A-438-429-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė

byla Nr. A438-429/2014

Teisminio

proceso Nr. 3-63-3-00213-2013-7

Procesinio

sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS

VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014

m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš

teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos

pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio

proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo

akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos

administracinio teismo 2013 m. liepos 23 d. sprendimo

administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“

skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybei, tretiesiems suinteresuotiems

asmenims Ž. J., Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie

Susisiekimo ministerijos ir uždarajai akcinei bendrovei „Palangos komunalinis

ūkis“ dėl turtinės žalos priteisimo.

Teisėjų

kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas AB

„Lietuvos draudimas“ (toliau – ir pareiškėjas, draudikas) su skundu

(b. l. 3–5), kurį patikslino (b. l. 31–33), kreipėsi į Klaipėdos apygardos

administracinį teismą, be kita ko, prašydamas priteisti iš atsakovo Palangos miesto

savivaldybės (toliau – ir atsakovas, savivaldybė) 373,27 Lt turtinės žalos

atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos

iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi

išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino,

kad 2010 m. kovo 10 d., apie 14.14 val., trečiasis suinteresuotas asmuo Ž. J. (toliau – ir vairuotojas), vairuodamas jam nuosavybės

teise priklausančią transporto priemonę „Dodge Caliber“, valst. Nr. (duomenys

neskelbtini) (toliau – ir transporto priemonė), Sodų g. 19,

Palangoje, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią duobę, kuri buvo

neaptverta ir nepažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais.

Vairuotojas informavo pareiškėją, kad dėl įvykusio eismo įvykio transporto

priemonei buvo padaryta žala, ir prašė išmokėti draudimo išmoką. Pareiškėjas,

remdamasis žalą pagrindžiančiais dokumentais, atlygino vairuotojo dėl eismo

įvykio patirtą turtinę žalą – 373,27 Lt, ir įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę

į atsakingą už žalos padarymą asmenį – atsakovą. Pareiškėjas kreipėsi į

atsakovą 2010 m. balandžio 16 d., reikalaudamas atlyginti patirtą žalą, tačiau

atsakovas iki šiol turtinės žalos neatlygino, nors tai padaryti privalėjo pagal

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.266 straipsnio 1 dalį,

Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį ir Lietuvos Respublikos

vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktą. Atsakovas privalėjo

užtikrinti, kad jam priklausanti Sodų gatvė būtų tinkamos būklės, tačiau neveikė

taip, kaip pagal įstatymus ir kitus teisės aktus privalėjo veikti, todėl Ž. J. patyrė turtinę žalą. Atsakovo neveikimas buvo

tiesioginė žalos atsiradimo priežastis, atsakovo neteisėtą neveikimą ir žalos

atsiradimą sieja būtinasis priežastinis ryšys, todėl yra visos būtinos sąlygos atsakovui

taikyti civilinę atsakomybę ir priteisti pareiškėjo naudai 373,27 Lt. Be to, pareiškėjas,

vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, prašė

jo naudai iš atsakovo priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas už teismo

priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško

įvykdymo. Pažymėjo, kad savivaldybės atsakomybė kyla iš viešojo administravimo

veiklos įgyvendinant savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūros

funkciją, todėl būtent Palangos miesto savivaldybė privalėjo užtikrinti

savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą,

kad jie būtų tinkami transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų

saugaus eismo ir kitokius teisės aktų nustatytus reikalavimus. Pareiga

atlyginti žalą savivaldybei kyla iš įstatymo, todėl net ir sudarius sutartį su

UAB „Palangos komunalinis ūkis“, savivaldybės atsakomybė neišnyksta.

Atsakovas Palangos

miesto savivaldybė atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 67–69) prašė jį

atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas

nurodė, kad vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas bei

saugaus eismo sąlygų užtikrinimas pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio

32 punktą yra savarankiškoji savivaldybės funkcija. Pagal Vietos savivaldos

įstatymo 5 straipsnio 2 dalį savivaldybių funkcijos pagal veiklos pobūdį

skirstomos į vietos valdžios, viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų

teikimo. Viešoji paslauga – valstybės ar savivaldybių kontroliuojamų juridinių

asmenų veikla teikiant asmenims socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto

ir kitas įstatymų numatytas paslaugas. Įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka

viešąsias paslaugas gali teikti ir kiti asmenys, t. y. savivaldybių įsteigti

pasaugų teikėjai arba pagal su savivaldybėmis sudarytas sutartis kiti fiziniai

bei juridiniai asmenys, pasirenkami viešai (Vietos savivaldos įstatymo 5

straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta,

kad vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūros, taisymo, tiesimo bei saugaus

eismo sąlygų užtikrinimo funkcija pagal veiklos pobūdį yra viešųjų pasaugų

teikimas. Palangos miesto savivaldybės administracija su UAB „Palangos

komunalinis ūkis“ 2008 m. sausio 16 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr.

3-PS, patikslintą 2009 m. gegužės 14 d. susitarimu Nr. 39-PS, pagal kurią

UAB „Palangos komunalinis ūkis“ nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. balandžio

30 d. įsipareigojo teikti Palangos miesto tvarkymo paslaugą, tame tarpe ir gatvių

dangos bei kitų konstrukcinių elementų priežiūrą ir nežymių pažeidimų taisymą.

Pagal susitarimą UAB „Palangos komunalinis ūkis“ nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki

2010 m. balandžio 30 d. privalėjo užtikrinti gatvių važiuojamosios dalies

asfaltbetonio dangų lygumą, t. y. atsiradusių atsitiktinių duobių užtaisymą per

10 dienų jas nustačius. UAB „Palangos komunalinis ūkis“ pripažintinas Sodų

gatvės, Palangoje, valdytoju CK 6.266 straipsnio prasme, kuriam prievolinės

teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ir tvarkyti objektą, todėl

nagrinėjamu atveju būtent UAB „Palangos komunalinis ūkis“ yra atsakingas už

gatvių priežiūrą, eksploataciją ir taisymą ir turėtų būti atsakovas byloje. Be

to, iš pareiškėjo skundo turinio ir prie jo pridėtų dokumentų nėra aišku nei į kokių

matmenų duobę buvo įvažiuota, nei kaip nurodomi automobilio sugadinimai siejosi

būtent su ta duobe, nėra jokių duomenų, ar vairuotojas neviršijo saugaus

greičio, nenurodytos įvykio faktinės aplinkybės, nėra duomenų apie automobilio

stabdymą, siekiant išvengti kliūties, oro sąlygas. Duobės buvimo faktas pats

savaime nereiškia žalos padarymo fakto ginčo transporto priemonei, o užfiksuoti

ginčo transporto priemonės sugadinimai savaime nereiškia, kad jie atsirado

būtent dėl įvažiavimo į duobę. Pažymi, kad Sodų gatvė yra daugiabučių namų

gyvenamojoje teritorijoje ir joje nustatytas 40 km/val. greitis, šia gatve

kasdien pravažiuoja nemaži automobilių srautai, tačiau daugiau jokių

nusiskundimų dėl duobėto kelio nebuvo gauta, todėl net, jei eismo įvykis ir įvyko,

tai esminės reikšmės jam kilti turėjo būtent vairuotojo veiksmai, o ne duobė.

Trečiasis suinteresuotas

asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos

atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 64–65) šio skundo reikalavimų pagrįstumą

paliko spręsti teismo nuožiūra.

Pažymėjo, kad

Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte nustatytos savivaldybių

savarankiškosios funkcijos vykdymui papildomas finansavimo šaltinis pagal Kelių

priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą yra Kelių priežiūros ir

plėtros programa (toliau – Programa). Programos lėšos vietinės reikšmės keliams

(gatvėms) tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms

užtikrinti skiriamos ir naudojamos vadovaujantis Kelių priežiūros ir plėtros

programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos

aprašas), patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu

Nr. 447. Šio nutarimo 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės

įgaliota institucija, kuri yra Programos finansavimo ir administravimo

vykdytoja, yra Kelių direkcija. Kelių direkcijos direktorius, laikydamasis

nustatytos tvarkos, savivaldybėms kasmet skiria Programos lėšų. Be to, pagal

Tvarkos aprašo 5.2.2 punktą Palangos miesto savivaldybei pagal suteiktų

nakvynių viešbučiuose, poilsio įstaigose, sveikatingumo įmonėse skaičių

Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu kasmet taip pat yra skiriama

Programos tikslinių lėšų. Šias lėšas savivaldybė gali naudoti savo nuožiūra parinktiems

vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir

saugaus eismo sąlygoms užtikrinti (darbams finansuoti).

Trečiasis

suinteresuotas asmuo UAB „Palangos komunalinis ūkis“ atsiliepimu į pareiškėjo

skundą (b. l. 103–105) su juo nesutiko.

Nurodė, kad

pareiškėjas formaliai atliko draudžiamojo įvykio tyrimą, nes neišaiškino kalto

už padarytą žalą asmens. Draudimo bendrovė išmokėjo draudimo išmoką draudėjui

neįvertinusi, kad nėra pakankamai duomenų dėl eismo įvykio aplinkybių, t. y.,

koks tikrasis žalos dydis, kas kaltas dėl eismo įvykio. UAB „Palangos

komunalinis ūkis“ 2010 metais atsiradusių kelio duobių netvarkė, nes tą darbą

pagal sutartį su Palangos miesto savivaldybe atliko UAB „Adakris“, kuriai

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nutartimi iškelta bankroto

byla.

II. Klaipėdos apygardos

administracinis teismas 2013 m. liepos 23 d. sprendimu (b. l. 125‑129)

pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios

instancijos teismas, remdamasis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio

32 punktu, 5 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos viešojo

administravimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalimi, vertino, kad vietinės

reikšmės kelių ir gatvių priežiūros, taisymo, tiesimo bei saugaus eismo sąlygų

užtikrinimo funkcija pagal veiklos pobūdį yra viešųjų paslaugų teikimas. Šias

paslaugas teikia savivaldybių įsteigti paslaugų teikėjai arba pagal su

savivaldybėmis sudarytas sutartis kiti fiziniai bei juridiniai asmenys,

pasirenkami viešai. Teismas, remdamasis CK 6.266 straipsnio 1 dalimi

ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nustatė, kad skolininku gali būti ne

tik objekto savininkas, bet ir jo valdytojas, kuriuo gali būti laikomas asmuo,

kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti

ar tvarkyti objektą. Teismas iš byloje esančios medžiagos taip pat nustatė, kad

atsakovas 2008 m. sausio 16 d. paslaugų teikimo sutartimi Nr. 3-PS gatvių

dangos ir kitų konstrukcinių elementų priežiūrą ir nežymių pažeidimų taisymą

pavedė vykdyti UAB „Palangos komunalinis ūkis“. 2009 m. gegužės 14 d. sutarties

patikslinimu Nr. 39-PS UAB „Palangos komunalinis ūkis“ laikotarpiu nuo 2009 m.

gegužės 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. (galiojo eismo įvykio metu)

įsipareigojo užtaisyti gatvių važiuojamosios dalies asfaltbetonio dangoje atsiradusias

atsitiktines duobes. Taigi laikytina, kad prieš tai nurodyta sutartimi ir jos

patikslinimu buvo perkami Palangos miesto gatvių ir kiemų dangos remonto darbai

ir priežiūros paslaugos, todėl UAB „Palangos komunalinis ūkis“ pripažintinas

Sodų gatvės, Palangoje, valdytoju CK 6.266 straipsnio prasme, kuriam

prievolinės teisės (paslaugų teikimo sutarties) pagrindu pavesta prižiūrėti ir

tvarkyti objektą.

Teismas

konstatavo, kad savivaldybė, sudarydama 2008 m. sausio 16 d. paslaugų teikimo

sutartį Nr. 3-PS, vykdė Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktu jai

priskirtą savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūros, taisymo ir

tiesimo funkciją, todėl atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, jog

atsakovas neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Konstatavus,

kad savivaldybė iš esmės vykdė jai įstatymu priskirtą funkciją, nėra teisinio

pagrindo tvirtinti, jog Sodų gatvės netinkamą būklę (joje esančios duobės

neužtaisymą) lėmė ir atitinkamai pareiškėjui turtinę žalą sukėlė savivaldybės

neteisėtas neveikimas. Taigi nagrinėjamoje byloje nenustačius vienos iš esminių

žalos atlyginimo sąlygų – neteisėtų atsakovo veiksmų, pareiškėjo skundas

pripažintinas nepagrįstu, ir reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo

atmestinas. Atmetus pagrindinį skundo reikalavimą dėl turtinės žalos

atlyginimo, netenkintini ir skundo išvestiniai reikalavimai dėl palūkanų ir

turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas

su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 23 d. sprendimu,

pateikė apeliacinį skundą (b. l. 131–132), kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti

ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti jam iš

atsakovo 373,27 Lt turtinės žalos atlyginimą, taip pat bylinėjimosi išlaidas.

Teigia, kad pirmosios

instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė teisės

aktų nuostatas. Iš tiesų iš Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio

7 dalies 1‑3 punktų, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkto, CK

6.266 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių

keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkto darytina išvada, kad būtent

atsakovas yra atsakingas už savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės

kelių ir gatvių priežiūrą. Aplinkybė, jog atsakovas 2008 m. sausio 16 d. sudarė

paslaugų teikimo sutartį Nr. 3-PS su UAB „Palangos komunalinis ūkis“, nesuponuoja

išvados, kad tokiu būdu atsakovas perdavė UAB „Palangos komunalinis ūkis“ įstatyme

jam įtvirtintą funkciją, o kartu ir atsakomybę už jos nevykdymą. Savivaldybė

turėjo kontroliuoti, kaip UAB „Palangos komunalinis ūkis“ vykdo sutartimi

prisiimtus įsipareigojimus, o jeigu to nedarė – turi atlyginti susidariusią

žalą.

Atsakovas

atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 140–141) prašo jį atmesti, o

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 23 d. sprendimą

palikti nepakeistą, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas.

Atsakovas savo

atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės nurodo tas pačias aplinkybes, kaip ir

savo atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Trečiasis

suinteresuotas asmuo UAB „Palangos komunalinis ūkis“ atsiliepimu į pareiškėjo

apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Klaipėdos apygardos administracinio

teismo 2013 m. liepos 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, nes pirmosios

instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, teisingai pritaikė

teisės aktų nuostatas bei rėmėsi šiuo atveju taikytina teismų praktika.

Nurodo,

kad nagrinėjamu atveju žalos atsiradimą lėmė ir vairuotojo didelis

neatsargumas, nes nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, todėl nepastebėjo ir

neapvažiavo duobės. Taigi pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį turi būti

sprendžiamas žalos atlyginimo sumažinimo ar atleidimo nuo žalos atlyginimo

klausimas.

Pažymi,

kad šiuo atveju turi būti remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

2012 m. balandžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.

3K-3-173/2012, o ne pareiškėjo nurodyta nutartimi civilinėje byloje Nr.

3K-3-422/2013, kuri yra susijusi su savivaldybės teritorijoje augančių medžių

priežiūra.

Trečiasis suinteresuotas

asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos

atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 144–145) šio skundo

reikalavimų pagrįstumą paliko spręsti teismo nuožiūra.

Teisėjų

kolegija

k o n s t a t u

o j a:

IV. Nagrinėjamu

atveju ginčas tarp šalių kilo dėl 373,27 Lt turtinės žalos, kurią pareiškėjas AB „Lietuvos

draudimas“ prašė priteisti iš atsakovo Palangos miesto savivaldybės subrogacijos

pagrindu (CK 6.1015 straipsnis), atlyginimo. Pareiškėjas taip pat prašė

priteisti jam iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už teismo

priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo

sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios

instancijos teismas byloje ištirtų įrodymų pagrindu nustatė, kad 2010 m. kovo

10 d., apie 14.14 val. trečiasis suinteresuotas asmuo Ž.

J., vairuodamas jam nuosavybės teise priklausantį lengvąjį automobilį „Dodge

Caliber“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 37), Sodų g. 19,

Palangoje, įvažiavo į jokiu kelio ženklu nepažymėtą važiuojamojoje kelio dalyje

buvusią duobę. Šie duomenys užfiksuoti nuotraukose (b. l. 40–42), Klaipėdos

apskrities vyriausiojo policijos komisariato Palangos miesto policijos

komisariato Viešosios tvarkos skyriaus patrulio A. V. 2010

m. kovo 10 d. tarnybiniame pranešime (b. l. 43), 2010 m. kovo 10 d. eismo

įvykio vietos schemoje (b. l. 44–45). Teismo posėdžio metu liudytojas A. V. patvirtino, kad įvykio vietoje buvo gana gili, apie 1 m

pločio duobė, pagrindo pradėti Ž. J. atžvilgiu

administracinio teisės pažeidimo teiseną nebuvo, nes vairuotojas tvirtino, jog

stengėsi išvengti eismo įvykio. Transporto priemonių draudimo liudijimas (b. l.

7) patvirtina, kad Ž. J. vairuojamas automobilis buvo

draustas pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ transporto priemonių draudimu. AB

„Lietuvos draudimas“, remdamasis 2010 m. kovo 10 d. transporto priemonės

techninės apžiūros aktu, 2010 m. kovo 24 d. transporto priemonės papildomos

apžiūros aktu prie žalos bylos Nr. 1053066 bei 2010 m. balandžio 7 d. remonto

sąmata Nr. 1053066, 2010 m. balandžio 8 d. išmokėjo trečiajam

suinteresuotam asmeniui Ž. J. 373,27 Lt draudimo išmoką

eismo įvykio nuostoliams atlyginti (b. l. 47–48, 52–53, 57–58).

Šioje

administracinėje byloje pareiškėjas CK 6.1015 straipsnio pagrindu reikalauja

išmokėtos sumos (373,27 Lt) priteisimo iš, jo manymu, atsakingo už padarytą

žalą asmens – Palangos miesto savivaldybės.

Pirmosios

instancijos teismo sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas nenustačius

atsakovo neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas

2008 m. sausio 16 d. paslaugų teikimo sutartimi Nr. 3-PS gatvių dangos ir kitų

konstrukcinių elementų priežiūrą ir nežymių pažeidimų taisymą pavedė vykdyti

UAB „Palangos komunalinis ūkis“. 2009 m. gegužės 14 d. sutarties patikslinimu

Nr. 39-PS UAB „Palangos komunalinis ūkis“ laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės

1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. (galiojo eismo įvykio metu) įsipareigojo

užtaisyti gatvių važiuojamosios dalies asfaltbetonio dangoje atsiradusias

atsitiktines duobes, todėl laikė, jog UAB „Palangos komunalinis ūkis“ yra Sodų

gatvės, Palangoje, valdytojas CK 6.266 straipsnio prasme.

Pareiškėjas,

nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, ir prašydamas jį

panaikinti, pažymėjo, kad aplinkybė, jog atsakovas 2008 m. sausio 16 d. sudarė

paslaugų teikimo sutartį Nr. 3-PS su UAB „Palangos komunalinis ūkis“,

nesuponuoja išvados, jog tokiu būdu atsakovas perdavė UAB „Palangos komunalinis

ūkis“ įstatyme jam įtvirtintą funkciją, o kartu ir atsakomybę už jos nevykdymą.

Savivaldybė turėjo kontroliuoti, kaip UAB „Palangos komunalinis ūkis“ vykdo

sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, o jeigu to nedarė – turi atlyginti

susidariusią žalą.

Draudėjo

teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją) reglamentuoja

CK 6.1015 straipsnis, kuriame įtvirtinta, kad jeigu draudimo sutartis

nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė

reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens <...> (1

dalis); reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis

taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos davėjo) ir už žalą atsakingo asmens

santykius (2 dalis).

Teisėjų

kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja,

kad nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl žalos, atsiradusios dėl automobilio

apgadinimų jam įvažiavus į savivaldybės vietinės reikšmės kelio važiuojamojoje

dalyje buvusią duobę, atlyginimo, t. y. keliamas civilinės atsakomybės už

žalą, atsiradusią dėl kelio – t. y. inžinerinio statinio (Lietuvos Respublikos

statybos įstatymo 2 straipsnio 9 ir 11 dalys) trūkumų, klausimas.

Pagal statinių

savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio CK 6.266 straipsnio 1 dalį,

žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų,

įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų

savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1

dalyje numatytos aplinkybės, o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų,

statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo,

viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Šiame straipsnyje

įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios

deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto,

kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui

padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir

padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta

iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto

valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka

objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009;

2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011;

2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014; taip pat

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014

m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).

Statinio,

pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal

CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir

teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo,

kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti,

prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 2 dalį

pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra

nurodytas viešajame registre kaip savininkas (valdytojas). Norint šią

prezumpciją paneigti, įrodinėjimo pareiga tenka viešajame registre nurodytam

savininkui ar valdytojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo

24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d.

nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011, 2013 m. sausio 16 d. nutartis

civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑108/2013).

Kelių

įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir

gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Vietos savivaldos įstatymo 6

straipsnio 32 punkte įtvirtinta viena iš atsakovo savarankiškųjų (Konstitucijos

ir įstatymų nustatytų (priskirtų) funkcijų – vietinės reikšmės kelių ir gatvių

priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas. Saugaus eismo

automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad

savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, be kita

ko, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto

infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir

rekonstravimu. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 7

dalyje įtvirtinta, kad kelio savininkas (valdytojas) privalo: užtikrinti, jog

kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų

teisės aktų reikalavimus; organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių

statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji

atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus;

užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir

keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose

vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol,

kol šios kliūtys bus panaikintos; tobulinti eismo organizavimą, atsižvelgiant į

eismo įvykių kelyje priežastis ir aplinkybes; atlyginti žalą asmenims,

atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų.

Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 punkte nurodyta, kad savivaldybės atlieka

vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir

saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės

viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą.

Apeliacinės

instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į prieš tai nurodytą teisinį

reguliavimą bei teismų praktiką, išanalizavusi ir įvertinusi atsakovo pateiktą

2008 m. sausio 16 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. 3-PS su patikslinimais (b. l.

71–76), konstatuoja, kad šia sutartimi atsakovas neperdavė UAB „Palangos komunalinis

ūkis“ Sodų gatvės, Palangoje, valdymo teisės daiktinės teisės prasme, o tik

pavedė tam tikra apimtimi – laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m.

balandžio 30 d. iki 100 kv. m – užtaisyti nežymius gatvių dangos pažeidimus. Pažymėtina,

kad UAB „Palangos komunalinis ūkis“ nesutinka, jog 2010 m. turėjo pareigą

užtaisyti kelio duobes, ir nurodo UAB „Adakris“ kaip įmonę, atsakingą už šios

paslaugos teikimą (b. l. 104). Taigi atsakovas – Sodų gatvės, Palangoje,

savininkas – paslaugų teikimo sutartimi negalėjo perleisti ir neperleido UAB

„Palangos komunalinis ūkis“ minėtos gatvės valdymo teisės, todėl būtent

atsakovui kyla CK 6.266 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga atlyginti žalą,

padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant

kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų. Kaip jau buvo minėta prieš tai, atitinkami

automobilio apgadinimai atsirado įvažiavus į kelio ženklais nepažymėtą,

vandeniu apsemtą duobę Sodų gatvėje ties namu Nr. 19, Palangoje. Atsakovas iš

esmės neginčija aplinkybės, jog jis yra nurodyto kelio (jo dalies) savininkas CK

6.266 straipsnio prasme. Be to, atsakovas nepateikė, o byloje taip pat nėra duomenų,

galinčių patvirtinti, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar nukentėjusiojo

asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 straipsnio 1 dalis).

Taigi galima pagrįstai teigti, kad būtent atsakovas, būdamas inžinerinio

statinio – kelio savininkas, yra atsakingas už Ž. J. priklausančiam

automobiliui padarytą žalą (apgadinimus), atsiradusią jam įvažiavus į kelio

važiuojamojoje dalyje buvusią, jokiais ženklais nepažymėtą duobę. Dėl patirtos

žalos dydžio apskaičiavimo atsakovas ginčo nekelia. Atkreiptinas dėmesys į tai,

kad nagrinėjamu atveju pareiga atlyginti sugadinto automobilio draudikui dėl duobės

kelyje kilusius nuostolius atsakovui kilo ne tik dėl to, kad duobė kelyje buvo

neužlyginta, o ir dėl to, kad nebuvo imtasi jokių saugų eismą užtikrinančių

priemonių, siekiant išvengti transporto priemonių įvažiavimo į duobę ir galimos

žalos transporto priemonėms (duobė nebuvo aptverta įspėjamosiomis juostomis ar

pažymėta atitinkamais įspėjamaisiais apie pavojų kelyje ženklais).

Atsakovas

savo atsiliepimuose į pareiškėjo patikslintą skundą ir apeliacinį skundą (b. l.

69, 141) nepagrįstai nurodo, kad žalos atsiradimui ir jos padidėjimui turėjo

įtakos ginčo transporto priemonės vairuotojo veiksmai. Šiuo aspektu pažymėtina,

kad kelio duobė, į kurią įvažiavo automobilis, buvo apsemta vandeniu, nebuvo

aptverta ar pažymėta įspėjamaisiais kelio ženklais, be to, vairuotojas negalėjo

išvengti įvažiavimo į ginčo duobę dėl priešpriešiais važiavusios transporto

priemonės, todėl vairuotojui pastebėti duobę ir jos išvengti staigiai

manevruojant buvo objektyviai sudėtinga. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra

objektyvių duomenų, jog transporto priemonę vairavęs asmuo būtų pažeidęs

Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklų

nuostatas. Juo labiau, kad iš liudytojo policijos pareigūno A.

V. parodymų matyti, jog vairuotojo atžvilgiu nebuvo pradėta administracinio

tesės pažeidimo bylos teisena. Taigi atsakovo teiginiai, esą automobilio

vairuotojas buvo nepakankamai atidus ir rūpestingas, pagrįsti ne įrodymais, o

prielaidomis. Byloje objektyvių duomenų apie vairuotojo neatidumą ar

nerūpestingumą nėra. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos

teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčo transporto priemonės vairuotojo kaltės

dėl kilusių pasekmių (atsiradusių automobilio apgadinimų) nėra.

CK 6.987

straipsnyje pateikiant draudimo sutarties sampratą nurodyta, kad draudimo

sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo

įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui,

kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą

draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka,

jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis.

Draudimo sutartį patvirtina draudimo liudijimas (polisas) (CK 6.989 straipsnio

2 dalis).

Iš į bylą pateikto

2009 m. balandžio 29 d. transporto priemonių draudimo liudijimo LD Nr. 90844619

(b. l. 7–8) matyti, kad automobilis Dodge Caliber, valst. Nr. (duomenys

neskelbtini), buvo apdraustas nuo 2009 m. birželio 10 d. iki 2010 m.

birželio 9 d., t. y. draudimas galiojo eismo įvykio metu. Transporto priemonių

draudimo liudijime nurodyta, kad transporto priemonė sugadinimų ir defektų

neturi. Byloje yra AB „Lietuvos draudimas“ 2010 m. kovo 10 d. transporto

priemonės techninės apžiūros aktas ir 2010 m. kovo 24 d. transporto priemonės

papildomos techninės apžiūros aktas prie žalos bylos Nr. 1053066 (b. l. 16–17),

kuriuose nustatyti su eismo įvykiu susiję transporto priemonės važiuoklės apgadinimai,

detalės bei reikalingos paslaugos, kurios atitinka transporto priemonės

vairuotojo pastebėjimus apie automobilio būklę iš karto po eismo įvykio, taip

pat policijos pareigūnų nurodytą informaciją eismo įvykio vietos schemoje

(b. l. 12, 13–14, 15). Taigi į administracinę bylą pateikti

objektyvūs duomenys patvirtina, kad ginčui aktualaus įvykio metu buvo apgadintas

automobilis. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad tokio pobūdžio

apgadinimai yra būdingi transporto priemonei įvažiavus į kelio duobę.

Pažymėtina, kad atsakovo teiginiai, esą automobilis galėjo būti apgadintas

kitur bei kitomis aplinkybėmis, grindžiami prielaidomis, kurias paneigia byloje

esantys įrodymai, patvirtinantys faktus, kad ginčui aktualus automobilis buvo

apgadintas būtent tomis aplinkybėmis ir toje vietoje, kuri užfiksuota įvykio

vietos apžiūros dokumentuose, o automobilis buvo remontuojamas būtent dėl šiame

įvykyje patirtų jo apgadinimų. Byloje esančiose AB „Lietuvos draudimas“ remonto

sąmatose (b. l. 18–21) ir UAB „Silberauto“ 2010 m. kovo 15 d. PVM

sąskaitoje-faktūroje (b. l. 121) nurodytas remonto darbų išlaidų detalizavimas,

o 2010 m. balandžio 8 d. AB „Lietuvos draudimas“ pranešime apie nuostolių

atlyginimą Nr. 1053066 (b. l. 22) – vairuotojui atlygintas žalos dydis (373,27

Lt). Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti

ir dėl automobiliui padarytos žalos dėl įvažiavimo į nepažymėtą kelio duobę

dydžio pagrįstumo. Minėtų sumų apskaičiavimo neginčija ir atsakovas. Byloje

nėra įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių

mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, kad buvo kompensuotos didesnės

išlaidos nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio

atkurti. Pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio

remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis.

Konstatavus,

kad pareiškėjui iš atsakovo turėjo būti priteista 373,27 Lt suma, pripažintinas

pagrįstu jo skundo išvestinis reikalavimas dėl 5 proc. dydžio metinių palūkanų už

teismo priteistą sumą (373,27 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m.

balandžio 2 d.; b. l. 61) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl yra

taikytina CK 6.37 straipsnio 2 dalis, nustatanti, jog skolininkas privalo

mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo

teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesinės palūkanos).

Pareiškėjas

prašė pirmosios instancijos teismo priteisti jam 200 Lt dydžio bylinėjimosi

išlaidas, patirtas apmokant advokato paslaugas už skundo surašymą ir

atstovavimą teisme, bei pateikė šias išlaidas patvirtinantį išrašą iš 2012 m.

gruodžio 28 d. sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 136 (b. l. 25) ir

minėtos sąskaitos apmokėjimą patvirtinantį 2013 m. kovo 8 d. mokėjimo nurodymą

Nr. 92480 (b. l. 26).

Lietuvos

Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje

įtvirtinta, kad „proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę

gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą“; „Proceso šalis, kurios naudai

priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo

išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio

proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka“ (6 dalis).

Taigi

nagrinėjamu atveju nustačius, kad pirmosios instancijos teismas turėjo tenkinti

pareiškėjo skundą, konstatuotina, jog pareiškėjas turi teisę ir į bylinėjimosi

išlaidų (šiuo atveju – atstovavimo) atlyginimą.

Lietuvos

Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R‑85

patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už

advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus

dydžio 7 punkte įtvirtinti rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato

civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai,

apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos

Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Skundo pirmosios

instancijos teismui surašymo metu (pirminio skundo surašymo data – 2013 m. kovo

8 d., b. l. 3) galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu

Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ patvirtinta minimali

mėnesinė alga – 1 000 Lt.

Pagal

Rekomendacijų 8.2 punktą už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar

priešieškinį taikomas koeficientas yra 3, todėl maksimali galima priteisti suma

už tokio dokumento surašymą yra 3 000 Lt. Pareiškėjo prašoma priteisti 200

Lt suma šios maksimalios sumos neviršija, todėl yra priteistina iš atsakovo.

Pareiškėjas apeliaciniame

skunde taip pat suformulavo prašymą priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi

išlaidas (b. l. 132), tačiau nepateikė jokių šias išlaidas patvirtinančių

dokumentų. Pažymėtina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 45

straipsnio 1 dalį dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia

prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų

atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi

būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo

įsiteisėjimo.

Apibendrinant

tai, kas išdėstyta prieš tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas

padarydamas išvadą, jog atsakovas neturi atlyginti pareiškėjo patirtų išlaidų,

atlyginant draudėjo automobiliui padarytą žalą, nes atsakovas buvo perdavęs

ginčo gatvės valdymą trečiajam suinteresuotas asmeniui UAB „Palangos

komunalinis ūkis“, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, todėl jis yra

naikinamas ir priimamas naujas sprendimas (Administracinių bylų teisenos

įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 141 straipsnio 2 dalis) –

pareiškėjo skundas tenkinamas, jam iš atsakovo priteisiant 373,27 Lt žalos

atlyginimą, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą (373,27 Lt) nuo

bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. balandžio 2 d.) iki teismo sprendimo

visiško įvykdymo ir 200 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant

pirmosios instancijos teisme.

Vadovaudamasi

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio

1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo

akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą tenkinti.

Klaipėdos

apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 23 d. sprendimą panaikinti

ir priimti naują sprendimą:

„Pareiškėjo

akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą tenkinti. Priteisti pareiškėjui

akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo Palangos miesto savivaldybės

373,27 Lt žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą

(373,27 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. balandžio 2 d.) iki

teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 200 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą

nagrinėjant pirmosios instancijos teisme“.

Sprendimas

neskundžiamas.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas

Klišauskas

Dainius Raižys