AS-525-66-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS525-66/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02237-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 70.6.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. M. su skundu (b. l. 1−3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM), neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalį, t. y. 15 280,32 Lt.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutartimi (b. l. 41−46) bylą nutraukė.

Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, konstatavo, kad pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą nuo sužinojimo apie priimtą sprendimą dienos, numatytą Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje. Nuo 2013 m. sausio 1 d. 3 metų terminas yra sutrumpintas iki 6 mėnesių ir įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje. Pažymėta, kad šioje administracinėje byloje buvo sprendžiamas analogiško skundo kaip nagrinėjamoje byloje pagrįstumo klausimas. Taigi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nusprendė reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal analogiją taikyti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintą 3 metų terminą. Šis terminas pagal analogiją pritaikytas išvadai dėl kreipimosi į teismą priimtinumo pagrįsti. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Darytina išvada, kad 3 metų procesinis terminas kreiptis į teismą pripažintas tinkamu ir iš esmės pakankamu, kad pareiškėjas galėtų pareikšti reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos.

Vertinta, kad Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punkte nurodyta, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Iš VRM pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjui atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo siųstas nebuvo, todėl apie pensijos sumažinimą jis galėjo sužinoti tik iš atsakovo veiksmų, o būtent – išmokėtos pensijos dydžio.

Į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėjas su skundu kreipėsi tik 2013 m. birželio 28 d., t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises. Teismas sprendė, jog V. M. žinojo, kada jam turi būti mokama pensija, o iš žiniasklaidos pateikiamos informacijos turėjo būti girdėjęs, kad buvo priimti teisės aktai dėl valstybinių pensijų perskaičiavimo, tai reiškia, jog jis turėjo suprasti ir tikėtis, kad jo pensijos dydis bus pasikeitęs, dėl to turėjo pasidomėti sumažintos pensijos dydžiu ir per nustatytą terminą kreiptis į teismą.

Pareiškėjas akivaizdžiai praleido terminą, per kurį apdairus ir rūpestingas asmuo turi pasirūpinti savo teisių apsauga. Teismų praktikoje 3 metų kreipimosi į teismą terminas, kuris valstybinių pensijų bylose taikomas pagal analogiją su Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi yra atnaujinamas terminas. Tai reiškia, jog paaiškėjus svarbioms aplinkybėms, teismas gali tokį terminą atnaujinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. balandžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-69/2010 išaiškino, kad esant praleistai ieškinio senačiai „pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva turi nagrinėti ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumą.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d.), teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 str. 3–4 dalys, 2002 m. Civilinio proceso kodekso 3 str. 6 d.) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009)“.

Nutartyje pažymėta, kad teismo posėdyje V. M. nurodė, kad mano, jog visada turi teisę kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, tačiau pareiškėjo įsitikinimas, savo teises jis gali ginti bet kuriuo metu nėra pagrįstas teisės normomis. Teismas pažymėjo, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Tačiau ši asmens teisė nėra absoliuti – ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka. Kalbant apie procesinių terminų skaičiavimo pradžią, pirmiausia reikia pažymėti, kad pareiškėjai negali laukti neribotą laiką iki kreipimosi į teismą. Jie privalo įrodyti tam tikrą apdairumą ir nedelsdami pateikti skundą. Iš tiesų viena veiksmingiausių asmens, kuris mano, kad jo teisės yra pažeidžiamos, teisinės gynybos priemonių yra operatyvus teisminio proceso dėl pažeistų teisių atkūrimo inicijavimas. Pažymėta ir tai, jog griežtu procesinių terminų skaičiavimu yra siekiama skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galbūt pažeistų teisių gynybą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011). Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos priežastys nėra svarbios ir negali būti pagrindu atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, bei vadovaudamasis teismų praktika, konstatavo, kad pareiškėjo skundas teismui buvo pateiktas praleidus jo padavimo terminą, o nesant aplinkybių, dėl kurių šis terminas galėtų būti atnaujinamas, byla nutrauktina (Lietuvos Respublikos administracinių bylų eisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 str. 7 p.).

III. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą (b. l. 49−50), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį panaikinti, priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, neišmokėtą 15 280,32 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

Atskirajame skunde teigia, kad teismas netinkamai konstatavo, kad skundo padavimo terminą reikia skaičiuoti nuo 2010 m. vasario mėnesio. Teigia, kad apie savo pažeistas teises ir įgytą teisę kreiptis į teismą sužinojo tik po 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimo. Atsižvelgiant į tai, skundo padavimo termino pradžia reikia laikyti 2012 m. vasario 6 d.

Atsakovas VRM pateikė atsiliepimą į pareiškėjo atskirąjį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, akcentuoja, kad skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą (valstybinės pensijos mažinimą taikant Laikinojo įstatymo 5 str.) dienos. Pareiškėjui apie pensijos nepriemoką tapo žinoma 2010 m. vasario mėnesį, kai pirmą kartą buvo išmokėta sumažinta valstybinė pensija. Ši diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria turi būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Pareiškėjas šį terminą praleido, todėl teismas pagrįstai atmetė jo skundo reikalavimus ir administracinę bylą nutraukė dėl termino tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti praleidimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) pateikė atsiliepimą į pareiškėjo atskirąjį skundą, kuriuo prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį nepakeistą.

Mano, jog teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, teisinį reguliavimą bei vadovaudamasis teismų praktika, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo skundas teismui pateiktas praleidus jo padavimo terminą, o nesant aplinkybių, dėl kurių šis terminas galėtų būti atnaujintas, byla nutrauktina. Pagrindo skundžiamą nutartį naikinti nėra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – 2013 m. lapkričio 15 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis, kuria byla pagal pareiškėjo skundą dėl valstybinės pareigų ir karių pensijos dalies priteisimo nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu, t. y. paaiškėjus, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą.

Nagrinėjamu atveju svarbios šios bylos faktinės aplinkybės: pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka susidarė 2010 m. sausio 1 d. − 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu (b. l. 6). Remiantis paties pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad mažesnę pensiją gauna nuo 2010 m. sausio mėnesio (b. l. 5) bei Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83, 24 punktu, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka, darytina išvada, jog pirmoji sumažinta pensija už 2010 m. sausio mėnesį pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Į VRM dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies pareiškėjas kreipėsi 2013 m. balandžio 16 d. (b. l. 7). VRM 2013 m. balandžio 19 d. raštu Nr. 1D-4052(11) atsisakė išmokėti pareiškėjo nurodytą valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 8−9). Į teismą, prašydamas priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, pareiškėjas kreipėsi 2013 m. birželio 28 d. (b. l. 1–3).

Nagrinėjamai bylai aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 suformuotos teisės aiškinimo taisyklės. Minėtoje nutartyje, spręsdama klausimą dėl terminų reikalavimams dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos skaičiavimo, atsižvelgdama į pakitusį teisinį reguliavimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 prieitas išvadas, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas. Pasisakydama dėl termino kreiptis į teismą eigos pradžios, išplėstinė teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia yra pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjas, pirmąją sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją gavęs 2010 m. vasario mėnesį, tačiau su skundu į teismą kreipęsis tik 2013 m. birželio 28 d., yra praleidęs pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokai taikytiną 3 metų procesinį terminą. Ši aplinkybė, pareiškėjui neprašant šio termino atnaujinti ar tokį prašymą atmetus, yra pagrindas atsisakyti priimti skundą (prašymą) (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.), o tuo atveju, jei skundas jau priimtas – bylą nutraukti (ABTĮ 101 str. 7 d.).

Bylos duomenis, pareiškėjas teismo neprašė atnaujinti praleistą procesinį terminą, nenurodė priežasčių, dėl kurių jis buvo praleistas ir turėtų būti atnaujintas. Pareiškėjas nurodė tik tai, jog jo nuomone, jis visada turi teisę kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, atskirajame skunde nurodė, kad, jo nuomone, terminas skundui paduoti turėtų būti skaičiuojamas ne nuo 2010 m. vasario, kai jis gavo pirmąją sumažintą pensiją, o nuo 2012 m. vasario 6 d., kai buvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriame valstybinių pareigūnų ir karių pensijų mažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi pripažintas prieštaravusiu Konstitucijai. Tačiau, remiantis aukščiau nurodytais argumentais ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika tokio pobūdžio bylose, šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėjui išaiškintina, jog jis turi teisę iš naujo kreiptis į teismą su skundu kartu pateikdamas motyvuotą prašymą atnaujinti kreipimosi į teismą terminą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo V. M. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas