A-451-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-451-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01628-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. K. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–7) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) teismui pripažinus, kad yra praleidęs terminą skundui paduoti, atnaujinti praleistą terminą esant svarbioms priežastims; 2) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, apeliantas) 2014 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1812 „Dėl 2014 m. sausio 29 d. prašymo“; 3) priteisti iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus (toliau – ir VSDFV Mažeikių skyrius) už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą senatvės pensijos dalį 7 263,21 Lt, kuri susidarė dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio nuostatų taikymo; 4) priteisti iš atsakovo VSDFV Mažeikių skyriaus už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą senatvės pensijos dalį 1 380,75 Lt, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatų taikymo.

Pareiškėjas nurodė, kad paskirta senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama sumažinta, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsniu. Kadangi nuo 2010 m. sausio 1 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsniu ir pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, jo senatvės pensijai buvo pritaikytas papildomas pensijos mažinimo koeficientas, pagal kurį paskirta senatvės pensija sumažėjo antrą kartą. Dėl pensijos dalies sugrąžinimo kreipėsi į atsakovą, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas. VSDFV konstatavo, kad praleido 3 metų terminą. Jeigu teismas pripažintų, kad jam apie teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (arba turėjo tapti žinoma) 2010 m. sausio mėn., kai nebuvo išmokėta tam tikra senatvės pensijos dalis, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsniu, prašė atnaujinti praleistą terminą skundui (prašymui) paduoti, esant svarbioms priežastims. Pažymėjo, kad apie galimą savo teisių pažeidimą taikant Laikinojo įstatymo nuostatas sužinojo Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą. Konstitucinis Teismas šiuo nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai Laikinojo įstatymo nuostatas, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos daugiau vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu. Paminėtas Konstitucinio Teismo nutarimas yra teisinis pagrindas kreiptis dėl jam neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 16–20) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodė, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir Civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, senaties terminas skundui dėl Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatų taikymo negautos pensijų dalies išmokėjimo paduoti skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo. VSDFV 2014 m. vasario 27 d. sprendime Nr. (6.5) I-1812 konstatavo, kad apie mokamą ne viso dydžio senatvės pensiją pareiškėjas sužinojo (galėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn., ir nuo 2010 m. sausio mėn. pradėjo skaičiuoti VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo apskundimo terminą.

Teigė, kad pareiškėjo skunde teismui pateikti argumentai dėl praleisto apskundimo termino atnaujinimo nėra pripažintini svarbiomis priežastimis. Atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai, kad 3 metų termino eigos pradžia turėtų būti skaičiuojama nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo datos, ir tai, kad jis manė, jog jam senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. yra sumažinta tik pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatas, o apie tai, kad paskirta senatvės pensija sumažinta ir pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, jis nežinojo.

Pareiškėjui pirmoji pagal Laikinojo įstatymo nuostatas dėl turėtų draudžiamųjų pajamų sumažinta senatvės pensija išmokėta 2010 m. sausio mėn., pareiškėjas į VSDFV teritorinį skyrių kreipėsi 2014 m. sausio 29 d. skundu, praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo apie pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas mokamą ne viso dydžio paskirtą senatvės pensiją. Atsižvelgiant į tai, VSDFV 2014 m. vasario 27 d. sprendimas Nr. (6.5) I-1812, kuriuo atsisakyta iš esmės nagrinėti pareiškėjo 2014 m. sausio 29 d. prašymo dalį dėl senatvės pensijos, sumažintos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, dalies išmokėjimo, nes praleistas kreipimosi į VSDFV terminas, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalimi, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d.

įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika. Pareiškėjo reikalavimo dėl negautos senatvės pensijos dalies priteisimo esmė – nesutikimas su sumažintos pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnius senatvės pensijos mokėjimu, t. y. su VSDFV teritorinio skyriaus 2010 m. sausio mėn. sprendimu (kaip valiniu aktu, veiksmu) pradėti mokėti jam sumažintą pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių 1 dalių nuostatas senatvės pensiją.

Kadangi pareiškėjas pastarąjį VSDFV teritorinio skyriaus 2010 m. sausio mėn. sprendimą (valinį aktą, veiksmą) apskundė praleidęs Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą 3 metų terminą, nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimams pensijų klausimais apskųsti, ir nėra pakankamai prielaidų šį praleistą terminą atnaujinti, negali būti tenkinami ir pareiškėjo reikalavimai, kuriais jis prašė įpareigoti atsakovą išmokėti jam dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensijos dalį 7 263,21 Lt ir dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensijos dalį 1 380,75 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., kaip neišnagrinėtus privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Atsakovas VSDFV Mažeikių skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 27–29) prašė nutraukti bylą arba atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV Mažeikių skyrius nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. Laikinasis įstatymas nustatė perskaičiuoti (laikinai sumažinti) senatvės pensijas, viršijančias 650 Lt (ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį). Pensijų perskaičiavimo tvarka buvo nustatyta Laikinojo įstatymo 6 straipsnyje. Be to, Laikinojo įstatymo 8 straipsnyje buvo nustatyta dirbantiems senatvės pensijos gavėjams 2010–2011 m. mokėti ne visą perskaičiuotą senatvės pensiją, o jos dalį, apskaičiuotą taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusį kalendorinį mėnesį pensijos gavėjo turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Kadangi pareiškėjas buvo dirbantis, jam nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pensija buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio ir sumažinta pagal to paties įstatymo 8 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas skunde prašė išmokėti ne tik dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį – 7 263,21 Lt, bet ir senatvės pensijos dalį, neišmokėtą dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies taikymo – 1 380,75 Lt, tačiau Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, o Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatas pripažino neprieštaraujančiomis Konstitucijai. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Įstatymas negali būti taikomas tik nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas įstatymas prieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 107 str.). VSDFV teritorinis skyrius teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas šio įstatymo galiojimo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo, ir įvertinant tai, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, jam įsigaliojus, pareiškėjui jau nebuvo mokama pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažinta senatvės pensija.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 9 d. sprendimu (b. l. 42–48) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas atnaujino pareiškėjui kreipimosi į VSDFV terminą; panaikino VSDFV 2014 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1812; priteisė pareiškėjui iš VSDFV Mažeikių skyriaus 7 263,21 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos; atmetė kitą skundo dalį.

Teismas nurodė, kad, remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatyta, jog pareiškėjo senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį, o kadangi pareiškėjas tuo pačiu laikotarpiu dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, senatvės pensija buvo perskaičiuojama ir pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį.

Teismas pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo normų atitiktį Konstitucijai tyrė Konstitucinis Teismas ir 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teismas nurodė, kad institucijų, kurioms suteikti įgaliojimai skirti ir mokėti valstybines socialinio draudimo pensijas, sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais apskundimo tvarką reglamentuoja Pensijų įstatymo 45 straipsnis, iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalis, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnio 1, 4 dalys, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 101 punktas. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, vadovavosi Taisyklių 20, 31 punktais.

Teismas nustatė, kad pirmoji senatvės pensija, sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl nuo šios datos skaičiuotini terminai, per kuriuos pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo teises, turėjo su skundu kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Pareiškėjas į VSDFV Mažeikių skyrių kreipėsi su 2014 m. sausio 29 d. prašymu išmokėti jam dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos dalį. Teismas pripažino, kad jau šiame prašyme pareiškėjas išreiškė nesutikimą su VSDFV teritorinio skyriaus veiksmais, prašydamas pašalinti dėl šių veiksmų kilusias pasekmes, t. y. siekė inicijuoti ginčą dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų). Taigi būtent šią datą (2014 m. sausio 29 d.) teismas laikė pareiškėjo kreipimusi į VSDFV pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasmę. Konstatavęs, kad kreipimusi į VSDFV Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme laikytinas pareiškėjo 2014 m. sausio 29 d. prašymas, teismas padarė išvadą, kad jis praleido šiuo konkrečiu byloje nagrinėjamu atveju taikytiną 3 metų terminą skundui VSDFV paduoti dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo.

Teismas taip pat nustatė, kad VSDFV, gavusi pareiškėjo skundą, 2014 m. vasario 27 d. sprendime Nr. (6.5) I-1812 padarė išvadą, jog pareiškėjas praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, ir, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjo pateiktą skundą. Taigi, teismo nuomone, šiuo sprendimu VSDFV, nors ir konstatavo, kad pareiškėjas skundą padavė praleidęs terminą, todėl ir atsisakė jį nagrinėti, tačiau kartu išreiškė savo poziciją ir valią dėl keliamo ginčo, o tai leidžia konstatuoti, kad VSDFV iš esmės išnagrinėjo pareiškėjo skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, vadinasi, šiuo aspektu kliūčių nagrinėti ginčą iš esmės teisme nėra (pastebėjo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi nepažeisdamas ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto dvidešimties dienų termino nuo VSDFV 2014 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1812 gavimo dienos).

Teismas, be to, įvertinęs Taisyklių 20 ir 31 punktus, padarė išvadą, kad VSDFV, prieš priimdama sprendimą nenagrinėti skundo, turi pareiškėjui nustatyti terminą, per kurį šis galėtų nurodyti svarbias termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis pateisinančius dokumentus, ir tik per nustatytą terminą pareiškėjui nepagrindus priežasčių turi teisę priimti sprendimą neatnaujinti termino ir pareiškėjo skundo nenagrinėti. Teismo vertinimu, pareiškėjo ginčijamas VSDFV sprendimas priimtas neatlikus paminėtuose punktuose nustatytos procedūros, todėl jis yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.

Teismas pažymėjo, jog, Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai, inter alia, dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, todėl pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Išvardytos priežastys, teismo įsitikinimu, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą, todėl teismas, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, patenkino pareiškėjo prašymą ir atnaujino kreipimosi į VSDFV terminą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju konstatavus, jog pareiškėjas tinkamai realizavo savo teisę kreiptis į teismą, iš Konstitucijos, inter alia, jos 30 straipsnio 1 dalies, kylantys imperatyvai teismui ginti asmens teises realiai ir veiksmingai suponuoja pareiškėjo teisę reikalauti teisme pašalinti jo teisių pažeidimą, nulemtą Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo taikymo, perskaičiuojant ir išmokant jam paskirtą senatvės pensiją. Pažeistas pareiškėjo teises teismas privalo ginti, kadangi priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, garantuojančios asmens teisę į pensinį aprūpinimą, taip pat iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, o pati asmens teisė į teisminę gynybą būtų fiktyvi – asmuo, laikydamasis įstatymų nustatytų reikalavimų kreipęsis į teismą dėl iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai šių savo teisių apginti negalėtų. Tai lemtų, kad teisinis reguliavimas, Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas, o tai nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi, draudžiančiais teismui (teisėjui) taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teismas, atsižvelgdamas į nurodytus argumentus bei aplinkybes, padarė išvadą, kad, siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, pareiškėjui kilusios pasekmės dėl prieštaraujančios Konstitucijai Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, perskaičiuojant jo senatvės pensiją, turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista visa nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Pastebėjo, be kita ko, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime pažymėjo, jog, užtikrinant teisingą patirtų praradimų kompensavimą, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti. Todėl pareiškėjui iš VSDFV Mažeikių skyriaus teismas priteisė visą dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį – 7 263,21 Lt.

Teismas pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai, todėl pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo VSDFV Mažeikių skyriaus už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą senatvės pensijos dalį 1 380,75 Lt, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatų taikymo, atmetė.

III. Atsakovas VSDFV apeliaciniu skundu (b. l. 52–58) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimo dalį, kuria patenkinti skundo reikalavimai, ir priimti naują sprendimą – atmesti skundą kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ginčą pareiškėjas inicijavo, kai su 2014 m. sausio 29 d. prašymu kreipėsi į VSDFV teritorinį skyrių (kuris prašymą persiuntė VSDFV kaip privalomai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai), be kita ko, prašydamas išmokėti jam 2010–2011 m. neišmokėtą senatvės pensijos dalį. Kadangi kreipdamasis su 2014 m. sausio 29 d. prašymu pareiškėjas praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šį terminą jis praleido dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą terminą, VSDFV 2014 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1812 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2014 m. sausio 29 d. prašymą, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą. Priimdama šį sprendimą, VSDFV vadovavosi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

2. VSDFV 2014 m. vasario 27 d. sprendime Nr. (6.5) I-1812 neišreikšta administracinio subjekto pozicija ir valia dėl konkretaus pareiškėjo ir jo keliamo ginčo, o pareiškėjo 2014 m. sausio 29 d. skundą atsisakyta nagrinėti. Teismo išvada, kad VSDFV pareiškėjo skundą išnagrinėjo iš esmės, neatitinka faktinių aplinkybių ir yra nepagrįsta. VSDFV neišnagrinėjo pareiškėjo skundo iš esmės, t. y. pareiškėjo skundas nebuvo išnagrinėtas privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka. Todėl teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino Pensijų įstatymo 45 straipsnio ir Įstatymo 37 straipsnio normas.

3. Teismas nepagrįstai nusprendė atnaujinti praleisto skundo padavimo VSDFV terminą. Jokių ekstraordinarių priežasčių, objektyviai galėjusių užkirsti pareiškėjui kelią paduoti skundą per Pensijų įstatymo 45 straipsnyje numatytą terminą, nebuvo nustatyta. Teismo praleisto apskundimo termino atnaujinimo pagrindai yra nemotyvuoti, be to, jie yra visiškai abstraktūs, tinkantys bet kuriam asmeniui, nepagrįsti realiomis objektyviomis aplinkybėmis. Teismo nurodytas termino atnaujinimo argumentas atmestinas ir atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą bei Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. išmokėjimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV Mažeikių skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta senatvės pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad 2014 m. sausio 29 d. pareiškėjas padavė VSDFV Mažeikių skyriui prašymą, kuriame išreiškė nesutikimą su jam paskirtos pensijos sumažinimu ir prašė išmokėti pensijos nepriemoką. Šis jo prašymas buvo perduotas nagrinėti iš esmės VSDFV - Pensijų įstatymo 45 straipsnio taikymo prasme išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, kuri pareiškėjo šioje administracinėje byloje skundžiamame 2014 m. vasario 27 d. sprendime jam nurodė, kad jis praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jam mokėtinos pensijos sumažinimo, todėl jo skundą atsisakė nagrinėti Taisyklių 31 punkto pagrindu. Šiuo sprendimu atsakovas taip pat pasiūlė pareiškėjui iki 2014 m. kovo 14 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą šiam skundui paduoti, bei paaiškino, kad, jam pateikus tokius įrodymus, vadovaujantis Taisyklių 20 punktu, šio skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pastebėtina ir pabrėžtina, kad šiame sprendime atsakovas nepasisakė pareiškėjo prašymo išmokėti jo nurodytą pensijos nepriemoką pagrįstumo klausimu, o tik informavo pareiškėją apie numatytą santykių dėl tokio pobūdžio nepriemokų grąžinimo teisinį reglamentavimą (b. l. 23-24). Pareiškėjas, ignoruodamas paminėtą atsakovo pasiūlymą, 2014 m. kovo 14 d. kreipėsi į teismą, skunde nurodęs, kad atsakovo nurodyto 3 metų termino nėra praleidęs, nes apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo tik Konstituciniam Teismui priėmus paminėtą 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. Kartu pareiškėjas prašė, teismui pripažinus, kad yra praleidęs terminą skundui paduoti, atnaujinti praleistą terminą esant svarbioms priežastims.

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu (nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31) tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo VSDFV Mažeikių skyriui 2014 m. sausio 29 d. paduotas prašymas teritorinio skyriaus teisingai buvo pripažintas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme ir perduotas nagrinėti VSDFV kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai. Paduodamas paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pagal paminėtą administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjas pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl šio termino nepraleidimo negali būti pripažinti (laikomi) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Taigi pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjas praleido aptariamą 3 metų terminą dėl svarbių priežasčių, kolegijos pripažintina nepagrįsta.

Kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo pasirinktą elgesio modelį (į tai, kad jis ignoravo atsakovo VSDFV pasiūlymą pateikti įrodymus, patvirtinančius paminėto termino praleidimo priežasčių svarbumą, teismui nenurodė jokių individualaus pobūdžio aplinkybių, galinčių turėti įtakos šio termino praleidimo priežasčių svarbumui, o, priešingai, nuosekliai laikėsi klaidingos pozicijos dėl aptariamo termino eigos skaičiavimo), neįžvelgia tokioje situacijoje Taisyklių 20 punkto (pareiškėjo teisės pateikti VSDFV įrodymus, patvirtinančius paminėto 3 metų termino praleidimo priežasčių svarbumą) pažeidimo. Tuo labiau kolegija neįžvelgia taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimo ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme. Todėl kolegija nepritaria pirmosios instancijos teismo argumentams ir išvadai dėl pareiškėjo skundžiamo atsakovo 2014 m. vasario 27 d. sprendimo neteisėtumo.

Pasisakydama dėl VSDFV 2014 m. vasario 27 d. sprendimo reikšmės nagrinėjamai bylai ta prasme, ar jame buvo išreikšta atsakovo (Pensijų įstatymo 45 str. taikymo prasme išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) pozicija ir valia dėl nagrinėjamo ginčo esmės, kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir padaryta išvada, pažymi, kad šiame sprendime (jo turinys kolegijos nurodytas, išvardijant faktines bylos aplinkybes) nėra tiesiogiai išreikšta atsakovo pozicija dėl pareiškėjo prašymo grąžinti ginčo nepriemoką nepagrįstumo. Šiame sprendime nurodyta informacija apie numatomą (būsimą) ginčo santykių teisinį reglamentavimą pagal savo pobūdį ir paskirtį negali būti pripažinta atsakovo pozicijos dėl ginčo esmės išreiškimu. Todėl pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad VSDFV iš esmės išnagrinėjo pareiškėjo skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kolegijos pripažintina nepagrįsta.

Taigi konstatuotina, kad pareiškėjo teismui paduoto skundo dalis, kuria reikalaujama priteisti iš atsakovo VSDFV Mažeikių skyriaus dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį – 7 263,21 Lt – pirmosios instancijos teismo išspręsta neteisingai. Ši teismo sprendimo dalis naikintina, o reikalavimas dėl 7 263,21 Lt priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Kita teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimą pakeisti, panaikinant jo dalį, kuria patenkinti pareiškėjo A. A. K. reikalavimai: 1) atnaujinti praleistą terminą; 2) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1812 „Dėl 2014 m. sausio 29 d. prašymo“; 3) priteisti iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą senatvės pensijos dalį 7 263,21 Lt, kuri susidarė dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė