AS-366-492/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-366-492/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01997-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. vasario 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nemuno būstas“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nemuno būstas“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Nemuno būstas“ kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, prašydamas panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. gruodžio 2 d. įpareigojimą Nr. (33.200)2-6796 „Dėl įpareigojimo imtis priemonių pažeidimams pašalinti“ (toliau – ir Įpareigojimas), kuriuo jis įpareigotas per 5 darbo dienas nuo rašto gavimo dienos atlikti administruojamų namų savininkams administravimo mokesčio perskaičiavimus, taikant Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. A-1945 galiojimo laikotarpiu jame nurodytus tarifus ir apie tai informuoti atsakovą.

Pareiškėjas taip pat prašė teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – laikinai, iki kol įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, sustabdyti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. gruodžio 2 d. įpareigojimo Nr. (33.200)2-6796 galiojimą; uždrausti atsakovui atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su Įpareigojimo įgyvendinimu.

Nurodė, kad nesustabdžius ginčijamo akto galiojimo, pareiškėjas bus priverstas perskaičiuoti mokesčius už bendrosios nuosavybės administravimą visiems daugiabučiams namams, negalėdamas taikyti mokesčių diferenciacijos pagal kriterijus, nustatytus Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. balandžio 18 d. sprendimu Nr. T-255 patvirtintame Kauno miesto daugiabučių gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo objektų maksimalių administravimo mokesčio tarifų apskaičiavimo tvarkos apraše, tuo būtų pažeistos visų daugiabučių namų savininkų teisės į objektyvias ir racionaliai pagrįstas sąskaitas. Pareiškėjui galimai palankaus teismo sprendimo atveju, jis turėtų vėl perskaičiuoti visas pateiktas sąskaitas ir pateikti savininkams papildomas sąskaitas, kuriose reikalautų sumokėti nepriemokas, susidariusias dėl ginčijamo akto panaikinimo, kas sudarytų nepatogumų pareiškėjui bei taptų papildoma našta savininkams, kurie nurodytu terminu turėtų įvykdyti papildomą mokestinę prievolę. Be to, pareiškėjas jau yra pradėjęs vykdyti Tarybos sprendimo nuostatas, informavo daugiabučių namų savininkus apie Tarybos sprendimu priimtą naują mokesčių administravimo tvarką, skyrė daug laiko ir pastangų vidinių sistemų perprogramavimui, todėl vykdyti skundžiamame akte nurodytą atsakovo įpareigojimą būtų neracionalu. Pareiškėjas būtų priverstas kartoti anksčiau atliktas procedūras, o teismui panaikinus skundžiamą aktą ir nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, vėl turėtų pradėti taikyti Tarybos sprendimą, tuo būtų pažeista pareiškėjo teisė į teisinio veiklos reglamentavimo stabilumą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 6 d. nutartimi pareiškėjo prašymą atmetė.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, darė išvadą, kad pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, iš esmės siekia, jog būtų palengvinta jo darbinė veikla, būtų tausojamos jo darbinės sąnaudos. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra siejama ne su būsimo teismo sprendimo vykdymo pasunkėjimu, o su pareiškėjo papildomais rūpesčiais dėl atsakovo administraciniais aktais pakeistų mokesčių už nuosavybės administravimą taikymo. Nurodė, kad pareiškėjo patiriami papildomi rūpesčiai negali būti laikomi pakankama priežastimi, leidžiančia taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę konkrečioje byloje. Akcentavo, kad skundžiamu Įpareigojimu pareiškėjas yra įpareigotas tik perskaičiuoti administruojamų namų savininkams sumokėtus administravimo mokesčius, tačiau nurodymo grąžinti jiems permokėtas sumas nėra išreikšta, todėl pareiškėjo nurodyti motyvai dėl galimai jam palankaus teismo sprendimo atveju nustatytos papildomos prievolės, apsunkinančios administruojamų namų savininkus, vykdymo (t. y. galimo pareiškėjo jiems grąžintų sumų grąžinimo pareiškėjui) atmesti, kaip nepagrįsti. Be to, pažymėta, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi jau pasibaigus Įpareigojime nustatytam administruojamų namų savininkams mokesčių perskaičiavimo terminui. Įvertinęs pareiškėjo nurodytus argumentus, teismas sprendė, kad byloje nėra jokio konkretaus ir objektyvaus pagrindo manyti, jog, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ir vėliau priėmus pareiškėjui galimai palankų teismo sprendimą, pasunkėtų iki byloje ginčijamo atsakovo Įpareigojimo priėmimo buvusios padėties atkūrimas.

III. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 6 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. laikinai, iki kol įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, sustabdyti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. gruodžio 2 d. įpareigojimo Nr. (33.200)2-6796 galiojimą; uždrausti atsakovui atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su Įpareigojimo įgyvendinimu.

Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įsigilino į pareiškėjui kilsiančių neigiamų pasekmių mastą. Tvirtina, kad iš Įpareigojimo turinio galima daryti išvadą, jog pareiškėjui jo neįvykdžius, atsakovas spręs dėl pareiškėjo veiklos pabaigos, o tai reiškia, kad visa pareiškėjo profesinė veikla gali būti nutraukta, o visi daugiabučių namų savininkai liktų be administratoriaus. Įsiteisėjus palankiam pareiškėjui teismo sprendimui, šis jau nebegalėtų teikti administravimo paslaugų visa apimtimi, kadangi neturėtų žmogiškųjų išteklių, finansinių resursų. Administratorius net negalėtų įvykdyti teismo sprendimo, t. y. perskaičiuoti Įpareigojime nurodytų sumų, kadangi nebebūtų administratoriumi. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į skunde nurodytą argumentą, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. birželio 28 d. įsakymas Nr. A1945 prieštarauja 2013 m. balandžio 18 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimui Nr. T-255, kuriuo yra patvirtintas Kauno miesto daugiabučių gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo objektų maksimalių administravimo mokesčio tarifų apskaičiavimo tvarkos aprašas. Nurodo, kad pareiškėjas vykdo nurodytą Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimą, perprogramavo savo vidines sistemas, todėl būtų neracionalu vykdyti Įpareigojimą. Tvirtina, kad susidariusi situacija pažeidžia teisinio tikrumo principą, o reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pasitarnautų teisiniam stabilumui ir padėtų išvengti chaoso. Mano, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas būtų adekvatus siekiamam tikslui ir nepažeistų proporcingumo bei kitų principų.

Kauno miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydama atskirąjį skundą atmesti.

Atsakovas mano, kad teismo sprendimo vykdymas netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių nepasunkės. Pareiškėjui tiesiog reiktų perskaičiuoti administravimo mokestį. Nurodo, kad tai nepareikalautų daug finansinių ir žmogiškųjų išteklių. Be to, teigia, kad pareiškėjo nuostoliai negali būti priešpastatomi viešojo intereso pažeidimo toleravimui. Mano, kad pareiškėjo teiginiai grįsti prielaidomis. Paaiškina, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2013 m. birželio 28 d. priėmė įsakymą Nr. A-1945, kuriame pasikeitus teisės aktams buvo išdėstytos naujos nuostatos, kurios privalėjo būti nurodytos tokio tipo administracijos direktorius įsakyme, tačiau administravimo mokestis nebuvo pakeistas, jis liko toks pats, kokį pareiškėjas nurodė konkurso metu.

Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2013 m. spalio 13 d. priėmė įsakymą Nr. A-2708, kuriame numatė didesnius bendrojo naudojimo objektų administravimo tarifus. Kauno miesto savivaldybės administracijos 2013m. gruodžio 23 d. raštu pareiškėjas buvo įpareigotas patikslinti administravimo mokesčio tarifo dydžius ir esant neatitikimams galiojusiems administraciniams aktams atlikti mokesčio perskaičiavimus ir apie juos informuoti savivaldybę. Kauno apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyrius 2014 m. lapkričio 20 d. nutarimu konstatavo, kad atsižvelgiant į tyrimo metu nustatytas aplinkybes, bendrojo naudojimo objektų administratoriai, tame tarpe ir pareiškėjas, laikotarpiu nuo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius įsakymo įsigaliojimo 2013 m. birželio 28 d. iki, kol Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius pakeitė šiuos įsakymus ir priėmė naujus, jie turėtų taikyti 2013 m. birželio 28 d. priimtuose įsakymuose nurodytus tarifus, o jeigu taikė didesnius tarifus – juos perskaičiuoti ir grąžinti gyventojams permokėtą sumą.

Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjui buvo išsiųstas ginčijamas Įpareigojimas. Atsakovas mano, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas labiausiai pažeistų gyventojų interesus, kadangi jiems nebūtų grąžintos ar įskaitytos už kitus mėnesius administravimo mokesčio permokos. Nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių jis turės nutraukti veiklą. Pritaria teismo išvadai, kad ginčijamu Įpareigojimu pareiškėjui nurodoma perskaičiuoti administruojamą mokestį, tačiau permokos gražinimo būdas nėra nurodomas, neprašoma visas permokėtas sumas grąžinti gyventojams iš karto.

Nurodo, kad aplinkybė, jog gyventojams galbūt reikės grąžinti administruojamo mokesčio permokas pareiškėjui buvo žinoma nuo 2013 metų. Apibendrindamas atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010).

Pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo atskirojo skundo argumentų, susijusių su ginčo esme.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl to, kad jam neįvykdžius Įpareigojimo galimai bus nutraukta visa pareiškėjo profesinė veikla, o visi daugiabučių namų savininkai liks be administratoriaus yra vien tik į ateitį nukreiptos niekuo nepagrįstos prielaidos ir spėjimai, nesudarantys pakankamo pagrindo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui. Pabrėžtina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra siejamas su konkrečiais byloje pateiktais įrodymais dėl teismo sprendimo įvykdymo negalimumo arba apsunkinimo tuo atveju, jeigu teismas priimtų pareiškėjui palankų sprendimą, o reikalavimo užtikrinimo priemonės nebūtų pritaikytos. Tokius įrodymus pateikti privalo ir atitinkamai turi pagrįsti nurodytas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybę pagrindžiančias aplinkybes būtent subjektas, kuris kreipiasi dėl šių priemonių taikymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nepritaikius jo prašyme nurodomos reikalavimo užtikrinimo priemonės būsimo teismo sprendimo vykdymas pasunkės ar taps neįmanomas.

Teisėjų kolegija nemato jokio konkretaus ir objektyvaus pagrindo manyti, jog, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ir vėliau priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, pasunkėtų iki byloje ginčijamo Įpareigojimo priėmimo buvusios padėties atkūrimas. Kaip teisingai vertino pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo patiriami papildomi rūpesčiai negali būti laikomi pakankamai svaria priežastimi, leidžiančia taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę konkrečioje byloje. Tokios praktikos laikomasi ir panašioje LVAT išnagrinėtoje byloje (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-810/2013). Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjui UAB „Nemuno būstas” palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju dėl ginčijamo sprendimo galimai kilusi žala (patirti nuostoliai) galėtų būti atlyginta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso numatytomis sąlygomis, o reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nėra siejamas su pareiškėjo ketinimu ateityje išvengti galimų naujų teismo procesų (2008 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-177/2008, 2008 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-314/2008).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas savo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nepagrindė konkrečiais įrodymais, jo pateikti argumentai vertintini kaip prielaidos, be to, byloje nenustatyta, jog nagrinėjamu atveju prašomos priemonės taikymas yra būtinas, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo netenkintinas.

Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti (toliau – ir Specialioji teisėjų kolegija) 2015 m. vasario 11 d. nutartyse teismingumo bylose Nr. T-28/2015, T-27/2015, T-31/2015, konstatavo, kad tokio turinio Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimas, koks yra ginčijamas šioje byloje, yra susijęs su Civilinio kodekso 4.84 straipsnyje įtvirtintais savivaldybės įgaliojimais butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimo srityje, nustatant butų ir kitų patalpų bendrojo naudojimo objektų administravimą ir maksimalaus bendrojo naudojimo objektų administravimo tarifo apskaičiavimo tvarką. Todėl ginčas šiuo atveju iš esmės yra susijęs su turto administravimo teisiniais santykiais, kurie savo teisine prigimtimi yra civiliniai. Atsižvelgdama į tai, Specialioji teisėjų kolegija sprendė, kad ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (Civilinio proceso kodekso 22 straipsnio 1 dalis, 25 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nemuno būstas“ atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė