį patikrinimą pareiškėjos atžvilgiu nutraukti ir jį vykdyti A. D. atžvilgiu.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai konstatuota, jog pareiškėja privalo sumokėti delspinigius bei baudą, nes ji gavo pajamų, kurias privalėjo deklaruoti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės kolegijos nutartyje Nr.A602-2280/2012 nurodyta, kad pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu, kuriuo nagrinėjamu atveju laikomas momentas, „kai pajamos bet kokia forma faktiškai gaunamos“. Šiuo atveju pareiškėja negavo jokių pajamų, nes jas gavo jos buvęs sutuoktinis A. D., todėl, nagrinėjant konkrečius automobilių pardavimus, ji negalėjo būti pripažinta GPM mokėtoja.

Pareiškėja remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. plenarinės sesijos nutarimu civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010, kuriame išaiškina, kad tais atvejais, kai sutuoktinis teigia gautas pajamas panaudojęs šeimos poreikiams, jis privalo šias aplinkybes įrodyti. Tik tokiu atveju tokia prievolė gali būti pripažintina solidaria sutuoktinių prievole. Taigi šiuo atveju VMI teigiant, kad už automobilių pardavimą gautos pajamos yra bendros sutuoktinių pajamos, A. D. kilo pareiga įrodyti, jog gautas pajamas pardavus automobilius jis panaudojo šeimos poreikiams. Tik įrodžius šią aplinkybę, pareiškėjai galėtų kilti pareiga sumokėti GPM ir su juo susijusias sumas.

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 168–170) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios nurodytos ir atsakovo atsiliepime į pareiškėjos skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 164, 166) nurodo, kad palaiko VMI atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus, su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl Vilniaus AVMI 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (4.65)-256-190 (b. l. 14–16) ir mokestinį ginčą dėl šio sprendimo nagrinėjusios VMI 2013 m. vasario 18 d. sprendimo „Dėl I. D. (a. k. (duomenys neskelbtini)) skundo“ Nr. 69-38 (b. l. 3–5), kuriuo buvo patvirtintas Vilniaus AVMI sprendimo nurodymas pareiškėjai sumokėti 5 536 Lt GPM (šią prievolę už pareiškėją įvykdė jos buvęs sutuoktinis A. D., b. l. 51), 3 328 Lt GPM delspinigių ir 554 Lt GPM baudą, ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimo (b. l. 143–149) teisėtumo ir pagrįstumo.

Minėti sprendimai buvo priimti patikrinus pareiškėjos gautų pajamų deklaravimo ir pajamų mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. Nustatyta, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjos sutuoktinis A. D. (santuoka įregistruota 1998 m. rugsėjo 26 d., o išregistruota 2012 m. birželio 22 d., b. l. 55), siekdamas mokestinės naudos, sudarė formalius transporto priemonės „Mercedes Benz“ S500 pardavimo ir pirkimo sandorius su R. S., todėl, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu ir apskaičiuojant mokesčius taikytinu turinio viršenybės prieš formą principu, konstatuota, jog A. D. iš UAB „Kseda“ už 32 300 Lt įsigytą transporto priemonę „Mercedes Benz“ S500 pardavė UAB „Hanza lizingas“ už 105 000 Lt, t. y. tokiu būdu gavo 72 700 Lt apmokestinamųjų pajamų. Taip pat nustatyta, kad A. D. už parduotą automobilį „Mercedes Benz“ CLS500 iš V. M. gavo 2 000 Lt apmokestinamųjų pajamų. Buvo laikoma, kad minėtos gautos pajamos yra bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl kiekvienas sutuoktinis turėjo deklaruoti po pusę gautų pajamų bei nuo savo gautos sumos dalies sumokėti mokesčius, tačiau to įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nepadarė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, t. y. pagrįstai netenkino pareiškėjos skundo reikalavimų panaikinti Vilniaus AVMI ir VMI sprendimus, taip pat mokestinį patikrinimą jos atžvilgiu nutraukti ir vykdyti jį A. D. atžvilgiu. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, susijusiais su A. D. sudarytų automobilių pirkimo–pardavimo sandorių aplinkybių nustatymu ir teisiniu įvertinimu, todėl, vengdama nereikalingo kartojimosi, jų nekartoja. Pažymėtina, kad ir pati pareiškėja apeliaciniame skunde neginčija mokesčių administratoriaus ir pirmosios instancijos teismo sprendimuose konstatuotų aplinkybių, susijusių su minėtais sandoriais. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tenkinti pareiškėjos reikalavimą mokestinį patikrinimą jos atžvilgiu nutraukti ir jį vykdyti A. D. atžvilgiu nėra galimybės ir dėl to, jog pareiškėjos mokestinis patikrinimas jau yra baigtas, t. y. Vilniaus AVMI 2012 m. lapkričio 14 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (4.65)‑04‑77-35 (b. l. 55–60), kuris 2012 m. gruodžio 21 d. buvo patvirtintas ginčijamu Vilniaus AVMI sprendimu (b. l. 14–16).

Nustatyta, kad pareiškėja savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog tiek mokesčių administratoriaus sprendimai, tiek ir pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėti ir nepagrįsti, nes ji apie savo sutuoktinio sudarytus sandorius nieko nežinojo ir faktiškai jokių pajamų negavo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja 2012 m. gegužės 23 d. paaiškinime Nr. (4.65)-339-1751 (b. l. 76–77), pateiktame Vilniaus AVMI, nurodė visiškai priešingas aplinkybes, t. y., jog ji žinojo tiek apie automobilio „Mercedes Benz“ S500 įsigijimą, tiek apie jo pardavimą; ji taip pat paaiškino, kad automobilį įsigijo iš santaupų, su automobiliu važinėjosi, tačiau jį pardavė dėl gedimų. Šie pareiškėjos paaiškinimai laikytini patikimu bei atskleidžiančiu tikrąją tiesą įrodymu. Tuo tarpu pareiškėjos vėliau pastabose dėl patikrinimo akto (b. l. 50) ir skunduose VMI (b. l. 44) bei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams (b. l. 1–2, 12–13, 158‑159) nurodyti teiginiai, kad nieko apie automobilių pirkimo–pardavimo sandorius ji nežinojo, laikytini jos pasirinkta gynybine pozicija, kad išvengtų mokestinių prievolių vykdymo.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad aiškindama sutuoktinių mokestines prievoles gyventojų pajamų mokesčio srityje, t. y., kas yra laikomas pajamų gavėju, taip pat, kas turi prievolę deklaruoti ir mokėti gyventojų pajamų mokestį, kai faktiškai pajamas gauna vienas iš sutuoktinių, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. sausio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-2280/2012 (Administracinė jurisprudencija. 2013, 25, p. 291–311) išaiškino, kad Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 7 punkte (2004 m. balandžio 8 d.

įstatymo Nr. IX-2103 redakcija) numatytu atveju GPM mokėtoju pripažįstamas gyventojas, kuris faktiškai bet kokia forma gavo pajamų, kurios yra gyventojų pajamų mokesčio objektas jų gavimo momentu. Aplinkybė, į kieno kredito įstaigoje esančią sąskaitą lėšos yra pervedamos, paprastai yra reikšminga sprendžiant klausimą dėl atitinkamo asmens pripažinimo GPM mokėtoju, nes GPM įstatymas apmokestinimo momentą, be kita ko, sieja su faktiniu pajamų gavimu. Tačiau, kaip yra matyti iš GPM įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punkte (2004 m. balandžio 8 d.

įstatymo Nr. IX-2103 redakcija) įstatymų leidėjo vartojamos formuluotės “<...> pajamos bet kokia forma faktiškai gaunamos <...>“ loginės ir lingvistinės konstrukcijos, taip pat šią nuostatą aiškinant sistemiškai kitų GPM įstatymo nuostatų atžvilgiu, vien ši faktinė aplinkybė savaime negali eliminuoti galimybės pripažinti, kad faktiškai atitinkamą naudą, kuri laikoma pajamomis apmokestinimo aptariamu mokesčiu tikslais (GPM įstatymo 2 str. 74 d. (2004 m. balandžio 8 d. įstatymo Nr. IX-2103 redakcija), gavo (ir) kitas fizinis asmuo (gyventojas).

Aplinkybė, jog atitinkamos pajamos laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas, nėra pakankama pripažinti, kad šias pajamas faktiškai yra gavę kiekvienas iš sutuoktinių GPM įstatymo nuostatų prasme. Toks plečiamasis GPM įstatymo 3 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakcija), skaitomo kartu su to paties įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punktu (2004 m. balandžio 8 d. įstatymo Nr. IX-2103 redakcija), aiškinimas akivaizdžiai neatitiktų šių nuostatų vertinimo kitų GPM įstatymo nuostatų kontekste.

Kai pajamos yra gaunamos pagal sandorius dėl vertybinių popierių pardavimo, siekiant įvardinti, kuris iš sutuoktinių faktiškai jas (pajamas) gavo, be kita ko, būtina objektyviai įvertinti šių sandorių pobūdį, jų turinį, sudarymo aplinkybes, taip pat teisinius, ekonominius, asmeninius sandoriuose dalyvavusių asmenų ryšius. Tokius sandorius, t. y. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančių vertybinių popierių pardavimo, galėjo sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus tuos atvejus, kai vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą tokį sandorį sudaryti (Civilinio kodekso 3.92 str. 4 d.).

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad šie reikalavimai buvo pažeisti. Vadinasi, galima teigti, kad teisinių santykių, kurių pagrindu buvo gautos ginčo pajamos, faktiniai dalyviai buvo abu sutuoktiniai, ginčo pajamos vertintinos, kaip įgytos abiejų sutuoktinių valia. Turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu (Civilinio kodekso 3.92 str. 1 d.). Todėl vertintina, kad atsižvelgiant į konkrečių sandorių sudarymo aplinkybes, vien tai, jog ginčo lėšos buvo pervestos į vieno iš sutuoktinių sąskaitą (gautos jo vardu), nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo pripažinti, kad pajamas GPM įstatymo prasme gavo tik jis (vienas sutuoktinis).

Bendrąja jungtine nuosavybe valdytą turtą teisiniu požiūriu pardavė abu sutuoktiniai, tad ir ekonominę naudą bei pajamas iš šių sandorių nagrinėjamu atveju gavo abu sutuoktiniai. GPM mokėtoju gali būti pripažįstamas tik konkretus fizinis asmuo (gyventojas), o ne jų daugetas. Šioje byloje nustatyto ginčo pajamų šaltinio pobūdis (šios pajamos gautos iš Civilinio kodekso 3.92 straipsnio 4 dalyje nurodytų sandorių, susijusių su bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės turto – vertybinių popierių – pardavimu, pagrindu), nesant konkrečių mokesčių įstatymuose numatytų taisyklių, savaime implikuoja būtinybę subsidiariai remtis privatinės teisės nuostatomis tiek, kiek tai susiję su sutuoktinių gautų pajamų iš minėtų vertybinių popierių pardavimo dalies nustatymu apmokestinimo tikslais.

Šiuo tikslu nagrinėjamu atveju galima ir būtina remtis Civilinio kodekso 3.117 straipsnio 1 dalimi, įtvirtinančia, jog „preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios“. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių netaikyti šios prezumpcijos, jos (prezumpcijos) iš esmės neginčija ir sutuoktiniai. Todėl nagrinėjamoje byloje pripažintina, kad kiekvienas iš sutuoktinių, GPM įstatymo 3 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakcija), skaitomo kartu su to paties įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punktu (2004 m. balandžio 8 d.

įstatymo Nr. IX-2103 redakcija), požiūriu, faktiškai gavo po pusę piniginių lėšų, kurios buvo įgytos pardavus minėtus ginčo vertybinius popierius.

Nagrinėjamoje byloje pripažintina, kad atsižvelgiant į pareiškėjos 2012 m. gegužės 23 d. paaiškinime Nr. (4.65)-339-1751 išdėstytas automobilių pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo aplinkybes, vien tai, jog ginčo lėšos buvo gautos vieno iš sutuoktinių vardu, nesudaro pagrindo pripažinti, kad pajamas GPM įstatymo prasme gavo tik pareiškėjos tuometinis sutuoktinis. Bendrąja jungtine nuosavybe valdytą turtą teisiniu požiūriu pardavė abu sutuoktiniai, tad ir ekonominę naudą bei pajamas iš šių sandorių gavo abu sutuoktiniai. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių netaikyti Civilinio kodekso 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcijos, todėl pripažintina, kad kiekvienas iš sutuoktinių faktiškai gavo po pusę piniginių lėšų, kurios buvo įgytos pardavus minėtus ginčo automobilius.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Iš kartu su apeliaciniu skundu pateikto AB „Citadele“ banko 2013 m. rugsėjo 30 d. mokėjimo nurodymo Nr. 758883 (b. l. 160) matyti, kad už apeliacinį skundą yra sumokėtas 100 Lt žyminis mokestis. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 50 Lt žyminis mokestis. Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal įstatymą. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju už apeliacinį skundą sumokėta daugiau žyminio mokesčio, nei yra nustatyta, pareiškėjai grąžintina permokėta žyminio mokesčio suma – 50 Lt.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos I. D. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti pareiškėjai I. D. 50 Lt permokėtą žyminį mokestį.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas