A-492-2501-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -2501/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03337-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 11.10.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Virginijos Volskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. L. (P. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-1706-562/2013 pagal pareiškėjo P. L. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. L. pateikė skundą (t. I, b. l. 1-3) Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT) 2012 m. gruodžio 12 d. rašte Nr. lSS-(7.5)-235.3 išdėstytą sprendimą; 2) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą likusiam valstybės išperkamam 1,89 ha žemės plotui parengti išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn persiunčiant ją į pareiškėjo pasirinktą kadastrinę vietovę, kurioje yra laisvos valstybinės žemės.

Pareiškėjas paaiškino, kad yra pretendentas į buvusio savininko senelio S. D. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, (duomenys neskelbtini) mieste. Kadangi visos žemės grąžinti natūra nėra galimybės, nes ji užimta valstybės išperkama žeme, o likęs neatkurtas plotas sudaro 2,37 ha, pareiškėjas 2012 m. vasario 23 d. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriui (toliau – ir Vilniaus miesto skyrius) įteikė prašymą suteikti neatlygintinai naują žemės sklypą individualiai statybai (duomenys neskelbtini) mieste iki 0,12 ha, parengti išvadą 2 200 Lt sumai dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn (duomenys neskelbtini) mieste bei parengti išvadą 1,89 ha plotui dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini)savivaldybėje.

Prašymas dėl išvados 2 200 Lt sumai buvo tenkintas, o dėl išvados parengimo 1,89 ha plotui Vilniaus miesto skyrius 2012 m. kovo 2 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.104)-277 atsakė, kad (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje laisvos valstybinės žemės nėra, dėl to pareiškėjas turėtų patikslinti prašymą bei pasirinkti kitą vietovę, kurioje yra laisvos valstybinės žemės. Sužinojęs, kad (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje tikslinami ir rengiami tvirtinimui laisvos valstybinės žemės plotai ir po jų patvirtinimo nurodytoje kadastro vietovėje atsiras laisvos valstybinės žemės, 2012 m. rugsėjo 28 d. pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į Vilniaus miesto skyrių dėl išvados parengimo likusiam 1,89 ha žemės plotui, tačiau Vilniaus miesto skyrius 2012 m. spalio 12 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.104)-20J5 atsakė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Tuo atveju, kai įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais, todėl parengti išvadą atsisakoma. Nesutikdamas su tokia pozicija pareiškėjas 2012 m. lapkričio 8 d. skundu kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą, kuri 2012 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-235.3 skundą pripažino nepagrįstu, atsisakė jį tenkinti bei parengti išvadą likusiam 1,89 ha žemės kiekiui, t. y. išvadą atsisakyta parengti ne todėl, kad nėra laisvos valstybinės žemės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, o dėl to, kad atsakovas apskritai ginčija šią pareiškėjo teisę.

Su tokiu Nacionalinės žemės tarnybos sprendimu pareiškėjas nesutinka ir akcentuoja, kad įstatymo leidėjas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) daro aiškią takoskyrą tarp sąvokų nuosavybės teisių atkūrimo būdas ir atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdas. Šios sąvokos nėra tapačios. Vienu atveju kalbama apie nuosavybės teisių atkūrimą įstatymo nustatytu būdu, kitu atveju kalbama apie atlyginimą už valstybės išperkamą turtą Atkūrimo įstatyme nustatytu būdu.

Pažymėjo, jog Atkūrimo įstatyme yra nustatytas tik vienas atvejis, kuomet taikomas termino apribojimas valiai dėl nuosavybės teisių atlyginimo būdo pakeitimo (Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalis) ir nustatytas tik vienas atvejis, kuomet taikomas termino apribojimas valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo (Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis). Tais atvejais, kai pilietis esant minėtose teisės normose nustatytoms sąlygoms praleido šiuos du terminus, nuosavybės teisės jam atkuriamos atlyginant pinigais (Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis).

Jokie kiti apribojimai laike keisti valią dėl kitų atlyginimo būdų už valstybės išperkamą žemę teisės aktuose nėra nustatyti.

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė atsiliepimą į skundą (t. I, b. l. 59-64), kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pagal Vilniaus miesto skyriaus archyve saugomoje nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 122A esančius dokumentus nustatyta, kad pareiškėjas prašymo atkurti nuosavybės teises savo vardu nėra pateikęs, tačiau jis yra įrašytas tarp kitų piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko S. D. žemę, kito pretendento J. J. 1991 m. sausio 27 d. Vilniaus miesto valdybai pateiktame prašyme. Minėto prašymo skiltyje dėl pageidaujamo atkūrimo būdo („grąžinant jį (nereikalingą – išbraukti“) žodžiai „natūra“ ir „išpirkimu“ yra užbraukti ir palikta neišbraukti žodžiai „ekvivalentine natūra“).

Pareiškėjas 2003 m. kovo 26 d. prašyme išreiškė valią atkurti nuosavybės teisę suteikiant naują žemės sklypą individualiai statybai. Taigi pareiškėjo pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas yra naujo žemės sklypo perdavimas neatlygintinai. Vadovaujantis Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2006 m. gruodžio 18 d. pažyma Nr. 646 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į 2,4141 ha.

Pareiškėjui P. L. Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. 49S-566 atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,1404 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje, (duomenys neskelbtini) mieste, bei 2012 m. sausio 6 d. sprendimu Nr. 49S-8 atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,0402 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje, (duomenys neskelbtini)mieste. Nuo 2001 m. rugpjūčio 17 d. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytas kalendorine data apibrėžtas terminas, per kurį piliečiai galėjo pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (2001 m. rugpjūčio 3 d.

įstatymo Nr. IX-489 redakcija). Vėliau šis terminas pratęstas iki 2002 m. liepos 1 d. (2002 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-708 redakcija). Piliečių teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo įstatyme numatyta nuo 2002 m. balandžio 19 d., kai įsigaliojo 2002 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832 (Žin., 2002, Nr. 41-1526). Įsigaliojus šiam įstatymui, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. sausio 1 d. galėjo pakeisti savo pareikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Nuo 2002 m. spalio 25 d. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) buvo numatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

Pažymėjo, jog pareiškėjas 2012 m. vasario 15 d. prašymu prašė už likusį neatkurtą plotą perduoti neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai (duomenys neskelbtini); 2012 m. vasario 22 d. prašymu prašė parengti 2 200 Lt vertės išvadą lygiaverčiam sklypui individualiai statybai (duomenys neskelbtini) mieste gauti; 2012 m. vasario 23 d. prašė perengti išvadą 1,89 ha ploto žemės perkėlimui į (duomenys neskelbtini)kadastro vietovę. Tuometinis Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2012 m. kovo 2 d. parengė išvadą Nr. 49IP-29 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, pagal kurią P. L. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko S. D. iki nacionalizacijos buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) mieste, valdytos 0,3526 ha žemės, kurios vertė 2 200,22 Lt ir už kurią pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą (duomenys neskelbtini) mieste.

Taigi pilietis galėjo pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, tame tarpe ir dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą žemę, iki 2003 m. balandžio 1 d. Nustatytas terminas yra naikinamasis, kuriam suėjus pasibaigė pareiškėjo teisė atkurti nuosavybės teises jo pageidaujamu būdu – gauti nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą, todėl Vilniaus miesto skyrius 2012 m. spalio 12 d. raštu Nr. 49SFN-(49.49.104.)-2075, atsakydamas į pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 28 d. prašymą, pagrįstai nurodė, kad prašymas dėl išvados parengimo negali būti tenkinamas, nes pareiškėjo 2003 m. kovo 26 d. prašyme išreikšta valia naujas žemės sklypas individualiai statybai, o iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino valios dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo nuosavybėn neišreiškė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 3 d. sprendimu (t. II, b. l. 186-192) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatas, galiojusias nuo 1997 m. liepos 9 d. iki 2012 m. vasario 1 d., piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo motina prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavė 2006 m., taigi jau po Atkūrimo įstatymo nustatyto termino pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nurodytas prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo padavimo terminas (iki 2003 m. balandžio 1 d.) yra naikinamasis. Tačiau Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 1992 m. sausio 27 d. pateikė Vilniaus miesto valdybai prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko S. D. iki 1940 metų nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemės sklypą.

Prašyme nurodyta, kad pageidaujamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – ekvivalentine natūra. Vilniaus apskrities viršininko administracijai pasiūlius kitus įstatyme numatytus atlyginimo būdus, pareiškėjas 2003 m. kovo 26 d. pateikė Vilniaus apskrities viršininko administracijai prašymą atkurti nuosavybės teises į S. D. iki 1940 metų nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdytą žemę, nurodant, kad pageidauja gauti naują žemės sklypą individualiai statybai (duomenys neskelbtini) mieste. Pareiškėjas 2012 m. vasario 16 d. pateikė prašymą Nacionalinei žemės tarnybai už likusį neatkurtą plotą perduoti neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas 2012 m. vasario 22 d. pateikė prašymą Nacionalinei žemės tarnybai parengti 2200 Lt vertės išvadą lygiaverčiam sklypui individualiai statybai (duomenys neskelbtini)mieste gauti. Pareiškėjas 2012 m. vasario 23 d. pateikė prašymą Nacionalinei žemės tarnybai parengti išvadą 1.89 ha ploto žemės perkėlimui į (duomenys neskelbtini)kadastro vietovę. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas 2003 m. kovo 26 d. prašymu iki Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino buvo apsisprendęs dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (naujas žemės sklypas individualiai statybai), sprendė, kad atsakovas pagrįstai pripažino, jog išvada dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo nuosavybėn negali būti parengta.

Pažymėjo, kad nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijoje įtvirtinamomis nuostatomis tik sudaroma galimybė asmenims, kurie anksčiau nustatytais terminais buvo išreiškę valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, pakeisti šią valią taip, kad vietoje žemės grąžinimo natūra jiems būtų išmokėta piniginė kompensacija, tuo tarpu aptariamu atveju yra aktualus valios pakeitimas pasirenkant nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, teismas darė išvadą, kad atsakovas ginčo santykius reguliuojančias teisės normas aiškino teisingai bei priėmė pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.

Kadangi atsakovas pagrįstai pripažino, kad išvada į likusį žemės plotą negali būti parengta, nėra pagrindo įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybą likusiam valstybės išperkamam 1,89 ha žemės plotui parengti išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn persiunčiant ją į pareiškėjo pasirinktą kadastrinę vietovę, kurioje yra laisvos valstybinės žemės.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (t. III, b. l. 1-4), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas pažymi, jog byla buvo nagrinėjama ir sprendimas priimtas remiantis negaliojančia Atkūrimo įstatymo redakcija, todėl teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teigia, jog iki 2012 m. vasario 1 d. galiojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis nustatė terminą valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo, tačiau nenustatė termino valiai dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą turtą pakeitimo. Tvirtina, jog tik priėmus 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. 49S-566 dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra grąžinant pareiškėjui 0,1404 ha žemės plotą ir 2012 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. 49S-8 dėl 0,0402 ha žemės ploto grąžinimo pareiškėjas sužinojo, kad likusi 2,37 ha žemės dalis yra priskirta valstybės išperkamai žemei. Pareiškėjas nurodo, jog šiuo metu galiojanti Atkūrimo įstatymo redakcija numato valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir kompensavimo būdo už valstybė išperkamą žemę pakeitimo apribojimus, kurie taikomi tik tam tikrais atvejais, išvardintas šio įstatymo 21 straipsnyje. Tvirtina, jog pareiškėjas nepatenka į ratą asmenų, kuriems taikomi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2, 3, 5 dalyse nurodyti ribojimai, todėl atsakovas nepagrįstai atsisakė parengti išvadą atlyginti už valstybės išperkamą žemę perduodant lygiavertį žemės sklypą kitoje kadastrinėje vietovėje pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktą. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad 2003 m. vasario 26 d. prašymu pasirinkęs atkūrimo būdą nauju žemės sklypu, pareiškėjas negali prašyti atlyginti kitais Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje numatytais būdais.

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. III, b. l. 11-15), kuriame prašė apeliacinį skundą atmesti.

Pažymi, jog Atkūrimo įstatymo nuostatose numatyta teisė pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, galiojo tik iki 2012 m. vasario 1 d. Terminai, per kuriuos piliečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo, yra naikinamieji. Nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusio Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatos vienareikšmiškai nurodo, kad tuo atveju, kai įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytu būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjo teisė pakeisti valią atkuriant nuosavybės teises dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo bei atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę.

Pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko S. D. iki 1940 metų nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemės sklypą pagal 1992-01-27 Vilniaus miesto valdybai pateiktą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Prašyme nurodyta, kad pageidaujamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – ekvivalentine natūra (t. 1, b. l. 57). Vilniaus apskrities viršininko administracijai 2003-03-19 raštu pasiūlius pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, pareiškėjas 2003-03-26 pateikė Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui prašymą atkurti nuosavybės teises į S. D. (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, dabar – (duomenys neskelbtini) mieste, nuosavybės teise valdytą žemę, nurodydamas, kad pageidauja gauti naują žemės sklypą individualiai statybai (t. 1, b. l. 53,54,55). Pareiškėjui Nacionalinės žemės tarnybos 2011-11-22 sprendimu atkurtos nuosavybės teisės į 0,1404 ha žemės sklypą bei 2012-01-06 sprendimu į 0,0402 ha žemės sklypą, grąžinant natūra, neatkurta į 2,3700 ha žemės plotą (t. 1, b. l. 40-44).

Pareiškėjas 2012-02-16 pateikė prašymą Nacionalinei žemės tarnybai už likusį neatkurtą plotą perduoti neatlygintai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 37), 2012-02-22 pateikė prašymą Nacionalinei žemės tarnybai parengti 2 200 Lt vertės išvadą lygiaverčiam sklypui individualiai statybai (duomenys neskelbtini) mieste gauti (t. 1, b. l. 35), 2012-02-23 pateikė prašymą Nacionalinei žemės tarnybai parengti išvadą 1,89 ha ploto žemės perkėlimui į (duomenys neskelbtini) kadastro vietovę (t. 1, b. l. 36). Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2012-03-02 parengė išvadą Nr. 49IP-29 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, pagal kurią pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,3526 ha žemės, 2 200,22 Lt vertės, ir už kurią pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybės žemės sklypą (duomenys neskelbtini) mieste (t. 1, b. l. 31-33). Pareiškėjas nurodo, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011-05-09 įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-1747 yra įtrauktas į „Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už (duomenys neskelbtini)miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje turėtą žemę“, eilės Nr. 643. Dėl pastarųjų aplinkybių tarp šalių ginčo nėra.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2012 m. kovo 2 d. raštu atsakyta tenkinti prašymą dėl išvados 1,89 ha ploto žemės perkėlimui į (duomenys neskelbtini) kadastro vietovę, nurodant, kad (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje laisvos valstybinės žemės nėra, pasiūlyta patikslinti prašymą nurodant kitas vietoves, kuriose dar yra laisvos valstybinės žemės (t. 1, b. l. 9). Pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 26 d. pakartotinai kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių prašydamas parengti išvadą 1,89 ha ploto žemės perkėlimui į (duomenys neskelbtini) kadastro vietovę, nurodydamas, kad šiuo metu tvirtinimui rengiami (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės laisvos valstybinės žemės plotai (t. 1, b. l. 10). Vilniaus miesto skyrius 2012 m. spalio 12 d. rašte Nr. 49SFN-(14.49.101)-2075 nurodė, kad pareiškėjo prašoma išvada negali būti parengta, nes pareiškėjo 2003 m. kovo 26 d. prašyme išreikšta valia naujas žemės sklypas individualiai statybai, o iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino pareiškėjas neišreiškė valios dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo nuosavybėn (t. 1, b. l. 11–12). Pareiškėjas šį raštą skundė Nacionalinei žemės tarnybai, kuri išnagrinėjusi skundą 2012 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-2353 pareiškėjo reikalavimo parengti išvadą pagal jo 2012 m. vasario 23 d. prašymą netenkino (t. 1, b. l. 17–19). Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. gruodžio 12 d. rašte Nr. 1SS-(7.5)-2353 išdėstyto sprendimo panaikinimo atmetė.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigė kad buvo netinkamai pritaikyta materialioji teisės norma – galiojanti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija, teismas netinkamai aiškino sąvokas „nuosavybės teisių atkūrimo būdas“ ir „atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdas“; iki 2012-02-11 galiojusios Atkūrimo įstatymo redakcijos 21 straipsnio 3 dalis nustatė terminą valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo, tačiau nenustatė termino valiai dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą turtą pakeitimo; tik priėmus Nacionalinės žemės tarnybos 2011-11-22 sprendimą Nr. 49S-566 dėl nuosavybės teisės atkūrimo natūra grąžinant 0,0402 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje (duomenys neskelbtini) mieste, pareiškėjui tapo žinoma aplinkybė, kad likusi 2,37 ha žemės dalis yra priskirta valstybės išperkamai žemei. Be to, pareiškėjas mano, kad aktuali Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija nenumato apribojimų pareiškėjui pakeisti valią dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemės sklypą.

Teisėjų kolegija, aiškindama nagrinėjamam ginčui aktualias įstatymo sąvokas, atkreipia dėmesį, kad piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į miesto žemę būdai yra nurodyti Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje, atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius – šio įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje. Iki 2012-02-11 galiojusios Atkūrimo įstatymo redakcijos 21 straipsnio 3 dalis nustatė terminą valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pareiškimo ar pakeitimo. Atsakovo pareiškėjui adresuotu 2003-03-19 raštu „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pareiškimo“ buvo išaiškinta, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti ar pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą; savo valią turi pareikšti piliečiai, kurių žemė (jos dalis) priskirta valstybės išperkamai, ir tie piliečiai, kurie nepageidauja susigrąžinti visą turėtą iki nacionalizacijos žemę natūra. Taip pat pareiškėjas buvo informuotas, kad turi pateikti notariškai patvirtintas nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų kopijas.

Pareiškėjui 2003 m. kovo 26 d. prašyme pareiškus valią gauti naują žemės sklypą individualiai statybai, remiantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalimi, jeigu sugrąžintas ar perduodamas neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo plotas miesto teritorijai priskirtoje žemėje yra mažesnis už žemės sklypo plotą, į kurį pagal šį įstatymą jam atkuriamos nuosavybės teisės, už likusį žemės sklypo plotą valstybė jam atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, t. y. kaip už valstybės išperkamą turtą. Darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju aplinkybės kada, kokiu pagrindu ir kokia nekilnojamojo turto dalis, į kurį pareiškėjas pretenduoja atkurti nuosavybės teises, tapo valstybės išperkamu turtu, neturi teisinės reikšmės, nes valstybei pareiga atlyginti pareiškėjui už negrąžinamą natūra žemės sklypo dalį pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį atsirado nuo momento, kai pareiškėjas pateikė 2003 m. kovo 26 d. prašymą gauti naują žemės sklypą namo statybai.

Apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjo teisė pasirinkti atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdą pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktą (pasirenkant lygiavertį žemės plotą) yra nesaistoma terminų, nes jie nėra nustatyti aktualioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijoje, laikytini nepagrįstais ir atmestini. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas tęsiasi ilgą laiką, jo metu kito tiek nuosavybės teisių atkūrimo bei atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdai, tiek terminai, per kuriuos asmenys turėjo pareikšti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar atlyginimo būdo.

Atsižvelgiant į šių teisinių santykių ypatumus, procesų tęstinumą, sprendžiant dėl asmens galimybių viename ar kitame nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo etape realizuoti savo teises, Atkūrimo įstatymo nuostatos turi būti aiškinamos sistemiškai, įvertinant tiek teisinio reglamentavimo pokyčius, tiek įstatymų leidėjo tikslus, lėmusius vienų ar kitų normų įtraukimą į teisės aktą. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija, galiojusi nuo 1999-06-02 iki 2002 -10- 25, numatė galimybę piliečiams iki 2002 m. liepos 1 d. pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Atkūrimo įstatymo pakeitimo 2002 10 15 įstatymu Nr. IX-1139 21 straipsnio 3 dalyje liko numatyta tik galimybė iki 2003 m. sausio 1 d. pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas ar nepradėtas vykdyti. Šie terminai yra naikinamieji, asmenys, nerealizavę teisių per šiuos terminus, vėliau jų įgyvendinti negali. Atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų teisinio reglamentavimo raidą, įstatymo leidėjo tikslus optimizuoti ir spartinti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, pareiškėjo argumentas, kad turėtų būti taikomi tik šiuo metu aktualioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijoje aptariami terminai, laikytinas nepagrįstu.

Pareiškėjas turėjo galimybę realizuoti savo teisę per įstatymo nustatytus terminus, pasirinkdamas konkretų nuosavybės teisių atkūrimo būdą, tuo pačiu valios išreiškimu pasirinko ir atlyginimo būdą už natūra negrąžinamą turtą, kuris atitiko numatytą Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte. Nuosavybės teisių atkūrimo būdo gaunant naują žemės sklypą individualiai statybai pasirinkimas yra neatsiejamas nuo konkretaus atlyginimo už natūra negrąžinamą turtą būdo pasirinkimo, valios pareiškimas dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, apima ir atlyginimo būdo pasirinkimą, nes lemia tų pačių materialiųjų pasekmių – žemės sklypo individualiai statybai perdavimą neatlygintinai – atsiradimą.

Kitokios valios pareiškėjas nėra tinkamai pareiškęs. Piliečių, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, galimybė keisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir atlyginimo būdo remiantis aukščiau aptartais principais yra aiškinama ir kitose panašiose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-525-1375-13).

Administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė iš esmės pagrįstą išvadą, kad tenkinti pareiškėjo 2012 m. vasario 23 d. pateikto prašymo dėl išvados parengimo perkelti 1,89 ha ploto žemės dalį į (duomenys neskelbtini) kadastro vietovę tenkinti nebuvo pagrindo, nes tokios valios pareiškėjas nebuvo išreiškęs per įstatymo nustatytus terminus. Remiantis aukščiau išdėstytais motyvais, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. L. (P. L.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė